Byla C‑99/09
Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o.
prieš
Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej
(Sąd Najwyższy prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Telekomunikacijų paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – 30 straipsnio 2 dalis – Telefono numerių perkėlimo galimybė – Nacionalinių reguliavimo institucijų galia – Vartotojo mokamas mokestis – Atgrasomasis poveikis – Atsižvelgimas į sąnaudas“
Sprendimo santrauka
Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 30 straipsnio 2 dalis)
Direktyvos 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, 30 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vertindama už numerio perkėlimo paslaugą vartotojų mokamo mokesčio atgrasomąjį poveikį nacionalinė reguliavimo institucija privalo atsižvelgti į judriojo telefono ryšio tinklo operatorių teikiant šią paslaugą patirtas sąnaudas. Tačiau ji turi galimybę nustatyti maksimalų operatorių reikalaujamo mokesčio dydį, kuris būtų mažesnis už jų patirtas sąnaudas, jei remiantis tik sąnaudomis apskaičiuotas mokestis gali atgrasinti vartotojus pasinaudoti galimybe perkelti numerį.
(žr. 28 punktą ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. liepos 1 d.(*)
„Telekomunikacijų paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – 30 straipsnio 2 dalis – Telefono numerių perkėlimo galimybė – Nacionalinių reguliavimo institucijų galia – Vartotojo mokamas mokestis – Atgrasomasis poveikis – Atsižvelgimas į sąnaudas“
Byloje C‑99/09
dėl Sąd Najwyższy (Lenkija) 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. kovo 11 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o.
prieš
Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai C. Toader, K. Schiemann, P. Kūris (pranešėjas) ir L. Bay Larsen,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 25 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o, atstovaujamos radcy prawni S. Dudzik ir M. Korcz,
– Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej, atstovaujamo radcy prawni M. Kołtoński ir M. Chmielewska,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių M. Dowgielewicz, vėliau K. Zawisza ir S. Sala,
– Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,
– Europos Komisijos, atstovaujamos K. Mojzesowicz ir C. Vrignon,
susipažinęs su 2010 m. balandžio 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), 30 straipsnio 2 dalies aiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas sprendžiant ginčą tarp Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o. (toliau – PTC) ir Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninės komunikacijos tarnybos pirmininkas, toliau – UKE pirmininkas) dėl 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo pastarasis PTC skyrė 100 000 PLN (apie 24 350 eurų) baudą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
3 Universaliųjų paslaugų direktyvos 40 ir 41 konstatuojamosiose dalyse teigiama:
„40) Numerio perkeliamumas yra pagrindinė priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėje telekomunikacijų aplinkoje: ji užtikrina, kad galutiniai paslaugų gavėjai, kurie to prašo, galėtų išlaikyti savo numerį (numerius) viešajame telefono ryšio tinkle, nesvarbu, kuri organizacija teikia paslaugą. Ši direktyva netaikoma tokiai priemonei, kuri taikoma tarp prijungimų prie viešųjų telefono ryšio tinklų fiksuotose ar nefiksuotose vietose. Tačiau valstybės narės gali taikyti nuostatas dėl numerių perkėlimo tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje, ir judriojo ryšio tinklų.
41) Numerių perkeliamumo poveikis yra žymiai didesnis, kai informacija apie tarifus, kurią gauna galutiniai paslaugų gavėjai, perkeliantys savo numerius, ir galutiniai paslaugų gavėjai, skambinantys tiems, kurie yra perkėlę savo numerius, yra skaidri. Įgyvendinant numerių perkeliamumą, nacionalinės reguliavimo institucijos [toliau – NRI] turėtų skatinti, kur įmanoma, tarifų skaidrumą.
4 Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnyje numatoma:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad visi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų, įskaitant judriojo ryšio paslaugas, abonentai, kurie to pageidauja, galėtų išlaikyti savo numerį (numerius), nesvarbu, kokia įmonė teikia paslaugą:
a) geografinių numerių atveju – konkrečioje vietoje ir
b) negeografinių numerių atveju – bet kurioje vietoje.
Ši pastraipa netaikoma numerių perkėlimui tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje, ir judriojo ryšio tinklų.
2. [NRI] užtikrina, kad kainos už sujungimą, susijusį su numerių perkėlimu, būtų pagrįstos sąnaudomis ir kad tiesioginiai abonentų mokesčiai, jei taikomi, neatgrasintų naudotis tokiomis priemonėmis.
3. [NRI] mažmeninių tarifų už numerių perkėlimą netaiko tokiu būdu, kuris iškreiptų konkurenciją, pavyzdžiui, nustatydamos specifinius ar bendrus mažmeninius tarifus.“
Nacionalinės teisės aktai
5 2004 m. liepos 16 d. Telekomunikacijų įstatymo (Ustawa-Prawo telekomunikacyjne; Dz. U., Nr. 171, pozicija 1800) (toliau – Telekomunikacijų įstatymas) pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinoje 41 straipsnio redakcijoje buvo numatyta:
„1. Nustatant mokesčius už abipusį naudojimąsi sujungtais tinklais, susijusius su numerių perkėlimu iš vieno tinklo į kitą, turi būti atsižvelgiama į patirtas sąnaudas.
2. Nustatant mokesčius už abipusį naudojimąsi sujungtais tinklais ir telekomunikacinę prieigą, susijusius su paslaugų teikėjo pasirinkimo įgyvendinimu, turi būti atsižvelgiama į patirtas sąnaudas.“
6 Telekomunikacijų įstatymo 71 straipsnyje nustatoma:
„1. Sutarties su paslaugų teikėju, kuris užtikrina sujungimą su operatoriaus viešuoju telefono ryšio tinklu, šalimi esantis abonentas, pakeisdamas operatorių, gali prašyti perkelti jam priskirtą numerį į kito operatoriaus tinklą tokioje teritorijoje: 1) numeracinėje zonoje – geografinių numerių atveju; 2) visoje šalyje – negeografinių numerių atveju.“
2. 1 dalies nuostatos netaikomos perkeliant numerius tarp viešųjų fiksuotojo ryšio ir judriojo ryšio tinklų.
3. Už priskirto numerio perkėlimą keičiant operatorių ankstesnysis paslaugų teikėjas abonento gali prašyti sumokėti vienkartinį mokestį, kuris yra nurodytas jo kainininke ir turi būti toks, kad neatgrasintų abonento naudotis šia teise.“
7 Telekomunikacijų įstatymo 74 straipsnyje numatoma:
„1. Paslaugų teikėjas, užtikrinantis prijungimą prie viešojo telefono ryšio tinklo, ir operatorius, prie kurio tinklo yra prijungiamas abonentas, esantis sutarties su paslaugų teikėju, užtikrinančiu prijungimą prie viešojo telefono ryšio tinklo, šalimi, privalo užtikrinti galimybes įgyvendinti abonento teises, kurios nurodytos 69?72 straipsniuose: sukurti atitinkamas technines sąlygas arba sudaryti 31 ar 128 straipsniuose minimą sutartį, o jei tokios galimybės yra sudarytos – užtikrinti jų įgyvendinimą.
3. Elektroninės komunikacijos tarnybos pirmininkas 1 dalyje nurodytiems paslaugų teikėjui ir operatoriui gali skirti 209 straipsnio 1 dalies 15?17 punktuose nurodytą baudą, jeigu jie:
1) neužtikrina galimybių įgyvendinti 1 dalyje nurodytas abonentų teises;
2) neįgyvendina abonento teisių, kai yra jų įgyvendinimo galimybės;
3) abonentų teises įgyvendina nesilaikydami įstatymo arba 73 straipsnyje nurodyto nutarimo nuostatų.“
8 Pagal šio įstatymo 209 straipsnio 1 dalies 16 punktą:
„Kas neleidžia abonentams pasinaudoti teisėmis perkelti priskirtą numerį, yra baudžiamas bauda.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
9 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad UKE pirmininkas PTC skyrė 100 000 PLN (apie 24 350 eurų) baudą dėl to, kad vienkartinis 122 PLN (apie 29,70 euro) mokestis, kurį PTC reikalavo mokėti laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 28 d. iki gegužės 31 d. keičiant operatorių, pažeidžia Telekomunikacijų įstatymo 71 straipsnio 3 dalį, nes tokia suma atgraso PTC abonentus naudotis šia numerio perkėlimo teise.
10 UKE pirmininko sprendimą PTC apskundė Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas). 2007 m. kovo 6 d. sprendimu šis teismas skundą atmetė.
11 PTC dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas), kuris 2008 m. vasario 5 d. sprendimu panaikino skundžiamą sprendimą ir nusprendė, kad vienkartinio mokesčio už numerio perkėlimą dydis negali būti apskaičiuojamas neatsižvelgiant į operatoriaus su paslaugos teikimu susijusias sąnaudas. UKE pirmininkas dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą.
12 Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [Universaliųjų paslaugų direktyvos] 30 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad kompetentinga [NRI], užtikrindama, kad tiesioginiai abonentų mokesčiai neatgrasintų jų naudotis numerio perkėlimo paslauga, privalo atsižvelgti į judriojo telefono ryšio tinklo operatorių teikiant tokią paslaugą patirtas sąnaudas?“
Dėl prejudicinio klausimo
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu klausia, ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vertindama už numerio perkėlimo paslaugą vartotojų mokamo mokesčio atgrasomąjį poveikį NRI privalo atsižvelgti į judriojo telefono ryšio tinklo operatorių teikiant šią paslaugą patirtas sąnaudas.
14 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą teksto matyti, kad pagrindinėje byloje ginčas vyksta dėl PTC teiginių, jog atliekant tokį vertinimą Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnio 2 dalis įpareigoja NRI atsižvelgti į operatorių teikiant numerio perkėlimo paslaugą patirtas sąnaudas.
15 Pirmiausia reikia pažymėti, kad numerių perkėlimo sąvoka apima galimybę mobiliojo ryšio abonentui, pakeitus operatorių, išsaugoti tą patį numerį (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Mobistar, C‑438/04, Rink. p. I‑6675, 23 punktas).
16 Siekiant užtikrinti šią galimybę reikia, kad platformos tarp operatorių būtų suderintos, kad abonento numeris būtų perkeltas iš vieno operatoriaus kitam ir kad techninės operacijos leistų telefoninius skambučius perduoti į perkeltą numerį (žr. minėto Sprendimo Mobistar 24 punktą).
17 Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 40 konstatuojamąją dalį numerių perkėlimo galimybe siekiama panaikinti kliūtis vartotojams laisvai pasirinkti mobiliojo ryšio operatorius ir užtikrinti veiksmingos konkurencijos telefono paslaugų rinkoje plėtrą (žr. minėto Sprendimo Mobistar 25 punktą).
18 Siekdamas šių tikslų Sąjungos įstatymų leidėjas Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnio 2 dalyje numatė, jog NRI užtikrina, kad kainos už sujungimą, susijusį su numerių perkėlimu, būtų pagrįstos sąnaudomis ir kad nustatyti mokesčiai vartotojams, jei taikomi, neatgrasintų naudotis tokiomis priemonėmis (žr. minėto Sprendimo Mobistar 26 punktą).
19 Be to, reikia pažymėti, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnio 2 dalis nacionalinėms reguliavimo tarnyboms nustato pareigą prižiūrėti, kad operatoriai nustatytų kainas, pagrįstas jų sąnaudomis, ir kad kainos neturėtų atgrasomojo poveikio vartotojui (žr. minėto Sprendimo Mobistar 33 punktą).
20 Užtikrinus, kad nustatytos kainos būtų pagrįstos sąnaudomis, minėta nuostata NRI suteikia tam tikrą diskreciją vertinant situaciją ir nustatant metodą, kuris joms atrodo labiausiai tinkamas visiškai įgyvendinti perkėlimo veiksmingumą taip, kad vartotojai nebūtų atgrasinti pasinaudoti šia galimybe (žr. minėto Sprendimo Mobistar 34 punktą).
21 Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnio 2 dalis nedraudžia NRI iš anksto ir pagal teorinį sąnaudų metodą nustatyti didžiausią kainą, kurios operatorius perleidėjas gali reikalauti iš operatoriaus gavėjo kaip įrengimo sąnaudų, jei kainos pagrindžiamos sąnaudomis taip, kad vartotojai nebūtų atgrasinti pasinaudoti perkėlimo galimybe (žr. minėto Sprendimo Mobistar 37 punktą).
22 Remiantis tuo, darytina išvada, kad operatorių patiriamos sujungimo sąnaudos ir vartotojo mokėtino mokesčio dydis iš principo yra susiję. Ši sąsaja leidžia užtikrinti kompromisą tarp vartotojų ir operatorių interesų.
23 Reikia priminti, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 41 konstatuojamąją dalį įgyvendinant numerių perkeliamumą NRI turi skatinti, kur įmanoma, tarifų skaidrumą.
24 Taip pat reikia pabrėžti, kad, kaip savo išvados 52, 53 ir 55 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, NRI mokesčio atgrasomajam poveikiui įvertinti pasirinktas metodas turi būti suderinamas su kainos už sujungimą nustatymo principais bei leisti užtikrinti, kad ji būtų objektyvi, visiškai veiksminga ir skaidri.
25 Todėl remiantis Universaliųjų paslaugų direktyvos struktūra darytina išvada, kad NRI, naudodama objektyvų ir patikimą metodą, turi nustatyti tiek operatorių teikiant numerio perkėlimo paslaugą patirtas sąnaudas, tiek mokesčio dydį, kurį viršijus vartotojai galėtų atsisakyti šios paslaugos.
26 Atlikusi tokį tyrimą NRI prireikus gali neleisti taikyti mokesčio, kuris, nors ir atitinka operatorių sąnaudas, tačiau, remiantis visais NRI turimais duomenimis, atgraso vartotojus.
27 Iš to darytina išvada, kad tokiu atveju NRI gali nuspręsti, jog mokesčio, kurio galima reikalauti vartotojo, dydis turi būti mažesnis už tą dydį, kuris būtų nustatytas remiantis vien sąnaudomis, apskaičiuojamomis taikant objektyvų ir patikimą metodą, kurių operatoriai turi patirti užtikrindami numerių perkeliamumą.
28 Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, į klausimą reikia atsakyti, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, jog vertindama už numerio perkėlimo paslaugą vartotojų mokamo mokesčio atgrasomąjį poveikį NRI privalo atsižvelgti į judriojo telefono ryšio tinklo operatorių teikiant šią paslaugą patirtas sąnaudas. Tačiau ji turi galimybę nustatyti maksimalų operatorių reikalaujamo mokesčio dydį, kuris būtų mažesnis už jų patirtas sąnaudas, jei remiantis tik šiomis sąnaudomis apskaičiuotas mokestis gali atgrasinti vartotojus pasinaudoti galimybe perkelti numerį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 30 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vertindama už numerio perkėlimo paslaugą vartotojų mokamo mokesčio atgrasomąjį poveikį nacionalinė reguliavimo institucija privalo atsižvelgti į judriojo telefono ryšio tinklo operatorių teikiant šią paslaugą patirtas sąnaudas. Tačiau ji turi galimybę nustatyti maksimalų operatorių reikalaujamo mokesčio dydį, kuris būtų mažesnis už jų patirtas sąnaudas, jei remiantis tik šiomis sąnaudomis apskaičiuotas mokestis gali atgrasinti vartotojus pasinaudoti galimybe perkelti numerį.
Parašai.
* Proceso kalba: lenkų.
Full & Egal Universal Law Academy