EUR-Lex -  62009CC0089 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2010 m. birželio 2 d.(1)

Byla C‑89/09

Europos Komisija

prieš

Prancūzijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 43 straipsnio pažeidimas – Biomedicininių tyrimų laboratorijų tvarka – Apribojimai, susiję su kapitalo dalies turėjimu“

I –    Įvadas

1.        Ši byla susijusi su Europos Bendrijų Komisijos pagal EB 226 straipsnį pareikštu ieškiniu prieš Prancūzijos Respubliką.

2.        Institucija ieškovė prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad įstatymu leidusi asmenims ne biologams turėti ne daugiau kaip ketvirtadalį ribotos atsakomybės bendrovės, kurios vykdoma veikla yra laisvoji profesija (société d'exercice libéral à responsabilité limitée, toliau – SELARL), įsteigtos siekiant bendrai eksploatuoti vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas, kapitalo, taigi ir balsavimo teisių, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 43 straipsnį.

3.        Vadovaudamasi ta pačia EB sutarties nuostata, Komisija taip pat Prancūzijos Respublikai nurodo, kad yra neteisėtas nacionaliniame įstatyme įtvirtintas draudimas reikiamą išsilavinimą turintiems fiziniams ar juridiniams asmenims dalyvauti daugiau kaip dviejų minėtos rūšies bendrovių kapitale.

II – Ginčijami nacionalinės teisės aktai

4.        1990 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 90‑1258(2), kuris yra bendrasis norminis pagrindas įsteigus bendroves verstis laisvosiomis profesijomis, kurioms taikomas įstatymais arba poįstatyminiais teisės aktais įtvirtintas statutas ar kurių pavadinimas yra saugomas, 5 straipsnyje numatyta, kad daugiau nei pusė įstatinio kapitalo ir balsavimo teisių turi priklausyti bendrovėje dirbantiems specialistams.

5.        Likusi dalis, išskyrus tam tikrus specifinius atvejus, numatytus šios nuostatos antroje pastraipoje, kurie nesusiję su šiuo atveju, turi priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, besiverčiantiems bendrovės tikslu esančia viena ar keliomis profesijomis.

6.        Galiausiai, vadovaujantis tuo pačiu įstatymu, dekretu, priimtu prieš tai pasikonsultavus su Valstybės Taryba, gali būti ribojamas vertimuisi ta pačia profesija įsteigtų bendrovių, kuriose tas pats vienas iš paminėtų fizinis ar juridinis asmuo turi teisę turėti kapitalo dalių, skaičius.

7.        Kalbant konkrečiai apie bendroves, įsteigtas turint tikslą bendrai verstis biomedicininių tyrimų laboratorijų vadovo ir vadovo pavaduotojo laisvąja profesija, 1992 m. birželio 17 d. Dekreto Nr. 92‑545(3) 11 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad vienas ar daugiau asmenų, neturinčių konkretaus profesinio išsilavinimo, gali turėti daugiausia ketvirtadalį tokios bendrovės kapitalo.

8.        Šios nuostatos antroje pastraipoje nurodyta, kad kai bendrovė, kurios vykdoma veikla yra laisvoji profesija, įsteigta kaip akcinė komanditinė bendrovė, reikiamo profesinio išsilavinimo neturintis vienas ar keli asmenys gali turėti didesnę kapitalo dalį nei minėta 25 % riba, tačiau bet kuriuo atveju negali būti pasiekta 50 % riba.

9.        Galiausiai, vadovaujantis šio dekreto 10 straipsniu, tas pats 1990 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 90‑1258 5 straipsnio antros pastraipos 1 ir 5 punktuose paminėtas fizinis ar juridinis asmuo negali turėti kapitalo daugiau nei dviejose minėtos rūšies bendrovėse.

10.      Kaip buvo nurodyta 2010 m. kovo 25 d. teismo posėdyje, tai yra draudimas, kuris iš esmės susijęs su biologo išsilavinimą turinčiais asmenimis, o ne su šio profesinio išsilavinimo neturinčiais asmenimis, kuriems, atvirkščiai, išskyrus bendrąją 25 % kapitalo vienoje bendrovėje ribą, ši nuostata nedaro įtakos.

11.      Vadovaujantis 2010 m. sausio 13 d. Nutarimu Nr. 2010‑49, kurį priėmė Prancūzijos Respublika ir apie kurį buvo pranešta Komisijai, kaip nurodysiu toliau, nacionalinė teisė buvo iš dalies pakeista, ypač kiek tai susiję su Visuomenės sveikatos kodekse įtvirtintomis nuostatomis, kurias šalys keletą kartų minėjo savo pastabose rašytiniame procese.

12.      Vis dėlto tai yra pakeitimai, kurių nenagrinėsiu, taikydamas Teisingumo Teismo nuolat kartojamą principą, kurio neginčija šalys, kad įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, o į vėlesnius pakeitimus atsižvelgti negalima(4).

III – Ikiteisminė procedūra

13.      Gavusi skundą, 2006 m. balandžio 4 d. Europos Komisija išsiuntė Prancūzijos Respublikai pirmąjį oficialų pranešimą, nurodydama, kad egzistuoja problema dėl minėtų teisės aktų suderinamumo bendrovių, įsteigtų siekiant bendrai verstis biomedicininių tyrimų laboratorijų vadovo ir vadovo pavaduotojo laisvąja profesija, ir EB 43 straipsnyje įtvirtintos įsisteigimo laisvės srityje.

14.      Nepaisydama Komisijos prašymo per du mėnesius skaičiuojant nuo oficialaus pranešimo gavimo dienos pateikti savo pastabas, Prancūzijos Respublika neatsakė į šį pranešimą.

15.      Tuomet Komisija, manydama, kad nustatyti jai pateikto skundo objektu buvę pažeidimai, pateikė Prancūzijos Respublikai 2006 m. gruodžio 15 d. pagrįstą nuomonę ir pareikalavo per du mėnesius imtis priemonių, kad į ją būtų atsižvelgta.

16.      2007 m. vasario 14 d. rašte Prancūzijos Respublika ėmėsi ginčyti tai, kad egzistuoja minėti pažeidimai, susiję su dviem Komisijos nurodytomis problemomis; ji visų pirma nurodė, kad Prancūzijos teisės aktuose įtvirtinti ribojimai turi būti laikomi pateisinamais adekvatumo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant į Prancūzijos valdžios institucijų siekiamą tikslą – apsaugoti visuomenės sveikatą.

17.      Tačiau 2008 m. balandžio 11 d. raštu sveikatos ministras nurodė, kad vyriausybė ketina iki 2009 m. pradžios visiškai reformuoti biomedicinos sritį ir kad dėl to, atsižvelgiant į tuo metu rengto įstatymo projektą, Prancūzijos Respublikos pozicija pasikeitė. Sveikatos ministras pažymėjo, kad numatoma panaikinti visus apribojimus, susijusius su bendrovių, įsteigtų siekiant bendrai verstis biomedicininių tyrimų veikla, kapitalo turėjimu, išskyrus tam tikrus aiškiai apibrėžtus veiklos nesuderinamumo atvejus, o tai leistų tinkamai atsakyti į Komisijos suformuluotus kaltinimus.

18.      Negavusi jokios papildomos informacijos, Komisija 2008 m. lapkričio 20 d. raštu užklausė Prancūzijos Respublikos, kiek pažengę darbai šioje srityje. 2008 m. gruodžio 27 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos atsakė, kad nagrinėjamo įstatymo projekto priėmimas nenumatytas anksčiau nei 2009 m. gegužės mėn.

19.      Todėl, vadovaudamasi EB 226 straipsniu, 2009 m. kovo 2 d. Komisija pareiškė šį ieškinį.

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

20.      Šis procesas pasižymi tuo, kad rašytiniame procese Prancūzijos Respublikos gynybos pozicija pakeitė, ypač palyginti su ta, kurios ji laikėsi ikiteisminėje procedūroje; šis pasikeitimas daugiausia įvyko pateikus išvadas ir vėliau paskelbus sprendimus (kuriuos detaliau nagrinėsiu tolesniuose motyvuose) tam tikrose Teisingumo Teismo nagrinėtose bylose, kuriose buvo atsakyta į analogiškus klausimus, nagrinėjamus šioje byloje.

21.      2009 m. gegužės 22 d. atsiliepime į ieškinį, kuriame pirmą kartą padarė nuorodą į 2008 m. gruodžio 16 d. generalinio advokato Y. Bot išvadą, pateiktą byloje C‑531/06, kurioje priimtas 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją(5), atsakovė reikalavo atmesti ieškinį dėl pirmojo aspekto; ji neginčijo nacionalinės teisės aktuose nustatyto draudimo reikiamą profesinį išsilavinimą turinčiam asmeniui turėti daugiausia dviejų bendrovių kapitalo neteisėtumo.

22.      2009 m. liepos 15 d. dublike, kuriame nurodė kai kuriuos Teisingumo Teismo priimtus sprendimus bylose, susijusiose su vaistinių kapitalo nuosavybės apribojimais, Komisija pažymėjo, kad Prancūzijos Respublikos pozicija pasikeitė, palyginti su ikiteismine procedūra, ir paliko nepakeistus ieškinyje jau išdėstytus reikalavimus.

23.      2009 m. spalio 5 d. tripliko 70 punkte atsakovė paaiškino, kad nors jos iš pradžių vartoti teiginiai galėtų būti suprantami priešingai, ji neketino pripažinti, kad toks draudimas jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas.

24.      Ji visų pirma nurodė, kad, atsižvelgiant į valstybių narių turimą diskreciją pasirinkti ketinamą užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugos lygį ir būdą, kaip jis turi būti pasiektas, valstybės narės pasirinkimas garantuoti pasiūlymų medicinos srityje įvairovę iš esmės turėjo būti pripažintas teisėtu, taip leidžiant išvengti to, kad laboratorijų kapitalas būtų finansiškai sutelktas vieno asmens, turinčio biologo išsilavinimą, ar vienos kelias laboratorijas eksploatuojančios bendrovės naudai.

25.      Prancūzijos Respublikos teigimu, Prancūzijoje galiojanti ribojanti priemonė, kuria siekiama šio tikslo, gali būti ginčijama tik dviem aspektais: a) dėl to, kad ji nedraudžia turėti vadinamojo „kaskados“ kapitalo dalių; ir b) dėl to, kad ji nėra visiškai proporcinga savo tikslui, nes vienodai taikoma įsigyjant kapitalo dalis bendrovėse, esančiose visoje nacionalinėje teritorijoje, nevertinant, ar jos yra, ar ne teritorijose, kurios daugiau ar mažiau nutolusios viena nuo kitos.

26.      Kai šios dvi problemos įgyvendinant sektoriaus reformos projektą bus išspręstos, ši nuostata turės būti laikoma suderinama su EB sutarties 43 straipsniu, nes taps adekvati ir proporcinga visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimui(6), kuris patenkinamas garantuojant pasiūlymų medicinos srityje įvairovę visoje nacionalinėje teritorijoje.

27.      Iš tiesų ši įvairovė reiškia apsaugą nuo rizikos, kad laboratorijų kapitalas bus finansiškai sutelktas vienose rankose, o to pasekmė galėtų būti tai, kad jei biologas ar su juo siejamos bendrovės atsisakys vykdyti veiklą, dėl to privatūs pacientai tam tikrose nacionalinės teritorijos dalyse neteks galimybės naudotis medicinos tyrimų paslaugomis.

28.      Bet kuriuo atveju Prancūzijos Respublika paliko tuos pačius reikalavimus, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į ieškinį, reikalaudama atmesti Komisijos pareikštą ieškinį, bet tik tiek, kiek jis susijęs su subjektyviais apribojimais dėl tos pačios bendrovės įstatinio kapitalo nuosavybės.

29.      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54a straipsnį 2010 m. vasario 5 d. raštu Prancūzijos Respublikos buvo paprašyta pateikti savo nuomonę dėl teiginio, kurį Komisija pirmą kartą suformulavo dublike (36 punktas), kad Prancūzijos valdžios institucijos, taikydamos turtinių teisių ir balsavimo teisių dėl sprendimų, susijusių su laboratorijų funkcionavimu ir organizavimu, atskyrimo mechanizmą, suteikia galimybę tam tikriems subjektams turėti daugiau nei 25 % „išorės“ kapitalo, kuris priklauso biologais nesantiems asmenims.

30.      2010 m. kovo 18 d. raštu Prancūzijos Respublika Teisingumo Teismui nusiuntė pranešimą, kurį 2010 m. kovo 9 d. buvo išsiuntusi Komisijai ir kuriuo informavo apie 2010 m. sausio 13 d. Nutarimą Nr. 2010‑49 dėl biomedicinos, susijusį su projektu, į kurį ji darė nuorodą ikiteisminėje procedūroje, kaip nurodyta šios išvados 17 punkte, ir triplike (žr. 26 punktą).

31.      Pasibaigus teisminiams ginčams 2010 m. kovo 25 d. teismo posėdyje, šalys paliko tuos pačius reikalavimus, kurie jau buvo suformuluoti atitinkamuose raštuose, įskaitant kiek tai susiję su minėtu Teisingumo Teismo pateiktu rašytiniu klausimu.

V –    Vertinimas

A –    Subjektyvūs apribojimai, susiję su tos pačios bendrovės kapitalo dalių turėjimu

1.      Ginčijamas įsipareigojimų neįvykdymas – dėl įsisteigimo laisvės apribojimo buvimo

a)      Šalių argumentai

32.      Grįsdama nurodytą pažeidimą EB Sutarties 43 straipsniu, dabar, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai – SESV 49 straipsnis, Komisija nurodo, kad Prancūzijos Respublikos priimtos minėtos teisės normos gali suvaržyti ypač juridinių asmenų iš kitų valstybių narių galimybę dalyvauti bendrovės forma eksploatuojant vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas.

33.      Be to, šios teisės normos riboja galimybę asmenims iš kitų valstybių narių, kurie toje valstybėje narėje eksploatuoja vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas, sukurti veiklos centrą Prancūzijos teritorijoje, jeigu jie neatitinka vietos teisės aktuose įtvirtintų subjektyvių sąlygų, ypač kiek tai susiję su asmeninėmis įstatinio kapitalo dalių turėjimui privalomomis sąlygomis.

34.      Ieškovė ypač remiasi Teisingumo Teismo seniai patvirtintu principu, pagal kurį Sutarties 43 straipsnis neleidžia imtis tokių nacionalinių priemonių, kurios, nors ir taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, vis dėlto gali Bendrijos piliečiams sudaryti kliūčių pasinaudoti Sutarties garantuojama įsisteigimo laisve arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų.

35.      Prancūzijos Respublika šiuo klausimu pažymi, kad EB sutarties 152 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog Bendrija savo veikloje visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą.

36.      Be to, atsakovė pripažįsta, kad, vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės, ypač Sutarties nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve(7).

37.      Tačiau ji mano, kad nors šioje byloje su minėtos rūšies bendrovių kapitalo turėjimu susijęs ribojimas gali būti įsisteigimo laisvės apribojimas, jis turi būti laikomas pateisinamu privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, tai yra – visuomenės sveikatos apsaugos tikslu (žr. atsiliepimo į ieškinį 34 punktą).

b)      Vertinimas

38.      Vadovaujantis Teisingumo Teismo nuolat primenamu bendruoju principu, EB 43 straipsnis neleidžia imtis tokių nacionalinių priemonių, kurios, nors ir taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, gali Bendrijos piliečiams sudaryti kliūčių pasinaudoti Sutarties garantuojama įsisteigimo laisve arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų(8).

39.      Todėl subjektyvus ribojimas, susijęs su vienos ar kelių biomedicininių tyrimų laboratorijų valdymo veiklą vykdančių bendrovių įstatinio kapitalo dalių nuosavybe, asmenims iš kitų valstybių narių sudaro kliūtis ar bet kuriuo atveju apsunkina galimybę turėti kapitalo tokioje bendrovėje; šis ribojimas taip pat daro neigiamą poveikį bendrovių, kurios tą pačią veiklą vykdo kitoje valstybėje narėje ir kurios neatitinka toje valstybėje galiojančiose normose numatytų konkrečių subjektyvių sąlygų, galimam įsisteigimui Prancūzijos teritorijoje.

40.      Tai, kad toks ribojantis poveikis atsiranda neatsižvelgiant į atitinkamų asmenų pilietybę, jokiu būdu nepanaikina EB sutarties 43 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės įsisteigimo laisvės kliūties.

41.      Todėl vadovaujantis šiais principais būtina vertinti, ar apribojimai, kuriuos Komisija pripažino neteisėtais, yra pateisinami, ar ne.

2.      Dėl nurodyto apribojimo galimų pateisinimų – priimtų ribojančių priemonių adekvatumo ir proporcingumo vertinimas

a)      Šalių argumentai

42.      Vadovaujantis Prancūzijos Respublikos gynybos argumentais, tokiais subjektyviais ribojimais, kurie susiję su biomedicininių tyrimų laboratorijos veiklą vykdančios bendrovės įstatinio kapitalo dalių nuosavybe, kaip įtvirtintieji minėtoje teisės normoje, siekiama užtikrinti pacientams teikiamos sveikatos priežiūros kokybę ir išsaugoti tyrimo laboratorijų vadovų sprendimų nepriklausomumą.

43.      Iš tiesų užkertant kelią tam, kad jų sprendimai būtų grindžiami ekonominio pobūdžio, o ne sveikatos argumentais, apsaugomas privalomas visuomenės sveikatos bendrasis pagrindas.

44.      Komisija tvirtina priešingai, kad Prancūzijos Respublikos priimtos priemonės nėra adekvačios ir proporcingos skelbiamam tikslui.

45.      Šią išvadą patvirtina ankstesnis sprendimas neabejotinai panašioje situacijoje, kurį Teisingumo Teismas priėmė dėl Graikijos teisės aktuose įtvirtintų analogiškų apribojimų dėl kapitalo dalių turėjimo, kiek tai susiję su optikos parduotuvės eksploatavimu bendrovės forma (žr. ieškinio 35 ir 36 punktus).

46.      Ieškovė pažymėjo, kad Teisingumo Teismas(9) toje byloje nusprendė, jog neleidusi optikui eksploatuoti daugiau nei vienos optikos parduotuvės ir apribojusi galimybę kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims nei eksploatuojantis optikas turėti daugiau nei 50 % įstatinio kapitalo, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir EB 48 straipsnius.

47.      Komisija daro nuorodą į 2004 m. gruodžio 7 d. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer pateiktą išvadą toje byloje, ypač į jo pateiktą atribojimą tarp vidinių ir išorinių santykių sričių komercinio pobūdžio veikloje.

48.      Taigi pirmoji „ apima nuosavybę, kuri apima, pavyzdžiui, parduotuvės vietą ar patalpas, klientų sąrašą, prekes ar prekės ženklą, darbo santykius su darbuotojais ir naudojimąsi teise eksploatuoti, kuri nėra tas pats kaip nuosavybės teisė, su kuria ji susijusi įvairiomis teisinėmis formomis, ir administraciją bei valdymo organus. Antroji sritis apima santykius su trečiaisiais asmenimis, visų pirma su tiekėjais ir pirkėjais, klientais ir, jeigu jums tai labiau priimtina, pacientais“(10).

49.      Generalinio advokato nuomone, toje byloje nagrinėjama valstybė narė nustatė tam tikrus apribojimus vidinėje srityje, nes jie susiję su optikos parduotuvei valdyti reikalaujamomis subjektyviomis sąlygomis, tačiau juos teisino argumentais, susijusiais su išorinių santykių tarp paslaugas teikiančio optiko ir jo klientų, įskaitant galimą jo atsakomybę klaidos atveju, sritimi.

50.      Galiausiai Komisija pažymi, kad toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, jog visuomenės sveikatos apsaugos tikslas, kuriuo remiasi Graikijos Respublika, gali būti „pasiektas mažiau fizinių ir juridinių asmenų įsisteigimo laisvę ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, reikalavimu, kad kiekvienoje optikos parduotuvėje būtų diplomuoti, pagal darbo sutartį dirbantys arba partneriais esantys optikai, taisyklėmis, susijusiomis su civiline atsakomybe už kitų veiksmus, bei taisyklėmis, nustatančiomis, kad profesinė atsakomybė turi būti apdrausta“ (11).

51.      Apibendrinant pažymėtina, jog nurodytam tikslui pasiekti pakaktų vienintelio įpareigojimo – kad vykdant vadinamąją „išorinę“ laboratorijų veiklą, ypač veiksmus, pasireiškiančius santykiais su pacientu, dalyvautų biologas; priešingai, šis įpareigojimas nebūtų pateisinamas vadinamosios „vidinės“ veiklos srityje, kuri susijusi su laboratorijos nuosavybe.

52.      Prancūzijos Respublika savo ruožtu nurodo, kad, atsižvelgiant į specifinius bendruosius biomedicinos požymius bei į šios veiklos organizavimo, taip pat ir universitetinio išsilavinimo klausimais, Prancūzijoje ypatumus lyginant su reglamentavimu daugelyje valstybių narių, šioje byloje turėtų būti labiau taikomi Teisingumo Teismo nustatyti principai, susiję su farmacijos sektoriumi.

53.      Šiuo klausimu savo atsiliepime į ieškinį Prancūzijos Respublika daro nuorodą į 2008 m. gruodžio 16 d. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Komisija prieš Italiją (C‑531/06), kurios 106 punkte jis nurodė, kiek tai susiję būtent su minėta sritimi, kad vidaus ir išorės veiklos aspektų atribojimas yra dirbtinis.

54.      Būtų sudėtinga užtikrinti, kad vaistinės valdytojas, kuris nėra farmacininkas, nesikištų į farmacininko ir jo klientų santykius, o ši situacija yra panaši į tyrimų laboratorijų situaciją, kurios, kaip ir farmacijos sistemos veikla, yra sveikatos priežiūros sistemos branduolys.

55.      Norėdama įrodyti šį teiginį, kad situacijos yra tapačios, atsakovė pažymi, jog biomedicina užima svarbią vietą sveikatos priežiūros sistemoje, be to, ji nuolat vystosi ir apima tokias plačias taikymo sritis, kaip antai mikrobiologija, hematologija, biochemija, imunohematologija, bei naudoja labai sudėtingas technologijas, kaip antai molekulinė biologija.

56.      Be to, ji priduria, kad paprastai tyrimų laboratorijos veiklą sudaro vadinamasis priešanalitinis etapas (kuriame medicinos darbuotojai susitinka su pacientu ir ima mėginius, o tai prireikus gali būti daroma „invazijos“ būdu), analitinis etapas tikrąja šio žodžio prasme, kuris yra visiškai techninio pobūdžio, vykdomas rankomis ar automatizuotu būdu, ir postanalitinis etapas (apimantis analizės rezultatų patvirtinimą atsižvelgiant į paciento ligos istoriją)(12).

57.      Prancūzijos ypatumas (palyginti su šio sektoriaus organizavimu kitose Sąjungos valstybėse) yra tai, kad šie trys skirtingi etapai sujungti ir neatskiriami, o šis neatskiriamumas kyla iš labai aiškaus Prancūzijos valdžios institucijų sprendimo, kuriuo siekiama biologui suteikti didesnį vaidmenį medicinos srityje.

58.      Taigi biologas Prancūzijos sistemoje atlieka ne tik visiškai techninius tyrimų veiksmus, bet taip pat dalyvauja priešanalitiniame etape, kuriame tiesiogiai susitinka su pacientu, ir visų pirma patvirtina tyrimų rezultatus, informuoja apie juos pacientą ir gali dalyvauti kartu su gydytoju parenkant gydymą.

59.      Todėl Prancūzijos pasirinkimas dėl biologo išsilavinimo visiškai suderinamas su šiuo požiūriu, nes biologas iš pradžių įgyja farmacininko ar gydytojo išsilavinimą, kad toliau galėtų specializuotis biomedicinoje, o tai lemia, jog, norint užbaigti akademines studijas, reikia dešimties metų.

60.      Atsakovės teigimu, vadovaujantis šiais argumentais, Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas dėl optikų veiklos negali būti pritaikytas medicinos tyrimų laboratorijoms.

61.      Todėl nustatyta su kapitalo dalių turėjimu susijusi ribojanti priemonė yra pateisinama, panašiai kaip vaistinių atveju, būtinybe užtikrinti visišką laboratorijos vadovo profesinės veiklos, kurią jis turi vykdyti laikydamasis tik etikos taisyklių ir nesant jokio, ypač finansinio pobūdžio, spaudimo, nepriklausomumą, o tuo, kaip jau buvo nurodyta, siekiama garantuoti geriausią galimą visuomenės sveikatos apsaugą.

62.      Minėtoje išvados (žr. 121 punktą) pateiktas teiginys, kad vaistų tiekimas dėl savo poveikio visuomenės sveikatai skiriasi nuo optikos prekių pardavimo, taip pat gali būti taikomas, jei optikos prekių pardavimą lygintume su biomedicininių tyrimų veikla.

63.      Galiausiai priimtos priemonės proporcingumas grindžiamas ir tuo, kad laboratorijų kapitalas nėra skirtas vien biologams, nes tokio išsilavinimo neturintys investuotojai bet kuriuo atveju gali įgyti kapitalo dalių, bet aišku tik iki 25 %.

64.      Šis ribojimas atitinka teisėtą reikalavimą, kad būtų išvengta to, jog nariai, kurie yra ne specialistai, o paprasti pelno siekiantys investuotojai, neturėtų lemiamos įtakos priimant bendrovės sprendimus, nes tai lemtų, jog specialistai netektų savo nepriklausomumo(13).

65.      Iš esmės, nors, viena vertus, Prancūzijos teisės aktuose galimybė įgyti įstatinio kapitalo garantuojama ir asmenims, kurie nėra biologai, kita vertus, ribojant šių asmenų dalyvavimą kapitale, tokiais teisės aktais užtikrinama, kad teisę priimti sprendimus išsaugotų nariai, kurie yra sektoriaus specialistai, ir taip jiems leidžiama išsaugoti jų pačių nepriklausomumą priimant sprendimus.

66.      Ginčydama Prancūzijos Respublikos atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, ieškovė dublike pažymi, kad Teisingumo Teismo padaryta išvada dėl vaistinių, kuri skiriasi nuo precedente pateiktos išvados, kuria ji iš pradžių rėmėsi, paaiškinama labai specifiniais vaistų ypatumais, dėl kurių vaistai skiriasi nuo bet kokių kitų prekių. Jos nuomone, nagrinėjamo sektoriaus ypatumai neleidžia tos išvados pritaikyti šioje byloje.

67.      Būtent biomedicinos veikla gali būti vykdoma tik remiantis gydytojo paskyrimu, taip suteikiant didžiausią garantiją dėl visuomenės sveikatos apsaugos ir sveikatos sistemos išlaidų kontrolės.

68.      Be to, Komisija pažymi, pirmą kartą tai nurodydama dublike, kad biomedicinos sektorius taip pat pasižymi tuo, jog reikalauja didelio finansavimo, ir, atsižvelgiant į tai, su „išorės“ kapitalo turėjimu susijusi ribojanti priemonė yra nesuderinama su šiuo tikslu.

69.      Ginčydama ieškovės dublike pateiktus argumentus, Prancūzijos Respublika triplike dar kartą patvirtina, kad precedentas, kuriuo remiasi Komisija, nėra reikšmingas dėl to, kad, atsižvelgiant į tai, jog situacijos labai panašios, o pavojus visuomenės saugumui toks pats, reikėtų labiau taikyti vykstant rašytiniam procesui priimtose išvadose ir sprendimuose, kuriais ji rėmėsi šioje stadijoje, išplėtotus principus, susijusius su vaistinėmis.

70.      Be to, atsakovė ginčija teiginį, pagal kurį visiškas medicinos tyrimų laboratorijas eksploatuojančių bendrovių kapitalo atvėrimas lemtų tai, kad iš tikrųjų pagerėtų tyrimų kokybė ir socialinėje sistemoje atsirastų taupymo šaltinis.

b)      Vertinimas

71.      Vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti Sutarties garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, turi atitikti keturias sąlygas: 1) jos taikomos nediskriminuojant; 2) atitinka privalomus bendrojo intereso pagrindus; 3) yra tinkamos užtikrinti, kad bus įgyvendintas toks tikslas; ir 4) neviršija to, kas būtina jam pasiekti(14).

72.      Šiomis aplinkybėmis šalys neginčija, kad visuomenės sveikatos apsauga yra viena iš privalomų bendrojo intereso pagrindų, kurie, remiantis EB 46 straipsnio 1 dalimi, gali pateisinti galimus įsisteigimo laisvės apribojimus(15).

73.      Be to, vertindamas priežastis, tinkamas pateisinti laisvo paslaugų teikimo apribojimą (bet tai neabejotinai susiję su principu, kuris taip pat taikomas įsisteigimo laisvei) būtent biomedicininių tyrimų laboratorijų sektoriuje, Teisingumo Teismas turėjo galimybę patvirtinti, kad tikslas išsaugoti kokybiškas medicinos paslaugas gali būti vienas iš EB sutarties 46 straipsnyje numatytų išimčių, jeigu padeda pasiekti aukštą sveikatos apsaugos lygį(16).

74.      Neginčijama, kad nagrinėjama ribojanti priemonė yra nediskriminacinė; tačiau klausimas, ar ji yra adekvati ir proporcinga siekiamam tikslui, atrodo daug subtilesnis.

–       Su ribojančia priemone susijęs sektorius ir svarbios teismų praktikos nustatymas

75.      Pirmasis klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra tai, ar problema tokiomis aplinkybėmis, kuriomis nagrinėjama, iš tikrųjų gali būti išspręsta remiantis principais, nustatytais minėtame Teisingumo Teismo sprendime dėl Graikijos Respublikos, kuri buvo priėmusi analogiškus apribojimus įstatyme dėl vertimosi optiko profesija ir optikos gaminių pardavimo, ar, priešingai, šis sprendimas yra visiškai nereikšmingas precedentas.

76.      Tiesa, kad Teisingumo Teismo nagrinėta situacija, susijusi su optiko profesija, yra labai panaši į dabar nagrinėjamą, kaip tai nurodo Komisija, ir tai reiškia, kad toje byloje naudoti argumentai ir priimtos išvados turi būti ypač atidžiai vertinamos; nepaisant to, mano nuomone, egzistuoja keli esminiai skirtumai.

77.      Šios bylos dalyku esanti situacija pirmiausia pasižymi atitinkamo, tai yra biomedicininių tyrimų laboratorijų, sektoriaus ypatumais bei jo reglamentavimu, kurį nustatė atitinkama valstybė narė ir kuriame atspindėtos specifinės ypatybės, susijusios su bendru darbo organizavimu ir atitinkamų specialistų išsilavinimu, o tuo siekiama užtikrinti ypač aukštą paslaugų kokybės lygį.

78.      Iš tiesų, jei vertintume aplinkybes, kuriomis Prancūzijos Respublika grindžia savo gynybą, taigi ir atsižvelgtume į tikrąjį ginčo dalyką, nustatytume kai kuriuos esminius skirtumus, palyginti su Komisijos nurodytais teismų praktikos precedentais, kiek tai susiję ir su nagrinėjamu sektoriumi, ir su priežastimis, kurios pateisina nustatytą ribojančią priemonę.

79.      Iš esmės, mano nuomone, kaip atsakove esanti valstybė narė pirmą kartą nurodė 2009 m. gegužės 22 d. atsiliepime į ieškinį, šioje byloje labiau tinkama remtis bylomis, kuriose Teisingumo Teismo buvo prašoma nuspręsti, ar tik su atitinkamu profesiniu išsilavinimu asmenys turi teisę turėti ir valdyti vaistinę(17).

80.      Iš tiesų tokia teismo praktika yra labai reikšminga pirmiausia dėl to, kad farmacijos sektorius, be to, Prancūzijoje labai specifiškai reglamentuojamas biomedicininių tyrimų sektorius yra labiau panašūs nei biomedicininių tyrimų sektorius ir optikos sektorius.

81.      Galiausiai galbūt dar svarbiau, kad byloje, kurioje priimtas sprendimas, ir juo remiasi Komisija, Teisingumo Teismas, rodos, nenagrinėjo nepriklausomumo priimant sprendimus klausimo kaip specifinės suteiktų paslaugų aukštesnės kokybės sąlygos siekiant geriau apsaugoti visuomenės sveikatą.

82.      Dėl biologo profesijos Prancūzijoje požymių, kaip nurodyta anksčiau, ir būdo, kaip būtent valdomos biomedicininių tyrimų laboratorijos, pažymėtina, kad šis sektorius yra panašus į vaistinių sektorių.

83.      Jei šios dvi veiklos rūšys yra netinkamai vykdomos, jos kelia didesnę riziką tokiam esminiam dalykui, kaip antai sveikata. Taip pat kaip vaistininko pateiktas netinkamas vaistas klientui gali sukelti sunkių fizinių pasekmių, netinkamu būdu, pavėluotai ar klaidingai atlikti biomedicininiai tyrimai gali sukelti tokią pačią žalą (pakanka pagalvoti apie galimas gydytojo padarytas diagnostikos ir gydymo klaidas, kurias gali lemti klaidingi tyrimų rezultatai).

84.      Be to, būdai, kaip šios veiklos rūšys turi būti vykdomos, yra labai panašūs, ypač kiek tai susiję su išlaidų padengimu per socialinio draudimo sistemą. Kiekybės ir kokybės prasme netinkamai atlikti biomedicininiai tyrimai gali sukelti nereikalingas išlaidas socialinio draudimo sistemai, taigi ir valstybei, lygiai taip pat, kaip tai susiję su vaistų tiekimu.

85.      Komisijos nuomone, priešingai, egzistuoja tokie dviejų sektorių skirtumai, dėl kurių negalima taikyti tokių pačių teismo praktikos principų. Iš pradžių ji primena, kad tyrimai gali būti atliekami tik remiantis gydytojo paskyrimu. Todėl pacientas negali tiesiogiai kreiptis į laboratoriją tam, kad būtų atliktas tyrimas, kaip ir biologas negali savo iniciatyva nuspręsti atlikti tyrimų, jei gydytojas jų nepaskyrė.

86.      Šiuo klausimu ieškovė priduria, kad nors tyrimų rezultatai pateikiami ir tyrimus paskyrusiam gydytojui, ir pacientui, šis bet kuriuo atveju neturi techninių gebėjimų remiantis jais padaryti išvadas dėl gydymo, kurio reikia imtis ir kuriam įgyvendinti bet kuriuo atveju reikalingas gydytojo įsikišimas.

87.      Iš tiesų ieškovė pati pripažįsta, kad įprastai vaistai taip pat gali būti patiekiami ir parduodami tik pagal gydytojo receptą tam, kad juos būtų galima apmokėti pagal socialinės apsaugos sistemą.

88.      Teismo posėdyje paaiškėjo, kad iš tiesų beveik 85 % vaistų vaistinėse parduodami pagal receptą, taip pat kaip didžioji dalis tyrimų yra iš tikrųjų atliekami gydytojo paskyrimu.

89.      Šiomis aplinkybėmis, Komisijos teigimu, Teisingumo Teismas, savo sprendimuose spręsdamas dėl farmacijos veiklos ir vertindamas, ar įstatyme įtvirtintas apribojimas yra pateisinamas, netiesiogiai atsižvelgdavo į tai, kad visada gali būti, jog tam tikri vaistai parduodami be recepto; o tai reiškia, kad siekiant išvengti sveikatai kylančio pavojaus reikalingas nuolatinis farmacininko, kuris gali atkreipti vartotojo dėmesį į šio vaisto galimą kenksmingą poveikį, buvimas(18).

90.      Tačiau šie teiginiai nėra lemiami. Pirma, iš minėtų sprendimų aiškiai nematyti, kad kaip į aplinkybę, pateisinančią priimtą teigiamą išvadą, Teisingumo Teismas būtų atsižvelgęs į tai, jog tam tikrais atvejais vaistai yra suteikiami be išankstinio gydytojo recepto.

91.      Žinoma, generalinis advokatas Y. Bot iš tiesų nurodė šią aplinkybę ir patvirtino, kad vaistininko pareiga patarti yra labai svarbi, kai kalbama apie vaistus, kuriems gydytojo receptas nereikalingas, t. y. vaistus, kurių skaičius nuolat auga dėl valstybių sprendimų, priimamų siekiant išsaugoti socialinių pajamų ir išlaidų balansą(19).

92.      Tačiau tai – papildoma aplinkybė, palyginti su tuo, kad tame pačiame savo išvados punkte jis aiškiai nurodo, jog farmacininko veikla neapsiriboja vien vaistų pardavimu.

93.      Generalinio advokato nuomone, parduodant vaistus taip pat būtinos kitos farmacininko paslaugos, tarp kurių, be vaistinių preparatų gamybos ar informacijos ir patarimų, užtikrinančių teisingą vaistų vartojimą, teikimo, yra gydytojo receptų patikrinimas.

94.      Antra, Teisingumo Teismas savo dviejuose sprendimuose, susijusiuose su farmacijos sektoriumi, paaiškino, kad „gydymo tikslais paskirti ar vartojami vaistai“, nepaisant visko, gali pasirodyti esą labai žalingi sveikatai, jeigu vartojami nesant būtinybės arba neteisingai(20).

95.      Iš esmės Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad galimas gydytojo recepto buvimas iš tiesų nebuvo laikomas galinčiu panaikinti specifinį vaistų pobūdį, susijusį su pavojumi sveikatai juos vartojant nesant būtinybės arba neteisingai.

96.      Todėl net tuo atveju, kai medicinos tyrimai atliekami recepto pagrindu, biologas vaidina ypač svarbų vaidmenį ne dėl to, kad nuvertintų receptą išrašiusio gydytojo vaidmenį ir kompetenciją, kaip nurodė Komisija teismo posėdyje, jam beveik taikant tam tikrą kontrolę a posteriori, bet vien tam, kad būtų užtikrintas prašomo atlikti tyrimo teisingas aiškinimas biomedicininių tyrimų prasme ir pats atlikimas (ypač sudėtingų tyrimų atveju).

97.      Tiesa, kad, kaip Prancūzijos Respublika aiškiai pripažino teismo posėdyje, prieš 2010 m. sausio 13 d. Nutarimu Nr. 2010‑49(21) nustatytus pakeitimus tyrimą atliekantis asmuo galėjo atlikti analizę pagal recepte nurodytas indikacijas ir negalėjo nukrypti nuo gydytojo prašymų.

98.      Tačiau, kaip taip pat teismo posėdyje paaiškino atsakovė, pirma, neatmetama galimybė pacientui be paskyrimo kreiptis į laboratoriją tam, kad jam pačiam padengiant atitinkamas išlaidas būtų atlikti tam tikri biomedicininiai tyrimai(22).

99.      Be to, antra, atrodo, kad nereikėtų atmesti galimybės, jog praktikoje gana plačiai paplitusių pasitarimų tarp paskyrimą įforminusio gydytojo ir biologo (ir Komisija to iš esmės neginčijo savo pastabose teismo posėdyje) metu biologas atlieka tam tikrą analizę, kuri nepakeičia, bet paprasčiausiai papildo pradinį paskyrimą.

100. Galiausiai, taip pat jokiu būdu nemažinant gydančio gydytojo vaidmens, pavojus visuomenės sveikatai, kaip teisingai pažymi atsakovė, kyla ne dėl išvadų, kurias pacientas galėtų padaryti remdamasis klaidingais biomedicininių tyrimų rezultatais, bet labiau dėl pasekmių, kurias šie neteisingai panaudoti rezultatai galėtų turėti gydytojui, besiremiančiam šiais rezultatais, parenkant gydymą.

101. Todėl neginčijama, kad, nepaisant gydančio gydytojo vaidmens, biologas aiškiai vaidina svarbų vaidmenį, kiek tai susiję su reikalaujamos kompetencijos lygiu kiekviename iš skirtingų etapų, kurie eina prieš, kartu ar po biomedicininių tyrimų.

102. Kalbant apie aplinkybę, konkrečiai susijusią su pavojumi sveikatai dėl to, kad profesine veikla verčiasi konkretaus išsilavinimo neturintys asmenys, apibendrinant reikia konstatuoti, kad farmacininko ir biologo-tyrėjo veikla yra visiškai panaši ir, priešingai, visiškai skiriasi nuo optiko veiklos.

103. Kalbant apie optiko veiklą, nors, žinoma, galima įsivaizduoti neigiamas pasekmes, kurių gali kilti dėl klaidingai suteiktos paslaugos, įskaitant pasekmes naudotojo organizmui, akivaizdu, kad sunkumo laipsnis yra visiškai kitoks, o dėl to, kitaip nei teigia Komisija, situacijos yra sunkiai palyginamos.

104. Komisija toliau nurodė, pirmą kartą tai darydama dublike, kad vis dėlto tyrimų laboratorijų sektoriui, palyginti su farmacijos sektoriumi, būdingas didelis finansinių investicijų poreikis, spartus technologijų vystymasis ir tai, kad būtinybė jas taikyti vis daugiau ligų reikalauja ypač didelių kapitalo investicijų.

105. Priešingai, taip nėra vaistinių atveju, kurioms nereikia jokio techninio pobūdžio įrengimo, nes beveik visi vaistai pagaminami kitur.

106. Todėl ieškovė(23) pažymi, kad neleidžiant ar bet kuriuo atveju ribojant biologo išsilavinimo neturinčių investuotojų kapitalo patekimą, biologams, kurie neturi pakankamų finansinių išteklių, sudaroma kliūtis plėtoti biomedicininių tyrimų laboratorijas.

107. Be to, nėra jokių įrodymų, kad šis ribojimas yra kokybės veiksnys, nes patikrinimų rezultatai, priešingai, rodo, kad didžiausios klaidos būdavo padaromos vieno asmens laboratorijose, kur visas kapitalas priklauso veiklą vykdančiam biologui.

108. Iš esmės dalyvavimo kapitale apribojimai, nustatyti kaip apsaugos priemonė, priešingai, lėmė paslaugų kokybės pablogėjimą.

109. Šie apribojimai būtent neleido atlikti reikiamų susijungimų tam, kad būtų pasiektas dydis, leidžiantis užtikrinti paslaugų kokybę ar bet kuriuo atveju pasiekti masto ekonomiją, dėl kurios būtų sumažėjusios tyrimų išlaidos, taigi ir jų našta socialinės apsaugos sistemai.

110. Kaip triplike teisingai nurodė Prancūzijos Respublika, dokumentai, kuriais remiasi Komisija, šių teiginių iš tikrųjų nepagrindžia. Priešingai, 2008 m. rugsėjo mėn. sektoriaus reformos projekto ataskaitoje (kaip ją pakartojo Komisija dublike) nurodyta, kad vidutinė biomedicinos laboratorijų Prancūzijoje kokybė yra patenkinama „ir net gera ar puiki“(24).

111. Be to, teiginiai, susiję su visiško atvėrimo išorės kapitalui teigiamu poveikiu, su susijungimų galimybe ar galima masto ekonomija, yra pagrįsti paprasčiausiomis prielaidomis, kurios neparemtos jokia tikrai konkrečia aplinkybe ir dėl kurių pagrindimo ieškovė nepasistengė pateikti įrodymų(25).

112. Kiek tai susiję su našta socialinės apsaugos sistemai, akivaizdu, kad ji priklauso nuo priemonės, pagal kurią, nepaisydama kiekvieno tyrimo išlaidų laboratorijai, valstybė nusprendžia apmokėti kiekvieną atliktą medicinos tyrimą. Nebuvo nustatytas joks ryšys tarp šio apmokėjimo dydžio ir laboratorijų nuosavybės struktūros, todėl ieškovės teiginiai dar kartą nėra įrodyti.

113. Priešingai, siekis gauti vis didesnę investuoto kapitalo grąžą gali skatinti tyrimų laboratoriją eksploatuojančioje bendrovėje dalyvaujančius asmenis vien dėl finansinių priežasčių siekti padidinti atliktinų tyrimų skaičių ar bent jau tų tyrimų, kurie gali užtikrinti didžiausią atlygį(26), taip sukeliant priešingą poveikį nei tas, kurį giria Komisija, tai yra, išlaidų valstybei augimą.

114. Apibendrinant galima daryti išvadą, jog pripažinus, kad, atsižvelgiant į pavojus visuomenės sveikatai, farmacijos sektorius ir biomedicininių tyrimų sektorius yra panašūs, ir atmetus tai, kad tariamas didesnių investicijų poreikis laboratorijoms iš tikrųjų išskiria šį sektorių, telieka vertinti nurodytą įsisteigimo laisvės apribojimo pateisinimą, atsižvelgiant į reikšmingus Teisingumo Teismo anksčiau nurodytuose sprendimuose suformuluotus principus.

–       Reikšmingų principų taikymas

115. Pirmoje iš dviejų lygiagrečiai nagrinėtų bylų, kuriose buvo priimtas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimas, susijęs su apribojimais dėl vertimosi farmacininko veikla, Teisingumo Teismas, atsakydamas į prejudicine tvarka pateiktą klausimą, patvirtino, kad EB 43 ir EB 48 straipsniai nedraudžia tokių nacionalinės teisės nuostatų, kokios nagrinėtos pagrindinėje byloje, pagal kurias farmacininkais nesantys asmenys negali būti vaistinių savininkai ir verstis vaistinės veikla(27).

116. Antroje byloje, vadovaudamasis tais pačiais argumentais, Teisingumo Teismas atmetė pagal EB 226 straipsnį pareikštą Komisijos ieškinį prieš Italijos Respubliką dėl tos priežasties, kad palikusi galioti teisės aktus, suteikiančius teisę valdyti privačią mažmenine prekyba užsiimančią vaistinę tik farmacininko diplomą turintiems fiziniams asmenims ir valdymo bendrovėms, kurių nariai yra tik farmacininkai, Italija tariamai pažeidė tas pačias Sutarties nuostatas(28).

117. Teisingumo Teismo šiame sprendime pateiktas išaiškinimas yra susijęs su vaistų specifika, dėl jų gydomojo poveikio iš esmės juos išskiriančia iš kitų prekių(29); šis gydomasis poveikis reiškia, kad jeigu vaistai yra vartojami, kai to nereikia ar neteisingai, jie gali padaryti didelės žalos sveikatai, o pacientas juos vartodamas gali to nesuprasti(30).

118. Be to, dėl per didelio vaistų vartojimo ar neteisingo jų naudojimo taip pat eikvojami finansiniai ištekliai, o tai yra dar žalingiau, nes vaistų sektorius reikalauja daug išlaidų ir turi atitikti nuolat didėjančius poreikius, o sveikatos priežiūrai skirtini finansiniai ištekliai, nesvarbu, koks būtų finansavimo būdas, nėra beribiai(31).

119. Atsižvelgiant į valstybėms narėms pripažintą teisę spręsti dėl visuomenės sveikatos apsaugos lygio, kurį jos siekia užtikrinti, reikia pripažinti, kad jos gali reikalauti, kad parduodamus vaistus platintų farmacininkai, kurie profesiniu atžvilgiu iš tiesų yra nepriklausomi; be to, jos gali priimti priemones, galinčias pašalinti ar sumažinti šio nepriklausomumo pažeidimo pavojų.

120. Nors negali būti neigiama, kad profesionalaus farmacininko, kaip ir kitų asmenų, tikslas – pelno siekimas, Teisingumo Teismas dėl profesionalaus farmacininko nusprendė, jog iš jo tikimasi, kad jis vaistinės veikla verčiasi ne vien ekonominiais tikslais, bet ir vadovaudamasis profesiniu požiūriu. Jo privatų interesą siekti pelno mažina išsilavinimas, profesinė patirtis ir jam tenkanti atsakomybė, nes galimas teisinių ir etinių taisyklių pažeidimas kelia grėsmę ne tik jo investicijų vertei, bet ir jo paties profesinei egzistencijai.

121. Skirtingai nuo farmacininkų, ne farmacininkai paprastai neturi tokio išsilavinimo, patirties ir atsakomybės kaip farmacininkai. Todėl jie nesuteikia tokių pačių garantijų, kokias suteikia farmacininkai.

122. Todėl valstybė narė, neviršydama savo diskrecijos, gali numatyti, kad, skirtingai nei farmacininko valdomos vaistinės atveju, kai vaistinę valdo ne farmacininkas, gali kilti pavojus visuomenės sveikatai, ypač tinkamam ir kokybiškam vaistų platinimui mažmena, nes siekiant pelno tokiu valdymo atveju nėra švelninančių veiksnių(32).

123. Visi šie argumentai, kaip jau nurodėme, taip pat taikomi mutatis mutandis biomedicininių tyrimų sektoriui, o tai pateisina tokią pačią teisinę išvadą.

124. Kadangi pavojai visuomenės sveikatai ir todėl saugomam interesui yra iš esmės tie patys, galima pripažinti, kad iš esmės kiekviena valstybė narė, kiek tai susiję su biomedicininių tyrimų laboratorijų valdymu, nustato analogiškus apribojimus, susijusius su šia veikla besiverčiančio asmens išsilavinimu, kaip tai padarė Prancūzijos įstatymų leidėjas.

125. Žinoma, reikia patikrinti, ar priimto dalyvavimo kapitale nuosavybės teisės apribojimo, susijusio su atitinkamo asmens išsilavinimu, pobūdis gali būti laikomas adekvačiu ir proporcingu visuomenės sveikatos apsaugos tikslui.

126. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės teisės aktai gali garantuoti nurodyto tikslo įgyvendinimą, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo(33).

–       Teigiamą atsakymą pateisinančios priežastys, visų pirma biologo nepriklausomumas priimant sprendimus

127. Komisija, kaip jau nurodyta, mano, kad Prancūzijos Respublikos nustatyto apribojimo pobūdis yra netinkamas. Ji visų pirma pakartoja byloje, susijusioje su Graikijos teisės aktais dėl vertimosi optiko profesija, pateiktos išvados argumentus(34).

128. Šioje byloje Komisija mano, kad būtų pakakę vien reikalavimo, jog santykiuose tarp laboratorijos ir jos išorės naudotojų dalyvautų dėl atitinkamo profesinio išsilavinimo reikiamą techninę kompetenciją turintis darbuotojas, tačiau šis reikalavimas nesvarbus biomedicininių tyrimų laboratoriją eksploatuojančios bendrovės nuosavybės struktūros atžvilgiu.

129. Iš tiesų, kaip teisingai nurodo atsakovė, atsakydamas į tokius pačius Komisijos argumentus 2008 m. gruodžio 16 d. pateiktoje išvadoje generalinis advokatas Y. Bot patvirtino, kad argumentas, pagal kurį reikia atriboti vidinius ir išorinius aspektus, visai nėra įtikinamas.

130. Savo išvadoje generalinis advokatas nurodė, kad „vaistinę turintis asmuo, kuris kartu yra ir savininkas, ir darbdavys, neišvengiamai daro įtaką vaistinės politikai vaistų pardavimo srityje. Todėl manau, kad Italijos įstatymų leidėjo pasirinkimas susieti profesinę kompetenciją ir ekonominę vaistinės nuosavybę, atrodo, yra pateisinamas visuomenės sveikatos apsaugos tikslo atžvilgiu“(35).

131. Iš tiesų, jei tyrimų laboratorijoje įdarbintas biologas privalėtų vykdyti savo darbdavio, kuris nėra biologas, nurodymus, neabejotinai egzistuotų pavojus, kad toks darbdavys pirmenybę teiktų bendrovės ekonominiams interesams, o ne paciento reikalavimams, taigi ir visuomenės sveikatai.

132. Todėl negalima atmesti galimybės, kad laboratorijos savininkas, kuris nėra biologas, gali bandyti atsisakyti tam tikrų ekonominiu požiūriu mažiau pelningų ar sudėtingesnių atlikti tyrimų ar taip pat tik dėl finansinių priežasčių neteikti reikiamo dėmesio įrangai, kurios reikia veiklai vykdyti.

133. Neabejotina, kad, kaip nurodo Komisija dublike (48 punktas), net jei biologas būtų įdarbintas tyrimų laboratorijoje, kurią, kiek tai susiję su sprendimų priėmimu, valdo savininkai, kurie nėra biologai, jis bet kuriuo atveju privalėtų laikytis savo profesijos etikos taisyklių.

134. Vis dėlto tai – tik formalus pastebėjimas, nes aišku, kad ryšys tarp hierarchinių darbo santykių, visais atvejais apimančių pareigas darbdaviui, egzistavimo ir etikos pareigų iš tiesų reiškia, jog teikiant paslaugas naudotojui sumažėja garantija, kad bus siekiama pagrindinio tikslo – jo sveikatos.

135. Be to, į labai svarbią pridėtinę vertę, kurią sudaro tai, kad dėl teisės priimti sprendimus suteikimo vienam ar keliems asmenims, kuriems dėl įgyto specifinio išsilavinimo ir dėl to, kad jiems taip pat taikomos aiškios profesinės etikos taisyklės, suteikiama didesnė esminio saugomo dalyko garantija, Teisingumo Teismas sprendime, kuris buvo priimtas dėl optiko veiklos, taip pat neatsižvelgė, nors ieškovė kelis kartus ja rėmėsi.

136. Ši aplinkybė, kaip jau esu pažymėjęs, ypač svarbi atsisakant suteikti šiam sprendimui naudingo precedento reikšmę sprendžiant Teisingumo Teismo nagrinėjamą problemą.

3.      Galiojančių teisės aktų nenuoseklumas ir to paties bendrojo intereso apsauga mažiau ribojančiomis priemonėmis.

a)      Šalių argumentai

137. Šiuo klausimu dar reikia vertinti, ar, atsižvelgiant į bendrą sistemos organizavimą, kiek tai susiję su galiojančiais teisės aktais ir jų taikymu praktikoje, Prancūzijos Respublikos pasirinktas sprendimas yra iš esmės nuoseklus, ar ne.

138. Taip pat reikia patikrinti, ar egzistuoja galimybės apsaugoti tą patį interesą viena ar keliomis priemonėmis, mažiau ribojančiomis EB sutartyje numatytas pagrindines laisves, ypač įsisteigimo laisvę.

139. Šiuo klausimu Komisija visų pirma nurodo, kad tai, jog Prancūzijos įstatymų leidėjas nenumatė, kad biologas turi nuolat būti patalpose laboratorijos darbo valandomis, skirtingai nei vaistinėms taikomame reglamentavime, yra akivaizdi aplinkybė, parodanti šiame sektoriuje galiojančių teisės aktų nenuoseklumą.

140. Šį teiginį ginčija atsakovė, kuri, priešingai, mano, kad šis buvimas yra numatytas, jei ne formaliai, tai bent faktiškai, tam tikrose aiškiose Visuomenės sveikatos kodekso nuostatose(36). Visų pirma nebėra pareigos farmacininkams iš tikrųjų būti patalpose, kaip nurodė Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose, priimtuose dėl šio sektoriaus.

141. Kitu aspektu ieškovė mano, kad kitomis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis jau siekiama tikslo išsaugoti biomedicininių tyrimų laboratorijų vadovų sprendimų priėmimo nepriklausomumą ir šios nuostatos, atrodo, tinkamesnės pasiekti šiam tikslui.

142. Ieškovė nurodo asmeninio netinkamumo priemones, techninius bei kokybinius reikalavimus ir gydytojų bei farmacininkų, kurie yra visuomenės sveikatos inspektoriai, vykdomos kontrolės priemones.

143. Be to, pirmą kartą tai darydama dublike (36 punktas), Komisija nurodo, kad daugelio didelių laboratorijų ar laboratorijų tinklų struktūros Prancūzijoje yra sutvarkytos taip, kad turėtų prieigą prie „išorės“ kapitalo, priklausančio asmenims, kurie nėra biologai, viršijant 25 % ribą.

144. Tai būtų įmanoma įgyvendinus balsavimo teisių ir turtinių teisių atribojimo mechanizmą, siekiant garantuoti, kad biologai visada turėtų balsavimo teisių daugumą valdyboje ir kituose organuose, kuriuose priimami sprendimai dėl laboratorijų funkcionavimo ir organizavimo.

145. Ieškovės nuomone, apie šias struktūras pranešama farmacininkų asociacijai ir Prancūzijos valdžios institucijoms, kurios jas įteisina ir suteikia įgaliojimus vykdyti medicinos tyrimų veiklą, ir todėl jos yra laikomos atitinkančiomis Prancūzijos teisės aktus.

146. Komisija pažymi, kad ši aplinkybė dar kartą parodo aiškų skelbiamų principų ir jų taikymo praktikoje nenuoseklumą; kaip Komisija nurodė teismo posėdyje, Prancūzijos Respublika neužtikrino, kad būtų laikomasi principo, kurį ji laiko pagrindiniu siekiant garantuoti biologų nepriklausomumą.

147. Kita vertus, pirma nurodyta atribojimo priemonė, jos nuomone, galėtų, atsižvelgiant į proporcingumo kriterijų, atitikti iš Sąjungos teisės kylančius reikalavimus ir ypač tuos, kurie susiję su būtinybe garantuoti įsisteigimo laisvę.

148. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad tokia mąstymo eiga atsispindi minėtame biomedicinos sektoriaus reformos projekte, kuriame aiškiai numatyta, kad bus priimtas anksčiau nurodytas sprendimų priėmimo metodas.

149. Iš esmės tokia sistema, jei būtų patvirtinta, reikštų nenuoseklumą, akivaizdžiai prieštaraujantį atsakove esančios valstybės narės teiginiams; atvirkščiai, jeigu ji dar neįgyvendinta, tai – numatytina, pageidaujama ir tikrai mažiau ribojanti priemonė, dėl kurios su dalyvavimu kapitale susiję apribojimai taptų netinkami.

150. Šio konkretaus aspekto Prancūzijos Respublika neginčijo ir šiuo klausimu triplike visai nieko nenurodė. Tačiau ji pateikė kelis paaiškinimus šiuo klausimu 2010 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje, atsakydama į klausimus, kurie jai buvo pateikti 2010 m. vasario 10 d. rašte pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54a straipsnį.

151. Atsakovės nuomone, mažiausiai 75 % bendrovės, įsteigtos siekiant bendrai eksploatuoti biomedicininių tyrimų laboratoriją, kapitalo turi priklausyti biologams, kurie gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.

152. Kalbant apie juridinių asmenų, kurių dauguma įsteigti kaip sociétés d’exercice libéral (bendrovės, kurių vykdoma veikla yra laisvoji profesija), kapitalą, tokia pati 75 % riba taip pat taikoma ir biologams, kurie yra fiziniai asmenys, ir, o tai iš esmės svarbu šioje byloje, šiems specialistams prilyginamiems juridiniams asmenims.

153. Tuo atveju, jei šie juridiniai asmenys yra iš kitų Sąjungos valstybių narių, kuriose nėra apribojimų, taikomų dalyvavimui bendrovių, įsteigtų siekiant vykdyti bendrą biomedicininių tyrimų laboratorijų valdymo veiklą, kapitale, taip pat gali atsitikti, kad daugiau nei 25 % jų kapitalo, o gal net visas kapitalas, priklausytų biologinio išsilavinimo neturintiems asmenims.

154. Prancūzijos Respublika nurodo būtent Airijos ar Ispanijos atvejus, kur, jos teigimu, daugiau nei 25 % juridinio asmens, pripažinto biologu ir įsteigto pirma nurodytiems tikslams, kapitalo, nesant teisinių apribojimų, gali priklausyti asmenims, kurie nėra biologai, pavyzdžiui, tam tikriems investiciniams fondams.

155. Tokia situacija iš esmės atsispindi mažiausiai dviem Komisijos dublike nurodytais atvejais, ypač susijusiais su bendrovės Biomnis (kurios daugiau kaip 50 % kapitalo priklauso biologu pripažintam Airijos juridiniam asmeniui, kurio 100  arba bent jau daugiau kaip 80 % kapitalo priklauso vienam investiciniam fondui) ir bendrovės Unilabs (asmenims, kurie nėra biologai, priklausanti Šveicarijos bendrovė, kuri eksploatuoja tam tikras bendroves, esančias laboratorijų Ispanijoje savininkėmis, kurios savo ruožtu eksploatuoja laboratorijas Prancūzijoje) valdomomis laboratorijomis.

156. Tiesa, kad, Prancūzijos Respublikos teigimu, tokiose situacijose gali egzistuoti įstatymo apėjimo rizika, bet tai yra neišvengiama pasekmė, kylanti iš pareigos laikytis įsipareigojimų Sąjungai, kiek tai susiję su bendrovėmis iš kitų valstybių narių.

157. Taigi šioje situacijoje atsiranda „atvirkštinė“ diskriminacija, t. y. nesenas fenomenas, kuriuo Komisija negali kaltinti atsakovės, nes ši Airijoje ar Ispanijoje laboratoriją eksploatuojančiai bendrovei tik pripažino teisę vykdyti tokią pačią veiklą Prancūzijoje.

158. Kitais dviem Komisijos dublike nurodytais atvejais, tai yra, laboratorijų Cerba ir Labco atvejais, priešingai, visiškai laikomasi asmenų, kurie nėra biologai, dalyvavimo kapitale 25 % ribos, o tai antruoju atveju, be kita ko, įrodo Komisijos pridėtas straipsnis spaudoje.

159. Dėl galimos pakeitimo priemonės, t. y. finansinio dalyvavimo kapitale ir balsavimo teisių atribojimo, atsakovė teismo posėdyje pirmiausia nurodė, kad Komisija dublike argumentu pasirėmė per vėlai, taip Teisingumo Teismui palikdama nuspręsti, ar tai yra naujas reikalavimas, ar naujas argumentas, kuris turėtų būti laikomas pavėluotu.

160. Šiuo aspektu, atsakydama į jai raštu pateiktą klausimą, Prancūzijos Respublika nurodė, kad ši priemonė, atsižvelgiant į diskreciją, kuri bet kuriuo atveju jai turi būti suteikiama visuomenės sveikatos srityje, nėra pakankama norint užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą.

161. Jos teigimu, iš tiesų reikia nenuvertinti spaudimo, kurį didžiąją kapitalo dalį turintys tretieji asmenys gali taikyti savo veiklą laboratorijose vykdantiems biologams, kurių nepriklausomumui, nepaisant jiems suteiktos balsavimo teisių daugumos, kiltų pavojus.

162. Galiausiai ši atribojimo priemonė iš tiesų Prancūzijoje nustatyta išimtinai tik tam tikroms bendrovių rūšims, o ne sociétés à responsabilité limitée (ribotos atsakomybės bendrovės), ir susijusi tik su santykiais tarp savo veiklą laboratorijose vykdančių biologų ir „išorės“ (šių laboratorijų atžvilgiu) biologų. Todėl tai yra visai kitokia situacija, neturinti jokios reikšmės dalyvavimo kapitale 25 % ribos taisyklei, priešingai, susijusiai tik su asmenimis, kurie nėra biologai.

163. Teismo posėdyje Komisija ginčijo tai, kad jos dublike pateiktos pastabos dėl turtinių ir balsavimo teisių atribojimo mechanizmų yra naujas kaltinimas ar pagrindas, manydama priešingai, kad tai – tikrovės, apie kurią atsakovė neužsiminė per visą ikiteisminę procedūrą bei rašytinį procesą Teisingumo Teisme, konstatavimas.

164. Šiuo klausimu Komisija tvirtino, kad dalyvavimo kapitale apribojimo 25 % principo, kurį atsakovė laiko esmine aplinkybe siekiant užtikrinti biologams sprendimų priėmimo laisvę, taigi ir visuomenės sveikatą, pasirodo, iš esmės nebuvo laikytasi situacijose, kurias ji ketino nurodyti.

165. Galiausiai dėl kitų Komisijos nurodytų mažiau ribojančių priemonių (t. y. asmeninis netinkamumas, techniniai ir kokybiniai reikalavimai bei gydytojų ir farmacininkų vykdomos kontrolės mechanizmai) atsakovė padarė išvadą, kad bet kuriuo atveju ir atsižvelgiant į siekiamą visuomenės sveikatos apsaugos lygį šios priemonės nėra pakankamos užtikrinti biologų nepriklausomumą priimant sprendimus.

b)      Vertinimas

166. Grįsdama savo teiginius, susijusius su Prancūzijos sistemos bendro organizavimo nenuoseklumu, Komisija pažymi, kad Prancūzijoje galiojantys teisės aktai ir net atsakovės minimi L. 6211‑1 ir L. 6211‑9 straipsniai formaliai neįtvirtina pareigos, kad biologas nuolat būtų patalpose laboratorijos darbo valandomis, ir taip leidžia, kad veiklą vykdytų tik laboratorijos techniniai darbuotojai.

167. Suprantant, kad aktuali šių nuostatų redakcija skiriasi nuo tos, kurios pagrindu šalys rengė savo argumentus, reikia paaiškinti, jog pagal tuo metu galiojusią redakciją šiose nuostatose buvo numatytos taisyklės, kurios visiškai atitiko siekiamą visuomenės sveikatos apsaugos tikslą.

168. Būtent L. 6211‑1 straipsnyje nustatyta (ar tiksliau – tuo metu buvo nustatyta) taisyklė, pagal kurią tyrimai gali būti atliekami tik biomedicininių tyrimų laboratorijose ir už juos atsakingi laboratorijų vadovai ir vadovo pavaduotojai. L. 6211‑9 straipsnyje numatyta (ar tiksliau – tuo metu buvo numatyta), kad šie asmenys savo funkcijas turi vykdyti asmeniškai ir faktiškai.

169. Nors tiesa, kad įstatyme neįtvirtinta pareiga, jog biologu esantis vadovas nuolat būtų laboratorijos patalpose, yra visiškai aišku, kad nacionalinės teisės aktai įpareigoja šį asmenį užtikrinti veiksmingą visos laboratorijos veiklos, už kurią jis yra atsakingas, kontrolę, ir jis jokiu būdu negali išvengti savo profesinių pareigų remdamasis galimomis delegavimo priemonėmis.

170. Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad šios nuostatos prieštarauja ar yra nesuderinamos su visuomenės sveikatos didžiausios apsaugos tikslu, kurį nusistatė atsakove esanti valstybė narė.

171. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovė, teiginys, kuriuo grindžiamas palyginimas, kuriuo Komisija remiasi ginčydama sektoriaus reglamentavimo nuoseklumą, yra klaidingas: absoliučios pareigos, kad farmacininkas iš tikrųjų turi būti patalpose, kuriose vykdo savo veiklą, buvimas.

172. Iš tiesų Visuomenės sveikatos kodekso L. 5125‑21 straipsnyje tik nurodyta, kad vaistinė gali veikti nesant jos savininko tik jeigu jis yra tinkamai pavaduojamas, o pagal R. 4235‑13 straipsnį farmacininkui privalomas veiklos vykdymas asmeniškai reiškia, kad jis pats turi atlikti profesinius veiksmus ar atidžiai prižiūrėti juos atliekant, jeigu jis pats jų neatlieka(37).

173. Tai yra pareigos, kurios visiškai panašios į numatytąsias biomedicininių tyrimų laboratorijos vadovui, tad Komisijos nurodytas kaltinimas dėl nenuoseklumo neįrodytas, o jos pastabos šiuo klausimu nereikšmingos.

174. Toliau, kiek tai susiję su galimybe taikyti galimas mažiau ribojančias priemones, reikia nurodyti, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, valstybės narės, neperžengdamos Sutartimi nustatytų ribų, turi nuspręsti, kokį visuomenės sveikatos apsaugos lygį jos ketina užtikrinti ir kaip šis lygis turi būti pasiektas(38).

175. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, ir vertinant proporcingumo principo laikymąsi, valstybėms narėms reikia pripažinti diskrecijos laisvę(39). Todėl tai, kad valstybė narė nustato švelnesnes taisykles nei numatytos kitoje valstybėje narėje, nereiškia, kad pastarosios yra neproporcingos(40).

176. Grįsdama savo teiginius, susijusius su tuo, kad tariamai egzistuoja valstybės narės nurodytam tikslui jau pritaikytos sektorinės priemonės, ieškovė pirmiausia daro nuorodą į 1992 m. birželio 17 d. Dekreto Nr. 92‑545 12 straipsnį, kuriame įtvirtintas draudimas tam tikroms konkrečioms fizinių ar juridinių asmenų kategorijoms turėti nagrinėjamos bendrovės kapitalo dalių.

177. Tai yra draudimas, susijęs su tuo, kad šie asmenys dėl kiekvienoje situacijoje skirtingų priežasčių turi interesą, kuris tam tikru būdu gali neigiamai paveikti laisvą laboratorijos veiklos vykdymą(41).

178. Tačiau šie draudimai gali būti laikomi tinkamais situacijose, kai kalbama apie tai, kaip paprasčiausia išvengti to, kad kitas interesas, kurio nebūtina įrodyti, nes jis objektyviai susijęs su asmeninėmis galimo investuotojo į kapitalą savybėmis, nepakreiptų bendrovės veiklos neįprasta linkme.

179. Tačiau šių draudimų nepakanka, jei siekiama užtikrinti, kad biologais esantys akcininkai būtų iš tiesų nepriklausomi valdant bendrovę visais atvejais, net jei nėra pagal galiojančius teisės aktus formaliai nustatyto interesų konflikto.

180. Todėl atsižvelgiant į labai aukštą apsaugos laipsnį, kurį pagal savo kompetenciją Prancūzijos Respublika siekia užtikrinti visuomenės sveikatos atžvilgiu, reikia manyti, kad 1992 m. birželio 17 d. Dekreto Nr. 92‑545 12 straipsnyje įtvirtinta formalaus netinkamumo sistema yra nepakankama šiam tikslui.

181. Kiek tai susiję su techniniais ir kokybiniais reikalavimais bei gydytojų ir vaistininkų, kurie yra visuomenės sveikatos inspektoriai, vykdoma kontrole, ieškovė daro nuorodą į Prancūzijos Visuomenės sveikatos kodekso L. 6213‑1–L. 6213‑5 straipsnius (jų redakcija, galiojusi procesinių dokumentų pateikimo dieną, o vėliau iš dalies pakeista 2010 m. sausio 13 d. Nutarimu Nr. 2010‑49 dėl bendros biomedicinos reformos)(42).

182. Šiuo atveju taip pat neabejojama, kad tai yra priemonės, skirtos užtikrinti, jog biomedicininių tyrimų veiklą vykdytų išsilavinimą, atitinkamus techninius įgūdžius ir atitinkamo kokybinio lygio patirtį turintys asmenys.

183. Visų pirma, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, EB 46 straipsnyje numatytas visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimas leidžia būtent išsaugoti medicinos paslaugų kokybę ne tik užtikrinant biomedicininių tyrimų laboratorijas valdančių asmenų ir darbuotojų išsilavinimą, bet taip pat periodiniais patikrinimais prižiūrint, kad atliekami tyrimai nuolat atitiktų Prancūzijos įstatymų leidėjo ir Prancūzijos valdžios institucijų nustatytas taisykles, ypač reikalaujamą leidimą(43).

184. Tačiau dar kartą tai yra sistemos, kurios pačios negali užtikrinti, kad bus pasiektas prioritetiniu laikomas rezultatas, tai yra – visuomenės sveikatos apsauga, garantuojant laboratorijos veiklą vykdančio specialisto nepriklausomumą priimant sprendimus.

185. Apibendrinant pažymėtina, kad jei atsižvelgtume į specifinį siekiamą tikslą, nuo pat pradžių neatrodė, jog Komisijos nurodomos mažiau ribojančios priemonės gali pakeisti Prancūzijos įstatymų leidėjo įsikišimą apribojant dalyvavimą kapitale.

186. Šiame etape tereikia išnagrinėti paskutinį ieškovės pirmą kartą dublike nurodytą aspektą. Jis susijęs su situacijomis, kai Prancūzijoje iš tiesų išvengiama asmenims, kurie nėra biologai, taikomos 25 % kapitalo ribos, bent jau tam tikrais atvejais, pasinaudojant finansinio dalyvavimo ir balsavimo teisių atribojimo mechanizmais.

187. Nei triplike, nei teismo posėdyje Prancūzijos Respublika formaliai neginčijo šio klausimo galimo nepriimtinumo. Ji tik paliko Teisingumo Teismui teisiškai kvalifikuoti šį klausimą ir spręsti, ar reikia jį nagrinėti.

188. Pabrėžiu, kad akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju tai nėra iš pradžių suformuluotų reikalavimų, kurių sąlygos niekaip nesikeitė, palyginti su pradiniais ieškovės prašymais, pakeitimas.

189. Manau, kad juo labiau negalima manyti, kad tai yra naujas pagrindas, nes Prancūzijos Respublikos priimtos priemonės proporcingumo klausimą Komisija kėlė nuo pat pradžių, nors ir nedarydama nuorodos būtent į minėtą aspektą.

190. Tai labiau naujas argumentas, grindžiamas, kaip nurodo Komisija, paprastu konstatavimu esant tam pačiam kontekstui, kai rašytinėje procedūroje vyko diskusijos bendrąja Prancūzijos teisės aktų proporcingumo ir nuoseklumo tema, ir jis nekeičia bylos dalyko.

191. Be to, man atrodo ypač svarbu pažymėti, kad šią išvadą taip pat patvirtina tai, jog šioje byloje nebuvo pažeistas rungimosi principas, o tai reiškia, kad atsakovė savo triplike galėjo visiškai pasinaudoti gynybos teise šiuo klausimu.

192. Tačiau atsakovė visiškai nieko nepasakė šiuo klausimu, todėl buvo būtina prieš teismo posėdį pateikti Prancūzijos Respublikai specialų rašytinį prašymą ir tik šiame etape iš tikrųjų vyko diskusija dėl Komisijos dublike nurodytų minėtų argumentų.

193. Atsižvelgdamas į Prancūzijos Respublikos teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus ir į tai, kad ji neginčijo priešingų paaiškinimų šiuo klausimu, toliau dėl Komisijos teiginių manau, kad šioje šalyje galiojantys teisės aktai, kaip jie įgyvendinami ieškovės nurodytais atvejais, yra visiškai nenuoseklūs.

194. Neabejotina, kad jei pripažintume, jog biologo veikla gali būti vykdoma ir bendrovės forma, nesvarbu, kokia (ūkinė bendrija, kapitalo bendrovė ir kt.), visiškai įmanoma, kad galiausiai visas bendrovės, įsteigtos valstybėse narėse, kuriose nėra nustatyti tokie apribojimai kaip Prancūzijoje, kapitalas pereis į asmenų, kurie nėra biologai, t. y. paprastų finansinių investuotojų, rankas.

195. Iš tiesų taip atsitiko mažiausiai dviem atvejais, kuriuos Komisija nurodė kaip nenuoseklumo pavyzdžius, tai yra, Biomnis ir Unilabs atvejai (kitais atvejais, priešingai, faktinė situacija yra kitokia ir, atrodo, nekelia problemų ginčo objektu esančio klausimo atžvilgiu).

196. Tačiau, geriau pažiūrėjus, tai yra situacijos, kai kitoks atsakove esančios valstybės narės elgesys galėjo būti laikomas diskriminaciniu ir bet kuriuo atveju pažeisti Sutartyje numatytas pagrindines laisves, ypač įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves.

197. Šioje situacijoje Prancūzijos Respublikos, kuri, nusprendusi, kad atitinkamos bendrovės turi reikiamą biologo kvalifikaciją, joms suteikė leidimą nacionalinėje teritorijoje eksploatuoti biomedicininių tyrimų laboratorijas, nesvarbu, kam priklauso jų kapitalas, veiksmai neturėtų būti laikomi nenuosekliais.

198. Atsakovė teismo posėdyje, be kita ko, paaiškino, kad klausimas, susijęs su dalyvavimo kapitale ir balsavimo teisių atribojimu, yra kita problema, kuri kyla tam tikrais konkrečiais atvejais, bet nėra susijusi su sociétés à responsabilité limitée, kiek tai susiję su atskiru santykių tarp tyrimų laboratorijose dirbančių biologų bei „išorės“ biologų klausimu.

199. Taigi šioje byloje visai nekyla abejonių dėl dalyvavimo kapitale 25 % ribos taisyklės, kuri taikoma asmenims, nesantiems biologais; be to, Komisija visai neginčijo atsakovės šiuo klausimu pateiktų paaiškinimų.

200. Šiame etape telieka išnagrinėti problemą, susijusią su Komisijos hipotetiškai pateikta galimybe tyrimų laboratorijas eksploatuojančiai bendrovei taikyti nurodytą atribojimo priemonę(44). Taip, ieškovės teigimu, biologų laisvė priimti sprendimus bet kuriuo būdu būtų išsaugota, tačiau įtaka įsisteigimo laisvei būtų daug mažesnė.

201. Prancūzijos Respublika į šį argumentą teismo posėdyje atsakė paaiškindama, kad toks sprendimas vis dėlto negali būti laikomas tinkamu, nes nereikėtų nuvertinti kapitalą turinčių asmenų vykdomo finansinio spaudimo, net nepaisant to, kad dauguma balsavimo teisių galiausiai būtų palikta biologams.

202. Atsakovė, atsakydama į jai šiuo aspektu pateiktą klausimą, taip pat paaiškino, kad šis teiginys neprieštarauja kitai situacijai, kuri numatyta išimtinai tik akcinėms komanditinėms bendrovėms ir pagal kurią asmenys, nesantys biologais, gali turėti iki 49 % kapitalo (žr. 1992 m. birželio 17 d. Dekreto Nr. 92‑545 11 straipsnio antrą pastraipą).

203. Šiuo atveju šį skirtumą galima paaiškinti skirtingais tokių bendrovių funkcionavimo būdais, ypač tuo, kad egzistuoja dvi skirtingos akcininkų grupės (komanditoriai ir tikrieji nariai, o tikrieji nariai būtinai turi būti biologai ir vykdyti savo veiklą laboratorijoje), ir labai griežtomis funkcionavimo taisyklėmis, kurios, beje, pateisina tai, jog tokia bendrovės organizavimo forma gali būti taikoma tik ribotais atvejais(45).

204. Todėl tikrieji nariai, kurie būtinai turi reikalaujamą profesinį išsilavinimą, turi bendrą teisę priimti sprendimus ir ši teisė dažnai turi būti įgyvendinama vienbalsiai.

205. Tačiau suprantant, kad ši situacija nėra su bendru sektoriaus organizavimu nesuderinama aplinkybė, kurią, atvirkščiai, paaiškina šios bendrovės formos ypatumai, labiau reikia patikrinti, ar ir kiek atsakovės teiginys, jog tokia atribojimo priemonė, kuri nagrinėjama šioje byloje, neleidžia pasiekti bendro laboratorijose dirbančių biologų nepriklausomumo išsaugojimo tikslo, atitinka tikrovę.

206. Šiuo klausimu galima manyti, kad nusistovėjusi teismo praktika yra ta, jog valstybei narei tenka pareiga įrodyti galimų pagrindinių laisvių apribojimų proporcingumą ir nuoseklumą.

207. Prancūzijos Respublikos manymu, ji įvykdė įrodinėjimo pareigą, nagrinėjamus apribojimus, susijusius su trečiųjų asmenų, kurie nėra biologai, galimybe įsigyti minėtų sociétés d’exercice libéral bendrovių kapitalo, pateisindama tikslu apsaugoti biologų, kurie būtinai privalo turėti didžiąją kapitalo dalį, nepriklausomumą priimant sprendimus.

208. Šį tikslą esant pirma nurodytoms sąlygoms pripažinus teisėtu, atsakovei dar reikėjo įrodyti, kad Komisijos numatyta mažiau ribojanti ir, jos nuomone, tokiu pačiu būdu užtikrinti šį nepriklausomumą priimant sprendimus galinti priemonė iš tikrųjų nebūtų adekvačiai atitikusi nustatyto tikslo.

209. Teismo posėdyje Prancūzijos Respublika detaliai nepaaiškino priežasčių, dėl kurių atribojimo mechanizmas būtų neveiksmingas, o tik patvirtino, kad jeigu asmenys, kurie nėra biologai, turėtų didesnę kapitalo dalį, tai jiems bet kuriuo atveju suteiktų galimybę taikyti spaudimą biologams, net jeigu jie formaliai turėtų teisę priimti sprendimus.

210. Antra, Komisija taip pat nepateikė savo nuomonės dėl šio teiginio, nes ši institucija, atsakydama į šį klausimą teismo posėdyje, nepateikė aiškių pastabų.

211. Šiuo klausimu visų pirma nurodau, jog galimybės, kad biomedicininių tyrimų laboratorijas eksploatuojančios bendrovės gali būti įsteigtos kaip kapitalo bendrovės(46) ir kad jų kapitale taip pat gali dalyvauti asmenys, kurie neturi šio konkretaus profesinio išsilavinimo, pripažinimas reiškia, jog nagrinėjamai profesijai nepriklausančių „išorės“ asmenų finansinio dalyvavimo Prancūzijos Respublika nelaikė aplinkybe, kuri gali trukdyti veiklą vykdančio biologo nepriklausomumo tinkamai apsaugai, taigi ir visuomenės sveikatai.

212. Atsakovės požiūriu, šis „išorės“ buvimas tampa veiksniu, sudarančiu kliūtis nustatytam bendrojo intereso tikslui įgyvendinti, tik jei šis dalyvavimas viršija 25 % ribą ir leidžia daryti įtaką svarbiausiems sprendimams dėl tyrimų laboratorijų valdymo.

213. Iš esmės, kaip Prancūzijos Respublika argumentavo iki teismo posėdžio, vien pats „išorės“ kapitalas nėra rizikos veiksnys, bet jis toks tampa, tik kai leidžia daryti žymią įtaką bendrovės valdymo sprendimams.

214. Antra, tai, kad toks yra Prancūzijos įstatymų leidėjo ketinimas, įrodo aplinkybė, kad kai biologo, kuris yra narys, nepriklausomumas priimant sprendimus garantuojamas kitu būdu, kaip tai yra biomedicininių tyrimų bendrovių, įsteigtų kaip komanditinės bendrovės, atveju, didesnis „išorės“ kapitalo dalyvavimas laikomas priimtinu ir gali siekti iki 49 %.

215. Tai pateisinama būtent tuo, kad, kaip jau esu pažymėjęs, dėl tokias bendroves reguliuojančių specialių taisyklių valdymo teisė visais atvejais suteikta tikriesiems nariams, kurie privalo būti biologai.

216. Prancūzijos Respublikos pasirinkimas siekiant suderinti kapitalo atvėrimą akcininkams, kurie yra paprasti investuotojai, su biologais esančių narių nepriklausomumo apsauga jau yra teigiamai vertintina aplinkybė, kad būtų galima padaryti išvadą, jog priimta priemonė apskritai yra proporcinga.

217. Tai yra tvarka, pagal kurią, nepažeidžiant narių, kurie yra specialistai, nepriklausomumo priimant sprendimus, vis dėlto leidžiami išorės finansinių išteklių įnašai ir asmenų, kurie siekia pelno vien iš veiklos rezultatų, dalyvavimas, neprieštaraujant bendroms rinkos taisyklėms ir be jokios diskriminacijos.

218. Tereikia patikrinti, ar, kaip nurodo Komisija, „išorės“ kapitalo buvimas viršijant 25 % ribą, bet neturint galimybės atimti iš biologais esančių narių realios teisės priimti sprendimus bendrovės viduje, kaip tai yra akcinių komanditinių bendrovių atveju, taip pat nebūtų tinkamas, palyginti su nustatytu apribojimu, pasiekti skelbiamą tikslą – išsaugoti specialistais esančių narių nepriklausomumą.

219. Šiuo požiūriu reikia pripažinti, jog, nepaisant to, kad balsavimo teisėms ir toliau būtų taikoma 25 % riba, leidimas įgyti daugiau kapitalo dalių išorės kapitalui, kaip nurodo Prancūzijos Respublika, keltų didelę riziką biologais esančių narių nepriklausomumui.

220. Iš tiesų nereikia nuvertinti to, kad smulkiųjų narių sprendimai, susiję su finansinėmis investicijomis ar investicijų atitraukimu, galėtų, nors ir netiesiogiai, paveikti bendrovės organų sprendimus, net jeigu jie yra daugumos valios išraiška, išskyrus atvejus, kai šie finansiniai sprendimai yra susiję su nežymiu ar nelabai svarbiu dalyvavimu kapitale.

221. Iš esmės atrodo, kad atsakovės teiginys, pagal kurį vien tai, jog turima daugiau nei 25 % kapitalo, gali daryti finansinį spaudimą, nepaisant jam priskiriamų balsavimo teisių, yra priimtinas.

222. Kaip jau turėjome galimybę paaiškinti, ieškovė iš esmės neatsakė į šį konkretų teiginį teismo posėdyje ir nepateikė jokios konkrečios aplinkybės, kuri galėtų paneigti šį teiginį.

223. Todėl manau, kad, atsižvelgiant į diskrecijos laisvę, kuri, kaip jau esu pažymėjęs, bet kuriuo atveju turi būti pripažįstama valstybėms narėms visuomenės sveikatos srityje, galima patvirtinti, kad minėtas turtinio dalyvavimo ir bendrovės kapitalo dalių suteikiamų teisių atribojimo mechanizmas iš tikrųjų gali pasirodyti nesantis toks veiksmingas, siekiant įgyvendinti siekiamą tikslą.

224. Taigi Prancūzijos Respublikos pasirinkta priemonė, kuri nors ir ribotai, tačiau bet kuriuo atveju leidžia patekti išorės kapitalui, gali būti laikoma proporcinga šiam tikslui, kurio atžvilgiu, laikantis valstybės narės diskrecijos laisvės pasirinkti vienodai veiksmingas priemones ir nesant Komisijos nurodytų esminių priešingų aplinkybių, ji pasirodo esanti mažiausiai ribojanti priemonė iš visų galimų priimti.

225. Be to, ši išvada gali būti patvirtinama, jeigu jos proporcingumas vertinamas atsižvelgiant į visas biomedicininių tyrimų sektoriuje įgyvendinamas priemones, kiek tai visų pirma susiję su įvairiais išorės kapitalo patekimo būdais įvairių formų bendrovėse.

226. Labiausiai ribojanti priemonė, susijusi su tyrimų laboratorijomis, įsteigtomis kaip sociétés d’exercice libéral à responsabilité limitée, kuri būtent yra Komisijos ieškinio dalykas, dokumente, kur ji įtvirtinta, iš tiesų nustatyta kartu su galimybe investuoti daugiau išorės kapitalo (iki 49 %) į laboratorijas, eksploatuojamas bendrovių, įsteigtų kaip akcinės komanditinės bendrovės, kuriose galima ši didesnių išorės investicijų galimybė, nes šias bendroves reguliuoja daug griežtesnės funkcionavimo taisyklės.

227. Išdėstyti argumentai leidžia teigiamai vertinti Prancūzijos Respublikos priimtos priemonės nuoseklumą ir proporcingumą, tai yra pirmąjį iš dviejų kaltinimų, kuriuos Komisija nurodė savo ieškinyje, todėl jį šiuo klausimu laikau nepagrįstu.

228. Tad Teisingumo Teismui siūlau atmesti ieškinį tiek, kiek Komisija juo prašo pripažinti, kad įstatymu leidusi asmenims, kurie nėra biologai, turėti ne daugiau kaip ketvirtadalį société d'exercice libéral à responsabilité limitée (SELARL), įsteigtos siekiant bendrai eksploatuoti vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas, kapitalo, taigi ir balsavimo teisių, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 43 straipsnį.

B –    Apribojimai, susiję su kapitalo dalių skirtingose bendrovėse įgijimu

a)      Šalių argumentai

229. Komisija mano, kad, be to, įsisteigimo laisvei prieštarauja draudimas fiziniam ar juridiniam asmeniui turėti kapitalo dalių daugiau kaip dviejose bendrovėse, įsteigtose siekiant bendrai eksploatuoti vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas.

230. Kaip matyti iš atsiliepimo į ieškinį 64 punkto, Prancūzijos vyriausybė, priešingai nei pozicija, kurios ji laikėsi ikiteisminėje procedūroje, nuo rašytinio proceso pradžios neginčijo šio kaltinimo pripažindama, kad šis apribojimas neatrodo esąs pateisinamas visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimu.

231. Nepaisant vėlesnio pozicijos pasikeitimo šiuo klausimu triplike, kaip jau nurodyta, atsakovė vis dėlto neprašė atmesti Komisijos ieškinio šioje dalyje. Net 2010 m. kovo 25 d. teismo posėdyje Prancūzijos Respublika tvirtino, kad neginčys ieškinio, kiek jis susijęs su šiuo klausimu.

232. Ta proga, atsakydama į Teisingumo Teismo prašymą, susijusį būtent su šiuo klausimu, Komisija bendrai patvirtino, kad nagrinėjamas draudimas susijęs pirmiausia su biologais, bet taip pat ir su biologais nesančiais asmenimis, toliau iš esmės pakartodama Prancūzijos Respublikos šiuo klausimu pateiktą aiškinimą. Todėl Prancūzijos Respublika paaiškino, kad ginčijamas ribojimas susijęs tik su biologais.

b)      Vertinimas

233. Pirmiausia reikia paaiškinti, kad nors ieškovės iš pradžių suformuluotas kaltinimas darė nuorodą į bendro pobūdžio draudimą, atsižvelgiant į pažodinę 1992 m. birželio 17 d. Dekreto Nr. 92‑545 10 straipsnio formuluotę bei 2010 m. kovo 25 d. teismo posėdyje Prancūzijos Respublikos pateiktus paaiškinimus, akivaizdu, kad šio ieškinio dalyku esantis draudimas yra susijęs su biologo kvalifikaciją turinčiais asmenimis.

234. Iš esmės, Prancūzijos Respublikos teigimu, biologo kvalifikacijos neturintiems asmenims, taigi tiems, kurie nėra nurodyti 1990 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 90‑1258 5 straipsnio antros pastraipos 1 ir 5 punktuose, iš dalies pakeistuose 1992 m. birželio 17 d. Dekreto Nr. 92‑545 11 straipsniu, nenustatyti jokie apribojimai dėl bendrovių, kuriose jie gali turėti kapitalo dalių, skaičiaus; žinoma, atsižvelgiant į maksimalią kiekvienam iš jų leidžiamą dalyvavimo kapitale ribą, lygią 25 %, kaip jau buvo nurodyta.

235. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į šalių argumentus, kurie buvo išplėtoti per procesą, darytina išvada, kad Komisijos ieškinys, kurį atsakovė prašė atmesti, bet tik tiek, kiek jis susijęs su pirmuoju kaltinimu, turi būti tenkinamas, tačiau tik anksčiau nurodytomis sąlygomis.

236. Todėl Teisingumo Teismui reikia pasiūlyti pripažinti, kad uždraudusi fiziniam ar juridiniam asmeniui, nurodytam 1990 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 90‑1258 5 straipsnio antros pastraipos 1 ir 5 punktuose, turėti kapitalo dalių daugiau nei dviejose bendrovėse, įsteigtose siekiant bendrai eksploatuoti vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 43 straipsnį.

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

237. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

238. Šioje byloje Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Prancūzijos Respublikos, o Prancūzijos Respublika reikalavo, kad kiekviena šalis padengtų savo išlaidas.

239. Šiomis sąlygomis, kadangi kiekvienos iš šalių dalis reikalavimų atmesta, siūlau Teisingumo Teismui nurodyti, kad kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

VII – Išvada

240. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:

–        pripažinti, kad uždraudusi fiziniam ar juridiniam asmeniui, nurodytam 1990 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 90‑1258 5 straipsnio antros pastraipos 1 ir 5 punktuose, turėti kapitalo dalių daugiau nei dviejose bendrovėse, įsteigtose siekiant bendrai eksploatuoti vieną ar kelias biomedicininių tyrimų laboratorijas, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 43 straipsnį,

–        atmesti likusią ieškinio dalį,

–        nurodyti Europos Komisijai ir Prancūzijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: italų.

2 – 1991 m. sausio 15 d. Prancūzijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 4, p. 216.

3 – Redakcija, priėmus Ūkio modernizavimo įstatymo Nr. 2008‑776 (2008 m. rugpjūčio 5 d. Prancūzijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 181, p. 12471) 60 straipsniu padarytus pakeitimus.

4 – Žr. naujus Teisingumo Teismo sprendimus: 2010 m. kovo 25 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑392/08, Rink. p. I‑0000, 26 punktas); 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑531/06, Rink. p. I‑0000, 98 punktas); 2008 m. sausio 17 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑152/05, Rink. p. I‑39, 15 punktas); 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑456/05, Rink. p. I‑10517, 15 punktas) ir 2002 m. sausio 30 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑103/00, Rink. p. I‑1147, 23 punktas).

5 – Dar nepaskelbtas Rinkinyje; taip pat žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C‑171/07 ir C‑172/07 (Rink. p. I‑0000).

6 – Komisija savo ieškinyje laikėsi nuomonės, kad šiuo draudimu siekiama užtikrinti profesinį biologų nepriklausomumą; žr. ieškinio 29 punktą.

7 – 2009 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hartlauer (C‑169/07, Rink. p. I‑1721, 29 punktas). Taip pat šiuo klausimu žr. 1984 m. vasario 7 d. Sprendimą Duphar ir kt. (238/82, Rink. p. 523, 16 punktas), 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimą Watts (C‑372/04, Rink. p. I‑4325, 92 ir 146 punktai) ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑141/07, Rink. p. I‑6935, 22 ir 23 punktai).

8 – Teisingumo Teismo sprendimai: 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑299/02, Rink. p. I‑9761, 15 punktas), 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑140/03, Rink. p. I‑3177, 27 punktas) ir 7 išnašoje minėtas Sprendimas Hartlauer (33 punktas).

9 – 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑140/03, minėtas 8 išnašoje).

10 – Minėtos išvados 34 punktas.

11 – 2005 m. balandžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo C‑140/03 35 punktas (išskirta mano).

12 – Šis atribojimas iki šiol aiškiai įtvirtintas Visuomenės sveikatos kodekso, iš dalies pakeisto 2010 m. sausio 13 d. Nutarimu Nr. 2010‑49, L‑6211‑2 straipsnyje.

13 – Prancūzijos Respublika ypač pažymi, kad 25 % kapitalo riba, kurią gali turėti asmenys, nesantys biologais, yra pagrįsta Prancūzijos bendrovių teisės nuostata, t. y. Komercinio kodekso L‑223‑30 straipsniu, pagal kurią tris ketvirtadalius akcijų turinčių akcininkų balsų daugumos reikia priimti nutarimus neeiliniame visuotiniame susirinkime, ypač kapitalo didinimo ar susijungimo atvejais.

14 – Žr. Teisingumo Teismo 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktas) ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Gebhard (C‑55/94, Rink. p. I‑4165).

15 – Žr. minėtą 2009 m. kovo 10 d. Sprendimą Hartlauer (C‑169/07, 46 punktas).

16 – Šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimą Müller‑Fauré ir van Riet (C‑385/99, Rink. p. I‑4509, 67 punktas) ir 2004 m. kovo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑496/01, Rink. p. I‑2351, 66 punktas).

17 – Žr. 5 išnašoje minėtus sprendimus Komisija prieš Italiją ir Apothekerkammer des Saarlandes ir kt.

18 – Šį pavojų Teisingumo Teismas atmetė tuo atveju, kai ligoninės vaistinę valdo ne farmacininkas, būtent dėl to, kad ligoninės negali neteisingai ar netinkamai naudoti vaistų, nes jos pačios yra sveikatos priežiūros paslaugų teikėjos (žr. minėto Sprendimo Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. 48 punktą).

19 – 5 išnašoje minėtas Sprendimas Komisija prieš Italiją (88 punktas).

20 – Žr. 5 išnašoje minėtus sprendimus Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (60 punktas) ir Komisija prieš Italiją (90 punktas).

21 – Šiuo klausimu žr. naują Visuomenės sveikatos kodekso L. 6211‑8 straipsnio tekstą, kuriame aiškiai nurodyta galimybė biologui atlikti kitokius tyrimus nei nurodyti gydytojo paskyrime, ar neatlikti visų gydytojo nurodytų tyrimų, tačiau tik po to, kai tokį pakeitimą privalomai patvirtina paskyrimą įforminęs gydytojas, išskyrus neatidėliotinus atvejus.

22 – Žr. atsakovės tripliko 28 punkte pateiktą konkrečią nuorodą į hepatito C tyrimų kampanijas. Be to, principas aiškiai numatytas Visuomenės sveikatos kodekso L. 6211‑10 straipsnyje, kuris iš dalies buvo pakeistas 2010 m. sausio 13 d. Nutarimu Nr. 2010‑49.

23 – Darydama nuorodą į 2008 m. rugsėjo 23 d. M. Ballereau pristatytą ir sveikatos ministrei R. Bachelot‑Narquin pateiktą ataskaitą dėl biomedicinos reformos, 2006 m. balandžio mėn. daktarių Françoise Lalande, Isabelle Yeni ir Christine Lacombe, esančių Bendrosios socialinių reikalų inspekcijos (IGAS) narėmis, pristatytą ataskaitą Nr. 2006 045 dėl „liberaliosios biomedicinos Prancūzijoje: rezultatai ir perspektyva“ (žr. dubliko 3 ir 5 išnašas).

24 – Išskirta mano.

25 – Priešingai, kaip nurodo atsakovė, nuolatinį globalų biomedicininių tyrimų išlaidų augimą, atsižvelgiant į bendras didėjančias sveikatos išlaidas, galima paaiškinti gyventojų senėjimu ir prevencijos gerinimu, o tai lemia didesnį tyrimų skaičių.

26 – Šiuo klausimu žr. atsakovės atsiliepimo į ieškinį priede pateiktą dokumentą, iš kurio matyti, kad vienas iš tyrimų laboratorijas valdančių didelių grupių įdarbintų medikų siektinų tikslų yra būtent didinti paskirtų paslaugų skaičių, palyginti su laikotarpiu iki kreipimosi į mediką.

27 – Žr. 5 išnašoje minėtą Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (61 punktas).

28 – Žr. 5 išnašoje minėtą Sprendimą Komisija prieš Italiją.

29 – Šiuo klausimu žr. 1991 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Delattre (C‑369/88, Rink. p. I‑1487, 54 punktas).

30 – Žr. 5 išnašoje minėtą Sprendimą Komisija prieš Italiją (55 ir 56 punktas) bei 5 išnašoje minėtą Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (31 ir 32 punktai).

31 – Žr. Sprendimą Komisija prieš Italiją (57 punktas) ir Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (33 punktas). Taip pat pagal analogiją ir, kiek tai susiję su gydymu ligoninėje, žr. 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimą Müller‑Fauré ir van Riet (C‑385/99, Rink. p. I‑4509, 80 punktas) ir 7 išnašoje minėtą Sprendimą Watts (109 punktas).

32 – Žr. 5 išnašoje minėtą Sprendimą Komisija prieš Italiją (63 punktas).

33 – Žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2007 m. kovo 6 d. Sprendimą Placanica ir kt. (C‑338/04, C‑359/04 ir C‑360/04, Rink. p. I‑1891, 53 ir 58 punktai), 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Corporación Dermoestética (C‑500/06, Rink. p. I‑5785, 39 ir 40 punktai) bei 7 išnašoje minėtą Sprendimą Hartlauer (55 punktas).

34 – Žr. šios išvados 45–50 punktus.

35 – Žr. 2008 m. gruodžio 16 d. minėtoje byloje Komisija prieš Italiją (C‑431/06) pateiktą išvadą (87 punktas), taip pat ta pačia prasme tą pačią dieną byloje Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. pateiktą išvadą (49 punktas).

36 – Kalbama apie L. 6211‑1 ir L. 6221‑9 straipsnius (Prancūzijos Respublikos atsiliepimo į ieškinį 41 punktas).

37 – Žr. minėtą Sprendimą Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (60 punktas), kuriuo remiasi Prancūzijos Respublika ir kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjami Vokietijos teisės aktai su numatyta galimybe farmacininkui eksploatuoti ne daugiau kaip tris vienos vaistinės skyrius, už kuriuos jis atsakingas, taip apibrėžiant prekybos politiką, yra nuoseklūs.

38 – Žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, Rink. p. I‑14887, 103 punktas); 2004 m. liepos 13 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑262/02, Rink. p. I‑6569, 24 punktas); 2007 m. birželio 5 d. Sprendimą Rosengren ir kt. (C‑170/04, Rink. p. I‑4071, 39 punktas); 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Ludwigs-Apotheke (C‑143/06, Rink. p. I‑9623, 27 punktas) ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑141/07, Rink. p. I‑6935, 46 punktas).

39 – Šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑41/02, Rink. 2004 p. I‑11375, 46 ir 51 punktus) ir 2008 rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑141/07, Rink. 2008 p. I‑6935, 51 punktas).

40 – Žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2004 m. liepos 13 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑262/02, Rink. p. I‑6569, 37 punktas); 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Schreiber (C‑443/02, Rink. p. I‑7275, 48 punktas) ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑141/07, minėtas 38 išnašoje, 51 punktas).

41 – Pavyzdžiui, reikia nurodyti, kad draudžiama dalyvauti kapitale: a) asmenims, kurie verčiasi kita su sveikata susijusia profesija; b) medicinos tyrimams reikalingų medžiagų arba reagentų tiekėjams, platintojams ar gamintojams.

42 – Pranešta Komisijai 2010 m. kovo 9 d. raštu, kaip jau esu nurodęs.

43 – 16 išnašoje minėtas 2004 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją (67 punktas). Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad biomedicininių tyrimų laboratorijoms nustatyta sąlyga turėti veiklos buveinę Prancūzijoje, kad būtų gautas administracinis leidimas Prancūzijoje vykdyti savo veiklą, viršija tai, kas būtina visuomenės sveikatos apsaugos tikslui pasiekti.

44 – Be to, Prancūzijos Respublika teismo posėdyje patvirtino, kad finansinio dalyvavimo ir balsavimo teisės atribojimo priemonė nėra svetima nacionalinės teisės aktams, nes ji jau buvo taikoma, tačiau tik tiek, kiek tai susiję su santykiais tarp savo veiklą bendrovėje vykdančių biologų ir biologų, kurie yra paprasti investuotojai.

45 – Vadovaujantis atsakovės neginčytais teiginiais, atvejai, kai tyrimų laboratorijos yra valdomos tokia forma, neviršija 4 % visų atvejų ir jų toliau mažėja.

46 – Priešingai nei atsitiko Italijoje ir Vokietijoje, kur farmacininko profesija įsteigus bendrovę buvo leista verstis, – vadovaujantis teisės aktais, kurie buvo pateikti Teisingumo Teismui vertinti bylose, kuriose priimti su šiuo sektoriumi susiję minėti sprendimai, – tik ūkinės bendrijos forma (o Italijoje – taip pat ribotos atsakomybės kooperatinės bendrovės forma), įsteigtos reikalaujamą kvalifikaciją turinčių asmenų.

Full & Egal Universal Law Academy