10.1.2009
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 6/10
2008 m. spalio 6 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką
(Byla C-442/08)
(2009/C 6/17)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama A. Caeiros ir B. Kotschy
Atsakovė: Vokietijos Federacinė Respublika
Ieškovės reikalavimai
—
Pripažinti, kad
—
leidusi sueiti muitinės reikalavimų senaties terminams ir per vėlai pervedusi su tuo susijusius nuosavus išteklius,
—
atsisakiusi mokėti priklausančias palūkanas,
Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1552/89, įgyvendinančio Sprendimą 88/376/EEB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (1), bei 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728/EB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (2) 2, 6, 9, 10 ir 11 straipsnius.
—
Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Nuo 1994 m., vadovaujantis EB ir Vengrijos sudarytoje Europos sutartyje įtvirtintu lengvatiniu muitų tarifų režimu, iš Vengrijos į Vokietiją buvo įvežamos transporto priemonės. 1998 m. birželio 26 d. pranešimu dėl administracinės pagalbos Komisijos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau — OLAF) informavo valstybes nares apie tai, kad, užbaigusios savo pakartotinius patikrinimus, Vengrijos institucijos panaikino 58 006 (iš jų 19 123 kiek tai susiję su Vokietija) kilmės sertifikatus. 1998 m. liepos 13 d. Vokietijos institucijoms įteiktu raštu anglų klaba, kurio vertimas buvo įteiktas 1998 m. rugpjūčio 18 d., OLAF perdavė prie minėto pranešimo dėl administracinės pagalbos priklausančius dokumentus ir laikmenas, be kita ko, ir 1998 m. gegužės 26 d. laišką, kuriuo Vengrijos institucijos informavo OLAF apie pakartotinių patikrinimų rezultatus ir atkreipė dėmesį į tai, jog Vengrijos gamintojai apskundė Vengrijos institucijų sprendimą Vengrijos teismui. 1999 m. spalio 27 d. pranešimu dėl administracinės pagalbos OLAF informavo valstybes nares apie šio teismo proceso rezultatus. Atlikus pagal Vengrijos teismo sprendimą reikalingą naują kilmės sertifikatų įvertinimą paaiškėjo, kad 30 771 transporto priemonių kilmės sertifikatų lieka atšaukti kaip negaliojantys.
Komisijos darbuotojų išvykstamasis nuosavų išteklių auditas Vokietijoje ir Vokietijos institucijų pateikta informacija parodė, kad 408 735,53 EUR privalomųjų mokėjimų sumai už transporto priemonių, kurių kilmės sertifikatai liko panaikinti atlikus naują įvertinimą pagal Vengrijos teismo sprendimą, importą suėjo senaties terminai. Nors, gavusios Komisijos raginimą, 2005 m. spalio 31 d., t. y. pasibaigus Reglamente Nr. 1552/89 (ar Reglamente Nr. 1150/2000) nustatytam terminui, Vokietijos institucijos pateikė mokėtinus nuosavus išteklius dėl muitinės reikalavimų, kuriems suėjo senaties terminai, tačiau šios institucijos atsisakė mokėti palūkanas už pavėluotą nuosavų išteklių įrašymą į sąskaitą.
Komisija savo ieškinį grindžia iš principo dviem kaltinimais, t. y. pavėluotu nuosavų išteklių įrašymu į sąskaitą ir atsisakymu mokėti su tuo susijusias palūkanas. Komisijos nuomone, nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. (paskutinės prie 1998 m. birželio 26 d. pranešimo dėl administracinės pagalbos priklausančių dokumentų ir laikmenų kalbinės versijos perdavimo momentas) visos valstybės narės turėjo galimybę nustatyti skolininkus bei reikalavimų dydį ir todėl vėliausiai nuo šios datos privalėjo imtis būtinų priemonių atitinkamoms muitų sumoms papildomai išieškoti bei su tuo susijusiems nuosaviems ištekliams nustatyti ir sumokėti. Atsižvelgdama į protingą trijų mėnesių terminą šioms priemonėms imtis, Komisija darė prielaidą, kad priemonių nesiėmusios valstybės narės turi atsakyti už visas muitų sumas, kurioms nuo 1998 m. lapkričio 18 d. suėjo senaties terminai.
Dėl pirmojo Komisijos ieškinio pagrindo, t. y. dėl pavėluoto nuosavų išteklių įrašymo į sąskaitą, iš reikšmingų Reglamento Nr. 1552/1989 (arba Reglamento Nr. 1150/2000) nuostatų bei Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad valstybės narės privalo nustatyti Bendrijų nuosavus išteklius ir ši pareiga egzistuoja neatsižvelgiant į tai, ar mokėtinos sumos iš tikrųjų buvo įtrauktos į apskaitą, arba į tai, ar mokėtinas sumas iš tikrųjų buvo galima išieškoti iš skolininko. Atsiradus skolai muitinei, iš principo atsiranda ir Bendrijų reikalavimas dėl su šia skola muitinei tradiciškai susijusių nuosavų išteklių, ir šis reikalavimas atsiranda net ir tuomet, kai konkrečiu atveju mokėtinos sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą arba jos nebuvo išieškotos iš skolininko. Momentas, kai nuosavi ištekliai turi būti nustatyti, priklauso nuo to, kada nacionalinės muitinės institucijos turėjo galimybę apskaičiuoti iš skolos muitinei išplaukiančias mokėtinas sumas ir nustatyti skolininką.
Į klausimą, kokią poziciją turi užimti valstybių narių muitinės institucijos, kai prekės buvo įvežtos su kilmės sertifikatais, kurie buvo atšaukti kaip negaliojantys per pakartotinę patikrinimo procedūrą, negali būti atsakyta remiantis atitinkamos trečiosios valstybės teise. Kadangi EB ir Vengrijos Asociacijos susitarimo 4 protokole taip pat nėra atitinkamų reikšmingų nuostatų, siekiant atsakyti į klausimą, ką turi daryti valstybės narės, gavusios pranešimą apie papildomo patikrinimo rezultatus, keliančius abejonių dėl prekių kilmės, reikia išnagrinėti kitus Bendrijos teisės šaltinius. Taip Reglamento Nr. 2913/92 78 straipsnio 3 dalimi valstybių narių muitinės institucijos įpareigojamos, remiantis naujai surinkta informacija, imtis priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti. Šiuo reglamentu valstybės narės taip pat įpareigojamos, atsiradus skolai muitinei, muitų surinkimo procedūrą organizuoti greitai, ir tai taikytina tiek pirmajai šios procedūros stadijai, kurią sudaro muitų sumos įtraukimas į apskaitą, tiek antrajai stadijai, t. y. muitų surinkimui iš skolininko.
Be to, pagal Reglamento Nr. 2913/92 244 straipsnį, išskyrus išimtinius atvejus, skundo pateikimas nesustabdo valstybių narių muitinės institucijų priimto sprendimo įgyvendinimo. Galimas vykdymo sustabdymas paprastai priklauso nuo garantijos pateikimo. Todėl, Komisijos nuomone, tais atvejais, kai skolos muitinei atsiradimas susijęs su kilmės sertifikatų atšaukimu atlikus pakartotinį patikrinimą, skundo pateikimas negali sutrukdyti importo valstybės narės muitinės institucijoms išieškoti muito sumas (išleidus prekes). Kadangi prekės jau buvo įvežtos į Bendriją ir kadangi teismo procesas gali trukti daugelį metų, jeigu skundas būtų atmestas, toks vykdymo sustabdymas galėtų labai apsunkinti skolos muitinei surinkimą.
Galiausiai dėl antrojo Komisijos ieškinio pagrindo, t. y. atsisakymo mokėti palūkanas, iš Reglamento Nr. 1552/1989 ar Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnio bei iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad valstybės narės privalo mokėti palūkanas ir pavėluoto nuosavų išteklių nustatymo atveju. Nagrinėjamu atveju ginčijama nuosavų išteklių suma turėjo būti įrašyta į sąskaitą ne vėliau kaip per du mėnesius, skaičiuojant nuo 1998 m. lapkričio 18 d., pirmąją darbo dieną po atitinkamo mėnesio 19 d. (t. y. 1999 m. sausio 20 d.). Kadangi Vokietijos institucijos tai padarė tik 2005 m. spalio 31 d., Vokietijos Federacinė Respublika praleido terminą ir todėl turi sumokėti atitinkamas palūkanas už vėlavimą.
(1) OL L 155, p. 1.
(2) OL L 130, p. 1; 2004 m. Specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 169.
Full & Egal Universal Law Academy