EUR-Lex -  62009CC0482 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2011 m. vasario 3 d.(1)

Byla C‑482/09

Budějovický Budvar, národní podnik

prieš

Anheuser-Busch, Inc.

(Court of Appeal, Englang & Wales (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 89/104/EEB – Valstybių narių įstatymų, susijusių su prekių ženklais, derinimas – 4 straipsnio 1 dalies a punktas ir 9 straipsnio 1 dalis – Apribojimas dėl neprieštaravimo – Neprieštaravimo sąvoka – Sąjungos teisės sąvoka – Galimybė taikyti nacionalinę prekių ženklų teisę, įskaitant nuostatas dėl sąžiningo paralelinio dviejų tapačių prekių ženklų naudojimo“

Turinys

I –   Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A –   Sąjungos teisė

B –   Nacionalinė teisė

III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

IV – Procesas Teisingumo Teisme

V –   Esminiai šalių argumentai

A –   Pirmasis prejudicinis klausimas

B –   Antrasis prejudicinis klausimas

C –   Trečiasis prejudicinis klausimas

VI – Teisinis vertinimas

A –   Pirminės pastabos

B –   Prejudicinių klausimų nagrinėjimas

1.     „Neprieštaravimo“ sąvoka Sąjungos teisėje

a)     Nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę

b)     Prekių ženklu suteikiamų teisių ir gynybos nuo jų priemonių suderinimas

c)     Vienodo reglamentavimo būtinybė

d)     Išvada

2.     Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalies apribojimo taisyklė

a)     „Neprieštaravimo“ sąvokos apibrėžimas

b)     „Priverstinio pasyvumo“ atvejo atmetimas

c)     Teisių apribojimo taisyklės struktūra

i)     Penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pradžios sąlygos

ii)   Ankstesnio prekių ženklo savininko žinojimas kaip subjektyvus požymis

iii) Reikalavimo įregistruoti ankstesnį prekių ženklą nebuvimas

iv)   Išvada

3.     Sąžiningo paralelinio naudojimo principo suderinamumas su Sąjungos teise

C –   Kiti reikšmingi teisės klausimai

1.     Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas laiko atžvilgiu

a)     Bendroji informacija

b)     Prekių ženklo registracijos procedūra

i)     Reikšmingos datos

ii)   Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto netaikymas atgaline data

iii) Direktyvos netaikymas nuo jos įsigaliojimo momento

c)     Byla dėl įregistruoto prekių ženklo galiojimo

d)     Išvada

2.     Kaltinimas piktnaudžiavimu teise

VII – Analizės išvados

VIII – Išvada

I –    Įžanga

1.        Ši byla kilo dėl Court of Appeal (England & Wales, Civil Division; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį(2), kuriuo šis teismas pateikė Teisingumo Teismui kelis klausimus dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su prekių ženklais, suderinimo 4 straipsnio 1 dalies a punkto ir 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimo(3).

2.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp alaus daryklos Budĕjovický Budvar, národní podnik (toliau – BB), įsteigtos Česke Budejovicų mieste (Čekija), ir alaus daryklos Anheuser-Busch (toliau – AB), įsteigtos Sent Luise (Misūris, Jungtinės Amerikos Valstijos), dėl Patent Office/Trade Marks Registry (toliau – nacionalinė prekių ženklų registravimo tarnyba) pateikto AB prašymo BB prekių ženklo „Budweiser“ registraciją pripažinti negaliojančia, nes šio prekių ženklo savininkė kelerius metus yra ir AB. Šia prašymu registraciją pripažinti negaliojančia buvo panaikinta beveik penkerius metus trukusi padėtis, kai abu to paties pavadinimo prekių ženklai taikiai koegzistavo Jungtinės Karalystės teritorijoje.

3.        Pagrindinėje byloje iškeltas esminis teisės klausimas, ar BB gali pareikšti protestą dėl AB prašymo registraciją pripažinti negaliojančia pateikdama prieštaravimą dėl ankstesniu prekių ženklu suteikiamų teisių apribojimo. Jis savo ruožtu priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar faktiškai baigėsi Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkerių metų laikotarpis, kuriam pasibaigus įsigalioja apribojimas dėl neprieštaravimo. Pagrindinei bylai būdinga ypatinga aplinkybė – prašymas registraciją pripažinti negaliojančia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, buvo pateiktas likus vienai dienai iki šio penkerių metų laikotarpio pabaigos. Tačiau šią aplinkybę dar reikės panagrinėti išsamiau. Todėl prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama gauti Teisingumo Teismo atsakymą, kokiomis sąlygomis atsiranda apribojimas, nuo kada prasideda penkerių metų laikotarpis ir ar Sąjungos teisėje prireikus pripažįstamas principas, pagal kurį teisiškai galimas dviejų to paties pavadinimo prekių ženklų – ankstesnio ir vėlesnio, tačiau susijusių su skirtingais produktais, koegzistavimas.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė(4)

4.        Kaip nurodyta Direktyvos 89/104 1 ir 3 konstatuojamosiose dalyse, jos tikslas yra derinti valstybių narių prekių ženklų įstatymus. Tačiau ji apsiriboja tomis nacionalinių įstatymų nuostatomis, kurios turi tiesioginės įtakos vidaus rinkos veikimui, nes jos gali sudaryti laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas kliūčių ir iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje.

5.        Direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir neteisingai nepažeisti ankstesnio prekių ženklo valdytojo [savininko] interesų, svarbu numatyti, kad jis negali reikalauti registracijos pripažinimo negaliojančia ir prieštarauti vėlesnių už jo turimų prekių ženklų, apie kuriuos jis žinojo pakankamai ilgą laiką ir jų naudojimui neprieštaravo, naudojimui, išskyrus atvejus, kai vėlesni prekių ženklai buvo taikomi nesąžiningai [paraiška vėlesniam prekių ženklui buvo pateikta turint nesąžiningų ketinimų]“.

6.        Direktyvos 89/104 4 straipsnyje „Kiti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu ankstesnėms teisėms“ nurodyta:

„1. Prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, registracija bus [gali būti] paskelbiama negaliojančia:

a) jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ir paslaugos, kurioms jis taikomas arba registruojamas [kurioms prašoma jį įregistruoti arba kurioms jis įregistruotas], yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurias apsaugo ankstesnis prekių ženklas;

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti „ankstesni prekių ženklai“ reiškia:

a) toliau išvardytus prekių ženklus, kurių paraiškos registruoti padavimo data yra ankstesnė už paraiškos registruoti kitą ženklą padavimo datą, atsižvelgiant prireikus į jiems prašomą suteikti prioritetą:

i) Bendrijos prekių ženklus;

ii) valstybėje narėje arba, jeigu kalbama apie Belgiją, Liuksemburgą ar Olandiją, – Beniliukso prekių ženklų tarnyboje įregistruotus ženklus;

iii) pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus įregistruotus prekių ženklus;

d) prekių ženklus, kurie paraiškos registruoti prekių ženklą padavimo metu arba prašymo suteikti prioritetą registruotam prekių ženklui metu [prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti prekių ženklą dieną] yra plačiai žinomi valstybėje narėje, kai sąvoka „plačiai žinomi“ vartojama Paryžiaus konvencijos 6bis straipsnio prasme.

4. Be to, bet kuri valstybė narė gali numatyti, kad prekių ženklas nebus registruojamas arba jo registracija bus pripažįstama negaliojančia, jeigu:

a) jis yra tapatus arba panašus į ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, kaip jis apibrėžiamas 2 dalyje, ir turi būti arba buvo registruotas prekėms ar paslaugoms, nepanašioms į prekes ar paslaugas, kurioms buvo įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu toje valstybėje narėje jis turi gerą vardą ir jeigu dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo be tinkamos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai pasinaudoti ankstesnio prekių ženklo privalumais arba pažeisti ankstesnio prekių ženklo skiriamuosius bruožus ar gerą vardą [be tinkamos priežasties būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo geru vardu arba jiems būtų pakenkta];

b) teisės į prekyboje naudojamą neregistruotą prekių ženklą arba į kitą žymenį buvo įgytos iki paraiškos registruoti vėlesnį prekių ženklą padavimo datos arba iki datos, kai buvo kreiptasi dėl prioriteto suteikimo vėlesniam prekių ženklui [iki datos, kai buvo kreiptasi dėl prioriteto suteikimo paraiškai įregistruoti vėlesnį prekių ženklą], ir jeigu neįregistruotas prekių ženklas ar kitoks žymuo suteikia jo savininkui teisę uždrausti vartoti vėlesnį prekių ženklą;

c) prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas dėl ankstesnių kitų nei 2 dalyje ir šios dalies b punkte nurodytų teisių, būtent dėl:

i) teisės į vardą;

ii) teisės į asmens atvaizdą;

iii) autoriaus teisių;

iv) pramoninės nuosavybės teisių;

5. Valstybės narės gali leisti, kad, esant atitinkamoms aplinkybėms, jeigu ankstesnio prekių ženklo ar anksčiau turimų teisių savininkas sutinka su vėlesnio ženklo įregistravimu, nebūtina atsisakyti įregistruoti prekių ženklą arba jo registraciją pripažinti negaliojančia.

6. Bet kuri valstybė narė gali numatyti, kad, nukrypstant nuo 1–5 dalių, iki šia direktyva reikalaujamų laikytis nuostatų įsigaliojimo datos numatyti atsisakymo registruoti paraišką arba jos pripažinimo negaliojančia pagrindai bus taikomi prekių ženklams, kuriems paraiškos buvo paduotos iki tos datos.“

7.        Direktyvos 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ nurodyta:

1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

“

8.        Direktyvos 9 straipsnyje „Apribojimas dėl neprieštaravimo“ nurodyta:

„1. Jeigu valstybėje narėje ankstesnio prekių ženklo savininkas, kaip nurodyta 4 straipsnio 2 dalyje, [ankstesnio prekių ženklo, koks nurodytas 4 straipsnio 2 dalyje, savininkas,] nors apie tai ir žinodamas, 5 metus leido naudoti toje valstybėje narėje įregistruotą vėlesnį prekių ženklą, jis netenka teisės, remdamasis ankstesniu prekių ženklu, prašyti pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia arba prieštarauti vėlesniam [vėlesnio] prekių ženklo naudojimui prekių ar paslaugų, kurioms šis prekių ženklas iki tol buvo naudojamas, ženklinimui, išskyrus atvejus, kada vėlesnio prekių ženklo registracija buvo naudojamasi [kada paraiška įregistruoti vėlesnį prekių ženklą buvo pateikta] nesąžiningai.

2. Bet kuri valstybė narė gali numatyti, kad 1 dalies nuostatos bus taikomos mutatis mutandis 4 straipsnio 4 dalies a punkte nurodyto ankstesnio prekių ženklo savininkui arba kitoms ankstesnėms teisėms, nurodytoms 4 straipsnio 4 dalies b ir c punktuose [4 straipsnio 4 dalies a punkte nurodyto ankstesnio prekių ženklo arba kitų ankstesnių teisių, nurodytų 4 straipsnio 4 dalies b ir c punktuose, savininkui].

“

9.        2008 m. lapkričio 28 d. įsigaliojusia 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija)(5) buvo pakeista Direktyva 89/104. Atsižvelgiant į tai, kad įvykiai, dėl kurių kilo pagrindinė byla, įvyko dar neįsigaliojus Direktyvai 2008/95/EB, atliekant šios bylos teisinį vertinimą remiamasi tik Direktyva 89/104.

B –    Nacionalinė teisė

10.      Direktyvos 89/1004 nuostatos į nacionalinę teisę buvo perkeltos 1994 m. Prekių ženklų įstatymu (Trade Marks Act 1994). Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto ir 9 straipsnio nuostatas atitinkamai atitinka 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ir 48 straipsnis.

11.      1994 m. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnyje(6) yra nuostatos, kuriomis reglamentuojama prekių ženklo įregistravimo procedūra ir kuriose minimas Anglijos prekių ženklų teisėje žinomas dviejų tapačių prekių ženklų sąžiningo paralelinio naudojimo principas („honest concurrent use“):

„Galimybė remtis santykiniais atsisakymo registruoti pagrindais esant sąžiningam paraleliniam naudojimui

1. Šis straipsnis taikomas, jei pateikiant paraišką įregistruoti prekių ženklą registratoriui aišku:

a)      kad yra ankstesnis prekių ženklas, kurio atžvilgiu taikomos 5 straipsnio 1, 2 arba 3 dalies sąlygos; arba

b)      kad yra ankstesnis prekių ženklas, kurio atžvilgiu įvykdytos 5 straipsnio 4 dalies sąlygos,

tačiau pareiškėjas registratoriui gali įrodyti, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas buvo sąžiningai paraleliai naudojamas.

2. Tokiu atveju registratorius negali atmesti paraiškos dėl to, kad yra ankstesnis prekių ženklas arba kita ankstesnė teisė, nebent šiuo pagrindu to ankstesnio prekių ženklo savininkas arba tos ankstesnės teisės turėtojas pareiškia prieštaravimą.

3. Šiame straipsnyje „sąžiningas paralelinis naudojimas“ („honest concurrent use“) suprantamas kaip pareiškėjo arba su jo sutikimu Jungtinėje Karalystėje prekių ženklo naudojimas, kuris anksčiau būtų buvęs prilygintas „sąžiningam paraleliniam naudojimui“, kaip apibrėžta 1938 m. Prekių ženklų įstatymo (Trade Marks Act 1938) 12 straipsnio 2 dalyje.

4. Šis straipsnis neturi įtakos:

a) atsisakymui registruoti dėl 3 straipsnyje nurodytų pagrindų (absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai) arba

b) prašymui registraciją pripažinti negaliojančia pagal 47 straipsnio 2 dalį (remiantis santykiniais atsisakymo registruoti pagrindais pateiktas prašymas negavus sutikimo registruoti).“

III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

12.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad BB ir AB pradėjo aktyviai veikti Didžiosios Britanijos rinkoje atitinkamai 1973 m. ir 1974 m.. Jos abi pardavinėja alų, žymimą prekių ženklu „Budweiser“ arba kurio sudėtyje yra toks žodis.

13.      Kaip toliau nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nors pavadinimai tie patys, alaus rūšys yra skirtingos. Jų skonis, kainos ir išvaizda visuomet skyrėsi. Rinkose, kuriose abi alaus rūšys koegzistuoja, vartotojai gana gerai žino, kad jos skirtingos, nors visuomet buvo šiokia tokia galimybė supainioti.

14.      1976 m. lapkričio mėn. BB pateikė paraišką įregistruoti „Bud“ kaip prekių ženklą. AB pareiškė protestą.

15.      1979 m. AB pareiškė ieškinį BB dėl prisidengimo svetimu vardu (anglų k. „passing off“) siekdama, kad BB būtų uždrausta naudoti žodį „Budweiser“. BB pareiškė priešieškinį prašydama neleisti AB prisidengti svetimu vardu naudojant žodį „Budweiser“. Vykstant šiam procesui, buvo sustabdyta protesto dėl prekių ženklo procedūra. Tačiau nei ieškinys, nei priešieškinis nebuvo patenkinti, nes teismai nusprendė, kad nė viena šalis nepateikė neteisingų faktų. Abiem šalims priklausė prekių ženklo ir pavadinimo geras vardas.

16.      1979 m. gruodžio 11 d. AB pateikė paraišką dėl žodžio „Budweiser“ įregistravimo „alui, šviesiajam alui ir porteriui“. BB pareiškė protestą. 1989 m. birželio 28 d. BB pateikė priešpriešinę paraišką įregistruoti „Budweiser“, AB dėl to pareiškė protestą.

17.      2000 m. vasario mėn. Court of Appeal nusprendė, kad abu protestai turi būti atmesti, todėl abiem šalims galėjo būti įregistruotas „Budweiser“. Sprendimas priimtas remiantis senuoju 1938 m. Jungtinės Karalystės prekių ženklų įstatymu, kuriuo buvo aiškiai leidžiama įregistruoti tapačius arba klaidinamai panašius prekių ženklus kartu esant sąžiningam paraleliniam naudojimui arba kitomis ypatingomis aplinkybėms. Priėmus šį sprendimą, 2000 m. gegužės 19 d. kiekviena šalis buvo įrašyta į prekių ženklų registrą kaip prekių ženklo, sudaryto iš žodžio „Budweiser“, savininkė. Todėl BB tapo dviejų registracijų savininke: viena registracija skirta „Bud“ (1976 m. lapkričio mėn. paraiška), o kita – „Budweiser“ (1989 m. birželio mėn. paraiška). AB tapo „Budweiser“ registracijos savininke (1979 m. gruodžio mėn. paraiška).

18.      2005 m. gegužės 18 d., t. y. praėjus ketveriems metams ir 364 dienoms po to, kai šalių „Budweiser“ prekių ženklai buvo įregistruoti, AB pateikė nacionalinei prekių ženklų registravimo tarnybai (Trade Marks Registry) prašymą BB „Budweiser“ registraciją pripažinti negaliojančia. Šiame prašyme buvo remiamasi šiais pagrindais:

–        nors abiejų šalių prekių ženklai į registrą buvo įrašyti tą pačią dieną, AB prekių ženklas yra „ankstesnis prekių ženklas“ pagal (Direktyvos 89/104) 4 straipsnio 2 dalį, nes jo paraiška buvo pateikta anksčiau, o tai ir yra svarbu,

–        prekių ženklai ir prekės yra tapačios, vadinasi, pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą BB prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia,

–        šiuo atveju nebuvo neprieštaravimo klausimo, nes 9 straipsnyje numatytas penkerių metų laikotarpis nebuvo praėjęs.

19.      Prekių ženklų registravimo tarnyba nusprendė, kad AB niekas netrukdė teikti prašymo registraciją pripažinti negaliojančia, nes Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalyje numatytas penkerių metų neprieštaravimo laikotarpis prasidėjo nuo vėlesnio prekių ženklo įregistravimo datos. Todėl prekių ženklų registravimo tarnyba patenkino prašymą registraciją pripažinti negaliojančia.

20.      Šį sprendimą BB apskundė High Court of Justice (England & Wales). Šis teismas konkrečiai nusprendė, kad pagal 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 48 straipsnį ankstesnio prekių ženklo savininkė, t. y. AB, turėjo neprieštarauti registruoto, o ne, pavyzdžiui, neregistruoto prekių ženklo, dėl kurio buvo pateikta registracijos paraiška, tačiau jis nebuvo įregistruotas, naudojimui. Kadangi AB prieštaravo naudojimui, teismas patenkino prašymą registraciją pripažinti negaliojančia.

21.      Paskui BB pateikė apeliacinį skundą Court of Appeal. Šiam teismui kyla abejonių dėl „neprieštaravimo“ (anglų k. „acquiscence“) sąvokos, kaip ji apibrėžta 9 straipsnyje, pirmiausia dėl klausimo, nuo kada pradedamas skaičiuoti ankstesnio prekių ženklo savininko neprieštaravimo vėlesnio prekių ženklo naudojimui laikotarpis. Be to, jo abejonės susijusios ir su Direktyvos 89/104 4 straipsnio aiškinimu. Tokiomis aplinkybėmis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ką Direktyvos 89/104/EEB 9 straipsnio 1 dalyje reiškia žodis „leido“ (anglų k. „acquisced“), ir būtent:

a)      ar žodis „leido“ yra Bendrijos teisės sąvoka, ar nacionalinis teismas gali taikyti nacionalines taisykles dėl neprieštaravimo (anglų k. „acquiscence“) (įskaitant trukmę arba ilgai trunkantį sąžiningą paralelinį naudojimą)?

b)      jeigu žodis „leido“ yra Bendrijos teisės sąvoka, ar galima manyti, jog prekių ženklo savininkas leido kitam ilgai ir sąžiningai naudoti tą patį prekių ženklą, kai tas savininkas seniai žinojo apie tokį naudojimą, bet negalėjo tam užkirsti kelio?

c)      bet kuriuo atveju, ar būtina, kad prekių ženklo savininkas būtų įregistravęs savo prekių ženklą prieš galėdamas pradėti „leisti“ kitam naudoti: i) tapatų; arba ii) klaidinamai panašų prekių ženklą?

2.      Kada prasideda „5 metų“ laikotarpis ir ypač ar gali jis prasidėti (ir jeigu taip, ar gali pasibaigti) iki to laiko, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas faktiškai įregistruoja savo prekių ženklą; ir jeigu taip, kokias reikia sąlygas įvykdyti tam, kad prasidėtų šio laikotarpio eiga?

3.      Ar Direktyvos 89/104/EEB 4 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas taip, kad ankstesnio prekių ženklo savininkui suteikiama pirmenybės teisė, net jeigu tapatūs prekių ženklai tapačioms prekėms buvo ilgai, sąžiningai ir paraleliai naudojami taip, kad ankstesnio prekių ženklo kilmės garantija reiškia ne tai, jog šis ženklas žymi ankstesnio, o ne kito prekių ženklo savininko prekes, o tai, kad jis žymi ankstesnio prekių ženklo savininko arba kito naudotojo prekes?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

22.      2008 m. spalio 20 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. lapkričio 30 d.

23.      Rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą pateikė AB, BB, Jungtinės Karalystės, Čekijos, Italijos, Slovakijos, Portugalijos vyriausybės ir Europos Komisija.

24.      Į 2010 m. lapkričio 24 d. teismo posėdį atvyko AB, BB, Čekijos vyriausybės bei Komisijos atstovai ir jame žodžiu pateikė savo pastabas.

V –    Esminiai šalių argumentai

A –    Pirmasis prejudicinis klausimas

25.      BB mano, kad „neprieštaravimo“ („acquiscence“) sąvoka, kaip apibrėžta Direktyvos 89/104 9 straipsnyje, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Ji apima faktą, kad trečiajai šaliai netrukdoma naudoti prekių ženklą, nors buvo galimybė trukdyti.

26.      AB taip pat mano, kad „neprieštaravimo“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir kad valstybių narių teismai neturi teisės taikyti nacionalinių nuostatų šiai sąvokai apibrėžti.

27.      Remiantis šios sąvokos apibrėžtimi, ankstesnio prekių ženklo savininkui būtinai turėjo būti suteikta galimybė sutrukdyti naudoti vėlesnį prekių ženklą tam, kad jis apskritai galėtų neprieštarauti to prekių ženklo naudojimui. Negalima teigti, kad jis leido ilgą laiką sąžiningai naudoti vėlesnį prekių ženklą, jeigu žinojo apie tą naudojimą, tačiau negalėjo jam sutrukdyti. Be to, AB tvirtina, jog tam, kad būtų „neprieštaravimas“, kaip apibrėžta Direktyvos 89/104 9 straipsnyje, būtina, kad prekių ženklo savininkas jį įregistruotų prieš prasidedant faktiniam neprieštaravimui dėl tapataus arba klaidinamai panašaus prekių ženklo naudojimo.

28.      Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad „neprieštaravimo“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Jos nuomone, negalima teigti, kad prekių ženklo savininkas leido trečiajai šaliai ilgą laiką sąžiningai naudoti tapatų prekių ženklą, jei žinojo apie tą naudojimą, tačiau negalėjo jam užkirsti kelio. Be to, nebūtina, kad prekių ženklo savininkas būtų įregistravęs prekių ženklą prieš tai, kol galėtų pradėti neprieštaravimą dėl tapataus arba panašaus prekių ženklo.

29.      Italijos vyriausybė tvirtina, kad „neprieštaravimo“ sąvoka, kaip apibrėžta Direktyvos 89/104 9 straipsnyje, yra suderinta Sąjungos teisės sąvoka ir reiškia teisinę ankstesnio prekių ženklo savininko galimybę neleisti trečiajai šaliai naudoti vėlesnio tapataus arba klaidinamai panašaus prekių ženklo.

30.      Kadangi ankstesnio prekių ženklo sąvoka, kaip apibrėžta Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalyje, nereikalaujama to prekių ženklo registracijos, ankstesnio prekių ženklo savininkui nebūtina įregistruoti savo prekių ženklo, kad galėtų pradėti „leisti“ trečiajai šaliai naudoti tapatų arba panašų prekių ženklą. Direktyvos 89/104 9 straipsnio 2 dalis netrukdo valstybėms narėms numatyti, kad neprieštaravimas, kaip apibrėžta 9 straipsnio 1 dalyje, jau būtų prieš įregistruojant ankstesnį prekių ženklą, įskaitant 4 straipsnio 4 dalies a, b ir c punktuose aprašytas situacijas.

31.      Portugalijos vyriausybė mano, kad jei du prekių ženklai ilgai koegzistuoja rinkoje, siekiant užtikrinti sąžiningumą ir teisinį saugumą, Direktyvos 89/104 9 straipsnyje numatytas apribojimo laikotarpis turi sutapti su momentu, kuriuo faktiškai pradedama naudoti prekių ženklą, ir su momentu, kuriuo prioritetinių pavadinimų savininkai jau turi priemonių (pvz., nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų priemonių), kuriomis galėtų užkirsti kelią galimam jų interesams kenkiančiam tų ženklų naudojimui.

32.      Komisija teigia, kad „neprieštaravimo“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai.

33.      Negalima teigti, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas leido naudoti vėlesnį registruotą prekių ženklą, kol pastarasis nėra faktiškai įregistruotas, net jei ankstesnio prekių ženklo savininkas žinojo apie tokį naudojimą, tačiau negalėjo jam sutrukdyti. Be to, remiantis 4 straipsnio 2 dalimi, ankstesnio prekių ženklo nebūtina įregistruoti prieš jo savininkui leidžiant naudoti toje valstybėje narėje įregistruotą vėlesnį prekių ženklą.

B –    Antrasis prejudicinis klausimas

34.      BB nuomone, Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalyje numatytas neprieštaravimo laikotarpis prasideda nuo momento, nuo kurio suinteresuotoji šalis sužino apie trečiosios šalies atliekamą naudojimą. Tokiu atveju nesvarbi aplinkybė, ar šis laikotarpis prasideda prieš ankstesnio prekių ženklo įregistravimą, ar po jo.

35.      Tačiau AB mano, kad „penkerių metų“ laikotarpis pradedamas skaičiuoti tuomet, kai įvykdomos šios trys sąlygos: ankstesnis prekių ženklas yra įregistruotas; ankstesnio prekių ženklo savininkas žino apie tapataus arba panašaus prekių ženklo naudojimą; pastarasis prekių ženklas taip pat yra įregistruotas. Šis laikotarpis negali nei prasidėti, nei baigtis prieš faktinį ankstesnio prekių ženklo įregistravimą.

36.      Jungtinės Karalystės vyriausybė pažymi, kad „penkerių metų“ laikotarpis prasideda tuomet, kai tik vėlesnis prekių ženklas įregistruojamas ir naudojamas, o ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie jo naudojimą.

37.      Slovakijos vyriausybė prieš spręsdama pirmąjį prejudicinį klausimą pirmiausia išnagrinėja antrąjį. Jos nuomone, penkerių metų laikotarpis prasideda nuo to momento, kai vėlesnis prekių ženklas įregistruojamas, jei ankstesnio prekių ženklo savininkas žino apie vėlesnio prekių ženklo naudojimą ir buvo sąžiningai prašyta jį įregistruoti, ir tokiu atveju nesvarbu, ar ankstesnis prekių ženklas jau įregistruotas prekių ženklų registravimo tarnyboje arba pateikta paraiška jį registruoti.

38.      Italijos vyriausybė siūlo į prejudicinį klausimą atsakyti taip: Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalyje numatytas neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti ir galbūt baigtis prieš ankstesnio prekių ženklo savininkui įregistruojant savo prekių ženklą, tačiau šis laikotarpis negali prasidėti nei prieš vėlesnio prekių ženklo registraciją, nei prieš tai, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas faktiškai sužinojo apie įregistruotą vėlesnį prekių ženklą.

39.      Komisija mano, kad neprieštaravimo laikotarpis prasideda nuo tada, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie įregistruoto vėlesnio prekių ženklo naudojimą. Vadinasi, šis laikotarpis gali prasidėti ne anksčiau nei nuo vėlesnio prekių ženklo įregistravimo dienos, jei šis nuo tada buvo naudojamas ir ankstesnio prekių ženklo savininkas nuo tada žinojo apie jo naudojimą. Vėlesnio prekių ženklo registracijos data nustatoma atitinkamai pagal kiekvienos valstybės narės taikomas registravimo procedūros taisykles. Be to, neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti dar prieš ankstesnio prekių ženklo savininkui įregistruojant savo prekių ženklą.

C –    Trečiasis prejudicinis klausimas

40.      BB tvirtina, kad jei paraleliai, sąžiningai ir ilgai naudojami du tapatūs prekių ženklai, apimantys dvi tapačias prekes, ir taip, kad prekių ženklas žymi ne tik ankstesnio, bet ir vėlesnio prekių ženklo savininko prekes, ir jei nėra didelės galimybės jų supainioti, tuomet vėlesniu prekių ženklu nepažeidžiama pagrindinės ankstesnio prekių ženklo funkcija, kaip tai reikalaujama Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktu.

41.      AB mano, kad Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktu suteikiama absoliuti apsauga ir todėl ankstesnio prekių ženklo savininkui leidžiama ginti savo teises – net ir tokiu atveju, kai sąžiningai, paraleliai ir ilgai naudojami du prekių ženklai, apimantys tapačias prekes, vadinasi, ankstesnio prekių ženklo kilmės garantija nereiškia, kad prekių ženklas žymi vien šiuos ankstesnio prekių ženklo savininko prekes ir nežymi jokių kitų prekių, o priešingai – jis taip pat žymi šio ir kito naudotojo prekes.

42.      Jungtinės Karalystės vyriausybė siūlo į šį klausimą atsakyti taip: nepažeidžiant Direktyvos 89/104 6 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio nuostatų, 4 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata taikoma taip, kad ji ankstesnio prekių ženklo savininkui leidžia įgyvendinti savo teises net ir tokiu atveju, kai paraleliai, sąžiningai ir ilgai naudojami du prekių ženklai, žymintys tapačias prekes.

43.      Čekijos vyriausybės nuomone, Direktyvos 89/104 4 straipsnis netaikomas tokioms faktinėms aplinkybėms, kurios nurodytos pagrindinėje byloje, nes šioje direktyvoje daroma prielaida, kad dviejų plačiai žinomų tapačių arba bent panašių prekių ženklų atveju joks iš šių prekių ženklų negalės būti oficialiai apsaugotas, t. y. abu prekių ženklai vienodai apsaugomi, todėl juos galima paraleliai naudoti laikantis nacionalinės ir tarptautinės teisės nuostatų dėl neregistruotų prekių ženklų.

44.      Subsidiariai Čekijos vyriausybė teigia, jog Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas apribojimo dėl neprieštaravimo laikotarpis neprasideda, kol ginčijamas prekių ženklas nėra įregistruotas.

45.      Čekijos vyriausybės nuomone, piktnaudžiavimo teise atveju negalima remtis Direktyvos 89/104 4 straipsniu. Piktnaudžiavimas teise reiškia bandymą, priešingai teisės norma siekiamam tikslui, įgyti pranašumą trečiosios šalies nenaudai. Klausimą, ar yra piktnaudžiavimas teise, turi spręsti nacionalinis teismas.

46.      Slovakijos vyriausybė mano, kad Direktyva 89/104 ankstesnio prekių ženklo savininkui neleidžiama įgyvendinti savo teisių, kaip apibrėžta 4 straipsnyje, jei tomis teisėmis piktnaudžiaujama.

47.      Norint įrodyti tokį piktnaudžiavimą, reikia, kad, pirma, pasinaudojus teise registraciją pripažinti negaliojančia, nepaisant to, kad formaliai įvykdytos direktyvos ir ją perkeliančių atitinkamų nacionalinės teisės aktų sąlygos, atsirastų taktinis pranašumas, kurio suteikimas prieštarautų direktyvos tikslams. Antra, įvertinus visas aplinkybes, turi būti padaryta išvada, kad pagrindinis prašymo registraciją pripažinti negaliojančia tikslas yra siekti taktinio pranašumo. Tačiau užduotis ištirti, ar konkrečioje byloje piktnaudžiaujama teise, turi būti palikta nacionaliniam teismui.

48.      Italijos vyriausybė pabrėžia, kad Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktas akivaizdžiai ankstesnio prekių ženklo savininkui nesuteikia teisės uždrausti naudoti akivaizdžiai vėlesnio prekių ženklo arba pasiekti, kad jo registracija būtų pripažinta negaliojančia. Tuo atveju, kai paraleliai, sąžiningai ir ilgai naudojami tapatūs arba klaidinamai panašūs prekių ženklai, darytina išvada, kad Direktyva 89/104 nedraudžia valstybei narei dviejų prekių ženklų savininkams nesuteikti teisės siekti pripažinimo, kad kito prekių ženklo registracija būtų negaliojanti, arba teisės prašyti uždrausti jį naudoti, neatsižvelgiant į registracijų eiliškumą arba net į galimą neprieštaravimą.

49.      Komisija pabrėžia, kad Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktu neatmetama galimybė, jog ilgai ir sąžiningai naudojami du tapatūs prekių ženklai, žymintys dvi tapačias, tačiau skirtingų gamintojų parduodamas prekes, gali koegzistuoti, jei neigiamai nepaveikiama ankstesnio prekių ženklo pagrindinė funkcija žymėti atitinkamų prekių kilmę.

VI – Teisinis vertinimas

A –    Pirminės pastabos

50.      Sąjungoje taikomų intelektinės nuosavybės apsaugos standartų plėtra toliausiai yra pažengusi prekių ženklų teisės srityje. Teisės aktų suderinimas šioje teisės srityje grindžiamas dviem skirtingais, paraleliai taikomais reguliavimo metodais, kurie yra įvairiais aspektais tarpusavyje susiję ir papildo vienas kitą(7). Pirma, yra Reglamentu (EB) Nr. 40/94(8) nustatyta Bendrijos prekių ženklo sistema kaip supranacionalinė pramoninės nuosavybės teisė, kuria, 1994 m. kovo 15 d. įsigaliojus reglamentui, buvo sukurta nacionalines sienas peržengianti, visą Europos Sąjungos teritoriją apimanti, vienoda prekių ženklus reglamentuojanti teisė. Antra, yra nacionalinių teisių konvergencija, kuriai skirtas teisės aktų derinimas teisine priemone, t. y. direktyva. Nors šis teisės derinimo metodas nepanaikina teritorialumo principo(9), t. y. prekių ženklo teisinių pasekmių sąsajos su aptariamos valstybės narės teritorija (o tai visada buvo prekių ženklų teisės ypatybė), jis bet kuriuo atveju prisideda prie to, kad būtų pašalinti esami skirtumai tarp nacionalinių nuostatų ir iš jų kylančios laisvo prekių ir paslaugų judėjimo kliūtys bendrojoje rinkoje(10).

51.      Kaip nurodyta Direktyvos 89/104 pirmojoje konstatuojamojoje dalyje, priimdamas šią direktyvą tokio tikslo siekė ir Sąjungos teisės aktų leidėjas. Tačiau, kaip matyti iš jos trečios konstatuojamosios dalies, ja nebuvo siekiama visiškai suderinti nacionalinių prekių ženklų įstatymų. Manyta, kad visiškai pakanka apsiriboti tų nacionalinių įstatymų nuostatų, kurios turi tiesioginės įtakos vidaus rinkos veikimui, suderinimu. Joms pirmiausia priskiriamos, kaip nurodoma septintoje šios direktyvos konstatuojamojoje dalyje, įstatymų nuostatos, kurios taikomos registruoto prekių ženklui įgyti ir jį išlaikyti. Tai pirmiausia taikoma atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindams, kurių baigtinis sąrašas turėjo būti pateiktas. Vienodos sąlygos šioje srityje aiškiai nurodomos kaip prielaida nustatytiems tikslams pasiekti. Tačiau, remiantis direktyvos penkta konstatuojamąja dalimi, valstybių narių kompetencija reglamentuoti registruojant įgyjamų prekių ženklų registravimo, registracijos panaikinimo ir jų paskelbimo negaliojančiais tvarką iš esmės nekeičiama.

52.      Kadangi nacionaliniai prekių ženklų įstatymai yra suderinti tik iš dalies, keliamas šiai bylai svarbus klausimas, ar „neprieštaravimo“ sąvokai direktyvos 9 straipsnyje taikomi Sąjungos teisės reikalavimai ir kiek. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1 klausimo a punktas yra susijęs su principiniu šios sąvokos teisiniu priskyrimu Sąjungos teisės kategorijoms, o nuo 1 klausimo b punkto iki 2 klausimo nagrinėjamas šios sąvokos turinys ir tiksli nuostatos dėl ankstesnio prekių ženklo teisių apribojimo dėl neprieštaravimo formuluotė. Šie klausimai skiriasi nuo 3 klausimo, kuris pirmiausia susijęs su direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimu ir iki šiol Anglijos prekių ženklų teisėje pripažįstamu „sąžiningo paralelinio naudojimo“ („honest concurrent use“) teisės instituto suderinamumu su Sąjungos teise. Aiškumo sumetimais iš naujo sugrupuosiu pateiktus klausimus pagal minėtas tris temų grupes ir atsakysiu į juos šia eilės tvarka. Galiausiai reikės išnagrinėti tiek direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo laiko atžvilgiu aspektą pagrindinėje byloje, tiek per Teisingumo Teismo procesą Čekijos ir Slovakijos vyriausybių iškeltą kaltinimą dėl AB piktnaudžiavimo teise.

B –    Prejudicinių klausimų nagrinėjimas

1.      „Neprieštaravimo“ sąvoka Sąjungos teisėje

53.      Pirmasis nagrinėtinas klausimas yra: ar „neprieštaravimo“ sąvoka direktyvos 9 straipsnyje yra Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Pačioje direktyvoje nepateikiamas teisinis šios sąvokos apibrėžimas. Todėl kyla klausimas, ar ši aplinkybė užkerta kelią ją kvalifikuoti kaip Sąjungos teisės sąvoką.

a)      Nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę

54.      Tokiam kvalifikavimui pritarti pirmiausia būtų galima paminėti jau neabejotinai nusistovėjusią teismo praktiką(11), pagal kurią tiek dėl vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek dėl lygybės principo reikalavimų Sąjungos teisės nuostatos, kurioje dėl prasmės bei apimties nustatymo nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjama norma siekiamą tikslą. Tačiau jei Sąjungos teisės aktų leidėjas Sąjungos teisės akte netiesiogiai nukreipia į institutą nacionalinę praktiką(12), Teisingumo Teismui nepriklauso pateikti vienodo vartojamo termino apibrėžimo pagal Sąjungos teisę.

55.      Todėl konstatuotina, kad direktyvoje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, iš kurios būtų galima daryti išvadą, kad buvo siekiama pastarosioms palikti kompetenciją apibrėžti šią neapibrėžtą teisinę sąvoką(13).

b)      Prekių ženklu suteikiamų teisių ir gynybos nuo jų priemonių suderinimas

56.      Valstybių narių kompetencijos šioje srityje taip pat negalima netiesiogiai kildinti iš aplinkybės, kad Direktyvoje 89/104, kaip nurodyta jos trečioje konstatuojamojoje dalyje, numatomas tik suderinimas iš dalies. Kaip jau nusprendė Teisingumo Teismas, ši aplinkybė netrukdo, kad išsamiai būtų suderintos pirmiausia tos nacionalinės teisės nuostatos, kurios turi tiesioginę įtaką vidaus rinkos veikimui(14). Tai taikoma ir šioje byloje svarbiam direktyvos 9 straipsniu reglamentuojamam ankstesniu prekių ženklu suteiktų teisių apribojimui. Kaip minėjau(15), septintoje konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad direktyva siekiamas prekių ženklų įstatymų suderinimas apima tuos aspektus, kurie susiję su registruoto prekių ženklo „įgijimu“ ir „išlaikymu“ visose valstybėse narėse. Todėl galima daryti išvadą, kad suderinami pirmiausia tokie aspektai, kurie susiję ir su registruotu prekių ženklu suteikiamų teisių „egzistavimu“(16) ir su jų „įgyvendinimu“.

57.      Prekių ženklu suteikiamoms teisėms „įgyvendinti“ skirta direktyvos 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis. Abi šios nuostatos išreiškia prekių ženklų teisėje taikomą „prioriteto principą“, pagal kurį, remiantis ankstesne teise, galima imtis veiksmų prieš visus prieštaraujančius vėlesnius žymenis(17). 4 straipsnio 1 dalyje prekių ženklo savininkui suteikiama teisė prašyti pripažinti negaliojančia vėlesnio prekių ženklo registraciją, jei toks prekių ženklas gali suklaidinti dėl tapatumo arba panašumo į to savininko prekių ženklą. 5 straipsnio 1 dalimi prekių ženklo savininkui suteikiama išimtinė teisė į prekių ženklą ir teisė uždrausti trečiosioms šalims jį vartoti prekybos veikloje(18).

58.      Tačiau derinami aspektai turėtų būtinai apimti vėlesnio prekių ženklo savininko, kuris kaltinamas pažeidęs ankstesniu prekių ženklu suteiktas teises, materialinėje teisėje įtvirtintas gynybos priemones. Direktyvos 9 straipsnyje reglamentuojamas apribojimas ir yra tokia gynybos priemonė nuo 4 straipsnio 1 dalies a punkte prekių ženklo savininkui užtikrintos teisės prašyti pripažinti kito prekių ženklo registraciją negaliojančia.

59.      Šis požiūris patvirtinamas Teisingumo Teismo praktikoje dėl direktyvos 7 straipsnio, reglamentuojančio prekių ženklu suteikiamų teisių išnaudojimą ir taip pat šiuo atžvilgiu esančio gynybos nuo 5 straipsniu suteikiamų teisių priemone. Todėl Teisingumo Teismas teisingai manė, kad direktyva šioje srityje visiškai suderinami prekių ženklų įstatymai(19). Nėra jokios akivaizdžios priežasties daryti kitokią išvadą dėl teisių apribojimo(20).

60.      Teisinės metodologijos požiūriu teisių apribojimo sąvoka sukonkretina sąžiningumo principą, tiksliau maksimoje „venire contra factum propium“ išreikštą teisinę idėją, pagal kurią, jeigu teisės turėtojas netinkamai elgiasi, jam draudžiama pasinaudoti teise šios teisės įpareigoto subjekto atžvilgiu(21). Remiantis valstybių narių teise, paprastai laikoma, kad teisė prarandama, jei teisės turėtojas tam tikrą laikotarpį (laiko kriterijus) ja nepasinaudoja (teisės turėtojo neveikimas), o įpareigotas subjektas tikėjosi ir, objektyviai vertinant teisės turėtojo elgesį, galėjo tikėtis (teisėti lūkesčiai), kad teisės turėtojas ir ateityje nepasinaudos teise. Sąžiningumo principas šiuo atveju pažeidžiamas nesąžiningai vėlai pasinaudojus teise. Tokiu atveju, atsižvelgiant į konkrečias konkretaus atvejo aplinkybes, apsaugomas asmens, kuris iš principo yra įpareigotas subjektas, teisės sistemoje pateisinamu laikomas pasitikėjimas tam tikra teisine padėtimi.

61.      Ši teisinė idėja įsitvirtino konkrečioje prekių ženklų teisės srityje. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas Sprendime Levi Strauss(22), Direktyva 89/104 siekiama įtvirtinti pusiausvyrą tarp prekių ženklo savininko suinteresuotumo apsaugoti jo pagrindinę funkciją ir kitų ekonominės veiklos vykdytojų suinteresuotumo galimybės disponuoti žymenimis, galinčiais žymėti jų prekes ir paslaugas. Tai aiškiai pasakoma direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje: siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir neteisingai nepažeisti ankstesnio prekių ženklo savininko interesų, svarbu numatyti, kad jis negali reikalauti registracijos pripažinimo negaliojančia ir prieštarauti vėlesnių už jo turimų prekių ženklų, apie kuriuos žinojo pakankamai ilgą laiką ir jų naudojimui neprieštaravo, naudojimui, išskyrus atvejus, kai paraiška vėlesniam prekių ženklui buvo pateikta turint nesąžiningų ketinimų.

c)      Vienodo reglamentavimo būtinybė

62.      Pirmiausia dėl teisių apribojimo esminės funkcijos sukurti teisinį saugumą(23) Sąjungos teisės aktų leidėjas direktyvos 9 straipsnyje nustatė vienodas taisykles. Šių nuostatų išsamumas, ypač kalbant apie tai, kokiomis konkrečiomis sąlygomis atsiranda teisių apribojimo teisinės pasekmės (į jas pasigilinsiu nagrinėdama antrąją temų grupę(24)) leidžia daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti kiek įmanoma vienodas taisykles visoms valstybėms narėms. Jei valstybėms narėms būtų leista priimti savo (susiklosčius tam tikroms aplinkybėms net skirtingas) nuostatas, kurios apibrėžtų ankstesnio prekių ženklo savininko neprieštaravimo požymius, tai nebūtų naudinga nei siekiant suderinimo tikslo, nei norint sukurti teisinį saugumą bendrojoje rinkoje.

63.      Konkrečiai kalbant apie „neprieštaravimo“ apibrėžtį, kuri susijusi su tam tikru prekių ženklo savininko elgesiu, manau, kad reikėtų vertinti jos reikšmę atsižvelgiant į visas prekių ženklų teises. Pagrindinė prekių ženklo funkcija yra ta, kad vartotojai galėtų atskirti įmones ir jų prekes arba paslaugas rinkoje ir nekiltų pavojaus jų supainioti(25). Tačiau kartu jis atlieka ir daug svarbių ekonominių bei teisinių funkcijų(26) konkuruojant ekonominės veiklos vykdytojams, kurios pripažįstamos Teisingumo Teismo praktikoje. Teisingumo Teismas konstatavo(27), kad prekių ženklų teisė yra svarbus neiškraipytos konkurencijos sistemos, kurią norima sukurti Sutartimi, elementas. Tokioje sistemoje įmonėms, Teisingumo Teismo nuomone, turi būti suteikta galimybė išlaikyti vartotojus savo prekių arba paslaugų kokybe, o tai įmanoma tik tuomet, kai yra skiriamieji žymenys, leidžiantys identifikuoti tų prekių ar paslaugų tapatybę. Prekių ženklas šią užduotį atliks tuo atveju, jei bus užtikrinta, kad visos prekės, pažymėtos tuo žymeniu, buvo pagamintos kontroliuojant tik vienai įmonei, kuriai gali būti priskirta atsakomybė už prekių kokybę.

64.      Todėl, kaip daugelį kartu konstatavo Teisingumo Teismas(28), konkretus prekių ženklų teisės dalykas yra pirmiausia susijęs su tuo, kad savininkas savo išimtine teise naudoti prekių ženklą pirmą kartą išleidžiant prekę į rinką yra apsaugomas nuo konkurentų, kurie, piktnaudžiaudami prekių ženklu pasiektu statusu ir reputacija, parduoda neteisėtai šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes. Tačiau teisiniu požiūriu prekių ženklas yra jo savininko teisės į intelektinę nuosavybę išraiška(29), kuri vis dėlto labai suvaržoma teisės aktais pripažįstama teisių apribojimo galimybe. Direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje aiškiai kalbama apie ankstesnio prekių ženklo savininko interesų pažeidimą. Todėl atrodo pateisinamas reikalavimas, kad išimtinė teisė, kuri suteikiama prekių ženklu, galėtų būti apribojama tik išimtiniais atvejais ir būtent teisės aktais griežtai nustatytomis sąlygomis. Būtų nelogiška daryti prielaidą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į rimtas pasekmes prekių ženklo savininko, kurio teisės apribojamos, teisinei padėčiai, būtų nusprendęs direktyvoje apibrėžti visas teisių apribojimo sąlygas, išskyrus „neprieštaravimo“ sąvoką. Toks aiškinimas nederėtų su direktyvos tikslu.

d)      Išvada

65.      Remdamasi šiuo sisteminiu ir teleologiniu Direktyvos 89/104 aiškinimu darau išvadą, kad „neprieštaravimo“ sąvoka, kaip apibrėžta 9 straipsnio 1 dalyje, yra Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai(30).

2.      Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalies apribojimo taisyklė

66.      Kaip jau minėta, nuo 1 klausimo b punkto iki 2 klausimo nagrinėjamas šios sąvokos norminis turinys ir tiksli nuostatos dėl ankstesniu prekių ženklu suteikiamų teisių apribojimo dėl neprieštaravimo formuluotė.

a)      „Neprieštaravimo“ sąvokos apibrėžimas

67.      Laikantis loginės klausimų sekos, pirmiausia reikėtų nustatyti, ką šioje nuostatoje teisiškai reiškia „neprieštaravimo“ sąvoka. Iš 1 klausimo b punkto formuluotės galima manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia dėl to, ar ankstesnio prekių ženklo savininko negalėjimas sutrukdyti trečiajai šaliai naudoti tapatų vėlesnį prekių ženklą turi reikšmę vertinant, ar konkrečiu atveju yra „neprieštaraujama“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(31) skiria „siaurą“ sąvokos aiškinimą, pagal kurį viena šalis gali neprieštarauti kitos šalies elgesiui tik tokiu atveju, jeigu gali užkirsti kelią tokiam elgesiui, nuo „plataus“ aiškinimo, pagal kurį neprieštaraujama net tuo atveju, jei tam tikros padėties negalima pakeisti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jeigu, atsižvelgiant į 9 straipsnio kontekstą, reikia taikyti platesnę sąvokos reikšmę, tuomet galima sakyti, kad AB ir BB priverstinai dėl susiklosčiusių aplinkybių leido viena kitai „Budweiser“ naudoti daugiau nei 30 metų.

68.      Siekiant išnagrinėti šios sąvokos norminį turinį, aiškinant reikia atsižvelgti tiek į direktyvos 9 straipsnio 1 dalies tekstą, tiek į jos vietą sistemoje ir tikslą. Remiantis tradiciniais aiškinimo principais, bet kokio aiškinimo išeities taškas ir kartu riba visada yra teisinės normos formuluotė(32). Pažodiniu teksto aiškinimu tiriamas ir nagrinėjamas įprastas kalbos vartojimas. Remiantis šiuo įprastu kalbos vartojimu, nustatoma galimos teisės normos žodžių reikšmė ir turinys(33). Tačiau Sąjungos teisei būdinga dar tokia ypatybė, kad pirmiausia dėl kalbų įvairovės(34) versijos skirtingomis kalbomis gali nežymiai skirtis vienos nuo kitų(35). Vis dėlto teisės norma yra autentiška visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis, todėl ją aiškinant reikia vienodai atsižvelgti į visas versijas kitomis kalbomis(36). Tad kilus abejonių Sąjungos teisės normos turi būti aiškinamos kompleksiškai, t. y. turi būti atliekamas lyginamasis skirtingų versijų įvairiomis kalbomis tyrimas(37).

69.      Kalbant apie šioje byloje nagrinėjamą „neprieštaravimo“ sąvoką, konstatuotina, kad direktyvos tekste anglų kalba vartojamos dvi skirtingos sąvokos, kurios apibūdina ankstesnio prekių ženklo savininko elgesį. Į tai atkreipia dėmesį ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. 9 straipsnyje ir pavadinime, ir šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „acquiescence“ ir „to acquiesce“, o šiai nuostatai aiškinti svarbioje direktyvos preambulėje – sąvoka „to tolerate“. Pastaroji sąvoka, kilusi iš lotynų kalbos veiksmažodžio „tolerare“, nuosekliai ir vienodai vartojama visose versijose romanų kalbomis. Mano žiniomis, jokiame kitame tekste kita kalba nėra vartojami skirtingi žodžiai tai pačiai sąvokai apibūdinti(38). Tačiau šie skirtumai vis dėlto neturi įtakos aiškinimo rezultatui, nes semantinis atitinkamų sąvokų tyrimas leidžia pakankamai aiškiai suprasti, ko siekė direktyvos autoriai.

70.      Šios įvairiose kalbinėse versijose vartojamos sąvokos visos apibūdina individualų elgesį, kuriam būdingas pakantumas ir neprieštaravimas nebūtinai pageidaujamai padėčiai. Tokiu elgesiu gali būti laikomas tam tikras pasyvumas, kai neprieštaraujanti šalis, nors ir žinanti apie padėtį, atsisako imtis atsakomųjų priemonių(39). Šis aspektas ypač pabrėžiamas versijose danų ir švedų kalbomis(40). Šiam pasyvumui priešpriešinama aktyvi trečiosios šalies veikla, kurios elgesys faktiškai skatinamas neprieštaraujančios šalies neveikimu(41). Todėl neprieštaravimas baigiasi tik tuomet, kai atitinkama šalis ima viešai gintis.

71.      Neatmetama galimybė, kad šis pasyvus elgesys, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, netgi gali būti suprantamas kaip netiesioginis neprieštaraujančios šalies sutikimas. Tai paaiškina, kodėl teisės sistemoje su šiuo pasyvumu susiejamos neprieštaraujančiai šaliai formaliai suteikiamų teisių apribojimo teisinės pasekmės. Tačiau „neprieštaravimas“ turi būti aiškiai atskirtas nuo „sutikimo“, kuris, kaip Teisingumo Teismas paaiškino savo praktikoje(42), turi būti išreikštas tokia forma, kuri nedviprasmiškai parodytų ketinimą atsisakyti šios teisės. Paprastai toks ketinimas akivaizdus iš aiškiai pareikšto sutikimo. Tačiau negalima atmesti prielaidos, kad tam tikrais atvejais jis netiesiogiai išreiškiamas požymiais ir sąlygomis, kurie, nacionalinio teismo vertinimu, taip pat aiškiai leidžia suprasti, kad savininkas atsisako teisės.

b)      „Priverstinio pasyvumo“ atvejo atmetimas

72.      Tačiau su tokiu šios sąvokos aiškinimu būtų nesuderinamas faktas, kad ir išorės veiksnių nulemta padėtis, pavyzdžiui, užkirstos teisinės ir faktinės galimybės imtis atsakomųjų priemonių, būtų apibrėžiama kaip „neprieštaravimas“. Pati „neprieštaravimo“ sąvoka reiškia, kad neprieštaraujanti šalis teoriškai galėtų imtis kokių nors priemonių prieš nepageidaujamą padėtį, bet jų sąmoningai nesiima. Mano nuomone, priverstinis pasyvumas neatitinka nei įprastos šios sąvokos reikšmės, nei jau aprašytos teisių apribojimo sąvokos(43). Be to, nereikia pamiršti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje aiškiai leido ankstesnio prekių ženklo savininko interesus suvaržyti taikant teisių apribojimą tik su sąlyga, kad tai bus „teisinga“. Atsižvelgiant į faktą, kad teisiškai negalima reikalauti to, kas neįmanoma (impossibilium nulla obligatio est(44)), būtų neteisinga taikant teisių apribojimą pripažinti, kad ankstesnis prekių ženklo savininkas neteko teisių, nes tariamai neprieštaravo dėl trečiosios šalies neteisėtai naudojamo jo prekių ženklo, nors jis apskritai negalėjo prieštarauti.

c)      Teisių apribojimo taisyklės struktūra

73.      1 klausimo c punktas ir 2 klausimas yra susiję su Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalies nuostatų formuluote ir jais iš esmės prašoma Teisingumo Teismo nustatyti, kada prasideda šioje nuostatoje nurodytas penkerių metų laikotarpis ir kokios konkrečios sąlygos tokiu atveju turi būti įvykdytos.

i)      Penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pradžios sąlygos

74.      Mano nuomone, direktyvos 9 straipsnio 1 dalies formuluotė ir šių nuostatų prasmė bei tikslas aiškiai rodo, kad penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pradžia priklauso nuo šių trijų sąlygų įvykdymo: pirma, būtina, kad vėlesnis prekių ženklas būtų įregistruotas; antra, šis prekių ženklas turi būti naudojamas; trečia, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi žinoti apie vėlesnio prekių ženklo įregistravimą ir naudojimą. Ši nuostata surašyta taip, kad ja reikalaujama visų trijų sąlygų įvykdymo.

ii)    Ankstesnio prekių ženklo savininko žinojimas kaip subjektyvus požymis

75.      Ši sąlyga ypač svarbi atsižvelgiant į iškeltas teisines problemas, todėl ją reikėtų panagrinėti išsamiau.

76.      Pirmiausia konstatuotina, kad direktyvos autoriai, formuluodami 9 straipsnio 1 dalį, neabejotinai sąmoningai nusprendė pasirinkti apribojimą dėl neprieštaravimo, o ne senaties institutą. Abu minėti teisės institutai labai skiriasi. Senačiai būdinga, be kita ko, tai, kad ji pabrėžia tik teisės turėtojo neveikimą tam tikrą laikotarpį (objektyvus požymis), o apribojimas dėl neprieštaravimo siejamas ir su subjektyviu požymiu. Šioje byloje svarbus tas subjektyvus požymis. Prekių ženklo savininkas turi tam tikrą laiką nesiimti jokių priemonių, nors ir žino, kad trečioji šalis pažeidžia jo teises(45). Negalima nuvertinti šio požymio reikšmės aiškinant direktyvos 9 straipsnį, pirmiausia nagrinėjant klausimą, kada prasideda penkerių metų laikotarpis. Todėl reikalautina, kad sužinojimo ir apribojimo pradžios momentai sutaptų.

77.      Tačiau, antra vertus, iš šios aplinkybės neaišku, ar penkerių metų laikotarpis gali prasidėti tik nuo faktinio ankstesnio prekių ženklo savininko sužinojimo apie vėlesnio prekių ženklo įregistravimą ir naudojimą momento („faktinis žinojimas“). Nes visiškai įmanoma remtis ir tuo momentu, nuo kurio toks savininkas tikėtinai galėjo sužinoti apie vėlesnio prekių ženklo įregistravimą ir naudojimą („potencialus žinojimas“).

78.      Tačiau šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad direktyvos autoriai akivaizdžiai nurodė vėlesnio prekių ženklo įregistravimo momentą („naudoti toje valstybėje narėje įregistruotą vėlesnį prekių ženklą“) kaip esminį, nes kitu atveju jiems būtų pakakę vėlesnio prekių ženklo registravimo paraiškos pateikimo, kad būtų galima suteikti apsaugą nuo ankstesnio prekių ženklo savininko teisių. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačia direktyva siekiama apsaugoti tik registruotus prekių ženklus(46), tačiau valstybėms narėms paliekama teisė toliau suteikti apsaugą prekių ženklams, įgytiems juos naudojant – tai aiškiai pasakyta ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje. Todėl vėlesnio prekių ženklo įregistravimas prilyginamas svarbiam atskaitos taškui. Pats įregistravimas pagal direktyvos penktą konstatuojamąją dalį nustatomas remiantis valstybių narių procedūros taisyklėmis.

79.      Atrodo, kad jei penkerių metų laikotarpio pradžia laikomas įregistravimo momentas, tai atitinka ir teisinio saugumo interesus, nes vėlesnio prekių ženklo įregistravimas vis dėlto yra viešas aktas, darantis poveikį viešajai nuomonei, kuriuo bet kada gali remtis vėlesnio prekių ženklo savininkas, siekdamas remiantis direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatytu apribojimu gintis nuo ankstesnio prekių ženklo savininko prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą.

80.      Vėlesnio prekių ženklo savininko lūkesčiai, kad po penkerių metų nuo jo prekių ženklo įregistravimo nebus galima pateikti atitinkamo prašymo pripažinti registraciją negaliojančia, taip pat atrodo verti apsaugos, juolab kad galima daryti pagrįstą prielaidą, jog ankstesnio prekių ženklo savininkas per šį atitinkamai ilgą laikotarpį neišvengiamai turėjo sužinoti apie tapataus prekių ženklo naudojimą, tačiau vis tiek nesiėmė jokių priemonių. Galiausiai paaiškėja, kad penkerių metų laikotarpis nuo vėlesnio prekių ženklo įregistravimo, atidžiau panagrinėjus, tarsi sudaro savotišką prezumpcijos taisyklę. Teisės aktais įtvirtinama prezumpcija, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas nuo vėlesnio prekių ženklo įregistravimo momento, šiaip ar taip, turėjo galimybę sužinoti apie tokį prekių ženklą. Taip valdžios institucijoms ir teismams bei ekonominės veiklos vykdytojams leidžiama iš objektyvios įvykių eigos daryti išvadą, kad prekių ženklo savininkas turėjo atitinkamą informaciją.

81.      Tokia prezumpcijos taisyklė nėra neįprasta prekių ženklų teisėje, kaip teisingai konstatavo Teisingumo Teismas Sprendime Chocoladefabrik Lindt & Sprüngli(47). Jame Teisingumo Teismas pareiškė, kad „prezumpcija, jog pareiškėjui žinoma apie trečiojo asmens tapačiai ar panašiai prekei naudojamą tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį, gali kilti, be kita ko, iš konkrečiame ekonomikos sektoriuje esančio bendrojo žinojimo apie tokį naudojimą, o šis žinojimas gali būti grindžiamas, be kita ko, tokio naudojimo trukme“. Kaip teisingai konstatavo Teisingumo Teismas, „iš tikrųjų juo ilgesnė šio naudojimo trukmė, juo labiau tikėtina, kad pareiškėjui apie jį bus žinoma registravimo paraiškos pateikimo momentu“.

82.      Tačiau neatmetama prielaida, kad atitinkamą teisės aktu įtvirtintą prezumpciją ankstesnio prekių ženklo savininkas konkrečiu atveju gali paneigti (praesumptio juris tantum). Siekiant išlaikyti griežtą ribą tarp teisių apribojimo ir senaties institutų ir palikti tam tikrą laiko tarpą kaip vienintelį lemiamą teisių apribojimo pradžios veiksnį, aiškinant direktyvos 9 straipsnio 1 dalį turi būti reikalaujama, kad svarbiausias vis dėlto būtų faktinis sužinojimas(48), jei ankstesnio prekių ženklo savininkas gali įrodyti, kad sužinojo kitu momentu. Pozityvaus sužinojimo reikalavimas atitinka teisinio saugumo svarbą, kuri teisių apribojimo nuostatoje išreiškiama griežtu terminu.

83.      Nagrinėjant šią bylą nebūtina pateikti galutinio atsakymo į klausimą, kuris žinojimas yra svarbus – faktinis ar potencialus, nes šis klausimas galėtų būti reikšmingas tik tokiu atveju, jei ankstesnio prekių ženklo savininkas apie vėlesnio prekių ženklo įregistravimą sužinotų kada nors vėliau. Tačiau pagrindinėje byloje taip nėra, juolab kad galima užtikrintai teigti, jog AB žinojo apie „Budweiser“ prekių ženklo įregistravimą BB vardu 2000 m. gegužės 19 d. Būtent tą dieną po ilgai vykusio teismo proceso kiekviena šalis buvo įrašyta į prekių ženklų registrą kaip šio žodinio prekių ženklo savininkė. Be to, AB žinojo, kad „Budweiser“ prekių ženklą BB naudoja jau nuo aštuntojo dešimtmečio. Todėl vėlesnio prekių ženklo įregistravimas sutampa su žinojimu apie jo įregistravimą ir naudojimą.

iii) Reikalavimo įregistruoti ankstesnį prekių ženklą nebuvimas

84.      Į klausimą, ar penkerių metų laikotarpis gali prasidėti dar iki ankstesniam prekių ženklo savininkui faktiškai įregistruojant savo prekių ženklą, kaip mano ir savo 1 klausimo c dalyje ir 2 klausime nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano nuomone, atsižvelgiant į 9 straipsnio 1 dalyje pateikiamą nuorodą į direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, galima aiškiai atsakyti teigiamai.

85.      Iš abiejų nuostatų formuluotės ir sisteminės sąsajos („ankstesnio prekių ženklo, koks nurodytas“) galima daryti išvadą, kad 4 straipsnio 2 dalyje yra pateikiama „ankstesnio prekių ženklo“, kaip jis suprantamas direktyvoje, apibrėžtis. Ši nuostata leidžia aiškiai suprasti, kad atskiriant ankstesnį prekių ženklą nuo vėlesnio svarbus yra atitinkamos paraiškos registruoti pateikimo momentas, o ne faktinis įregistravimas. Taip „ankstesnio prekių ženklo“ sąvoka neapsiriboja prekių ženklais, kurie buvo įregistruoti prieš registruojant tapatų arba klaidinamai panašų prekių ženklą. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad jei šios trys minėtos sąlygos konkrečiu atveju įvykdomos, faktas, kad ankstesnis prekių ženklas dar nėra įregistruotas, netrukdo prasidėti penkerių metų laikotarpiui.

86.      Vadinasi, į 1 klausimo c dalį reikia atsakyti taip: prekių ženklo savininkas neturi būti įregistravęs savo prekių ženklo, kad galėtų pradėti „neprieštarauti“ trečiajai šaliai dėl tapataus arba klaidinamai panašaus prekių ženklo naudojimo. Todėl ir į 2 klausimą reikia atsakyti taip: penkerių metų neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti ir net teoriškai baigtis prieš ankstesnio prekių ženklo savininkui faktiškai įregistruojant savo prekių ženklą.

iv)    Išvada

87.      Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, galima daryti tokią išvadą:

–        Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatytas penkerių metų neprieštaravimo laikotarpis prasideda tada, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie vėlesnio prekių ženklo įregistravimą ir naudojimą valstybėje narėje, kur pastarasis buvo įregistruotas. Neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti ne anksčiau kaip nuo šio įregistravimo momento, jei vėlesnis prekių ženklas nuo to momento buvo naudojamas ir ankstesnio prekių ženklo savininkas tuo momentu sužinojo apie šį naudojimą.

–        Įregistravimo data savo ruožtu nustatoma remiantis atitinkamomis valstybių narių procedūrinėmis nuostatomis.

–        Penkerių metų neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti dar prieš ankstesnio prekių ženklo savininkui faktiškai įregistruojant savo prekių ženklą.

3.      Sąžiningo paralelinio naudojimo principo suderinamumas su Sąjungos teise

88.      3 klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokioje, kaip antai pagrindinėje byloje aprašomoje, situacijoje galima taikant direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą prašyti pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia konkretų klausimą, ar Sąjungos teisėje numatoma išimtis ilgo sąžiningo paralelinio dviejų tapačių prekių ženklų naudojimo atveju, kuria būtų suteikta apsauga vėlesnio prekių ženklo savininkui. Teisės teorijos požiūriu šiuo atveju kalbama apie prekių ženklus reglamentuojančios teisės pirmumo principo apimtį Sąjungos teisėje ir dviejų tapačių prekių ženklų koegzistavimo teisinį leistinumą.

89.      Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytų pagrindinės bylos proceso aplinkybių matyti, kad 2000 m. vasario mėn. Court of Appeal sprendimas leisti AB ir BB įregistruoti prekių ženklą „Budweiser“ buvo teisiškai pagrįstas ir bendrojoje teisėje, ir kodifikuotoje Anglijos teisėje nuo seno pripažįstamu teisės institutu („honest concurrent use“), pagal kurį, susiklosčius tam tikroms sąlygoms, leidžiamas toks koegzistavimas. Šio teisės instituto taikymo procedūrinės nuostatos kodifikuotos 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnyje(49). Tačiau šioje nacionalinėje nuostatoje nėra nurodyti jai keliami materialiniai reikalavimai – jie nustatomi remiantis precedento teise(50).

90.      Todėl kyla klausimas, ar direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu draudžiama taikyti šį teisės institutą. Teisės požiūriu tai turėtų būti šioje direktyvos nuostatoje įtvirtinto pirmumo principo išimtis. Tačiau šiuo atveju konstatuotina, kad tokia išimtinė nuostata pačioje direktyvoje neturi atitikmens, kuris galėtų būti laikomas teisiniu pagrindu.

91.      Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad Sąjungos teise apskritai draudžiamas toks nacionalinės teisės institutas, juolab kad Direktyva 89/104 numatomas tik suderinimas iš dalies(51). Vadinasi, gali būti, kad šis teisės institutas priklauso sričiai, kuri savo ruožtu išlieka valstybės narės kompetencijoje. Tačiau šiam teisės institutui suteikiama, panašiai kaip ir teisių apribojimo taisyklei direktyvos 9 straipsnyje, gynybos forma. 1994 m. Prekių ženklų įstatymo(52) 7 straipsniu vėlesnio prekių ženklo registracijos paraišką padavusiam asmeniui suteikiama galimybė per registratoriaus taikomą procedūrą prieštarauti anksčiau įgytoms teisėmis remiantis sąžiningu paraleliniu prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimu(53). Galiausiai ši nuostata taip pat yra susijusi su prekių ženklu suteiktų teisių „įgyvendinimu“. Tai reiškia, kad ji susijusi su reguliavimo dalyku, kuris, kaip jau konstatuota(54), yra suderintas.

92.      Jei Direktyva 89/104 neleidžiama tokia nacionalinėje nuostatoje numatyta išimtis, ši išimtis turėtų būti laikoma nesuderinama su direktyva, juolab kad 4 straipsnio 1 dalies formuluotė yra aiški ir joje nepaliekama vietos aiškinimui. Joje aiškiai nurodoma, kad prekių ženklas „nebus registruojamas“ arba „registracija bus paskelbiama negaliojančia“, jeigu jis prieštaraus ankstesniam prekių ženklui arba ankstesnei teisei.

93.      Sisteminis direktyvos aiškinimas pateikia reikšmingų argumentų, prieštaraujančių šio teisės instituto suderinamumui su direktyva. Galima teigti, kad 4 straipsnio 1 dalies išimčių skaičius yra baigtinis ir kad nė viena iš jų netaikytina situacijai, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje.

94.      Pavyzdžiui, direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali leisti, kad, esant atitinkamoms aplinkybėms, nebūtina atsisakyti įregistruoti prekių ženklo arba jo registraciją pripažinti negaliojančia, jeigu ankstesnio prekių ženklo ar ankstesnių teisių savininkas sutinka su vėlesnio prekių ženklo įregistravimu. Tačiau pagrindinės bylos faktinės aplinkybės akivaizdžiai neatitinka tokios situacijos. Leidimas koegzistuoti dviem tapatiems prekių ženklams remiantis minėtu teisės institutu priklauso tik nuo valdžios institucijų sprendimo, o ne nuo „sutikimo“, t. y. ankstesnio prekių ženklo savininko ketinimų deklaravimo, kaip reikalaujama šios direktyvos nuostatos formuluotėje. Todėl atitinkamas valdžios institucijų sprendimas (kaip antai 2000 m. vasario mėn. Court of Appeal sprendimas) negali būti laikomas šios išimties įgyvendinimu.

95.      Direktyvos 4 straipsnio 6 dalis taip pat nelabai reikšminga(55), juolab kad šia nuostata tik leidžiama valstybei narei pereinamuoju laikotarpiu toliau taikyti tam tikrus nacionalinėje teisėje numatytus atsisakymo registruoti ir registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus, kurie galiojo iki to momento, kai įsigaliojo šiai direktyvai įgyvendinti reikalingos nuostatos. Tačiau ginčijamas „honest concurrent use“ teisės institutas, kaip jis kodifikuotas 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnyje, nėra nei atsisakymo registruoti, nei registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas, kaip apibrėžta direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje, o tik gynybos priemonė, kuria vėlesnio prekių ženklo savininkas gali pasinaudoti nacionalinėje prekių ženklų registravimo tarnyboje, jeigu ji oficialiai nagrinėdama prekių ženklo registravimo paraišką nurodo galimą atsisakymo registruoti pagrindą, pvz., ankstesnį tapatų prekių ženklą, kaip apibrėžta 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, kuriuo perkeliama direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata. Vadinasi, tai nepatenka į dalykinę šios išimties taikymo sritį, todėl aplinkybė, kad AB ir BB paraiškos dėl „Budweiser“ prekių ženklo įregistravimo buvo pateiktos galiojant 1938 m. Prekių ženklų įstatymui, t. y. prieš perkeliant Direktyvą 89/104 į Anglijos teisę, šiomis aplinkybėmis laikytina nesvarbia šiai bylai.

96.      Galiausiai kaip kitą sisteminį argumentą galima pateikti jau nagrinėtą 9 straipsnyje įtvirtiną teisių apribojimo nuostatą, kurią direktyvos autoriai sukūrė siekdami teisinio saugumo ir kurios tikslas iš esmės tas pats kaip ir minėto nacionalinio teisės instituto. Atsižvelgiant į tokią aiškią direktyvos nuostatą, neverta ieškoti dar vienos išimties siekiant įteisinti dviejų tapačių prekių ženklų koegzistavimą.

97.      Taigi Direktyvoje 89/104 nėra numatyta jokia išimtis, kuria būtų leidžiama tokioje situacijoje, kaip antai aprašyta pagrindinėje byloje, koegzistuoti dviem tapatiems prekių ženklams remiantis ginčijamu „honest concurrent use“ teisės institutu. Todėl darytina išvada, kad iš principo šis teisės institutas nėra suderinamas su Sąjungos teise(56). Taigi dviejų tapačių prekių ženklų koegzistavimas, remiantis šiuo metu galiojančia Sąjungos teise, iš principo negali būti pateisinamas galimo sąžiningo paralelinio naudojimo tam tikrą laikotarpį argumentu.

98.      Apibendrinant galima konstatuoti, kad Direktyvoje 89/104 nėra numatyta jokia išimtis, kuri tokioje situacijoje, kaip antai aprašyta pagrindinėje byloje, leistų koegzistuoti dviem tapatiems prekių ženklams. Taigi direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu iš esmės draudžiamas (su sąlyga, kad jis laiko atžvilgiu taikomas pagrindinėje byloje) ilgas sąžiningas paralelinis dviejų tapačių prekių ženklų, žyminčių tapačias prekes, naudojimas, kai juos naudoja du skirtingi prekių ženklų savininkai.

C –    Kiti reikšmingi teisės klausimai

99.      Be trijų minėtų temų grupių, šioje byloje kyla dar du svarbūs teisės klausimai. Pirmasis klausimas yra direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas pagrindinėje byloje laiko atžvilgiu, antrasis – kaltinimas, kad piktnaudžiaujama šioje direktyvos nuostatoje įtvirtinta ankstesnio prekių ženklo savininko teise prašyti vėlesnio tapataus prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia.

1.      Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas laiko atžvilgiu

a)      Bendroji informacija

100. Kaip jau minėta šios išvados įžangoje(57), ginčas pagrindinėje byloje iš esmės kilo dėl klausimo, ar AB gali remtis 4 straipsnio 1 dalies a punktu arba atitinkama nacionaline perkėlimo nuostata reikalaudama pripažinti to paties pavadinimo įregistruoto prekių ženklo „Budweiser“ registraciją negaliojančia. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas (net jei nacionalinis teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą apie jį neužsimena) dėl Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo laiko atžvilgiu (taikymo ratione temporis) pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, į kurį, mano nuomone, reikia atsakyti neigiamai. Tai paaiškinsiu toliau.

101. Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui visapusį Sąjungos teisės aiškinimą, kuris būtų naudingas priimant sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose(58). Atsakymas į šį klausimą šioje byloje ypač svarbus, nes „honest concurrent use“ teisės institutas, kaip jau konstatuota, yra nesuderinamas su 4 straipsnio 1 dalies a punktu. Vadinasi, jei ši direktyvos nuostata būtų taikoma laiko atžvilgiu, tai reikštų, kad 2000 m. Court of Appeal sprendimas leisti koegzistuoti dviem tapatiems prekių ženklams remiantis šiuo teisės institutu buvo nesuderinamas su Sąjungos teise.

102. Tačiau šiuo teismo sprendimu buvo baigta nagrinėti tik viena iš dviejų nacionalinių procedūrų, kurios atitinka ir du svarbius laikotarpius galimam Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymui laiko atžvilgiu: pirma, abiejų tapačių prekių ženklų „Budweiser“ įregistravimo procedūra, įskaitant atitinkamus protestus, antra, procedūra, susijusi su BB vardu įregistruoto prekių ženklo galiojimu, kuri buvo pradėta 2005 m. gegužės 18 d. AB pateikus paraišką. Per pastarąją procedūrą buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, todėl ji yra vienintelis šiai bylai reikšmingas laikotarpis. Tačiau kadangi negalima atmesti prielaidos, kad galimas 4 straipsnio 1 dalies a punkto netaikymas pirmajam procesui turės įtakos antrajam procesui, reikia iš eilės išnagrinėti galimybę taikyti šią direktyvos nuostatą laiko atžvilgiu abiem procesams arba laikotarpiams.

b)      Prekių ženklo registracijos procedūra

i)      Reikšmingos datos

103. Atsakyti į klausimą, ar taikomas Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktas laiko atžvilgiu, atrodo, yra sudėtinga, juolab kad reikšmingos faktinės aplinkybės įvyko tada, kai ši nuostata dar nebuvo įsigaliojusi arba nebuvo perkelta į nacionalinę teisę.

104. Pati Direktyva 89/104 įsigaliojo 1988 m. gruodžio 27 d. Remiantis direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės privalėjo priimti reikalaujamus perkėlimo teisės aktus ne vėliau kaip iki 1991 m. gruodžio 28 d. Pagal 16 straipsnio 2 dalį Taryba galėjo, gavusi Komisijos pasiūlymą, atidėti šį terminą ne vėliau kaip iki 1992 m. gruodžio 31 d. Šiaip ar taip, Jungtinė Karalystė šį įsipareigojimą įvykdė pavėluotai – 1994 m. spalio 31 d., kai įsigaliojo 1994 m. Prekių ženklų įstatymas.

105. Tačiau priimdamas savo 2000 m. vasario mėn. sprendimą Court of Appeal taikė ne 1994 m. Prekių ženklų įstatymą, kuris faktiškai buvo skirtas Direktyvai 89/104 perkelti, bet tik 1938 m. Prekių ženklų įstatymą, kuris reikšmingu laikotarpiu, t. y. 1979 m. ir 1989 m. registracijos paraiškų pateikimo momentu, buvo vienintelis laiko atžvilgiu taikomas įstatymas. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar Court of Appeal, atsižvelgiant į 1938 m. Prekių ženklų įstatymo taikymą laiko atžvilgiu, jau buvo įpareigotas taikyti Direktyvą 89/104. Tokiu atveju savo ruožtu suponuojama, kad Direktyva 89/104 taikoma atgaline data (kalbant apie 1979 m. paraišką) arba nuo įsigaliojimo, tačiau jos dar neperkėlus į nacionalinę teisę (kalbant apie 1989 m. paraišką).

ii)    Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto netaikymas atgaline data

106. Savo praktikoje Teisingumo Teismas teigia, kad materialinės Sąjungos teisės nuostatos, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir teisėtų lūkesčių principus, iš esmės turi būti aiškinamos taip, kad būtų taikomos tik nuo jų įsigaliojimo susidariusioms faktinėms aplinkybėms(59). Nuo šio principo galima nukrypti tuomet, kai iš tų materialinės teisės nuostatų teksto, tikslo arba struktūros aiškiai matyti, kad jos taikomos ir prieš jų įsigaliojimą susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms(60). Tokiu atveju, priešingai nei anksčiau nurodytoje situacijoje, prieš įsigaliojant aptariamai normai teisinių padarinių neatsiranda, todėl poveikio atgaline data tiesiogine šių žodžių prasme nėra(61). Nepaisant to, šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti ir į teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principus, nes teisinės pasekmės dabarties arba ateities atžvilgiu susijusios su faktinėmis aplinkybėmis, buvusiomis praeityje, todėl jų nebegalima pakeisti(62).

107. Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punkte nėra informacijos, leidžiančios teigti, kad juo siekta sukurti teisines pasekmes laikotarpiu, buvusiu prieš šio punkto įsigaliojimą. Tiesa, direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje yra taisyklės, reglamentuojančios teisės taikymą laiko atžvilgiu, nes ja leidžiama pereinamuoju laikotarpiu toliau taikyti tam tikrus nacionalinėje teisėje numatyto atsisakymo registruoti paraišką ir jos pripažinimo negaliojančia pagrindus iki šia direktyva reikalaujamų laikytis nuostatų įsigaliojimo datos. Nepaisant to, šios nuostatos prasmė ir tikslas aiškiai rodo, kad jos teisinės pasekmės skirtos tik ateičiai. Todėl Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas atgaline data pirmajai 1979 m. registracijai negalimas.

iii) Direktyvos netaikymas nuo jos įsigaliojimo momento

108. Tačiau atsakymas galėtų būti šiek tiek kitoks, kalbant apie BB pateiktą prekių ženklo „Budweiser“ registracijos paraišką, nes ji buvo pateikta 1989 m. birželio 28 d., t. y. jau įsigaliojus Direktyvai 89/104. Kyla klausimas, ar Court of Appeal, atsižvelgdamas į tai, kad ši paraiška pateikta jau direktyvos perkėlimo laikotarpiu, buvo įpareigotas išnagrinėti, ar abiejų tapačių prekių ženklų koegzistavimas, pagrįstas „honest concurrent use“ teisės institutu, nebuvo galimas dėl galimo nesuderinamumo su Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktu.

109. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iki direktyvai perkelti nustatyto termino pasibaigimo valstybės narės negali būti kaltinamos tuo, kad nepriėmė direktyvai įgyvendinti jų teisinėje sistemoje reikiamų priemonių(63). Tačiau valstybės narės jau perkėlimo laikotarpiu yra susaistomos direktyvos norminiu turiniu išankstinio poveikio prasme taip, kad negali imtis veiksmų, kurie pakenktų direktyvos objektui ir tikslui, ir vėliau jos nebegalėtų veikti suderinamai su direktyva. Jos privalo susilaikyti nuo nuostatų, kurios gali rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą rezultatą, priėmimo(64).

110. Kalbant apie valstybių narių kompetentingų taikyti teisę teismų teisės taikymą, pažymėtina, kad ir jie, kaip viešosios valdžios subjektai, privalo vykdyti šią pareigą susilaikyti, todėl, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nuo direktyvos įsigaliojimo dienos valstybių narių teismai privalo kuo labiau susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris, pasibaigus direktyvos perkėlimo terminui, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą(65).

111. Tačiau, kaip kelis kartus paaiškino Teisingumo Teismas, šią pareigą aiškinant atitinkamą nacionalinę teisę laikytis direktyvos riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo principas, taip, kad ja negalima pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem(66).

112. Atsižvelgiant į faktą, kad nacionalinės teisės aiškinimas laikantis direktyvos galiausiai reikštų, jog „honest concurrent use“ teisės institutas netaikomas contra legem, negalima Court of Appeal a posteriori kritikuoti, kad jis 2000 m. vasario mėn. sprendimu, kuris buvo pagrįstas 1979 m. ir 1989 m. galiojusia nacionaline teise, pažeidė Sąjungos teisę.

c)      Byla dėl įregistruoto prekių ženklo galiojimo

113. Galiausiai reikia išsiaiškinti, ar Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas laiko atžvilgiu šioje byloje dėl BB vardu įregistruoto prekių ženklo galiojimo.

114. Mano nuomone, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principai, atsižvelgiant į seniai praeityje atsiradusias faktines aplinkybes, atrodo, neprieštarautų tam, kad išimties tvarka būtų leidžiama koegzistuoti abiem tapatiems prekių ženklams, ir todėl 2000 m. vasario mėn. Court of Appeal sprendimą su jo teisinėmis pasekmėmis būtų galima palikti nepakeistą, įskaitant pasekmes ir pagrindinei bylai. Tuomet neišvengiamai tektų konstatuoti, kad Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktas laiko atžvilgiu netaikomas ir pagrindinėje byloje. Mano nuomone, sąlygos tokiai išvadai padaryti įvykdytos.

115. Per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą Teisingumo Teismas turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti atsakymą į jo prejudicinius klausimus, kuris būtų naudingas pagrindinei bylai išspręsti. Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo nepakankamai atsižvelgęs į pagrindinės bylos aplinkybes, kurios ypač sudėtingos. Pirmiausia jis negali neatkreipti dėmesio į tai, kad dabartinė situacija, kurioje atsidūrusios abi įmonės, daugiausia susidarė dėl teisinės padėties, egzistavusios Jungtinėje Karalystėje prieš įsigaliojant direktyvai ir leidusios koegzistuoti dviem tapatiems prekių ženklams. Net įsigaliojus direktyvai buvo neįmanoma vėliau pataisyti šios teisinės padėties, kad ji atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, nes tai, be kita ko, būtų reiškę, jog nacionalinis teismas turėtų pakeisti savo suformuotą precedentą(67). Perkėlus Direktyvą 89/104 į nacionalinę teisę taip pat buvo neįmanoma laipsniškai pereiti į Sąjungos teisę atitinkančią teisinę padėtį. Dėl šios teisinės padėties, nepaisant komercijoje vartojamo žodžio („Budweiser“) tapatumo ir konkuravimo tame pačiame rinkos sektoriuje, abi įmonės kelis dešimtmečius veikė viena šalia kitos ir akivaizdu, kad galėjo susikurti tam tikrą verslo arba įmonės prestižą („goodwill“)(68), kuris atitinkamam kiekvienam prekių ženklui suteikė tam tikrą pripažinimą(69). Remdamosi šia teisine padėtimi, abi įmonės paraleliai plėtojo verslą ir įgijo rinkos dalių. Šie lūkesčiai būtų sugriauti, jei įmonė būtų teisiškai priversta visiškai atsisakyti pavadinimo, su kuriuo vartotojai sieja tam tikrą vertę. Tačiau būtent taip ir atsitiktų, jei BB vardu įregistruotas prekių ženklas būtų pripažintas negaliojančiu.

116. Be to, priešingas požiūris, t. y. 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas pradinei bylai be jokių apribojimų, galiausiai reikštų, kad direktyvos taikymo sritis laiko atžvilgiu būtų išplėsta ir apimtų 1979 metus, kai AB pateikė paraišką prekių ženklui „Budweiser“ registruoti. Tačiau nėra pagrindo teigti, jog direktyvos autoriai norėjo, kad ji apimtų faktines aplinkybes, atsiradusias 1979 m.

d)      Išvada

117. Todėl darau išvadą, kad nei Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas atgaline data, nei jo taikymas nuo direktyvos įsigaliojimo momento nėra pagrįsti. Vadinasi, darytina išvada, kad direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto negalima laiko atžvilgiu taikyti pagrindinėje byloje. Todėl laikytina, kad prejudiciniai klausimai neturi dalyko.

2.      Kaltinimas piktnaudžiavimu teise

118. Galiausiai reikėtų panagrinėti dar vieną klausimą, ar AB naudojimasis direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu suteikta teise pagrindinėje byloje turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimu teise todėl, kad likus tik vienai dienai iki penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pabaigos ji pateikė prašymą dėl BB turimo prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia. Šio klausimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai neuždavė, tačiau apie jį užsimenama teismo pastabose(70). Savo ruožtu Čekijos Respublika ir Slovakijos Respublika aiškiai kaltina AB piktnaudžiavimu teise. Šiomis aplinkybėmis vertėtų prisiminti, kad Teisingumo Teismas, siekdamas naudingai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, gali nuspręsti atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką(71). Manau, kad, atsižvelgiant į ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes ir iškeltus kaltinimus, reikia išnagrinėti kaltinimą dėl piktnaudžiavimo teise.

119. Sąjungos teisėje egzistuoja piktnaudžiavimo teise(72) sąvoka, įtvirtinta Teisingumo Teismo praktikoje(73) ir šiuo metu turinti sąlygiškai tiksliai išaiškintą turinį(74). Šią pagrindinių laisvių srityje kilusią sąvoką Teisingumo Teismas vėliau pritaikė ir išplėtojo kitose specifinėse Sąjungos teisės srityse. Labai paprastai tariant, ją galima suprasti kaip piktnaudžiavimo draudimo principą, pagal kurį „teisės subjektai negali piktnaudžiaudami arba apgaulės būdu remtis Bendrijos teisės nuostatomis“(75). Teisingumo Teismo nuomone, norint įrodyti, jog egzistuoja piktnaudžiavimas, reikia, pirma, kad iš visų konkretaus atvejo objektyvių aplinkybių būtų aišku, jog, nepaisant formalaus Sąjungos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo pasiektas. Antra, egzistuoja ir subjektyvus kriterijus: siekiant iš Sąjungos teisės aktų turėti naudos, reikia dirbtinai sukurti jai gauti būtinas sąlygas(76).

120. Patikrinti, ar pagrindinėje byloje yra piktnaudžiavimo požymiai, turi nacionalinis teismas(77). Vis dėlto priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali pateikti gaires, kurios padėtų nacionaliniam teismui išspręsti bylą(78).

121. Čekijos ir Slovakijos vyriausybių argumentai aiškintini taip, kad, jų nuomone, piktnaudžiaujama direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu suteikta teise, nes AB prašymą BB vardu įregistruoto prekių ženklo „Budweiser“ registraciją pripažinti negaliojančia pateikė likus vienai dienai iki penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pabaigos, todėl iš BB buvo atimta galimybė imtis gynybos priemonių. Šie argumentai manęs neįtikina, nes jie pagrįsti abejotina prielaida, pagal kurią neprieštaraujančiai šaliai neleidžiama iki galo pasinaudoti 9 straipsnio 1 dalyje nurodytu laikotarpiu siekiant apsaugoti trečiąją šalį, kuri paprastai neteisėtai naudoja tapatų prekių ženklą. Tačiau teisės turėtojui turi būti pripažinta teisė materialinės ir procesinės teisės normas taikyti tokiu būdu, kuris jam būtų naudingiausias, tačiau nekiltų pavojus būti apkaltintam piktnaudžiavimu teise(79).

122. Nepaisant jau išsamiai išnagrinėto klausimo, ar abiejų prekių ženklų koegzistavimas remiantis nacionalinėje teisėje pripažinto sąžiningo paralelinio naudojimo principu leistinas Sąjungos teisės požiūriu, į šį argumentą reikia atsakyti, kad, siekiant laikytis termino, iš principo turi būti galima veiksmą atlikti iki paskutinės dienos pabaigos. Tai atitinka tiek Sąjungos(80) ir valstybių narių(81) procesinės teisės principus, tiek direktyvos tikslus. Vėlesnio prekių ženklo savininko lūkesčiai, kad jis tą prekių ženklą galės naudoti neprieštaraujant ankstesnio prekių ženklo savininkui, jau pakankamai apsaugomi tuo, kad teisių apribojimo pradžia Sąjungos teisėje numatoma pasibaigus penkerių metų neprieštaravimo laikotarpiui. Kol šis laikotarpis nesibaigė, vėlesnio prekių ženklo savininkas turi būti pasirengęs tam, kad kita šalis bet kuriuo metu imsis atsakomųjų priemonių. Nustatytas fiksuotas penkerių metų terminas skirtas, kaip jau minėta, teisiniam saugumui užtikrinti ir apsaugo abi šalis, nes sukuria teisinį stabilumą(82). Neleidimas ankstesnio prekių ženklo savininkui įgyvendinti savo teisės, suteikiamos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu, likus dienai iki penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pabaigos, prilygtų abejojimui šios nuostatos galiojimu. Nustatyto termino „sušvelninimu“ remiantis argumentavimo pagrindais, kaip tai supranta Čekijos ir Slovakijos vyriausybės, būtų pažeistas teisinio saugumo principas, todėl nebūtų atsižvelgiama į direktyvos autorių ketinimus. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.

123. Todėl faktas, kad AB prašymas vėlesnio prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia buvo pateiktas likus dienai iki penkerių metų neprieštaravimo laikotarpio pabaigos, negali būti laikomas piktnaudžiavimu direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu suteikta teise.

VII – Analizės išvados

124. Apibendrinant konstatuotina, kad pagrindinėje byloje negalimas nei Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymas atgaline data, nei šios direktyvos nuostatos taikymas nuo direktyvos įsigaliojimo momento. Todėl nebereikia atsakyti į kai kuriuos prejudicinius klausimus. Taigi Teisingumo Teismo atsakymas turėtų būti toks:

–        Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktas laiko atžvilgiu netaikomas pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms.

–        Todėl tokiu atveju, kaip antai pagrindinėje byloje, klausimą, ar ankstesnio prekių ženklo savininkas ir tuomet gali prašyti, kad prekių ženklas nebūtų registruojamas, arba, jei prekių ženklas įregistruotas, jo registracija būtų pripažinta negaliojančia, jei šių tapačių prekių ženklai buvo ilgai, sąžiningai ir paraleliai naudojami, reikia vertinti remiantis nacionaline teise.

125. Tokiu atveju, jei, priešingai mano pateiktai nuomonei, Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalies a punktas laiko atžvilgiu taikytinas pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, į prejudicinius klausimus turėtų būti atsakyta taip:

–        „Neprieštaravimo“ sąvoka, kaip apibrėžta direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse. Ja preziumuojama, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas turi teisinę galimybę prieštarauti naudojimui vėliau registruoto prekių ženklo, kuris dėl savo tapatumo ankstesniam prekių ženklui ar panašumo į jį arba dėl prekių ar paslaugų, kurias žymi abu prekių ženklai, tapatumo ar panašumo gali suklaidinti dalį visuomenės.

–        Ankstesnio prekių ženklo savininkas neturi būti įregistravęs savo prekių ženklo tam, kad prasidėtų jo „neprieštaravimas“ trečiosios šalies atliekamam vėlesnio prekių ženklo naudojimui toje pačioje valstybėje narėje. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatytas neprieštaravimo laikotarpis prasideda nuo momento, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie vėliau registruoto prekių ženklo naudojimą toje pačioje valstybėje narėje. Todėl neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti ne anksčiau kaip nuo įregistravimo dienos, jei nuo tos dienos naudojamas vėlesnis prekių ženklas ir savininkas apie tai žino. Neprieštaravimo laikotarpis gali prasidėti ir net baigtis prieš ankstesnio prekių ženklo savininkui įregistruojant savo prekių ženklą.

–        Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktu iš principo draudžiamas ilgas, sąžiningas ir paralelinis dviejų tapačių prekių ženklų, žyminčių tapačias prekes, naudojimas, kai juos naudoja du skirtingi prekių ženklų savininkai.

VIII – Išvada

126. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal (Englang & Wales) į pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

1.      1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, 4 straipsnio 1 dalies a punktas laiko atžvilgiu netaikomas faktinėms aplinkybėms, kokios susiklostė pagrindinėje byloje.

2.      Todėl tokiu atveju, kaip antai pagrindinėje byloje, klausimą, ar ankstesnio prekių ženklo savininkas ir tuomet gali prašyti, kad prekių ženklas nebūtų registruojamas, arba, jei prekių ženklas įregistruotas, jo registracija būtų pripažinta negaliojančia, jei šių tapačių prekių ženklai buvo ilgai, sąžiningai ir paraleliai naudojami, reikia vertinti remiantis nacionaline teise.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – Remiantis 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašyta sutartimi, iš dalies keičiančia Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį (OL C 306, p. 1), nuo šiol procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo reglamentuojamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje.

3 – OL L40, p. 1.

4 – Kaip ir ES bei ESV sutartyse, „Sąjungos teisės“ sąvoka šioje byloje vartojama kaip bendra sąvoka, apimanti Bendrijos teisę ir Sąjungos teisę. Toliau minint atskiras pirminės teisės nuostatas, nurodomos ratione temporis galiojančios normos.

5 – OL L 299, p. 25.

6 – Šios nuostatos pirmtakė yra 1938 m. Prekių ženklų įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, kuriai 7 straipsnio nuostata iš esmės yra tapati.

7 – Žr. šiuo klausimu R. Knaak „Gemeinschaftsmarke und Recht der EU-Mitgliedstaaten, Eva-Marina Bastian, Roland Knaak, Gerhard Schricker (leid.), Miunchenas, 2006, p. 71; A. Mühlendahl „Territorialität und Einheitlichkeit im europäischen Markenrecht“, Perspektiven des geistigen Eigentums und Wettbewerbsrechts – Festschrift für Gerhard Schricker zum 70. Geburtstag, Miunchenas, 2005, p. 853.

8 – 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146).

9 – Pagal prekių ženklų teisės teritorialumo principą prekių ženklo teisinės pasekmės yra apribotos valstybės, kurioje šis prekių ženklas saugomas, teritorija. Prekių ženklo apsauga kiekvienoje valstybėje reglamentuojama pagal jos nacionalinę teisę (žr. K.-H. Fezer „Markenrecht“, 4-asis leidimas, Miunchenas, 2009, pirma dalis, F skyriaus I poskyrio 1 dalis, 1 punktas; G. Kaiser „Strafrechtliche Nebengesetze“, Georg Erbs, Max Kohlhaas, Friedrich Ambs (leid.), 178 papildomas tiražas, Miunchenas, 2010, „Markengesetz, Vorbemerkungen“ skyrius, 18 punktas).

10 – Žr. M. Novak „Rechtsprechung der Europäischen Gerichtshöfe zum Markenrecht“, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht, 2001, p. 613.

11 – Dar žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimą SGAE (C‑467/08, Rink. p. I‑0000, 32 punktas), 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Hadadi (C‑168/08, Rink. p. I‑6871, 38 punktas), 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą A (C‑523/07, Rink. p. I‑2805, 34 punktas), 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Société Pipeline Méditerranée et Rhône (C‑314/06, Rink. p. I‑12273, 21 punktas), 2005 m. sausio 27 d. Sprendimą Junk (C‑188/03, Rink. p. I‑885, 29 punktas), 2004 m. spalio 12 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑55/02, Rink. p. I‑9387, 45 punktas), 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑103/01, Rink. p. I‑5369, 33 punktas), 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Linster (C‑287/98, Rink. p. I‑6917, 43 punktas), 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimą EMU Tabacir kt. (C‑296/95, Rink. p. I‑1605, 30 punktas) ir 1984 m. sausio 18 d. Sprendimą Ekro (327/82, Rink. p. 107, 14 punktas).

12 – Kaip nuorodos į nacionalinės teisės terminologiją pavyzdį galima paminėti 1968 m. kovo 9 d. Pirmąją Tarybos direktyvą 68/151/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos suvienodinti tokias apsaugos priemones visoje Bendrijoje, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, koordinavimo (OL L 65, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 3). Šioje direktyvoje neapibrėžiama nei bendrovių, kurių turtinė atsakomybė yra ribojama akcijomis, nei ribotos turtinės atsakomybės bendrovės vienoda sąvoka. Joje nenustatoma, kokia turi būti ši bendrovė, o tik numatomos teisės nuostatos, taikytinos tam tikroms bendrovių rūšims, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas identifikavo kaip bendroves ir kurių turtinė atsakomybė ribojama akcijomis, arba ribotos turtinės atsakomybės bendroves (žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Idryma Typou, C‑81/09, Rink. p. I‑0000, 40 ir 41 punktus ir mano 2010 m. birželio 2 d. išvados toje pačioje byloje 42 ir 43 punktus). Kitas pavyzdys – „darbuotojo“ sąvoka 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217) 2 straipsnio 2 dalyje. Šios sąvokos apibrėžimas ir jos turinio nustatymas paliekami nacionalinei teisei (žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Rodríguez Caballero, C‑442/00, Rink. p. I‑11915, 27 punktą ir mano 2009 m. balandžio 2 d. išvados byloje Visciano, C‑69/08, Rink. p. I‑6741, 63 punktą).

13 – Žr. A. Meyer „Das deutsche und französische Markenrecht nach der Umsetzung der Ersten Markenrichtlinie (RL 89/104/EEB)“, Gewerblicher Rechtsschutz und Urheberrecht, Internationaler Teil, 1996, p. 592, kuriame atkreipiamas dėmesį į tai, kad valstybių narių prekių ženklų įstatymai turi būti aiškinami laikantis direktyvos. Prekių ženklus reglamentuojančioje direktyvoje vartojama savarankiška terminologija, nedarant nuorodos į galiojančią valstybių narių teisę. Teisinės sąvokos, kurias iki šiol savarankiškai galėjo aiškinti nacionalinės teisės taikymo institucijos, priskirtinos Bendrijos teisei, ir jos turi konkretų turinį Europos teisėje.

14 – 1998 m. liepos 16 d. Sprendimas Sihouette International Schmied (C‑355/96, Rink. p. I‑4799, 23 punktas) ir 2003 m. kovo 11 d. Sprendimas Ansul (C‑40/01, Rink. p. I‑2439, 27 punktas).

15 – Žr. šios išvados 51 punktą.

16 – Tai aiškiai teigia ir minėtas M. Novak (10 išnaša), p. 613.

17 – Žr. C. Neu „Die Verwirkung im Wettbewerbs- und Warenzeichenrecht“, Gewerblicher Rechtsschutz und Urheberrecht, 1987, p. 683.

18 – Žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Gerolsteiner Brunnen (C‑100/02, Rink. p. I‑691, 17 punktas).

19 – 1998 m. liepos 16 d. Sprendimas Silhouette International Schmied (C‑355/96, Rink. p. I‑4799, 25 ir 29 punktai), 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Zino Davidoff ir Levi Strauss (C‑414/99, C‑415/99 ir C‑416/99, Rink. p. I‑8691, 39 punktas) ir 2004 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Peak Holding (C‑16/03, Rink. p. I‑11313, 30 punktas), 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Copad (C‑59/08, Rink. p. I‑3421, 40 punktas) ir 2009 m. spalio 15 d. Sprendimas Makro Zelfbedieningsgroothandel ir kt. (C‑324/08, Rink. p. I‑10019, 20 ir 21 punktai).

20 – Taip pat žr. M. Stuckel „Kommentar zum Markenrecht“, 2-asis leidimas, Frankfurtas prie Maino, 2007, 21 skyrius, p. 468, 14 punktas, kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, kad Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalimi siekiama visiškai suderinti prioritetinio ankstesnio prekių ženklo teisių apribojimą neprieštaraujant naudoti prioritetinį vėlesnį prekių ženklą, kai tai susiję su teisėmis, nustatytomis 4 straipsnio 1 dalyje. Autoriaus nuomone, nesuprantama, kodėl šiuo atveju turėtų būti taikomos kitoks požiūris nei taikomas dėl direktyvos 5 straipsnio, kuris susijęs su „prekių ženklo suteikiamomis teisėmis“ ir direktyvos 7 straipsniu, reglamentuojančiu „prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimą“.

21 – K. Haft, K.-U. Jonas, R. Nack, C. Schulte, S. Schweyer „Duldung (Tolerierung) der Verletzung von Rechten des geistigen Eigentums“, Gewerblicher Rechtsschutz und Urheberrecht, Internationaler Teil, 2006, p. 793.

22 – 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimas Levi Strauss (C‑145/05, Rink. p. I‑3703, 29 punktas).

23 – M. Stuckel (minėtas 20 išnašoje), p. 464, 1 punktas, pabrėžia prieštaravimo dėl teisių apribojimo reikšmę kuriant teisinį saugumą.

24 – Žr. šios išvados 66–87 punktus.

25 – 2005 m. rugsėjo 5 d. Sprendimas BioID prieš VRDT (C‑37/03 P, Rink. p. I‑7975, 27 punktas), 2003 m. kovo 20 d. Sprendimas LTJ Diffusion (C‑291/00, Rink. p. I‑2799, 44 punktas) ir 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Canon (C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 28 punktas).

26 – Prekių ženklui būdingos esminės arba jam priskiriamos įvairios funkcijos. Remiantis prekių ženklų doktrina, jiems taip pat priskiriamos kodifikavimo, garantijos, kilmės, identifikavimo ir individualizavimo, informavimo ir komunikavimo, monopolizavimo, pavadinimo, kokybės, atskyrimo, pasitikėjimo, pardavimo ir reklamos funkcijos, nors konkrečioms funkcijoms ir ne visada priskiriama teisinė reikšmė (žr. C. Marx „Deutsches, europäisches und internationales Markenrecht“, 2-asis leidimas, Kelnas, 2007, p. 23, 64 punktas; K.-H. Fezer „Markenrecht“, 2-asis leidimas, Įžanga, p. 68, 30 punktas; J. Phillips „Trade Mark Law – A Practical Anatomy“, Oksfordas, 2003, p. 23 ir paskesni; P. Torremans, J. Holyoak „Intellectual Property Law“, 2-asis leidimas, Londonas, 1998, p. 347; G. Kucsko „Geistiges Eigentum“, Viena, 2003, 37 punktas; M. Novak (minėtas 10 išnašoje), p. 614. Teisingumo Teismo nuomone, prekių ženklo funkcijoms priskiriama ne tik esminė prekių ženklo funkcija užtikrinti vartotojams prekių ar paslaugų kilmę, bet ir kitos jo funkcijos, kaip antai funkcija garantuoti šių prekių ar paslaugų kokybę arba informavimo, investavimo ar reklamos funkcijos (žr. 2009 m. birželio 18 d. Sprendimą L’Oréal ir kt. (C‑487/07, Rink. p. I‑5185, 58 punktas).

27 – Žr., pvz., 1990 m. spalio 17 d. Sprendimą HAG II (C‑10/89, Rink. p. I‑3711, 13 punktas), 1994 m. birželio 22 d. Sprendimą IHT Internationale Heiztechnik und Danziger (C‑9/93, Rink. p. I‑2789, 37 ir 45 punktai), 1996 m. liepos 11 d. Sprendimą Bristol-Myers Squibb ir kt. (C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, Rink. p. I‑3457, 43 punktas), 1996 m. liepos 11 d. Sprendimą MPA Pharma (C‑232/94, Rink. p. I‑3671, 16 punktas), 1996 m. liepos 11 d. Sprendimą Eurim-Pharm Arzneimittel (nuo C‑71/94 iki C‑73/94, Rink. p. I‑3603, 30 punktas), 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Loendersloot (C‑349/95, Rink. p. I‑6227, 22 punktas), Sprendimą Canon (minėtas 25 išnašoje, 28 punktas), 1999 m. vasario 23 d. Sprendimą BMW (C‑63/97, Rink. p. I‑905, 52 punktas), 2001 m. spalio 4 d. Sprendimą Merz & Krell (C‑517/99, Rink. p. I‑6959, 21 punktas), 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Arsenal Football Club (C‑206/01, Rink. p. I‑10273, 47 punktas), Sprendimą Gerolsteiner Brunnen (minėtas 18 išnašoje, 17 punktas), 2005 m. kovo 17 d. Sprendimą Gillette Company (C‑228/03, Rink. p. I‑2337, 25 punktas).

28 – Žr. 1978 m. gegužės 23 d. Sprendimą Hoffmann-La Roche (102/77, Rink. p. 1139, 7 punktas), Sprendimą HAG (minėtas 27 išnašoje, 14 punktas), Sprendimą Bristol-Myers Squibb ir kt. (minėtas 27 išnašoje, 44 punktas) ir Sprendimą Loendersloot (minėtas 27 išnašoje, 22 punktas).

29 – Nuosavybės teisė, apimanti ir intelektinės nuosavybės teisę, remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra pagrindinė teisė, kuri Bendrijos teisės sistemoje saugoma kaip bendrasis Bendrijos teisės principas (žr., pavyzdžiui, 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Laserdisken, C‑479/04, Rink. p. I‑8089, 65 punktas ir 2008 m. sausio 29 d. Sprendimą Promusicae, C‑275/06, Rink. p. I‑271, 62 punktas). Be to, ES pagrindinių teisių chartijos, kuri išreiškia Sąjungos įsipareigojimą saugoti pagrindines teises, o įsigaliojus Lisabonos sutarčiai įgijo pirminės teisės statusą, 17 straipsnio 2 dalyje numatoma intelektinės nuosavybės apsauga. Dar žr. mano 2010 m. gegužės 11 d. išvadą byloje SGAE (sprendimas minėtas 11 išnašoje, 80 punktas).

30 – Dar žr. M. Stuckel (minėtas 20 išnašoje), p. 466, 9 punktas.

31 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 41 punktą.

32 – Žr., pvz., D. Ehlers „Allgemeines Verwaltungsrecht“, Hans-Uwe Erichsen ir kiti (leid.), 2 skyriaus I poskyrio 6 dalis, p. 59, 14 punktas. Generalinis advokatas P. Léger savo 2004 m. rugsėjo 28 d. išvadoje byloje Schulte (C‑350/03, Rink. p. I‑9215, 84 punktas ir paskesni) tam tikra prasme teikė pirmenybę pažodiniam teksto aiškinimui, kai pareiškė, kad tikslinis aiškinimas taikomas tik tuomet, kai nagrinėjamą nuostatą galima aiškinti įvairiai arba jei tokią nuostatą sunku aiškinti remiantis vien jos formuluote, pvz., dėl jos daugiareikšmiškumo.

33 – Žr. M. Pechstein, C. Drechsler „Die Auslegung und Fortbildung des Primärrechts“, Europäische Methodenlehre, Karl Riesenhuber (leid.), Berlynas, 2006, p. 167, 18 punktas.

34 – 1952 m. tebuvo keturios oficialiosios kalbos, o 1973 m. atsirado šešios, 1981 m. – septynios, 1986 m. – devynios, o 1995 m. – vienuolika kalbų. Kalbų skaičius išaugo iki dvidešimties 2004 m., 2005 m. – iki dvidešimt vienos kalbos ir galiausiai iki dvidešimt trijų kalbų 2007 m. (žr. M.-A. Gaudissart „Le régime et la pratique linguistiques de la Cour de Justice des Communautés européennes“, Langues et construction européenne, Briuselis, 2010, p. 146).

35 – C. Baldus, F. Vogel „Gedanken zu einer europäischen Auslegungslehre: grammatikalisches und historisches Element“, Fiat iustitia – Recht als Aufgabe der Vernunft, Festschrift für Peter Krause zum 70. Geburtstag, Berlynas, 2006, p. 247 ir paskesni, neginčija, kad pažodinis teksto aiškinimas yra bet kurios Bendrijos teisės normos aiškinimo išeities taškas. Tačiau jie nurodo, kad dėl Bendrijos kalbų įvairovės sudėtinga rasti patikimą aiškinimą, todėl būtina taikyti kitus aiškinimo metodus, pavyzdžiui, teleologinį ir istorinį.

36 – 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Kik (C‑361/01 P, Rink. p. I‑8283, 87 punktas). Dėl kalbų vartojimo Europos Sąjungoje žr. A.-L. Sibony, N. De Sadeleer „La traduction en droit positif: les régimes linguistiques en droit communautaire“, Traduction et droits européens: hommage au recteur Michel Van de Kerchove, 2009, p. 78.

37 – Remiantis nuolatine Teisingumo Teismo praktika, dėl poreikio vienodai aiškinti Bendrijos teisę draudžiama, jei kyla abejonių, izoliuotai nagrinėti nuostatą viena kalba. Teisingumo Teismo nuomone, ją būtina aiškinti atsižvelgiant į versijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (žr. pirmiausia 1979 m. liepos 12 d. Sprendimą Koschniske, 9/79, Rink. p. 2717, 6 punktas). Be to, Teisingumo Teismas pareiškė, kad iš principo visoms versijoms visomis kalbomis teiktina ta pati galia, kuri negali kisti pagal valstybės narės, kur vartojama atitinkama kalba, gyventojų skaičių (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo EMU Tabac ir kt., minėto 11 išnašoje, 36 punktą).

38 – Išskyrus versiją slovėnų kalba, kurioje preambulėje vartojama „dopuščal“ sąvoka, o 9 straipsnyje – „privolitve“ ir „privolil“ sąvokos. Be to, žr. versijas vokiečių kalba („geduldet“ / „Duldung“), prancūzų kalba („toléré“ / „tolérance“), ispanų kalba („tolerado“ / „tolerancia“), portugalų kalba („tolerado“ / „tolerância“), italų kalba („tollerato“ / „tolleranza“) ir olandų kalba („gedoogt“ / „gedogen“).

39 – M. Stuckel (minėtas 20 išnašoje), p. 464, 6 punktas, nuomone, galima daryti prielaidą, kad yra „neprieštaravimas“, kaip apibrėžta Direktyvos 89/104 9 straipsnyje, tuomet, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas nieko nedaro ir nesiima jokių veiksmų prieš teisių pažeidėją.

40 – Žr. 9 straipsnio pavadinimą danų kalba („Rettighedsfortabelse på grund af passivitet“) ir švedų kalba („Begränsningar till följd av passivitet“).

41 – Šiuo klausimu žr. C. Fernández-Nóvoa „Die Verwirkung durch Duldung im System der Gemeinschaftsmarke“, Gewerblicher Rechtsschutz und Urheberrecht, Internationaler Teil, 1996, p. 443.

42 – 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Zino Davidoff ir Levi Strauss (minėtas 19 išnašoje, 45 punktas).

43 – Žr. šios išvados 60 punktą. Žr. O. Palandt, H. Heinrichs „Bürgerliches Gesetzbuch“, 64-asis leidimas, Miunchenas, 2005, BGB 242 straipsnis, p. 257, 93 punktas, kurie irgi daro prielaidą, kad teisės turėtojui turėjo būti suteikta galimybė įgyvendinti teisę. Panašiai mano R. Ingerl, Ch. Rohnke „Markengesetz“, 3-asis leidimas, Miunchenas, 2010, 11 punktas, kurių nuomone, neprieštaraujama tik tuomet, kai teisės turėtojas apskritai teisiškai galėjo imtis priemonių prieš pažeidėją.

44 – Ši romėnų teisės maksima pateikta „Digestuose“, p. 50, 17, 185.

45 – Antra vertus (ir, priešingai negu senaties atveju), teisių apribojimas dėl neprieštaravimo yra sąlygojamas tam tikru naudos gavėjo elgesiu. Vėlesnio prekių ženklo savininkas turi būti rimtai naudojęs prekių ženklą tiksliai tuo laikotarpiu, kuriuo ankstesnio prekių ženklo savininkas sąmoningai nesiėmė jokių priemonių. Prie šių skirtumų prisideda dar vienas ir ypač akivaizdus aspektas; dėl senaties teisės yra galutinai prarandamos, todėl vėlesnio prekių ženklo savininko padėtis tampa nenuginčijama erga omnes. Kita vertus, apribojimo dėl neprieštaravimo pasekmė nėra nenuginčijamumas erga omnes, dėl jo tik netenka savo reikalavimo teisių ankstesnio prekių ženklo savininkas, kuris sąmoningai toleravo vėlesnio prekių ženklo naudojimą (žr. C. Fernández-Fernández-Nóvoa, minėto 41 išnašoje, p. 443).

46 – Dar žr. R. Knaak (minėtas 7 išnašoje), p. 72, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad pagal prekių ženklų teisę Prekių ženklų direktyva suderinta tik dalis materialinės prekių ženklų teisės, būtent registruotų prekių ženklų apsauga.

47 – 2009 m. birželio 11 d. Sprendimas Chocoladefabrik Lindt & Sprüngli (C‑529/07, Rink. p. I‑4893, 39 punktas).

48 – Žr. R. Ingerl, Ch. Rohnke (minėtus 43 išnašoje), 10 punktas, kurie taip pat mano, kad turėtų būti remiamasi pozityviu teisės turėtojo žinojimu. Jų nuomone, nepakanka to, kad turėjo būti žinoma arba nežinoma tik dėl (net didelio) nerūpestingo. Šiuo klausimu žr. W. Nordemann „Wettbewerbs- und Markenrecht“, 9-asis leidimas, Baden Badenas, 2003, p. 400, 2413 punktas.

49 – C. Morcom, A. Roughton, J. Graham, S. Malynicz „The Modern Law of Trade Marks“, 2-asis leidimas, Safolkas, 2005, p. 221, 6.87 punktas, atkreipia dėmesį į tai, kad 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnis yra tik procedūrinio pobūdžio ir jis neturi poveikio materialinei teisei.

50 – Paprastai doktrinoje remiamasi byla Hammerhill Paper Co’s Opposition to Application for Registration by Alex Pirie (1933) 50 RPC 147. Toje byloje lordas T. Tomlin nustatė kriterijus, skirtus įvertinti, ar du tapatūs prekių ženklai sąžiningai paraleliai naudojami. Tie kriterijai yra tokie: 1) naudojimo trukmė ir apimtis bei aptariama ūkinės veiklos sritis; 2) dėl prekių ženklų panašumo atsirandančios galimybės juos supainioti laipsnis; 3) paralelinio naudojimo sąžiningumas; 4) supainiojimo atvejo įrodymas; 5) supainiojimas, kuris atsirastų įregistravus prekių ženklą.

51 – Žr. šios išvados 52 punktą.

52 – Žr. turinio požiūriu iš esmės tapačią ankstesnę nuostatą 1938 m. Prekių ženklų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje.

53 – Žr. T. Pfeiffer „Markenanmeldung in Großbritannien – Ein praktischer Leitfaden“, Wettbewerb in Recht und Praxis, 2000, p. 1386; A. Mountstephens, A. Ohly „Gemeinschaftsmarke und Recht der EU-Mitgliedstaaten“(minėtas 7 išnašoje), p. 634; H.-J. Schumann „Der Schutz von Unternehmenskennzeichen und Wortmarken in England und Deutschland“, 2000, p. 195, paaiškinimus.

54 – Žr. šios išvados 56 punktą.

55 – Šiuo klausimu žr. R. Annand, H. Norman, „Blackstone’s Guide to the Trade Marks Act 1994“, Londonas 1994, p. 110.

56 – Panašiai manoma ir didžiojoje dalyje doktrinos anglų kalba. P. Torremans, J. Holyoak „Intellectual Property Law“, 2-asis leidimas, Londonas, 1998, p. 367, atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyva 89/104 tokia išimtis nenumatoma. Šie autoriai netgi konstatuoja Bendrijos teisės ir nacionalinių taisyklių prieštaravimą. Remdamiesi šia išvada, jie mano, kad „ankstesnio prekių ženklo savininkui, kurio interesai buvo pažeisti įregistravus vėlesnį prekių ženklą, nėra jokio pagrindo sėsti į pirmą pasitaikiusį lėktuvą į Liuksemburgą ir (Europos Sąjungos) Teisingumo Teisme reikalauti panaikinti 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnį dėl jo visiško nesuderinamumo su direktyva, kurią perkelti tariamai siekiama šia nacionaline nuostata“. C. Morcom, A. Roughton, J. Graham, S. Malynicz (minėti 49 išnašoje), p. 174, 6.79 punktas ir E. Smith „The approach of the UK-IPO to co-ownership of registered trade marks: nanny leaves the Registry, but not completely“, Trade Mark Law and Sharing Names – Exploring Use of the Same Mark by Multiple Undertakings, Llana Simon Fhina (leid.), Čeltnamas, 2009, p. 74, tik atkreipia dėmesį į tai, kad tokia išimtis direktyvoje nerasta. D. Kitchin „Kerly's law of trade marks and trade names“, 14-asis leidimas, Londonas, 2005, p. 275, 9–150 punktai ir 9–153 punktai, teigia, kad Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnis, kodifikuojantis „honest concurrent use“ teisės institutą, neturi pagrindo Direktyvoje 89/104. Be to, jis atkreipia dėmesį į tai, kad dėl jo įtraukimo į įstatymo tekstą iš pradžių prieštaravo Jungtinės Karalystės vyriausybė, nes abejojo dėl šio teisės instituto suderinamumo su privalomomis direktyvos 4 straipsnio nuostatomis. Pats autorius laiko Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnį sunkiai suderinamu su privalomu Direktyvos 89/104 4 straipsnio tekstu. R. Annand, H. Norman (minėti 55 išnašoje), p. 110 ir paskesni, nuomone, 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnis prieštarauja privalomam direktyvos 4 straipsnio tekstui, kuriame aiškiai sakoma, kad prekių ženklas „nebus registruojamas“, jei prieštaraus ankstesniam prekių ženklui arba ankstesnei teisei. Dar žr. H.-J. Schumann, „Der Schutz von Unternehmenskennzeichen und Wortmarken in England und Deutschland“, 2000, p. 46, 47, 195, kuris „honest concurrent use“ sąvoką taip pat laiko nesuderinama su direktyva, nes pastarojoje tokia išimtis nenumatyta. 4 straipsniu, kuriame nustatomi tie patys santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai kaip ir 5 straipsnyje, valstybėms narėms nepaliekama laisvės tokiai nuostatai priimti. Šiuo atžvilgiu 1994 m. Prekių ženklų įstatymas prieštarauja direktyvai, todėl būtų galima pradėti prieš Jungtinę Karalystę pažeidimo nagrinėjimo procedūrą.

57 – Žr. šios išvados 3 punktą.

58 – Žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimą SARPP (C‑241/89, Rink. p. I‑4695, 8 punktas), 1994 m. vasario 2 d. Sprendimą Verband Sozialer Wettbewerb, „Clinique“ (C‑315/92, Rink. p. I‑317, 7 punktas), 1999 m. kovo 4 d. Sprendimą Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola (C‑87/97, Rink. p. I‑1301, 16 punktas), 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Trojani (C‑456/02, Rink. p. I‑7573, 38 punktas) ir 2005 m.. vasario 17 d. Sprendimą Oulane (C‑215/03, Rink. p. I‑1215, 47 punktas).

59 – 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Meridionale Industria Salumi ir kt. (nuo 212/80 iki 217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas ir paskesni), 1993 m. liepos 15 d. Sprendimas GruSa Fleisch (C‑34/92, Rink. p. I‑4147, 22 punktas), 2002 m. rugsėjo 25 d. Sprendimas Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją (C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 119 punktas) ir 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Beemsterboer Coldstore Services (C‑293/04, Rink. p. I‑2263, 21 punktas).

60 – 59 išnašoje minėtas Sprendimas Meridionale Industria Salumi ir kt. (9 punktas ir paskesni), Sprendimas GruSa Fleisch (22 punktas), Sprendimas Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją (119 punktas) ir Sprendimas Beemsterboer Coldstore Services (21 punktas).

61 – 1987 m. sausio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (278/84, Rink. p. 1, 35 punktas). Žr. T. Berger „Zulässigkeitsgrenzen der Rückwirkung von Gesetzen“, Peter Lang, 2002, p. 180, 196 ir paskesni, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas atsižvelgia į struktūrinius elementus ir į atitinkamos normos taikymo sritį laiko atžvilgiu. Lemiamas taikymo atgaline data kriterijus yra nuostatos galiojimo trukmės pradžia, susieta su paskelbimo data.

62 – 59 išnašoje minėtas Sprendimas Meridionale Industria Salumi ir kt. (9 punktas ir paskesni), Sprendimas GruSa Fleisch (22 punktas), Sprendimas Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją (119 punktas) ir Sprendimas Beemsterboer Coldstore Services (21 punktas).

63 – Žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Inter-Environnement Wallonie (C‑129/96, Rink. p. I‑7411, 43 punktas) ir 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 114 punktas).

64 – Žr. W. Kahl leidinyje „EUV/EGV Kommentar“, Christian Calliess, Matthias Ruffert (leid.), 3-iasis leidimas, Miunchenas, 2007, p. 459, 63 punktas. Žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Inter-Environnement Wallonie (minėtas 63 išnašoje, 45 punktas) ir 2005 m. vasario 22 d. Sprendimą Mangold (C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 67 punktas).

65 – 2010 m. sausio 14 d. Sprendimas Plus Warenhandelsgesellschaft (C‑304/08, Rink. p. I‑0000, 29 punktas), 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas VTB-VAB ir Galatea (C‑261/07 ir C‑299/07, Rink. p. I–2949, 39 punktas) ir 2006 m. liepos 4 d. Sprendimas Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I–6057, 122 ir 123 punktai). Dar žr. 2010 m. lapkričio 17 d. generalinio advokato P. Mengozzi išvados dar nagrinėjamoje byloje Defossez (C‑477/09) 34 punktą.

66 – Šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 8 d. Sprendimą Kolpinghuis Nijmegen (80/86, Rink. p. 3969, 13 punktas), 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 110 punktas), 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 100 punktas), 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą Angelidaki ir kt. (C‑378/07, Rink. p. I‑3071, 199 punktas) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Mono Car Styling (C‑12/08, Rink. p. I‑6653, 61 punktas).

67 – Žr. šios išvados 112 punktą.

68 – Sąvoka „goodwill“ pagal Jungtinės Karalystės prekių teisę paprastai apibūdina kilmę nurodančią reikšmę arba kokybę, kurią didelė dalis vietos vartotojų susieja su žymeniu (žr. A. Mountstephens, A. Ohly, minėtus 53 išnašoje, p. 621).

69 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punktą. Kaip joje paaiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepaisant pavadinimų tapatumo, alaus rūšys nėra vienodos. Jų skonis, kainos ir išvaizda visuomet skyrėsi, todėl vartotojai gana gerai žinojo, kad jos skirtingos, nors, žinoma, visuomet išliks šiokia tokia painiava.

70 – Žr. Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 1, 18, 22 ir 23 punktus.

71 – Žr. 1978 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Pigs Marketing Board prieš Redmond (83/78, Rink. p. 2347, 26 punktas).

72 – Kalbant apie pavojų piktnaudžiaujant remtis Bendrijos teise, t. y. Direktyvos 2003/88 7 straipsniu, pripažįstama teise į mokamas kasmetines atostogas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu žr. mano 2008 m. sausio 24 d. išvados byloje C‑520/06, Stringer ir kt., Rink. p. I‑179, 80 punktą. Išvados 53 išnašoje apibrėžiau piktnaudžiavimą teise kaip netinkamą teisinės padėties naudojimą, kuris riboja galimybę įgyvendinti egzistuojančią teisę. Tai reiškia, kad formaliai pripažintos teisės įgyvendinimą riboja sąžiningumo principas. Asmuo, turintis pagrindinę teisę, kurią gali ginti teisme, negali ja naudotis piktnaudžiaudamas. Šiuo klausimu žr. Creifelds, „Rechtswörterbuch“ (teisės žodynas, leid. Klaus Weber), 17-asis leidimas, Miunchenas, 2002, p. 1109, kuriame teigiama, kad subjektyvia teise piktnaudžiaujama, kai ja dėl konkrečios situacijos aplinkybių naudojamasi pažeidžiant sąžiningumo principą, net jeigu ji formaliai neprieštarauja teisės aktams.

73 – Žr. 1979 m. vasario 7 d. Sprendimą Knoors (115/78, Rink. p. 399, 25 punktas), 1990 m. spalio 3 d. Sprendimą Bouchoucha (C‑61/89, Rink. p. I‑3551, 14 punktas), 1992 m. liepos 7 d. Sprendimą Singh (C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 24 punktas), 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Kefalas ir kt. (C‑367/96, Rink. p. I‑2843, 20 punktas), 1999 m. kovo 9 d. Sprendimą Centros (C‑212/97, Rink. p. I‑1459, 24 punktas), 2000 m. kovo 23 d. sprendimą Diamantis (C‑373/97, Rink. p. I‑1705, 33 punktas), 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą X ir Y (C‑436/00, Rink. p. I‑10829, 41 ir 45 punktai), 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Inspire Art (C‑167/01, Rink. p. I‑10155, 136 punktas), 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Halifax ir kt. (C‑255/02, Rink. p. I‑1609, 68 punktas), 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Cadbury Schweppes ir Cadbury SchweppesOverseas (C‑196/04, Rink. p. I‑7995, 35 punktas), 2008 m. vasario 21 d. Sprendimą Part Service (C‑425/06, Rink. p. I‑897, 42 punktas), 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, Rink. p. I‑6241, 75 punktas).

74 – Dar žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro 2008 m. vasario 28 d. išvadą byloje Cavallera (C‑311/06, Rink. p. I‑415, 43 punktas ir paskesni).

75 – Žr. 73 išnašoje minėtus sprendimus Kefalas ir kt. (20 punktas), Diamantis (33 punktas), Halifax ir kt. (68 punktas) ir Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas (35 punktas).

76 – Žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Emsland-Stärke (C‑110/99, Rink. p. I‑11569, 52 ir 53 punktai) ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimą Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbH prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas (C‑515/03, Rink. p. I‑7355, 39 punktas). Dar žr. mano 2010 m. vasario 10 d. išvadą byloje Internetportal (C‑569/08, Rink. p. I‑0000, 113 punktas) ir 2010 m. birželio 2 d. išvadą byloje Koller (2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas, C‑118/09, Rink. p. I‑0000, 81 punktas).

77 – Žr. Sprendimą Eichsfelder Schlachtbetrieb (minėtas 76 išnašoje, 40 punktas) ir Sprendimą Halifax ir kt. (minėtas 73 išnašoje, 76 punktas).

78 – Žr. 2002 m. spalio 17 d. Sprendimą Payroll ir kt. (C‑79/01, Rink. p. I‑8923, 29 punktas) ir Sprendimą Halifax ir kt. (minėtas 73 išnašoje, 76 ir 77 punktai).

79 – Žr. J. Drew, H. Priestley „Anheuser-Busch and Budvar march on to the ECJ“, Journal of Intellectual Property Law & Practice, 2010, 5 t., 2 punktas, p. 80, kurių nuomone, teisės turėtojui turi būti suteikta galimybė materialinės ir procesinės teisės normas taikyti tokiu būdu, kuris jam būtų naudingiausias.

80 – Pavyzdžiui, persiunčiant dokumentus Teisingumo Teismui telefaksu ar kitomis Teisingumo Teismo turimomis techninėmis ryšio priemonėmis galima, remiantis Procedūros reglamento 37 straipsnio 6 ir 7 dalimi, iki galo išnaudoti atitinkamą laikotarpį (žr. B. Wägenbaur „EuGH Satzung und Verfahrensordnungen – Kommentar“, Miunchenas, 2008, 37 straipsnis, p. 142, 8 punktas).

81 – Remiantis Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch) 188 straipsnio 1 dalimi, dienomis skaičiuojamas laikotarpis baigiasi pasibaigus to laikotarpio paskutinei dienai. Kaip teisingai paaiškina O. Palandt, H. Heinrichs „BGB Kommentar“, Miunchenas, 2005, 188 straipsnis, 4 punktas, p. 199, siekiant laikytis veiksmui nustatyto termino, toks veiksmas iš principo gali būti atliktas iki paskutinės dienos pabaigos (dvidešimt ketvirtos valandos). Taip pat U. Schroeter „Die Fristenberechnung im Bürgerlichen Recht“, Juristische Schulung, 2007, p. 31, pažymi, kad atitinkama šalis gali naudotis visa paskutine apskaičiuoto laikotarpio diena, todėl veiksmą, kuriam nustatytas terminas, gali atlikti iki paskutinės dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Remiantis Prancūzijos civilinio kodekso (Code Civil) 2229 straipsniu, senatis įsigalioja pasibaigus paskutinei senaties termino dienai. 2228 straipsnyje nurodoma, kad senaties terminai skaičiuojami dienomis, o ne valandomis. Tas pats nustatoma Belgijos civilinio kodekso (Code Civil) 2261 ir 2260 straipsniuose. Remiantis Italijos civilinio kodekso (Codice Civile) 2962 straipsniu, senatis įsigalioja pasibaigus paskutinei senaties termino dienai. Remiantis Ispanijos civilinio kodekso (Código Civil) 1961 straipsniu, senatis įsigalioja pasibaigus įstatymu nustatytam terminui.

82 – Dar žr. A. Meyer (minėtas 13 išnašoje), p. 597, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad šia nuostata tenkinamas ne tik teisėtas individualus suinteresuotumas vėlesniu prekių ženklu, bet ir bendras teisinio tikrumo poreikis.

Full & Egal Universal Law Academy