EUR-Lex -  62009CC0106 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

pateikta 2011 m. balandžio 7 d.(1)

Sujungtos bylos C‑106/09 P ir C‑107/09 P

Europos Komisija (C‑106/09 P),

Ispanijos Karalystė (C‑107/09 P)

prieš

Government of Gibraltar ir Jungtinę Karalystę

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalbos schema – Gibraltaro įmonių pelno mokesčio reforma – Valstybių narių kompetencija tiesioginio apmokestinimo srityje – Pranašumo sąvoka – Regioninis ir materialinis selektyvumas – Mokesčių rojus – Bendrovės, įregistruotos tikslinėse teritorijose (offshore bendrovės)“

I –    Įvadas

1.        Savo apeliaciniais skundais Europos Komisija ir Ispanijos Karalystė siekia panaikinti 2008 m. gruodžio 18 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) sprendimą Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė prieš Komisiją (T‑211/04 ir T‑215/04, Rink. p. II‑3745, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo minėtas teismas panaikino 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą 2005/261/EB dėl Jungtinės Karalystės pagalbos schemos įgyvendinant Government of Gibraltar įmonių pelno mokesčių reformą(2). Tame sprendime Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjama reforma yra su bendrąja rinka nesuderinama pagalbos schema.

2.        Pranašumo ir regioninio bei materialinio selektyvumo pagal EB 87 straipsnio 1 dalį buvimas yra esminė šiuose apeliaciniuose skunduose keliama problema. Pirma, reikia išsiaiškinti, ar teritorija pagal EB 299 straipsnio 4 dalį(3), kuri nėra valstybės narės teritorijos dalis, gali būti remiamasi kaip referenciniu pagrindu taikant EB 87 straipsnio 1 dalį. Konkrečiau kalbant, šioje byloje reikia išnagrinėti esamos teismų praktikos, susijusios su regioniniu selektyvumu, taikymą Gibraltarui.

3.        Antra, Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą, kuris turėtų platesnį poveikį, susijusį su metodika, taikytina netiesioginėms priemonėms, kurios gali būti laikomos valstybės pagalba. Reikia nustatyti, kokį metodą taikant galima įvertinti netiesioginės priemonės, kurios imtasi pagal nacionalines mokesčių taisykles, materialinį selektyvumą, ir kartu paisyti valstybių narių bei Europos Sąjungos kompetencijos pasidalijimo tiesioginių mokesčių srityje.

4.        Komisija Teisingumo Teismui siūlo įvesti naują sąvoką „pagal savo pobūdį diskriminacinė“ mokesčių sistema(4) ir patvirtinti analizės metodą, kuriuo nukrypstama nuo Pranešime dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms(5) aprašyto metodo (toliau – ad hoc metodas).

5.        Priemonė, kuri, remiantis minėta sąvoka, šioje byloje gali būti kvalifikuojama kaip selektyvus pranašumas, yra mokestinė priemonė, taikoma daugiau kaip 99 % Gibraltaro įmonių(6).

6.        Todėl pagrindinis klausimas šioje byloje susijęs su materialiniu selektyvumu ir valstybės pagalbos sąvokos aiškinimu atsižvelgiant į tokį reiškinį, kaip antai žalinga mokesčių konkurencija.

7.        Atlikdamas analizę, regioninį ir materialinį selektyvumą siūlau išnagrinėti paeiliui, tačiau nukrypsiu nuo apeliančių apeliacinių skundų pagrindų pateikimo tvarkos.

II – Ginčo aplinkybės ir skundžiamas sprendimas

A –    „Government of Gibraltar“ pelno mokesčio reforma

8.        2002 m. rugpjūčio 12 d. laišku Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisijai pranešė apie Government of Gibraltar planuojamą įgyvendinti įmonių pelno mokesčio reformą(7).

9.        Įgyvendinus mokesčių reformą nustatytiną apmokestinimo sistemą, kuri būtų taikoma visoms Gibraltare įsteigtoms įmonėms, sudaro darbo užmokesčio fondo mokestis (payroll tax), įmonių nekilnojamojo turto mokestis (business property occupation tax, toliau – BPOT) ir registracijos mokestis (registration fee):

–        darbo užmokesčio fondo mokestis: visos Gibraltaro įmonės privalės mokėti 3 000 GBP metinį darbo užmokesčio fondo mokestį už kiekvieną Gibraltare įdarbintą darbuotoją,

–        BPOT: visos įmonės, Gibraltare užimančios komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą, turės mokėti įmonių nekilnojamojo turto mokestį, kurio norma prilygsta jų mokestinės prievolės pagal bendrą Gibraltare taikomą nekilnojamojo turto mokestį procentinei daliai,

–        registracijos mokestis: visos Gibraltaro įmonės privalės mokėti metinį registracijos mokestį, pelno nesiekiančioms įmonėms jis sudarys 150 GBP per metus, o pelno siekiančioms įmonėms – 300 GBP per metus.

10.      Darbo užmokesčio fondo mokesčio ir BPOT bendra suma negali būti didesnė nei 15 % nuo pelno. Todėl įmonės mokės darbo užmokesčio fondo mokestį ir BPOT, tik jeigu dirbs pelningai.

11.      Tam tikrų rūšių veikla, būtent už finansines paslaugas ir komunalines paslaugas gaunamas pelnas, bus apmokestinamas papildomu mokesčiu.

12.      Finansines paslaugas teikiančios įmonės bus bendrai apmokestinamos (darbo užmokesčio fondo mokestis, BPOT ir papildomas 4–6 % mokestis, kuriuo apmokestinamas teikiant finansines paslaugas gaunamas pelnas) 15 % nuo pelno. Komunalines paslaugas teikiančios įmonės bus apmokestinamos papildomu mokesčiu, kuris bus skaičiuojamas nuo iš jų vykdomos veiklos gauto pelno ir kurio norma bus 35 %. Tokioms įmonėms iš joms privalomo mokėti papildomo mokesčio bus leidžiama išskaičiuoti darbo užmokesčio fondo mokestį ir BPOT(8).

B –    Ginčijamas sprendimas

13.      Išnagrinėjusi pranešimą EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, Komisija nusprendė, kad Gibraltaro įmonių pelno mokesčio reforma, apie kurią pranešė Jungtinė Karalystė, yra valstybės pagalbos schema, nesuderinama su bendrąja rinka, todėl jos negalima įgyvendinti.

14.      Komisija ginčijamo sprendimo 98–152 konstatuojamosiose dalyse iš esmės nurodė, kad reforma yra selektyvi regioniniu ir materialiniu požiūriu. Pirma, kadangi reforma susijusi su įmonių pelno mokesčio sistema, pagal kurią Gibraltaro įmonės apskritai apmokestinamos mažesne norma nei Jungtinės Karalystės įmonės, Komisijos nuomone, reforma Gibraltaro įmonėms suteikiamas selektyvus pranašumas.

15.      Antra, Komisijos teigimu, toliau nurodyti mokesčių reformos aspektai, susiję su darbo užmokesčio fondo mokesčiu ir BPOT, yra selektyvūs materialiniu požiūriu: i) apmokestinimo sąlyga yra pelno gavimas, todėl ji palanki pelno negaunančioms įmonėms; ii) tai, kad nustatyta 15 % viršutinė apmokestinimo riba nuo pelno, yra palankiau toms įmonėms, kurių pelnas nagrinėjamais mokestiniais metais yra mažas jų darbuotojų skaičiaus ir užimamo nekilnojamojo turto atžvilgiu; iii) ir darbo užmokesčio fondo mokestis, ir BPOT pagal savo pobūdį suteikia pranašumą įmonėms, iš tikrųjų fiziškai nevykdančioms veiklos Gibraltare ir dėl to nemokančioms pelno mokesčio.

16.      Galiausiai Komisija padarė išvadą, kad pritaikius minėtą atleidimą nuo mokesčio ir jį sumažinus negautos mokestinės pajamos, prilygstančios valstybės išteklių panaudojimui mokestinių išlaidų forma. Todėl nagrinėjamos priemonės kvalifikuotos kaip naudojant valstybės išteklius valstybės suteiktas pranašumas.

C –    Procesas Bendrajame Teisme, kuriame priimtas skundžiamas sprendimas

17.      2004 m. birželio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais ieškiniais Government of Gibraltar, ieškovė byloje T‑211/04, ir Jungtinė Karalystė, ieškovė byloje T‑215/04, pareiškė ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. 2004 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą Komisijos pusėje. 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi šias bylas buvo nuspręsta sujungti, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

18.      Bendrasis Teismas pripažino pagrįstais du iš trijų ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktų ieškinio pagrindų, atitinkamai susijusių su regioniniu ir materialiniu selektyvumu, ir dėl šios priežasties nenagrinėjo trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu. Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.

III – Dėl apeliacinių skundų

A –    Procesas Teisingumo Teisme

19.      2009 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑106/09 P ir C‑107/09 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimamas sprendimas. 2009 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi sujungtose bylose C‑106/09 P ir C‑107/09 P Airijai buvo leista įstoti į šias bylas Jungtinės Karalystės ir Government of Gibraltar pusėje.

20.      Komisija pateikia vienintelį savo apeliacinio skundo pagrindą, kurį sudaro šešios dalys, susijusios su Bendrojo Teismo atliktu materialinio selektyvumo nagrinėjimu ir EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ispanijos Karalystė savo apeliaciniame skunde pateikia 11 pagrindų, susijusių su Bendrojo Teismo atliktu regioninio ir materialinio selektyvumo nagrinėjimu. Ji taip pat pateikia apeliacinio skundo pagrindus, susijusius su procedūriniais pažeidimais.

21.      Atsiliepimuose į Komisijos ir Ispanijos Karalystės apeliacinius skundus Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad šiuos apeliacinius skundus reikia atmesti. Airija įstojo į bylą Jungtinės Karalystės pusėje tik byloje C‑106/09 P.

22.      2010 m. lapkričio 16 d. posėdyje žodines pastabas pateikė Komisija, Government of Gibraltar, Jungtinės Karalystės vyriausybė, Airija ir Ispanijos vyriausybė.

B –    Pirminės pastabos dėl apeliacinių skundų procedūrinių aspektų. Skundžiamo sprendimo dalinio panaikinimo padariniai

23.      Savo apeliaciniame skunde Komisija kritikuoja tik Bendrojo Teismo sprendimo dalį, susijusią su materialiniu selektyvumu. Komisijos teigimu, ginčijamame sprendime reforma pripažinta selektyvia regioniniu ir materialiniu požiūriu. Todėl ginčijamo sprendimo panaikinimas gali būti tinkamas, tik jeigu teismo sprendime, kuriame ginčijamas sprendimas supeiktas, būtų tinkamai konstatuota, kad abi minėtos išvados yra klaidingos. Todėl jeigu Teisingumo Teismas patenkintų Komisijos apeliacinį skundą, ginčijamo sprendimo panaikinimas nebebūtų pagrįstas ir skundžiamą sprendimą reikėtų panaikinti.

24.      Dėl minėtų argumentų laikausi nuomonės, kad Komisijos apeliacinio skundo patenkinimas negali būti pakankamas pagrindas visam skundžiamam sprendimui panaikinti. Priešingai, jeigu būtų panaikinta skundžiamo sprendimo dalis, susijusi su materialiniu selektyvumu, rezoliucinė šio sprendimo dalis liktų nepakitusi ir to pakaktų ginčijamo sprendimo panaikinimui pateisinti, nes jame padaryta teisinė išvada dėl regioninio selektyvumo buvo klaidinga.

25.      Teritorijos, kaip apibrėžta EB 299 straipsnio 4 dalyje, arba vietos ar regioninės valdžios institucijų atveju ginčijamame sprendime atlikta regioninio selektyvumo analizė yra valstybės pagalbos pagal EB 87 straipsnį buvimo vertinimo elementas. Todėl norėdama iki galo išnagrinėti su regioniniu selektyvumu susijusį aspektą Komisija turėtų priimti naują sprendimą dėl nagrinėjamos schemos teisėtumo, atsižvelgiant į EB 87 straipsnį.

26.      Be to, jeigu Teisingumo Teismas atmestų Bendrojo Teismo motyvavimą, susijusį su materialiniu selektyvumu, dėl to būtų panaikinti atitinkami skundžiamo sprendimo motyvai, bet tai nereikštų ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies patvirtinimo. Pirma, Bendrasis Teismas nenagrinėjo ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto trečiojo ieškinio pagrindo ir, antra, jis negalėjo išnagrinėti Komisijos išvadų, susijusių su nagrinėjamų priemonių suderinamumu su bendrąja rinka, nes geografinis referencinis pagrindas skyrėsi nuo ginčijamame sprendime naudoto referencinio pagrindo (t. y. tai buvo Gibraltaras, o ne Jungtinė Karalystė ir Gibraltaras kartu).

27.      Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, man atrodo, kad Teisingumo Teismas gali atmesti abu apeliacinius skundus visiškai arba pripažinti juos pagrįstais ir kartu grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis išnagrinėtų pirmojoje instancijoje pateiktą trečiąjį ieškinio pagrindą. Bet kuriuo atveju manau, kad šiame proceso etape Teisingumo Teismas negali priimti galutinio sprendimo dėl visų bylos aspektų.

IV – Dėl regioninio selektyvumo(9)

A –    Dėl Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo priimtinumo

28.      Savo procesiniuose dokumentuose Government of Gibraltar teigia, kad Ispanijos Karalystės ir Komisijos argumentais dėl regioninio selektyvumo iš esmės tik pakartojami Bendrajam Teismui pateikti argumentai.

29.      Šiuo atžvilgiu pažymėčiau, kad Ispanijos Karalystė buvo į Bendrojo Teismo nagrinėtą bylą įstojusi šalis, o Komisija gynė ginčijamą sprendimą. Iš esmės ginčo Bendrajame Teisme ribas apibrėžė ne Ispanijos Karalystės ir Komisijos žodiniai argumentai, o Government of Gibraltar ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ieškiniuose pateikti pagrindai.

30.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio aišku, kad į Bendrajame Teisme nagrinėjamą bylą įstoję asmenys laikomi jos šalimis. Todėl Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtoje pastraipoje į bylą įstojusiai šaliai nedraudžiama naudoti kitokių argumentų nei šalies, kurios pusėje ji įstojo į bylą, argumentai, jeigu tik į bylą įstojusi šalis siekia palaikyti tos šalies reikalavimus(10).

31.      Pažymėčiau, kad jeigu Ispanijos Karalystė apeliacinį skundą šioje byloje būtų pateikusi prieš tai neįstojusi į bylą Bendrajame Teisme, jam būtų buvęs taikomas apribojimas tik dėl ginčo dalyko, kurį ieškovai apibrėžė Bendrajame Teisme. Padėtis nesikeistų, jeigu Ispanijos Karalystė nebūtų apskundusi skundžiamo sprendimo ir būtų pateikusi tik pastabas, kuriomis palaikytų Komisijos reikalavimus. Į bylą įstojusi šalis, pagal Procedūros reglamento 115 straipsnį turinti teisę pateikti atsiliepimą, nesant jokio aiškaus apribojimo, privalo turėti galimybę pateikti argumentus, susijusius su bet kuriuo teisės klausimu, kuriuo grindžiamas skundžiamas sprendimas(11). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, privilegijuotosios šalies, kaip antai valstybės narės, kuri buvo į Bendrojo Teismo nagrinėtą bylą įstojusi šalis, procesinė padėtis neabejotinai reiškia, kad tokios šalies pateikto apeliacinio skundo materialinę taikymo sritį gali riboti tik ginčo dalykas, bet ne šios šalies Bendrajam Teismui pateiktų pastabų aprėptis.

32.      Be to, iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos teismo sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami Bendrajame Teisme jau pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai ir kuris iš tiesų tėra vien prašymas peržiūrėti Bendrojo Teismo nagrinėtą ieškinį (o tai nepriskiriama Teisingumo Teismo kompetencijai)(12).

33.      Tačiau jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Antraip apeliacinis procesas netektų dalies savo prasmės(13).

34.      Todėl reikia atmesti visus argumentus dėl Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo nepriimtinumo.

35.      Ispanijos Karalystė taip pat kritikuojama dėl to, kad EB 5 ir EB 307 straipsnių pažeidimais remiasi per vėlai, t. y. dubliko etape. Iš tikrųjų išreikšdama savo poziciją dėl Government of Gibraltar ir Jungtinės Karalystės atsiliepimų Ispanijos Karalystė savo dublike teigia, kad Bendrojo Teismo požiūris prilygsta mokestinio suverenumo suteikimui Gibraltarui, nepaisant to, kad jis turi „ne autonominės teritorijos“ statusą, o tai neatitiktų EB 5 ir EB 307 straipsnių.

36.      Tiesa yra tai, kad Teisingumo Teismas paprastai atmeta bet kokį pagrindą, jeigu jis pirmą kartą pateiktas dubliko etape, išskyrus tris ypatingus atvejus: jeigu akivaizdu, kad nagrinėjamu pagrindu iš tikrųjų tik patikslinamas anksčiau pateiktas pagrindas(14), arba jeigu pagrindas susijęs su viešuoju interesu ir Teisingumo Teismas jį turi iškelti savo iniciatyva(15) arba jeigu pagrindas grindžiamas nauja aplinkybe, paaiškėjusia vykstant procesui(16).

37.      Šioje byloje rėmimąsi EB 5 ir EB 307 straipsnių pažeidimu būtų galima laikyti pirmojo Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindo, kurį ji pateikė ankstesniame apeliacinio proceso etape, išplėtimu, glaudžiai susijusiu su šiuo pagrindu. Tačiau kadangi Ispanijos vyriausybė aiškiai nesieja šio klausimo su minėtu savo apeliacinio skundo pagrindu, Teisingumo Teismas neprivalo nustatyti šio ryšio vietoj apeliantės. Todėl siūlau jį laikyti nepriimtinu.

B –    Dėl Teisingumo Teismo kontrolės aprėpties nagrinėjant apeliacinį skundą, susijusį su Bendrojo Teismo atliktu nacionalinės teisės vertinimu

38.      Atsižvelgdamas į pateikiant Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo šeštąjį pagrindą iškelto klausimo svarbą, siūlau jį išnagrinėti pirmiausia. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas turi pareikšti savo nuomonę dėl Bendrojo Teismo pirmąja instancija nagrinėtiems nacionalinės teisės klausimams teiktinos reikšmės.

39.      Iš pradžių reikia pabrėžti, kad iškeltas klausimas susijęs su tiesioginiu ieškiniu(17).

40.      Pažymiu, jog dar savo labai ankstyvoje praktikoje Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad neprivalo aiškinti nacionalinės teisės nuostatų, todėl nėra įgaliotas nagrinėti kaltinimo, kad priimdama sprendimą Vyriausioji Valdyba pažeidė nacionalinės konstitucinės teisės principus arba nuostatas(18).

41.      Tačiau nepaneigiama, kad Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo jurisdikciją, tiesioginių ieškinių atveju turi remtis konkrečiu požiūriu ar atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės nuostatų aiškinimu, kurį pavadinsiu „interpretacine rekonstrukcija“. Šiuo atžvilgiu manau, kad reikia skirti tris atvejus.

42.      Pirma, Bendrajam Teismui gali tekti tiesiogiai taikyti ir aiškinti valstybės narės vidaus teisę. Taip gali nutikti, jeigu Europos Sąjungos teisės akto nuostatoje daroma nuoroda į nacionalinę teisę arba taikant arbitražinę išlygą(19). Tokiu atveju Bendrasis Teismas nacionalinę teisę taiko taip pat kaip ir kompetentingos jurisdikcijos teismas. Todėl Bendrajam Teismui nacionalinės teisės nuostata prilygsta teisės normai, pagal kurią tam tikri padariniai susiejami su teisiškai reikšmingais faktais. Todėl Bendrasis Teismas turi iš jų padaryti teisines išvadas(20), nepaisant akivaizdžių sunkumų, susijusių su nacionalinės teisės turinio patikra.

43.      Antruoju atveju Bendrasis Teismas netiesiogiai taiko nacionalinę teisę. Tokiomis aplinkybėmis jis nacionalinės teisės taisykles taiko kaip teisės normas, tačiau jų aiškinimo atžvilgiu neveikia kaip kompetentingos jurisdikcijos teismas. Taip yra, pavyzdžiui, kai Bendrasis Teismas kvalifikuoja teisinius santykius, kuriems taikoma atitinkama sąvoka, kuri nelaikoma savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, pvz., santuoka arba sutartis(21). Šiai kategorijai taip pat gali būti priskiriami atvejai, kai Bendrasis Teismas privalo išnagrinėti preliminarų procedūrinio pobūdžio arba su bylos esme susijusį klausimą, pvz., dėl šalies atstovo kaip advokato statuso pagal Teisingumo Teismo statutą(22) arba galiojančio įmonės nuosavybės teisės perleidimo.

44.      Todėl akivaizdu, kad tam tikrais atvejais, kai Bendrasis Teismas taikys nacionalinę teisę, Teisingumo Teismui apeliaciniame procese reikės patikrinti nacionalinių nuostatų turinį teisės, bet ne fakto klausimu.

45.      Trečia, Bendrajam Teismui gali tekti remtis nacionalinės teisės nuostata, kad būtų nustatyta konkreti faktinė padėtis. Taip daugeliu atvejų nutinka taikant Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su valstybės pagalba, visų pirma pranašumo ir selektyvumo sąvokų srityje. Todėl, susiklosčius tokioms aplinkybėms, siekiant nustatyti faktinę padėtį, į kurią turi būti atsižvelgiama taikant Europos Sąjungos teisę, reikia analizuoti nacionalinę teisę(23).

46.      Šioje byloje reikėtų pabrėžti, kad Gibraltaro statuso klausimas, kaip jis reglamentuojamas Europos Sąjungos teisėje, neabejotinai yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali tikrinti.

47.      Kaip yra akivaizdu iš bylos medžiagos, Gibraltaro statusą nacionaliniu lygmeniu taip pat reglamentuoja konstitucinės nuostatos, kurias nagrinėjo Bendrasis Teismas(24). Bendrojo Teismo motyvai dėl Gibraltaro statuso politiniu ir administraciniu lygmeniu yra nacionalinės teisės interpretacinė rekonstrukcija, kuria siekiama nustatyti Gibraltaro faktinę padėtį, atsižvelgiant į Sprendime Azorų salos įtvirtintus kriterijus(25). Todėl Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo teismines funkcijas, netaiko konstitucinių nuostatų, susijusių su Gibraltaro statusu, kaip teisės normų. Priešingai, jis šiomis nuostatomis remiasi, kad įvertintų Gibraltaro padėtį pagal Europos Sąjungos teisę.

48.      Todėl, kad būtų išlaikyta nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės struktūrinė pusiausvyra, siūlau Teisingumo Teismui laikytis nuomonės, jog šioje byloje, Bendrajam Teismui taikius nacionalinės teisės nuostatų, įskaitant konstitucinio pobūdžio nuostatas, interpretacinę rekonstrukciją, kad jis galėtų taikyti Sprendimą Azorų salos, šio apeliacinio skundo atveju nagrinėjame Bendrojo Teismo padarytas faktines išvadas, kurias Teisingumo Teismas galėtų patikrinti tik tuo atveju, jeigu būtų iškreipta aiški jų prasmė.

C –    Dėl išskirtinio Gibraltaro statuso

49.      Nustatyta, kad Gibraltaras(26) yra Europos teritorija, už kurios išorės santykius, remiantis EB 299 straipsnio 4 dalimi, atsako kuri nors valstybė narė ir kuriai taikomos EB sutarties nuostatos(27). Tačiau Akte dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių pritaikomųjų pataisų numatyta, kad tam tikros Sutarties nuostatos Gibraltarui netaikomos(28).

50.      Pagal prie Lisabonos sutarties pridėtą 55 deklaraciją Sutartys taikomos Gibraltarui kaip Europos teritorijai, už kurios išorės santykius atsako kuri nors valstybė narė. Tai nereiškia, kad keičiamos atitinkamos suinteresuotų valstybių narių pozicijos.

51.      Kaip yra glaustai nurodęs Teisingumo Teismas(29), Ispanijos karalius perleido Gibraltarą britų Karūnai 1713 m. liepos 13 d. jo ir Didžiosios Britanijos karalienės sudaryta Utrechto sutartimi, kuri buvo viena iš karą dėl Ispanijos sosto paveldėjimo baigiančių sutarčių. Šios sutarties X straipsnio paskutiniame sakinyje buvo nurodyta, kad jei britų Karūna kada nors ketintų dovanoti, parduoti arba kaip nors kitaip perleisti Gibraltaro miesto nuosavybę, pirmenybę ji turėtų teikti Ispanijos Karalystei kitų suinteresuotųjų asmenų atžvilgiu.

52.      Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad šiuo metu Gibraltaras yra britų Karūnos kolonija ir nėra Jungtinės Karalystės dalis. Vykdomąją valdžią ten vykdo Karalienės paskirtas gubernatorius, o nustatytą vidaus kompetenciją – vietiniu lygiu išrinktas Chief minister ir ministrai. Pastarieji yra atsakingi Įstatymų leidybos rūmams (House of Assembly), į kuriuos rinkimai vyksta kas penkeri metai. Įstatymų leidybos rūmai turi teisę priimti su nustatytais vidaus reikalais susijusius įstatymus. Tačiau gubernatorius turi teisę atsisakyti patvirtinti įstatymą. Be to, Jungtinės Karalystės parlamentas ir Karalienė Taryboje (Queen in Council) turi teisę priimti Gibraltare taikomus įstatymus. Gibraltaras turi savo teismus. Vis dėlto egzistuoja galimybė Gibraltaro Aukščiausiojo teismo sprendimus apskųsti Slaptosios tarybos teisminei komisijai (Judicial Committee of the Privy Council)(30).

53.      Galiausiai svarbu paminėti Jungtinių Tautų rezoliuciją Nr. 1514 ir apsisprendimo teisę, kurios pareikalavo Gibraltaro valdžios institucijos(31). 2004 m. rugpjūčio 4 d. surengtoje neeilinėje sesijoje Gibraltaro parlamentas vienbalsiai priėmė siūlymą paskelbti Gibraltaro žmonių „neatimamą apsisprendimo teisę“. Naujoji Gibraltaro Konstitucija „Gibraltar Constitution Order“(32) įsigaliojo po to, kai buvo patvirtinta referendumo(33), pagal ją Gibraltarui suteikta labai plati autonomija ir kartu patvirtinta britų aukščiausioji valdžia šios teritorijos atžvilgiu(34).

D –    Dėl valstybės pagalbos taisyklių taikytinumo EB 299 straipsnio 4 dalyje nurodytoms teritorijoms

54.      Pirmiausia reikia turėti omenyje, kad mokestinės priemonės regioninis selektyvumas vertinamas atsižvelgiant į įprastą mokesčio normą, t. y. galiojančią geografinėje teritorijoje, laikomoje referencine teritorija. Šiuo atveju Bendrajam Teismui teko sunki užduotis nustatyti, ar teisinga laikytis nuomonės, kurios laikėsi Komisija, kad Jungtinė Karalystė ir Gibraltaras sudaro vieną vienetą, o gal reikėtų pripažinti, kad Gibraltaras yra tinkamas referencinis pagrindas.

55.      Mano nuomone, šis klausimas susijęs su savarankišku Europos Sąjungos teisės aiškinimu. Pagal pirminę teisę Gibraltarui Europos Sąjungos teisinėje sistemoje yra suteiktas specialus statusas. Todėl šio statuso teisiniai padariniai taikant valstybės pagalbą reglamentuojančią Europos Sąjungos teisę nepriklauso nuo tarptautinėje teisėje apibrėžiamo Gibraltaro statuso, juo labiau nuo to, kaip jo statusas apibrėžiamas pagal Jungtinės Karalystės konstitucinę teisę; šie padariniai kyla tik iš Sutarties aiškinimo. Aišku, tarptautinėje teisėje ir valstybės narės konstitucinėje teisėje gali būti apibrėžiami elementai, teisinės aplinkybės, kurioms taikoma Europos Sąjungos teisė. Tačiau šie elementai neturi jokios įtakos aplinkybei, kad teisiniai klausimai, kuriuos Teisingumo Teismo prašoma išspręsti šiuose apeliaciniuose skunduose, yra išimtinai Bendrijos pobūdžio.

56.      Sprendime Azorų salos(35) pagrindinis klausimas buvo tas, ar nagrinėjamas mokesčių sumažinimas galėjo būti laikomas visuotinai taikoma priemone Azoruose, o gal kalba ėjo apie selektyvią priemonę, kuria pranašumas suteikiamas tik Azoruose įsisteigusiems subjektams Portugalijoje veikiančių subjektų atžvilgiu.

57.      Kaip siūlė generalinis advokatas L. A. Geelhoed, kad būtų galima manyti, jog priemonė nėra selektyvi, regionas turi būti autonomiškas instituciniu, procedūriniu ir ekonominiu požiūriais(36). Iš tiesų Sprendime Azorų salos Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog tam, kad tokiomis aplinkybėmis priimtą sprendimą būtų galima laikyti priimtu įgyvendinant pakankamai autonominius įgaliojimus, pirmiausia reikia, kad šį sprendimą priimtų regiono ar vietos valdžios institucija, kuri konstituciniu požiūriu turi nuo centrinės vyriausybės atskirą politinį ir administracinį statusą. Be to, reikia, kad priimant šį sprendimą centrinė vyriausybė nebūtų galėjusi tiesiogiai daryti įtakos jo turiniui. Galiausiai regione esančioms įmonėms taikomo nacionalinio mokesčio tarifo sumažinimo finansiniai padariniai negali būti kompensuojami kitų regionų ar centrinės vyriausybės parama arba subsidijomis(37). Šiek tiek patikslinęs šiuos principus, Teisingumo Teismas juos pakartojo byloje UGT‑Rioja. Dėl trečiosios sąlygos jis konkrečiai nurodė, kad tai yra „ekonominės bei finansinės autonomijos“ klausimas(38).

58.      Sprendimas Azorų salos neabejotinai svarbus tuo, kad nors jis nebuvo susijęs su federacine valstybe, kurioje simetriškai paskirstoma mokesčių srities kompetencija, Teisingumo Teismas nekonstatavo, kad referencinis pagrindas būtinai turi atitikti visą valstybės narės teritoriją(39). Teisingumo Teismas nurodė priešingai, kad regioninės valdžios institucijos mokesčių taisyklių referencinis pagrindas galėtų prilygti jos pačios teritorijai, jeigu šis subjektas būtų pakankamai autonomiškas nuo atitinkamos valstybės narės centrinės vyriausybės.

59.      Atsižvelgiant į Gibraltaro statusą pagal EB 299 straipsnio 4 dalį, Sutarties nuostatos, visų pirma susijusios su valstybės pagalba, Gibraltarui yra taikomos. Be to, Jungtinė Karalystė galėjo įstoti į Europos Bendrijas nesant šiai valstybei narei ir Gibraltarui, priskiriamam prie teritorijų, kurių santykiai su Europos Sąjunga turi ypatingą statusą, bendros mokesčių sistemos.

60.      Dėl nurodytų motyvų nemanau, jog, aiškinant Sutartį atsižvelgiant į jos tikslą, būtų galima reikalauti, kad Jungtinė Karalystė Gibraltaro teritorijai taikytų savo mokesčių sistemą. Kita vertus, kadangi Sutartyse nėra numatyta jokios nuostatos, kuria būtų leidžiama nukrypti nuo valstybės pagalbos taisyklių taikymo nagrinėjamoje teritorijoje, manau, logiška, kad su regioniniu selektyvumu susijusias taisykles reikėtų vertinti laikantis tokių pačių principų kaip ir kitiems intravalstybiniams vienetams, turintiems savo mokestinę kompetenciją, taikomi principai(40). Manau, kad tik tokiu aiškinimu patvirtinamas EB 299 straipsnio 4 dalies, skaitomos kartu su principu, kad Gibraltarui taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, veiksmingumas.

61.      Be to, priešingai nei teigia Ispanijos Karalystė, to, kad Teisingumo Teismui anksčiau nėra tekę nagrinėti atvejo, susijusio su teritorija, už kurios santykius atsakinga valstybė narė, nepakanka, kad Sprendime Azorų salos suformuluota teismo praktika iš karto nebūtų taikoma Gibraltarui.

62.      Todėl reikia daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas galėjo taikyti minėtą teismo praktiką Gibraltaro atvejui ir kad toks požiūris savaime nereiškė jokių su valstybės pagalbos sąvoka pagal EB 87 straipsnio 1 dalį siejamų kriterijų pažeidimo. Turėsiu šias bendras pastabas omenyje, kai analizuosiu įvairius Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindus.

E –    Pirmasis Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su neatsižvelgimu į Gibraltaro statusą

1.      Argumentai

63.      Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė EB 299 straipsnio 4 dalį, nes nepaisė Gibraltaro teisinio statuso pagal tarptautinę teisę, kai neatsižvelgė į Jungtinių Tautų chartijos 74 straipsnį, ir pagal Europos Sąjungos teisę ir kad apmokestinimo srityje pavertė Gibraltarą nauja Europos Sąjungos valstybe nare. Ispanijos Karalystė teigia, kad dėl Bendrojo Teismo požiūrio Gibraltaras be jokios veiksmingos kontrolės galėjo patvirtinti žalingas mokesčių priemones.

2.      Dėl priimtinumo

64.      Government of Gibraltar manymu, Ispanijos Karalystės argumentas, jog Bendrasis Teismas turėjo remtis Jungtinių Tautų chartijos 74 straipsniu, yra nepriimtinas. Atsižvelgdamas į šios išvados 35 ir 36 punktuose nurodytas aplinkybes, siūlau šią pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalį pripažinti priimtina.

3.      Dėl esmės

65.      Mano nuomone, pagrindinis ir vienintelis reikšmingas aspektas, kurį reikia išsiaiškinti atsakant į Ispanijos Karalystės apeliacinį skundą, yra tas, ar Bendrasis Teismas teisingai įvertino Gibraltaro statusą pagal Europos Sąjungos teisę.

66.      Šiuo atžvilgiu tereikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 5–10 punktuose Bendrasis Teismas Gibraltaro statusą apibendrino panašiai kaip ir Teisingumo Teismas jau minėtame Sprendime Ispanija prieš Jungtinę Karalystę. Skundžiamo sprendimo 10 punkte jis taip pat teisingai nurodė Gibraltaro padėtį atsižvelgiant į EB 299 straipsnio 4 dalį.

67.      Kalbant apie skundžiamo sprendimo 98–100 punktus, kuriuose analizuojama nacionalinė teisė, kaip jau nurodžiau, Teisingumo Teismas tikrina tik tai, ar neiškreipta aiški faktų prasmė; tačiau tokiu iškreipimu nebuvo remiamasi, ir bet kuriuo atveju skaitant atitinkamus punktus aišku, kad šią iškreipimo galimybę reikia atmesti.

68.      Be to, pažymėčiau, kad Bendrojo Teismo motyvavimas, kurį pateikiant primintos ir Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnio nuostatos, yra tarp argumentų, kuriais siekta patikrinti, ar Gibraltaras atitinka antrąją Sprendime Azorų salos nustatytą sąlygą, t. y. teisėkūros autonomijos sąlygą.

69.      Tokiomis aplinkybėmis tereikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas daugelį kartų yra pabrėžęs, kad Bendrijos kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės(41); akivaizdžiausias šios teismų praktikos pavyzdys yra Sprendimas Racke(42). Todėl Bendrasis Teismas, analizuodamas Sprendime Azorų salos nustatytų sąlygų taikymą Gibraltarui, galėjo pagrįstai remtis Jungtinių Tautų chartija. Tačiau remiantis tuo negalima daryti išvados, kad Bendrasis Teismas turėjo analizuoti ir kitas minėtos Chartijos nuostatas, pvz., 74 straipsnį, kuriame, be to, mano nuomone, reglamentuojami klausimai, kurių, pirma, neapėmė ginčijamas sprendimas, ir, antra, kurių nebuvo Bendrajame Teisme pateiktuose ieškiniuose.

70.      Iš tikrųjų dėl klausimo, ar nagrinėjama mokesčių reforma buvo parengta, Jungtinės Karalystės centrinei vyriausybei neturint galimybės tiesiogiai reguliuoti jos turinio, manau, kad Chartijos 74 straipsnyje nurodyto geros kaimynystės principo laikymosi klausimas yra atskiras nuo skundžiamo sprendimo 90–100 punktuose Bendrojo Teismo atliktos analizės. Todėl jeigu Ispanijos Karalystės argumentą aiškintume kaip tokį, kuriuo teigiama, kad skundžiamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų, šis argumentas negalėtų būti pripažintas pagrįstu.

71.      Galiausiai nė iš vieno skundžiamo sprendimo punkto negalima spręsti, kad Bendrasis Teismas Gibraltarą prilygino naujai valstybei narei. Visų pirma negalima šitaip aiškinti Bendrojo Teismo motyvavimo, susijusio su regioniniu selektyvumu, kai, išnagrinėjęs Gibraltaro padėtį pagal Sprendime Azorų salos nustatytus kriterijus, skundžiamo sprendimo 115 punkte jis konstatavo, kad referencinis pagrindas yra tik Gibraltaras.

72.      Taip jis tiesiog taikė Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, vertinant priemonės selektyvumą, referencinis pagrindas nebūtinai turi būti apibrėžiamas pagal atitinkamos valstybės narės teritorijos ribas(43).

73.      Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, siūlau pirmąjį Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindą atmesti kaip nepagrįstą.

F –    Ketvirtasis Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su neatsižvelgimu į reikalavimą, kad valstybės pagalba turi būti suteikta valstybės arba iš valstybės išteklių

1.      Argumentai

74.      Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, kad geografinis referencinis pagrindas taikant EB 87 straipsnio 1 dalį būtinai turi būti Gibraltaro teritorija ir Jungtinės Karalystės arba Ispanijos Karalystės teritorija. Jos nuomone, pagalbos sąvoka pagal minėtą straipsnį apima tiesiogiai arba netiesiogiai panaudojus valstybės narės išteklius suteiktą pranašumą. Tačiau Gibraltaras yra ne valstybė narė, o tiesiog pagal EB 299 straipsnio 4 dalį jokios valstybės narės dalimi nesanti teritorija.

2.      Vertinimas

75.      Kaip jau nurodžiau, vienintelis EB 299 straipsnio 4 dalies, skaitomos kartu su principu, kad valstybės pagalbos taisyklės taikomos Gibraltarui, esmę atitinkantis aiškinimas yra tas, kad šioje byloje reikia taikyti teismų praktikoje, susijusioje su savo mokestinę kompetenciją turinčiais regionais ir teritorijomis, nustatytus principus.

76.      Todėl siūlau ketvirtąjį Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindą atmesti kaip nepagrįstą.

G –    Penktasis Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su nediskriminavimo principo pažeidimu

1.      Argumentai

77.      Penktajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė tvirtina, kad Bendrasis Teismas, taikydamas Sprendimą Azorų salos šioje byloje nagrinėjamam atvejui, kuris vis dėlto yra susijęs su visai kitokia situacija, pažeidė nediskriminavimo principą. Pirma, Bendrasis Teismas Gibraltarui, turinčiam kolonijos statusą, taikė Sprendime Azorų salos nustatytus kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas yra nustatęs valstybės narės regionui. Antra, byla Azorų salos buvo susijusi tik su pelno mokesčio normos sumažinimu, o ne su visos įmonių pelno mokesčio sistemos įvedimu.

2.      Dėl priimtinumo

78.      Government of Gibraltar teigia, kad penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikėtų laikyti nauju teisiniu pagrindu ir todėl pripažinti jį nepriimtinu.

79.      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrojo Teismo svarstytos bylos dalyko. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją tik ištirti Bendrajame Teisme nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą. Todėl šalis negali Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti teisinį pagrindą, kurio nebuvo nurodžiusi Bendrajame Teisme, nes tai reikštų suteikti jai leidimą pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnę bylą, nei nagrinėjo Bendrasis Teismas(44).

80.      Tačiau pažymėčiau, kad, siaurai aiškinant teismų praktiką, privilegijuotajai šaliai, kaip antai valstybei narei, gali būti atimta galimybė Teisingumo Teismui pateikti kitokius pagrindus nei Bendrajame Teisme pateikti pagrindai. Kadangi pastarieji pagrindai buvo nukreipti prieš ginčijamą sprendimą, man atrodo normalu, kad apeliaciniame procese jie turėtų kisti, nes yra nukreipiami prieš teismo sprendimą, priimtą išnagrinėjus pradinius ieškinius. Manau, kad pagrindai, kuriuos dėl Bendrojo Teismo sprendimo gali pateikti valstybė narė, neturėtų būti apriboti vien todėl, kad valstybė narė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmąja instancija, nors tik kaip į bylą įstojusi šalis.

81.      Nors dėl to Gibraltaras siekia apkaltinti Ispanijos Karalystę ginčo sąlygų pakeitimu, į šį kaltinimą negali būti atsižvelgta, nes ginčas negali pasikeisti dėl to, kad remiamasi kaltinimu, jog taikant Sprendime Azorų salos suformuluotą teismo praktiką buvo pažeistas nediskriminavimo principas. Ši praktika kaip tik sudaro Bendrojo Teismo motyvavimo esmę, todėl siūlau penktąjį apeliacinio skundo pagrindą pripažinti priimtinu.

3.      Dėl esmės

82.      Pirmiausia pažymėsiu, jog pagal vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principą reikalaujama, kad panašūs atvejai nebūtų vertinami skirtingai, o skirtingi atvejai – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas(45).

83.      Šioje byloje Ispanijos Karalystė kelia klausimą, ar, atsižvelgiant į Azorų ir Gibraltaro statuso skirtumus, Sprendime Azorų salos suformuluotą teismo praktiką buvo teisiškai pagrįsta tiesiogiai taikyti Gibraltarui.

84.      Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad tiek, kiek Bendrasis Teismas rėmėsi minėta teismo praktika, jis šių dviejų teritorijų nelygino tarpusavyje. Todėl manau, kad Ispanijos Karalystės iškeltas klausimas neturi reikšmės valstybės pagalbą reglamentuojančių nuostatų taikymui.

85.      Priešingai, tiek, kiek pozicija, kurios Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime Azorų salos, yra EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimo pagrindas, galintis būti taikomas įvairioms teritorijoms ir subjektams, iš pradžių svarbiausia apibrėžti Europos Sąjungos teisės taikymo sritį tokiais atvejais.

86.      Taigi, kalbant apie teritorijas ir regionus, dėl bendros praeities ar nesenų regioninės autonomijos pokyčių susijusius ypatingais ryšiais su tam tikromis valstybėmis narėmis, manau, kad reikėtų taikyti dviejų etapų motyvavimą.

87.      Pirma, reikia patikrinti, ar EB sutartis taikoma tokiai teritorijai. Jeigu taip, ar tai būtų infravalstybinis vienetas, autonominė teritorija, ar už valstybės narės teritorijos ribų esanti teritorija; antrajame etape, atsižvelgiant į Sprendime Azorų salos suformuluotą teismo praktiką, reikėtų nustatyti tinkamą referencinį pagrindą.

88.      Todėl manau, kad Bendrasis Teismas, nustatęs Gibraltaro statusą pagal EB sutartį, teisingai taikė Sprendime Azorų salos Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus ir jam negrėsė pažeisti nediskriminavimo principą.

89.      Galiausiai manau, kad bet koks skirtumas, susijęs su mokesčių reformų, kurios galėjo būti įgyvendintos Azorų salose ir Gibraltare, mastu, šiuo atžvilgiu neturi jokios įtakos.

90.      Todėl siūlau penktąjį apeliacinio skundo pagrindą atmesti kaip nepagrįstą.

H –    Dėl šeštojo Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Sprendime „Azorų salos“ nustatytų sąlygų pažeidimu

1.      Argumentai

91.      Šeštajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, jog Bendrasis Teismas pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį, nes klaidingai konstatavo, kad išvadai dėl regioninio selektyvumo nebuvimo padaryti yra įvykdytos Sprendime Azorų salos nustatytos sąlygos. Ispanijos Karalystė kritikuoja skundžiamo sprendimo 76–117 punktus.

2.      Vertinimas

92.      Kaip jau nurodžiau, siūlau Teisingumo Teismui Bendrojo Teismo motyvavimą, susijusį su nacionalinės teisės aiškinimu, tikrinti tik tuo atžvilgiu, ar, vertinant Sprendime Azorų salos nustatytas sąlygas, nebuvo iškreipta aiški nacionalinės teisės nuostatų prasmė.

93.      Remiantis Sprendime Azorų salos suformuluota teismo praktika, kad regioninės ar vietos valdžios institucijos sprendimą būtų galima laikyti priimtu įgyvendinant pakankamai autonominius šios institucijos įgaliojimus, turi būti įvykdyti trys institucinės, procedūrinės ir ekonominės bei finansinės autonomijos kriterijai(46).

94.      Pirma, kiek tai susiję su institucine autonomija, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 89 punkte nustatė tik tai, jog „šalys pagrindinėje byloje“ pripažįsta, kad Gibraltaro valdžios institucijos konstituciniu požiūriu turi atskirą statusą. Tačiau Ispanijos Karalystė abejoja bet kokio susitarimo buvimu, remdamasi „visų šalių susitarimu“, ir teigia, jog niekada nesilaikė nuomonės, kad Gibraltaras turi politinę ir administracinę autonomiją.

95.      Šiuo atžvilgiu pažymėčiau, kad skundžiamo sprendimo 89 punkte minėtas susitarimas yra siejamas su pagrindinės bylos šalimis. Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo nagrinėjamoje byloje dalyvavo kaip į bylą įstojusi šalis, o tai reiškia, kad dėl minėto susitarimo į ją negalima atsižvelgti. Todėl skundžiamo sprendimo 89 punkte niekas neiškreipta, nes jis grindžiamas pagrindinės bylos šalių nuomonių konvergencija, be to, šio aspekto neginčija jokia kita Teisingumo Teisme nagrinėjamos apeliacinės bylos šalis.

96.      Taip pat turiu atkreipti dėmesį į prieštaringą Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pobūdį, nes ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde ji teigia, kad Gibraltaras nėra Jungtinės Karalystės dalis, ir kartu šeštajame apeliacinio skundo pagrinde tvirtina, kad Gibraltaras neturi atskiro nuo Jungtinės Karalystės valdžios politinio ir administracinio statuso.

97.      Antra, kalbant apie procedūrinę autonomiją, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas, pasirėmęs atitinkamomis Gibraltaro Konstitucijos nuostatomis, padarė išvadą, jog pagal minėtos Konstitucijos 33 ir 34 straipsnius Gubernatoriui suteikti įgaliojimai, kurie niekada nebuvo įgyvendinami apmokestinimo srityje, neįrodo, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė galėjo tiesiogiai reguliuoti mokesčių reformos turinį.

98.      Šiuo atžvilgiu pažymėčiau, jog EB 225 straipsnyje, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoje pastraipoje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkte visų pirma reikalaujama, kad jeigu apeliantas teigia, jog Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis turi tiksliai nurodyti, kokių įrodymų prasmę Bendrasis Teismas tariamai iškreipė ir įrodyti vertinimo klaidas, dėl kurių, apelianto nuomone, ši prasmė buvo iškreipta(47). Toks iškreipimas konstatuotinas, kai, nesant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas(48).

99.      Atsižvelgiant į Ispanijos Karalystės argumentus, kuriais iš esmės siekiama sukelti abejonių dėl atitinkamų nacionalinių nuostatų prasmės ir visų pirma atkreipti dėmesį į hipotetinį Jungtinės Karalystės intervencinių įgaliojimų buvimą, neįmanoma konstatuoti, kad Bendrasis Teismas būtų kaip nors pakeitęs tikslią Gibraltaro Konstitucijos prasmę.

100. Galiausiai, kalbant apie ekonominę ir finansinę autonomiją, pažymėčiau, jog iš teismų praktikos aišku, kad tam, jog nebūtų įvykdyta Sprendime Azorų salos nustatyta trečioji sąlyga, turi būti kompensavimas, t. y. mokestinės priemonės, kurią patvirtino už ją atsakingos institucijos, ir šios valstybės prisiimtų sumų priežastinis ryšys(49). Todėl Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 106 punkte teisingai rėmėsi tokiu Sprendimo Azorų salos aiškinimu.

101. Be to, kartu su savo apeliacinio skundo pagrindu Ispanijos Karalystė nepateikia jokio argumento, įrodančio, kad būtų iškreipta aiški prasmė įrodymų, kuriuos Bendrasis Teismas tyrė skundžiamo sprendimo 108–113 punktuose ir kuriais jis grindė savo išvadą, jog, nesant Komisijos pateiktų priešingų įrodymų, Gibraltaras negavo jokios finansinės paramos iš Jungtinės Karalystės, kad kompensuotų mokesčių reformos finansinius padarinius.

102. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau atmesti kaip nepagrįstą visą šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą.

I –    Dėl septintojo ir devintojo Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su tariamu Sprendime „Azorų salos“ nustatytos ketvirtosios sąlygos buvimu

1.      Argumentai

103. Septintajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Sprendimą Azorų salos, nes netaikė ketvirtosios sąlygos, kurią Ispanijos Karalystė nurodo esant. Ispanijos Karalystės teigimu, autonomijai turėtų būti taikomi tam tikri būtinieji reikalavimai, kad būtų išvengta visiškai skirtingų, bendrajai rinkai kenkiančių mokesčių sistemų buvimo regioniniu lygmeniu.

104. Devintajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė tvirtina, kad skundžiamame sprendime nenurodyti motyvai, dėl kurių atmesta tokios ketvirtosios sąlygos buvimo galimybė, o jo 88 punkte tiesiog pažymėta, kad Sprendimas Azorų salos nesuteikia šiai sąlygai jokio pagrindo.

2.      Vertinimas

105. Pateikdama septintąjį apeliacinio skundo pagrindą Ispanijos Karalystė siekia įrodyti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 88 punkte padarė teisės klaidą. Ispanijos Karalystė, remdamasi Sprendimo Azorų salos 47 punktu, siekia nustatyti ketvirtąją sąlygą, kuria būtų papildytos Teisingumo Teismo tame sprendime nustatytos trys sąlygos.

106. Sprendime UGT‑Rioja Teisingumo Teismas atmetė ketvirtosios sąlygos buvimo galimybę, anuo atveju – Sprendime Azorų salos nustatytų trijų kriterijų taikymo išankstinę sąlygą(50). Teisingumo Teismas nurodė, kad „vienintelės sąlygos, kurias reikia įvykdyti tam, kad infravalstybinio vieneto kompetencijai priklausanti teritorija būtų šio vieneto priimto sprendimo selektyviam pobūdžiui nustatyti tinkamas pagrindas, yra institucinės autonomijos, procedūrinės autonomijos ir ekonominės bei finansinės autonomijos sąlygos, apibūdintos minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 67 punkte“.

107. Remiantis tuo reikia daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas niekada nebuvo nustatęs ketvirtosios sąlygos, kurią Ispanijos Karalystė mano galinti nustatyti iš Sprendimo Azorų salos. Todėl siūlau septintąjį apeliacinio skundo pagrindą atmesti kaip nepagrįstą.

108. Atsižvelgiant į tokį atsakymą, devintojo apeliacinio skundo pagrindo nagrinėti nereikia.

J –    Dėl Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo antrojo ir trečiojo pagrindų

109. Kadangi šie pagrindai yra panašūs, siūlau juos nagrinėti kartu.

1.      Argumentai

110. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, jog Bendrajam Teismui konstatavus, kad neįmanoma palyginti Gibraltare įsisteigusioms įmonėms taikomo mokesčių režimo ir Jungtinėje Karalystėje įsisteigusioms įmonėms taikomo mokesčių režimo, EB 87 straipsnio 1 dalis netenka prasmės. Aiškinant šią nuostatą reikia atsižvelgti į tai, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (anglų k. OECD) laiko Gibraltarą „mokesčių rojumi“, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – „offshore finansų centru“.

111. Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė tvirtina, kad Bendrasis Teismas EB 87 straipsnį turėjo aiškinti atsižvelgdamas į 2004 m. liepos 16 d. Europos centrinio banko (ECB) gaires. Jos teigimu, iš šių gairių, kurios priskiriamos privalomai Europos Sąjungos teisei, matyti, kad Gibraltaras yra „offshore finansų centras“. Atsiliepime Ispanijos Karalystė visų pirma teigia, kad Jungtinė Karalystė priklauso Europos centrinių bankų sistemai (ECBS) ir kad ECBS statuto 5 straipsnis yra minėtų ECB gairių teisinis pagrindas.

2.      Vertinimas

112. Šiais dviem apeliacinio skundo pagrindais Ispanijos Karalystė iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis, vertindamas Gibraltaro mokesčių reformą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į aspektus, susijusius su tuo, kaip Gibraltarą vertina tarptautinės finansų organizacijos ir institucijos.

113. Todėl minėtus apeliacinio skundo pagrindus galima aiškinti kaip grindžiamus tariamai nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu, ir tai yra teisės klausimas, kuris gali būti tikrinamas teismo apeliaciniame procese(51).

114. Tačiau, nesant reikalo nagrinėti antrojo ir trečiojo apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su nepakankamu motyvavimu, reikia pažymėti, kad šie pagrindai neturi reikšmės, nes net jeigu būtų pagrįsti, jie negalėtų būti pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

115. Nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teismo užduotis yra tik įvertinti, ar atlikdamas teisminę kontrolę Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos. Todėl vienintelis klausimas yra tas, ar Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai konstatuoti, kad numatyta Gibraltaro mokesčių reforma atitiko valstybės pagalbos taisykles ir atitinkamai ar jis galėjo pagrįstai panaikinti ginčijamą sprendimą. Tarptautiniai tyrimai kovos su žalingomis mokesčių priemonėmis srityje negali paneigti Bendrojo Teismo padarytos išvados.

116. Todėl antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti kaip nereikšmingus.

V –    Tiesioginiai mokesčiai ir valstybės pagalba(52)

A –    Pirminės pastabos, susijusios su Komisijos apeliacinio skundo struktūra

117. Komisija savo apeliaciniame skunde remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį. Nors Komisija savo apeliacinio skundo pagrindą padalijo į šešias dalis, man atrodo, kad iš esmės ji ginčija tris Bendrojo Teismo motyvavimo elementus.

118. Pirmasis aspektas, kurį apima pirmoji apeliacinio skundo pagrindo dalis, susijęs su tuo, kaip Bendrasis Teismas vertino Bendrijos valstybės pagalbos taisyklių ir valstybių narių įgaliojimų tiesioginių mokesčių srityje santykį. Antrasis aspektas, kurį apima antroji, trečioji, ketvirtoji ir penktoji apeliacinio skundo pagrindo dalys, iš esmės susijęs su tariamai neteisingu selektyvumo kriterijaus vertinimu. Galiausiai šeštoji vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalis susijusi su trečiuoju aspektu, kuris yra glaudžiai susijęs su antruoju aspektu, t. y. tariamu nepakankamu motyvavimu, kiek tai susiję su ginčijamame sprendime pateiktų trijų selektyvumo elementų ištyrimu.

119. Todėl siūlau apeliacinį skundą nagrinėti atsižvelgiant į minėtus tris pagrindinius Komisijos argumentus.

120. Iš pradžių pabrėžčiau, kad savo apeliaciniame skunde Komisija ragina Teisingumo Teismą nebesivadovauti iki šiol veikusia sistema, susijusia su EB 87 straipsnio 1 dalies taikymu netiesioginės paramos priemonėms, pagal minėtą nuostatą galinčioms reikšti valstybės pagalbą, kaip antai atleidimui nuo mokesčių ar kitoms netiesioginės paramos formoms.

121. Vertinant tokias priemones, turi būti lyginama, viena vertus, atitinkamų įmonių padėtis tokių priemonių taikymo atveju ir, kita vertus, referencinis kriterijus, t. y. objektyvus standartas, pvz., pagal bendrą teisę taikoma mokesčių sistema arba privataus investuotojo kriterijus. Mokestinės paramos priemonių vertinimas grindžiamas naudą iš valstybių narių, joms įgyvendinant savo mokestinę kompetenciją, patvirtintų mechanizmų gaunančių subjektų faktinės padėties ir teisiškai nustatytos mokesčių sistemos, taikomos toje pačioje referencinėje teritorijoje, palyginimu.

B –    Dėl žalingos mokesčių konkurencijos sąvokos

122. Ekonominės veiklos, prekybos ir investicijų globalizacija bei už nacionalinės valstybės ribų veikiančių įmonių daugėjimas kelia daug apmokestinimo ir mokesčių sistemų sunkumų. Daug apmokestinamųjų subjektų šiais laikais keliasi į užsienį, kad įsisteigtų geresnes bendras sąlygas siūlančiose valstybėse. Tarp šių sąlygų apmokestinimui tenka labai svarbus vaidmuo, nors praktiškai sunku nustatyti tikrąjį jo poveikį(53).

123. Daug mokestiniu požiūriu suverenių teritorijų ir valstybių taiko mokestines ir nemokestines paskatas finansinei veiklai ir kitokioms paslaugoms pritraukti. Paprastai šios teritorijos siūlo užsienio investuotojams tokią aplinką, kurioje taikomas nulinis arba minimalus apmokestinimas, ir dažnai kartu sušvelnina reglamentavimo ar administracinius suvaržymus(54). Paprastai tokios jurisdikcijos laikomos mokesčių rojumi ir yra vienas iš esminių žalingų mokesčių taisyklių sampratos aspektų(55).

124. Remiantis viena iš teisinėje literatūroje pateikiamų apibrėžčių, „mokesčių konkurencija“ susijusi su bendru mokesčių naštos sumažinimu, siekiant pagerinti šalies ekonominę padėtį, didinant nacionalinės pramonės konkurencingumą ir (arba) pritraukiant užsienio investicijų(56). Šiai sąvokai tenka svarbus vaidmuo ir tarptautinių ekonominių santykių lygmeniu, ir Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje.

125. Komisija pripažįsta, kad tam tikras mokesčių konkurencijos laipsnis Europos Sąjungoje yra neabejotinai neišvengiamas ir gali padėti sumažinti mokesčių spaudimą(57). Dėl tiesioginių mokesčių ji pabrėžia, kad jeigu valstybės narės laikosi Bendrijos taisyklių, jos gali pasirinkti tokias mokesčių sistemas, kurias laiko tinkamiausiomis ir kurios geriausiai atitinka jų pageidavimus(58).

126. Todėl Europos Sąjunga taiko mokesčių konkurencijos kontrolės priemones, tiek, kiek mokesčių konkurencija gali iškreipti ekonominę ir pramoninę konkurenciją. Siekiama ne pašalinti bet kokią mokesčių konkurenciją, bet ją riboti(59).

127. Visų pirma kalbant apie tiesioginius mokesčius, keletą kartų pamėginusi suderinti įmonių apmokestinimą(60), tačiau nesėkmingai, nes valstybės narės baiminosi prarasti kai kurias mokestines pajamas, Komisija nusprendė laikytis naujo požiūrio ir pasiūlė tai, kas paprastai vadinama „mokesčių paketu“(61), kurį sudaro tam tikros kovai su žalinga mokesčių konkurencija Europos Sąjungoje skirtos priemonės.

128. Šios priemonės apėmė elgesio kodeksą įmonių apmokestinimo srityje, kurio tikslas buvo padidinti skaidrumą mokesčių sektoriuje, nustatant valstybių narių tarpusavio dalijimosi informacija sistemą(62).

129. Doktrinoje diskutuojant apie žalingą mokesčių politiką išreiškiama kritika, kad trūksta aiškumo nustatant teisingas sąlygas arba panašias „žaidimo taisykles“ („level playing field“) tarptautinio apmokestinimo srityje(63). Tačiau pripažįstama, kad šiuo atveju vienodo tarifo ar vienodos mokesčių bazės taikymo visose šalyse klausimas nekyla, nes visų pirma mažos valstybės patiria tik joms būdingų sunkumų, susijusių su jų mokestinių jurisdikcijų dydžiu(64).

130. Kalbant apie kovos su žalingu apmokestinimu veiksmus, atsižvelgiant į tai, kas jau nurodyta, gali atrodyti, kad Komisija pasinaudojo vienintele jai prieinama priemone, t. y. EB 87 straipsnio 1 dalimi(65). Tuomet kyla klausimas, ar minėta nuostata yra tinkama šiam tikslui pasiekti priemonė, ir, jeigu taip, kokios turi būti jos taikymo ribos, atsižvelgiant į tiesioginių mokesčių srities kompetencijos pasidalijimą.

131. Kaip yra aišku iš Elgesio kodekso preambulės, šis kodeksas yra politinis įsipareigojimas ir neturi įtakos valstybių narių teisėms ir pareigoms ar atitinkamai iš Sutarties kylančiai valstybių narių ir Bendrijos kompetencijai. Žalinga praktika, kuriai taikomas kodeksas, tai priemonės, kurios turi arba gali turėti reikšmingą įtaką ūkinės veiklos vietai Bendrijoje. Mokesčių priemonės, kuriomis numatomas gerokai mažesnis nei paprastai taikomas atitinkamoje valstybėje narėje tikrasis apmokestinimo lygis, įskaitant nulinius mokesčius, taip pat laikomas žalingu ir todėl kodeksas jam taikomas.

132. Taigi kodeksas susijęs su valstybių narių savitarpio konkurencija, joms siekiant mokestinėmis priemonėmis pritraukti užsienio investicijas arba kapitalą. Todėl kodekso tikslas – kovoti su valstybinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama ne apsaugoti vidaus įmones ar kapitalą, bet sudaryti palankesnes sąlygas užsienio įmonėms ar kapitalui. Tai reiškia, kad kodeksą numatyta taikyti atvirkštinei diskriminacijai, t. y. valstybių narių rezidentams nepalankiai diskriminacijai(66).

133. Kita vertus, valstybės pagalbos sistema įmonių tarpusavio konkurenciją siekiama apsaugoti nuo konkurencijos ar Bendrijos vidaus prekybos iškreipimo, kurį lemia valstybės narės, tam tikroms įmonėms ar prekėms taikydamos palankesnes priemones kitų įmonių ar prekių nenaudai. Be to, ja siekiama apsaugoti vidaus rinką nuo suskaldymo dėl valstybės pagalbos ir kartu užtikrinti, kad užsienio nacionaliniai subjektai arba nerezidentai nebūtų nepagrįstai diskriminuojami ir nebūtų taikomos protekcionizmo formos, pirmenybę teikiant vidaus įmonėms ar kapitalui(67).

134. Iš to darytina išvada, kad Sutartyje nustatytas valstybės pagalbos kontrolės mechanizmas akivaizdžiai neapima žalingos valstybių narių tarpusavio institucinės ar mokesčių konkurencijos(68), nors yra atvejų, kai priemonės gali reikšti ir žalingą mokesčių konkurenciją, ir su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą. Tačiau teisėtas kovos su žalinga mokesčių konkurencija tikslas negali būti pagrindas iškreipti valstybės pagalbai taikomos konkurencijos teisės srityje nustatytą Europos Sąjungos teisės sistemą ar netgi priimti ad hoc sprendimus, neatitinkančius ESS 2 straipsnyje įtvirtinto teisinės valstybės principo.

135. Todėl Komisijos apeliacinį skundą reikėtų nagrinėti atsižvelgiant į šiuos pradinius paaiškinimus.

VI – Dėl valstybių narių kompetencijos tiesioginių mokesčių srityje ir jos santykio su valstybės pagalbą reglamentuojančiomis taisyklėmis(69)

A –    Argumentai, susiję su pirmąja vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalimi

136. Pirmojoje vienintelio savo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai įvertino EB 87 straipsnio 1 dalies ir valstybių narių kompetencijos mokesčių srityje santykį. Šiuo atžvilgiu Komisija mano, kad valstybių narių kompetencijai mokesčių srityje taikomi Europos Sąjungos teisėje, visų pirma EB 87 straipsnio 1 dalyje, nustatyti apribojimai ir jog vien tai, kad nacionalinė taisyklė patenka į mokesčių teisės sritį, nereiškia, kad ji neturi atitikti EB 87 straipsnio, nes šioje nuostatoje valstybės priemonės apibrėžiamos remiantis ne jų priežastimis ar tikslais, bet jų padariniais. Ispanijos Karalystė pritaria Komisijos analizei, tačiau tik tiek, kiek ši susijusi su Jungtinės Karalystės kaip valstybės narės kompetencija tiesioginių mokesčių srityje.

B –    Bendrosios pastabos

137. Nors pagal Sutartyje numatytą kompetencijos pasidalijimą tiesioginių mokesčių sritis priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai, neginčijama, kad, įgyvendindamos savo kompetenciją, valstybės narės privalo laikytis Sutarties. Taigi pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors tiesioginis apmokestinimas priklauso valstybių narių kompetencijai, jos turi ją įgyvendinti atsižvelgdamos į Europos Sąjungos teisę(70).

138. Be to, aplinkybė, kad priemonės, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, imtasi įgyvendinant valstybių narių išimtinę kompetenciją, o man atrodo, kad taip būna dažnai, savaime negali turėti įtakos valstybės pagalbos taisyklių taikymui.

139. Tačiau tiesioginio apmokestinimo srityje valstybės narės turi didelį teisėkūros, reguliavimo ir administracinio suverenumo laipsnį. Apmokestinimo srities kompetencija tebėra vyriausybių vidaus prerogatyva ir jos gali pasirinkti geriausiai jų pageidavimus atitinkančias mokesčių sistemas, jeigu tik šios atitinka Europos Sąjungos teisę.

140. Nepaneigiama, kad Europos Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su valstybės pagalba, siekiama tik panaikinti konkurencijos iškraipymus, atsirandančius dėl valstybės narės noro nukrypstant nuo savo bendrosios politikos gairių suteikti konkretų pranašumą tam tikroms įmonėms arba prekėms. Todėl jeigu mokesčių sistema yra bendro pobūdžio, EB 87 straipsnio 1 dalis jai netaikoma(71). Tiek, kiek valstybės narės taikomos priemonės yra susijusios su visa mokesčių sistema, jos laikomos bendrosios mokesčių politikos reguliavimu, o ne valstybės pagalba(72).

141. Tas pats principas taikomas žalingoms mokesčių priemonėms, jeigu tik jos neatitinka selektyvaus pranašumo kriterijaus. Vienintelė kovos su jomis priemonė yra minėtas Elgesio kodeksas(73). Iš tikrųjų daug žalingų mokestinių priemonių yra bendrosios mokesčių priemonės, kurioms, daugumos doktrinos atstovų teigimu, EB 87 straipsnio 1 dalis netaikoma(74).

142. Kita vertus, atleidimas nuo mokesčių ar kitokios netiesioginės paramos formos, suteiktos sektoriniu ar regioniniu pagrindu, yra valstybės pagalba(75). Todėl priemonė, kuri taikoma ne visiems subjektams, iš esmės negali būti laikoma bendra ekonominės politikos priemone(76).

143. Šiuo atžvilgiu pažymėčiau, jog teisinėje literatūroje teigiama, kad pasitelkus selektyvumo sampratą EB 87 straipsnis suteikė galimybę iš tikrųjų suderinti mokesčių taisykles, nors tai nėra jo tikslas(77). Valstybės pagalbą reglamentuojančių principų taikymas nacionalinei mokesčių politikai laikomas lemiančiu mokesčių sistemų konkurencijos reguliavimą, o valstybėms taikomas netiesioginis mokesčių neutralumo įpareigojimas(78).

144. Vis dėlto manau, kad tiesioginių mokesčių srityje neįmanoma pasiekti mokesčių neutralumo griežtąja ekonomine prasme(79). Veikiau būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad kiekviena mokesčių sistema yra grindžiama tam tikru selektyvumu, atsižvelgiant į nacionalinio teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus. Todėl esminis klausimas yra tas, ar pagal Europos Sąjungos teisę egzistuoja pranašumas, galintis atsirasti dėl nacionalinės mokesčių sistemos konfigūracijos(80).

145. Todėl labai svarbu skirti mokesčių priemones, kurios yra valstybės pagalba, ir mokesčių priemones, prilygstančias įprastai konfigūracijai, kurią nacionalinis teisės aktų leidėjas norėjo suteikti savo mokesčių sistemai ir kuri gali lemti skirtingą vertinimą, būtiną siekiant valstybės jai įgyvendinant savo suverenias teises nustatytų bendrų viešojo intereso tikslų(81).

C –    Dėl Bendrojo Teismo motyvavimo, susijusio su valstybių narių įgaliojimais tiesioginių mokesčių srityje

146. Skundžiamo sprendimo 146 punkte Bendrasis Teismas teisingai citavo teismo praktiką, pagal kurią tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, ir kartu pabrėžė, kad valstybės pagalbos taisyklių taikymas neriboja valstybių teisės pasirinkti savo ekonominę politiką, taigi ir mokesčių sistemą bei bendrą arba „įprastą“ jos tvarką. Paskui jis tikrino, ar Komisija, vertindama priemonės selektyvumą, laikėsi minėtų principų.

147. Skundžiamo sprendimo 146 punkte nurodyta teismų praktika patvirtina Bendrojo Teismo motyvavimą, jog Komisija turėjo atlikti trijų etapų analizę, kad galėtų mokesčių priemonę kvalifikuoti kaip selektyvią. Visų pirma, kaip yra aišku iš skundžiamo sprendimo 145 punkto, Bendrasis Teismas norėjo pabrėžti, kad netaikydama pirmųjų dviejų etapų Komisija viršytų savo įgaliojimus, nes tuomet ji, o ne valstybė narė, nustatytų šios mokesčių sistemą. Be to, Bendrojo Teismo teigimu, dėl tokio požiūrio valstybė narė negalėtų nagrinėjamos diferenciacijos pagrįsti mokesčių sistemos, apie kurią pranešta, pobūdžiu ir bendra struktūra.

148. Vertinant šiuo požiūriu ir, nepaisant to, ar Bendrojo Teismo taikyta metodika yra teisiškai teisingas referencinis pagrindas, kurį jis turėjo teisę nurodyti Komisijai, išvada dėl valstybių narių mokestinės kompetencijos buvimo iš tikrųjų yra neišsami, tačiau tai nėra teisės klaida, atsižvelgiant į šios išvados 137–145 punktuose nurodytą teismo praktiką.

149. Todėl siūlau pirmąją Komisijos vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VII – Diskusija dėl mokestinės paramos, kuri gali būti valstybės pagalba, selektyvaus pobūdžio nustatymo metodo

A –    Ginčijamo Komisijos sprendimo aspektai

150. Remiantis Komisijos per posėdį pateikta informacija, naująją Gibraltaro mokesčių sistemą sudaro darbo užmokesčio fondo mokestis ir užimamų komercinių patalpų mokestis, kuriems nustatyta viršutinė 15 % nuo pelno riba, ir dviejų rūšių papildomas mokestis, taikomas tam tikrų rūšių įmonėms. Komisija teigia, kad ši sistema, kuri pateikta kaip vientisa, iš tikrųjų yra skirtingų ir tarpusavyje nesuderinamų mokestinių režimų derinys, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti referencinio ir identifikuoti specialaus režimo. Režimas, kuris pateikiamas kaip mokesčių sistema, kaip tik lemia įvairių įmonių kategorijų diferenciaciją, todėl tam tikroms įmonėms, visų pirma offshore bendrovėms, suteikiamas pranašumas.

151. Komisija priekaištauja, kad skundžiamame sprendime laikytasi formalaus požiūrio, kuris yra grindžiamas jos 1998 m. pranešimu, tačiau atitolęs nuo ekonominės tikrovės, o pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės priemonės turėtų būti vertinamos pagal jų padarinius.

152. Atsižvelgdamas į ginčijamą sprendimą, norėčiau atkreipti Teisingumo Teismo dėmesį į aspektą, kuris, mano nuomone, yra esminis nagrinėjant šią bylą ir kuris glaudžiai susijęs su Komisijos 1998 m. pranešime išdėstyto nukrypimais grindžiamo metodo atmetimu.

153. Iš esmės Komisijos atliktas Gibraltaro mokesčių sistemos vertinimas yra grindžiamas sistemos regioninio ir materialinio selektyvumo analize. Kita vertus, ginčijamo sprendimo 153 punkte apie pranašumo buvimą sprendžiama iš požymių, susijusių su selektyviu reformos pobūdžiu. Komisija Gibraltaro mokesčių sistemą tiria kaip visumą ir konstatuoja, kad ji yra pagal savo pobūdį diskriminacinė, ir tai, Komisijos nuomone, prilygsta selektyvaus pranašumo, taigi ir valstybės pagalbos, buvimui.

154. Tačiau, nepaisant to, koks šioje byloje turėtų būti referencinis pagrindas, manau, kad tokia metodika pasirinkta klaidingai dėl priežasčių, susijusių su netiesioginės priemonės, kuri pagal EB 87 straipsnio 1 dalį gali būti valstybės pagalba, vertinimo struktūra. Šio požiūrio motyvai grindžiami toliau paaiškintais veiksniais.

B –    Dėl pranašumo nustatymui tenkančio pagrindinio vaidmens nagrinėjant selektyvumo reikšmę netiesioginių priemonių atveju

155. Pagal Teisingumo Teismo praktiką priemonės kvalifikavimui kaip pagalbos pagal Sutartį reikia, kad būtų tenkinami EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti keturi kumuliaciniai kriterijai(82). Ši nuostata apima valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Iš tiesų pagal minėtą nuostatą pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačios subsidijos, bet ir priemones, kurios įvairiais būdais sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą, palyginti su panašioje padėtyje esančia įmone(83).

156. Norint atsakyti į klausimą, ar toks pranašumas yra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnį, reikia nustatyti, ar palaikomai įmonei suteikiama ekonominė nauda, kurios ji normaliomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusi(84). Atsižvelgiant į specifinį mokestinių priemonių pobūdį, teisinėje literatūroje valstybės pagalbą siūloma konstatuoti tuo atveju, jeigu mokesčių institucijos arba vyriausybė praranda mokestines pajamas arba jų atsisako(85).

157. Šiuo atžvilgiu tvirtai laikausi nuomonės, kad, atsižvelgiant į Komisijos apeliacinį skundą, esminė yra pranašumo sąvoka.

158. Manau, kad priemonė, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba ir kuri skiriama netiesiogiai, pvz., mokestinė priemonė, negali būti apibrėžiama nesant referencinio pagrindo(86). Laikantis kitokio požiūrio būtų painiojamos selektyvumo ir pranašumo sąvokos, nes, mano nuomone, priemonės selektyvumas susijęs su nevienodu naudos pasiskirstymu tarp panašioje padėtyje esančių įmonių. Selektyvumo kriterijus nagrinėjamas atskirai nuo pranašumo kriterijaus(87).

159. Jeigu šioje byloje mokesčių sistemos struktūra, pagal kurią Gibraltare galiausiai neapmokestinamos offshore bendrovės, būtų laikoma prilygstančia valstybės pagalbos priemonei, kiltų klausimas, kaip apskaičiuoti numanomos pagalbos dydį, pirmiausia nenustačius bendros teisinės tvarkos arba bendro referencinio pagrindo. Todėl 15 % ir 35 % viršutinės apmokestinimo ribos neleidžia sužinoti pagalbos dydžio, nes Gibraltaro mokesčių sistema neparemta jokiomis pamatinėmis nuostatomis, iš kurių būtų galima suprasti, kaip turėjo būti apmokestintos offshore bendrovės.

160. Priemonė, galinti būti laikoma mokestine pagalba, privalo atitikti mokestines sąnaudas(88). Komisija turi galėti nustatyti faktiškai arba potencialiai „prarasto“ mokesčio vertę, prilygstančią numanomos pagalbos dydžiui. Komisija „prarastą“ vertę gali apskaičiuoti vieninteliu būdu, remdamasi nagrinėjamą referencinį pagrindą sudarančioje teritorijoje galiojančia bendra tvarka.

161. Šiuo atžvilgiu atkreipčiau dėmesį į teismo praktiką, pagal kurią valstybės pagalba gali būti netgi laikoma nauda, kurią suteikus valstybė patiria potencialią papildomą naštą(89). Taip dažniausiai būna garantijų, paprastai siejamų su paskola ar kitu skolininko finansiniu įsipareigojimu skolintojui, atveju(90). Turėdamas valstybės garantiją, paskolos gavėjas dažniausiai gali susitarti dėl mažesnių palūkanų ir (arba) mažesnio užstato. Norint nustatyti, ar yra suteikta valstybės pagalba, reikia įvertinti paskolos prieinamumą pagalbą gavusiai įmonei kapitalo rinkose nesant tokios garantijos(91). Netgi paprasčiausias viešosios valdžios institucijų atstovo teiginys gali turėti didelį poveikį, kad ši įmonė atgautų pasitikėjimą finansų rinkose ir įgytų galimybę gauti naujų kreditų(92).

162. Mokestinio pobūdžio priemonių atveju būtų klaidinga manyti, kad mokestinis sprendimas savaime suteikia pranašumą atitinkamai įmonei. Todėl Komisija turi susidaryti bendrą „įprastai“ taikomos sistemos vaizdą.

163. Tad mokestinių priemonių analizės atspirties taškas turi būti faktinis palyginimas, siekiant išsiaiškinti, kaip būtų, jeigu priemonės, galinčios būti laikoma valstybės pagalba, nebūtų buvę imtasi.

164. Sprendime Belgija ir Forum 187(93) Teisingumo Teismas konstatavo, kad siekiant įvertinti, ar apmokestinamųjų pajamų nustatymo metodas, kaip antai numatytas pagal koordinavimo centrams taikomą tvarką, suteikia jiems pranašumą, šią tvarką reikia palyginti su įprasta apmokestinimo tvarka, pagrįsta laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančios įmonės pajamų ir išlaidų skirtumu.

165. Todėl pirmiausia reikia kelti klausimą, ar asmuo turėjo būti apmokestintas, o jeigu taip, ar neapmokestinimas suteikia pranašumą. Kitas klausimas yra tas, ar kitos panašioje padėtyje esančios įmonės gauna tokį patį pranašumą. Jeigu ne, tai turbūt kalba eina apie selektyvų pranašumą. Todėl pranašumą galima nustatyti tik pasitelkus faktinį palyginimą.

166. Pavyzdžiui, jeigu konkrečioje mokestinėje jurisdikcijoje nustačius mokesčio ribą neapmokestinama pusė įmonių, o kita pusė moka 10 % pelno mokestį, vargu ar pirmosios kategorijos įmonės gali būti laikomos turinčiomis pranašumą. Jeigu valstybė narė nusprendžia neapmokestinti tam tikro turto, veiksnių ar veiklos, tai nereiškia, kad yra suteiktas pranašumas, nes jis reikštų atleidimą nuo nesamo ar netaikomo mokesčio(94).

167. Kitas pavyzdys gali būti visoms įmonėms taikoma ekonominės politikos priemonė, pagal kurią suteikiama galimybė sparčiau amortizuoti per A ir B kalendorinius metus padarytas investicijas. Tokia priemonė susijusi su pranašumu, tačiau jos selektyvumas iš pirmo žvilgsnio nėra aiškus. Įmonės, nusprendusios neinvestuoti per referencinį laikotarpį, iš jos naudos negauna. Todėl man atrodo, kad priemonė yra ekonominiu požiūriu selektyvi, tačiau jos selektyvumą pateisina mokesčių sistemai būdinga logika, todėl pagalbos faktą galima atmesti. Kita vertus, jeigu priemonė konkrečiame sektoriuje taikoma ir C metais, tokiu atveju kalba eina apie valstybės pagalbą.

168. Be to, nepaneigiama, kad kai kuriems sektoriams arba kai kurių rūšių įmonėms dėl jų pobūdžio ar paskirties gali būti reikalingas atskiras mokestinis vertinimas. Geri to pavyzdžiai, mano nuomone, yra pelno nesiekiančios organizacijos arba kooperatyvai(95).

169. Kaip jau nurodžiau, požiūris, kurio Komisija laikėsi ginčijamame sprendime, man neatrodo pagrįstas. Airija per posėdį teisingai pažymėjo, jog atrodo, kad tai yra ad hoc požiūris, kurį Komisija grindžia tuo, kad Gibraltaras yra nedidelis. Nemanau, kad toks kriterijus gali būti tinkamas Komisijos reikalaujamos analizės pagrindas, nagrinėjant į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį galinčias patekti mokestines priemones. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų laikytis Komisijos siūlomo požiūrio, tai reikštų, kad į EB 87 straipsnio 1 dalį reikia įtraukti papildomą kriterijų, susijusį su mokestinės jurisdikcijos, iš kurios yra kilusi ginčijama priemonė, dydžiu.

170. Be to, pritarus Komisijos siūlymui, pagrįstam pagal savo pobūdį diskriminacinės sistemos sąvoka, atskiru atveju, kuriam, mano nuomone, valstybės pagalbos režimas netaikomas ir veikiau priskirtinas žalingos mokesčių konkurencijos sričiai, reikėtų atsisakyti netiesiogine forma suteiktų priemonių nagrinėjimo metodikos. Atsižvelgiu ir į tai, kad OECD yra įvardijusi Gibraltarą kaip mokesčių rojų. Todėl Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar jis yra pasirengęs nukrypti nuo tradicinės netiesiogiai suteiktos valstybės pagalbos koncepcijos analizės, kad iš kitų sistemų išskirtų Gibraltaro mokesčių sistemą(96).

171. Nors visiškai pritariu Komisijos norui stiprinti kovą su žalingu apmokestinimu Europos Sąjungoje, manau, kad siekiant tokio tikslo negalima EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinti naujoviškai. Ad hoc metodas yra skirtas tam, kad Komisija kovotų su netinkama mokestine ir ekonomine praktika ir nesietų jos su valstybės pagalbos taisyklėmis griežtąja prasme(97).

172. Galiausiai taip pat manau, jog labai svarbu pabrėžti, kad nors dėl nagrinėjamos mokesčių sistemos neapmokestinamos offshore bendrovės, įmonės, kurių veiklai Gibraltare nereikia nei samdyti darbuotojų, nei užimti jame patalpų, yra lygiai tokioje pačioje padėtyje. Pavyzdžiui, kontroliuojančiųjų bendrovių, kurios kiekybiniu požiūriu yra bene svarbiausia Gibraltaro įmonių kategorija(98), mokestinė padėtis yra tokia pati, nes ši padėtis nepriklauso nuo to, ar šioms įmonėms priklausantys vertybiniai popieriai, kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas yra Gibraltare, ar už jo teritorijos ribų. Todėl sistema nėra selektyvi tuo požiūriu, kad jos padariniai skiriasi, atsižvelgiant į veiklos vykdymo vietą. Be to, panašiai neapmokestinti offshore veiklos galima taikant tokią įmonių apmokestinimo sistemą, pagal kurią į mokesčio bazę įtraukiami tik su energijos suvartojimu arba atliekų susidarymu susiję kriterijai.

173. Gibraltaro atveju mokesčių sistema grindžiama bendru beveik nulinio apmokestinimo principu, kartu pripažįstant, kad vietos gamybos veiksnius, pvz., darbo jėgą ar patalpas, naudojančios įmonės apmokestinamos didesniais mokesčiais. Paradoksalu, tačiau manau, kad tokia sistema iš esmės sudaro nepalankias sąlygas, todėl ją galima apibūdinti kaip valstybės pagalbai prieštaraujančią sistemą.

174. Kita vertus, kaip jau nurodžiau, manau, beveik neabejotina, kad Gibraltaro teisės aktų leidėjas siekė nustatyti valstybių narių atžvilgiu nesąžiningos mokesčių konkurencijos sistemą(99).

175. Kadangi Europos Sąjungoje nėra jokios numatytosios mokesčių sistemos, referenciniu pagrindu turi likti nacionalinis referencinis pagrindas arba referencinis pagrindas, nustatytas remiantis Sprendime Azorų salos suformuluota teismo praktika. Todėl jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad pats Gibraltaras gali būti tinkamas referencinis pagrindas, reikėtų vadovautis tradicine pranašumo ir selektyvumo analize.

C –    Materialinis selektyvumas tiesioginių mokesčių srityje

176. Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį draudžiama valstybės pagalba, „palaikanti tam tikras įmones ar tam tikrų prekių gamybą“, t. y. selektyvaus pobūdžio pagalba. Selektyvumo sąlyga yra sudedamoji valstybės pagalbos koncepcijos dalis(100). Nepaisant gausios teismų praktikos šia tema, selektyvumo sąvoką sunku apibrėžti, ypač mokestinių priemonių atveju.

177. Selektyvumo sąvoka yra analizuojama materialiniu požiūriu priemonių, taikytinų tam tikriems ūkio sektoriams arba tam tikrų formų įmonėms, atveju(101) arba regioniniu (geografiniu) požiūriu(102). Materialinis selektyvumas gali apimti mokestines priemones, taikomas tik įmonėms, kurioms būdinga tam tikros rūšies veikla (sektorinis selektyvumas), ir mokestines priemones, taikytinas remiantis iš anksto nustatytomis situacijomis, kuriose įmonės gali atsidurti (horizontalus selektyvumas), pavyzdžiui, tai pasakytina apie skatinamąsias mokestines priemones ar priemones, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas konkrečios rūšies darbo jėgai(103).

178. Dėl mokestinių priemonių įvairovės tampa vis sunkiau nustatyti skiriamąją ribą tarp bendrųjų ir selektyvių priemonių(104). Todėl nors nustatyti referencinį pagrindą sunku, tai padaryti yra labai svarbu, siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjama sistema yra „neįprasta“ ir todėl „selektyvi“.

179. Iš teismų praktikos aišku, kad klausimas, ar selektyvumo sąlyga įvykdyta, turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretų atvejį, kad būtų nustatyta, ar, atsižvelgiant į priemonės pobūdį, aprėptį, įgyvendinimo metodą ir padarinius, ji yra susijusi su nauda, kurią gauna tik tam tikros įmonės ar tam tikri sektoriai(105).

180. Nagrinėjama priemone suteikto pranašumo selektyvumas vėliau gali būti pagrįstas sistemos pobūdžiu, jeigu tik priemonė yra, pirma, taikoma remiantis objektyviomis sąlygomis (vidinis priemonės suderinamumas su sistemos logika) ir, antra, atitinka sistemos pobūdį (išorinis priemonės suderinamumas)(106). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės pagalbos sąvoka neapima įmones diferencijuojančių valstybės priemonių, jeigu ši diferenciacija atsiranda dėl mokesčių sistemos, kuri apima šias priemones, pobūdžio ar struktūros. Jeigu taip yra, nagrinėjama priemonė iš esmės negali būti laikoma selektyvia, nors ja suteikiamas pranašumas įmonėms, galinčioms šia priemone pasinaudoti(107).

181. Todėl nagrinėjamos priemonės suteikiamo pranašumo selektyvumą reikia įvertinti dviem vienas po kito einančiais etapais.

182. Nagrinėjant selektyvumo sąlygą mokesčių srityje nuo tada, kai generalinis advokatas M. Darmon pateikė išvadą byloje Sloman Neptun, taikomas „nukrypimo“ nuo bendros apmokestinimo sistemos kriterijus(108). Generalinio advokato M. Darmon teigimu, „vienintelė esminė 92 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga yra ta, kad priemonė dėl savo faktinio pobūdžio turi reikšti nukrypimą nuo bendros sistemos, kurios dalis ji yra, struktūros“.

183. Tokia metodika vadovautasi 1998 m. Komisijos pranešime, kuris taip pat paremtas OECD taikomu požiūriu(109). Pagal 1998 m. pranešimą mokesčių priemonei norint taikyti EB 86 straipsnio 1 dalį, pagrindinis kriterijus yra tai, kad priemone būtų suteikiama išimtis iš mokesčių sistemos tam tikroms valstybės narės įmonėms(110).

184. Šis nukrypimu pagrįstas požiūris kritikuojamas teisinėje literatūroje, nes nei Komisijai, nei Teisingumo Teismui nepavyko tiksliai apibrėžti, ką reiškia sąvoka „nukrypimas nuo normos“ arba kas yra „norma“ ar „bendra sistema“(111). Autoriai taip pat pabrėžia, jog sunku apibrėžti „įprastą“ mokesčio tarifą, kad būtų galima nustatyti tarifą, kurį būtų įmanoma laikyti nukrypstančiu nuo normos(112).

185. Be to, iš teismo praktikos analizės matyti, kad generaliniai advokatai siūlo kelis sprendimus. Be nukrypimu grindžiamo požiūrio, priemonę siūloma laikyti bendra, jeigu ji išplaukia iš mokesčių sistemos vidinės logikos(113) arba jeigu ja siekiama įtvirtinti ūkio subjektų lygybę(114).

186. Kai kurie autoriai priemonę siūlo laikyti bendra, jeigu bet kurio sektoriaus įmonė gali ja pasinaudoti. Laikantis šio požiūrio reikia atlikti dviejų etapų analizę: pirmajame etape nustatyti priemonės tikslus („revealed potential targets“), o antrajame – priemonės taikymo sritį („revealed potential scope“). Valstybės narės siūlomos priemonės pagrindines priežastis būtų galima nustatyti antrajame etape(115).

187. Remiantis kita pozicija, reikia atlikti trijų etapų analizę: pirma, išsiaiškinti, ar priemonė gali būti taikoma visoms panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančioms įmonėms, antra, patikrinti, ar tam tikros įmonės yra vertinamos palankiau (diskriminacija), ir galiausiai išsiaiškinti, ar priemonė gali būti pateisinama mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra(116).

188. Sutinku, kad nukrypimo kriterijus, kuris paprastai taikomas pranašumui nustatyti, gali būti netikslus, kai reikia išsiaiškinti, nuo kurios taisyklės nukrypstama(117). Tačiau galimos posistemės ir atitinkamai išimčių bei nukrypimų iš tikrųjų reikia ieškoti mokesčių sistemoje, kurią apibrėžia referencinis pagrindas, ir dažniausiai tai yra nacionalinė apmokestinimo sistema.

189. Nepaisant minėtos kritikos, nukrypimu grindžiamas požiūris man atrodo labiausiai derantis su kompetencijos pasidalijimu tarp valstybių narių ir Komisijos. Nors reikia pripažinti, kad valstybės narės tebėra įgaliotos organizuoti savo mokesčių sistemas, man atrodo pagrįsta laikytis nuomonės, kad įgaliojimai, kuriuos Komisija grindžia EB 87 straipsnio 1 dalimi, turi būti apriboti, kad būtų taikomi tik toms priemonėms, kuriomis nukrypstama nuo bendrai taikomos sistemos.

190. Be to, laikausi nuomonės, kad požiūrio, pagal kurį iš pradžių siekiama nustatyti bendrą sistemą, paskui – nukrypimą nuo jos, pateisinimas yra paremtas valstybės pagalbos koncepcijos logika, pagal kurią prieš svarstant, ar yra selektyvus pranašumas, pirmiausia reikalaujama įrodyti pranašumą.

VIII – Dėl metodo, taikomo nustatant mokesčių reformos selektyvumą. Apeliacinio skundo pagrindų analizė

A –    Dėl metodo, kuriuo remiantis, galima nustatyti „bendrą“ valstybės narės mokesčių sistemą(118)

1.      Komisijos argumentai, pateikti kartu su antrąja ir trečiąja vienintelio jos apeliacinio skundo pagrindo dalimis

191. Savo vienintelio apeliacinio skundo pagrindo antrojoje dalyje Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, teigia, jog Bendrasis Teismas suklydo pripažinęs, kad Komisija pirmiausia privalėjo nustatyti bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, paskui įrodyti, kad nagrinėjamomis priemonėmis nuo šios sistemos nukrypstama. Komisijos nuomone, laikantis tokio požiūrio, neatsižvelgiama į tai, kad valstybė narė arba valstybės narės autonominė teritorija gali nustatyti mokesčių sistemą, kuri vien dėl savo struktūros yra diskriminacinio pobūdžio. Jos teigimu, apgalvotai pasirinkęs tariamai „įprastos“ savo apmokestinimo sistemos taikymo kriterijus, Gibraltaras iš esmės atkūrė schemos, akivaizdžiai apimančios valstybės pagalbą tam tikrų kategorijų įmonėms, padarinius(119).

192. Komisijos teigimu, jokioje Europos Sąjungos teisės nuostatoje nereikalaujama laikytis Bendrojo Teismo įtvirtintos pozicijos. Be to, Komisija nesutinka su tuo, kad 1998 m. pranešimas yra privalomas. Atsakydama į Airijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimą, Komisija taip pat pažymi, kad 1998 m. pranešime nebuvo numatyta panašaus į Gibraltaro mokesčių sistemą išimtinio atvejo ir kad bet kuriuo atveju 1998 m. pranešimas negali nukrypti nuo EB 87 straipsnio. Dėl išskirtinio šioje byloje nagrinėjamo atvejo pobūdžio reikia laikytis naujoviško požiūrio, kad būtų išvengta valstybės pagalbos kontrolės spragos, nors toks požiūris turi apimti tik itin aiškius selektyvumo atvejus.

193. Trečiojoje vienintelio savo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė principą, pagal kurį nacionalinės priemonės turi būti vertinamos pagal jų padarinius, o ne siekiamą tikslą(120). Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija savo analizės atspirties tašku privalo laikyti sistemą, kurią valstybė narė arba autonominė teritorija teigia esant bendra arba „įprasta“ tvarka(121). Komisijos nuomone, Bendrasis Teismas klydo, nes manė, kad mokesčių sistemai būdingą logiką ir bendrą arba „įprastą“ pagal ją numatytą tvarką galima nustatyti remiantis nacionalinių arba vietos valdžios institucijų tariamai siekiamais tikslais.

194. Atsakydama į Airijos argumentus, Komisija teigia, jog nėra priežasties baimintis, kad valstybės narės savo mokesčių sistemomis nebegalės siekti teisėtų tikslų, nes Komisijos ginamas požiūris taikomas tik išimtiniais atvejais, tačiau tokių „išimtinių atvejų“ ribos papildomai neapibrėžiamos.

2.      Vertinimas

195. Iš pradžių pažymėčiau, kad skundžiamo sprendimo 143–146 punktuose Bendrasis Teismas, neiškreipdamas prasmės, pasirėmė 1998 m. pranešimo nuostatomis, iš kurių akivaizdu, jog tam, kad Komisija galėtų kvalifikuoti priemonę kaip selektyvią, pirmiausia ji privalo nustatyti ir ištirti bendrą tvarką, kad antrajame etape galėtų įvertinti ir nustatyti, ar suteiktas pranašumas yra selektyvus. Paskui Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 144 punkte teisingai nurodė teismo praktiką, pagal kurią priemonės selektyvumas gali būti pateisinamas mokesčių sistemos, kurios dalis ši priemonė yra, pobūdžiu arba bendra struktūra.

196. Remdamasis minėtais principais, Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į Government of Gibraltar ir Jungtinės Karalystės pateiktą informaciją, skundžiamo sprendimo 170 punkte priekaištavo Komisijai, kad ši teisingai neįvykdė savo pareigos išanalizuoti nagrinėjamą mokesčių sistemą atsižvelgiant į EB 87 straipsnį.

197. Šiuo atžvilgiu, pirma, kadangi pripažįstu, jog nukrypimu grindžiamas požiūris, apimantis valstybės pagalbą galinčių reikšti netiesioginės paramos priemonių lyginamąją analizę, yra būtinas ir teisėtas, ir, atsižvelgdamas į pateiktus motyvus, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad Bendrasis Teismas teisingai priekaištavo Komisijai, jog ši nesilaikė 1998 m. pranešime įtvirtinto požiūrio.

198. Pažymėčiau, kad šioje byloje Bendrojo Teismo motyvavimas labiau grindžiamas apmokestinimo srities kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių ir Komisijos klausimu nei vien 1998 m. pranešimo statusu.

199. Bet kuriuo atveju iš teismo praktikos aišku, kad priėmusi elgesio taisykles ir apie jas pranešusi paskelbdama, jog taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą(122). Bendrijos teismas yra ne kartą aiškiai konstatavęs, kad Komisijai jos pranešimai konkurencijos teisės srityje, pavyzdžiui, susiję su baudomis, yra privalomi(123).

200. Iš šios teismo praktikos konkrečioje valstybės pagalbos srityje akivaizdu, kad Komisijai yra privalomos jos išleidžiamos gairės ir pranešimai, tiek, kiek jais nenukrypstama nuo Sutarties normų(124). Remiantis tuo darytina išvada, kad Komisijos pranešimai negali būti jai galutinai privalomi.

201. Komisija ginčijamame sprendime netiesiogiai iškėlė Gibraltaro mokesčių sistemos diskriminacinio pobūdžio klausimą. Savo aiškią nuomonę šiuo klausimu ji pareiškė tik per posėdį.

202. Mano manymu, jeigu būtų pritarta tokiam požiūriui, galėtų kilti metodologinis su valstybės pagalba susijusių taisyklių pagal EB 87 straipsnio 1 dalį taikymo perversmas. Laikantis tokio požiūrio, pranašumo buvimas būtų vertinamas remiantis nebe priemonės ir bendrai taikomos mokesčių sistemos, bet tokios mokesčių sistemos, kokia yra, ir kitos, hipotetinės, nesamos mokesčių sistemos palyginimu. Laikantis tokio požiūrio, Europos Sąjungai reikėtų nustatyti mokestinį lyginamąjį elementą (tertium comparationis), kad būtų galima įvertinti tariamai diskriminacinį su mokesčio baze (arba mokesčio norma) susijusių įmonių apmokestinimo sprendimų poveikį. Tačiau tokio bendro kriterijaus nėra, o valstybės pagalbą reglamentuojančių teisės aktų taikymas nesuteikia pagrindo de facto patvirtinti tokio pobūdžio mokesčių derinimo priemonės(125).

203. Su argumentu, kad toks požiūris būtų taikomas tik išimtiniais atvejais, negalima sutikti. Iki šiol taikyta teisinė metodika tiesiogiai grindžiama EB 87 straipsnio 1 dalies schema ir atitinka Europos Sąjungos konkurencijos teisės tikslus. Jos negalima atsisakyti vien todėl, kad ji neužtikrina atskiru atveju Komisijos trokštamo rezultato.

204. Kalbant apie tariamą teisės klaidą, nurodytą vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo trečiojoje dalyje, neginčijama, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, valstybės intervencine priemone siekiamo tikslo nepakanka tam, kad būtų atmesta galimybė šią priemonę kvalifikuoti kaip pagalbą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. EB 87 straipsnio 1 dalyje tarp valstybės priemonių nedaromas joks skirtumas pagal jų priežastis ar tikslus, o jos apibrėžiamos pagal poveikį(126).

205. Tačiau skaitydamas skundžiamą sprendimą susidariau nuomonę, kad Komisijos teiginiai, pateikti vienintelio jos apeliacinio skundo pagrindo trečiojoje dalyje, yra paremti neteisingu skundžiamo sprendimo 145, 146 ir 171–174 punktų suvokimu.

206. Skundžiamo sprendimo 145 punktas įeina į Bendrojo Teismo motyvus, susijusius su tuo, kodėl Komisija, tirdama nagrinėjamos sistemos selektyvų pobūdį, privalėjo taikyti tris nukrypimu grindžiamo požiūrio etapus. Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija, apsiribodama trečiuoju minėto požiūrio etapu, rizikavo atimti iš atitinkamos valstybės narės galimybę pateisinti mokesčių sistemos diferencijavimą, nes Komisija iš pradžių neidentifikavo bendros arba „įprastos“ sistemos ir nenustatė, kad nagrinėjamas diferencijavimas reiškia nukrypimą nuo šios sistemos. Taip pat nėra jokios priežasties daryti išvados, jog Bendrasis Teismas įpareigojo Komisiją laikytis iš anksto apibrėžtos pozicijos, nesuteikęs galimybės įgyvendinti jai pagal Sutartį numatytos teisės atlikti analizę.

207. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau antrąją ir trečiąją vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalis atmesti kaip nepagrįstas.

B –    Dėl Komisijos atlikto mokesčių sistemos tyrimo pobūdžio(127)

1.      Komisijos vienintelio apeliacinio skundo pagrindo ketvirtojoje dalyje pateikti argumentai

208. Vienintelio savo apeliacinio skundo pagrindo ketvirtojoje dalyje Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, priekaištauja, jog Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad mokesčių sistemai būdingą logiką ir bendrą arba „įprastą“ šios mokesčių sistemos tvarką gali lemti įvairių kriterijų arba taisyklių taikymas skirtingiems mokesčių mokėtojams. Jos nuomone, laikantis tokio požiūrio, išeitų, kad bet kokia sistemos ypatybė, nepaisant jos palankumo tam tikriems naudos gavėjams, savaime yra sistemos sudedamoji dalis, o ne nukrypimas nuo jos, todėl valstybės pagalbos taisyklės jai netaikomos(128).

209. Be to, Komisija neigia kėlusi įrodinėjimo pareigos klausimą. Ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ne todėl, kad konstatavo, jog Komisija neįvykdė jai nustatytos įrodinėjimo pareigos, bet todėl, kad iš pat pradžių atmetė galimybę „įprastą“ regioninės ar vietos valdžios institucijos mokesčių sistemą laikyti patenkančia į valstybės pagalbos sąvoką.

2.      Ketvirtosios vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalies vertinimas

210. Ketvirtojoje apeliacinio skundo pagrindo dalyje Komisija kritikuoja skundžiamo sprendimo 175–183 punktus. 175 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, kad nei ginčijamame sprendime pateiktų motyvų, nei Komisijos ir Ispanijos Karalystės pateiktų argumentų nepakanka suabejoti mokesčių sistemos, apie kurią pranešta, bendros arba „įprastos“ tvarkos apibrėžimo pagrįstumu.

211. Iš skundžiamo sprendimo 187 punkto aišku, kad šis klausimas susijęs su įrodinėjimo pareiga. Šiuo atžvilgiu reikėtų turėti omenyje, kad iš esmės tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas konstatuoti ir įvertinti faktines aplinkybes. Ir tik jis vienas gali nuspręsti dėl jam pateiktų įrodymų galios, jei šioms faktinėms aplinkybėms patvirtinti pateikti įrodymai buvo gauti teisėtai ir buvo laikytasi bendrųjų teisės principų bei proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų administravimo srityje(129). Pagal EB 225 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik patikrinti Bendrojo Teismo atliktą minėtų aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias remdamasis minėtomis aplinkybėmis jis padarė(130).

212. Dėl pirmosios Bendrojo Teismo motyvavimo dalies skundžiamo sprendimo 176 punkte pažymėčiau, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 177 punkte konstatavo, jog Komisija teisiniu požiūriu pakankamai nepaneigė Government of Gibraltar argumento, kad reikalavimas įmonei gauti pelno yra būdingas darbuotojų skaičiumi ir žemės užėmimu pagrįstos apmokestinimo sistemos logikai. Be to, skundžiamo sprendimo 178 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog vien Komisijos teiginys, kad pagal tokią mokesčių sistemą, kurią siūlo Gibraltaro valdžios institucijos, kuo daugiau darbuotojų įmonė įdarbina ir kuo daugiau nekilnojamojo turto ji užima, tuo didesnė bus jos mokestinė prievolė, nėra pakankamas pagrindas suabejoti šių institucijų pasirinkimu, susijusiu su minėtos mokesčių sistemos bendrą arba „įprastą“ tvarką sudarančiais elementais.

213. Kalbant apie antrąją Bendrojo Teismo motyvavimo dalį skundžiamo sprendimo 179–181 punktuose, pažymėtina, jog Bendrasis Teismas konstatavo, kad Gibraltaro mokesčių sistemos kvalifikavimas kaip mišrios savaime neįrodo, kad tokia sistema negali būti bendra ar „įprasta“ mokesčių sistema. Bendrasis Teismas taip pat supeikė Komisiją ir Ispanijos Karalystę už tai, kad šios pateikė visiškai hipotetinius argumentus, susijusius su mokesčių sistemai ir po reformos įgyvendintai bendrai tvarkai priskiriamais dviem tikslais.

214. Kalbant apie trečiąją Bendrojo Teismo motyvavimo dalį skundžiamo sprendimo 182–185 punktuose, pažymėtina, kad pacitavęs tam tikrus ginčijamo sprendimo punktus ir neiškraipęs aiškios jų prasmės Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos argumentai nesuteikė pagrindo suabejoti Gibraltaro valdžios institucijų pozicija.

215. Kadangi šioje byloje Komisija neteigia, kad buvo iškreipta aiški įrodymų, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas, prasmė, ketvirtąją vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalį būtų galima iš karto laikyti nepagrįsta.

216. Tačiau jeigu Teisingumo Teismas manytų privaląs pareikšti nuomonę dėl teisinių išvadų, kurias Bendrasis Teismas padarė remdamasis Government of Gibraltar pateiktais argumentais, iš skundžiamo sprendimo 184 punkto aišku, kad Bendrasis Teismas Komisijos argumentų atmetimą grindė metodologine klaida, kurią, jo manymu, Komisija padarė šioje byloje.

217. Nors šiuo atžvilgiu pritariu Bendrojo Teismo analizei, kurią atlikus konstatuota, kad Komisija laikėsi netinkamo metodologinio požiūrio, dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažymėčiau, kad Komisijai teko pareiga nustatyti selektyvų pranašumą suteikiančios priemonės buvimą. O valstybė narė, taip diferencijavusi įmones mokesčių naštos atžvilgiu, privalėjo įrodyti, kad tai iš tikrųjų pateisinama dėl aptariamosios sistemos pobūdžio ir bendros struktūros(131). Tačiau netaikiusi reikalaujamų etapų, kad įrodytų Gibraltaro mokesčių reforma suteikto pranašumo selektyvumą, Komisija padarė šio principo taikymą neįmanomą.

218. Todėl, kadangi Komisija nesivadovavo reikalaujamu motyvavimu, susijusiu su bendros arba „įprastos“ sistemos ir nukrypimų nuo jos nustatymu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 184 punkte teisingai konstatavo, kad Komisija mokesčių sistemos, apie kurią pranešta, turinio ir veikimo srityje vadovavosi savo pačios logika.

219. Be to, kaip yra aišku iš skundžiamo sprendimo, Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija nepateikė jokio įtikinamo argumento, iš kurio būtų galima suprasti, kokiu požiūriu tokia mokesčių sistema, kaip nagrinėjamoji, turėtų reikšti valstybės pagalbą.

220. Atsižvelgdamas į šios išvados 122 ir paskesniuose punktuose pateiktus motyvus dėl kovos su žalingu apmokestinimu Europos Sąjungoje priemonių ir dėl valstybių narių kompetencijos tiesioginių mokesčių srityje, manau, jog Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad Komisijos kaltinimai negali būti grindžiami valstybės pagalbą reglamentuojančiomis Sutarties normomis. EB 87 straipsnio tikslas yra neleisti, kad valstybių narių tarpusavio prekybą paveiktų valdžios institucijų suteikti pranašumai, kuriais palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą įvairiomis formomis iškreipiama arba gali būti iškreipta konkurencija(132). Neįrodžiusi tokio pranašumo, Komisija negali priekaištauti dėl to, kaip valstybė narė ar teritorija, kuriai taikoma EB sutartis, organizuoja savo mokesčių sistemą.

221. Iš tikrųjų, jeigu nagrinėjama valstybė arba teritorija nustato žalingą mokesčių sistemą ir, norėdama ją pateisinti, remiasi tuo, kad nagrinėjamos priemonės yra bendros mokesčių sistemos dalis, ši sistema nebus tikrinama Komisijos pagal valstybės pagalbos taisykles. Todėl tokiam atvejui taikomos elgesio kodekso taisyklės, nes tokio pobūdžio mokesčių sistemos keliama problema yra susijusi su galimu žalingos mokesčių konkurencijos buvimu, o ne su valstybės pagalbą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

222. Dėl anksčiau pateiktų priežasčių siūlau ketvirtąją vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

3.      Argumentai, susiję su penktąja vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalimi

223. Penktojoje vienintelio savo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Komisija priekaištauja, jog Bendrasis Teismas klaidingai manė, kad Komisija nenustatė bendros arba „įprastos“ mokesčių sistemos ir neįrodė, kad konkrečios reformos ypatybės reiškia nukrypimus nuo šios sistemos. Iš tikrųjų Komisija aiškiai ir nuosekliai identifikavo mokesčių sistemą kaip pagrįstą darbo jėgos ir komercinių patalpų užėmimo apmokestinimu. Komisija priduria, kad ginčijamo sprendimo panaikinimo motyvas yra ne nepakankamas motyvavimas, o teisės klaida(133).

224. Ispanijos Karalystės nuomone, Komisija išsamiai išanalizavo mokesčių reformą ir ši analizė leido jai padaryti išvadą, kad įprasta sistema yra įmonių pelno mokesčio sistema, grindžiama darbuotojų skaičiaus ir užimamo ploto kriterijais, taikant 15 % nuo pelno viršutinę apmokestinimo ribą. Šie kriterijai yra palankūs skirtingų rūšių įmonėms: toms, kurios negauna pajamų, toms, kurios, nesant tokios ribos, būtų apmokestinamos daugiau, ir offshore bendrovėms.

4.      Penktosios vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalies vertinimas

225. Nors penktoji vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalis susijusi su antrąja skundo dalimi dėl metodologinio požiūrio taikymo, ji labiau sietina su įrodymu, kad buvo nustatytas nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdis. Tačiau, atsižvelgdamas į atsakymą, pateiktą dėl antrosios vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalies, iš karto manau, kad į šią apeliacinio skundo pagrindo dalį negalima atsižvelgti, nes Komisijos kritika paremta neteisingu skundžiamo sprendimo suvokimu.

226. Priekaištaudamas Komisijai dėl to, kad ši nesivadovavo 1998 m. pranešime aprašytu požiūriu, Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad Komisija neatliko išsamios nagrinėjamos mokesčių sistemos analizės. Priešingai, nemažai skundžiamo sprendimo punktų pateikiamos ginčijamo sprendimo ištraukos ir taip patvirtinama, kad Bendrasis Teismas įvertino Komisijos atliktą tyrimą.

227. Tačiau analizuojant penktąją vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalį tereikia nustatyti, ar Komisija laikėsi skundžiamo sprendimo 143–145 punktuose Bendrojo Teismo paminėtų selektyvumo analizei taikomų principų. Kadangi pati Komisija savo apeliaciniame skunde yra už nuo šių principų nukrypstančio ad hoc metodo taikymą, penktoji vienintelio apeliacinio skundo pagrindo dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta.

IX – Ginčijamame sprendime nurodyti trys selektyvumo elementai

A –    Šeštojoje vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalyje ir kartu su aštuntuoju Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindu pateikti argumentai

228. Šeštojoje vienintelio savo apeliacinio skundo pagrindo dalyje, kurią pati pavadino „esmine“, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas neįvertino trijų ginčijamame sprendime nurodytų selektyvumo elementų, visų pirma neišnagrinėjo Komisijos išvadų, susijusių su konkrečiais priemonės padariniais, t. y. kad pagal ją skirtingiems Gibraltaro ūkio sektoriams numatyti skirtingi apmokestinimo lygmenys ir kad ja darbuotojų neturinčioms ir nekilnojamojo turto Gibraltare neužimančioms offshore bendrovėms suteikiamas selektyvus pranašumas.

229. Komisija priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis neišreiškė jokios pozicijos dėl nurodytų selektyvumo aspektų, nors skundžiamo sprendimo 157–162 punktuose ir pateikė atitinkamas ginčijamo sprendimo ištraukas. Pastaba šiuo atžvilgiu pateikta tik skundžiamo sprendimo 186 punkte, tačiau teismo praktika, kuria jame remiamasi, yra neaktuali. Šiuo atžvilgiu Komisija pripažįsta, kad palyginimas su anksčiau galiojusia sistema savaime nėra reikšmingas vertinant priemonės selektyvumą, tačiau primena dėl buvusios sistemos pažymėjusi, kad ginčijamame sprendime nagrinėta sistema paprasčiausia pratęsta ankstesnė padėtis, o tie patys padariniai sukelti taikant kitokią techniką. Apskritai pagal Bendrojo Teismo požiūrį lemiama reikšmė suteikta mokestinei technikai, o ne turiniui, o pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalba turi būti vertinama atsižvelgiant į jos padarinius.

230. Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė laiko klaidingu Komisijos argumentą, kad mokesčių sistemą reikėtų laikyti selektyvia, nes neapmokestinamas offshore sektorius. Bet kurioje mokesčių sistemoje įmonės, kurioms netaikoma nacionalinėje mokesčių sistemoje nustatytą mokesčio bazę atitinkanti mokesčio bazė, toje teritorijoje nemoka mokesčio. Todėl pagal Komisijos argumentą valstybėms narėms, pažeidžiant jų mokestinį suverenitetą, primetama pačios Komisijos pozicija, susijusi su mokesčio bazės pasirinkimu. Tai, kad skirtingos įmonės apmokestinamos skirtingai, savaime neleidžia daryti išvados dėl selektyvumo.

231. Aštuntajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis laikėsi nuomonės, jog EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygos nėra įvykdytos materialinio selektyvumo atžvilgiu. Dauguma Gibraltare įsteigtų įmonių (28 798 iš 29 000) turi galimybę būti apmokestinamos nuliniu mokesčio tarifu. Todėl sistema, kurią Bendrasis Teismas kvalifikavo kaip „bendrą“, iš tikrųjų yra speciali sistema, lemianti „de facto selektyvumą“.

B –    Vertinimas

232. Šeštoji vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalis susijusi su tariamai nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu. Teisingumo Teismui reikia apeliacine tvarka patikrinti šį aspektą.

233. Ginčijamame sprendime Komisija nurodė tris selektyvumo elementus, apibendrintus šios išvados 15 punkte. Dėl selektyvaus pranašumo, kuris galėjo būti suteiktas offshore sektoriaus įmonėms, neturinčioms darbuotojų ir neužimančioms Gibraltare patalpų, Komisija teigė, kad sistemai buvo būdingas ir materialinis selektyvumas, nes „nuo mokesčių atleistoms įmonėms“ de facto mokesčiai buvo labai maži, ir apskritai skirtingiems sektoriams buvo taikomas skirtingas apmokestinimo lygis ir taip tų sektorių, kuriems buvo taikomi mažesni mokesčiai, įmonėms suteiktas selektyvus pranašumas. Todėl Komisija manė, kad tokia sistema yra valstybės pagalbos schema, o kadangi netaikytina nė viena Sutartyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata, ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka.

234. Skundžiamo sprendimo 143–146 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia pažymėjo principus, kurie, jo manymu, taikomi nagrinėjant mokestinės priemonės, galinčios būti valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, selektyvumą. Vertindamas, ar Komisija laikėsi šių principų, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 148–162 punktuose citavo atitinkamas ginčijamo sprendimo ištraukas, jų neiškreipdamas.

235. Skundžiamo sprendimo 163–168 punktuose Bendrasis Teismas selektyvaus pranašumo analizę pradėjo išdėstydamas argumentus, kuriuos iš esmės pateikė Government of Gibraltar, susijusius su tuo, kad visi minėti mokesčių reformos elementai kartu sudaro mokesčių sistemą, kurią reikėtų laikyti bendra arba „įprasta“ po mokesčių reformos Gibraltaro teritorijoje nustatyta mokesčių sistema. Remiantis minėtais argumentais, pagal tokią sistemą nėra „įprasto“ apmokestinimo lygio nei „pagrindinio“ mokesčio ir „nepagrindinio“ arba „nukrypstančio“ mokesčio. Įmonės mokesčių našta konkrečiais metais nustatoma remiantis dviem tarpusavyje susijusiais dalykais: viena, įdarbintų darbuotojų skaičiumi ir įmonės užimamu plotu ir, kita, jos uždirbtu pelnu.

236. Remdamasis tokia išvada, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 170 punkte supeikė Komisiją, kad ši neįvykdė savo pareigos iš pradžių identifikuoti mokesčių sistemos, apie kurią pranešta, bendrą arba „įprastą“ tvarką ir prireikus ginčyti Gibraltaro valdžios institucijų pateiktą šios tvarkos apibūdinimą.

237. Kadangi Bendrasis Teismas pagrįstai daugiausia dėmesio skyrė Komisijos ad hoc metodo paneigimui, manau, kad jis, neišanalizavęs aspektų, kuriuos Komisija laikė selektyviais, nepadarė teisės klaidos.

238. Kadangi Bendrasis Teismas pripažino neteisinga pačią Komisijos ginčijamame sprendime taikytą metodiką, jis galėjo tiesiog konstatuoti, kaip tai padarė skundžiamo sprendimo 187 punkte, kad Komisija neįrodė buvus trijų nagrinėjamų mokesčių reformos aspektų nulemtą selektyvų pranašumą.

239. Be to, Ispanijos Karalystės argumentas, susijęs su nagrinėjamos mokesčių sistemos „de facto selektyvumu“, negali būti pripažintas tinkamu, nes juo mokestinės pagalbos sąvoka atskiriama nuo pranašumo suteikimo, o tai dėl jau nurodytų priežasčių nėra įmanoma, iš pradžių nenustačius referencinį pagrindą sudarančios sistemos. Be to, vertinant Gibraltaro sistemos ekonominius padarinius, atrodo, kad ji yra labiau skirta „selektyviai nenaudai“ suteikti, nes faktiškai apmokestinama tik mažiau nei 1 % įmonių.

240. Todėl siūlau atmesti šeštąją vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalį ir aštuntąjį Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindą.

X –    Dėl reikalavimo taikyti protingą terminą pažeidimo ir proceso Bendrajame Teisme nesustabdymo(134)

A –    Argumentai

241. Dešimtajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bet kurio asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą terminą, ir visų pirma teisė į procesą per protingą terminą. Teismo sprendimas priimtas praėjus 54 mėnesiams nuo bylos iškėlimo Bendrajame Teisme, nors bylai buvo suteikta pirmenybė. Tokia padėtis turėjo įtakos bylinėjimuisi, nes pernelyg užsitęsus procesui per tą laiką Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Azorų salos, nors tuo metu Bendrasis Teismas jau turėjo būti priėmęs savo sprendimą.

242. Vienuoliktajame apeliacinio skundo pagrinde Ispanijos Karalystė teigia, kad buvo pažeisti Bendrojo Teismo procedūros reglamento 77 straipsnio a ir d punktai, nes Bendrasis Teismas, išklausęs šalis, užuot oficialiai sustabdęs bylą, „paliko ją nenagrinėjamą“. Nesiimdamas nagrinėti bylos ir oficialiai jos nesustabdydamas, Bendrasis Teismas atėmė iš šalių Procedūros reglamento 78 straipsnyje numatytą galimybę būti išklausytoms prieš Bendrajam Teismui sustabdant bylą.

B –    Vertinimas

243. Prieš pareikšdamas savo poziciją dėl galimo teisės į ieškinio išnagrinėjimą per protingą terminą pažeidimo vykstant teismo procesui Bendrajame Teisme pirmiausia norėčiau patikslinti EŽTK 6 straipsnio taikymo sritį.

244. Dėl pateikiant dešimtąjį apeliacinio skundo pagrindą nurodyto pažeidimo primintina, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpesnį laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas(135).

245. Tačiau šiuo atveju EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos pažeidimu remiasi valstybės narės vyriausybė. Manau, kad viešosios teisės subjektas, įgyvendindamas savo teises ir įgaliojimus ir turintis susitariančiosios valstybės statusą, negali savo naudai tiesiogiai remtis EŽTK nuostatomis.

246. Žmogaus teisių apsaugos sistemoje pagal EŽTK 34 straipsnį viešųjų subjektų pareikšti ieškiniai dėl žmogaus teisių gynimo laikomi nepriimtinais(136). Be to, manau, jog iš EŽTK 1 straipsnio aišku, kad valstybės yra konvencijoje įtvirtintų teisių garantės, o ne tiesioginės šių nuostatų naudos gavėjos. Konvencija yra jų įsipareigojimų, o ne apsaugos šaltinis.

247. Mano nuomone, tokie patys motyvai mutatis mutandis taikomi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai(137). Chartija Europos Sąjungai ir valstybėms narėms yra privaloma, todėl jos negali naudotis joje garantuojamomis teisėmis.

248. Ši principinė išvada nereiškia, kad Chartijos nuostata negali atspindėti bendrojo teisės principo, kuriuo apsaugomos ir valstybės narės. Tačiau konceptualiuoju požiūriu svarbu išlaikyti skirtumą tarp, viena, subjektų, kuriems pagrindinės teisės yra privalomos, t. y. pasyviųjų subjektų, ir, kita, naudą iš šių teisių gaunančių subjektų, t. y. aktyviųjų subjektų arba kitaip fizinių ir juridinių asmenų, išskyrus viešuosius subjektus, įgyvendinančius viešosios valdžios įgaliojimus.

249. Bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, kad kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą procesą, paremtas minėtomis pagrindinėmis teisėmis, visų pirma teise į procesą per protingą terminą, taikomas teismo procesui(138). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose(139) ir dar kartą patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje.

250. Todėl akivaizdu, kad tokie teisės subjektai valstybės narės teisėmis, susijusiomis su veiksminga teismine apsauga, visų pirma teise į teisingą procesą, teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam paisymu, gali veiksmingai remtis teismo procese(140).

251. Sprendime Der Grüne Punkt‑Duales System Deutschland prieš Komisiją(141) Teisingumo Teismas konstatavo, jog iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir teismų praktikos aišku, kad jis turi kompetenciją tikrinti, ar Bendrasis Teismas padarė proceso pažeidimą, dėl kurio pakenkta apelianto interesams, ir kad jis turi įsitikinti, jog paisyta bendrųjų Bendrijos teisės principų(142). Tačiau reikia turėti omenyje, kad bylos išnagrinėjimo termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes, kaip antai bylos sudėtingumą ir šalių elgesį(143).

252. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad atitinkamų kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir kad termino protingumo vertinimas nereikalauja sistemiškai išnagrinėti visų bylos aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieną jų, kai proceso trukmė atrodo pagrįsta vienos jų atžvilgiu. Taigi bylos sudėtingumas arba vilkinimu pasižymintis ieškovo elgesys gali būti laikomas pateisinančiu terminą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas(144).

253. Šioje byloje procesas prasidėjo Bendrojo Teismo kanceliarijai 2004 m. birželio 9 d. gavus Government of Gibraltar ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ieškinius dėl panaikinimo. Procesas užbaigtas 2008 m. gruodžio 18 d., priėmus skundžiamą sprendimą. Todėl procesas Bendrajame Teisme truko maždaug ketverius metus ir šešis mėnesius.

254. Todėl man neatrodo, kad tokios sudėtingos ir svarbios bylos atveju proceso trukmė gali būti laikoma labai ilga. Be to, nelaikau įtikinamais Ispanijos Karalystės argumentų, susijusių su šios trukmės poveikiu bylos baigčiai. Priešingai, mano nuomone, Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos sudėtingumas ir su ja susiję interesai veikiau pateisina proceso trukmę.

255. Todėl manau, kad šioje byloje negalima konstatuoti bendrojo Europos Sąjungos teisės principo, susijusio su teise į teisingą procesą per protingą terminą, pažeidimo.

256. Galiausiai dėl vienuoliktojo apeliacinio skundo pagrindo manau, kad negalima konstatuoti proceso šalių teisių pažeidimo. Toks pažeidimas būtų buvęs padarytas, jeigu Bendrasis Teismas būtų sustabdęs bylą, prieš tai neišklausęs šalių. Tai, kad netaikytas Procedūros reglamento 78 straipsnis, nereiškia jokio procedūrinės taisyklės pažeidimo, kurį būtų galima laikyti teisės klaida, kurią apeliacine tvarka galėtų tikrinti Teisingumo Teismas.

XI – Išvada

257. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:

–        atmesti Ispanijos Karalystės kaltinimą dėl EB 5 ir EB 307 straipsnių pažeidimo kaip nepriimtiną,

–        atmesti likusias Europos Komisijos apeliacinio skundo byloje C‑106/09 ir Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo byloje C‑107/09 dalis,

–        nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – (OL L 85, 2005, p. 1), toliau – ginčijamas sprendimas.

3  – Kadangi skundžiamas sprendimas priimtas 2008 m. gruodžio 18 d., nuorodos į EB sutartį grindžiamos iki Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo įsigaliojimo taikyta numeracija.

4 – Sąvoka „pagal savo pobūdį diskriminacinė sistema“ Komisija siekia apibūdinti mokesčių sistemą, dėl savo struktūros suteikiančią pranašumą vienos ar kelių kategorijų įmonėms, pasirenkant kriterijus, taikytinus tariamai „įprastoje“ mokesčių sistemoje.

5 – Komisijos pranešimas 98/C 384/03 dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (OL C 384, p. 3–9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 277) (toliau – 1998 m. pranešimas).

6 – Nors pripažįstu, kad pagal teismo praktiką valstybinės priemonės kvalifikavimas pagal EB 87 straipsnį turi būti grindžiamas jos ekonominiais padariniais konkurencijai, o tai, kad daug įmonių gali reikalauti teisių pagal šią priemonę, nėra pagrindas suabejoti jos selektyviu pobūdžiu (žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink. p. I‑1627, 42 punktą), vis dėlto nepaneigiama, kad nors ekonominiai padariniai yra lemiamas dalykas, nemanau, kad beveik visoms įmonėms taikomą priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip suteikiančią selektyvų pranašumą.

7 – Reikėtų pažymėti, kad dar prieš paskelbdama šį pranešimą 2001 m. liepos 11 d. Komisija nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl dviejų Gibraltare taikytų pelno mokesčio priemonių, atitinkamai susijusių su „nuo mokesčio atleistomis įmonėmis“ (OL C 26, 2002, p. 13) ir „teisę į atleidimą nuo mokesčio turinčiomis įmonėmis“ (OL C 26, 2002, p. 9). 2002 m. balandžio 30 d. Sprendimu Government of Gibraltar prieš Komisiją (T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309) Bendrasis Teismas, viena vertus, panaikino sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, susijusią su nuo mokesčio atleistomis įmonėmis, ir, kita vertus, atmetė ieškinį dėl sprendimo pradėti šią procedūrą, susijusią su teisę į atleidimą nuo mokesčio turinčiomis įmonėmis, panaikinimo. 2002 m. balandžio 27 d. Government of Gibraltar paskelbė apie ketinimą visoms Gibraltaro įmonėms nustatyti visiškai naują mokesčių tvarką. Šis ginčas susijęs būtent su šia Government of Gibraltar pelno mokesčio reforma.

8 – Government of Gibraltar su mokesčių reforma susijusius teisės aktus įgyvendins po to, kai juos patvirtins House of Assembly. Be to, reikėtų pažymėti, kad, remiantis Government of Gibraltar pastabomis, 2009 m. birželio mėn. Chief Minister of Gibraltar paskelbė, kad reforma neįsigalios, tačiau 2010 m. įsigalios nauja įmonių apmokestinimo sistema.

9 – Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pirmasis, antrasis, trečiasis, ketvirtasis, penktasis, šeštasis, septintasis ir devintasis pagrindai.

10 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Chemie Linz prieš Komisiją (C‑245/92 P, Rink. p. I‑4643).

11 – 1999 m. vasario 11 d. Sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją (C‑390/95 P, Rink. 1999 p. I‑769, 21 ir 22 punktai).

12 – Visų pirma žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimą Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 34 ir 35 punktai) ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Eurocoton ir kt. prieš Tarybą (C‑76/01 P, Rink. p. I‑10091, 46 ir 47 punktai). Taip pat žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimą Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (C‑240/03 P, Rink. p. I‑731, 105 ir 106 punktai) ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimą Deutsche Telekom prieš Komisiją (C‑280/08 P, Rink. p. I‑0000, 24 punktas).

13 – Visų pirma žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimą ARAP ir kt. prieš Komisiją (C‑321/99 P, Rink. p. I‑4287, 49 punktas); 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą British Aggregates prieš Komisiją (C‑487/06 P, Rink. p. I‑10505, 121 ir paskesni punktai) ir Sprendimą Deutsche Telekom prieš Komisiją (nurodytas 12 išnašoje, 25 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (nurodytas 12 išnašoje, 107 punktas) ir tarp daugelio kitų – 2003 m. lapkričio 11 d. Nutartį Martinez prieš Europos Parlamentą (C‑488/01 P, Rink. p. I‑13355, 39 punktas) bei 2006 m. liepos 13 d. Nutartį Front national ir kt. prieš Europos Parlamentą ir Tarybą (C‑338/05 P, 23 punktas).

14 – 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Amylum prieš Komisiją (108/81, Rink. p. 3107, 25 punktas).

15 – 1997 m. vasario 20 d. Sprendimas Komisija prieš Daffix (C‑166/95 P, Rink. p. I‑983, 24 punktas).

16 – 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 369–379 punktai).

17 – Todėl vargu ar teismų praktika, susijusi su netiesioginiais ieškiniais, pvz., prašymais priimti prejudicinį sprendimą, yra lemiamas rodiklis (žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 10 punktą; 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Dörr ir Ünal, C‑136/03, Rink. p. I‑4759, 46 punktą; 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Conseil général de la Vienne, C‑419/04, Rink. p. I‑5645, 24 punktą ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Dynamic medien, C‑244/06, Rink. p. I‑505, 19 punktą).

18 – Byla 1/58 ir sujungtos bylos 36/59–38/59 ir 40/59.

19 – Prekių ženklų teisės srityje žr. 2010 m. gruodžio 9 d. Bendrojo Teismo sprendimą Tresplain Investments prieš OHMI–Hoo Hing (Golden Elephant Brand) (T‑303/08, Rink. p. II‑0000); 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimą Fiorucci prieš OHMI–Edwin (ELIO FIORUCCI) (T‑165/06, Rink. p. II‑1375). Dėl pastarojo sprendimo paduotas apeliacinis skundas, užregistruotas kaip byla C‑263/09 P; žr. 2011 m. sausio 27 d. generalinės advokatės J. Kokott išvados toje byloje 49–78 punktus. Viešųjų pirkimų srityje žr. 2009 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Evropaïki Dynamiki prieš BCE (T‑279/06). Dėl šios nutarties irgi paduotas apeliacinis skundas, užregistruotas kaip byla C‑401/09 P; žr. 2011 m. sausio 27 d. generalinio advokato P. Mengozzi išvados toje byloje 66–76 punktus. Dėl arbitražinės išlygos žr. irgi neseniai priimtą 2009 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą ArchiMEDES prieš Komisiją (T‑396/05 ir T‑397/05) ir 2010 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą ArchiMEDES prieš Komisiją (C‑317/09 P, Rink. p. I‑0000); taip pat 2010 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą Komisija prieš Acentro Turismo (T‑460/08, Rink. p. II‑0000) ir 2010 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimą Systran ir Systran Luxembourg prieš Komisiją (T‑19/07, Rink. p. II‑0000). Žr. 10 išnašą „Clause compromissoire“, Europe, 2011 m. sausio mėn., p. 19.

20 – Pažymiu, jog esminis skirtumas tarp pirmojo ir antrojo atvejo yra tas, kad, mano nuomone, res judicata galią turi Bendrojo Teismo sprendimas pirmuoju atveju. Antruoju atveju teismo sprendimas yra pakankamai autoritetingas faktinių aplinkybių atžvilgiu, tačiau jo teisinės išvados, paremtos teisiškai reikšmingais bylos faktais pagal nacionalinės teisės normą, nėra galutinės.

21 – Žr. 2004 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą M prieš Teisingumo Teismą (T‑172/01, Rink. p. II‑1075) ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimą Gaki‑Kakouri prieš Teisingumo Teismą (C‑243/04 P). Tarnautojų teismo praktikos srityje taip pat žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimą W prieš Komisiją (F‑86/09, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), susijusį su sąvokos „galimybė sudaryti civilinę santuoką“ ir valstybės, kuri nėra narė, teisės sistemos nuostatų poveikio analize. Valstybės pagalbos srityje visų pirma žr. 2010 m. kovo 3 d. Sprendimą Bundesverband deutscher Banken prieš Komisiją (T‑163/05, dar Rink. p. II‑0000), kuriame Bendrasis Teismas turėjo nagrinėti nacionalinės teisės nuostatas, kad nustatytų pranašumo buvimą.

22 – Dėl advokato statuso žr. 2005 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį ET prieš OHMI ‑ Aparellaje eléctrico (UNEX) (T‑445/04, Rink. p. II‑677, 7 ir 9 punktai); 2005 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cargo Partner prieš OHMI (CARGO PARTNER) (T‑123/04, Rink. p. II‑3979, 20 ir 22 punktai); 2004 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Alto de Casablanca prieš OHMI ‑ Bodegas Chivite (VERAMONTE) (T‑14/04, Rink. p. II‑3077, 11 punktas); 2005 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Wilfer prieš OHMI (ROCKBASS) (T‑315/03, Rink. p. II‑1981, 11 punktas); 2010 m. vasario 3 d. Sprendimą Enercon prieš OHMI–Hasbro (ENERCON) (T‑472/07, 12–15 punktai) ir 2009 m. liepos 10 d. Nutartį Hasbro (C‑59/09 P).

23 – Pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Unión General de Trabajadores de la Rioja (C‑428/06–C‑434/06, Rink. p. I‑6747, toliau – Sprendimas UGT‑Rioja) 82 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad „infravalstybinio vieneto kompetencijos ribas nustato nacionalinių teismų išaiškintos taikytinos normos ir į jas reikia atsižvelgti tikrinant, ar šis vienetas yra pakankamai autonomiškas“.

24 – Skundžiamo teismo sprendimo 98–100 punktuose Bendrasis Teismas šias nacionalines nuostatas aiškino jas siedamas su Jungtinių Tautų chartijos nuostatomis. Remiantis EB 220 straipsnyje numatyta išimtine kompetencija, Europos Sąjungos teismams nepriklauso tikrinti tokio tarptautinės organizacijos priimto dokumento teisėtumo. Žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 287 punktas). Be to, kalbant apie Gibraltaro kvalifikavimą kaip „užjūrio teritorijos“ pagal Jungtinės Karalystės konstitucinę teisę, kuria skundžiamo teismo sprendimo 5 punkte rėmėsi Bendrasis Teismas, reikia pažymėti, kad Ispanijos užsienio reikalų ministras Gibraltarą kvalifikuoja taip pat. Šiuo klausimu žr. „The Question of Gibraltar“, Govierno de España, Ministerio de asuntos exteriores y de cooperación, Madridas 2008, p. 15.

25 – 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Portugalija prieš Komisiją (C‑88/03, Rink. p. I‑7115, toliau – Sprendimas Azorų salos).

26 – Reikia pabrėžti, kad Jungtinė Karalystė ir Ispanijos Karalystė nesutaria dėl Gibraltaro geografinės teritorijos. Ispanijos Karalystė nepripažįsta sąsiaurio, jungiančio Gibraltarą su Pirėnų pusiasaliu, kaip teritorijos, kurią 1713 m. Utrechto sutartimi Ispanijos Karalystė perleido britų Karūnai.

27 – 1957 m., kai buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija, minėta 4 dalis nebuvo susijusi su jokiu konkrečiu atveju, veikiau šis klausimas buvo laikomas petitio principii priėmus EAPB sutartį, kurios 79 straipsnyje buvo taip pat suformuluota patikslinta nuostata, kuria 1951 m. ketinta apimti Saro kraštą. Praktinę reikšmę ši nuostata įgijo tik į Europos Bendrijas įstojus Jungtinei Karalystei. Šiuo atžvilgiu žr. J. Ziller „Champ d’application du droit communautaire“, Juris Classeur, 1991 m. leid., Nr. 36.

28 – (OL L 73, 1972, p. 14). Taigi Gibraltarui taikomas išimtinis režimas. Taip pat žr. Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 2/93 dėl Bendrijos muitų teritorijos (OL C 347, 1993, p. 1). Reikėtų pabrėžti, kad nors konkurencijos taisyklių atveju aiški leidžianti nukrypti nuostata nenumatyta, šiuo atžvilgiu tai, kad Gibraltaras neįeina į muitų sąjungą, yra susiję su apribojimais ratione materiae. Šiuo atžvilgiu žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje, kurioje priimtas 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑30/01, Rink. p. I‑9481).

29 – Žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Ispanija prieš Jungtinę Karalystę (C‑145/04, Rink. p. I‑7917, 14–19 punktai).

30 – Žr. minėto Sprendimo Ispanija prieš Jungtinę Karalystę 14–19 punktus.

31 – S. Lincoln „The Legal Status of Gibraltar, Whose Rock is it anyway ?“, Fordham International Law Journal, 1994‑1995, 18 tomas, Nr. 1–5, p. 285–330 ir 319.

32 – Preambulėje nurodyta: „this order gives the people of Gibraltar that degree of self‑government which is compatible with British sovereignty of Gibraltar and with the fact that the United Kingdom remains fully responsible for Gibraltar’s external relations“.

33 – Dar du referendumai įvyko 1967 ir 2002 m. Pažymėtina, kad 2007 m. Konstitucija šioje byloje nagrinėjamam atvejui netaikoma.

34 – L. Lombart „Gibraltar et le droit à autodétermination – perspectives actuelles“, Annuaire français du droit international, LIII‑2007, p. 157.

35 – 25 išnašoje nurodytas sprendimas.

36 – Išvados 25 išnašoje nurodytoje byloje Azorų salos 54 punktas.

37 – Minėto Sprendimo Azorų salos 67 ir 68 punktai.

38 – Minėtas Sprendimas UGT‑Rioja (51 punktas).

39 – Pažymiu, kad simetrinės decentralizacijos (tai yra pasidalijamosios mokestinės valdžios modelis) valstybėse nacionaliniu lygmeniu nėra bendros referencinės sistemos. Iš tiesų simetriškai decentralizuotoje sistemoje, pvz., federacinėje valstybėje, įgaliojimai paskirstomi vienodai. O asimetrinės decentralizacijos atveju taikomas toks modelis, kai egzistuoja autonominius įgaliojimus turintys infravalstybiniai subjektai, ir likusiai valstybės narės teritorijai taikomas bendras režimas. Žr. Sprendimo Azorų salos 22–24 punktuose pateiktus Komisijos argumentus ir Teisingumo Teismo motyvavimą to paties sprendimo 64 ir 65 punktuose.

40 – Manau, kad intravalstybinių arba infravalstybinių vienetų sąvoka atsižvelgiant į valstybės pagalbą reiškia viešosios teisės reglamentuojamus subjektus, išskyrus suverenias valstybes.

41 – 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Poulsen ir Diva Navigation (C‑286/90, Rink. p. I‑6019); 1994 m. liepos 5 d. Sprendimas Anastasiou ir kt. (C‑432/92, Rink. p. I‑3087, 43 punktas); 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas Levy (C‑158/91, Rink. p. I‑4287, 19 punktas); 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C‑327/91, Rink. p. I‑3641, 25 punktas). Taip pat žr. 1997 m. sausio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Opel Austria prieš Tarybą (T‑115/94, Rink. p. II‑39, 79 ir 90–93 punktai).

42 – 1998 m. birželio 16 d. Sprendimas Racke (C‑162/96, Rink. p. I‑3655). Tarptautinės teisės laikymosi principas neseniai pakartotinai patvirtintas 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 291 punktas).

43 – Žr. minėtą Sprendimą Azorų salos (57 punktą).

44 – Šiuo atžvilgiu visų pirma žr. 1994 m. birželio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 59 punktas); 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Koninklijke Coöperatie Cosun prieš Komisiją (C‑68/05 P, Rink. p. I‑10367, 96 punktas) ir 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimą SGL Carbon prieš Komisiją (C‑564/08 P, Rink. p. I‑191*, 22 punktas).

45 – 1959 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Société des fonderies de Pont‑à‑Mousson prieš Vyriausiąją Valdybą (14/59, Rink. p. 445). Tarp daugelio kitų taip pat žr. 2004 m . rugsėjo 9 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑304/01, Rink. p. I‑0000, 31 punktas); 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Swedish Match (C‑210/03, Rink. p. I‑0000, 70 punktas) ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑110/03, Rink. p. I‑2801, 71 punktas).

46 – Minėto Sprendimo Azorų salos 67 punktas ir minėto Sprendimo UGT–Rioja 51 punktas.

47 – 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 50 punktas).

48 – 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas General Motors prieš Komisiją (C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173, 54 punktas).

49 – Minėto Sprendimo UGT‑ Rioja 129 punktas.

50 – Minėto Sprendimo UGT‑Rioja 53–60 punktai: „priešingai nei teigia Komisija, minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 58 ir 66 punktuose neįtvirtinama jokia išankstinė atitikties trims to paties sprendimo 67 punkte nurodytiems kriterijams sąlyga“.

51 – Visų pirma žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą FIAMM ir FIAMM Technologies prieš Tarybą ir Komisiją (C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 90 punktas).

52 – Šešios vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalys ir aštuntasis Ispanijos Karalystės apeliacinio skundo pagrindas.

53 – A. Carlos dos Santos „Aides d’État, Code de conduite et concurrence fiscale dans l’Union européenne“, Revue internationale de Droit Économique, 2004, p. 9–45.

54 – OECD ataskaitos „Žalinga mokesčių konkurencija“ 47 punktas.

55 – Pagal OECD ataskaitą žalingas lengvatines mokesčių sistemas padeda nustatyti keturi pagrindiniai veiksniai: a) pagal tokią sistemą atitinkamoms pajamoms nustatomas mažas arba nulinis tikrasis mokesčių tarifas; b) ši sistema yra uždara; c) sistema veikia neskaidriai; ir d) sistemą taikanti šalis iš tikrųjų nesikeičia informacija su kitomis šalimis.

56 – C. Pinto „Tax Competition and EU Law“, p. 1.

57 – Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „Europos Sąjungos mokesčių politika. Ateinančių metų prioritetai“, COM(2001) 260 galutinis, 2.3 punktas (OL C 284, 2001, p. 6).

58 – Komunikato (2001)260 2.4 punktas. Tačiau per stojimo derybas Suomija kitoms valstybėms narėms įsipareigojo neleisianti Alandų saloms tapti mokesčių rojumi. Žr. A. Kuosmanen „Finland’s Journey to the European Union“, Mastrichtas 2001, p. 262 ir 264.

59 – Priimant 1997 m. gruodžio 1 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiaujančių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl elgesio kodekso įmonių apmokestinimo srityje (OL C 2, 1998, p. 2, toliau – Elgesio kodeksas) Taryba pripažino, kad sąžininga konkurencija gali turėti naudingą poveikį. Todėl kodeksas buvo specialiai parengtas taip, kad apimtų tik tas priemones, kuriomis iškreipiama ūkinės veiklos vieta Bendrijoje, nes jos taikomos tik nerezidentams ir pagal jas taikomas palankesnis mokestinis vertinimas nei paprastai taikomas atitinkamoje valstybėje narėje. Kodekse apibrėžti tokių potencialiai žalingų priemonių nustatymo kriterijai. 2008 m. kovo 14 d. Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos posėdyje finansų ministrai „gerą valdymą“ apmokestinimo srityje apibrėžė kaip grindžiamą skaidrumo, informacijos mainų ir sąžiningos mokesčių konkurencijos principais. Be to, šiuo klausimu Komisija 2008 m. priėmė komunikatą. Žr. Th. Lambert „Réflexions sur la concurrence fiscale“, Recueil Dalloz, 2010, p. 1733.

60 – W. Schön „The European Commission Report“, European Taxation, 2002.

61 – 1997 m. gruodžio 1 d. Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos išvados dėl mokesčių politikos (OL C 2, 1998, p. 1). Mokesčių paketas apėmė Elgesio kodeksą įmonių apmokestinimo srityje, santaupų apmokestinimo direktyvos pasiūlymą ir direktyvos dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos palūkanų ir licencinio mokesčio mokėjimams tarp skirtingų valstybių narių susijusių įmonių pasiūlymą.

62 – 1997 m. gruodžio 1 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiaujančių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliucija dėl Elgesio kodekso įmonių apmokestinimo srityje (OL C 2, 1998, p. 2). Remdamasi Elgesio kodeksu Komisija įsipareigojo paskelbti valstybės pagalbos taisyklių taikymo tiesioginio apmokestinimo priemonėms gaires. Žr. Komisijos pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (OL C 384, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 277).

63 – Šios sąlygos įmonių apmokestinimo srityje yra įvykdomos, jeigu visos valstybės paskutinio tarptautinių investicijų vieneto apmokestinimui taiko tą patį minimalų efektyvųjį mokesčio tarifą (anglų k. marginal effective tax rate, METR).

64 – H. Vording „A Level Playing Field for Business Taxation in Europe“, European Taxation, 1999 m. lapkričio mėn.

65 – Kaip Taryba nurodė Elgesio kodekso J punkte, „kai kurios mokesčių priemonės, kurioms taikomas šis kodeksas, gali patekti į Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį“.

66 – A. Carlos dos Santos „Aides d’État, Code de conduite et concurrence fiscale“, op. cit., p. 29.

67 – Žr. A. Carlos dos Santos „L’Union européenne et la régulation de la concurrence fiscale“, Briuselis, 2009, p. 428.

68 – Dėl Elgesio kodekse numatytos sistemos ir valstybės pagalbos sistemos skirtumų ir bendrumų žr. A. Carlos dos Santos „Aides d’État, code de conduite et concurrence fiscale“, op. cit., p. 30 et seq.

69 – Vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo pirmoji dalis.

70 – Visų pirma žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Manninen (C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 19 punktas); 2007 m. kovo 6 d. Sprendimą Meilicke ir kt. (C‑292/04, Rink. p. I‑1835, 19 punktas); 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimą Holböck (C‑157/05, Rink. p. I‑4051, 21 punktas) ir 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą ELISA (C‑451/05, Rink. p. I‑8251, 68 punktas). Taip pat žr. 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Metallgesellschaft ir kt. (C‑397/98 ir C‑410/98, Rink. p. I‑1727, 37 punktas); 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks & Spencer (C‑446/03, Rink. p. I‑10837, 29 punktas); 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas (C‑196/04, Rink. p. I‑7995, 40 punktas) ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation (C‑524/04, Rink. p. I‑2107, 25 punktas).

71 – Žr. teisinę literatūrą: W. Schön „Taxation and State aid Law in the European Union“, CMLR, 36(1999), p. 911; M. O’Brien „Company taxation, State aid and fundamental freedoms“, ELRev, 2005, p. 209; C. Quigley „European State Aid Law“, 2009, p. 65.

72 – A contrario, jeigu valdžios institucijoms yra suteikta diskrecija, nagrinėjamos priemonės yra „specialiosios“. Žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C‑241/94, Rink. p. I‑4551).

73 – Teisinėje literatūroje pažymima, kad Komisija nesiryžta taikyti kodekso tradicinėms bendrosioms mokesčių priemonėms, pvz., Airijos atveju, kai ši nustatė 12,5 % mokesčio normą, kuri buvo gerokai mažesnė nei kitose valstybėse narėse, ir vis dėlto atrodo, kad kodeksas šiai mokesčio normai netaikomas, nebent būtų įrodytas jos žalingas pobūdis. Žr. A. Carlos dos Santos „Aides d’État, Code de conduite et concurrence fiscale“, op. cit., p. 35.

74 – Žr. A. Carlos dos Santos „L’Union européenne et la régulation de la concurrence fiscale“,op. cit., p. 501.

75 – 1973 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (70/72, Rink. p. 813). Taip pat žr. Ph. Nicolaides „Fiscal Aid in the EC, A Critical Review of Current Practice“, World Competition, 24(3) 2001, p. 319–342.

76 – 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑66/02, Rink. p. I‑10901, 10 punktas); 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Unicredito Italiano (C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 49 punktas); 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. (C‑222/04, Rink. p. I‑289, 135 punktas). Tokia teismo praktikoje patvirtinta apibrėžtis man atrodo per plati, nes apskritai mokesčių priemonės taikomos ne visoms įmonėms, o tik toms, kurios atitinka tam tikras sąlygas. Todėl, pvz., akcinių bendrovių apmokestinimo sistemos reformos negalima laikyti nebendra priemone vien todėl, kad ji nesuteikia naudos partnerystėms ar individualioms įmonėms. Žr. W. Schön „Die Auswirkungen des gemeinschaftsrechtlichen Beihilferechts auf das Steuerrecht“, Österreichischer Juristentag (Hrsg.): Verhandlungen des Siebzehnten Österreichischen Juristentages, Viena 2009, IV/2 Steuerrecht, Viena, Manzsche Verlags‑ und Universitätsbuchhandlung, 2010, p. 21–46.

77 – D. Waelbroeck „La condition de sélectivité de la mesure“, Aides d’État, 2005, p. 90.

78 – „Les aides d’État sous forme fiscale“, Revue de droit fiscal, Nr. 48, 2008. Be to, reikėtų pažymėti, jog per posėdį Komisijos atstovas patvirtino, kad tiesioginių mokesčių srityje valstybės narės privalo įgyvendinti mokesčių neutralumo politiką.

79 – Žr. Ph. Nicolaides „Fiscal Aid in the EC“, op. cit., p. 332–333. Autoriaus teigimu, ekonominiu požiūriu nė viena valstybės mokesčių priemonė nėra neutrali, nes ji pakeičia subjektų ekonominio elgesio rinkoje sąlygas. Be to, mokesčių priemonės padariniai priklauso nuo konkrečių aplinkybių, būdingų konkretiems asmenims. Remiantis tuo darytina išvada, kad bet kokia tiesioginių mokesčių sistema neabejotinai grindžiama diskreciniais politiniais sprendimais, sukeliančiais skirtingus ekonominius padarinius atitinkamoms įmonėms. Taip pat žr. A. Carlos dos Santos „L’Union européenne et la régulation de la concurrence fiscale“, op. cit., p. 47, 100 išnaša, kur pažymima, kad mokesčių neutralumas visada yra santykinis.

80 – Pažymiu, kad skirtingas įmonių vertinimas remiantis kitokiais kriterijais nei sektorinio ar regioninio pobūdžio kriterijai vis dėlto gali reikšti kitų Sutarties nuostatų pažeidimą, nebent sistema yra visiškai vientisa. Žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (270/83, Rink. p. 273).

81 – M. Merola ir L. Capelletti „Une analyse des dernières développements en matière d’aides d’États fiscales“, Fiscalité européenne, Bruylant, Briuselis, p. 87.

82 – Visų pirma žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Enirisorse (C‑237/04, Rink. p. I‑2843, 38 ir 39 punktai ir juose nurodyta teismo praktika). Taip pat žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Presidente del Consiglio dei Ministri (C‑169/08, Rink. p. I‑10821, 52 punktas).

83 – 1994 m. kovo 15 d. Sprendimas Banco Exterior de España (C‑387/92, Rink. p. I‑877, 13 punktas); 1999 m. birželio 29 d. Sprendimas DM Transport (C‑256/97, Rink. p. I‑3913, 19 punktas); 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C‑276/02, Rink. p. I‑8091, 24 punktas); 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C‑143/99, Rink. p. I‑8365, 38 punktas) ir 2006 m. birželio 15 d. Sprendimas Air Liquide Industries Belgium (C‑393/04 ir C‑41/05, Rink. p. I‑5293, 29 punktas).

84 – Dėl pranašumo konstatavimo reikšmės nagrinėjant selektyvumą žr. minėto 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke 41 punktą; 2003 m. vasario 13 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 47 punktas); minėto Sprendimo Azorų salos 54–56 punktus; minėto Sprendimo UGT‑Rioja ir kt. 46 punktą ir minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 82 punktą.

85 – Ph. Nicolaides „Fiscal Aid in the EC“, op. cit., p. 325.

86 – Taip pat žr. A. Carlos dos Santos „L’Union européenne et la régulation“, op. cit., p. 506.

87 – Selektyvumo kriterijus nagrinėjamas atskirai nuo naudos kriterijaus, nors, remiantis teismų praktika, „norint nustatyti, ar priemonė yra selektyvaus pobūdžio, reikia įvertinti, ar atitinkamoje teisinėje sistemoje ši priemonė suteikia pranašumą tam tikroms įmonėms kitų [įmonių], esančių panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, atžvilgiu“ (žr. minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 82 punktą). Kaip yra aišku iš 1998 m. pranešimo 12 punkto, galimybė pateisinti selektyvumą bendru tvarkos pobūdžiu yra selektyvumo vertinimo dalis.

88 – Tai visų pirma yra svarbu galimo neteisėta laikomos pagalbos grąžinimo atveju.

89 – 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Ecotrade (C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 43 punktas) ir 2000 m. birželio 13 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas EPAC prieš Komisiją (T‑204/97 ir T‑270/97, Rink. p. II‑2267, 80 punktas).

90 – Žr. Komisijos pranešimą dėl EB 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai garantijų forma (OL C 71, 2000, p. 14). Komisijos teigimu, valstybės garantijos nauda tokia, kad su garantija susijusią riziką prisiima valstybė, ir paprastai už tai turi būti atlyginama. Jeigu valstybė tokio atlygio atsisako, įmonė gauna naudą, o valstybė netenka išteklių. Žr. minėto pranešimo 2.1.2 punktą.

91 – 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją (C‑288/96, Rink.  p. I‑8237) 30 ir paskesni punktai.

92 – 2010 m. gegužės 21 d. Bendrojo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (T‑425/04, T‑444/04, T‑450/04 ir T‑456/04, Rink. p. II‑0000). Tačiau šie teiginiai turi būti pakankamai aiškūs, tikslūs ir tvirti, kad reikštų tikėtino valstybės įsipareigojimo buvimą. Reikėtų pažymėti, kad Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją yra apskųstas (byla C‑399/10 P).

93 – 2006 m. birželio 22 d. sprendimas (C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479, 95 punktas).

94 – Fizinių asmenų apmokestinimo atveju ta pati išvada taikoma mokestinėms jurisdikcijoms, nustatančioms turtingiausių mokesčių mokėtojų turto mokestį. Mokesčių mokėtojai, kurie dėl nustatytos ribos nėra apmokestinami, negali būti laikomi įgyjančiais kokį nors pranašumą.

95 – 1998 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ladbroke Racing prieš Komisiją (T‑67/94, Rink. p. II‑1). Taip pat žr. mano išvadą sujungtose bylose Paint Graphos ir kt. (C‑78/08–C‑80/08).

96 – Be to, kaip jau pažymėjau, tikėtina, kad nagrinėjama sistema niekada neįsigalios.

97 – Reikėtų pažymėti, kad Komisijos pranešimo dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms įgyvendinimo ataskaitoje (C (2004) 434) Komisija nurodė, jog visai įmanoma, kad pagal Elgesio kodeksą žalinga laikoma priemonė nepateks į valstybės pagalbos sąvoką (žr. ataskaitos 66 punktą).

98 – Per posėdį Government of Gibraltar atstovas patvirtino, kad didelė Gibraltare registruotų įmonių dalis turi aktyvus, kuriuos sudaro nepagrindinis nekilnojamasis turtas, jachtos arba valtys. Kadangi nevykdo ūkinės veiklos ir negauna pelno, jos nėra apmokestinamieji asmenys, nepaisant taikomos mokesčių sistemos. Todėl jų atvejui konkurencijos teisė netaikoma.

99 – Tačiau kartu reikia pripažinti, kad maždaug 5 km² dydžio ir apie 27 500 gyventojų turinti teritorija turi labai mažai ekonominės plėtros strategijos alternatyvų.

100 – Minėto Sprendimo Azorų salos 54 punktas.

101 – Minėtas Sprendimas Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke.

102 – Minėtas Sprendimas UGT‑Rioja.

103 – Tačiau priemonės gali būti selektyvios, nors formaliai ir neapsiriboja tam tikrais sektoriais. Žr. 2003 m. vasario 17 d. Komisijos sprendimą dėl Belgijos įgyvendintos Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams skirtos pagalbos schemos (OL L 282, p. 25). Pagal teismų praktiką nei didelis pagalbą gaunančių įmonių skaičius, nei pramonės sektorių, kurioms priskiriamos šios įmonės, įvairovė ir svarba negarantuoja bendro priemonės pobūdžio. Šiuo atžvilgiu žr. P. Rossi‑Maccanico „Community Review of direct Business Tax Measures“, EStAL, 4/2009, p. 497. Teisinėje literatūroje pažymima, kad sistemos, kuri yra taikoma beveik visiems subjektams, negalima laikyti selektyvia. žr. W. Schön „Auswirkungen des gemeinschaftsrechtlichen Beihilferechts auf das Steuerrecht“, op. cit., p. 29.

104 – Daugiau nuomonių dėl selektyvumo, be daugelio kitų, žr. D. Waelbroeck „La condition de sélectivité de la mesure“, op. cit.

105 – Generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje, kurioje priimtas jau minėtas Sprendimas British Aggregates prieš Komisiją, 82 punktas.

106 –      Žr. P. Rossi‑Maccanico „Community Review of direct Business Tax Measures“, op. cit., p. 497.

107 – Šiuo klausimu 1993 m. kovo 17 d. Sprendimas Sloman Neptun (C‑72/91 ir C‑73/91, Rink. p. I‑887, 21 punktas). Žr. 2003 m. vasario 13 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 52 punktas). Kai kurie autoriai netgi teigia, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį pranašumo negali būti, jeigu priemonė yra bendros sistemos struktūros dalis; šiuo klausimu žr. W. Schön „Auswirkungen des gemeinschaftsrechtlichen Beihilferechts auf das Steuerrecht“, op. cit.

108 – Išvada minėtoje byloje Sloman Neptun ( C‑72/91, 50 punktas).

109 – Dėl OECD požiūrio žr. „First Survey on State Aids in the European Community“, Commission of the European Communities, Luxembourg, Office of Official Publications, 1989, p. 6–8 ir 13: „tax expenditure is usually defined as a departure from the generally accepted or benchmark tax structure, which produces a favourable tax treatment of particular types of activities or groups of payers“.

110 – 1998 m. pranešimo 16 punktas.

111 – K. Bacon „State Aids and General Measures“, YEL 1997,,17 t. (leid. Barav ir Wyatt) Clarendon Press, Oksfordas, p. 269–321; W. Schön „Taxation and State aid Law in the European Union“, op. cit., p. 911–936.

112 – W. Schön „Taxation and State aid Law in the European Union“, op. cit., p. 911–936.

113 – Generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada byloje Italija prieš Komisiją (1999 m. gegužės 19 d. sprendimas, C‑6/97, Rink. p. I‑2981, 27 punktas).

114 – Generalinio advokato A. La Pergola išvada byloje Belgija prieš Komisiją (1999 m. birželio 17 d. Sprendimas „Maribel“, C‑75/97, Rink. p. I‑3671).

115 – Ph. Nicolaides „Fiscal Aid in the EC. A Critical Review of Current Practice“, op. cit., p. 319–342.

116 – Žr. J. Bousin ir J. Piernas „Developments in the Notion of Selectivity“, EStAL, 4/2008, p. 634 ir paskesni.

117 – Šia tema taip pat žr. M. Aldestam „EC State aid rules applied to taxes“, Upsala, 2005, p. 182.

118 – Vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo antroji ir trečioji dalys.

119 – Komisija nurodo skundžiamo teismo sprendimo 170–174 punktus ir 143–146 punktus.

120 – Visų pirma žr. minėtą Sprendimą British Aggregates prieš Komisiją.

121 – Komisija remiasi skundžiamo teismo sprendimo 145 ir 146 bei 171–174 punktais.

122 – Visų pirma žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Vokietija prieš Kronofrance (C‑75/05 P ir C‑80/05 P, Rink. p. I‑6619, 60 punktas) ir 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Holland Malt prieš Komisiją (C‑464/09 P, Rink. p. I‑0000, 46 punktas).

123 – 2005 m. birželio 28 d. Sprendimas Dansk Rørindustri (C‑189/02 P, Rink. p. I‑5425, 211–213 punktai). Taip pat žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cheil Jedang (T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 77 punktas). Valstybės pagalbos srityje žr. 2003 m. vasario 13 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 95 punktas); 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C‑91/01, Rink. p. I‑4355, 45 punktas) ir 2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑351/98, Rink. p. I‑8031, 53 punktas). Taip pat žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Technische Glaswerke (T‑198/01, Rink. p. II‑2717, 149 punktas); 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Ferriere Nord (T‑176/01, Rink. p. II‑3931, 134 punktas) ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimą Pollmeier Malchow (T‑137/02, Rink. p. II‑3541, 54 punktas).

124 – 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (C‑288/96, Rink. p. I‑8237, 62 punktas); minėtas Sprendimas Vokietija ir kt. prieš Kronofrance (61 punktas) ir minėtas Sprendimas Holland Malt prieš Komisiją (47 punktas).

125 – Doktrinoje kartais rekomenduojama laikytis tokio požiūrio. Lemiamas argumentas, kodėl šis požiūris nepriimtinas, yra tas, kad jis nesuderinamas su tiesioginių mokesčių srities kompetencijos pasidalijimu tarp valstybių narių ir Europos Sąjungos. Žr. A. Carlos dos Santos „L’Union européenne et la régulation“,op. cit., p. 505–508 ir 522–528.

126 – Minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 84 ir 85 punktai bei juose nurodyta teismo praktika.

127 – Ketvirtoji ir penktoji vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo dalys.

128 – Komisija nurodo skundžiamo teismo sprendimo 175–183 punktus.

129 – 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas JCB Service prieš Komisiją (C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 107 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

130 – Visų pirma žr. minėtą Sprendimą JCB Service prieš Komisiją (106 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir Sprendimą SGL Carbon prieš Komisiją (41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

131 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją (C‑159/01, Rink. p. I‑4461, 43 punktas).

132 – 1974 m. liepos 2 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709).

133 – Komisija nurodo skundžiamo teismo sprendimo 170–174 punktus.

134 – Ispanijos Karalystės dešimtasis ir vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindai.

135 – 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Der Grüne Punkt‑Duales System Deutschland prieš Komisiją (C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155, 177 punktas).

136 – Visų pirma žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl pareiškimo Nr. 55346/00, kurį Ayuntamiento de Mula pateikė prieš Ispaniją, priimtinumo; taip pat dalinį sprendimą dėl pareiškimų Nr.°48391/99 ir Nr. 48392/99, kuriuos prieš Graikiją pateikė Christos Hatzitakis ir Termo bei Mikros savivaldybės, priimtinumo.

137 – Paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL C 364, p. 1; toliau – Chartija).

138 – Šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 21 punktas) ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimą Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt. (C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink. p. I‑4777, 45 punktas).

139 – 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston (222/84, Rink. p. 1651, 18 ir 19 punktai); 1987 m. spalio 15 d. Sprendimas Heylens ir kt. (222/86, Rink. p. 4097, 14 punktas); 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją (C‑424/99, Rink. p. I‑9285, 45 punktas); 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 39 punktas) ir 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas Eribrand (C‑467/01, Rink. p. I‑6471, 61 punktas).

140 – Šiuo atžvilgiu žr. teismo praktiką, susijusią su ieškiniais dėl valstybių narių įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 ir EB 228 straipsnius ir taikytinas procedūrines garantijas.

141 – 176–179 punktai.

142 – Minėto Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 19 punktas; 2000 m. birželio 15 d. Sprendimas TEAM prieš Komisiją (C‑13/99 P, Rink. p. I‑4671, 36 punktas).

143 – Šiuo atžvilgiu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimą Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją (C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 116 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2009 m. kovo 26 d. Nutartį Efkon prieš Europos Parlamentą ir Tarybą (C‑146/08 P, Rink. p. I‑49*, 54 punktas).

144 – Minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 188 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Thyssen Stahl prieš Komisiją (C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 156 punktas).

Full & Egal Universal Law Academy