EUR-Lex -  62009CC0213 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2010 m. birželio 24 d.(1)

Byla C‑213/09

Barsoum Chabo

prieš

Hauptzollamt Hamburg-Hafen

(Finanzgerichts Hamburg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas (EB) Nr. 1719/2005 – Bendrasis muitų tarifas – Specifinis muitas – Konservuoti Agaricus genties grybai (pievagrybiai) – Proporcingumas – Tikrinimo kriterijus esant didelei diskrecijai – Žemės ūkio politikos tikslai – Prekybos politikos tikslai – Reikalingumas – PPO –Sutartis dėl žemės ūkio – 4 straipsnis – Tarifų nustatymas – Neleistinos kintančios rinkliavos“

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį(2)Finanzgericht Hamburg (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) norėtų sužinoti, ar su proporcingumo principu suderinamas faktas, kad konservuotiems Agaricus genties grybams, t. y. pievagrybiams (toliau – konservuotiems pievagrybiams), kurie atskirai nuo nustatytos kvotos importuojami iš Kinijos Liaudies Respublikos į Bendriją, taikomas specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės.

2.        Praeityje Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pareikšti nuomonę dėl konservuotų pievagrybių papildomų importo iš trečiųjų šalių mokesčių suderinamumo su proporcingumo principu(3). Tačiau tie papildomi mokesčiai buvo autonominiai Bendrijos žemės ūkio produktų importo išlyginamieji mokesčiai. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas, ar kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas taikė vertindamas autonominius žemės ūkio produktų importo išlyginamuosius mokesčius, gali būti taikomi ir specifiniam muitui, kuris taikomas vietoj atitinkamų papildomų mokesčių ir kurio dydis atitinka Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) suderėtą ir sutartą didžiausią muito normą.

I –    Taikoma teisė

A –    Tarptautinė komercinė teisė

3.        1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu Nr. 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu(4) Bendrija prisijungė prie PPO sutarties ir kelių daugiašalių bei daugianacionalinių susitarimų. Tarp šių daugiašalių susitarimų taip pat yra 1994 m. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos(5) (toliau – GATT 1994) ir Sutartis dėl žemės ūkio(6) (toliau – Sutartis dėl žemės ūkio).

4.        GATT 1994 apima taip pat ir 1947 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos nuostatas (toliau – GATT 1947), kurioms pirmiausia priskirtinas didžiausio palankumo režimas pagal GATT 1947 I straipsnio 1 dalį. Didžiausio palankumo režimas reiškia, kad pranašumas, palankumas, lengvatos arba atleidimas nuo mokesčių, kuriuos Susitariančioji Šalis suteiktų prekei, kurios kilmės valstybė yra ji, arba kuri skirta kitai valstybei, yra iš karto ir besąlygiškai suteikiami tokiai pačiai prekei, kilusiai iš visų kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijų arba skirtai joms.

5.        GATT 1947 II straipsnyje nustatyti PPO narių lengvatų sąrašai. Jo 1 dalies a punktu nustatoma:

„Kiekviena Susitariančioji Šalis taiko kitoms Susitariančiosioms Šalims ne mažiau palankų prekybos režimą negu tas, kuris yra nustatytas prie šio Susitarimo pridedamo atitinkamo Sąrašo atitinkamoje dalyje.“

6.        Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsniu reglamentuojamas rinkos atvėrimas ir juo nustatoma:

„1. Nuolaidos, susijusios su rinkos atvėrimu, numatytos įsipareigojimų sąraše, yra susijusios su tarifų „įšaldymu“ ir sumažinimu ir kitais tame Sąraše numatytais rinkos atvėrimo įsipareigojimais.

2. Valstybės narės netaiko, nesiima ir negrąžina jokių priemonių, panašių kaip buvo reikalaujama jas paversti (konvertuoti) įprastiniais muito mokesčiais1, išskyrus tuos atvejus, kai 5 straipsnyje ir 5 priede numatyta kitaip.“

7.        Prie Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsnyje nurodytos sąvokos „priemonės“ esančioje 1 išnašoje nustatyta:

„1 Tarp tokių priemonių yra kiekybiniai importo apribojimai, kintančios importo rinkliavos, minimalios importo kainos, taikomos savo nuožiūra importo licencijos, valstybinės prekybos įmonėms taikomos netarifinės priemonės, savanoriški eksporto apribojimai, taip pat kitos pasienyje taikomos priemonės “

8.        Sutarties dėl žemės ūkio 5 straipsnyje numatomos nuostatos dėl specialiųjų rinkos apsaugos (protekcinių) priemonių, susijusių su tam tikrų žemės ūkio produktų importu. Šias nuostatas galima taikyti tik tuomet, jei atitinkami produktai įsipareigojimų sąraše yra pažymėti ženklu „SSG“. Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose produktai, klasifikuojami KN kodu 2003 10 30, nežymimi šiuo ženklu.

9.        Urugvajaus raunde Bendrija įsipareigojo prekėms, klasifikuojamoms KN kodu 2003 10 30, 62 660 t kvotos neviršijančiam kiekiui taikyti ne didesnį kaip 23 % ad valorem muitą. Be to, ji įsipareigojo šią kvotą viršijančiam kiekiui taikyti ne didesnį kaip 18,4 % ad valorem muitą ir specifinį 222 EUR muitą už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės. Šie įsipareigojimai nurodyti Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO. 2001 m. gruodžio 1 d. PPO nare tapo Kinijos Liaudies Respublika. Bendrija nuo 2007 m. sausio 1 d. padidino produktų iš Kinijos Liaudies Respublikos, klasifikuojamų KN kodu 2003 10 30, kvotą iki 23 750 t(7).

B –    Bendrijos teisė(8)

10.      Pagal EB 33 straipsnio 1 dalį bendros žemės ūkio politikos tikslai yra šie:

„a)      didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą;

b)      tokiu būdu užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas;

c)      stabilizuoti rinkas;

d)      garantuoti pakankamą tiekimą;

e)      užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.“

11.      Pagal 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo(9), kuris iš dalies pakeistas 2000 m. sausio 31 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 254/2000, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 2658/87(10) (toliau – iš dalies pakeistas Reglamentas (EEB) Nr. 2658/87), 1 straipsnio 1 dalį Komisija nustatė Kombinuotąją nomenklatūrą (toliau – KN). Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 2658/87 1 straipsnio 3 dalies 1 sakinį KN pateikiama jo I priede. Pagal šios dalies 2 sakinį nurodytame priede pirmiausia nustatomos Bendrojo muitų tarifo (toliau – BMT) muito normos.

12.      Iš dalies pakeisto Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 12 straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„Kiekvienais metais Komisija priima reglamentą, kuriame pateikiama tiksli Kombinuotosios nomenklatūros redakcija, kartu su muito normomis pagal 1 straipsnį, nustatytomis pagal Tarybos ar Komisijos patvirtintas priemones. Minėtas reglamentas ne vėliau kaip spalio 31 d. paskelbiamas Europos Bendrijų oficialiame leidinyje ir taikomas nuo kitų metų sausio 1 d.“

13.      Pagal iš dalies pakeisto Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 9 straipsnio 2 dalies pirmąją įtrauką tai nekeičia muito normų.

14.      Iš dalies pakeisto Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 I priedas buvo pakeistas 2005 m. spalio 27 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1719/2005(11), iš dalies keičiančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 dieną.

15.      Reglamento (EB) Nr. 1719/2005 I priedo I dalyje yra preliminariosios nuostatos, kuriose pateikiamas naudotų ženklų, simbolių ir santrumpų sąrašas. Ten nurodoma, kad santrumpa „kg/net eda“ reiškia „kilogramas nusausinto produkto masės“.

16.      Šio priedo II dalyje nurodomas šioje byloje tuo metu taikytas BMT. BMT 20 skirsnis susijęs su daržovių, vaisių, riešutų arba kitų augalų dalių produktais. Šiame skirsnyje yra šios pozicijos:

KN kodas

Aprašymas

Konvencinė muito

norma (%)

Papildomas matavimo

vienetas

1

2

3

4

2003

Grybai ir trumai, paruošti arba konservuoti be acto arba acto rūgšties:    

2003 10

- Pievagrybiai (Agaricus genties)    

2003 10 20

-- Konservuoti neilgam saugojimui, virti arba kepti

18,4 + 191 €/100 kg/net eda (1)

kg/net eda

2003 10 30

-- kiti

18,4 + 222 €/100 kg/net eda (1)

kg/net eda

17.      1 išnašoje nustatoma:

„Specifinė dalis mokama už nusausintą neto masę (taikoma kaip autonominė priemonė).“

18.      2004 m. spalio 26 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1864/2004, atidarantis iš trečiųjų šalių importuotų konservuotų grybų tarifinę kvotą ir nustatantis jos administravimą(12), reglamentuoja kvotas, kurioms lengvatinėmis sąlygomis atveriama rinka. Šio reglamento, iš dalies pakeisto 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1995/2005, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 1864/2004(13), atidarantį iš trečiųjų šalių importuotų konservuotų grybų tarifinę kvotą ir nustatantį jos administravimą (toliau – iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 1864/2004), 1, 7 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nustatoma:

„1) pagal Susitarimą dėl žemės ūkio , pasirašytą daugiašalių prekybos derybų Urugvajaus raundo metu, Bendrija pradeda nuo 1995 m. liepos 1 d. tam tikromis sąlygomis taikyti Bendrijos muitų tarifines kvotas konservuotiems Agaricus spp. genties grybams, klasifikuojamiems KN 0711 90 40, 2003 10 20 ir 2003 10 30 subpozicijų kodais.

7) Nepažeidžiant pagal GATT (1994) XXIV straipsnio 6 dalies vedamų derybų rezultatų ir siekiant išlaikyti įprastinius prekybos srautus, tačiau neuždaryti Bendrijos rinkos prekėms iš kitų trečiųjų šalių, nustatant į Bendriją pagal tarifinių kvotų sistemą importuotinų konservuotų Agaricus genties grybų kiekį, atsižvelgiama į Europos sutartyse su Bulgarija ir Rumunija suteiktas lengvatas.

10) Minėtų produktų tiekimas į Bendrijos rinką neturi sutrikti, jų kainos išlikti stabilios, ir turi būti išvengta kainų svyravimų bei neigiamo poveikio Bendrijos gamintojams. Tuo tikslu nuolat skatinama konkurencija tarp importuotojų ir šalinamos jiems kylančios administracinės kliūtys.“

19.      Be to, šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatomos tarifinės kvotos importuojamiems konservuotiems pievagrybiams, klasifikuojamiems KN kodu 2003 10 30. Pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį produktams, klasifikuojamiems KN kodu 2003 10 30, taikomo ad valorem muito norma yra 23 %.

20.      2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 980/2005 dėl bendrųjų tarifų lengvatų sistemos taikymo(14) 1 straipsnio 1 dalyje nustatoma bendrųjų tarifų lengvatų sistema. Pagal šio straipsnio 2 dalį šia sistema numatoma bendra priemonė ir specialios priemonės. Pagal šio reglamento 2 straipsnį lengvatas gaunančios šalys yra išvardytos I priede. I priede Kinija nurodoma kaip šalis, kuriai taikoma bendra priemonė. Pagal šio reglamento 4 straipsnį produktai, kuriems taikoma bendra priemonė, išvardyti II priede. II priede pateikiamas BMT 20 skirsnis, kuriam priklauso ir KN kodas 2003 10 30.

21.      Šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje ir 5 dalyje nustatoma:

„2) Bendrojo muitų tarifo ad valorem muitai, taikomi produktams, kurie II priede yra išvardyti kaip „jautrūs“, sumažinami 3,5 procentinio punkto.

5) Kai Bendrojo muitų tarifo muitus, taikomus produktams, kurie II priede yra išvardyti kaip „jautrūs“, sudaro ad valorem muitai ir specifiniai muitai, specifiniai muitai nėra mažinami.“

22.      Pagal II priedą BMT 20 skirsnyje nurodyti produktai klasifikuojami kaip „jautrūs“.

II – Faktinės aplinkybės

23.      2006 m. kovo 6 d. įmonė N.S.A., kurios savininkas Barsoum Chabo (toliau – ieškovas pagrindinėje byloje), paprašė leidimo išleisti į laisvą apyvartą 1000 kartoninių dėžių grybų konservų iš Kinijos Liaudies Respublikos. Prekės buvo deklaruotos kaip „grybai, užpilti sūrymu, konservuoti be acto“, nurodant KN kodą 2003 90 00 (kiti grybai nei Agaricus genties). Remiantis deklaracija, prekės į apyvartą buvo išleistos taikant 14,9 % ad valorem muitą.

24.      Iki 2006 m. kovo 6 d. ieškovo pagrindinėje byloje įmonė jau importavo produktus, kurių deklaracija buvo identiška prekių rūšies atžvilgiu. Dėl ankstesnio importo buvo atliktas muitinės patikrinimas. Iš klasifikacijos ekspertizės akto, parengto pagal šį muitinės patikrinimą, paaiškėjo, kad per ankstesnę importo operaciją buvo importuoti ne KN kodu 2003 90 00 klasifikuojami produktai. Remiantis klasifikacijos ekspertizės aktu, tai buvo konservuoti pievagrybiai, klasifikuojami KN kodu 2000 10 30.

25.      2007 m. vasario 27 d. sprendimu Hauptzollamt Hamburg-Hafen (Hamburgo uosto centrinė muitinės tarnyba; toliau – atsakovė pagrindinėje byloje) ieškovui pagrindinėje byloje nurodė sumokėti iš viso 27 507,13 EUR dydžio importo muito sumą už 2006 m. kovo 6 d. importuotus produktus. Be to, atsakovė pagrindinėje byloje, remdamasi klasifikacijos ekspertizės aktu, priskyrė konservuotus grybus KN kodui 2003 10 30 ir pritaikė 14,9 % ad valorem muitą bei specifinį muitą: 222 EUR už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės. Ieškovas pagrindinėje byloje 2007 m. kovo 5 d. pateikė skundą dėl šio sprendimo, kuris 2007 m. gruodžio 7 d. buvo atmestas.

III – Procesas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme

26.      2008 m. sausio 9 d. ieškovas pagrindinėje byloje pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis prašo panaikinti 2007 m. vasario 21 d. importo muitą nustatantį sprendimą ir 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl skundo. Be to, jis tvirtina, kad specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės yra neproporcingas, nes jis prilygsta draudimui importuoti. Atsakovė pagrindinėje byloje prašo atmesti ieškinį. Specifinis muitas yra ne apsaugos priemonė, o įprastas muitas. Muitas taip pat neprilygsta draudimui importuoti.

27.      Kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, importuoti konservuoti grybai priskirtini KN kodui 2003 10 30. Todėl taikytina šiam KN kodui nustatyta muito norma. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šiai pozicijai taikoma muito norma galioja. Jis kelia klausimą, ar specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės gali būti laikomas proporcingu. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Teisingumo Teismo sprendimus Wünsche byloje C‑26/90(15) ir Pietsch byloje C‑296/94(16). Tuose sprendimuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad papildomos sumos konservuotų pievagrybių importui iš trečiųjų šalių, kuriomis siekta pašalinti Bendrijos rinkos trikdymus, yra neproporcingos, nes pernelyg didelės.

28.      Keliamas klausimas, ar ši Teisingumo Teismo praktika taikytina specifiniam 222 EUR muitui už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės. Ji taikytina todėl, kad specifinis muitas, kaip ir papildomos sumos, yra Bendrijos gamintojų apsaugos priemonė. Specifinis muitas, taikomas konservuotų pievagrybių importui, viršijančiam Reglamentu (EB) Nr. 1864/2004 atidarytą kvotą, turėtų kompensuoti mažesnes konservuotų pievagrybių iš Kinijos Liaudies Respublikos auginimo sąnaudas. Specifinio muito norma pasiekia tokį dydį, kuris smarkiai viršija apsaugos priemonės veiksmingumui būtiną dydį. Todėl specifinio muito norma prilygsta faktiniam draudimui importuoti ir ekonominėms sankcijoms importuotojams. Šis argumentas galioja ir tuomet, kai reikia atsižvelgti į kainų svyravimus dėl kokybės skirtumų.

29.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad konservuotų pievagrybių iš Kinijos Liaudies Respublikos įsigijimo kaina, kurią turi mokėti prekybininkai, aptariamu laikotarpiu siekė 0,93 EUR už kilogramą. Konservuotų pirmos rūšies pievagrybių iš Prancūzijos kaina 2007 m. birželio mėn. siekė 2,70 EUR už kilogramą. 2006 m. birželio mėnesį antros rūšies pjaustyti konservuoti pievagrybiai iš Bendrijos kainavo 2,70 EUR už kilogramą. Specifinis muitas sudaro 222 EUR už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės, t. y. perskaičiavus – 2,22 EUR už kilogramą.

30.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad specifinis muitas sudaro daugiau kaip 200 % konservuotų pievagrybių iš Kinijos Liaudies Respublikos importo kainos. Be to, jis visada viršija skirtumą tarp prekių savikainos Bendrijoje ir iš Kinijos Liaudies Respublikos importuojamų prekių kainos. Galiausiai specifinis muitas taikomas neskirstant jo pagal skirtingas pievagrybių kokybės rūšis.

IV – Prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

31.      Kilus abejonėms dėl specifinio muito suderinamumo su proporcingumo principu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2009 m. gegužės 13 d. priėmė nutartį (šią nutartį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. birželio 15 d.) pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar dėl trečiojoje šalyje taikomos muito normos ir preferencinio muito normos susidariusi papildoma 222 EUR suma už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės, kuri taikoma už importuojamus konservuotus Agaricus genties grybus (KN pozicija 2003 10 30), yra niekinė dėl proporcingumo principo pažeidimo?“

32.      Ieškovas pagrindinėje byloje, Taryba ir Komisija pateikė rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą.

33.      2010 m. balandžio 29 d. įvyko teismo posėdis, kuriame dalyvavo ieškovo pagrindinėje byloje, Italijos vyriausybės, Tarybos ir Komisijos atstovai.

V –    Pagrindiniai šalių argumentai

34.      Ieškovo pagrindinėje byloje nuomone, specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už KN kodu 2003 10 30 klasifikuojamus produktus yra neproporcingas.

35.      Pirmiausia tokio dydžio muitas trukdo parduoti Bendrijoje pievagrybius, kurių kilmės šalis Kinijos Liaudies Respublika. Kiniški pievagrybiai, vartotojų požiūriu, yra gerokai blogesnės kokybės už Bendrijos pievagrybius. Kiniški pievagrybiai galėtų būti parduodami Bendrijoje tik tuo atveju, jeigu jų kaina būtų kur kas mažesnė už Bendrijos pievagrybių kainą. Tačiau neįmanoma nustatyti tokios kainos taikant specifinį 222 EUR muitą už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės. Be to, galima nesunkiai skirstyti pievagrybius pagal skirtingas kokybės rūšis. Taip pat reikėtų atsižvelgti į mažiau ribojančias priemones: teikti Bendrijos gamintojams subsidijas, kad sumažėtų Bendrijoje išaugintų grybų kaina. Mažesnio muito taikymas atitiktų ir bendros žemės ūkio politikos tikslą užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.

36.      Iš informacijos, kurią pateikė Komisija, paaiškėjo, kad specifinis muitas kartu su ad valorem muitu ir kvotos norma jau atliko savo funkciją. Nebereikia būgštauti dėl rimto pievagrybių rinkos Bendrijoje sutrikdymo. Be to, muito taikymas prieštarauja bendros žemės ūkio politikos tikslui didinti našumą ir kuo geresnį gamybos veiksnių panaudojimą.

37.      Italijos vyriausybės nuomone, specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už produktus, klasifikuojamus KN kodu 2003 10 30, yra suderinamas su proporcingumo principu.

38.      Specifiniu muitu siekiama apsaugoti Bendrijos pievagrybių augintojus. Jį taikant trukdoma Bendrijos pievagrybių kainoms per daug nukristi dėl importo iš Kinijos Liaudies Respublikos. Todėl jis yra tinkamas šiam tikslui siekti. Be to, specifinis muitas yra reikalingas. Neįmanoma skirstyti pievagrybių pagal skirtingas kokybės rūšis. Kadangi atitinkama prekė vartotojų požiūriu yra konservuoti pievagrybiai, kaina turi būti nustatoma atsižvelgiant į aukščiausios kokybės rūšies kainą. Mažinant kainas už žemesnės kokybės rūšis vartotojai neišvengiamai labiau pirktų žemesnės kokybės produktus. Be to, specifinis muitas nėra faktinis importo draudimas. Pirma, specifiniu muitu siekiama neleisti importuoti per daug produktų iš trečiųjų šalių. Antra, konstatuotina, kad pievagrybiai iš Kinijos Liaudies Respublikos vis tiek buvo importuoti į Bendriją viršijant numatytas kvotas. Vadinasi, specifinis muitas faktiškai neturėjo draudimui importuoti prilyginamo poveikio.

39.      Tarybos nuomone, specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už prekes, klasifikuojamas KN kodu 2003 10 30, yra suderinamas su proporcingumo principu.

40.      Sprendimai, kuriais remiasi ieškovas pagrindinėje byloje, priimti nagrinėjant autonominius žemės ūkio produktų importo išlyginamuosius mokesčius. Tai buvo vienašalės Bendrijos apsaugos priemonės, kuriomis siekta stabilizuoti Bendrijos produktų kainas. Siekiant šio tikslo autonominių žemės ūkio produktų importo išlyginamųjų mokesčių atveju buvo galima ir net būtina nustatyti papildomų sumų dydį atsižvelgiant į kainas trečiojoje šalyje ir skirtingas kokybės rūšis.

41.      Specifinis muitas yra kitokio pobūdžio priemonė, jam būtinos kitos sąlygos ir juo siekiama kitų tikslų. Todėl su autonominėmis apsaugos priemonėmis susijusi teismų praktika negali būti taikoma specifiniam muitui. Specifiniu muitu siekiama ne tik žemės ūkio, bet ir prekybos politikos tikslų. Žemės ūkio politikos atžvilgiu muitas turėtų užtikrinti, kad Bendrijos gamintojai galėtų parduoti savo produktus tokiomis kainomis, kurios garantuotų jiems deramą pragyvenimo lygį. Kartu turėtų būti užtikrintas pakankamas tiekimas, importuojant produktus iš trečiųjų šalių kontroliuojamu ir tinkamu būdu. Jei būtų stengiamasi tik apsaugoti Bendrijos gamintojus, būtų galima taikyti ir platesnio masto priemones. Tačiau Bendrija, taikydama specifinį muitą, siekia ir prekybos politikos tikslų. Atsižvelgdama į šiuos prekybos politikos tikslus ji smarkiai apribojo savo veiksmų laisvę. Kintantys žemės ūkio produktų importo išlyginamieji mokesčiai buvo sąmoningai panaikinti dėl jų neskaidraus pobūdžio. Be to, negalima taikyti muitų, viršijančių Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose numatytas didžiausias normas.

42.      Susitarta dėl tokio lygio specifinio muito už konservuotus pievagrybius, kuris de facto buvo lygiavertis iki šiol galiojusiam, Tarybos devintojo dešimtmečio pradžioje nustatytam status quo. Nors tas lygis tikrai aukštas, specifinis muitas nėra neproporcingas. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad Taryba nėra įpareigota nei vienodai vertinti Bendrijos ir trečiųjų šalių gamintojus, nei atverti trečiųjų šalių gamintojams Bendrijos rinką tokiomis sąlygomis, kuriomis jie galėtų konkuruoti su Bendrijos gamintojais. Be to, trečiųjų šalių gamintojai nėra diskriminuojami labiau, nei tai būtų būtina siekiant Bendrijos žemės ūkio ir prekybos politikos tikslų. Specifinio muito dydis turi pasižymėti atgrasančiu poveikiu. Be to, reikia atsižvelgti į logiką, slypinčią už PPO derybų sistemos, kurią lemia do ut des idėja abipusiai atveriamų rinkų atžvilgiu. Negali būti viršijamos sutartos didžiausios muito normos, neapibrėžtam laikui galiojusios importui iš visų PPO narių. Iš naujo derėtis dėl sutartų muito normų yra sudėtinga ir brangu. Tačiau kainos smarkiai svyruoja, o kartu keičiasi kainų tarp Bendrijos ir Kinijos Liaudies Respublikos skirtumai. Todėl susitarta dėl tokio dydžio specifinio muito, kuris užtikrintų, kad jo poveikio jau po trumpo laiko nepanaikins kainų svyravimai.

43.      Apskritai konstatuotina, kad bendra konservuotų pievagrybių importo sistema pasiekė numatytus tikslus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nereikėtų pamiršti, kad yra nustatyta tarifinė kvota, kurios neviršijus taikomos lengvatos patekti į rinką. Turint omenyje (net jei ir stabdomą) Bendrijos gamybos mažėjimą, galima netgi kelti klausimą, ar sutarta didžiausia specifinio muito norma nėra per maža siekiant žemės ūkio politikos tikslų.

44.      Specifinis muitas nėra neproporcingas, net jeigu jis neskirstomas pagal skirtingas kokybės rūšis. Skirtingas kokybės rūšis galima pakeisti viena kitomis. Be to, skirstant produktus pagal kokybės rūšis kyla grėsmė pažeisti teisinio saugumo ir vienodo Bendrijos teisės taikymo principus. Toks skirstymas siekiant tikslingai kompensuoti kainų skirtumus taip pat nesuderinamas su Bendrijos įsipareigojimais tarptautinės komercinės teisės srityje. Be to, skirstymas pagal kokybės rūšis užkrautų per didelę naštą muitinėms ir suinteresuotiesiems asmenims.

45.      Galiausiai Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismui konstatavus, jog specifinis muitas pažeidžia proporcingumo principą, susilpnėtų Bendrijos padėtis PPO. Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO nurodytos muito normos pagrįstos derybomis, vadinasi, ir abipusėmis, daugiašalėmis PPO narių nuolaidomis. Jei būtų reikalaujama, kad Bendrija vienašališkai suteiktų palankesnes sąlygas importuoti konservuotus pievagrybius iš trečiųjų šalių į Bendrijos rinką negu daugiašaliu pagrindu susitarta derybose, jai sunkiai pavyktų susiderėti dėl atitinkamai palengvinto Bendrijos produktų patekimo į atitinkamų trečiųjų šalių rinką.

46.      Komisija taip pat mano, kad specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už produktus, klasifikuojamus KN kodu 2003 10 30, yra suderinamas su proporcingumo principu.

47.      Komisija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismo praktika, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijusi su autonominėmis Bendrijos apsaugos priemonėmis, taikytomis prieš sukuriant PPO ir prieš įsigaliojant Sutarčiai dėl žemės ūkio. Prieš įsigaliojant Sutarčiai dėl žemės ūkio Bendrija buvo įgaliota savo nuožiūra taikyti muitus, kuriais siekė apsaugoti Bendrijos pramonę, ir priimti netarifines priemones. Tačiau ši Teisingumo Teismo praktika negali būti taikoma specifinio muito atveju.

48.      Specifinis muitas yra tik vienas bendros konservuotų pievagrybių importo iš trečiųjų šalių reglamentavimo sistemos elementas. Šia bendra sistema, viena vertus, siekiama žemės ūkio politikos tikslų, kurie yra susieti su atitinkamu bendru rinkos organizavimu. Vienas iš žemės ūkio politikos tikslų yra atidarant kvotą užtikrinti pakankamą konservuotų pievagrybių pasiūlą Bendrijos rinkoje. Kitas žemės ūkio politikos tikslas yra šią pakankamą pasiūlą priderinti prie rinkos poreikių atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą. Galiausiai siekiama žemės ūkio politikos tikslo neleisti neigiamai paveikti Bendrijos gamybą: toks poveikis atsirastų, jei į Bendriją iš trečiųjų šalių būtų importuojama daugiau konservuotų pievagrybių negu numatyta kvotoje.

49.      Antra vertus, siekiama ir prekybos politikos tikslų. Urugvajaus raunde panaikinti žemės ūkio produktų importo išlyginamieji mokesčiai ir susitarta dėl apribotų muitų žemės ūkio produktams. Be to, siekta sumažinti importo muitus už žemės ūkio produktus. Sukūrusi bendrą sistemą Bendrija įvykdė ir šiuos įsipareigojimus.

50.      Be to, Komisija nurodo, kad Bendrijos institucijos bendros žemės ūkio ir prekybos politikos srityse turi priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus. Todėl tose srityse joms suteikta didelė diskrecija. Dėl šios priežasties, tikrinant specifinio muito proporcingumą, reikia tik ištirti, ar šis muitas akivaizdžiai netinkamas numatytiems tikslams pasiekti. Toks teisminės kontrolės apribojimas reikalingas ir todėl, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas nurodytus tikslus, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp žemės ūkio ir prekybos politikos tikslų.

51.      Specifinis muitas nėra akivaizdžiai netinkamas numatytiems tikslams siekti. Jis būtent sumažina ekonominę paskatą importuoti daugiau konservuotų pievagrybių negu numatyta kvotoje. Importuoti daugiau pievagrybių negu leista kvotoje ekonomiškai patrauklu tik tuomet, jei paklausa Bendrijoje yra tokia didelė, kad importuotojas, nepaisant mokesčių naštos, gali užsitikrinti pakankamą pelno maržą.

52.      Urugvajaus raundo derybose, kuriose galiausiai susitarta dėl didžiausios muito normos, Komisija rėmėsi suma, nurodyta 1981 m. birželio 30 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1796/81 dėl priemonių importuojant konservuotus auginamuosius grybus(17). Ji buvo perskaičiuota vietoje grynosios masės referencinio dydžio taikant grynosios nusausinto produkto masės referencinį dydį, todėl susidarė 278 EUR už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės suma. Remiantis susitarimu per penkerius metus 20 % sumažinti taikomus muitus, galiausiai susidarė 222 EUR suma už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės. Tardamasi dėl specifinio muito dydžio Komisija atsižvelgė į galimą importą iš visų PPO narių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmiausia reikia prisiminti, kad specifinio muito norma galioja importui iš visų PPO narių. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad konservuotų pievagrybių kainos labai svyruoja. Tačiau specifinis muitas išlieka nepakitęs, todėl jis negali būti pakoreguotas, t. y. padidintas svyruojant kainoms.

53.      Be to, tokio dydžio specifinė muito norma yra reikalinga. Jokiu būdu negalima leisti, kad Bendrijos gamyba žlugtų neatlaikiusi Kinijos importo spaudimo. Informacija apie prekybos konservuotais pievagrybiais raidą patvirtina, kad specifinio muito taikymas nedarė poveikio, prilygstančio draudimui importuoti. Konservuotų pievagrybių importas iš Kinijos Liaudies Respublikos į Bendriją visada viršydavo numatytą kvotą. Todėl specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės nesulaiko ūkio subjektų nuo konservuotų pievagrybių importo, viršijančio numatytą kvotą. Todėl negalima daryti išvados, kad specifinio muito taikymas paprastai mažina pievagrybių importo ekonominį patrauklumą.

54.      Be to, informacija apie prekybos konservuotais pievagrybiais raidą parodė, kad specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės, kaip vienas iš bendros konservuotų pievagrybių importo sistemos elementų, pasiekė tikslą tam tikru lygiu stabilizuoti kainas ir sulėtinti Bendrijos gamybos mažėjimo tendenciją, tačiau nekilo pavojus, kad nebus užtikrinta pakankama konservuotų pievagrybių pasiūla Bendrijos rinkoje. Pastebimas ryšys tarp kainų svyravimo ir importo kiekio kitimo, tačiau dėl ilgo transportavimo jis yra šiek tiek pavėluotas. Taikant specifinį muitą konservuotų pievagrybių, kurie viršija kvotą, importui, subalansuojama pasiūla ir taip netiesiogiai užtikrinamas tam tikras kainų stabilumas Bendrijoje. Galiausiai ieškovas pagrindinėje byloje turėjo galimybę įsigyti importo licenciją. Importo iš Kinijos Liaudies Respublikos kvota buvo padidinta nuo 2007 m.

55.      Be to, Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant numatytų tikslų pateisinamos ir tos priemonės, kurios tam tikriems ūkio subjektams sukelia didelį neigiamą ekonominį poveikį. Iš esmės Bendrija disponavo daug drastiškesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, galimybe padidinti specifinį muitą, sumažinti kvotą arba ją panaikinti, arba net nustatyti importo draudimą. Tačiau Bendrijos priemonės, naudojamos Bendrijos rinkos atvėrimui reguliuoti, Sutartimi dėl žemės ūkio buvo apribotos iki muitų. Bet tarptautinės komercinės teisės požiūriu leistina viršijus numatytą kvotą taikyti specifinį muitą, kurio dydis nustatytas Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO. Faktas, kad taikomi muitai ir kvotos atitinka muito normas Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO, susijęs su tuo, kad konservuotų pievagrybių prekybos raida atitinka tikslus, kurių siekė Bendrija, tardamasi dėl tų muito normų.

56.      Galiausiai dėl tarptautinėje teisėje Bendrijos prisiimto įsipareigojimo laikytis nekintamos muito normos neįmanoma aptariamu KN kodu klasifikuojamų produktų skirstyti pagal kokybės rūšis.

VI – Teisinis vertinimas

57.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl specifinio 222 EUR muito už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės proporcingumo, kuris pagal BMT taikomas produktams, klasifikuojamiems KN kodu 2003 10 30, t. y. konservuotiems pievagrybiams, jeigu jų importuojama į Bendriją daugiau negu nustatyta iš dalies pakeistu Reglamentu (EB) Nr. 1864/2004 atidarytoje kvotoje. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Teisingumo Teismo praktika dėl žemės ūkio produktų importo išlyginamųjų mokesčių proporcingumo, pirmiausia nagrinėsiu tuos mokesčius (A skyrius). Vėliau panagrinėsiu, ar atsižvelgiant į tą praktiką specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės gali būti laikomas suderinamu su proporcingumo principu (B skyrius).

A –    Teisingumo Teismo praktika dėl žemės ūkio produktų importo išlyginamųjų mokesčių

58.      Keliuose sprendimuose(18) Teisingumo Teismas nagrinėjo Komisijos ir Tarybos reglamentų galiojimą, kuriais šios institucijos taikė laikinas arba ilgalaikes priemones Bendrijos pievagrybių augintojams apsaugoti. Remiantis šiais reglamentais konservuotų pievagrybių importui iš tam tikrų trečiųjų šalių buvo taikoma papildoma suma, jei pievagrybių importas viršydavo numatytą kvotą.

59.      Tuose sprendimuose Teisingumo Teismas pirmiausia išaiškino, kad papildoma suma už konservuotų pievagrybių importą iš trečiųjų šalių, neleidžianti sutrikdyti Bendrijos rinkos, iš esmės buvo reikalinga(19). Be to, jis išaiškino, kad atsižvelgiant į šį tikslą papildomą sumą buvo galima nustatyti tokio dydžio, kuri importą iš trečiųjų šalių paverstų ekonomiškai nepatraukliu(20).

60.      Tačiau tose bylose Teisingumo Teismas nurodė, kad papildomos sumos dydis nebuvo reikalingas atsižvelgiant į siekiamą tikslą. Jis konstatavo, kad papildoma suma buvo pernelyg didelė, todėl ji faktiškai turėjo ekonominių sankcijų poveikį. Kadangi apsaugos priemone nebuvo siekiama taikyti ekonominėmis sankcijomis pagrįsto draudimo importuoti, papildomos sumos dydis peržengė būtiną ribą(21). Teisingumo Teismas vienoje byloje jau įžvelgė faktinį ekonominių sankcijų poveikį: joje taikoma papildoma suma sudarė maždaug du trečdalius pirmos rūšies pievagrybių Bendrijoje savikainos(22).

61.      Todėl remiantis Teisingumo Teismo praktika galima, vertinant žemės ūkio produktų importo išlyginamojo mokesčio dydžio suderinamumą su proporcingumo principu, išskirti dvi ribas.

62.      Pirmoji riba pasiekiama, kai papildoma suma yra tokia didelė, kad konservuotų pievagrybių importą iš trečiųjų šalių, viršijus numatytą kvotą, paverčia ekonomiškai nepatraukliu. Tokio dydžio papildoma suma gali būti laikoma reikalinga siekiant neleisti sutrikdyti Bendrijos rinkos. Teisingumo Teismas palieka Bendrijos institucijoms didelę diskreciją vertinti, kada pasiekiama ši riba(23).

63.      Tačiau antroji riba pasiekiama tada, kai papildoma suma yra tokia didelė, kad ji ne tik paverčia konservuotų pievagrybių importą ekonomiškai nepatraukliu, bet ir faktiškai turi ekonominių sankcijų poveikį. Tokio dydžio papildomos sumos Teisingumo Teismas nebelaikė reikalinga. Jis remiasi nuostata, kad siekiant neleisti sutrikdyti Bendrijos rinkos importu iš trečiųjų šalių pakanka paversti importą ekonomiškai nepatraukliu. Tačiau nebūtina uždrausti importuoti ir bausti už šio draudimo importuoti pažeidimą. Teisingumo Teismas tuo atveju darė prielaidą, kad sankcijos taikomos tuo atveju, jei buvo taikyta tokio dydžio papildoma suma, kad ji de facto turėjo ekonominių sankcijų poveikį. Pernelyg didelė papildoma suma faktiškai turi ekonominėmis sankcijomis pagrįstam draudimui importuoti prilyginamą poveikį.

64.      Prieš vertindama specifinį muitą ir nagrinėdama klausimą, ar jam gali būti taikoma minėta Teisingumo Teismo praktika, pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į du svarbius aspektus, susijusius su papildomomis sumomis, kurios buvo nagrinėjamos tuose sprendimuose. Pirmiausia papildomos sumos buvo Bendrijos priemonės, kuriomis ji labiausiai siekė žemės ūkio politikos tikslo apsaugoti Bendrijos gamintojus, neleidžiant sutrikdyti Bendrijos rinkos, kai šie trikdžiai buvo atsiradę įvežant per daug konservuotų pievagrybių iš trečiųjų šalių į Bendriją arba kai kilo grėsmė, kad jų atsiras. Be to, tai buvo priemonės, priimtos prieš įkuriant PPO ir prieš įsigaliojant Sutarčiai dėl žemės ūkio bei prieš Kinijos Liaudies Respublikai įstojant į PPO.

B –    Specifinio muito proporcingumas

65.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už konservuotus pievagrybius iš Kinijos Liaudies Respublikos, atsižvelgiant į minėtos Teisingumo Teismo praktikos reikalavimus dėl papildomų sumų, gali būti laikomas proporcingu.

66.      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika priemonių, kuriomis nustatomi mokesčiai ūkio subjektams, proporcingumas priklauso nuo to, ar tos priemonės yra tinkamos ir būtinos atitinkamais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams įgyvendinti su sąlyga, kad jei galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia rinktis mažiausiai ribojančią, ir siekti, kad nustatyti mokesčiai nebūtų per dideli siekiamo tikslo atžvilgiu(24).

67.      Kaip teisingai teigia Italijos vyriausybė, tikrinimą, ar specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės yra suderinamas su proporcingumo principu, reikia pradėti išsiaiškinant šia priemone siekiamus tikslus (1 skyrius). Kadangi kalbama apie bendros žemės ūkio politikos ir prekybos politikos sričių tikslus, o Bendrijos institucijoms šiose srityse suteikta didelė diskrecija, keliamas klausimas, kokius tikrinimo kriterijus reikėtų taikyti esant didelei diskrecijai (2 skyrius). Kadangi darau prielaidą, kad net didelė Bendrijos institucijų diskrecija nedaro įtakos proporcingumo tikrinimo struktūrai, o tik susiaurina tikrinimo apimtį, t. y. vertinama tik tai, kas akivaizdžiai neproporcinga, toliau nagrinėsiu, ar specifiniu muitu siekiami tikslai yra akivaizdžiai neleistini (3 skyrius) ir ar šis muitas, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, yra akivaizdžiai netinkamas (4 skyrius), nereikalingas (5 skyrius) arba neadekvatus (6 skyrius).

1.      Priemone siekiami tikslai

68.      Komisija teisingai nurodo, kad specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už produktus, klasifikuojamus KN kodu 2003 10 30, yra tik bendros sistemos, kuria reglamentuojamas konservuotų pievagrybių iš trečiųjų šalių importas, elementas. Tiriant specifiniu muitu siekiamus tikslus reikia atsižvelgti į glaudų jo ir kitų šio bendro reglamentavimo elementų ryšį.

69.      Šioje byloje ratione temporis taikomą bendrą sistemą iš esmės sudaro:

–        muitai, kurie nurodyti BMT, skirtam KN kodu 2003 10 30 klasifikuojamų produktų importui,

–        iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 1864/2004, atidarantis iš trečiųjų šalių importuotų konservuotų grybų tarifinę kvotą ir nustatantis jos administravimą,

–        ir Bendrijos bendrųjų tarifų lengvatų sistema pagal Reglamentą (EB) Nr. 980/2005.

70.      Pagal iš dalies pakeistą Reglamentą (EB) Nr. 1864/2004 konservuotiems pievagrybiams, kurie importuojami pagal jiems atidarytą kvotą, taikomas 23 % ad valorem muitas. Tačiau konservuotiems pievagrybiams, kurie importuojami viršijant šią kvotą, taikoma 18,4 % ad valorem muito norma, kuri šioje byloje pagal Bendrijos bendrųjų tarifų lengvatų sistemą sumažinta iki 14,9 %(25), be to, papildomai taikoma specifinio 222 EUR muito už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės norma. Šia bendra sistema siekiama ne tik žemės ūkio politikos (a punktas), bet ir prekybos politikos (b punktas) tikslų.

a)      Žemės ūkio politikos tikslai

71.      Žemės ūkio politikos požiūriu, viena vertus, siekiama apriboti Bendrijos rinkos trikdymus. Specifinis muitas turi pristabdyti konservuotų pievagrybių iš trečiųjų šalių importą. Taip siekiama išvengti kainų svyravimų, sulėtinti kainų Bendrijos rinkoje mažėjimą ir užtikrinti Bendrijos gamintojams pakankamas pajamas. Tačiau kadangi Bendrijos rinkoje turi būti pakankama konservuotų grybų pasiūla už stabilias kainas, palankesnėmis sąlygomis atveriama rinka konservuotiems pievagrybiams iš trečiųjų šalių, kurie neviršija pagal iš dalies pakeistą Reglamentą (EB) Nr. 1864/2004 atvertos kvotos. Tokiam importui netaikomas specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės(26).

b)      Prekybos politikos tikslai

72.      Tačiau bendra sistema siekiama ir prekybos politikos tikslų. Muito normų dydis ir teisinė sistemos forma yra grindžiama tarptautinės komercinės teisės reikalavimais, ypač Bendrijos įsipareigojimų sąrašu PPO ir Sutartimi dėl žemės ūkio.

73.      Prieš sudarant Sutartį dėl žemės ūkio tarptautinė prekyba žemės ūkio produktais buvo pagrįsta daugeliu tarifinio ir netarifinio pobūdžio prekybos kliūčių. Pirmiausia kritiškai buvo vertinta kintančių importo rinkliavų priemonė, atsižvelgiant į jos poveikį tarptautinei prekybai, kurią Bendrija nustatė Bendrijos gamintojams apsaugoti. Galimų eksportuotojų iš trečiųjų šalių požiūriu ši priemonė pasižymi skaidrumo ir gebėjimo prognozuoti stoka.(27)

74.      Sutartimi dėl žemės ūkio siekiama labiau atverti PPO narių žemės ūkio rinkas. Siekdamos šio tikslo PPO narės Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsnio 1 dalyje susitarė prekybos kliūtis žemės ūkio srityje išsamiai tarifikuoti, t. y. visas netarifines prekybos kliūtis pakeisti muitais. Šių muitų didžiausia norma nustatyta narių įsipareigojimų sąrašuose PPO. Pagal Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsnio 2 dalį PPO narės nebegali priimti netarifinių priemonių. Šios nuostatos 1 išnašoje paaiškinama, kad toms draudžiamoms priemonėms priskiriamos ir kintančios importo rinkliavos.

75.      Todėl Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsniu tiesiogiai siekiamas prekybos politikos tikslas yra skaidriau ir prognozuojamiau reglamentuojamas žemės ūkio rinkų atvėrimas, uždraudžiant PPO narėms nustatyti kitokias negu muitai prekybos kliūtis. Dar vienas privalumas, susijęs su muitų taikymu, prekybos politikos požiūriu yra tai, kad derėtis dėl muitų sumažinimo yra techniškai paprasčiau negu dėl netarifinių prekybos kliūčių sumažinimo(28). Tačiau reikia atsižvelgti ir į prekybos politikos tikslus, kurių Bendrija tiesiogiai siekė atverdama savo žemės ūkio rinką. Palengvindama prieigą prie savo žemės ūkio rinkos Bendrija pirmiausia siekia ir prekybos politikos tikslo, kad Bendrijos ūkio subjektams kitos PPO narės atsilygindamos labiau atvertų savo rinkas. Kaip teisingai argumentuoja Taryba, vertinant specifinį muitą reikia atsižvelgti į do ut des idėją, kuria pagrįstos PPO derybos.

2.      Taikomi tikrinimo kriterijai

76.      Komisijos nuomone, šioje byloje proporcingumo tikrinimas turėtų apsiriboti nustatymu, ar specifinis muitas yra akivaizdžiai netinkamas siekti juo numatytų tikslų. Ji teigia, kad Bendrijos institucijoms žemės ūkio ir prekybos politikos srityse suteikta didelė diskrecija ir jos turi užtikrinti pusiausvyrą tarp skirtingų interesų.

77.      Pirmiausia konstatuotina, kad Bendrijos institucijoms bendros prekybos politikos ir bendros žemės ūkio politikos srityse suteikta didelė diskrecija, nes jos šiose srityse priima politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus bei turi atlikti sudėtingus vertinimus(29).

78.      Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų tikrinti tik faktą, ar specifinis muitas yra akivaizdžiai netinkamas.

79.      Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje, nors ir nenuoseklioje, praktikoje daro prielaidą, kad tikrinant priemonės proporcingumą srityje, kurioje atitinkamai Bendrijos institucijai suteikta diskrecija, kalbama ne apie tai, ar taikoma priemonė yra vienintelė galima arba geriausia įmanoma priemonė, bet tik apie tai, ar ji buvo akivaizdžiai netinkama(30).

80.      Kaip jau minėjau kitose išvadose(31), šis požiūris manęs neįtikina. Ir tose srityse, kur Bendrijos institucijoms suteikta didelė diskrecija, proporcingumo principo taikymas nepašalina galimybės vykdyti naudojantis didele diskrecija priimtų priemonių teisminės kontrolės. Ta aplinkybė, kad Bendrijos institucijoms tam tikrose srityse suteikta didelė diskrecija, nepateisina priemonės proporcingumo tikrinimo apribojimo tik jos akivaizdaus netinkamumo tikrinimu. Toks požiūris prisidėtų prie to, kad Bendrijos institucijos siekiamas tikslas nebebūtų „palyginamas“ su atitinkamomis asmens teisėmis, o proporcingumo principas prarastų asmenis apsaugantį komponentą. Taip proporcingumo principas būtų apribotas iki objektyvios diskrecijos kontrolės. Tokio požiūrio negalima pateisinti ir tuo, kad jis kildinamas iš Teisingumo Teismo pareigos atsižvelgti į Bendrijos institucijų diskreciją. Gali būti atsižvelgiama ir atliekant trijų pakopų proporcingumo tikrinimą. Tam pakanka, kad, pirma, būtų atsižvelgiama į Bendrijos institucijos diskreciją pasirenkant ir vertinant siektinus tikslus ir, antra, proporcingumo tikrinimo apimtis būtų apribojama iki tikrinimo, ar atitinkama priemonė yra akivaizdžiai netinkama, nereikalinga ir neadekvati.

81.      Nagrinėjamoje byloje pakaktų nuorodos į tai, kad Teisingumo Teismas paprastai neapsiriboja tikrinimu, ar priemonė yra akivaizdžiai netinkama, bet nuolat atsižvelgia į jos reikalingumo ir adekvatumo elementus(32). Šiomis aplinkybėmis galima vėl priminti, kad Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose dėl žemės ūkio produktų importo išlyginamųjų mokesčių(33) neapribojo tikrinimo kriterijų iki akivaizdaus autonominės apsaugos priemonės netinkamumo.

82.      Tačiau teisinio saugumo sumetimais būtų sveikintina, jei Teisingumo Teismas aiškiai parodytų, kad jis, net esant didelei Bendrijos institucijų diskrecijai, neapsiriboja tik tikrinimu, ar priemonė akivaizdžiai netinkama, bet tikrina ir priemonės reikalingumą bei adekvatumą, tačiau aiškiai sumažindamas tikrinimo apimtį.

3.      Nėra akivaizdžiai neleistinų tikslų

83.      Kaip minėta anksčiau(34), į bendros prekybos politikos ir bendros žemės ūkio politikos srityse Bendrijos institucijoms suteiktą didelę diskreciją ypač reikia atkreipti dėmesį, kalbant apie siektinų tikslų pasirinkimą. Todėl siektinų tikslų šiose srityse atranką ir vertinimą tik labai nedidele dalimi kontroliuoja Teisingumo Teismas. Tas pats pasakytina apie klausimą, kaip rasti pusiausvyrą tarp priešingų tikslų.

84.      Todėl teisės požiūriu teisinga, kad Taryba ir Komisija, formuodamos bendrą konservuotų pievagrybių iš trečiųjų šalių importo reglamentavimo sistemą siekė ne tik žemės ūkio, bet ir prekybos politikos tikslų. Be to, teisinga, kad Bendrija, siekdama minėtų prekybos politikos tikslų(35), sudariusi Sutartį dėl žemės ūkio tarptautinės teisės požiūriu apribojo savo žemės ūkio priemonių rinkinį(36).

4.      Nėra akivaizdaus netinkamumo

85.      Specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės produktams, klasifikuojamiems KN kodu 2003 10 30, nėra akivaizdžiai netinkamas siekiant juo numatytų žemės ūkio ir prekybos politikos tikslų.

86.      Pirma, specifinis muitas nėra akivaizdžiai netinkamas siekti žemės ūkio politikos tikslo paversti konservuotų grybų iš trečiųjų šalių importą, viršijantį iš dalies pakeistu Reglamentu (EB) Nr. 1864/2004 atidarytą kvotą, ne tokiu ekonomiškai patraukliu, ir kad būtų apriboti rinkos trikdymai, atsirandantys importuojant iš trečiųjų šalių per daug konservuotų grybų.

87.      Antra, šios priemonės, skirtos apsaugoti Bendrijos gamintojus, forma (specifinis muitas su apribota muito norma) atitinka tarifų nustatymo strategiją, kuri turėtų padėti patekti į žemės ūkio rinkas skaidriau ir prognozuojamiau. Todėl ji negali būti laikoma akivaizdžiai netinkama prekybos politikos tikslams, kurių siekiama nustatant tarifus.

5.      Nėra akivaizdaus reikalingumo trūkumo

88.      Be to, reikia patikrinti, ar specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės už produktus, klasifikuojamus KN kodu 2003 10 30, yra akivaizdžiai nereikalingas. Reikalingumas tikrinamas išsiaiškinant, ar, be tikrinamos priemonės, yra ir kitų tinkamų priemonių, skirtų numatytiems tikslams siekti, kurios suinteresuotajam asmeniui būtų ne tokios ribojančios, tačiau jomis būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti numatytą tikslą. Tačiau atsižvelgiant į didelę Bendrijos institucijų diskreciją tikrinimas, ar egzistuoja alternatyvi ne tokia ribojanti priemonė, turėtų apsiriboti akivaizdžių kriterijų tikrinimu(37).

89.      Tikrintina priemonė yra specifinio 222 EUR muito už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės taikymas. Šis dydis atitinka sumą, dėl kurios susitarta Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO. Todėl pirmiausia keliamas klausimas, ar numatytus žemės ūkio ir prekybos politikos tikslus būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti susitarus dėl mažesnės sumos (a punktas). Be to, reikia patikrinti, ar siekiant Bendrijos žemės ūkio ir prekybos politikos tikslų nebūtų galima taikyti ne tokią ribojančią priemonę tam, kad Bendrija vienašališkai BMT nustatytų specifinį muitą, kuris būtų mažesnis už Bendrijos įsipareigojimų PPO sąrašuose numatytą didžiausią muito normą (b punktas). Be to, reikia patikrinti, ar specifinio muito dydžio derinimas pagal skirtingas kokybės rūšis būtų ne tokia ribojanti priemonė (c punktas). Galiausiai reikia panagrinėti ieškovo pagrindinėje byloje argumentą, kad didesnės subsidijos Bendrijos gamintojams yra ne tokia ribojanti priemonė (d punktas).

a)      Susitarimas dėl mažesnės negu 222 EUR muito normos už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO

90.      Pirmiausia keliamas klausimas, ar Bendrija galėtų pasiekti savo žemės ūkio ir prekybos politikos tikslus taip pat veiksmingai, jeigu įsipareigojimų sąrašuose PPO būtų susitarusi dėl mažesnės muito normos negu 222 EUR už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės.

91.      Mano nuomone, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

92.      Pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad toks specifinio muito dydis, kuris konservuotų pievagrybių iš trečiųjų šalių importą, viršijantį numatytą kvotą, paverčia ekonomiškai nepatraukliu, yra laikytinas reikalingu atsižvelgiant į žemės ūkio politikos tikslą apriboti Bendrijos rinkos trikdymą dėl per didelio importo iš trečiųjų šalių(38).

93.      Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad specifinio muito dydis, kurį viršijus importas iš trečiųjų šalių tampa ekonomiškai nepatrauklus, nustatomas iš pradžių atlikus sudėtingą tyrimą. Todėl tuo atžvilgiu Bendrijos institucijoms yra suteikiama didelė diskrecija(39). Ši diskrecija pirmiausia taikytina tuomet, kai kalbama ne apie specifinės muito normos nustatymą, bet apie susitarimą dėl didžiausios muito normos Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO. Tokios didžiausios muito normos Bendrija negali viršyti, ji yra nuolatinio pobūdžio(40) ir taikoma, remiantis didžiausio palankumo režimo principu, pagal GATT 1947 1 straipsnį importui iš visų PPO narių. Todėl kompetentingos Bendrijos institucijos derybose dėl tokios didžiausios muito normos turi ex ante atsižvelgti į tai, kiek specifinis muitas, kuris gali būti ne didesnis už sutartą muito normą, netgi svyruojant kainoms, tinka kvotą viršijančiam konservuotų pievagrybių importui į Bendriją mažinti.

94.      Trečia, reikia prisiminti, kad Teisingumo Teismas netgi kintančią importo rinkliavą nebereikalinga laiko tik tuomet, kai ji yra tokia didelė, kad ne tik paverčia konservuotų pievagrybių importą į Bendriją ekonomiškai nepatraukliu, bet ir, be to, de facto veikia kaip ekonomine sankcija pagrįstas draudimas importuoti(41).

95.      Net jei šis motyvas būtų pritaikytas sutartam didžiausios muito normos dydžiui, kriterijų, kuriuos Teisingumo Teismas taikė kintantiems žemės ūkio produktų importo išlyginamiesiems mokesčiams, negalima taip paprastai taikyti PPO sutartimi nustatytai didžiausiai muito normai. Sutarta didžiausia muito norma pirmiausia dėl savo bendro ir ilgalaikio galiojimo negali būti laikoma nereikalinga vien todėl, kad ja nepakankamai atsižvelgiama į skirtumus, kurie tam tikru laikotarpiu buvo tarp Bendrijos produktų kainų ir importo iš tam tikros PPO narės kainų. Susitarimas dėl tokio didžiausio muito, atsižvelgiant į žemės ūkio politikos tikslus, tik tuomet gali būti laikomas akivaizdžiai nereikalingu, jei šis didžiausias muitas, net atsižvelgiant į galimą importą iš visų PPO narių ir galimus kainų svyravimus, smarkiai peržengtų ribą, reikalingą siekiant sumažinti importą, kuris viršija numatytą kvotą, iš trečiųjų šalių ir apsaugoti Bendrijos pramonę.

96.      Atsižvelgdama į šiuos kriterijus negaliu šioje byloje įžvelgti jokių aplinkybių patvirtinančių, kad susitarimas dėl didžiausio 222 EUR muito už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO akivaizdžiai nebuvo reikalingas. Komisija ir Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad joms reikėjo atsižvelgti į iš dalies didelius konservuotų pievagrybių kainų svyravimus tiek Bendrijoje, tiek už jos ribų. Be to, jos tvirtina, kad susitarimas dėl didžiausio 222 EUR muito už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės buvo reikalingas siekiant sutrukdyti, kad Bendrijos gamybos nesužlugdytų importo iš trečiųjų šalių spaudimas. Byloje neradau jokio pagrindo patvirtinančio, kad toks vertinimas Urugvajaus raundo derybų momentu būtų buvęs akivaizdžiai netikslus.

97.      Be to, šis Bendrijos institucijų vertinimas buvo patvirtintas ex post. Jis pagrįstas Komisijos pateikta informacija apie rinką. Kainų tendencijų schemoje, kurią Komisija pateikė 3 priede prie savo rašto, matyti, kad 2004 m. ir 2005 m. skirtumas tarp vidutinių iš Kinijos Liaudies Respublikos importuotų konservuotų pievagrybių kainų ir vidutinių konservuotų pievagrybių iš Bendrijos pardavimo kainų iš dalies buvo toks didelis, kad konservuotų pievagrybių importas iš Kinijos Liaudies Respublikos į Bendriją nebuvo ekonomiškai nepatrauklus net taikant specifinį 222 EUR muitą už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės.

98.      Tai patvirtina Komisijos rašto 4 priede pateikta informacija, pagal kurią į Bendriją iš Kinijos Liaudies Respublikos buvo importuojami ne tik iš dalies pakeistu Reglamentu (EB) Nr. 1864/2004 numatytos kvotos neviršijantys konservuoti pievagrybiai, bet ir smarkiai ją viršijantys. Remiantis šia informacija specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės kartais buvo ne toks didelis, kad paverstų konservuotų grybų iš Kinijos Liaudies Respublikos importą į Bendriją, viršijantį numatytą kvotą, ekonomiškai nepatraukliu. Tokiomis aplinkybėmis tikrai negalima daryti prielaidos, kad specifinio muito dydis jau pasiekė ribą, už kurios jis galėjo veikti kaip ekonomine sankcija pagrįstas draudimas importuoti.

99.      Net jei vertinant priemonės teisėtumą reikia atsižvelgti į momentą, kuriuo ji buvo taikoma, konservuotų pievagrybių rinkos raida vis dėlto rodo, kad Bendrijos institucijos, susitardamos PPO dėl didžiausios 222 EUR Bendrijos muito normos už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės, neperžengė savo didelės diskrecijos ribų. Todėl Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO sutartos 222 EUR muito normos už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės negalima laikyti akivaizdžiai nereikalinga atsižvelgiant į ja siekiamus žemės ūkio politikos tikslus apsaugoti Bendrijos gamintojus nuo per didelio konservuotų pievagrybių iš trečiųjų šalių importo.

b)      Mažesnio specifinio muito negu Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO sutartos didžiausios muito normos taikymas

100. Taryba ir Komisija teismo posėdyje patvirtino, kad BMT buvo nustatytas specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės todėl, kad tai atitinka muito normą, dėl kurios susitarta Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO. Į kitus kriterijus neatsižvelgta.

101. Todėl keliamas klausimas, ar nustatytas nekintamas specifinis 222 EUR muitas už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės turi būti laikomas akivaizdžiai nereikalingu todėl, kad Bendrijos institucijos neapribojo specifinio muito, atsižvelgdamos į atitinkamus konservuotų pievagrybių iš Kinijos Liaudies Respublikos ir Bendrijos kainų skirtumus, iki reikalingo dydžio, kad pasiektų žemės ūkio politikos tikslą apriboti Bendrijos rinkos trikdymus, atsirandančius dėl per didelio importo iš trečiųjų šalių.

102. Tačiau specifinio 222 EUR muito už 100 kg grynosios nusausinto produkto masės reikalingumo negalima pagrįsti tuo, kad Bendrija, taikydama tokio dydžio specifinį muitą, tik vykdė įsipareigojimus PPO. Muitų normos, dėl kurių sutarta Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO, kalbama tik apie didžiausias muito normas. Pagal GATT 1947 II straipsnio 1 dalies a punktą Bendrija gali nukrypti nuo tos muito normos: nors ir negali jos padidinti, tačiau gali ją sumažinti(42).

103. Be to, tokio dydžio muito reikalingumo negalima pagrįsti ir nuoroda į aplinkybę, kad PPO narės Urugvajaus raunde neprieštaravo tokiam dydžiui. Ši aplinkybė savaime neturi reikšmės klausimui, ar specifinio muito normos dydis suderinamas su Bendrijos teisės proporcingumo principu(43).

104. Be to, tokio dydžio specifinio muito reikalingumas negali būti grindžiamas argumentu, kad Komisija pagal Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 9 straipsnio 2 dalį nėra įgaliota autonomiškai keisti muito tarifą. Proporcingumo principo turi laikytis ir Bendrijos teisės aktų leidėjas, kuris prireikus turi numatyti atitinkamus Bendrijos institucijų įgaliojimus.

105. Tačiau požiūriu, pagal kurį būtų orientuojamasi tik į tai, iki kokio dydžio specifinis muitas būtų reikalingas, kalbant apie žemės ūkio politikos tikslus ir atkreipiant dėmesį į konservuotų pievagrybių iš Kinijos Liaudies Respublikos ir Bendrijos kainų skirtumus, nepakankamai būtų atsižvelgta į aplinkybę, kad specifiniu muitu siekiama ir prekybos politikos tikslų. Todėl specifinis muitas gali būti nereikalingu laikomas tik tuomet, jei alternatyvia priemone būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti ir visus prekybos politikos tikslus(44). Tačiau vienašališkai sumažinusi Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO sutartą didžiausią normą Bendrija negalėtų taip pat veiksmingai siekti savo prekybos politikos tikslų.

106. Pirmiausia alternatyvus metodas, pagal kurį specifinio muito dydis lanksčiai prisitaikytų prie konservuotų pievagrybių iš Bendrijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kainų skirtumo, būtų ne kas kita, o kintanti importo rinkliava, kuri būtų nesuderinama su Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsnio 2 dalimi. Jis prieštarautų prekybos politikos tikslui nustatyti skaidresnes ir labiau prognozuojamas rinkos atvėrimo sąlygas, uždraudžiant kintančias importo rinkliavas(45).

107. Tačiau įmanoma įsivaizduoti metodą, pagal kurį specifinis muitas (nors iš esmės būtų nekintamo dydžio) būtų periodiškai keičiamas atsižvelgiant į konservuotų pievagrybių iš Bendrijos ir trečiųjų šalių kainų skirtumą. Nebūtina išsamiau nagrinėti, ar tokia strategija būtų suderinama su Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsnio 2 dalimi(46). Nes su tokia strategija nebūtų galima panašiai veiksmingai siekti Bendrijos prekybos politikos tikslų.

108. Pirma, tokia strategija būtų pakankamai sudėtinga, nes ji reikalautų, kad Bendrijos institucijos lygintų Bendrijos kainas su importo kainomis iš visų PPO narių, iš kurių galbūt būtų galima importuoti į Bendriją konservuotus grybus. Be to, remiantis didžiausio palankumo režimo principu pagal GATT 1947 1 straipsnį nebūtų leidžiama nustatyti skirtingo dydžio specifinio muito normas pavienėms PPO narėms(47). Todėl akivaizdu, kad negalima taikyti strategijos, pagal kurią specifinio muito normos dydis tikslingai nustatomas atsižvelgiant į tam tikrų PPO narių kainų skirtumus.

109. Antra, vienašališkai sumažinus Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO sutartą didžiausią muitą atsitiktų taip, kad Bendrija atvertų savo žemės ūkio rinką ūkio subjektams iš kitų PPO narių, tačiau nebūtų užtikrinta, kad kitos PPO narės atsilygindamos atvertų savo rinkas ūkio subjektams iš Bendrijos. Kaip teisingai pastebėjo Taryba ir Komisija, Bendrijai būtų sunku derėtis dėl atitinkamos vėlesnės kompensacijos už tai, kad ji ne derybų raunde vienašališkai sumažino sutartus didžiausius muitus. Todėl vienašališkai sumažinus muitus kiltų pavojus prekybos politikos tikslui do ut des būdu susiderėti dėl lengvatų ūkio subjektams iš Bendrijos, kalbant apie galimybę patekti į kitų PPO narių rinkas.

110. Žinoma, šie būgštavimai nėra pagrįsti, nes šiuo atveju nereikalaujama atverti ūkio subjektams iš kitų PPO narių Bendrijos žemės ūkio rinkos sumažinant specifinio muito dydį. Priešingai, proporcingumo principas tik reikalauja, kad nebūtų taikomas toks specifinis muitas, kuris smarkiai viršytų reikalingas priemones, užtikrinančias, kad importas nebus ekonomiškai patrauklus.

111. Tačiau šis teorinio ir abstraktaus pobūdžio argumentas praktiniu požiūriu neįtikina. Kaip minėta anksčiau, konservuotų pievagrybių rinkoje smarkiai svyruoja kainos(48). Todėl specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės pasižymi skirtingu poveikiu, kuris priklauso nuo to, kokio dydžio yra kainų skirtumai. Todėl muitas, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali pasiekti reikalaujamą dydį ir paversti importą į Bendriją nepatraukliu arba net peržengti šią ribą; tačiau jis gali ir nepasiekti šios ribos, todėl rinka taps ekonomiškai patraukli. Taigi, atsižvelgiant į didelius kainų svyravimus, negalima atmesti prielaidos, kad specifinis muitas, kuris tam tikru laikotarpiu yra vienašališkai mažesnis už sutartą didžiausią 222 EUR muito normą už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės dydį, paverčia rinką ūkio subjektams iš kitų PPO narių patrauklia, tačiau tokiu atveju neužtikrinama, kad ūkio subjektams iš Bendrijos kaip kompensacija už tai atveriama kitų PPO narių rinka.

112. Todėl galiausiai konstatuotina, kad vienašališkas mažesnio specifinio muito negu Bendrijos įsipareigojimų sąrašuose PPO sutarta didžiausio muito norma taikymas nelaikytinas mažiau ribojančia priemone. Šia priemone nebūtų galima panašiai veiksmingai pasiekti Bendrijos prekybos politikos tikslų.

c)      Specifinio muito dydžio koregavimas pagal kokybės rūšis

113. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant specifinio muito normą ji nėra skirstoma pagal skirtingas pievagrybių kokybės rūšis. Todėl jis iškėlė klausimą, ar specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės turi būti laikomas akivaizdžiai nereikalingu todėl, kad juo konservuoti pievagrybiai neskirstomi į atskiras kokybės rūšis.

114. Mano nuomone, į šį klausimą taip pat reikia atsakyti neigiamai.

115. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad specifinio muito norma nėra neproporcinga vien todėl, kad skirtingoms to paties produkto kokybės rūšims numatoma nekintama norma. Klausimas, ar reikalinga nekintama norma, priklauso nuo kelių aplinkybių, pavyzdžiui, ar ja galima veiksmingai pasiekti tikslus(49).

116. Šioje byloje neatrodo, kad nekintama norma būtų akivaizdžiai nereikalinga.

117. Pirma, Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingas konservuotų grybų kokybės rūšis galima pakeisti viena kitomis. Jei Bendrija, atsižvelgdama į konservuotų pievagrybių kokybės rūšį, atitinkamai taikytų skirtingą muitą, tuomet importuotojai būtų suinteresuoti importuodami nurodyti blogesnę kokybės rūšį negu faktinė, nes taip jiems būtų taikoma mažesnė muito norma. Į tai reikėtų reaguoti stiprinant kontrolę, o tuomet būtų užkraunama didesnė našta muitinėms.

118. Antra, Bendrijos vienašališkai atliekamas konservuotų pievagrybių skirstymas pagal skirtingas kokybės rūšis nebūtų toks pat tinkamas būdas siekiant jos prekybos politikos tikslų. Kaip jau minėta anksčiau(50), konservuotų grybų kainos smarkiai svyruoja, todėl negalima atmesti prielaidos, kad mažesnio muito už blogesnės kokybės konservuotus pievagrybius taikymas ne tik sumažins specifinį muitą iki tokio lygio, nuo kurio konservuotų pievagrybių importas taps ekonomiškai nepatraukliu, bet iki dar žemesnio lygio. Tuomet konservuotų pievagrybių importas į Bendriją taptų ekonomiškai patraukliu, todėl padidėtų galimybės patekti į Bendrijos rinką. Tačiau Bendrijai būtų labai sunku už tokias vienašališkai ir ne derybų raunde suteiktas didesnes galimybes patekti į jos rinką išsiderėti atitinkamą kompensaciją iš kitų PPO narių.

119. Todėl skirstymas pagal kokybės rūšis negali būti laikomas akivaizdžiai mažiau ribojančia priemone, kad būtų pasiekti Bendrijos prekybos politikos tikslai.

d)      Daugiau subsidijų Bendrijos gamintojams

120. Galiausiai atmestinas ir ieškovo pagrindinėje byloje argumentas, kad mažiau ribojanti priemonė yra galimybė teikti daugiau subsidijų Bendrijos gamintojams. Nenagrinėjant klausimo, ar tokia priemonė suderinama su Sutartimi dėl žemės ūkio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad alternatyvi priemonė, kuri gali sukelti didelę finansinę naštą Bendrijai, negali būti besąlygiškai laikoma mažiau ribojančia priemone.

e)      Išvada

121. Todėl galiausiai konstatuotina, kad šioje byloje, be specifinio 222 EUR muito už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės, nėra kitos akivaizdžiai mažiau ribojančios priemonės, skirtos žemės ūkio ir prekybos politikos tikslams siekti.

6.      Nėra akivaizdaus neadekvatumo

122. Galiausiai specifinis 222 EUR muitas už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės negali būti laikomas akivaizdžiai neadekvačiu. Žinoma, taikant šį muitą gali smarkiai padidėti našta importuotojui. Tačiau tokiu atveju kaip šis negalima teigti, kad Bendrijos prekybos politikos tikslams suteikti pirmenybę yra akivaizdžiai neadekvatu. Viena vertus, reikia atsižvelgti į didelę naudą prekybos politikos srityje, kuri gauta tarifikavus prekybos kliūtis. Antra vertus, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad apdairus importuotojas paprastai importuos prekes į Bendriją tik tuomet, kai jam tai bus ekonomiškai naudinga. Todėl pirmiausia nukentės tokie importuotojai, kurie tyčia pateikė neteisingą informaciją apie importuotas prekes arba suklydo ją pateikdami. Neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie tyčią arba apie klaidą, man neatrodo, kad būtų akivaizdžiai neadekvatu tokiu atveju Bendrijos prekybos politikos tikslams suteikti pirmenybę.

C –    Bendra išvada

123. Atlikus tikrinimą nenustatyta jokių aplinkybių patvirtinančių, kad specifinė 222 EUR muito norma už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės konservuotiems pievagrybiams, kurių importas į Bendriją viršijo pagal iš dalies pakeistą Reglamentą (EB) Nr. 1864/2004 atidarytą kvotą, prieštarautų proporcingumo principui.

124. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ad valorem muito dydis yra ne 18,4 %, kaip teigė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, bet 14,9 %.(51)

VII – Išvada

125. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti taip:

Pagal 2005 m. spalio 27 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1719/2005, iš dalies keičiantį Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą taikomos specifinės 222 EUR muito normos už kiekvieną 100 kg grynosios nusausinto produkto masės, kuri taikoma už importuojamus konservuotus Agaricus genties grybus (KN pozicija 2003 1030), viršijančius 2004 m. spalio 26 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1864/2004, atidarančiu iš trečiųjų šalių importuotų konservuotų grybų tarifinę kvotą ir nustatančiu jos administravimą, iš dalies pakeistu 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1995/2005, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 1864/2004, atidarytą kvotą, tikrinimas proporcingumo principo atžvilgiu neatskleidė jokių aplinkybių, kurios galėtų prieštarauti jos galiojimui.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį (OL C 306, p. 1), dabar reglamentuojamas SESV 267 straipsniu.

3 – Žr. 1982 m. liepos 15 d. Sprendimą Edeka Zentrale (245/81, Rink. p. 2745), 1984 m. balandžio 12 d. Sprendimą Wünsche (345/82, Rink. p. 1995), 1991 m. spalio 16 d. Sprendimą Werner Faust (C‑24/90, Rink. p. I‑4905), 1991 m. spalio 16 d. Sprendimą Wünsche (C‑25/90, Rink. p. I‑4939), 1991 m. spalio 16 d. Sprendimą Wünsche (C‑26/90, Rink. p. I‑4961), 1996 m. liepos 4 d. Sprendimą Hüpeden (C‑295/94, Rink. p. I‑3375) ir 1996 m. liepos 4 d. Sprendimą Pietsch (C‑296/94, Rink. p.  I‑3409).

4 – OL L 336, p. 1.

5 – Ten pat, p. 20.

6 – Ten pat, p. 22.

7 – Žr. 2006 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimą Nr. 2006/398/EB dėl Europos bendrijos ir Kinijos Liaudies Respublikos susitarimo pasikeičiant laiškais pagal 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) XXIV straipsnio 6 dalį ir XXVIII straipsnį, susijusio su nuolaidų pakeitimu Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Maltos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Vengrijos Respublikos įsipareigojimų sąraše, joms stojant į Europos Sąjungą, sudarymo, OL L 154, p. 22.

8 –     Šioje išvadoje vartojama „Bendrijos teisės“ sąvoka, jei ratione temporis dar taikoma Bendrijos, o ne Sąjungos teisė.

9 – OL L 130, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 2 sk., 2 t., p. 382.

10 – OL L 28, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 2 sk., 9 t., p. 357.

11 – OL L 286, p. 1.

12 – OL L 325, p. 30.

13 – OL L 320, p. 34.

14 – OL L 169, p. 1.

15 – Minėta 3 išnašoje.

16 – Minėta 3 išnašoje.

17 – OL L 193, p. 1.

18 – Sprendimai Wünsche (345/82), Faust, Wünsche (C‑25/90), Wünsche (C‑26/90), Wünsche (C‑295/94), Hüpeden, Pietsch, visi jau minėti 3 išnašoje.

19 – Sprendimai Faust (jau minėtas 3 išnašoje, 19 punktas), Wünsche (C-25/90, jau minėtas 3 išnašoje, 20 punktas), Wünsche (C-26/90, jau minėtas 3 išnašoje, 20 punktas), Hüpeden (jau minėtas 3 išnašoje, 19 punktas), Pietsch (jau minėtas 3 išnašoje, 22 punktas).

20 – Sprendimas Pietsch (jau minėtas 3 išnašoje, 26 punktas ir paskesni punktai).

21 – Sprendimai Faust (jau minėtas 3 išnašoje, 23 ir 28 punktai), Wünsche (C-25/90, jau minėtas 3 išnašoje, 24 ir 29 punktai), Wünsche (C_26/90, jau minėtas 3 išnašoje, 24 ir 29 punktai), Hüpeden (jau minėtas 3 išnašoje, 26 punktas), Pietsch (jau minėtas 3 išnašoje, 29 ir 34 punktai).

22 – Sprendimas Pietsch (jau minėtas 3 išnašoje, 34 punktas).

23 – Sprendimas Pietsch (jau minėtas 3 išnašoje, 29 punktas).

24 – 1989 m. liepos 11 d. Sprendimas Schräder (265/87, Rink. p. 2237, 21 punktas); Faust (jau minėtas 3 išnašoje, 12 punktas), Wünsche (C‑25/90, jau minėtas 3 išnašoje, 13 punktas), Wünsche (C‑26/90, jau minėtas 3 išnašoje, 13 punktas), Hüpeden (jau minėtas 3 išnašoje, 14 punktas), Pietsch (jau minėtas 3 išnašoje, 15 punktas).

25 – Žr. šios išvados 19–22 punktus.

26 – Žr. iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1864/2004 7 ir 10 konstatuojamąsias dalis.

27 – M. Geboye Desta „The Law of International Trade in Agricultural Products“, Kluwer Law International, 2002, p. 9, kaip reikšmingiausius Sutarties dėl žemės ūkio pasiekimus išskiria tai, kad nuo šiol tarptautiniuose santykiuose žemės ūkio srityje egzistuoja pakankamas saugumo, gebėjimo prognuozuoti ir teisinės valstybės lygis.

28 – Žr. J. McMahon „The WTO Agreement on Agriculture“, Oxford University Press, 2006, p. 33, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad tarifų nustatymas, ko gero, yra svarbiausias Sutarties dėl žemės ūkio aspektas, nes derybos dėl tarifinių priemonių yra skaidresnės ir paprastesnės.

29 – 2007 rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ikea Wholesale (C‑351/04, Rink. p. I‑7723, 40 punktas) ir 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimas Azienda Agricola Disarò Antonioir kt. (C‑34/08, Rink. p. I-4023, 76 punktas).

30 – Apie bendrą žemės ūkio politiką žr. 2009 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Agrana Zucker (C‑33/08, Rink. p. I‑0000, 33 punktas), 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą (C‑310/04, Rink. p. I‑7285, 99 punktas), 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Jippes ir kt. (C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 83 punktas). Apie kitas sritis pirmiausia žr. 2010 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Vodafone ir kt. (C‑58/08, Rink. p. I‑0000, 52 punktas), 2009 m. liepos 7 d. Sprendimą S.P.C.M. ir kt. (C‑558/07, Rink. p. I‑0000, 42 punktas), 2005 m. liepos 12 d. Sprendimą Alliance for Natural Health ir kt. (C‑154/04 ir C‑155/04, Rink. p. I-6451, 52 punktas), 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Arnold André (C‑434/02, Rink. p. I-11825, 46 punktas), 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Swedish Match (C‑210/03, Rink. p. I-11893, 48 punktas) ir 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimą British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco (C‑491/01, Rink. p. I-11453, 123 punktas).

31 –      Žr. mano išvados byloje Azienda Agricola Disarò Antonio (jau minėta 27 išnašoje) 62 punktą ir paskesnius bei mano išvados byloje Agrana Zucker (C‑365/08, Rink. p. I‑0000) 65–72 punktus. Taip pat žr. A.-L. Mosbrucker „Contrôle du système des quotas laitiers“, Europe, Revue mensuelle NexisLexis Jurisclasseur, 2009 m. liepos mėn., p. 16, kur pritariama pasiūlytai trijų pakopų strategijai ir kritikuojamas tikrinimo apribojimas iki akivaizdaus netinkamumo kriterijaus.

32 –      Žr. tik sprendimus Vodafone (jau minėtas 30 išnašoje, 51 punktas ir paskesni), kuriame Teisingumo Teismas 61–68 punktuose tikrino priemonės reikalingumo, o 69 punkte – adekvatumo elementus; Agrana Zucker (jau minėtas šios išvados 30 išnašoje, 42 punktas), British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco (jau minėtas šios išvados 30 išnašoje, 126 punktas ir paskesni). Taip pat žr. O. Koch „Der Grundsatz der Verhältnismäßigkeit in der Rechtsprechung des Gerichtshofs der Europäischen Gemeinschaften“, Berlynas, 2003, p. 212, kuris pabrėžia, kad beveik visuose sprendimuose, kuriuose Teisingumo Teismas tariamai tikrinimą apribojo iki „netinkamumo“ kriterijaus, buvo nagrinėjamos galimos alternatyvios priemonės ir iš dalies juose buvo pateikiami išsamūs argumentai, kodėl tos priemonės nėra taikytinos. Todėl „akivaizdaus netinkamumo“ sąvoka laikytina tik apribotos kontrolės apimties sinonimu, atliekant daugiapakopį proporcingumo tikrinimą. Taip pat U. Kischel „Die Kontrolle der Verhältnismäßigkeit durch den Europäischen Gerichtshof“, Europarecht, 2000, p. 380, 398 ir paskesni puslapiai, pabrėžia, kad Teisingumo Teismas savo paties formuluotei, pagal kurią proporcingumo kontrolė atitinkamose srityse turėtų būti apribojama akivaizdaus netinkamumo tikrinimu, nesuteikia tokios prasmės, kurią ji turi, kaip atrodytų, iš pirmo žvilgsnio. Tačiau atitinkami sprendimai aiškiai rodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecija ne apriboja proporcingumą iki akivaizdaus netinkamumo kriterijaus, bet apskritai apriboja proporcingumo kontrolę iki tikrinimo, ar yra akivaizdžių klaidų.

33 – Žr. 58–64 punktuose nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.

34 – Žr. šios išvados 80 punktą.

35 – Žr. šios išvados 75 punktą.

36 – Reikia atskirti klausimą, ar tai būtų pateisinama atsižvelgiant į su tuo susijusią papildomą naštą atitinkamiems ūkio subjektams. Šį klausimą reikėtų pirmiausia nagrinėti, kalbant apie priemonės adekvatumą; žr. šios išvados 122 punktą.

37 – Žr. šios išvados 66 ir 80 punktus.

38 – Žr. šios išvados 59 punktą.

39 – Žr. šios išvados 62 punktą.

40 – Šioje byloje negalima remtis Sutarties dėl žemės ūkio 5 straipsnio specialiosiomis rinkos apsaugos (protekcinėmis) priemonėmis, nes produktai, klasifikuojami KN kodu 2003 10 30, nėra pažymėti ženklu „SSG“.

41 – Žr. šios išvados 63 punktą.

42 – Žr. M. Geboye Deste (jau minėtas 28 išnašoje, p. 21), kuris atkreipia dėmesį į tai, kad tarptautinės komercinės teisės požiūriu galima vienašališkai mažinti sutartas muito normas.

43 – Sprendimas Hüpeden (jau minėtas 3 išnašoje, 36 punktas).

44 – Žr. šios išvados 59 punktą ir ten nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.

45 – Žr. 2002 m. rugsėjo 23 d. PPO apeliacinio komiteto (Appellate Body) ataskaitos Chile – Price Band System, WT/DS207/AB/R 232–234 punktus.

46 – Minėtos ataskaitos 232 punkte pabrėžiama, kad vien aplinkybė, kad muitai periodiškai koreguojami, automatiškai dar nereiškia, kad jie kvalifikuotini kaip kintančios importo rinkliavos, kaip apibrėžta Sutarties dėl žemės ūkio 4 straipsnio 2 dalies 1 išnašoje. Tačiau šios ataskaitos 233 punkte daroma prielaida, kad muito norma automatiškai kinta pagal sistemą arba formulę.

47 – Žr. M. Geboye Deste (jau minėtas 28 išnašoje, p. 23), kuris atkreipia dėmesį į tai, kad vienai narei suteikti pranašumai universalizuojami didžiausio palankumo režimo principu.

48 – Žr. šios išvados 97 punktą ir paskesnius.

49 – Žr. 1988 m. vasario 11 d. Sprendimą The National Dried Fruit Trade Association (77/86, Rink., p. 757, 29 punktas).

50 – Žr. šios išvados 109–112 punktus.

51 – Žr. šios išvados 19–22 punktuose ir 70 punkte nurodytas taisykles.

Full & Egal Universal Law Academy