EUR-Lex -  62009CC0027 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2011 m. liepos 14 d.(1)

Byla C‑27/09 P

Prancūzijos Respublika

prieš

People’s Mojahedin Organization of Iran

„Apeliacinis skundas – Ribojamosios priemonės, taikomos kovojant su terorizmu – Lėšų ir kapitalo įšaldymas“

Turinys

Įvadas

Teisinės aplinkybės

Europos Sąjungos teisės aktai

Žmogaus teises reglamentuojantys teisės aktai

Aplinkybės

PMOI

Įvykiai prieš priimant nagrinėjamą sprendimą ir jo priėmimas

Skundžiamas sprendimas

Apeliacinis skundas

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo (tariamo teisių į gynybą pažeidimo)

Nagrinėjamo sprendimo priėmimo procedūra: 1) laikotarpis nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. birželio 9 dienos

Nagrinėjamo sprendimo priėmimo procedūra: 2) laikotarpis nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2008 m. liepos 15 dienos

Reikalavimas informuoti PMOI

Dėl apeliacinio skundo antrojo ir trečiojo pagrindų

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas (tariamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimas)

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo (tariamas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimas)

Pirmasis argumentas: „neatskleista informacija nebuvo remtasi“

Antrasis argumentas: „neatskleista informacija buvo įslaptinta“.

Valstybių narių nacionalinių institucijų vaidmuo

Procedūra Taryboje

–       Kai kompetentinga nacionalinė institucija yra „teisminė institucija“

–       Kai kompetentinga nacionalinė institucija yra „lygiavertę kompetenciją turinti institucija“

Bendrojo Teismo procedūros reglamentas

–       Taikymo sritis

–       Įslaptintų įrodymų naudojimas

–       Poreikis laikytis Europos Sąjungoje galiojančių žmogaus teisių garantijų

–       Kontrolės, kurią turi atlikti Europos Sąjungos teismai, pobūdis ir intensyvumas

Baigiamoji pastaba

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Išvada

 Įvadas

1.        Pateikdama apeliacinį skundą Prancūzijos Respublika Teisingumo Teismo prašo panaikinti Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas)(2) 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje T‑284/08 People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (toliau – skundžiamas sprendimas)(3).

2.        Minėtu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino negaliojančiu Tarybos sprendimą 2008/583/EB (toliau – nagrinėjamas sprendimas)(4) tiek, kiek jis susijęs su People’s Mojahedin Organization of Iran (toliau – PMOI). Šiuo sprendimu paliktos galioti PMOI lėšų, kito finansinio turto ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonės Europos Sąjungoje.

3.        Įvykių iki skundžiamo sprendimo priėmimo seka yra sudėtinga. Kad būtų lengviau suprasti, šios nuomonės pagrindiniame tekste nurodžiau pagrindinius įvykius, o atskirame priede pateikiau išsamią chronologiją.

4.        Nagrinėjant šią bylą svarbu atsižvelgti į jos kontekstą – pastaraisiais metais gerokai suaktyvėjusį tarptautinį terorizmą, taip pat į Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos atsaką į tokio terorizmo sukeltą ir vis dar keliamą grėsmę

 Teisinės aplinkybės

5.        1999 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1373 (2001). Šios rezoliucijos 1 dalies c punkte numatyta: „ visos valstybės asmenims, kurie padaro ar kėsinasi padaryti teroro aktus, arba dalyvauja tokiuose aktuose ar padeda juos įvykdyti, šiems asmenims priklausančioms arba jų valdomoms grupėms ir įmonėms arba asmenims ir grupėms ar organizacijoms, kurios veikia tokių asmenų ar grupių ir organizacijų vardu arba jų liepimu, turėtų taikyti lėšų ir kito finansinio turto arba ekonominių išteklių įšaldymą “.

 Europos Sąjungos teisės aktai

6.        Imdamasi priemonių Rezoliucijai 1373 (2001) įgyvendinti Europos Sąjungoje 2001 m. gruodžio 27 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2001/931(5).

7.        Bendrosios pozicijos 2001/931 preambulės 7 konstatuojamoje dalyje nurodyta:

„Reikia Bendrijos veiksmų kai kurioms iš tų papildomų priemonių įgyvendinti; taip pat reikia valstybių narių veiksmų, ypač dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo formų taikymo baudžiamosiose bylose.“

8.        Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnyje numatyta:

„1.      Ši bendroji pozicija pagal paskesnių straipsnių nuostatas taikoma priede išvardytiems su teroro aktais susijusiems asmenims, grupėms ir organizacijoms.

2.      Šioje bendrojoje pozicijoje „su teroro aktais susiję asmenys, grupės ir organizacijos“ – tai:

–        asmenys, kurie daro ar kėsinasi padaryti teroro aktus arba dalyvauja ar padeda darant teroro aktus,

–        tokių asmenų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomos ar kontroliuojamos grupės ir organizacijos; taip pat tokių asmenų, grupių ar organizacijų vardu arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys, grupės ir organizacijos, įskaitant lėšas, gautas ar sukuriamas iš tokių asmenų bei su jais susijusių asmenų, grupių ir organizacijų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomo arba kontroliuojamo turto.

3. Šioje bendrojoje pozicijoje „teroro aktai“ – tai viena iš toliau išvardytų tyčinių veikų, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kontekstą, gali padaryti didelę žalą valstybei ar tarptautinei organizacijai, kurios apibrėžiamos kaip nusikaltimas pagal nacionalinę teisę, kai padaromos siekiant:

i)       rimtai įbauginti gyventojus arba

ii)      neteisėtai priversti Vyriausybę ar tarptautinę organizaciją atlikti tam tikrą veiksmą ar jo neatlikti; arba

iii)      rimtai destabilizuoti ar sunaikinti pagrindines valstybės ar tarptautinės organizacijos politines, konstitucines, ekonomines ar socialines struktūras:

a)      pasikėsinimai į asmens gyvybę, galintys sukelti mirtį;

b)      pasikėsinimai į asmens fizinę neliečiamybę;

c)      žmogaus pagrobimas arba laikymas įkaitu;

d)      didelės žalos padarymas Vyriausybės ar valstybės pastatams, transporto sistemai, infrastruktūros objektams, įskaitant informacinę sistemą, kontinentiniame šelfe esančiai stacionariai platformai, viešajai vietai ar privačiai nuosavybei, sukeliant pavojų žmonių gyvybei ar padarant didelių ekonominių nuostolių;

e)      orlaivių, laivų ar kitų viešojo ar krovininio transporto priemonių užgrobimas;

f)      ginklų, sprogmenų arba branduolinio, biologinio ar cheminio ginklo gaminimas, laikymas, įgijimas, gabenimas, tiekimas ar naudojimas, taip pat biologinio ar cheminio ginklo moksliniai tyrimai ir kūrimas;

g)      pavojų žmonių gyvybei keliantis pavojingų medžiagų paskleidimas arba gaisrų, sprogimų ar potvynių sukėlimas;

h)      vandens, elektros ar bet kurio kito svarbaus gamtos ištekliaus tiekimo trikdymas ar nutraukimas, sukeliantis pavojų žmonių gyvybei;

i)      grasinimas padaryti vieną iš a–h papunkčiuose išvardytų veikų;

j)      vadovavimas teroristinei grupei;

k)      dalyvavimas teroristinės grupės veikloje, įskaitant informacijos ar materialinių išteklių tiekimą arba jos veiklos bet kokį finansavimą, žinant, kad tokiu dalyvavimu prisidedama prie grupės nusikalstamos veiklos.

Šioje pastraipoje „teroristinė grupė“ – tai daugiau kaip dviejų asmenų struktūriškai apibrėžta grupė, sukurta per tam tikrą laikotarpį ir sutartinai veikianti siekiant daryti teroro aktus. „Struktūriškai apibrėžta grupė“ – tai grupė, kuri nesusidarė atsitiktinai tiesiogiai atlikti teroro aktą ir kuri nebūtinai turi formaliai nustatytus narių vaidmenis, narystės tęstinumą ar suformuotas struktūras.

4. Priede pateiktas sąrašas yra sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, nepaisant to, ar jis susijęs su pavedimu, remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokią veiką, ar su tokių veiksmų pasmerkimu. Į tą sąrašą gali būti įtraukiami asmenys, grupės ir organizacijos, kuriuos Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra nustačiusi kaip susijusius su terorizmu ir kuriems yra nusprendusi taikyti sankcijas.

Šioje straipsnio dalyje „kompetentinga institucija“ – tai teisminė institucija arba, jei teisminės institucijos neturi kompetencijos toje srityje, kuriai taikoma ši straipsnio dalis, lygiavertę kompetenciją šioje srityje turinti institucija.

5. Taryba veikia, siekdama užtikrinti, kad apie priede išvardytus fizinius ar juridinius asmenis, grupes ir organizacijas būtų papildomai pateikiama pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti konkrečių žmonių, juridinių asmenų, grupuočių ar organizacijų tapatybę ir išteisinti tuos, kurie turi tas pačias ar panašias pavardes ar pavadinimus.

6. Priede pateiktas asmenų ir organizacijų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą kas šeši mėnesiai atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše.“

9.        Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, išnaudodamos policijos ir teismų bendradarbiavimo galimybes pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį, teikia viena kitai kuo didžiausią pagalbą užkertant kelią terorizmui ir su juo kovojant. Tam savo institucijų atliekamiems tyrimams ir procesiniams veiksmams dėl bet kurio iš priede išvardytų asmenų, grupių ir organizacijų, jos, gavusios prašymą, kiek įmanoma labiau išnaudoja turimas galias pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir kitus valstybėms narėms privalomus tarptautinius susitarimus, sutartis bei konvencijas.“

10.      Bendrosios pozicijos 2001/931 priede PMOI nebuvo nurodyta.

11.      Manydama, jog Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nurodytoms priemonėms įgyvendinti Europos Sąjungos lygmeniu reikėjo reglamento, Taryba priėmė Reglamentą Nr. 2580/2001 (toliau – reglamentas)(6).

12.      Reglamento 1 straipsnio 6 punkte pateikta šis apibrėžimas:

„Juridinio asmens, grupės ar susivienijimo kontroliavimas“ tai:

d)      turėjimas teisės skirti arba pašalinti tokio juridinio asmens, grupės ar susivienijimo administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių daugumą;

b)      juridinio asmens, grupės ar susivienijimo administracinių, valdymo ar priežiūros organų daugumos narių, tas pareigas ėjusių einamaisiais ir ankstesniais finansiniais metais, vienvaldiškas paskyrimas pasinaudojus savo balsavimo teisėmis;

c)      pagal susitarimą su kitais juridinio asmens, grupės ar susivienijimo akcininkais arba nariais daugumos akcininkų arba narių balsavimo teisių tame juridiniame asmenyje, grupėje ar susivienijime vienvaldiškas kontroliavimas;

d)      turėjimas teisės turėti vyraujančią įtaką juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui pagal susitarimą su tuo juridiniu asmeniu, grupe ar susivienijimu arba pagal steigimo sutarties ar įstatų nuostatą tais atvejais, kai tam juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui taikomas įstatymas leidžia sudaryti tokį susitarimą arba priimti tokią nuostatą;

e)      turėjimas įgaliojimo naudotis teise turėti d punkte nurodytą vyraujančią įtaką nesant tos teisės turėtoju;

f)      turėjimas teisės disponuoti visu juridinio asmens, grupės ar susivienijimo turtu ar jo dalimi;

g)      juridinio asmens, grupės ar susivienijimo veiklos valdymas bendraisiais pagrindais skelbiant suvestines ataskaitas;

h)      juridinio asmens, grupės ar susivienijimo finansinių įsipareigojimų nepriklausomas ir solidarus dalijimasis arba jų garantavimas.“

13.      Reglamento 2 straipsnyje numatyta:

„1.      Išskyrus atvejus, kai leidžiama pagal 5 ir 6 straipsnius:

a)      visos lėšos, kitas finansinis turtas ir ekonominiai ištekliai, priklausantys į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui, arba jų valdomi ar disponuojami, yra įšaldomi;

b)      į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui neleidžiama nei tiesiogiai, nei netiesiogiai naudotis arba savo naudai disponuoti jokiomis lėšomis, kitu finansiniu turtu ir ekonominiais ištekliais.

3. Taryba, veikdama vienbalsiai, nustato, peržiūri ir keičia asmenų, grupių ir susivienijimų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašą vadovaudamasi Bendrosios pozicijos [2001/931] 1 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse išdėstytomis nuostatomis; į tą sąrašą įtraukiami:

i)      fiziniai asmenys, kurie padaro arba kėsinasi padaryti bet kurį teroro aktą, jame dalyvauja arba padeda jį padaryti;

ii)      juridiniai asmenys, grupės ar susivienijimai, kure padaro arba kėsinasi padaryti bet kurį teroro aktą, jame dalyvauja arba padeda jį padaryti;

iii)      juridiniai asmenys, grupės ar susivienijimai, valdomi arba kontroliuojami vieno ar daugiau iš i ir ii punktuose nurodytų fizinių ar juridinių asmenų, grupių ar susivienijimų; arba

iv)      fiziniai ir juridiniai asmenys, grupės ar susivienijimai, veikiantys vieno ar daugiau iš i ir ii punktuose nurodytų fizinių ar juridinių asmenų, grupių ar susivienijimų vardu arba nurodymu.“

14.      Reglamento 8 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, Taryba ir Komisija viena kitai praneša apie priemones, kurių buvo imtasi pagal šį reglamentą, ir viena kitai teikia turimą su šiuo reglamentu susijusią informaciją bei apie pažeidimų ir vykdymo problemas arba nacionalinių teismų priimtus sprendimus.“

15.      Sprendimu 2001/927(7) Taryba patvirtino pradinį asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomas minėtas reglamentas, sąrašą. PMOI šiame sąraše neminima.

16.      2002 m. gegužės 2 d. Bendrosios pozicijos 2002/340(8) priede Taryba pateikė atnaujintą asmenų, grupių ir susivienijimų, kuriems taikoma Bendroji pozicija 2001/931, sąrašą. Minėto priedo 2 punkte „Grupės ir susivienijimai“ buvo įrašas, susijęs su PMOI, kuri buvo nurodyta kaip “Mujahedin-e Khalq organizacija (MEK arba MKO) (neįskaitant „Nacionalinės Irano pasipriešinimo tarybos“ (NCRI)) (dar žinoma kaip Nacionalinė Irano išlaisvinimo armija (NLA, MEK karinis sparnas), Irano liaudies modžahedai (PMOI), Nacionalinė pasipriešinimo taryba (NCR), Musulmonų iraniečių studentų bendruomenė)“.

17.      Sprendimu 2002/334(9), irgi priimtu 2002 m. gegužės 2 d., Taryba patvirtino pradinį asmenų, grupių ir susivienijimų, kuriems taikomas reglamentas, sąrašą. PMOI pavadinimas šiame sąraše nurodytas taip pat, kaip ir Bendrosios pozicijos 2002/340 priede.

18.      Remdamasi Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 punktu ir reglamento 2 straipsnio 3 punktu, Taryba priėmė dar keletą sprendimų, kuriuose išvardyti asmenys, grupės ir susivienijimai, kuriems taikoma minėta pozicija. PMOI buvo nurodyta ir šių sprendimų prieduose.

19.      2008 m. liepos 15 d. Taryba priėmė nagrinėjamą sprendimą. PMOI buvo įtraukta ir į šio sprendimo priedą.

20.      Sprendimu 2009/62(10), priimtu po skundžiamo sprendimo paskelbimo 2008 m. gruodžio 4 d., Taryba patvirtino atnaujintą asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 2580/2001, sąrašą. PMOI į sąrašą nebepateko.

 Žmogaus teises reglamentuojantys teisės aktai

21.      Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių iškilo grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali imtis priemonių, kuriomis nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja padėties kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę.“

22.      Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija)(11) 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ nurodyta:

„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

“

 Aplinkybės

 PMOI

23.      PMOI yra Irano politinė organizacija(12). Ji buvo įsteigta 1965 m., pirmiausia siekiant pasipriešinti šacho režimui. Ji aktyviai dalyvavo protestuose Irane, po kurių 1979 metais šachas buvo galiausiai nuverstas. Netrukus po to pradėjo konfliktuoti su Ajatolos Chomeinio fundamentalistiniu režimu. 1981 m. pabaigoje daugelis organizacijos narių ir rėmėjų pasitraukė į tremtį ir daugiausia apsigyveno Prancūzijoje. Tačiau 1986 m. po Prancūzijos ir Irano valdžios institucijų derybų Prancūzijos vyriausybė iš esmės juos laikė nepageidaujamais atvykėliais, todėl PMOI vadovybė ir keli tūkstančiai pasekėjų persikėlė į Iraką. Ten jie laikė didžiulį ginklų arsenalą, įskaitant tankus ir raketų paleidiklius, kol į šią šalį 2003 metais įsiveržė koalicijos pajėgos. Būdami Irake jie teikė karinę pagalbą šiai šaliai kovojant su Iranu iki karo pabaigos. Iki 2001 m. jie vykdė smurtines operacijas Irano viduje.

24.      Nuo 2001 m., konkrečiau kalbant, nuo Irako okupacijos 2003 m., PMOI nuolat stengėsi įtvirtinti savo, kaip pasaulietinio demokratinio judėjimo, siekiančio taikiai nuversti dabartinį Irano režimą, statusą. Neeiliniame kongrese, surengtame Irake 2001 m. birželio mėn., PMOI oficialiai pranešė apie sprendimą nutraukti visus karinius veiksmus ir veiklą Irane.

25.      Tačiau teroristinė veikla, kurią PMOI vykdė anksčiau, lėmė tai, kad ji buvo uždrausta kaip teroristinė organizacija keliose valstybėse. 1997 m. spalio 8 d. nutarimu Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorė (Secretary of State) uždraudė PMOI šioje šalyje kaip „užsienio teroristinę organizaciją“(13). 2001 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras (United Kingdom Secretary of State for the Home Department, toliau – Home Secretary) išleido įsakymą pagal 2000 m. Įstatymą dėl terorizmo (Terrorism Act 2000), kuriuo PMOI šioje valstybėje buvo uždrausta kaip teroristinė organizacija(14).

26.      Dėl šios veiklos Prancūzijoje taip pat buvo imtasi veiksmų prieš tariamus PMOI narius. 2001 m. balandžio mėn. Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismo) „Prokuratūros kovos su terorizmu skyrius“ pradėjo tirti(15) kaltinimus dėl „nusikalstamo susivienijimo, siekiant rengti teroristinius veiksmus“, kaip nurodyta 1996 m. liepos 22 d. Įstatyme Nr. 96/647. Tyrime taip pat buvo nagrinėjamas „teroristinės grupuotės finansavimas“ pagal 2001 m. lapkričio 15 d. Įstatymą Nr. 2001/1062.

27.      2003 m. birželio 17 d. Prancūzijos policija atliko kratą PMOI biure Auvers-sur-Oise (Prancūzija)(16). Buvo sulaikyta daug asmenų, kai kurie iš jų buvo grąžinti kardomajam kalinimui. Nors rasta nemaža pinigų suma, baudžiamasis persekiojimas nebuvo pradėtas.

28.      Be 26 punkte minėto tyrimo, 2007 m. kovo 19 d. ir 2007 m. lapkričio 13 d. Prokuratūros kovos su terorizmo skyrius pareiškė papildomus kaltinimus tariamiems PMOI nariams. Visų pirma jie buvo kaltinami „tiesioginių ir netiesioginių sukčiavimo prieš ypač pažeidžiamus asmenis ir organizuoto sukčiavimo pajamų plovimu“, taip pat ryšiais su teroristine įmone.

29.      Tuo metu Jungtinėje Karalystėje 2006 m. spalio 30 d. PMOI Apeliacinei komisijai dėl uždraustų organizacijų („Proscribed Organisations Appeal Commission“, toliau – POAC) apskundė Home Secretary sprendimą, kuriuo atsisakoma panaikinti jos uždraudimą. Skunde iš esmės teigiama, kad nesvarbu, kokia būtų buvusi PMOI veikla jos uždraudimo metu, nuo to laiko ji atsisakė terorizmo ir smurto.

30.      POAC sprendimu PMOI skundas buvo patenkintas. Ji apibūdino Home Secretary sprendimą atsisakyti panaikinti PMOI draudimą kaip „ydingą“.

31.      2008 m. gegužės 7 d. sprendimu(17) Anglijos ir Velso apeliacinis teismas (Court of Appeal (England and Wales) atmetė Home Secretary prašymą leisti apskųsti POAC sprendimą ir nurodė jam panaikinti PMOI uždraudimą.

 Įvykiai prieš priimant nagrinėjamą sprendimą ir jo priėmimas

32.      Prieš priimant nagrinėjamą sprendimą iškart arba beveik iškart vienas po kito atsitiko keli įvykiai.

33.      2008 m. birželio 9 d. Prancūzijos Respublika Tarybai pateikė tai, ką ji pavadino papildoma informacija dėl PMOI, kuri, šios valstybės narės nuomone, pateisino, kad PMOI būtų palikta asmenų, grupių ir subjektų, kurių turtas buvo įšaldytas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį ir reglamento 2 straipsnio 3 dalį, sąraše.

34.      Paskui įvyko keli Tarybos darbo grupės Bendrajai pozicijai 2001/931 (toliau – BP 931 darbo grupė) įgyvendinti skirti posėdžiai(18). Po nagrinėjamo sprendimo patvirtinimo ir minėtai darbo grupei 2008 m. liepos 4 d. pateikus motyvus, tą pačią dieną įvyko Tarybos išorės santykių (Relex) patarėjų darbo grupės posėdis, per kurį buvo pasiektas susitarimas dėl atnaujinto nagrinėjamo sprendimo teksto. Jis buvo išplatintas Nuolatinių atstovų komitete ir šio komiteto patvirtintas 2008 m. liepos 9 dieną. Nagrinėjamas sprendimas buvo priimtas 2008 m. liepos 15 dieną.

35.      2008 m. birželio 23 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2008 m. birželio 24 d., Home Secretary, reaguodamas į 2008 m. gegužės 7 d. Court of Appeal sprendimą, pašalino PMOI iš organizacijų, šioje valstybėje narėje uždraustų pagal Terrorism Act 2000, sąrašo.

36.      2008 m. liepos 15 d. raštu Taryba informavo PMOI apie šį sprendimą. Prie minėto rašto buvo pridėtas motyvų pranešimas(19).

37.      Bendrai sutariama, kad iki nagrinėjamo sprendimo priėmimo Taryba niekuomet nepranešė PMOI apie naują informaciją ar naują medžiagą byloje, Tarybos nuomone, pateisinančią, kad PMOI būtų palikta organizacijų, kurių turtas buvo įšaldytas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnio 1 punktą ir reglamento 2 straipsnio 3 punktą, sąraše.

 Skundžiamas sprendimas

38.      Prašymu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. liepos 21 d., PMOI pareiškė ieškinį prieš Tarybą ir pareikalavo panaikinti su ja susijusią nagrinėjamo sprendimo dalį.

39.      Prancūzijos Respublikai ir Europos Komisijai buvo leista įstoti į šią bylą.

40.      Taikydamas tyrimo priemones, Bendrasis Teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutartį (toliau – 2008 m. rugsėjo 28 d. nutartis), kuria Tarybai buvo nurodyta Bendrajam Teismui pateikti visus su nagrinėjamo sprendimo priėmimu susijusius dokumentus, taikytinus PMOI, tame proceso etape nepateikiant šių dokumentų PMOI, jei Taryba manė, kad jie buvo konfidencialūs.

41.      Taryba įvykdė šią nutartį dviem etapais. Visų pirma 2008 m. spalio 10 d. ji pateikė atsakymą (toliau – pirmasis atsakymas į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį), prie kurio buvo pridėti aštuoni dokumentai. Septyni iš jų nebuvo laikomi slaptais, taigi jie buvo tinkamai pateikti PMOI. Aštuntajame dokumente buvo slapta vieno iš prieduose pateiktų dokumentų versija. Jis nebuvo pateiktas PMOI.

42.      Pirmajame atsakyme į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį Taryba pažymėjo, kad negalėjo tame etape pateikti tam tikrų kitų dokumentų, kuriuose nurodytas pateiktas naujas PMOI įtraukimo į sąrašą pagrindas ir paaiškinamos jos pasiūlymo priežastys, kadangi šie dokumentai buvo Prancūzijos Respublikos įslaptinti ir negalėjo būti pateikti atsakymo pateikimo metu. Šie dokumentai buvo išplatinti BP 931 darbo grupei, kai buvo rengiamasi priimti nagrinėjamą sprendimą.

43.      Minėti papildomi dokumentai buvo tinkamai įtraukti į 2008 m. lapkričio 6 d. pateikto Tarybos antrojo atsakymo (toliau – antrasis atsakymas į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį) priedą. Šiame atsakyme Taryba Bendrąjį Teismą informavo, kad Prancūzijos Respublika, atlikusi nagrinėjamų trijų dokumentų išslaptinimo vidaus procedūras, leido atskleisti visą pirmąjį ir visą antrąjį dokumentus, taip pat trečiąjį dokumentą, išbraukus paskutines dvi pastraipas. Jose buvo informacija, nurodyta atsakymo 3 priedo 3 punkto a ir f papunkčiuose (toliau atitinkamai – 3 punkto a papunktyje nurodyta informacija ir 3 punkto f papunktyje nurodyta informacija).

44.      2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino PMOI prašymą ir nurodė Tarybai padengti bylinėjimosi išlaidas.

45.      PMOI Bendrajame teisme pateikė šešis pagrindus. Kiek tai susiję su šiuo apeliaciniu skundu, visų pirma buvo nurodytas teisės į gynybą pažeidimas, nes Taryba ginčijamą sprendimą priėmė prieš tai ieškovei nepateikusi naujos informacijos arba naujos bylos medžiagos, kuri, anot Tarybos, pateisino, kad PMOI būtų palikta asmenų, grupių ir subjektų, kurių turtas buvo įšaldytas pagal reglamento 2 straipsnio 3 dalį, sąraše.

46.      Bendrasis Teismas išnagrinėjo šį pagrindą skundžiamo sprendimo 36–47 punktuose.

47.      39 punkte jis teigia: „Pirmosios instancijos teismas mano, kad šie Tarybos argumentai visiškai nepateisina tariamo šios institucijos negalėjimo priimti ginčijamo sprendimo pagal procedūrą, per kurią būtų paisoma ieškovės teisės į gynybą“.

48.      Konkrečiau kalbant, Bendrasis Teismas konstatavo, kad tariama skuba tikrai nebuvo įrodyta. Net jei Taryba, 2007 m. lapkričio 30 d. POAC priėmus sprendimą, neprivalėjo nedelsdama išbraukti ieškovės iš ginčijamo sąrašo, bet kuriuo atveju būtent nuo 2007 m. gegužės 7 d., kai buvo paskelbtas Court of Appeal sprendimas, jai galutinai buvo užkirstas kelias dar kartą pasiremti Home Secretary sprendimu, kuriuo buvo remtasi pagrindžiant pirmąjį PMOI lėšų įšaldymo sprendimą. Vadinasi, nuo šios datos iki ginčijamo sprendimo priėmimo datos (2008 m. liepos 15 d.) praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Taryba nepaaiškino, kodėl ji negalėjo iškart po 2008 m. gegužės 7 d. imtis veiksmų, kad PMOI būtų pašalinta iš ginčijamo sąrašo arba, remiantis naujais įrodymais, jame palikta (40 punktas).

49.      Be to, net darant prielaidą, kad pirmieji įrodymai, susiję su 2001 m. balandžio mėn. Paryžiuje pradėtu ikiteisminiu tyrimu, Prancūzijos valdžios institucijų Tarybai buvo perduoti tik 2008 m. birželį, tai nepaaiškina, kodėl šie nauji įrodymai negalėjo būti nedelsiant pateikti PMOI, jei Taryba siekė jais paremti kaltinimus PMOI (41 punktas).

50.      Todėl ir faktiniu, ir teisiniu požiūriu buvo klaidinga teigti, kad 2008 m. birželio 24 d. įsigaliojus 2008 m. birželio 23 d. Home Secretary nutarimui išbraukti PMOI iš sąrašo ir maždaug tuo pačiu metu(20) Prancūzijos valdžios institucijoms pateikus naujų įrodymų naujas sprendimas dėl lėšų įšaldymo turėjo būti priimtas taip skubiai, kad neleido paisyti ieškovės teisės į gynybą (43 punktas).

51.      Bendrasis teismas taip pat atmetė Tarybos argumentą, kad po nagrinėjamo sprendimo priėmimo PMOI pateiktas motyvų pranešimas leidžia jai pasinaudoti teise pareikšti ieškinį, o Bendrijos teismui – atlikti kontrolę (45 ir 46 punktai).

52.      Skundžiamo sprendimo 49–79 punktuose išnagrinėti kiti PMOI teisiniai pagrindai, susiję su šiuo skundu, būtent dėl: 1) Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir reglamento 2 straipsnio 3 dalies pažeidimo bei įrodinėjimo pareigos pažeidimo; ir 2) dėl PMOI teisės į veiksmingą teisminę apsaugą.

53.       Skundžiamo sprendimo 49–55 punktuose Bendrasis Teismas rėmėsi ankstesne teismų praktika. Pažymėjęs, kad pagal EB 10 straipsnį (dabar iš esmės pakeistas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalimi) santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti (52 straipsnis), toliau (53 punkte) jis paminėjo savo praktiką(21) ir nurodė, kad Taryba, taikydama Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį ir reglamento 2 straipsnio 3 dalį, privalo „kuo daugiau kliautis kompetentingos nacionalinės institucijos, bent teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas sprendimas“. Toliau (54 punktas) teismas teigė, kad nors įrodinėjimo, jog lėšų įšaldymas buvo teisėtai pagrįstas, pareiga tenka Tarybai, šios pareigos „dalykas yra sąlygiškai apribotas“.

54.      Skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrasis Teismas taip pat rėmėsi savo praktika ir tvirtino, jog nors Taryba turi didelę diskreciją, kai sprendžia, į ką atsižvelgti svarstant, ar reikia priimti nutarimą įšaldyti lėšas, Bendrijos teismai vis tiek privalo patikrinti, kaip Taryba aiškina svarbius faktus, ir turi „patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas“(22).

55.      Skundžiamo sprendimo 56–58 punktuose Bendrasis Teismas pareiškė:

„56       Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad nei ginčijamuose sprendimuose nurodyta informacija, nei motyvų pranešimas ir jo raštas-pranešimas, nei informacija dviejuose Tarybos atsakymuose (į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį) netenkina anksčiau primintų reikalavimų, nes ji pagal teisę pakankamai neįrodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir (reglamento) 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.

57      Konkrečiau kalbant, Taryba Pirmosios instancijos teismui nepateikė jokios tikslios informacijos arba bylos medžiagos, parodančių, kad 2001 m. balandį Paryžiaus apygardos teismo prokuratūros kovos su terorizmu skyriaus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir du 2007 m. kovą ir lapkritį pateikti papildomi kaltinimai ieškovės atžvilgiu yra, kaip nepagrįsdama įrodymais teigia Taryba, sprendimas, atitinkantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą.

58      Šiuo klausimu reikia pateikti labiausiai susijusius pirmojo Tarybos atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutarties dėl proceso organizavimo priemonių punktus:

„3.      BP 2001/931 darbo grupė buvo susirinkusi į keturis parengiamuosius aptariamo Tarybos sprendimo, kiek jis susijęs su ieškove, priėmimo posėdžius: 2008 m. birželio 2 d., birželio 13 d., birželio 24 d. ir liepos 2 d.

6.      Per šiuos posėdžius Prancūzijos Respublika delegacijoms taip pat išdalijo po tris dokumentus, aprašančius naują siūlomą ieškovės įtraukimo į sąrašą pagrindą ir paaiškinančius šio pasiūlymo motyvus. Trečiajame dokumente iš dalies dėstomas tekstas, virtęs Tarybos priimtu motyvų pranešimu, kuris jau buvo pridėtas prie šios bylos medžiagos. Kai buvo dalijami šie dokumentai, Prancūzijos Respublika juos laikė įslaptintais. Taryba ją informavo apie Pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį ir ši valstybė narė šiuo metu nagrinėja galimybę paviešinti aptariamus dokumentus. Vis dėlto Taryba buvo informuota, kad dėl būtinybės paisyti vidaus teisės reikalavimų sprendimas šiuo klausimu negalės būti priimtas per kanceliarijos nustatytą terminą. Todėl Taryba negali šiuo metu įvykdyti Pirmosios instancijos teismo nutarties, kiek tai susiję su minėtais dokumentais, nes ji nėra įgaliota jų pateikti Pirmosios instancijos teismui net slaptai. Todėl ji Pirmosios instancijos teismo pagarbiai prašo parodyti supratingumą šiuo klausimu ir įsipareigoja jį informuoti, kai tik Prancūzijos Respublika priims sprendimą dėl šių dokumentų.

      11.      Konkrečiai kalbant, Taryba nori pabrėžti, kad iš įrodymų, susijusių su Prancūzijoje atliekamu ikiteisminiu tyrimu, ji gavo tik nurodytuosius motyvų pranešime. Ji mano, kad tokie papildomi įrodymai pagal Prancūzijos teisę turi likti įslaptinti, kol vyksta tyrimas. Ji pateikė visus svarbiausius įrodymus apie tyrimą, kuriuos turėjo rengdama motyvų pranešimą. Viename iš 6 punkte nurodytų dokumentų pateikiamas išsamesnis pažeidimų, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas, sąrašas, tačiau jie visi motyvų pranešime apibūdinami bendrai (t. y. serija pažeidimų, susijusių su bendrąja įmone, kurios tikslas – grasinimais ar teroru rimtai pažeisti viešąją tvarką, taip pat teroristinės grupės finansavimas bei sukčiavimas prieš ypač pažeidžiamus asmenis ir su teroristine įmone susijusios organizuotos grupės gautų įplaukų plovimas).

12.      Taryba neturi jokios kitos su tyrimu susijusios informacijos, išskyrus informaciją apie pažeidimų, dėl kurių pradėtas tyrimas, pobūdį ir patikslinimus dėl tyrimo pradžios bei papildomų kaltinimų pateikimo datos. Ji nebuvo informuota, būtent kurių asmenų veiksmai tiriami, ji tik žino, kad šie asmenys, kaip nurodoma motyvų pranešime, yra įtariami kaip esantys ieškovės nariai. Ji taip pat neturi informacijos apie galimą tyrimo eigą. Trumpai tariant, priimant ginčijamą sprendimą, išskyrus motyvų pranešime nurodytus įrodymus, ji neturėjo jokio kito su tyrimu susijusio „ieškovę kaltinančio“ įrodymo.“

56.      Toliau Bendrasis Teismas išnagrinėjo PMOI argumentą, kad valstybės sprendimas buvo susijęs su tariamais tos organizacijos nariais ir kad jo negalima laikyti susijusiu su pačia organizacija, taip pat Tarybos kontrargumentą, kad nors nagrinėjamas sprendimas buvo susijęs su fiziniais asmenimis, tokia situacija buvo „logiška ir tinkama“, nes tokio pobūdžio nusikaltimus galėjo padaryti ne pati organizacija, o tik jai priklausantys asmenys, be to, kadangi PMOI nebuvo juridinis asmuo, jai negalima kelti baudžiamosios bylos. Bendrasis Teismas visų pirma konstatavo, kad toks išaiškinimas prieštaravo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies formuluotei (skundžiamo sprendimo 64 straipsnis). Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad net jei toks aiškinimas būtų neteisingas, Tarybai nepavyko pateikti „konkrečių priežasčių“, kodėl šios bylos aplinkybėmis fizinių asmenų veiksmai turėtų būti priskirti pačiai PMOI. Toks paaiškinimas „nagrinėjamu atveju visiškai nepateiktas“ (65 punktas).

57.      Skundžiamo sprendimo 71–76 punktuose Bendrasis Teismas pareiškė:

„71      Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijų prašymu Taryba atsisakė paviešinti šio sprendimo 58 punkte(23) minėtų trijų dokumentų 3 punkto a papunktį, kuriame nurodoma „pagrindinių punktų, pagrindžiančių (OMPI) palikimą Europos sąraše, santrauka“, kurią šios valdžios institucijos pateikė kai kurioms valstybių narių delegacijoms. Pagal minėtą 2008 m. lapkričio 3 d. MAEE raštą Tarybai aptariama informacija „pasižymi nacionalinei gynybai svarbiu saugumo pobūdžiu ir todėl jai pagal Baudžiamojo kodekso 413–9 straipsnį taikomos apsaugos priemonės, kuriomis siekiama apriboti jos sklaidą“; tad „MAEE negali leisti jų pateikti (Bendrajam teismui)“.

72      Dėl Tarybos teiginio, kad ji privalo laikytis Prancūzijos valdžios institucijų nurodyto slaptumo principo, pažymėtina, kad ji nenurodo, kaip būtų pažeistas šis principas bylos dokumentus pateikus Bendrijos teismui, po to, kai jie jau buvo pateikti pačiai Tarybai ir 26 kitų valstybių narių vyriausybėms.

73      Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad Taryba neturi teisės pagrįsti sprendimo dėl lėšų įšaldymo valstybės narės pateikta informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, jei ši valstybė narė nenori jų leisti pateikti Bendrijos teismui, įgaliotam atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę.

74      Šiuo klausimu reikia priminti, jog Sprendime OMPI (154 punktas) Pirmosios instancijos teismas jau nusprendė, kad sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų ir aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą, kaip Taryba tai aiškiai pripažino savo rašytinėse pastabose byloje, kurioje priimtas 2005 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Yusufir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (T‑306/01, Rink. p. II‑3533), panaikintas apeliacine tvarka priėmus 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑0000)(24). Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, ir prireikus, kad privalomi reikalavimai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti.

75      Nagrinėjamu atveju ši kontrolė būtina dar ir dėl to, kad ji yra vienintelė procesinė garantija, leidžianti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos. Kadangi Tarybos nustatyti suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą apribojimai turi būti atsveriami griežtos nepriklausomo ir nešališko teismo kontrolės , Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimą dėl to, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs (Sprendimo OMPI 155 punktas).

76      Nagrinėjamu atveju, kadangi Taryba ir Prancūzijos institucijos atsisakė net vien Pirmosios instancijos teismui pateikti paskutiniojo iš šio sprendimo 58 punkte minėtų trijų dokumentų 3 punkto a papunktyje nurodytą informaciją, Pirmosios instancijos teismas negali atlikti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolės.“

 Apeliacinis skundas

58.      Ginčydama Bendrojo Teismo sprendimą, Prancūzijos Respublika pateikia tris apeliacinio skundo pagrindus. Visų pirma tvirtinama, kad Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą, nes neatsižvelgė į konkrečias nagrinėjamo sprendimo priėmimo aplinkybes. Antra, teigiama, kad Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą, nes manė, kad Prancūzijoje pradėtas teisinis tyrimas nebuvo sprendimas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžtį. Trečia, tvirtinama, kad Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą, nes konstatavo, kad Tarybos atsisakymas pateikti 3 punkto a papunktyje nurodytą informaciją nesudarė šiam teismui galimybės įvertinti nagrinėjamo sprendimo ir pažeidė teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Todėl Prancūzijos Respublika daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

59.      Savo ruožtu PMOI ginčija visus nurodytus skundo pagrindus ir tvirtina, kad skundas turi būti atmestas.

60.      Priešingai nei procese, po kurio buvo priimti sprendimai OMPI, PMOI I ir skundžiamas sprendimas, nė viena valstybė narė ar institucija jokiame šio apeliacinio proceso etape nebandė įstoti į bylą. Atsakydamos į rašytinius klausimus, kuriuos Teisingumo Teismas uždavė 2010 m. birželio 2 d., kai prašė Tarybos ir Europos Komisijos pateikti savo pastabas dėl jų patirties ir praktikos įgyvendinant tam tikrus Teisingumo Teismo sprendimo byloje Kadi I aspektus, Taryba ir Komisija atitinkamai 2010 m. birželio 28 d. ir 2010 m. birželio 24 d. pateikė rašytinius atsakymus. Jie buvo visiškai nenaudingi atliekant toliau aprašytą analizę, ir daugiau šioje išvadoje jų neminėsiu.

 Dėl priimtinumo

61.      Prieš nagrinėjant apeliacinį skundą iš esmės būtina apsvarstyti PMOI prieštaravimą dėl priimtinumo.

62.      Iš esmės PMOI tvirtina, jog todėl, kad Prancūzija nebandė užginčyti Sprendimo 2009/62, o prieš tai galiojęs nagrinėjamas sprendimas buvo panaikintas ir pakeistas, ji neturi jokio teisinio intereso teikti skundą. Taigi apeliacinis skundas yra nepriimtinas. Net jei būtų priešingai, šis skundas neturėtų dalyko, ir Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti jį nagrinėti.

63.      Šie argumentai manęs neįtikina.

64.      Visų pirma Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antroje pastraipoje iš esmės nustatyta, kad ir valstybės narės, ir Sąjungos institucijos, įstojusios į bylą, nagrinėjamą Bendrajame Teisme, gali paduoti apeliacinį skundą net tuomet, kai to teismo sprendimas joms neturi tiesioginės įtakos. Kadangi Prancūzijos Respublika įstojo į procesą pirmojoje instancijoje, ši nuostata jai tiesiogiai taikytina šiame apeliaciniame procese. Net jei taip nebūtų, Prancūzijos Respublika vis tiek turėtų interesą paduoti apeliacinį skundą remdamasi minėto straipsnio trečia pastraipa, pagal kurią valstybė narė ar institucija gali pateikti apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo net tuomet, kai neįstojo į bylą pirmojoje instancijoje.

65.      Nesunku suprasti, kodėl taip yra. Europos Sąjungos teisės aiškinimas ir taikymas yra labai svarbūs valstybėms narėms ir institucijoms. Jos gali būti tikrai suinteresuotos ginčyti Bendrojo Teismo pateiktą Europos Sąjungos teisės aiškinimą, net jei nedalyvauja šiame teisme nagrinėjamoje byloje.

66.      Ar galima pagrįstai teigti, kad net jei Prancūzijos Respublika turi interesą paduoti šį apeliacinį skundą, jis vis tiek turi būti pripažintas nepriimtinu, nes neturi dalyko?

67.      Aš taip nemanau.

68.      Pirma, kaip teigia Prancūzijos Respublika, skundžiamu sprendimu nagrinėjamas sprendimas (bent su PMOI susijusi jo dalis) buvo pašalintas iš Sąjungos teisinės sistemos nuo to sprendimo priėmimo dienos – 2008 m. liepos 15 dienos. Jei apeliacinis skundas bus patenkintas, juo minėtas sprendimas bus sugrąžintas į šią teisinę sistemą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 15 d. iki jį panaikinusio Sprendimo 2009/62 priėmimo dienos (2009 m. sausio 26 d.).

69.      Antra, dar svarbesnis yra Prancūzijos Respublikos interesas dėl ateities. Šio apeliacinio proceso baigtis turi jai tiesioginės reikšmės. Skundžiamo sprendimo panaikinimas Prancūzijos Respublikai, jeigu ji to pageidautų, leistų inicijuoti procedūrą Taryboje, siekiant sugrąžinti PMOI į asmenų, grupių ir subjektų, kurių turtas turi būti įšaldytas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį ir reglamento 2 straipsnio 3 dalį, sąrašą. Net ir mažiau naudingas sprendimas turėtų prasmę. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimo formuluotę, Prancūzijos Respublika sužinotų, ar, pavyzdžiui, informacija, pateikta Tarybai iki nagrinėjamo sprendimo, buvo pakankama teisiniu požiūriu, ar reikėjo daugiau arba kitokios informacijos. Taip pat būtų išaiškinta, ar konfidenciali arba slapta informacija būtinai turi būti pateikta Bendrajam Teismui, kaip tai turi būti daroma ir kokiu pagrindu.

70.      Man regis, PMOI pagrindas dėl nepriimtinumo paremtas nepagrįstai siauru požiūriu į teisės išaiškinimo paskirtį.

71.      Todėl manau, kad apeliacinis skundas yra priimtinas.

 Dėl esmės

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo (tariamo teisių į gynybą pažeidimo)

72.      Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Prancūzijos Respublika iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai skundžiamo sprendimo 47 punkte konstatavo, kad nagrinėjamą sprendimą niekiniu pavertė PMOI neinformavimas apie naują informaciją byloje ir nesuteikimas jai galimybės pateikti pastabas prieš Tarybai priimant minėtą sprendimą.

73.      Anot Prancūzijos Respublikos, skuba, kurią lėmė Home Secretary nutarimas išbraukti PMOI iš Jungtinėje Karalystėje uždraustų organizacijų sąrašo, reikalavo imtis neatidėliotinų priemonių, norint PMOI palikti Tarybos sąraše. Taryba nebeturėjo laiko priimti nagrinėjamą sprendimą pagal procedūrą, kuri būtų leidusi jai pranešti PMOI apie naują informaciją(25). Taigi Taryba pasirinko tinkamą nagrinėjamo sprendimo priėmimo būdą, atsižvelgusi į aplinkybes.

74.      Bendrojo Teismo požiūrį į Tarybos jam pateiktus argumentus, kurie buvo iš esmės panašūs į Prancūzijos Respublikos šiame apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, laisvai galima apibūdinti kaip nejautrų. Jis konstatavo, kad Tarybos argumentai „visiškai (nepateisino) tariamo šios institucijos negalėjimo priimti (nagrinėjamo) sprendimo pagal procedūrą, kurioje būtų paisoma (PMOI) teisės į gynybą“ (skundžiamo sprendimo 39 punktas). Jis taip pat teigė, kad „nurodyta skuba visiškai (nebuvo) įrodyta“. Net darant prielaidą, kad Taryba neprivalėjo skubiai išbraukti PMOI iš sąrašo po 2007 m. lapkričio 30 d. POAC sprendimo, Tarybos teisė ir toliau remtis Home Secretary sprendimu baigė galioti 2008 m. gegužės 7 d., kai Court of Appeal priėmė savo sprendimą. Nuo šios datos iki nagrinėjamo sprendimo priėmimo datos „praėjo daugiau kaip du mėnesiai“ (40 punktas). Net darant prielaidą, kad nauja informacija buvo perduota Tarybai 2008 m. birželio mėn., tai nepaaiškina, kodėl Taryba jos iškart neperdavė PMOI (41 punktas).

75.      Šią poziciją reikia išnagrinėti išsamiai.

 Nagrinėjamo sprendimo priėmimo procedūra: 1) laikotarpis nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. birželio 9 dienos

76.      Poziciją dėl šio laikotarpio galima išdėstyti paprastai. Bent jau Tarybos lygmeniu, atrodo, nieko ypatinga per jį neįvyko. Prancūzijos Respublika savo atsakyme paaiškina, kad nauja informacija negalėjo būti pateikta iki 2008 m. birželio 9 d. dėl to, kad Prancūzijos prokuratūra turėjo tą informaciją paviešinti. Iki nurodytos datos jai galiojo vadinamasis „tyrimo konfidencialumas“.

77.      Todėl vienas iš dviejų mėnesių, formaliai skirtų sprendimui priimti, nebuvo panaudotas sprendimų priėmimo procesui pačioje Taryboje paspartinti. Galima būtų pridurti, kad tas pats pasakytina apie laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 30 d. POAC sprendimo – kuris, nors ir galėjo būti apskųstas, bent jau sukūrė nemenką tikimybę, kad daugiau nebebus galima įtraukti PMOI į sąrašą remiantis Jungtinės Karalystės pateikta informacija – iki 2008 m. gegužės 6 dienos. Jei praradę vieną laikotarpį dėl neveiklumo galėtume sakyti, kad tai nesėkmė, dviejų laikotarpių praradimas atrodytų kaip nerūpestingumas. Tokio rezultato reikia vengti, jei tik įmanoma.

78.      Mano nuomone, nagrinėjamomis aplinkybėmis jo tikrai buvo galima išvengti(26).

79.      Nors atsakomybė už sprendimų dėl įtraukimo į sąrašą priėmimą, taigi ir už šių sprendimų priėmimo procedūrą, tenka Tarybai, ši institucija negali veikti be valstybių narių indėlio ir dalyvavimo.

80.      Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnyje ir reglamento 8 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės yra įpareigotos dalyvauti kovoje prieš terorizmą. Tos valstybės, žinoma, turi bendrą pareigą sąžiningai bendradarbiauti, įtvirtintą ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje. Šis principas taikomas bendrai ir jo ypač privalu laikytis policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose atžvilgiu(27).

81.      Mano nuomone, iš šių reikalavimų galima daryti išvadą, kad tuo atveju, jei asmuo, grupė ar organizacija patenka į sąrašą, valstybės narės privalo viena kitą (ir Tarybą) informuoti apie savo atitinkamų sistemų pokyčius, kurie reiškia, kad konkretaus asmens, grupės ar organizacijos įtraukimo į uždraustų organizacijų sąrašą pagrindas išnyko arba, tiksliau sakant, gali išnykti. Kai valstybės narės jau informuotos, jos visos tuomet turi pareigą pateikti Komisijai visą medžiagą, kuria remdamosi pageidauja nekeisti sąrašo. Dėl galimos skubos valstybės narės tai turi padaryti kuo greičiau, taip palengvindamos Tarybos užduotį ir tuo pačiu metu užtikrindamos pagarbą teisėms į gynybą.

82.      Nagrinėjamu atveju atrodo, jog tokio operatyvaus bendradarbiavimo, deja, nebuvo.

 Nagrinėjamo sprendimo priėmimo procedūra: 2) laikotarpis nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2008 m. liepos 15 dienos

83.      Pasinaudojus išsamia ir nauja informacija, Tarybai bus lengviau priimti sprendimą kuo mažiau uždelsiant. Žinoma, paskui būtina tinkamai atlikti sprendimo priėmimo procedūras.

84.      Prieš sugrįžtant prie įvykių iki nagrinėjamo sprendimo priėmimo sekos galbūt būtų naudinga trumpai panagrinėti teisinį kriterijų, kurį toks sprendimas turi patenkinti, kad nebūtų užginčytas Europos Sąjungos teisme, taip pat tokio kriterijaus reikšmę, kaip tai suprantama pagal Tarybos procedūras.

85.      Atsižvelgiant į tai verta atkreipti dėmesį į Bendrojo Teismo teiginį skundžiamo sprendimo 55 punkte, kad vertindami sprendimus dėl lėšų įšaldymo Sąjungos teismai privalo „patikrinti“ ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

86.      Šis Europos Sąjungos teismų nustatytas (dvigubas) kriterijus taikytinas nagrinėjant bet kokio tarybos sprendimo dėl lėšų įšaldymo galiojimą. Nagrinėjamas sprendimas privalo atitikti šį kriterijų. Priešingu atveju sprendimas gali būti panaikintas užginčijus jį Bendrajame Teisme.

87.      Dėl reikalavimo patikrinti įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą pažymėtina, kad klausimus, susijusius su Tarybos atliekamo tikrinimo pobūdžiu ir intensyvumu, panagrinėsiu vėliau(28). Šiame analizės etape norėčiau paprasčiausiai pasakyti, kad toks kriterijus man atrodo tikrai tinkamas.

88.      Antrasis iš minėtų aspektų susijęs su nagrinėjamų įrodymų aprėptimi. Sprendimą priimantis asmuo privalo nustatyti, ar jam pateiktuose įrodymuose yra visa aktuali informacija, į kurią būtina atsižvelgti vertinant situaciją, taip pat, ar tais įrodymais galima pagrįsti kaltinimą, kad atitinkamas asmuo, grupė ar subjektas dalyvauja teroro aktuose, padeda juos atlikti arba dėl kitų priežasčių patenka į Bendrosios pozicijos 2001/931 arba reglamento taikymo sritį.

89.      Taigi Taryba privalo visapusiškai išnagrinėti visą jai pateiktą informaciją, nes turi įsitikinti, kad pateikta visa svarbi medžiaga, o nurodyta informacija yra pakankama siekiant priimti nutarimą dėl lėšų įšaldymo. Be to, išskyrus atvejus, kai priimamas pradinis nutarimas(29), ir, atsižvelgiant į su konfidencialia informacija susijusius klausimus(30), Taryba, siekdama priimti sprendimą, asmeniui, grupei ar subjektui, kuriam turėtų poveikį atitinkamas nutarimas, privalo pateikti visus įrodymus, kuriais ketina pagrįsti savo sprendimą, ir tinkamai atsižvelgti į jo atsakymus(31).

90.      Ar Tarybos šiuo atveju atliktos procedūros atitinka išvardytus reikalavimus?

91.      Tarybos atsakymai Bendrajam Teismui pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį parodo tokius dalykus:

–        visų pirma paaiškėja, kad BP 931 darbo grupės posėdis įvyko 2008 m. birželio 13 dieną. Posėdžio protokole užfiksuota, kad buvo išnagrinėta nauja informacija (susijusi su PMOI). Buvo išplatintas motyvų pranešimo projektas,

–        kitas minėtos darbo grupės posėdis buvo surengtas 2008 m. birželio 24 dieną. Šio posėdžio protokole nurodyta, kad buvo pateikta daugiau informacijos (vėl dėl PMOI) ir kad valstybės narės paprašė daugiau laiko klausimui išnagrinėti,

–        kito 2008 m. liepos 2 d. surengto posėdžio protokole nurodyta, kad atsižvelgiant į pateiktą papildomą informaciją ir pataisytą motyvų pranešimą, kuris buvo išplatintas, delegatams duota laiko iki liepos 4 d. pareikšti bet kokius prieštaravimus dėl PMOI įtraukimo į sąrašą remiantis pasiūlytu nauju pagrindu,

–        paaiškėja, kad vėliau, 2008 m. liepos 4 d., buvo surengtas Tarybos išorės santykių (Relex) patarėjų darbo grupės posėdis, per kurį suderintas nagrinėjamo sprendimo tekstas,

–        paskui jis buvo išplatintas Nuolatinių atstovų komitete ir 2008 m. liepos 9 d. jo patvirtintas,

–        nagrinėjamas sprendimas buvo priimtas 2008 m. liepos 15 dieną.

92.      Nekalbant apie valstybių narių vaidmenį nagrinėjamame procese, šiuo atveju vis tiek akivaizdu, kad Prancūzijos Respublika naują informaciją ir naują medžiagą Tarybai pateikė tik 2008 m. birželio 9 dieną. Kad būtų taikytinas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 punktas, Tarybai visų pirma turi būti pateikta „(tiksli) informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą“. Todėl Taryba neturėjo jokio pagrindo pradėti procedūrą nagrinėjamą sprendimą priimti anksčiau nei 2008 m. birželio 9 dieną.

93.      Reikia pridurti, kad iš dokumentų, kuriuos Taryba pateikė pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. Bendrojo Teismo nutartį, matyti, jog galutinė informacija, kuria paremtas nagrinėjamas sprendimas, nebuvo pateikta Tarybai ir apsvarstyta jos darbo grupės iki 2008 m. liepos 2 d. posėdžio. Mano nuomone, Taryba neturėjo teisės pateikti informacijos PMOI, kol nebuvo visiškai tikra, kad teikiama informacija buvo visa (ir išties ne daugiau nei) informacija, kuri turėjo būti svarbi kaip informacija Tarybos sprendimų priėmimo procesui.

94.      Nors dabar, jau po laiko, ir galima spėti, kad galbūt vieną ar keletą Tarybos procedūros, įvykdytos Prancūzijos Respublikai 2008 m. birželio 9 d. pateikus naują informaciją ir medžiagą, aspektų buvo galima paspartinti, vargu ar toks paspartinimas būtų turėjęs reikšmingos įtakos bendrai trukmei(32). Nemanau, kad galima sakyti, kad Tarybos įgyvendinta procedūra buvo iš esmės netinkama, nes užtruko per ilgai.

95.      Konkrečiai kalbant, man regis, Bendrojo Teismo išvadose neatsižvelgta į tai, kaip Taryba turėjo pasielgti esant tokiai praktinei situacijai. Nagrinėjamas sprendimas turėjo būti priimtas vienbalsiai. Atitinkamuose posėdžiuose dalyvavo valstybių narių atstovai. Galima pagrįstai manyti, kad šie atstovai turėjo gauti nurodymų iš savo nacionalinių institucijų ir (arba) vyriausybių. Ši procedūra savaime yra ilgas (galbūt net apsunkinantis) procesas. Iš atitinkamų posėdžių protokolų matyti, kad greitas sprendimas šiuo atveju nebuvo įmanomas. Be poreikio užtikrinti, kad visos valstybės narės pritartų pateiktam sprendimo projektui, Taryba per savo tarnybas (įskaitant visų pirma teisės tarnybą) turėjo prieš galutinį sprendimo priėmimą būti susidariusi nuomonę dėl to, ar jis būtų sėkmingai patikrintas Bendrojo Teismo, jei būtų ginčijamas.

96.      Todėl darau išvadą, kad Bendrasis Teismas klydo, kai konstatavo, kad tuo atveju, jei nagrinėjamas sprendimas būtų priimtas pagal Tarybos šiuo atveju nustatytus terminus, Taryba turėjo pakankamai laiko pranešti PMOI apie naują informaciją ir naują medžiagą, gautą iš Prancūzijos Respublikos, ir suteikti PMOI progą pateikti pastabas. Vėliau panagrinėsiu tai, ar šie terminai išties buvo ribojantis veiksnys, kaip Taryba teigė savo pareiškimuose Bendrajam Teismui(33).

 Reikalavimas informuoti PMOI

97.      Ar Taryba buvo teisi, kai nusprendė, kad neprivalo pranešti PMOI apie naują informaciją ir suteikti jai progą pateikti pastabas iki nagrinėjamo sprendimo priėmimo?

98.      Jei pripažįstama, kad Taryba neturėjo galimybės gerokai paspartinti proceso laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 9 d., kai gavo svarbios informacijos iš Prancūzijos Respublikos, ir 2008 m. liepos 15 d., kai priėmė nagrinėjamą sprendimą, vis tiek kyla klausimas, ar Taryba turėjo teisę priimti nagrinėjamą sprendimą prieš tai neinformavusi PMOI ir nesuteikusi jai galimybės pateikti pastabų.

99.      Manau, kad ji tokios teisės neturėjo.

100. Iš esmės teismų praktikoje nurodyta, kad tuo atveju, jei sprendimas įšaldyti lėšas priimamas pirmą kartą, pats tokio sprendimo pobūdis reikalauja galimybės jį įgyvendinti netikėtai ir nedelsiant. Taigi apie jį negalima pranešti prieš įgyvendinant(34). Tačiau kitaip yra tuo atveju, kai vėliau priimamas sprendimas įšaldyti tas pačias lėšas. Čia netikėtumo elementas nebėra svarbus. Prieš priimant tokį sprendimą turi būti sudaryta papildomo nagrinėjimo galimybė ir, jei reikia, galimybė pateikti naujų įrodymų(35).

101. Nutarimas įšaldyti PMOI lėšas įsigaliojo 2002 m. gegužės 3 d.(36), todėl akivaizdu, kad nagrinėjamas sprendimas buvo vėlesnis, o ne pradinis sprendimas. Taigi, tiksliai taikant minėtą teismo praktiką, apie naujus įrodymus turėjo būti pranešta PMOI ir jai turėjo būti suteikta galimybė į juos atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.

102. Taip pat tikrai negalima pritarti argumentui, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamas sprendimas buvo pagrįstas nauja informacija, laikas tarsi vėl pradėjo eiti, ir dėl to išankstinis pranešimas buvo nebūtinas. Svarbu ne tai, ar informacija buvo nauja, bet tai, ar ji buvo susijusi su galiojančio nutarimo dėl įšaldymo galiojimo pratęsimu, ar su nutarimo dėl įšaldymo priėmimu pirmą kartą. Nagrinėjamas sprendimas buvo susijęs su nutarimo dėl įšaldymo galiojimo pratęsimu. Tad netikėtumas ir nebūtinas, ir nereikšmingas.

103. Žvelgiant iš PMOI pozicijų, apsauga, kurią užtikrina reikalavimas pranešti ir teisė pateikti pastabas prieš nagrinėjamo sprendimo priėmimą, yra labai svarbi. Ji turi esminės reikšmės jos teisėms į gynybą. Mano nuomone, galima daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas buvo gana teisus, kai skundžiamo sprendimo 46 ir 47 punktuose atmetė Tarybos argumentą, jog PMOI interesai buvo pakankamai apsaugoti informuojant PMOI apie sprendimą po jo priėmimo ir suteikiant jai galimybę tuo metu pateikti pastabas. Nesvarbu, ar susiduriama su skubos problema, Tarybai tiesiog negalima visai nepaisyti šalies teisių į gynybą taip, kaip ji tai padarė.

104. Taigi, kaip Taryba turėjo pasielgti?

105. Situacijoje, su kuria susidūrė Taryba, susikirto trys interesų grupės. Pirma, tai PMOI interesai. Antra, tai Tarybos interesai. Taryba, mano galva, turėjo teisę imtis priemonių siekdama kiek įmanoma užtikrinti, kad nagrinėjamo sprendimo nebūtų galima ginčyti remiantis tuo, kad jis priimtas nepagrįstai skubant ar nerūpestingai. Trečia, tai buvo kitų asmenų grupių ir subjektų, patekusių į Sprendimo 2007/868(37) (sprendimo, galiojusio prieš nagrinėjamą sprendimą) priede pateiktą sąrašą, interesai. Šios šalys turėjo teisę gauti naudos iš Tarybai Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalimi skirto įpareigojimo peržiūrėti asmenų, grupių ir organizacijų, kurių lėšos buvo įšaldytos, sąrašą „reguliariai ir bent kartą kas šeši mėnesiai“, siekiant nustatyti, ar dar yra pagrindas juos įtraukti į šį sąrašą.

106. Taryba tiesiog turėjo suderinti visus šiuos interesus.

107. Kaip jau minėjau, mano nuomone, procedūra, per kurią Taryba priėmė nagrinėjamą sprendimą, nebuvo iš esmės klaidinga.

108. Kalbant apie asmenis, grupes ir subjektus, kurie kartu su PMOI buvo įtraukti į sąrašą, man regis, kad Taryba buvo gana teisi, kai Sprendime 2007/868 pateikto sąrašo peržiūrą laikė prioritetine užduotimi. Jeigu naujo sprendimo priėmimas būtų atidėtas tiek laiko, kiek buvo būtina norint apie jį pranešti PMOI ir leisti jai pateikti pastabas, Tarybą būtų buvę galima pagrįstai kritikuoti už minėto prioriteto nesilaikymą (taigi už kitų šalių interesų nepaisymą).

109. Tad lieka PMOI.

110. Bendrajame Teisme pateikti Tarybos argumentai dėl skubos iš esmės buvo paremti prielaida, jog Taryba negalėjo pasinaudoti jokia procedūra, kad atskirtų PMOI nuo kitų asmenų, grupių ir subjektų ir kad priimtų skirtingus sprendimus kiekvieno iš jų atžvilgiu.

111. Nematau jokios priežasties, kodėl taip turėtų būti.

112. Mano nuomone, Taryba pirmiausia galėjo priimti sprendimą dėl likusių asmenų, grupių ir subjektų pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalyje nustatytus terminus. Antra, siekdama apginti PMOI teises į gynybą, ji galėjo atidėti sprendimo dėl PMOI priėmimą, kol būtų turėjusi galimybę atlikti reikiamas pirmines vidaus procedūras, tada informuoti PMOI, suteikti jai galimybę pateikti pastabas ir galiausiai jas išsamiai ir atidžiai apsvarstyti (laikantis būtinų vidaus procedūrų) prieš nuspręsdama, ar PMOI turi būti palikta sąraše.

113. Man regis, tai buvo ne tik požiūris, kurio Taryba galėjo laikytis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis prieš nagrinėjimo sprendimo priėmimą: tai buvo požiūris, kurio Taryba turėjo laikytis. Šitaip Taryba būtų užtikrinusi kitų asmenų, grupių ir subjektų teisių apsaugą. Ji būtų užtikrinusi, kad būtų laikomasi jos pačios procedūrų ir kad būtų atsižvelgta į PMOI teises į gynybą(38).

114. Kitaip tariant, man atrodo, jog Tarybos klaida buvo įsitikinimas, kad ji turi nustatyti, ar visi Sprendimo 2007/868 priede pateiktame sąraše nurodyti asmenys, grupės ir subjektai turėjo būti vėl įtraukti į nagrinėjamo sprendimo priedą, laikantis tų pačių terminų. Dėl šios klaidos Taryba padarė išvadą kad „nėra laiko“ paisyti PMOI teisių į gynybą prieš priimant nagrinėjamą sprendimą. Tačiau laiko apribojimai PMOI atžvilgiu buvo iliuziniai. Žinoma, Taryba privalėjo operatyviai apsvarstyti, ar PMOI turi likti sąraše. Tačiau ji neprivalėjo užbaigti to proceso tuo pačiu metu, kai buvo peržiūrima likusi sąrašo dalis.

115. Nors nesutinku su kai kuriais skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo pateiktais motyvais dėl nagrinėjamo sprendimo priėmimo procedūros, vis dėlto laikausi nuomonės, jog minėtas teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamas sprendimas turėjo būti panaikintas, kadangi jo priėmimo procedūroje buvo nepaisoma PMOI teisių į gynybą.

116. Iš to matyti, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas.

 Dėl apeliacinio skundo antrojo ir trečiojo pagrindų

117. Prieš nagrinėdama šiuos skundo pagrindus iš esmės turiu pateikti pradinę pastabą. Bendrasis Teismas aiškiai pasakė, kad grindė savo sprendimą patenkinti jo nagrinėjamą skundą tik išvadomis dėl PMOI ketvirtojo teisinio pagrindo, kuriame nurodomas teisių į gynybą pažeidimas (žr. skundžiamo sprendimo 48 punktą). Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad Bendrojo Teismo išvados dėl teisinių pagrindų, su kuriais susiję Prancūzijos Respublikos apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai, buvo išdėstytos vien dėl išsamumo.

118. Nepaisant to, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo pagrindus tikrai nepamiršau nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią skundas dėl pagrindo, įtraukto į Bendrojo Teismo sprendimą vien dėl išsamumo, negali lemti sprendimo panaikinimo, todėl yra bereikšmis(39). Tačiau, mano nuomone, apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai turi būti išnagrinėti.

119. Taip tvirtinu dėl to, kad neatsakymas į šiais apeliacinio skundo pagrindais pateiktus klausimus reikštų, jog Prancūzijos Respublika susidurs su lygiai tuo pačiu neapibrėžtumu, kuris ir paskatino ją pateikti skundą(40). Su tuo pačiu neapibrėžtumu ateityje gali susidurti ir kitos valstybės narės(41).

120. Atsisakymas apsvarstyti apeliacinio skundo antrąjį ir trečiąjį pagrindus būtų nepriimtinas. Taigi išsamiai išnagrinėsiu šiuos apeliacinio skundo pagrindus. Kadangi, mano nuomone, jų nagrinėjimo rezultatas neturėtų paveikti apeliacinio skundo baigties, mano nagrinėjimas bus labiau kaip diskursas.

 Antrasis apeliacinio skundo pagrindas (tariamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimas)

121. Šiuo skundo pagrindu Prancūzijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai konstatavo (skundžiamo sprendimo 27 punkte), kad Prancūzijoje pradėtas tyrimas dėl tariamų PMOI narių nebuvo sprendimas, atitinkantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje pateiktą apibrėžtį.

122. Toliau išvardyti klausimai, kylantys iš Bendrojo Teismo analizės skundžiamame sprendime, yra svarbūs antrajam apeliacinio skundo pagrindui.

123. Visų pirma, ar Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies nuostatos gali būti patenkintos, jei kompetentingos institucijos sprendimas pagal minėtą straipsnį yra susijęs su asmeniu, grupe ar subjektu, kuris nėra asmuo, grupė ar subjektas, nurodytas Tarybos sprendime, priimtame pagal minėtą straipsnį (pirmasis klausimas)? Antra, kaip reikėtų aiškinti terminą „kompetentinga institucija“, nurodytą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 punkte (antrasis klausimas)? Trečia, ar Bendrasis Teismas nesuklydo, kai konstatavo, kad tyrimas nebuvo pagrįstas „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“ (trečiasis klausimas)?“ Ketvirta, darant laikiną prielaidą, kad atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar Taryba privalo, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 65 punkte, „(paaiškinti) konkrečias priežastis, kodėl atitinkamos šalys turi būti „susijusios“ (ketvirtasis klausimas)?

124. Dėl pirmojo klausimo norėčiau pažymėti, kad tikrai negalima nesutikti su Bendrojo Teismo išvada skundžiamo sprendimo 64 punkte, kur jis konstatavo, kad pažodinis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad sprendimas turi būti priimtas „dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų“, aiškinimas reikštų, kad kompetentingos institucijos sprendimas turi būti priimamas dėl asmens ar asmenų, nurodytų pagal tą dalį priimtame Tarybos sprendime. Jei toks aiškinimas būtų teisingas, nagrinėjamas sprendimas tikrai būtų klaidingas, nes niekas neginčija, kad asmenys, kuriems skirtas kompetentingos institucijos sprendimas, ir asmenys, kuriems skirtas nagrinėjamas sprendimas, nėra tie patys.

125. Ar pažodinis 1 straipsnio 4 dalies aiškinimas yra teisingas?

126. Aš taip nemanau.

127. Mano nuomone, atsižvelgiant į Bendrosios pozicijos 2001/931 ir reglamento priėmimo priežastį, būtina šią nuostatą aiškinti plačiai. Teroristų organizacijos vargu ar padės institucijoms, įsikurdamos taip, kad jas būtų galima nesunkiai identifikuoti. Išties reikia daryti prielaidą, kad jos pasielgs priešingai. Kaip ir bet kokių partizaninių karinių veiksmų atveju, labai svarbus netikėtumo, taigi ir slaptumo, elementas. Todėl 1 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti pakankamai lanksčiai, atsižvelgiant į šį aspektą. Jei yra „rimtų ir patikimų įrodymų ar įkalčių“, leidžiančių manyti, kad kompetentingos institucijos sprendime ir Tarybos sprendime įšaldyti lėšas nurodyti asmenys yra iš esmės tie patys, manau, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies reikalavimai būtų patenkinti.

128. Tai juo labiau taikytina tokiu atveju kaip šis, kai Prancūzijos Respublika teigia, kad, jos žiniomis, PMOI neturi teisinio statuso(42).

129. Nuomonę, kad būtinas lankstus aiškinimas, mano galva, visų pirma patvirtina reglamento 1 straipsnio 6 dalyje pateiktas apibrėžimas, taip pat 1 straipsnio 3 dalies formuluotės aprėptis(43). Jeigu ne mano minėti tapatybės nustatymo sunkumai, toks platus požiūris nebūtų reikalingas. Manau, kad ją patvirtina ir tai, kaip asmenys, kurių lėšos buvo įšaldytos, dažnai įvardijami Tarybos sprendimuose. Pavyzdžiui, nagrinėjamame sprendime su PMOI susijęs įrašas priede suformuluotas taip: „Mujahedin-e Khalq organizacija (MEK arba MKO), neįskaitant „Nacionalinės Irano pasipriešinimo tarybos: (NCRI) (dar žinoma kaip Nacionalinė Irano išlaisvinimo armija (NLA, MEK karinis sparnas), Irano liaudies modžahedai (PMOI), Musulmonų iraniečių studentų bendruomenė)“. Tai tikrai nėra retas pavyzdys. Toks „fragmentiškas“ asmenų, grupių ir subjektų identifikavimas yra įprastas(44).

130. Todėl darau išvadą, kad nagrinėjamas sprendimas nebuvo visiškai klaidingas dėl to, jog kompetentingos institucijos sprendimas nebuvo konkrečiai susijęs su PMOI, o tik su asmenimis, kurie tariamai yra ar buvo šios organizacijos nariai.

131. Dėl antrojo ir trečiojo klausimų, kuriuos nagrinėsiu kartu, pažymėtina, kad iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies akivaizdu, jog nacionalinio teismo išvada dėl teroro akto ar bandymo įvykdyti, dalyvauti arba talkinti įvykdant tokį aktą yra pakankama, tačiau nebūtina sąlyga taikyti minėtą dalį. Iš nuorodos į priimtą sprendimą „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl (tokio akto)“ paaiškėja, kad įtraukiama ir tai, ką galima būtų sąlygiškai pavadinti tokios išvados „ištakomis“. Išskyrus atvejus, kai „teisminės institucijos“ neturi kompetencijos konkrečioje srityje (šis klausimas nekyla Prancūzijoje nagrinėjamoje byloje, iškeltoje atskiriems PMOI nariams), atitinkama kompetentinga institucija turi būti „teisminė“ institucija. Be to, kai nėra „pasmerkimo už tokius veiksmus“, tokia kompetentinga institucija „pradėti tyrimus“ privalo remdamasi „rimtais ir patikimais įrodymais bei įkalčiais“.

132. Ką tiksliai reiškia frazė „teisminė institucija“?

133. Atsižvelgiant į mano aprašytą 1 straipsnio 4 dalies aprėptį, akivaizdu, kad šios sąvokos įprasta reikšmė bent jau anglų kalba, kuri paprastai rodytų, jog atitinkamas sprendimas turi būti pagrįstas teismo išvada dėl kaltės, būtų nepagrįstai siaura(45). Būtina šiai frazei suteikti platesnę prasmę, įtraukiant atitinkamos valstybės narės tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigas.

134. Be to, aišku, kad vien paprasto sprendimo pradėti tyrimą nepakaks. Toks sprendimas gali būti pagrįstas vien įtarimu. Be abejo, per tokius tyrimus gali būti surinkti rimti ir patikimi įrodymai bei įkalčiai, ir tokiu atveju tikriausiai prasidės baudžiamojo kaltinimo procesas (nors nagrinėjamu laikotarpiu jis dar gali būti neprasidėjęs). Tačiau tyrimai vėl gali baigtis be rezultatų. Todėl tokio sprendimo pradėti tyrimą neužteks siekiant įgyvendinti 1 straipsnio 4 dalį.

135. Valstybių narių teisės sistemos yra tiesiog per daug skirtingos, kad būtų galima tiksliai nustatyti vieną proceso momentą, kuomet patenkinamas „rimtų ir patikimų įkalčių“ kriterijus. Todėl aprašysiu, mano galva, taikytinus bendruosius principus.

136. Mano nuomone, kad būtų patenkintas „rimtų ir patikimų įrodymų ir įkalčių“ reikalavimas, byloje turi būti medžiagos, kuri įtikinamai rodytų, kad įvykdytas teroro aktas, bandyta jį įvykdyti arba dalyvauta ar talkinta jį vykdant. Šios medžiagos nebūtinai turi pakakti baudžiamajam persekiojimui pradėti, tačiau ji negali būti vien įtarimas ar hipotezė. Jos bent jau turi pakakti tam, kad asmeniui, kurio lėšas ketinama įšaldyti, būtų nurodyti pagrindiniai kaltinimai, kuriuos jis turi atremti, ir šie kaltinimai jam turi būti pateikti taip, kad jis galėtų pasinaudoti teisėmis į gynybą(46).

137. Ar šiuo atveju kriterijus buvo patenkintas?

138. Skundžiamo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad „jokiu bylos dokumentu negalima įrodyti, jog 2001 m. Prancūzijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas yra pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, kaip tai numatyta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje“.

139. Apeliaciniame skunde Prancūzijos Respublika visų pirma remiasi Prancūzijos Code de procédure pénale 80‑1 straipsniu, kuriuo reikalaujama rimtų ir nuoseklių įrodymų prieš asmenį, kad parengtinio tyrimo teisėjas galėtų pradėti tyrimą. Jos nuomone, tai patenkina 1 straipsnio 4 dalyje šiuo atžvilgiu nustatytą reikalavimą.

140. Kadangi Bendrojo Teismo išvada 68 punkte yra faktinių aplinkybių nurodymas, laikau, kad Prancūzijos Respublika teigia, jog Bendrojo Teismo pateikta išvada iškraipė aiškią jam pateiktų įrodymų prasmę.

141. Norint apsvarstyti šį apeliacinio skundo pagrindą, reikia išnagrinėti 2001 m ir 2007 m. Prancūzijoje pradėtus procesus, atsižvelgiant į Prancūzijos baudžiamojo proceso taisykles. Tai darau nenoromis. Nemanau, kad turiu ypatingos patirties, kuri leistų man užtikrintai įvertinti minėtas taisykles. Tačiau norint išnagrinėti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą ši analizė yra neišvengiama.

142. Jei teisingai suprantu Prancūzijos baudžiamojo proceso nuostatas dėl tiriamosios proceso dalies, šį etapą bent tose bylose, kurios yra pakankamai svarbios, kad jas nagrinėtų parengtinio tyrimo teisėjas, inicijuoja prokuroras, kai parengtinio tyrimo teisėjui įteikia réquisitoire(47). Tai momentas, kuomet prasideda oficialus tyrimas(48). Jei parengtinio tyrimo teisėjas nusprendžia, jog yra pakankamai įrodymų tyrimui tęsti, kad byla būtų išsamiai nagrinėjama teisme, jis inicijuoja mise en examen pagal Code de procédure pénale 80‑1 straipsnį. Kaip jau buvo minėta, parengtinio tyrimo teisėjas gali inicijuoti mise en examen tik tuomet, kai yra rimtų ir nuoseklių įrodymų, leidžiančių manyti, kad svarstomas asmuo įvykdė atitinkamą nusikaltimą(49). Taigi, man regis, jog parengtinio tyrimo teisėjo inicijuotas mise en examen yra tas proceso etapas, kuris patenkina „rimtų ir patikimų įrodymų bei įkalčių“ kriterijų. To negalima pasakyti apie paprastą tyrimo pradėjimą ir réquisitoire įteikimo procedūrą, už kurią atsakingas prokuroras.

143. Kyla klausimas, ar šios „įprastos“ Prancūzijos baudžiamojo proceso normos be pakeitimų taikytinos atliekant tyrimą dėl į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies taikymo sritį patenkančių asmenų ir organizacijų, kad būtų galima pagrįstai daryti tokią išvadą. Tačiau Prancūzijos Respublika grindžia apeliacinio skundo antrąjį pagrindą būtent 80-1 straipsniu, o PMOI neteigia, kad jai, kaip organizacijai, įtariamai dalyvavimu teroro aktuose, taikomos kitokios ar griežtesnės taisyklės. Todėl kiti mano argumentai bus pagrįsti tuo, kad parengtinio tyrimo teisėjo pateiktas mise en examen yra proceso etapas, kuomet patenkinamas rimtų ir patikimų įrodymų ar įkalčių reikalavimas.

144. Ar šiame apeliaciniame procese negalima abejoti, kad ir 2001 m., ir 2007 m. Prancūzijoje pradėti procesai pasiekė etapą, kai parengtinio tyrimo teisėjas pateikia mise en examen?

145. Ne.

146. Atrodo, jog nekyla abejonių, kad po 2001 m. pradėto tyrimo proceso 2003 m. buvo pateiktas mise en examen. Tačiau per posėdį PMOI teigė, jog 2007 m. dėl atlikto tyrimo jokio mise en examen nebuvo pateikta, ir Prancūzijos Respublika tokiam teiginiui neprieštaravo. Atsižvelgiant į tai, kriterijus nebūtų patenkintas antrojo proceso atveju.

147. Kadangi Prancūzijos Respublikos motyvai pagrįsti rimtų ir patikimų įrodymų ar įkalčių buvimu abiejų procesų atveju, apeliaciniame procese ji turi šį kriterijų atitikti jų abiejų atžvilgiu. Prancūzija šio kriterijaus nepatenkino dėl 2007 m. pradėto proceso. Taigi jai nepavyko įrodyti, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai konstatavo, jog nepakanka įrodymų, kad procesas Prancūzijos Respublikoje patenkino kriterijų, nustatytą Bendrosios pozicijos 2011/931 1 straipsnio 4 dalyje. Todėl antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

148. Galiausiai panagrinėsiu ketvirtąjį klausimą. Reikia prisiminti, kad tai susiję su Bendrojo Teismo pastaba (skundžiamo sprendimo 65 punktas), jog nebuvo pateiktas paaiškinimas dėl „konkrečių priežasčių“, kodėl šio atvejo aplinkybėmis veiksmai, priskiriami tariamiems PMOI nariams ar rėmėjams, turi būti priskirti pačiai PMOI. Bendrasis Teismas konstatavo, kad toks paaiškinimas „nagrinėjamu atveju visiškai nepateiktas“.

149. Prancūzijos Respublika iš esmės tvirtina, kad PMOI turėjo būti aišku, jog kaltinimai nagrinėjamiems fiziniams asmenims buvo susiję su pačia organizacija. Ji tvirtina, kad tai buvo aišku iš atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir kad didelis fizinių asmenų, dėl kurių pradėtas tyrimas, skaičius (24) akivaizdžiai reiškė, kad buvo turima omenyje pati organizacija.

150. Nė vienas iš šių argumentų manęs neįtikino.

151. Visų pirma atidžiai perskaičius dokumentus, pateiktus atsakant į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį, paaiškėja, kad jie išties susiję su „asmenimis, įtariamais priklausymu PMOI“, ir „tariamais PMOI nariais“. Juose toliau teigiama, kad pradėtas „šios organizacijos narių baudžiamasis persekiojimas už nusikalstamą veiklą, susijusią su finansavimu“. Visa tai iš tikrųjų yra teiginiai, kad Prancūzijos Respublika asmenis ir PMOI laikė susijusiais. Tačiau juose nepateiktas paaiškinimas, kurio Bendrasis Teismas, mano galva, teisėtai pareikalavo. Bendrų teiginių, kad įvairūs žmonės yra organizacijos „X“ nariai ir kad dėl jų pradėtas tyrimas ar jie persekiojami baudžiamąja tvarka dėl (nenurodytos) nusikalstamos veiklos, skirtos tą veiklą finansuoti, nepakanka norint priskirti jų elgesį organizacijai „X“.

152. Antra, kalbant apie tai, ar PMOI faktiškai žinojo esminę padėtį, pažymėtina, jog PMOI advokatas, atsakydamas į per posėdį pateiktą Teismo klausimą, pripažino, kad po PMOI biure Auvers-sur-Oise 2003 m. atliktos kratos „PMOI negalėjo nežinoti („ne pouvait pas ne pas savoir“), kad ji buvo netiesioginis taikinys“. Net jei būtų pripažinta, kad šio PMOI faktinio žinojimo pakako tyrimui 2001 m. pradėti, jokio paaiškinimo nepateikta dėl 2007 m. pradėto tyrimo. PMOI visą laiką tvirtino, kad nežinojo apie kokį nors tyrimą dėl fizinių asmenų ryšio su organizacija(50).

153. Dėl susijusių asmenų skaičiaus pažymėtina, kad jei tai būtų vienas iš daugelio ar bent kelių požymių, kad PMOI dalyvavo kaip organizacija, galbūt ir būčiau įtikinta. Tačiau vien skaičius tikrai nesustiprina argumento.

154. Dėl visų nurodytų priežasčių antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo (tariamas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimas)

155. Trečiajame savo apeliacinio skundo pagrinde Prancūzijos Respublika iš esmės kritikuoja Teisingumo Teismo išvadą, pateiktą skundžiamo sprendimo 71–76 punktuose, kad Taryba, teikdama atsakymą į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį, neturėjo teisės remdamasi konfidencialumu neatskleisti informacijos. Pasak Bendrojo Teismo, šis neatskleidimas neleido jam patikrinti nagrinėjamo sprendimo teisėtumo. Tai leido daryti išvadą, kad PMOI teisė į veiksmingą teisminę apsaugą buvo pažeista.

156. Antrajam savo apeliacinio skundo pagrindui pagrįsti Prancūzijos Respublika pateikia du pagrindinius argumentus.

 Pirmasis argumentas: „neatskleista informacija nebuvo remtasi“

157. Skundžiamo sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Taryba neturėjo teisės savo sprendimo įšaldyti lėšas grįsti byloje esančia valstybės narės pateikta informacija arba medžiaga, jei atitinkama valstybė narė nepageidavo leisti jos perduoti Sąjungos teismams.

158. Šiais argumentais netiesiogiai paremta Bendrojo Teismo išvada, kad Taryba iš tiesų savo sprendimą nemaža dalimi grindė ta informacija ar medžiaga.

159. Prancūzijos Respublika ginčija šį faktų konstatavimą. Ji tvirtina, kad priimdama nagrinėjamą sprendimą Taryba nesirėmė informacija, neatskleista antrajame atsakyme į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį(51). Tai, jos nuomone, paaiškėja iš pirmojo atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį (pacituoto skundžiamo sprendimo 58 punkte) 11 ir 12 punktų. Be to, motyvų pranešimo ir dokumentų, kuriuos Taryba pateikė atsakydama į minėtą nutartį, pakako nustatyti, jog Taryba turėjo reikiamos informacijos, kad galėtų priimti nagrinėjamą sprendimą tiek, kiek jis buvo susijęs su PMOI, remdamasi valstybės sprendimu pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje pateiktą apibrėžtį.

160. Atidžiai perskaičius antrąjį atsakymą į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį paaiškėja, kad iš to atsakymo 3 priedo buvo pašalintos dvi pastraipos. Minėto atsakymo 4 punkte pirmos pastraipos (t. y. 3 punkto a papunktyje nurodytos informacijos) atžvilgiu teigiama, kad „(Prancūzijos Respublikos) nurodyta priežastis, kodėl ji pašalino tą informaciją, buvo tai, kad minėta informacija susijusi su visuomenės saugumu ir gynyba, taigi jai taikomos apsaugos priemonės, ribojančios jos teikimą “. Kalbant apie antrąją pastraipą (t. y. 3 punkto f papunktyje nurodytą informaciją), minėtame punkte teigiama, kad „ji buvo pašalinta dėl to, jog buvo susijusi ne su PMOI, o su kitais subjektais, įtrauktais į ES asmenų ir subjektų, dalyvaujančių teroristiniuose veiksmuose, sąrašą“.

161. Išbrauktose pastraipose pateikta informacija ir toliau yra konfidenciali. Teisingumo Teismui ji nebuvo pateikta kaip Prancūzijos Respublikos apeliacinio skundo dalis.

162. Ginčydama minėtą faktų konstatavimą Prancūzijos Respublika, mano galva, teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė aiškią jam pateiktų įrodymų prasmę. Jeigu jos pozicija būtų kitokia, ši apeliacinio skundo pagrindo dalis būtų akivaizdžiai nepriimtina(52).

163. Ar galima sakyti, kad Bendrojo Teismo išvada šitaip iškreipia įrodymus?

164. Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, visų pirma būtina atsižvelgti į pirmojo atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį 11 ir 12 punktus.

165. 11 punkte Taryba teigia, kad jai nebuvo pateikta jokių papildomų įrodymų, susijusių su Prancūzijos teismų atliktu tyrimu, be to, kas aprašyta motyvų pranešime, kadangi pagal Prancūzijos teisę šie papildomi įrodymai turi likti konfidencialūs. Taryba taip pat teigia, kad visus pagrindinius su tyrimu susijusius elementus, kurie jai buvo pateikti, ji aprašė motyvų pranešime. Ji taip pat patikslina, kad tam tikra konkreti informacija buvo gauta iš vieno iš dokumentų, kurie laikyti konfidencialiais. Tuomet ji patikslina ir šį teiginį, nurodydama, kad visa minėta informacija buvo pateikta bendrame aprašyme, pateiktame motyvų pranešime.

166. 12 punkte Taryba iš esmės tvirtina, kad neturi jokios papildomos informacijos ar medžiagos, kurią Bendrasis Teismas turėtų žinoti. Visų pirma ji nebuvo konkrečiai informuota apie asmenų, dėl kurių veiksmų pradėtas tyrimas, tapatybę.

167. Kokia tuomet yra aiški įrodymų prasmė? Tarybos antrojo atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį 11 ir 12 punktų formuluotė, švelniai tariant, nėra aiški. Neverta nagrinėti, ar šį neaiškumą lėmė sąmoningas Tarybos klaidinantis aiškinimas, ar tiesiog prastas kalbos vartojimas. Man regis, Bendrasis Teismas, įvertinęs tikimybes, turėjo teisę konstatuoti faktą, kad Taryba savo sprendimą iš dalies (nežinia, kiek) grindė medžiaga, kuri nebuvo pateikta Bendrajam Teismui.

168. Antra, kalbant apie motyvų pranešimą ir dokumentus, pateiktus Tarybai atsakant į 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį, pažymėtina, jog Prancūzijos vyriausybė teigia, kad minėto pranešimo ir dokumentų pakako nustatyti, jog Taryba turėjo reikiamos informacijos, kad priimtų nagrinėjamą sprendimą PMOI atžvilgiu.

169. Galbūt tai ir tiesa. Tačiau būtent Prancūzijos Respublika privalo įrodyti, kad Taryba iš tiesų grindė savo sprendimą tik minėta medžiaga. Nepakanka tik pažymėti, jog buvo pakankamai medžiagos, rodančios kad Taryba turėjo reikiamos informacijos.

170. Todėl, mano nuomone, Prancūzijos Respublikos teiginiai tikrai neparodo, kad Bendrasis Teismas, konstatuodamas faktus, akivaizdžiai iškreipė jam pateiktus įrodymus. Taigi pirmasis Prancūzijos vyriausybės argumentas turi būti atmestas.

 Antrasis argumentas: „neatskleista informacija buvo įslaptinta“.

171. Prancūzijos Respublika remiasi nagrinėjamame punkte pateiktos informacijos slaptumu (žr. skundžiamo sprendimo 71 punktą). Atsakydama į Bendrojo Teismo teiginį skundžiamo sprendimo 72 punkte (kad jis negali suprasti, kodėl (iš esmės) dokumentas, kuris galėjo būti pateiktas Tarybai, taigi ir kitų 26 valstybių narių vyriausybėms, negalėjo būti pateiktas ir Bendrajam Teismui) Prancūzijos Respublika pažymi, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 67 straipsnio 3 punktą Bendrasis Teismas atsižvelgia tik į tuos dokumentus, su kuriais šalių advokatai ir atstovai galėjo susipažinti ir dėl kurių turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę. Kitaip tariant, jei teisingai suprantu Prancūzijos Respublikos teiginį, Bendrasis Teismas nereikalautų pateikti dokumento, jei neketintų atsižvelgti į jo turinį priimdamas sprendimą. Jeigu jis iš tikrųjų atsižvelgia į jo turinį priimdamas sprendimą, būtinai turi supažindinti kitą šalį su jo turiniu.

172. Prancūzijos Respublika priduria, jog nėra ginčijama, kad Prancūzijos valdžios institucijos priešinosi nagrinėjamo dokumento pateikimui PMOI dėl jo konfidencialumo. Tai reiškia, kad Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju nebūtų galėjęs į jį atsižvelgti.

173. Klausimas, kuris keliamas šioje Prancūzijos Respublikos apeliacinio skundo pagrindo dalyje, vertas ypatingo dėmesio. Ar Bendrajame Teisme nagrinėjamos bylos šaliai turėtų būti leidžiama reikalauti, kad šiam teismui pateikta informacija būtų laikoma konfidencialia ir dėl šios priežasties nepateikiama kitai bylos šaliai ar šalims? Jei ši informacija laikoma konfidencialia, ar Bendrasis Teismas vis tiek į ją gali (arba turi) atsižvelgti priimdamas sprendimą?

174. Į šį klausimą svarbu žvelgti tinkamai įvertinant kontekstą.

175. Dviejuose Bendrojo Teismo procedūros reglamento straipsniuose yra nuostatos dėl konfidencialumo(53). Visų pirma pagal 67 straipsnio 3 dalį į tyrimo priemonę atsakanti šalis gali reikalauti visos jos atsakyme pateiktos informacijos arba jos dalies konfidencialumo. Bendrasis Teismas tuomet įvertina šį reikalavimą. Kol atliekamas toks vertinimas, atitinkamas dokumentas neperduodamas kitoms bylos šalims. Toje pačioje dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai dokumentas, su kuriuo institucija atsisakė leisti susipažinti, pateikiamas Bendrajam Teismui byloje dėl tokio atsisakymo teisėtumo, šis dokumentas nepateikiamas kitoms šalims.

176. Antra, Bendrojo Teismo pirmininkas, remdamasis 116 straipsnio 2 dalimi, pagal šią dalį į bylą įstojusiai šaliai teikdamas dokumentų kopijas vienos iš bylos šalių prašymu gali į jas neįtraukti slaptos ar konfidencialios informacijos. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai prašymas įstoti į bylą paduodamas pasibaigus 115 straipsnio 1 dalyje nustatytam šešių savaičių terminui, įstojančiam į bylą asmeniui pateikiamas teismo posėdžio pranešimas. Jam nebus pateikti dokumentai, kurie buvo įteikti šalims pagal 116 straipsnio 2 dalį. Dėl akivaizdžių priežasčių teismo posėdžio pranešime negali būti konfidencialios medžiagos.

177. Tačiau Bendrojo Teismo procedūros reglamente nėra jokių nuostatų, kurios leistų šiam teismui atsižvelgti į konfidencialius įrodymus, pateiktus vienos iš jame nagrinėjamo ieškinio šalių, neatskleidžiant tokių įrodymų kitai šaliai ar šalims. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas, gavęs dokumentą, kurį prašoma laikyti konfidencialiu, gali pasielgti dviem būdais. Bendrasis Teismas gali patenkinti prašymą, ir tuomet toks dokumentas nebus atskleistas kitai bylos šaliai ar šalims ir į jį nebus atsižvelgta priimant šio teismo sprendimą. Jis taip pat gali atmesti prašymą, ir tokiu atveju dokumentas bus atskleistas kitai šaliai ar šalims ir į jį gali būti atsižvelgiama priimant sprendimą(54). Kitoks sprendimas neįmanomas. Kitaip tariant, nėra jokio „vidurio kelio“.

178. Bylose dėl nutarčių dėl lėšų įšaldymo ir Bendrasis Teismas, ir Teisingumo Teismas numatė, kad gali kilti poreikis nustatyti konkrečias konfidencialių įrodymų pateikimo procedūras.

179. Sprendime OMPI Bendrasis Teismas pažymėjo, kad „Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimą dėl to, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs“(55). Jis taip pat pažymėjo, kad „klausimas, ar ieškovė ir (arba) jos advokatai gali gauti įrodymų ir informacijos, kurie tariamai yra konfidencialūs, arba jie turi būti perduoti tik Pirmosios instancijos teismui pagal specialią procedūrą (kurią dar reikia nustatyti), skirtą užtikrinti susijusių viešųjų interesų apsaugą, kartu suteikiant suinteresuotajam asmeniui pakankamą teisminę gynybą, yra atskiras klausimas, dėl kurio nėra būtina, kad Pirmosios instancijos teismas išreikštų savo poziciją, kai nagrinėja šį ieškinį“(56).

180. Sprendime Kadi I Teisingumo Teismas konstatavo, kad „viršesni su saugumu ar Bendrijos ir jos valstybių narių užsienio santykiais susiję motyvai gali neleisti suinteresuotiesiems asmenims perduoti kai kurios informacijos ir išklausyti dėl jos teikiamų jų paaiškinimų“. Tačiau jis pridūrė, kad „Bendrijos teismas, vykdydamas teisminę kontrolę, turi įgyvendinti priemones, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtą saugumo rūpestį dėl informacijos, į kurią atsižvelgta priimant susijusį aktą, pobūdžio ir šaltinių ir, antra vertus, būtinybę leisti teisės subjektui pakankamai pasinaudoti procedūros taisyklėmis“(57).

181. Esant kitokiam kontekstui – su viešaisiais pirkimais susijusiame Sprendime Varec(58) – Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „tam tikrais atvejais būtina nepateikti šalims tam tikros informacijos tam, kad būtų apsaugotos trečiojo asmens pagrindinės teisės arba svarbus viešasis interesas“. Jis taip pat konstatavo, kad „konfidencialios informacijos ir komercinių paslapčių apsaugos principas turi būti taikomas atsižvelgiant į veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimus ir paisant bylos šalių teisės į gynybą , taip pat pareiškus ieškinį ar pateikus skundą instancijai, kuri yra teismas, kaip tai suprantama pagal EB 234 straipsnį, užtikrinti, kad vykstant procesui paisoma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą“(59).

182. Nepaisant viso to, kas pasakyta, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalis ir toliau galioja(60). Kol kas nenustatyta jokia procedūra ir neparengti jokie konkretūs metodai, kaip spręsti konfidencialių įrodymų klausimą tokiais atvejais. Todėl negaliu prieštarauti Bendrojo Teismo išvadai, kad Tarybos atsisakymas pateikti nagrinėjamą konfidencialią informaciją lėmė tai, kad šis teismas negalėjo įvertinti nagrinėjamo sprendimo teisėtumo. Vis dėlto nemanau, kad Prancūzijos Respublikos atsisakymas leisti Tarybai pateikti nagrinėjamus konfidencialius įrodymus kartu su jos atsakymu į 2008 m. rugsėjo 28 d. nutartį yra visiškai nepagrįstas.

183. 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Bendrasis Teismas informavo Tarybą, kad „šiame bylos etape“ dokumentai nebus pateikti PMOI. Jis Tarybai nedavė ir, kaip suprantu, pagal Procedūros reglamentą negalėjo duoti jokių garantijų dėl ateities.

184. Pirma, man regis, trečioji bylos šalis (kaip antai Prancūzijos Respublika) tokiomis aplinkybėmis galėtų pagrįstai manyti, jog nagrinėjamai informacijai suteiktas apsaugos laipsnis nebuvo pakankamas, kad ją būtų buvę galima atskleisti Bendrajam Teismui, bent tuomet, kai informacijos konfidencialumo lygmuo buvo aukštas. Šiuo požiūriu reikšminga tai, kad atsakydamas į per posėdį pateiktą klausimą Prancūzijos Respublikos advokatas pareiškė, kad jei Bendrajame Teisme atitinkamu laiku jau būtų buvusios patvirtintos taisyklės dėl konfidencialių įrodymų apsaugos, jo nuomone, nagrinėjama informacija būtų buvusi suteikta šiam teismui.

185. Antra, atrodo, jog Bendrojo Teismo rėmimasis faktu, kad ta pati informacija jau buvo pateikta Tarybos nariams, taigi ir kitų 26 valstybių narių vyriausybėms, išskyrus Prancūzijos Respublikos vyriausybę, buvo neteisingai suprastas. Tai galėtų reikšti, kad leidžiant su informacija susipažinti Tarybos nariams ir valstybėms narėms niekuomet net nekilo klausimas apie kokį nors jos atskleidimą ar paviešinimą(61).

186. Mano galva, iš to galima daryti išvadą, kad dabar reikėtų rimtai apsvarstyti Bendrojo Teismo procedūros reglamento pakeitimų poreikį, siekiant numatyti išties konfidencialių įrodymų pateikimo Bendrajam Teismui svarstyti tvarką, kuri atitiktų jų pobūdį ir nedarytų nepageidaujamo poveikio kitos ieškinio šalies ar šalių teisėms(62).

187. Ši išvada nėra tinkama vieta ilgoms diskusijoms dėl konkrečių pakeitimų aspektų. Vis dėlto trumpai išdėstysiu pagrindinius principus, kurie, mano galva, yra aktualūs.

188. Kad toks prašymas panaikinti reglamentą dėl asmens ar organizacijos, įtariamos dalyvavimu teroristinėje veikloje, lėšų įšaldymo pasiektų Europos Sąjungos teismą, pirmiausia veiksmų turi būti ėmęsi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjai, remdamiesi vienos ar kelių valstybių narių priimtu sprendimu ar pateikta informacija. Norint suprasti, kas turi įvykti, geriau pradėti skaityti istoriją nuo pradžios, o ne nuo pabaigos.

189. Todėl savo analizę pradėsiu pirmiausia apžvelgdama valstybių narių valdžios institucijų vaidmenį priimant sprendimą (arba pradedant tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą), kuris taps galimo Tarybos sprendimo įšaldyti lėšas pagrindu. Tuomet panagrinėsiu Tarybos poziciją priimant tokį sprendimą. Galiausiai apžvelgsiu Bendrojo Teismo vaidmenį nagrinėjant skundą dėl tokio sprendimo.

190. Tai darydama, išnagrinėsiu veiksnius, turinčius poveikį tam, kaip tvarkoma slapta medžiaga, kuri yra svarbi, bet Taryba arba valstybė narė reikalauja užtikrinti jos konfidencialumą ieškovo atžvilgiu. Man nederėtų per daug įsakmiai nurodinėti, kokie sprendimai turi būti priimti kiekviename proceso etape. Šių klausimų nagrinėjimu tiesiog siekiu padėti tiems, kam reikės išsiaiškinti, kaip spręsti šį galvosūkį – ar tai būtų valstybės narės, Tarybos ar Bendrojo Teismo lygmeniu. Laikydamasi šio požiūrio žinau, kad Prancūzijos Respublika aiškiai nurodė, jog poreikis išaiškinti teisę ateičiai buvo jos pagrindinis motyvas teikiant šį apeliacinį skundą(63).

 Valstybių narių nacionalinių institucijų vaidmuo

191. Kai valstybių narių nacionalinės institucijos priima sprendimą, kuris tampa Tarybos sprendimo įšaldyti lėšas pagrindu, šių institucijų vaidmuo skiriasi, atsižvelgiant į to valstybės sprendimo pobūdį ir jo priėmimo aplinkybes.

192. Toks sprendimas gali būti priimtas tyrimo ar baudžiamojo persekiojimo etape arba tai gali būti „pasmerkimas“, t. y. oficiali teismo ar kitos institucijos išvada, kad atitinkami veiksmai buvo atlikti.

193. Be to, toks sprendimas gali būti priimtas remiantis neįslaptintais įrodymais, su kuriais asmuo, kurio lėšas siūloma įšaldyti tuo sprendimu, gali susipažinti. Jis taip pat gali būti priimtas iš dalies ar vien tik remiantis įrodymais, kurie ar kurių dalis buvo laikomi per daug slapti ir (arba) konfidencialūs, kad su jais būtų leista kaip nors susipažinti. Kad būtų paprasčiau, nuo šiol tokius įrodymus vadinsiu „įslaptintais įrodymais“.

194. Asmuo, grupė ar subjektas, kurio atžvilgiu toks sprendimas priimtas, gali turėti galimybę jį ginčyti. Kita vertus, pagal nacionalinę teisę gali būti nenumatyta jokia reali galimybė jo ginčyti.

195. Iš 1 straipsnio 4 dalies struktūros galima spręsti, kad jame daroma prielaida, jog atitinkamoje valstybėje vykdomas procesas bus teisminio pobūdžio. Tačiau šioje dalyje esanti nuoroda į lygiavertę kompetenciją turinčią instituciją rodo tai, kad kai kuriose valstybėse narėse procesas yra vykdomojo pobūdžio. Būtent taip buvo PMOI pradinio įtraukimo į sąrašą atveju, kai atitinkamą sprendimą priėmė Home Secretary. Tačiau procesas dėl PMOI Prancūzijos Respublikoje buvo visiškai teisminio pobūdžio.

196. Kai nacionaliniame procese sprendimą priima vykdomosios valdžios atstovas, jis gali būti priimtas suinteresuotajam asmeniui nesuteikiant galimybės sužinoti apie įrodymų pobūdį ir pateikti pastabas iki sprendimo priėmimo. Tačiau nacionalinės teisės aktuose gali būti numatyta galimybė ginčyti sprendimą jį priėmusios vykdomosios valdžios institucijoje arba atitinkamos valstybės narės teisme.

 Procedūra Taryboje

197. Kad sprendimas įšaldyti lėšas būtų teisėtas, Taryba privalo įsitikinti, kad visi Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai patenkinti.

198. Taigi pirmiausia ji turi įsitikinti, kad atitinkamoje byloje yra konkrečios informacijos ir medžiagos, rodančios, jog kompetentinga institucija priėmė sprendimą(64). Jei tokio sprendimo nėra, Taryba negali tęsti procedūros.

199. Tai padariusi Taryba turi nustatyti, ar atitinkamas sprendimas buvo priimtas dėl asmenų, grupių ir subjektų, kurių lėšas ketinama įšaldyti(65).

200. Tada ji turi patikrinti, ar: a) atitinkamas sprendimas priimtas siekiant pradėti tyrimą arba baudžiamąjį persekiojimą už teroro aktų įvykdymą, bandymą juos įvykdyti, dalyvavimą juose arba pagalbą vykdant, ir tokiu atveju jis turi būti pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais; ar b) šiuo sprendimu siekiama pasmerkti už tokius veiksmus.

201. Paskui ji turi nustatyti, ar sprendimas buvo priimtas remiantis neįslaptintais įrodymais, su kuriais galėjo susipažinti asmuo, grupė ar subjektas, prieš kuriuos turėtų būti nukreiptas jos nutarimas, ar jis buvo priimtas remiantis įrodymais, kurie visi arba kurių dalis buvo įslaptinti.

202. Nors 1 straipsnio 4 dalyje nėra aiškių nuostatų šiuo atžvilgiu, man atrodo, jog joje netiesiogiai reikalaujama, kad atitinkamas valstybės sprendimas būtų priimtas gerbiant žmogaus bei pagrindines teises, galiojančias asmeniui, grupei ar subjektui, kurių lėšas ketinama įšaldyti. Nors Taryba iš esmės negali patikrinti minėtų teisių paisymo pagal valstybės narės, priėmusios tą sprendimą, nacionalinę teisės sistemą, ji turi galimybę įsitikinti, ar šios teisės gerbiamos Europos Sąjungos lygmeniu. Iš tiesų, kadangi pačios Tarybos sprendime įšaldyti lėšas turi būti gerbiamos tokios teisės, kad jis nebūtų vėliau užginčytas Europos Sąjungos teisme(66), man regis, kad Taryba privalo tuo įsitikinti prieš priimdama savo sprendimą.

203. Be abejo, procedūra, kurios Taryba turėtų laikytis priimdama sprendimą įšaldyti lėšas, skirsis, atsižvelgiant į nacionaliniu lygmeniu taikytos procedūros pobūdį.

204. Toliau išdėstyti esminiai aspektai į kuriuos, mano galva, reikia atsižvelgti, taip pat jų nulemiamos pasekmės(67).

–       Kai kompetentinga nacionalinė institucija yra „teisminė institucija“

205. Nagrinėdama toliau išdėstytus pavyzdžius iš pradžių darau prielaidą, kad nacionalinį sprendimą priėmusi kompetentinga institucija yra teisminė institucija(68).

206. Kai tokios institucijos sprendimas prilygsta „pasmerkimui“ už atitinkamus veiksmus, Taryba privalo nustatyti, ar tas sprendimas buvo priimtas remiantis įslaptintais, ar neįslaptintais įrodymais, arba ir vienais, ir kitais.

207. Jeigu toks pasmerkimas rėmėsi tik neįslaptintais įrodymais, Tarybos pozicija yra gana paprasta(69). Jai nereikia tikrinti, ar sprendimas buvo priimtas remiantis rimtais ir patikimais įrodymais arba įkalčiais. Šią užduotį jau atliko kompetentinga institucija, kai priėmė savo sprendimą.

208. Reikia daryti išvadą, kad vienintelis klausimas, kurį Taryba turi išnagrinėti, yra žmogaus ir pagrindinių teisių, kurias turi atitinkamas asmuo, grupė ar subjektas, paisymas(70).

209. Išskyrus atvejį, kai priimamas pradinis sprendimas įšaldyti lėšas(71), atitinkami įrodymai (tik neįslaptinti) gali būti atskleisti asmeniui, grupei ar subjektui, kuris turi galimybę dėl jų pateikti reikiamas pastabas prieš Tarybai priimant savo sprendimą.

210. Situacija ne tokia aiški, kai nacionalinis sprendimas remiasi ir įslaptintais, ir neįslaptintais įrodymais.

211. Tokiu atveju man atrodo, kad pirmiausia Taryba privalo nustatyti, ar gali savo sprendimą įšaldyti lėšas pagrįsti tik neįslaptintais įrodymais. Jei tai įmanoma, Taryba, man regis, turėtų remtis tik tokiais įrodymais ir visai neatsižvelgti į įslaptintus įrodymus. Tokiu atveju ji gali veikti taip, kaip nurodyta šios išvados 207–209 punktuose.

212. Jei tai neįmanoma, taip pat tuo atveju, kai nacionalinis sprendimas remiasi tik įslaptintais įrodymais, Taryba privalo pasiteirauti atitinkamos valstybės narės, ar ji neprieštarauja, kad neįslaptinti įrodymai būtų pateikti Bendrajam Teismui, jei Tarybos sprendimas būtų ginčijamas. Jei valstybė narė tam prieštarauja, Taryba negali tęsti procedūros (nei dabar, nei po Bendrojo Teismo procedūros reglamento pakeitimų, kuriuos pasiūliau šioje išvadoje). Jos sprendimas būtų užginčytas.

213. Jei valstybė narė pritaria įrodymų atskleidimui Bendrajam Teismui (jei yra toks poreikis), Taryba priima sprendimą dėl įtraukimo į sąrašą, remdamasi įslaptintais įrodymais, tačiau negalėdama jų atskleisti atitinkamai šaliai. Todėl ta šalis tikrai neturės pilnos galimybės ginčyti sprendimo, kurią priešingu atveju tame etape ji turėtų.

214. Taryba iš esmės neturi galimybės priimti sprendimų dėl to, ar valstybės narės konfidencialiai pateikti įrodymai tikrai atitinka teisinę „slaptų ir konfidencialių“ įrodymų apibrėžtį, todėl nusipelnė išskirtinės tokiai medžiagai užtikrinamos apsaugos. Ji taip pat negali administruoti tokių įrodymų nagrinėjimo procedūros.

215. Tačiau laikantis šių apribojimų turi būti gerbiamos teisės į gynybą. Kai susiduriama su įslaptintais įrodymais, atitinkamai taikytinos toliau nurodytos procedūros.

216. Visų pirma Taryba turėtų pateikti nekonfidencialią įrodymų santrauką atitinkamai šaliai, taip nurodydama jai priežastis, kuriomis ji ketina pagrįsti sprendimą. Manau, kad nekonfidencialios santraukos pateikimas yra nemažintina minimali garantija, turinti būti užtikrinta Sąjungoje, kurioje galioja įstatymo viršenybė. Jeigu ji nebūtų suteikta, teisių į gynybą užtikrinti būtų neįmanoma.

217. Antra, Taryba atitinkamam asmeniui, grupei ar subjektui turėtų paaiškinti, kad abu sprendimai – pagrindžiantis nacionalinis sprendimas ir Tarybos ketinamas priimti sprendimas – buvo priimti remiantis įslaptintais įrodymais, ir taip suteikti šalims galimybę apskųsti pačios Tarybos sprendimą Bendrajame Teisme, kuris gali pritaikyti tų įrodymų apsaugos priemones.

218. Be abejo, toks nacionalinis sprendimas nebūtinai turi būti pasmerkimas už atitinkamus faktus. Juo gali būti duotas leidimas pradėti tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą dėl tokių faktų. Mano nuomone, tokiu atveju galimi tie patys variantai ir kyla tie patys klausimai, kurie buvo aptarti šios išvados 206–217 punktuose, tačiau atsiranda vienas svarbus papildomas veiksnys.

219. Pati Taryba privalo patikrinti įrodymus, kuriais pagrįstas nacionalinis sprendimas, kad įsitikintų, jog šie įrodymai atitinka „rimtų ir patikimų įrodymų ir įkalčių“ kriterijų, nustatytą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje. Jei Taryba tuo neįsitikina, ji negali priimti sprendimo įtraukti į sąrašą atitinkamo asmens, grupės ar subjekto.

–       Kai kompetentinga nacionalinė institucija yra „lygiavertę kompetenciją turinti institucija“

220. Telieka išsiaiškinti, kokios tvarkos turi būti laikomasi, kai atitinkama kompetentinga institucija yra ne teisminė, o „lygiavertę kompetenciją turinti institucija“. Tokios institucijos sprendimas, be abejo, gali būti pasmerkimas remiantis atitinkamais faktais, arba tai gali būti sprendimas, priimtas remiantis tik atliktais tyrimais (iš esmės, jei sprendimą priima vykdomosios valdžios organas, baudžiamojo persekiojimo klausimas nekyla).

221. Čia, man regis, galimi tie patys variantai ir kyla tie patys klausimai, kaip ir tuo atveju, kai kompetentinga nacionalinė institucija yra teisminė institucija. Norėčiau tiesiog pažymėti, jog atsižvelgiant į tai, kad nacionaliniu lygiu teisminės institucijos nedalyvavo priimant sprendimą, Taryba turės atidžiau patikrinti nacionalinį sprendimą, kad įsitikintų, jog Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies reikalavimai buvo patenkinti.

 Bendrojo Teismo procedūros reglamentas

222. Darykime prielaidą, kad Tarybos sprendimas įšaldyti lėšas skundžiamas Bendrajame Teisme, ir panagrinėkime, kokių Bendrojo Teismo procedūros reglamento pakeitimų reikėtų, siekiant atsižvelgti į pirma nurodytas problemas. Visų pirma apibrėšiu pakeitimų, kuriuos turiu omenyje, taikymo sritį. Tuomet panagrinėsiu šiuos pakeitimus, atsižvelgdama į tokius aspektus:

–        įslaptintų įrodymų naudojimą,

–        poreikį užtikrinti Europos Sąjungoje galiojančias žmogaus teisių (ir ypač teisių į gynybą) garantijas,

Galiausiai panagrinėsiu, kokio pobūdžio ir kokio intensyvumo kontrolę turi atlikti Sąjungos teismai.

–       Taikymo sritis

223. Klausimai, kylantys dėl konfidencialių ir slaptų įrodymų, nėra susiję tik su kaltinimais dalyvavimu teroristinėje veikloje. Jų taip pat gali kilti, pavyzdžiui, nagrinėjant su viešaisiais pirkimais susijusias bylas (kur gerai žinoma, kad konkurso nelaimėjęs dalyvis gali bandyti apskųsti sutarties sudarymą tiesiog naudodamasis proga gauti informacijos, su kuria šiaip nebūtų progos susipažinti(72)), taip pat konkurencijos teisės srityje.

224. Tačiau būtent susiduriant su teroristine veikla šios problemos labai sudėtingos.

225. Taip yra dėl ypač aštraus konflikto, kuris gali kilti tarp reikalavimų garantuoti teises į gynybą ir poreikio veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą.

226. Todėl toliau sutelksiu dėmesį į konfidencialių įrodymų klausimus, nes jie susiję su kaltinimais terorizmu ir dalyvavimu teroristinėje veikloje.

227. Galimas teisių į gynybą susilpninimas gali būti svarbus faktorius bet kurioje byloje, kur dėl konfidencialumo įrodymai nėra atskleidžiami. Bet kokie apribojimai, taikomi įrodymams, su kuriais gali susipažinti apsiginti bandanti šalis, gali sukelti grėsmę šios šalies teisėms ir pakenkti jos teisėms į gynybą.

228. Tačiau tą patį galima pasakyti apie veiksmingą nacionalinio saugumo užtikrinimą. Asmenims, stebintiems teroristinę veiklą ir persekiojantiems jos vykdytojus, ypač tai darantiems tiesiogiai, gali asmeniškai kilti kankinimų ar net mirties pavojus, jeigu būtų atskleista informacija, padedanti nustatyti jų veiklą ir tapatybę(73). Todėl paprastai valstybės narės pagrįstai reikalauja taikyti veiksmingus medžiagos, kuri gali (tiesiogiai, netiesiogiai ar atsitiktinai) lemti šaltinių ar konkrečių sekimo metodų atskleidimą, teikimo apribojimus.

229. Todėl labai svarbu, kad darant bet kokius įrodymų pateikimo Bendrajame Teisme taisyklių pakeitimus būtų visapusiškai ir tinkamai atsižvelgiama į minėtus interesų konfliktus.

–       Įslaptintų įrodymų naudojimas

230. Visos priimtos naujos taisyklės dėl įslaptintų įrodymų turi būti taikomos tik tuomet, kai absoliučiai būtina, ir tik tiek, kiek absoliučiai būtina.

231. Pirmesniame punkte nurodytas principas reiškia, kad tuomet, kai nutarimas įšaldyti lėšas grindžiamas ir įslaptintais, ir neįslaptintais įrodymais, Bendrasis Teismas visuomet pirmiausia turi nustatyti, ar įmanoma bylą išnagrinėti remiantis tik neįslaptintais įrodymais, t. y. nesiremiant įslaptintais įrodymais. Jei tai įmanoma, į įslaptintus įrodymus paprasčiausia neturi būti atsižvelgiama.

232. Būtina nepamiršti, kad slapti įrodymai gali ateiti iš nepatikimų šaltinių. Jie paprasčiausia gali būti klaidingi, nors ir gauti sąžiningai ir operatyviniam darbuotojui nemenkai rizikuojant. Valstybės narės ir jų saugumo tarnybos gali būti linkusios persistengti įslaptindamos informaciją, ir tokiu atveju informacija, kuri tikrai turėtų būti vieša, gali būti įslaptinta. O teismai gali būti linkę patikėti tokia informacija be reikalingų tikrinimų ir apklausų. Šiuo požiūriu labai svarbu, kad tuomet, kai nagrinėjami įrodymai yra abejotini ar dviprasmiški, bet kokios abejonės ar dviprasmybės būtų aiškinamos šalies, kuri jų negali išsamiai pakomentuoti arba ginčyti, naudai.

233. Bendrasis Teismas iš pradžių manė, kad lėšų įšaldymo priemonės, taikomos tokioms organizacijoms, kaip antai PMOI, turėjo tik trumpalaikį poveikį(74). Paprašytas išnagrinėti šį klausimą išvadoje, pateiktoje byloje Kadi I(75), generalinis advokatas M. Poiares Maduro laikėsi nuomonės, kad tokiais sprendimais būdavo nustatomas „neterminuotas asmens lėšų įšaldymas“. Vėliau Bendrasis Teismas Sprendime Kadi II(76) pažymėjo, kad lėšų įšaldymo priemonės yra „ypač griežtos“ ir kad nuo Y. A. Kadi lėšų įšaldymo pradiniu sprendimu buvo praėję jau dešimt metų. Jis pripažino, jog galima kelti klausimą, gal atėjo laikas suabejoti jo pradine išvada, kad tokios priemonės yra trumpalaikės ir (arba) laikinos(77).

234. Aš su tuo sutinku. Tokie sprendimai asmenims, kurių lėšos įšaldomos, tikriausiai turi rimtų pasekmių, neleidžiančių joms tęsti veiklos. Iš tiesų būtent to jais ir siekiama.

235. Bylos, susijusios su dalyvavimu teroristinėje veikloje, dažnai pakursto instinktyvias emocijas. Juk teroristas be skrupulų laužo civilizuotos visuomenės svarbiausias taisykles. Gali būti sudėtinga net pasąmonėje nekreipti dėmesio į visuomenės įsitikinimą, kad mes savo ruožtu turėtume ne taip rimtai žiūrėti į įprastus įsipareigojimus dėl teisingo teismo, kai kaltinimai yra tokio pobūdžio. Manoma, kad asmenys, kaltinami dalyvavimu teroristinėje veikloje, verti mažesnės teisinės apsaugos, palyginti su „įprastais“ nusikaltėliais.

236. Būtina stengtis nepakliūti į tokio mąstymo spąstus. Iš tikrųjų būtent asmenys, atsidūrę visuomenės užribyje, atskirtieji ir atstumtieji yra tie, kuriems būtina teisminės sistemos apsauga ir kuriems jos labiausiai reikia(78). Dažnai cituojamas posakis „tau teroristas – man laisvės kovotojas“ parodo, kaip lengvai subjektyvi reakcija gali paveikti objektyvų vertinimą. Vis dėlto civilizuotos visuomenės, kurioje viešpatauja įstatymas, skiriamasis bruožas yra tai, kad įprasta apsauga ir garantijos galioja net tuomet, kai visuomenės priešai nesilaiko tų pačių civilizacijai būdingų taisyklių.

237. Lėšų įšaldymo sprendimų pobūdis lemia, kad jie patys savaime nereiškia poreikio nukrypti nuo Konvencijos nuostatų. Šiuo požiūriu pravartu prisiminti, kad susitariančiosios valstybės neturi „neribotos laisvės“(79) naudotis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis pagal 15 straipsnio nuostatas dėl nepaprastosios padėties – jos turi būti naudojamos tik tuomet, kai „to reikalauja padėties kritiškumas“(80). Nematau priežasties, kodėl kriterijai, taikytini išimtims iš įprastų įrodymų teikimo taisyklių remiantis saugumo sumetimais, turėtų būti ne tokie griežti.

238. Taigi pagundos netaikyti pagrindinių teisių garantijų reikia kaip įmanoma labiau vengti. Argumentas, kad kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimai patys savaime pateisina šių garantijų apribojimą, yra klaidingas(81).

239. Mano nuomone, galima daryti išvadą, kad atvejų, kai faktiškai naudojamos iš dalies pakeistos taisyklės dėl įslaptintų įrodymų naudojimo, kurias apsvarsčiau šioje išvadoje, turėtų būti labai mažai. Vis dėlto labai svarbu, kad jos būtų priimtos.

–       Poreikis laikytis Europos Sąjungoje galiojančių žmogaus teisių garantijų

240. Pagarba žmogaus teisėms yra Europos Sąjungos teisės aktų teisėtumo sąlyga, ir priemonės, nesuderinamos su pagarba žmogaus teisėms, yra nepriimtinos(82).

241. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Strasbūro teismas) nagrinėjo įslaptintų įrodymų klausimą daugelyje bylų, kuriose ieškiniai buvo iškelti susitariančiosioms valstybėms.

242. Iš šios teismo praktikos aiškėja, kad teisė į įrodymų atskleidimą, kaip viena iš teisių į gynybą, nėra absoliuti. Taip buvo nuspręsta byloje Doorson(83) dar 1996 metais. Sprendime Jasper(84) Strasbūro teismas konstatavo, kad „bet kokioje baudžiamojoje byloje gali būti konkuruojančių interesų, kaip antai nacionalinis saugumas arba poreikis apsaugoti liudytojus nuo keršto arba neatskleisti slaptų policijos nusikaltimų tyrimo metodų, kuriuos reikia pasverti atsižvelgiant į kaltinamųjų teises . Tam tikrais atvejais gali prireikti neatskleisti tam tikrų įrodymų gynėjams, siekiant apsaugoti kito asmens pagrindinę teisę ar svarbų visuomenės interesą“(85). Tačiau pažymėtina, kad teismas taip pat konstatavo, jog „pagal (Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tos teisių į gynybą apribojimo priemonės, kurios yra absoliučiai būtinos. Be to, siekiant kaltinamiesiems užtikrinti teisingą teismą, už bet kokius sunkumus, su kuriais susiduria gynėjai dėl kaltinamųjų teisių apribojimo, būtina pakankamai kompensuoti teisminių institucijų taikomomis procedūromis“(86).

243. Byloje Dowsett Strasbūro teismas turėjo išspręsti situaciją, kuri susiklostė susitariančiajai valstybei pareikalavus viešųjų interesų imuniteto tam tikrų įrodymų atžvilgiu, kurie dėl to nebuvo atskleisti gynėjams. Tie įrodymai nebuvo atskleisti ir nacionaliniam teismui. Konstatuodamas, kad ieškovui nebuvo užtikrintas teisingas teismas, Strasbūro teismas dar kartą pabrėžė, kaip „svarbu, kad gynybai svarbi medžiaga būtų pateikta bylą nagrinėjant dalyvaujančiam teisėjui, kad šis išspręstų atskleidimo klausimą tuo metu, kai ta medžiaga gali būti veiksmingiausiai panaudota užtikrinant teises į gynybą“(87).

244. Neseniai Strasbūro teismas byloje A. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę(88) svarstė Jungtinės Karalystės vadinamųjų „specialiųjų advokatų“ sistemos atitiktį Konvencijai. Ši sistema naudojama tam tikrais atvejais, kai naudojami slapti įrodymai, įskaitant tuos atvejus, kai pateikiami kaltinimai dalyvavimu teroristinėje veikloje(89). Teismas pripažino, kad jaučiamas poreikis ginti Jungtinės Karalystės gyventojus nuo teroristų išpuolių reiškė, jog buvo „rimtas visuomenės interesas“ išlaikyti informacijos apie Al-Qaida ir jos bendrininkus slaptumą(90). Teismas nemanė, kad nagrinėjama sistema pati savaime neatitiko reikalavimų(91). Priešingai, jis konstatavo, kad norint įvykdyti Konvencijos reikalavimus būtina atskleisti kuo daugiau informacijos apie kaltinimus ir įrodymus, nukreiptus prieš kiekvieną pareiškėją, nesukeliant pavojaus nacionaliniam saugumui ir kitų asmenų saugumui, atitinkamam asmeniui „pateikti pakankamai informacijos apie prieš jį nukreiptus kaltinimus ir sudaryti jam galimybes duoti reikiamus nurodymus specialiajam advokatui“, o „visus sunkumus, su kuriais susiduria atsakovas dėl jo teisių apribojimo, pakankamai kompensuoti teisminių institucijų taikomomis procedūromis“(92).

245. Mano galva, tai yra nemažintinas minimalus reikalavimas.

–       Kontrolės, kurią turi atlikti Europos Sąjungos teismai, pobūdis ir intensyvumas

246. Teismų atliekamas tinkamas Europos Sąjungos lėšų įšaldymo priemonių esminio teisėtumo patikrinimas yra būtinas, siekiant teisingos pusiausvyros tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių laisvių bei teisių apsaugos(93).

247. Nors sąvokos „teroro aktas“ ir „su teroro aktais susiję asmenys, grupės ir organizacijos“ apibrėžtos Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse, jų apibrėžtys Europos Sąjungoje nėra suderintos. Reikia daryti išvadą, kad valstybės narės gali nustatyti savo apibrėžtis. Jos išties gali skirtis. Taip pat reikia daryti išvadą, kad nacionaliniu lygmeniu skundžiant atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimą tos valstybės narės teismai atsižvelgia į nacionalinėje teisėje įtvirtintas apibrėžtis(94).

248. Be to, atliekant bet kokią kontrolę nacionaliniu lygmeniu teismai taikys būtent tos valstybės narės pagrindinių teisių apsaugos standartus. Tie standartai nebūtina sutampa su Europos Sąjungos standartais.

249. Sutartis yra nepriklausomas taisyklių rinkinys, vadinamas „savarankiška teisės sistema“(95). Aiškindamas šią teisinę sistemą Teisingumo Teismas išties „semiasi įkvėpimo iš valstybėms narėms būdingų konstitucinių tradicijų“, siekdamas nustatyti pagrindines teises, sudarančias neatsiejamą bendrųjų Europos Sąjungos teisinės sistemos principų dalį(96). Taip pat žinoma, jog kiekviena valstybė narė yra Konvencijos šalis, todėl joms visoms galioja jos taisyklės. Tačiau išvada, kad dėl to nacionalinės pagrindinių teisių apsaugos sistemos ir Europos Sąjungos atitikmuo yra vienas ir tas pats dalykas, mano galva, yra tiesiog klaidinga(97). Todėl negaliu sutikti su Bendrojo Teismo požiūriu, išdėstytu Sprendime Kadi II, kur jis pareiškė: „būtent šios veiksmingai teismo kontroliuojamos teisės į gynybą garantijos nacionaliniu lygmeniu atleidžia Bendrijos institucijas nuo pareigos numatyti naujas garantijas tam pačiam tikslui Bendrijos lygmeniu“(98).

250. Priešingai nei valstybių narių institucijos ir nacionaliniai teismai, Taryba yra saistoma Europos Sąjungos pagrindinių teisių apsaugos standartų – ir tik jų(99).

251. Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad nors nacionalinis sprendimas yra esminė išankstinė Tarybos sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo sąlyga, vien jo neužteks. Susijęs asmuo, grupė ar subjektas taip pat privalo būti susiję su teroro aktais, kaip apibrėžta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnyje, o ne tik pagal nacionalinės teisės aktus. Šiuo požiūriu Taryba neturi jokios veiksmų laisvės. Arba yra pakankamai informacijos įtraukti asmenį, grupę ar subjektą, į sąrašą, arba nėra. Tai yra faktinis klausimas, vertintinas taikant tinkamą teisinį kriterijų.

252. Būtent esant tokiam kontekstui Taryba privalo įgyvendinti savo sprendimų priėmimo procesą. Europos Sąjungos teismai taip pat būtent atsižvelgdami į tai privalo įgyvendinti savo kontrolės įgaliojimus.

253. Atsižvelgiant į tai, man regis, tikrai negalima šių kontrolės įgaliojimų sumažinti iki „švelnaus prisilietimo“. Šiuo atžvilgiu labiausiai tiktų pacituoti generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą Sprendime Kadi I(100), kur jis teigė, „kad siūlymas priskirti šią bylą prie „politinių klausimų“, kurių atveju net pats minimaliausias teisminio įsikišimo laipsnis būtų netinkamas dalykas, yra neįtikinamas. Teiginys, kad priemonė būtina tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti, negali būti pagrindas visiškai netaikyti Bendrijos teisės principų ir atimti iš asmenų jų pagrindines teises. Tai nesumenkina intereso palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą svarbos; tai paprasčiausia reiškia, kad teismai tebeturi pareigą įvertinti priemonių, galinčių prieštarauti kitiems vienodos svarbos interesams, kuriuos teismams patikėta ginti, teisėtumą. Aišku, išimtinėmis aplinkybėmis asmens laisvės apribojimai, laikomi nepriimtinais įprastomis aplinkybėmis, gali būti pateisinami. Tačiau tai neturėtų būti pagrindas teigti, kad „yra atvejų, kai kuriam laikui laisvę reikia paslėpti už uždangos, kaip būdavo dievų įstatymų atveju“. Tai nereiškia, kad teisminė kontrolė tokiais atvejais turi būti „pati minimaliausia“. Atvirkščiai, jei manoma, kad grėsmė visuomenės saugumui turi išimtinės reikšmės, ypač didėja spaudimas imtis priemonių, kuriomis nepaisoma asmenų teisių, visų pirma asmenų, turinčių mažai galimybių ar apskritai neturinčių galimybės dalyvauti politiniuose procesuose, atžvilgiu. Todėl tokiais atvejais teismai turėtų atlikti savo pareigą budriau užtikrinti teisės viršenybę. Tad aplinkybėmis, kuriomis galima būtų pateisinti išimtinius pagrindinių teisių apribojimus, iš teismų taip pat reikalaujama atidžiai patikrinti, ar šie apribojimai neviršija to, kas būtina. “(101).

254. Aš su tuo sutinku. Nagrinėjamomis aplinkybėmis minėtų principų taikymas reiškia, kad Teismas privalo įsitikinti, ar teiginys, kad tam tikras asmuo, grupė ar subjektas yra susijęs su teroristine veikla, yra pagrįstas, ir privalo užtikrinti, kad taikomomis priemonėmis nustatoma tinkama pusiausvyra tarp poreikio kovoti su terorizmu ir masto, kuriuo šios priemonės gali apriboti asmenų pagrindines teises.

255. Tai nereiškia, kad Bendrasis Teismas būtinai turi išsamiai išnagrinėti kiekvieną jo sprendžiamos bylos aspektą. Pavyzdžiui, kai akivaizdu, kad visas procesas nacionaliniu lygmeniu ir Taryboje buvo visiškai suderinamas su Europos Sąjungos žmogaus teisių garantijomis, Bendrojo Teismo atliekama kontrolė turėtų būti mažiau intensyvi. Tačiau kiekvienu atveju svarbu, kad veiksmingos teisminės apsaugos principas būtų visapusiškai įgyvendintas(102).

 Baigiamoji pastaba

256. Man regis, galima brėžti tam tikrą paralelę tarp Europos Sąjungos teismų vaidmens nustatant su sprendimais įšaldyti lėšas susijusius sunkumus ir proceso Strasbūro teisme. Pastarasis teismas dirba vadovaudamasis subsidiarumo principu. Kitaip tariant, daroma prielaida, kad susitariančiosios valstybės laikysis Konvencijos nuostatų. Kiekvienos susitariančiosios valstybės nacionaliniai teismai atlieka svarbų vaidmenį užtikrindami, kad Konvencijoje suteiktos teisės būtų tikrai gerbiamos. Strasbūro teismas įsikiša tik tuomet, kai pateikiamas kaltinimas nepagarba šioms teisėms ir kai visos kitos teisių gynybos priemonės išnaudotos. Aprašytomis aplinkybėmis Europos Sąjungos teismo yra prašoma atlikti tą pačią funkciją, kokią atlieka Strasbūro teismas pagal Konvenciją. Europos Sąjungos teismai atlieka galutinio teisėjo vaidmenį ir užtikrina pagarbą pagrindinėms teisėms Sąjungoje.

257. Šios išvados 223–256 punktuose pateikta mano analizė, pabrėžiu, yra pamąstymai dėl ateities. Dėl 182 punkte nurodytų priežasčių manau, jog trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

258. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Šiuo atveju manau, kad apeliacinį skundą reikia atmesti. PMOI reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublika turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

 Išvada

259. Atsižvelgdama į pateiktus samprotavimus manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:

–        atmesti apeliacinį skundą ir

–        priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

PRIEDAS

TRUMPA CHRONOLOGIJA

Data

Įvykis

1997 m. spalio 8 d.

Jungtinių Amerikos Valstijų Secretary of State PMOI priskiria prie „užsienio teroristinių organizacijų“.

2001 m. kovo 28 d.

Jungtinės Karalystės Secretary of State for the Home Department nutarimas, kuriuo PMOI priskiriama prie šioje valstybėje narėje uždraustų teroristinių organizacijų.

2001 m. balandžio mėn.

Pradedamas teisminis tyrimas dėl tariamų PMOI narių veiklos Prancūzijos Respublikoje.

2001 m. rugsėjo 28 d.

Priimta Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucija 1373 (2001).

2001 m. gruodžio 27 d.

Taryba priima Bendrąją poziciją 2001/931 ir Reglamentą Nr. 2580/2001. PMOI neįtraukiama į šių teisės aktų prieduose pateiktus sąrašus.

2002 m. gegužės 2 d.

Taryba priima Bendrąją poziciją 2002/340 ir Sprendimą 2002/334. PMOI įtraukiama į šių teisės aktų prieduose pateiktus sąrašus.

2002 m. liepos 26 d.

Bendrajame Teisme PMOI iškelia bylą (T‑228/02).

2003 m. birželio 17 d.

Prancūzijos policija atlieka kratą PMOI biure Auvers-sur-Oise.

2006 m. gruodžio 12 d.

Bendrasis Teismas patenkina PMOI skundą byloje T‑228/02 ir panaikina Sprendimą 2005/930 tiek, kiek jis susijęs su PMOI. Likusi ieškinio dalis atmetama.

2007 m. kovo 19 d.

Paryžiaus prokuratūros kovos su terorizmu skyrius pateikia papildomus kaltinimus tariamiems PMOI nariams (taip pat žr. 2007 m. lapkričio 13 d.).

2007 m. birželio 28 d.

Taryba, atsižvelgdama į Bendrojo Teismo sprendimą byloje T‑228/02, priima Sprendimą 2007/445. PMOI paliekama to sprendimo priede pateiktame sąraše.

2007 m. liepos 16 d.

Bendrajame Teisme PMOI iškelia bylą (T‑256/07). Šis ieškinys susijęs su Tarybos sprendimais iki ir po POAC sprendimo.

2007 m. lapkričio 13 d.

Tas pats, kaip 2007 m. kovo 19 d.

2007 m. lapkričio 30 d.

POAC paskelbia savo sprendimą, leidžiantį ginčyti Home Secretary sprendimą nepanaikinti PMOI uždraudimo kaip teroristinės organizacijos.

2007 m. gruodžio 20 d.

Taryba priima Sprendimą 2007/868.

2008 m. gegužės 7 d.

Court of Appeal (England & Wales) atmeta Home Secretary prašymą leisti apskųsti POAC sprendimą.

2008 m. birželio 9 d.

Prancūzijos Respublika BP 931 darbo grupei pateikia naują informaciją, kuria remiantis priimtas nagrinėjamas sprendimas.

2008 m. birželio 13 d.

BP 931 darbo grupės pirmasis posėdis.

2008 m. birželio 23 d.

Home Secretary pašalina PMOI iš šioje valstybėje narėje uždraustų organizacijų sąrašo nuo 2008 m. birželio 24 d.

2008 m. birželio 24 d.

Antrasis BP 931 darbo grupės posėdis. Paskelbiama papildoma informacija dėl PMOI, ir delegatai paprašo daugiau laiko klausimui išnagrinėti.

2008 m. liepos 2 d.

Trečiasis BP 931 darbo grupės posėdis. Išplatinamas patikslintas motyvų pranešimas, ir delegatams suteikiamas laikotarpis iki liepos 4 d. galimiems prieštaravimams pateikti.

2008 m. liepos 4 d.

Tarybos išorės santykių (Relex) patarėjų darbo grupės posėdis, per kurį suderinamas atnaujintas nagrinėjamo sprendimo tekstas.

2008 m. liepos 9 d.

Nuolatinių atstovų komiteto posėdis nagrinėjamam sprendimui patvirtinti.

2008 m. liepos 15 d.

Taryba priima nagrinėjamą sprendimą. Sprendimas ir motyvų pranešimas perduodami PMOI tą pačią dieną.

2008 m. liepos 21 d.

Bendrajame Teisme PMOI iškelia bylą (T‑284/08).

2008 m. spalio 23 d.

Bendrasis Teismas patenkina PMOI ieškinį byloje T‑256/07 ir panaikina Sprendimo 2007/868 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su PMOI. Likusi ieškinio dalis atmetama.

2008 m. gruodžio 4 d.

Bendrasis Teismas paskelbia skundžiamą sprendimą.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – Pavadinimas pasikeitė 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kad būtų paprasčiau, visoje išvadoje vartosiu pastarąjį variantą.

3 – Rink. p. II‑3487.

4 – 2008 m. liepos 15 d. Tarybos sprendimas 2008/583/EB, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2007 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2007/868/EB (OL L 188, 2008, p. 21).

5 – 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendroji pozicija 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217).

6 – 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207).

7 – 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos sprendimas 2001/927/EB, pateikiantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą (OL L 344, p. 83). Šis sprendimas įsigaliojo 2002 m. gegužės 3 dieną.

8 – 2002 m. gegužės 2 d. Tarybos bendroji pozicija 2002/340/BUSP, atnaujinanti Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 116, p. 75).

9 – 2002 m. gegužės 2 d. Tarybos sprendimas 2002/334/EB, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2001/927/EB (OL L 116, p. 33).

10 – 2009 m. sausio 26 d. Tarybos sprendimas 2009/62/EB, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2008/583/EB (OL L 23, 2002, p. 25).

11 – Chartija nebuvo privaloma tuo metu, kai buvo pateiktas pagrindinis ieškinys: pagal analogiją žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą (C‑540/03, Rink. p. I‑5769) 38 punktą. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Chartija turi pirminės teisės galią (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis).

12 – Tariamos PMOI teroristinės veiklos aprašymas ir tokios veiklos vykdymo paneigimas pateiktas 2007 m. lapkričio 30 d. Proscribed Organisations Appeals Commission of England and Wales sprendime byloje Lord Alton of Liverpool ir kt.priešSecretary of State for the Home Department (toliau – POAC sprendimas), kurį galima rasti interneto adresu

13 – Žr. Designation of Foreign Organizations, 62 Fed. Reg. 52,650 (1997).

14 – Žr. Terrorism Act (Proscribed Organisations) (Amendment) Order 2001. 2 straipsnyje ši organizacija įvardijama kaip „Mujaheddin e Khalq“.

15 – Svarbūs Prancūzijos baudžiamosios teisės procedūriniai aspektai, įskaitant visų pirma réquisitoire ir mise en examen vaidmenį, išsamiau aptarti šios išvados 73 punkte.

16 – Žr. šios išvados 152 punktą.

17 – Žr.

18 – Šie posėdžiai išvardyti šios išvados 91 punkte ir priede pateiktame chronologiniame sąraše.

19–      Raštas ir motyvai aprašyti skundžiamo sprendimo atitinkamai 9 ir 10 punktuose.

20 – Iš tiesų tai buvo laikotarpis, ilgesnis nei mėnuo.

21 – 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą (T‑228/02, Rink. p. II‑4665) 124 punktas ir 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (toliau – Sprendimas PMOI I) (T‑256/07, Rink. p. II‑3019) 133 punktas.

22 – Žr. Sprendimo PMOI I 138 punktą.

23 –      T. y. 3 punkto a papunktyje nurodyta informacija (žr. šios išvados 41 punktą). Bendrasis Teismas šioje sprendimo vietoje nenagrinėjo 3 punkto f papunktyje nurodytos informacijos. Žr. šios išvados 159 ir paskesnius punktus.

24 –      Jau paskelbtas [2008] Rink. p. I‑6351, toliau vadinamas „Kadi I“.

25 – Prieš priimant nagrinėjamą sprendimą galiojo Tarybos sprendimas 2007/868/EB, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantis Sprendimą 2007/445/EB (OL L 340, p. 100). Jo data buvo 2007 m. gruodžio 20 diena. Vadovaujantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalimi, Taryba privalėjo reguliariai, bent kas šešis mėnesius, atnaujinti minėtame sprendime pateiktą asmenų ir organizacijų sąrašą.

26 – Visų pirma žr. diskusiją šios išvados 97 ir paskesniuose punktuose.

2727 –      Šio klausimu žr. skundžiamo sprendimo 52 punktą. Nors skundžiamame sprendime dėl akivaizdžių priežasčių buvo minimas EB 10 straipsnis, ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje pateikta nauja nuostatos redakcija niekaip nepakeitė esminio principo.

28 – Žr. šios išvados 197 ir paskesnius punktus.

29 – Žr. šios išvados 97 ir paskesnius punktus.

30 – Žr. šios išvados 171 ir paskesnius punktus.

31 – Žr. šios išvados 197 ir paskesnius punktus.

32 – Pavyzdžiui, sutrumpinant laiką, skirtą informuoti BP 931 darbo grupės delegacijas apie tai, kad konkretus asmuo, grupė ar subjektas bus svarstomi per šio organo posėdį, kaip numatyta Tarybos dokumento 10826/07 II priedo 11 punkte. Šio dokumento išslaptintą versiją galima rasti interneto adresu

33 - Žr. šios išvados 105 ir paskesnius punktus.

34 – Žr. Sprendimo OMPI 128 punktą ir šios išvados 24 išnašoje minėto Sprendimo Kadi I 308 punktą.

35 – Sprendimo OMPI 131 punktas.

36 – Žr. šios išvados 9 išnašoje minėtą Sprendimą 2002/334.

37 – Minėtas šios išvados 25 išnašoje.

38 – Atsakydamas į Teismo pateiktą klausimą PMOI advokatas per posėdį pareiškė, kad organizacija neprieštarautų, jei svarstymas, ar ji turi būti palikta sąraše, nebūtų užbaigtas per Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalyje minimą šešių mėnesių laikotarpį, tuo atveju, jei laikotarpio pratęsimas būtų jai naudingas, pavyzdžiui, leistų pateikti naujų įrodymų dėl valstybės narės pateiktos naujos informacijos ir naujos medžiagos.

39 – Žr., inter alia, 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija prieš Deutsche Post (C‑399/08 P, Rink. p. I‑0000) 75 punktą; 2002 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Hirschfeldt prieš EEA (C‑184/01 P, Rink. p. I‑10173) 48 punktą; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425) 148 punktą ir 2007 m. kovo 9 d. Nutarties byloje Schneider Electric prieš Komisiją (C‑188/06) 64 punktą.

40 – Prancūzijos Respublika savo rašytinėse pastabose (dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo) teigia, jog „Prancūzijos vyriausybei ypač svarbu, kad Teisingumo Teismas pripažintų, jog (Bendrasis Teismas) padarė teisinę klaidą šiuo atžvilgiu“.

41 – Taip pat žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje Kadi I, minėtos 24 išnašoje, 16 punktą.

42 – Tai, ar PMOI faktiškai yra juridinis asmuo, man atrodo nereikšmingas dalykas. Svarbu, kad Prancūzijos valdžios institucijos gali neturėti galimybės sužinoti, kaip yra iš tikrųjų.

43 – Žr. šios išvados 12 ir 13 punktus.

44 – Taip pat žr. 2005 m. vasario 15 d. Bendrojo Teismo nutartį byloje PKK ir KNK prieš Tarybą (T‑229/02, Rink. p. II–539), kur pats Bendrasis Teismas, pažymėjęs, kad grupės ar subjektai, kuriems taikoma Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalis, galbūt „teisiškai neegzistuoja arba (negali) laikytis teisės normų, kurios paprastai taikomos juridiniams asmenims“, pareiškė, kad reikėtų vengti „pernelyg didelio formalizmo“ (28 punktas).

45 – Bendrosios pozicijos 2001/931 versijoje prancūzų k. vartojama frazė „autorité judiciaire“. Sąvoka „judiciaire“ apibrėžta G. Cornu „Vocabulaire juridique“, Paryžius, PUF, 2005: „(dans un sens vague) qui appartient à la justice, par opposition à législatif et administratif. Ex. le pouvoir judiciaire, l’autorité judiciaire (cependant, même en ce sens, il ne s’agit que de la justice de l’ordre judiciaire); (dans un sens précis) qui concerne la justice rendue par les tribunaux judiciaires.“ Nenorėdama nagrinėti tikslios prancūziškos sąvokos reikšmės subtilybių tik pažymėsiu, kad ji atrodo gerokai platesnė nei įprasta angliškos sąvokos „judicial“ reikšmė.

46 – Kaip tokios siurrealistiškos situacijos, kai neįmanoma duoti atsakymo, pavyzdį galėčiau pateikti Jungtinių Amerikos Valstijų karinės komisijos posėdžio protokolo ištrauką. Čia sulaikytojo, įtariamo dalyvavimu teroristinėje veikloje, buvo prašoma atsakyti į įslaptintus įrodymus, anksčiau pateiktus uždarame posėdyje (kuriame jis negalėjo dalyvauti): „Tribunolo protokolininkas (skaitantis neįslaptintą uždarame posėdyje pateiktų įrodymų santrauką): Gyvendamas Bosnijoje sulaikytasis palaikė ryšius su žinomu Al Qaida agentu. Sulaikytasis: Kokia jo pavardė? Tribunolo pirmininkas: Nežinau. Sulaikytasis: Ką aš galiu į tai atsakyti? Tribunolo pirmininkas: Ar pažinojote ką nors, kas buvo Al Qaida narys? Sulaikytasis: Ne, ne. Tribunolo pirmininkas: Atsiprašau, koks jūsų atsakymas? Sulaikytasis: Ne. Tribunolo pirmininkas: Ne? Sulaikytasis: Ne. Apie tai tardytojai mane informavo seniai. Paprašiau tardytojų nurodyti, kas buvo tas asmuo. Tuomet galbūt galėčiau jums atsakyti, ar pažinojau tą asmenį, bet nepasakyčiau, ar jis yra teroristas. Galbūt aš jį pažinojau kaip draugą. Galbūt tai buvo mano bendradarbis. Galbūt jis buvo mano kolektyvo narys. Bet aš nežinau, ar šis žmogus bosnis, indas, ar kitos tautybės. Jeigu nurodytumėte man jo pavardę, tuomet galėčiau atsakyti ir apsiginti nuo šio kaltinimo. Tribunolo pirmininkas: Mes užduodame jums klausimus ir prašome atsakyti į tai, kas yra neįslaptintoje santraukoje“. (Pacituota S. Turner ir S. J. Schulhofer „The Secrecy Problem in Terrorism Trials“, Liberty & National Security Project, NYU School of Law, 2005).

47 – Code de procédure pénale 80-1 straipsnyje nustatyta: „Le juge d’instruction ne peut informer qu’en vertu d’un réquisitoire du procureur de la République “.

48 – Žr. M. Delmas-Marty „French and English Criminal Procedure“, The Gradual Convergence, B. S. Markesinis (red.), Oksfordas, Clarendon Press, 1994, p. 48: „juge d’instruction turi tris pagrindines užduotis: visų pirma padedant police judiciaire jis turi surinkti įrodymus dėl nusikaltimo ir parengti bylą “ (antroji ir trečioji užduotys čia nėra svarbios). Taip pat žr. J. Pradel „L’instruction préparatoire“, Paryžius, Éditions Cujas, 1990, p. 7: „l’instruction préparatoire est la phase du procès pénal au cours de laquelle, l’action publique étant mis en mouvement, des organes judiciaires spécialisés, notamment le juge d’instruction recueillent les éléments nécessaires au jugement et décident de la suite à donner à la poursuite“.

49 – „À peine de nullité, le juge d'instruction ne peut mettre en examen que les personnes à l'encontre desquelles il existe des indices graves ou concordants rendant vraisemblable qu'elles aient pu participer, comme auteur ou comme complice, à la commission des infractions dont il est saisi“.

50 – Skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktai.

51 – Žr. šios išvados 40–43 punktus.

52 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123) 49 punktą.

53 – Taip pat bent jau dėl išsamumo verta paminėti 50 straipsnio 2 dalies nuostatas, taikytinas sujungtose bylose.

54 – 67 straipsnio 3 dalis buvo įtraukta į Bendrojo Teismo procedūros reglamentą 2000 m. gruodžio 19 d. (OL L 322, p.4) siekiant, kad oficialiai įsigaliotų sprendimas „plieno sijų bylose“ (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimai NMH Stahlwerke ir kiti prieš Komisiją (T‑134/94, T‑136/94, T‑137/94, T‑138/94, T‑141/94, T‑145/94, T‑147/94, T‑148/94, T‑151/94, T‑156/94 ir T‑157/94, Rink. p. II‑239 ir paskesni; Taip pat žr. mano 2007 m. spalio 25 d. išvados byloje Varec (C‑450/06, Rink. p. I‑581) 52 ir paskesnius punktus.

55 – 155 punktas.

56 – 158 punktas, išskirta mano.

57 – Minėtas šios išvados 24 išnašoje, 342 ir 344 punktai.

58 – Minėtas šios išvados 54 išnašoje.

59 – Žr. 47 ir 52 punktus. Taip pat žr. mano išvados toje byloje 33 ir paskesnius punktus.

60 – Atrodo, kad kai kuriais atvejais pasiektas tam tikras ad hoc susitarimas, pasinaudojant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 2 dalies 3 skyriaus nuostatomis dėl proceso organizavimo priemonių. Pavyzdžiui, 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendime Honeywell International prieš Komisiją (T‑209/01, Rink. II‑5527) pažymima, kad vienam iš į bylą įstojusių asmenų pareiškus prieštaravimą dėl ieškinio priedo konfidencialumo, buvo surengtas neformalus posėdis, pirmininkaujant Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkui, dėl proceso organizavimo priemonių, po kurio ieškovė pateikė šio dokumento naują, nekonfidencialią versiją. Paklausta dėl prieštaravimo laikymosi po šios naujos versijos pateikimo, ieškovė į šį klausimą per nustatytus terminus neatsakė (žr. 22 punktą). Tai nėra oficiali procedūra ir iš esmės jai būtinas visų bylos šalių sutarimas, kuris, žinoma, ne visais atvejais bus gautas.

61 – Su konfidencialumu susijusių prievolių, reglamentuojančių žvalgybinių duomenų mainų tarp valstybės institucijų tvarką, aprašymas pateiktas Court of Appeal (England & Wales) sprendimo Mohamed prieš Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs 43 ir 44 punktuose (žr. ). BP 931 darbo grupės posėdžius reglamentuojančiose nuostatose numatyta, kad posėdžiai paprastai vyksta saugioje aplinkoje, kad būtų galima rengti slaptas diskusijas iki SECRET UE lygmens (žr. 2007 m. birželio 21 d. Tarybos dokumentą 10826/07 dėl Bendrosios pozicijos 2001/931 įgyvendinimo, p. 5).

62 – Reikia pridurti, kad panašių svarstymų prireiks ir dėl Teisingumo Teismo procedūros reglamento, nes jis nagrinėja apeliacinius skundus, susijusius su Bendrajam Teismui pateiktais konfidencialiais įrodymais.

63 – Žr. šios išvados 40 punktą.

64 – Frazės „teisminė institucija“ reikšmė atsižvelgiant į tai aptarta šios išvados 132 ir paskesniuose punktuose.

65 – Žr. šios išvados 124 ir paskesnius punktus.

66 – Bent jau remiantis ES sutarties 6 straipsniu ir Chartijos 51 straipsnio 1 punktu.

67 – Kadangi ši mano išvados dalis yra tik orientacinio pobūdžio, apgailestauju, jei praleidau ar nepakankamai išnagrinėjau vieną ar keletą galbūt svarbių variantų. Pabandžiau išnagrinėti pagrindines galimybes ir tikiuosi, kad nepraleidau nieko, kas pakenktų šiam tikslui.

68 – Dėl situacijos, kai kompetentinga institucija nėra teisminė institucija, o lygiavertę kompetenciją turinti institucija, žr. šios išvados 220 punktą.

69 – Žinoma, su sąlyga, kad įvykdyti kiti šios išvados 198 ir 199 punktuose minėti reikalavimai.

70 – Žr. šios išvados 202 punktą.

71 – Žr. šios išvados 100 punktą.

72 – Žr., pavyzdžiui, šios išvados 54 išnašoje minėtą Sprendimą Varec.

73 – Atitinkami įrodymai taip pat gali būti gauti iš kitos valstybės pagal tarptautinius susitarimus dėl abipusio bendradarbiavimo kovos su terorizmu srityje. Šiuo klausimu žr. Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnį, kuriame valstybėms narės įpareigotos kuo daugiau viena kitai talkinti, siekiant užkirsti kelią terorizmui ir su juo kovoti. Savaime suprantama, saugumo tarnybos gali nepageidauti šitaip keistis informacija, jeigu pagrįstai mano, kad gavėjas neužtikrina tokios informacijos apsaugos.

74 – Pavyzdžiui, Sprendimo OMPI 133 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad yra nagrinėjama „(laikina) apsaugos priemonė“.

75 – Minėta šios išvados 24 išnašoje, 47 punktas.

76 – 2010 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas (T‑85/09, Rink. p. II‑0000).

77 – Žr. 149 ir 150 punktus.

78 – Šiuo klausimu taip pat žr. mano 2008 m. gegužės 22 d. išvados byloje Bartsch (C‑427/06, Rink. p. I‑7245) 44–46 punktus.

79 – A. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, [GC], Nr. 3455/05, 173 punktas.

80 – 15 straipsnio 1 dalis. Taip pat žr. Aksoy ir kiti prieš Turkiją, Nr. 14037/04, 14052/04, 14072/04, 14077/04, 14092/04, 14098/04, 14100/04, 14103/04, 14112/04, 14115/04, 14120/04, 14122/04 ir 14129/04 (2 sk.), 68 punktą.

81 – Šiuo klausimu žr. mano 2008 m. balandžio 10 d. išvados byloje Heinrich (C‑345/06, Rink. p. I‑1659) 100 punktą.

82 – Žr., inter alia, šios išvados 24 išnašoje minėto Sprendimo Kadi I 284 punktą.

83 – Doorson prieš Nyderlandus, Reports of Judgments and Decisions 1996‑II, § 70.

84 – Jasper prieš Jungtinę Karalystę, [GC], Nr. 27052/95.

85 – 52 punktas. Aktuali šios bylos dalis buvo svarstoma pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl baudžiamojo kaltinimo nustatymo, tačiau nurodytas principas galioja ne tik toje srityje. Taip pat žr. Sprendimo Rowe ir Davis prieš Jungtinę Karalystę [GC] Nr. 28901/95, ECHR 2000‑II, 61 punktą; Fitt prieš Jungtinę Karalystę [GC], Nr. 29777/96, ECHR 2000‑II, 45 punktą ir V. prieš Suomiją, Nr. 40412/98, 75 punktą.

86 – Sprendimo Jasper prieš Jungtinę Karalystę, minėto šios išvados 84 išnašoje, 52 punktas.

87 – Sprendimo Dowsett prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 39482/98 (2 sk.), ECHR 2003‑VII, 50 punktas.

88 – Minėtas šios išvados 79 išnašoje.

89 – Specialiųjų advokatų sistema yra sudėtinga, bet iš esmės pagal ją paskiriamas specialus advokatas, atstovaujantis asmens, kuris oponuoja valstybei, interesams, ir tokiomis aplinkybėmis, kai visi įrodymai, kuriais valstybė siūlo remtis prieš šį asmenį, arba dalis tokių įrodymų yra neatskleistini dėl nacionalinio saugumo priežasčių. Specialusis advokatas turi būti patikrintas saugumo požiūriu, kadangi būtent tai jam suteikia teisę patikrinti konfidencialius įrodymus (vadinamąją „įslaptintą medžiagą“). Jis gali bendrauti su savo klientu bet kada iki to momento, kai jam suteikiama galimybė susipažinti su įslaptinta medžiaga, bet ne vėliau. Klientas turi teisę dalyvauti visose proceso etapuose, per kuriuose pateikiami nekonfidencialūs įrodymai, bet negali dalyvauti tuomet, kad teismas svarsto įslaptintą medžiagą. Ši sistema buvo įdiegta įsteigus Special Immigration Appeals Tribunal (Specialusis teismas apeliaciniams skundams imigracijos klausimais nagrinėti, SIAC), atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo pastabas Sprendime Chahal prieš Jungtinę Karalystę (Reports of Judgments and Decisions 1996‑V, § 131), kur teismas konstatavo, kad Jungtinė Karalystė pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį, kadangi įrodymai nebuvo atskleisti nacionaliniam teismui dėl saugumo priežasčių. Nors nuo jos įdiegimo sistema buvo pakeista atsižvelgiant į prieštaravimus, tai nereiškia, kad ji jau nebėra kritikuojama. Žr., pavyzdžiui, Lordų rūmų ir Bendruomenių rūmų bendrojo žmogaus teisių komiteto pranešimą „Counter-Terrorism Policy and Human Rights (Sixteenth Report): Annual Renewal of Control Orders Legislation 2010“, p. 36. Šiame pranešime, inter alia, pažymima, kad specialieji advokatai praktiškai neturi galimybės susipažinti su įrodymais ar informacija, kuri jiems leistų ginčyti saugumo tarnybos vertinimus, kad jie neturi galimybių prieštarauti Jungtinės Karalystės vyriausybės išvadai, kad atskleidimas pakenktų visuomenės interesams, taigi vyriausybės vertinimai dėl to, ką galima ir ko negalima atskleisti, yra iš esmės neginčytini ir beveik visada patvirtinami teisme, ir kad trukdydama specialiesiems advokatams atlikti jiems priskirtą vaidmenį dabar galiojanti sistema „kelia grėsmę, kad vykdant teisingumą nebus išvengta rimtų klaidų“. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad šios pastabos daugiausia susijusios su sistemos veikimu, o ne su jos esmine struktūra, kurioje atsižvelgta į absurdą ir visišką teisių į gynybą nepaisymą tokiose bylose, kaip antai Dutschke priešSecretary of State for the Home Department (apeliacinis skundas Nr. TH 381/70 Immigration Appeals Tribunal), kuri maždaug prieš 30 metų tapo cause célèbre tarp Jungtinės Karalystės teisininkų. Šiuo klausimu žr. B. A. Hepple „Aliens and Administrative Justice: the Dutschke Case“, Modern Law Review, 34 t. (1977 m. rugsėjo mėn.), p. 501–519.

90 – 216 punktas.

91 – Išties jis konstatavo, kad specialusis advokatas galėjo „atlikti svarbų vaidmenį kompensuodamas tai, kad nebuvo visiško įrodymų atskleidimo, ir tai, kad nebuvo užtikrintas visapusiškas, atviras ir rungimosi principu grindžiamas bylos nagrinėjimas, tikrinant įrodymus ir pateikiant argumentus sulaikytojo vardu per uždarus posėdžius“ (218 ir 220 punktai).

92 – Sprendimo A. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, minėto 79 punkte, 205 ir 220 punktai.

93 – Žr. 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo E ir F (C‑550/09, Rink. p. I‑0000), 57 punktą ir šios išvados 76 išnašoje minėto Sprendimo Kadi II 137 punktą.

94 – Išsami svarbių klausimų analizė pateikta E. Spaventa pastaboje dėl Sprendimo PMOI I ir skundžiamo sprendimo (2009) 46 CML Rev., p. 1239.

95 – Žr. šios išvados 24 išnašoje minėto Sprendimo Kadi I 316 punktą.

96 – Žr., inter alia, 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Internationale Handelsgesellschaft (11/70, Rink. p. 1125) 4 punktą; taip pat naujesnio Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, minėto šios išvados 11 išnašoje, 35 punktą ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten (C‑409/06, Rink. p. I‑0000) 58 punktą. Taip pat žr. T. Tridimas „Judicial Review and the Community judicature: towards a new European constitutionalism?“, Principles of proper conduct for supranational, state and private actors in the European Union: towards a ius commune: essays in honour of Walter van Gerven, Intersentia, 2001, kur Teisingumo Teismo požiūris apibūdinamas kaip „konstitucinė doktrina, remiantis bendrosios teisės metodu“.

97 – Žr. E. Spaventa „Counter-terrorism and fundamental rights: judicial challenges and legislative changes after the rulings in Kadi and PMOI“ (rengiama), The EU and Global Emergencies, A. Antoniadis, R. Schütze, E. Spaventa (red.), Hart Publishing, 2011, kur autorė požiūrį, kad su įtraukimų į sąrašą susiję sunkumai visų pirma yra nacionalinių institucijų ir (arba) teismų reikalas, pavadino „Poncijaus Piloto“ požiūriu ir pareiškė nuomonę, kad toks požiūris yra „visiškai nepriimtinas, kadangi tik Bendrijos teismai gali įvertinti Sąjungos aktų teisėtumą ir tik asmenys, susiję su „teroro aktais“, kaip apibrėžta Bendrojoje pozicijoje 2001/931, gali būti įtraukti į sąrašą. Nėra priežasties, kodėl Teisingumo Teismas turėtų išsižadėti savo aiškinamųjų ir teisminių pareigų nustatyti, ar yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima tam tikrą asmenį ar grupę įtraukti į sąrašą“. Taip pat žr. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ataskaitą „National Human Rights Legislation, Strengthening the fundamental rights architecture in the EU I“, 2010, kurioje pažymima, kad „ES valstybės narės taip pat turi labai nevienodą požiūrį į įvairių žmogaus teisių garantijų taikymo stebėseną“ (p. 5).

98 – Minėtas šios išvados 77 išnašoje, 186 punktas.

99 – Žr., pavyzdžiui, Chartijos 51 straipsnio 1 punktą. Be to, dėl pareigos užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms Europos Sąjungos lygmeniu žr. šios išvados 96 išnašoje minėto Sprendimo Internationale Handelsgesellschaft (11/70) 4 punktą, o dėl nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės skirtumų žr. 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Kremzow (C‑299/95, Rink. p. I‑2629) 15 punktą. Bendrai žr. šios išvados 24 išnašoje minėto Sprendimo Kadi I 285 punktą.

100 – Minėtas šios išvados 24 išnašoje. Nors Sprendimas Kadi I buvo susijęs su „įprastais“ sprendimais įšaldyti lėšas pagal Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliuciją 1333 (2000), nematau priežasties, kodėl tie patys principai neturėtų galioti „savarankiškiems“ sprendimams pagal Rezoliuciją 1373 (2001).

101 – 34 ir 35 punktai.

102 – Šiuo klausimu žr., 24 išnašoje minėto Sprendimo Kadi I 335 punktą.

Full & Egal Universal Law Academy