TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. gruodžio 17 d.
Byla C‑197/09 RX‑II
M
prieš
Europos vaistų agentūrą (EMEA)
„Sprendimo T‑12/08 P peržiūrėjimas – Bylos stadija, kai galima priimti sprendimą – Teisingas bylos nagrinėjimas – Rungimosi principas – Poveikis Bendrijos teisės vienovei ir darnumui“
Dalykas: 2009 m. gegužės 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimo M prieš EMEA (T‑12/08 P), kuriuo šis teismas, pirma, panaikino 2007 m. spalio 19 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) nutartį M prieš EMEA (F‑23/07, Rink. VT, p. I‑A‑0000) bei 2006 m. spalio 25 d. Europos vaistų agentūros (EMEA) sprendimą tiek, kiek juo atmetamas 2006 m. rugpjūčio 8 d. M prašymas dėl jo atvejo kreiptis į Invalidumo komitetą, ir, antra, priteisė iš Europos vaistų agentūros sumokėti ieškovui 3 000 eurų sumą žalai atlyginti, peržiūrėjimas.
Sprendimas: 2009 m. gegužės 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimas M prieš EMEA (T‑12/08 P) paveikė Bendrijos teisės vienovę ar darnumą dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas, kaip apeliacinis teismas, aiškino sąvoką „jei toje bylos stadijoje tai galima daryti“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį ir šio statuto priedo 13 straipsnio 1 dalį, taip, kad jis pats gali išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą dėl prašymo atlyginti nurodytą neturtinę žalą bei priteisti iš Europos vaistų agentūros sumokėti 3 000 eurų žalai atlyginti, neatsižvelgęs į tai, kad jam pateiktas apeliacinis skundas buvo susijęs su pirmojoje instancijoje nagrinėtu prieštaravimu dėl priimtinumo ir kad dėl bylos aspekto, kurį jis nagrinėjo iš esmės, nevyko jokių teisminių ginčų nei jame, nei Europos Sąjungos tarnautojų teisme, kaip pirmosios instancijos teisme. Panaikinti 2009 m. gegužės 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimo M prieš EMEA (T‑12/08 P) rezoliucinės dalies 3 ir 5 punktus. Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui. M, Europos vaistų agentūra, Italijos Respublika, Lenkijos Respublika, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija (paskutinės penkios šalys raštu pateikė pareiškimus ar pastabas dėl su peržiūrėjimu susijusių klausimų) padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su peržiūrėjimo procedūra.
Santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrįstu laikomas apeliacinis skundas – Apeliacinės instancijos teismo atliekamas ginčo nagrinėjimas iš esmės – Sąlyga – Galėjimas priimti sprendimą toje bylos stadijoje – Sąvoka
(Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa ir I priedo 13 straipsnio 1 dalis)
2. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Rungimosi principas – Apimtis
3. Procesas – Prieštaravimas dėl priimtinumo – Dalykas – Prieštaravimą pateikiančios šalies pareiga savo pastabose pateikti argumentus dėl ginčo esmės – Nebuvimas
(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnis)
4. Pareigūnai – Ieškinys – Neribota jurisdikcija – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)
5. Peržiūrėjimas – Poveikio Bendrijos teisės vienovei ar darnumui konstatavimas – Vertinimo kriterijai – Išvados, kurias iš to reikia padaryti
(Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirma pastraipa)
1. Iš principo apeliacinės instancijos teismas toje bylos stadijoje sprendimo negali priimti, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą ir šio statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalį, jei pirmasis teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną patenkinęs prieštaravimą dėl priimtinumo ir nutaręs priimtinumo klausimo nespręsti nagrinėjant bylą iš esmės. Vis dėlto tam tikromis sąlygomis vykstant apeliaciniam procesui galima priimti sprendimą dėl tokio ieškinio esmės. Taip gali būti, kai, pirma, skundžiamo teismo sprendimo arba nutarties panaikinimas neišvengiamai reiškia, jog nagrinėjamas ieškinys turi būti išspręstas iš esmės, arba, antra, ieškinio dėl panaikinimo nagrinėjimą iš esmės pagrindžia šalių apeliaciniame procese išsakyti argumentai, pirmosios instancijos teismui jau pateikus savo argumentus.
Žinoma, Teisingumo Teismo statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalies, kuria reglamentuojamas Bendrojo Teismo sprendimo priėmimas pagrįsto apeliacinio skundo atveju, formuluotė nėra visiškai identiška minėto statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos – Teisingumo Teismui reikšmingos nuostatos – formuluotei. Tačiau tuo atveju, kai paaiškėja, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai atmetė ieškinį kaip nepriimtiną patenkindamas prieštaravimą dėl priimtinumo ir nutaręs šio klausimo nespręsti nagrinėjant bylą iš esmės, taikant šias nuostatas sąvoka „galėjimas priimti sprendimą toje bylos stadijoje“ turi būti aiškinama vienodai, nesvarbu, kad, kitaip nei minėto 13 straipsnio 1 dalyje, šiame 61 straipsnyje Teisingumo Teismui pripažįstama diskrecija, kai toje bylos stadijoje galima priimti sprendimą, ir leidžiama bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui. Esant šioms ypatingoms aplinkybėms reikia konstatuoti, kad toje bylos stadijoje sprendimo negalima priimti, ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, nesinaudojant jokia diskrecija šiuo klausimu.
2. Teisė į gynybą apima rungimosi principą, kuris taikomas bet kuriai procedūrai, per kurią Bendrijos institucija gali priimti sprendimą, kuris labai paveiktų asmens interesus. Šis principas reiškia proceso šalių galimybę pareikšti savo poziciją dėl faktinių aplinkybių ir dokumentų, kuriais bus grindžiamas teismo sprendimas, ir aptarti visus teismui pateiktus įrodymus bei pastabas ir teismo iniciatyva iškeltus teisinius pagrindus, kuriais šis ketina pagrįsti savo sprendimą. Siekiant, kad būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, jog šalys galėtų pagal rungimosi principą ginčyti tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso proceso baigtis. Bendrijos teismai prižiūri, kad juose būtų laikomasi rungimosi principo, ir patys jo laikosi. Šis principas turi būti prieinamas kiekvienai Bendrijos teismo nagrinėjamos bylos šaliai, nesvarbu, koks jos teisinis statusas. Todėl Bendrijos institucijos taip pat gali juo remtis, kai jos yra tokios bylos šalys.
3. Negalima kaltinti atsakovės, kad ši savo nuožiūra atsisakė pirmojoje instancijoje nurodyti argumentus dėl ginčo esmės ir sąmoningai apribojo savo gynybą pateikdama prieštaravimą dėl priimtinumo. Prieštaravimas dėl priimtinumo, numatytas tiek Teisingumo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnyje, tiek Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnyje, kaip atskirasis procesinis klausimas leidžia dėl proceso ekonomijos priežasčių pirma apriboti teisminius ginčus ir nagrinėjimą vien ieškinio priimtinumo klausimu. Taip šis atskirasis procesinis klausimas leidžia išvengti to, kad šalių pareiškimuose ir teismo nagrinėjime būtų aptariama ginčo esmė, nors ieškinys yra nepriimtinas. Tačiau jeigu ieškinys pripažįstamas priimtinu atmetus prieštaravimą dėl priimtinumo arba nutariama dėl šio prieštaravimo spręsti bylą nagrinėjant iš esmės, po to turi įvykti teisminiai ginčai dėl esmės.
Todėl, atsižvelgiant į prieštaravimą dėl priimtinumo reglamentuojančias taisykles, būtų nesuderinama reikalauti, kad tokį prieštaravimą pareiškusi atsakovė iš atsargumo tuo pačiu metu – arba, jau laimėjus bylą pirmojoje instancijoje, atsiliepime į apeliacinį skundą – pateiktų ir argumentus dėl bylos esmės.
4. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsniu Bendrijos teismui suteikta neribota jurisdikcija įpareigoja nagrinėti ginčus ir priimti išsamų sprendimą. Ja leidžiama šiam teismui, net nesant tinkamai pateiktų reikalavimų šiuo klausimu, ne tik panaikinti priemonę, bet ir prireikus ex officio priteisti iš atsakovės atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl jos neteisėtų veiksmų. Vis dėlto Bendrijos teismas iš principo negali sprendimo grįsti savo iniciatyva iškeltu teisiniu pagrindu, net jeigu jis paremtas viešosios tvarkos išlyga, prieš tai nepakvietęs šalių pateikti pastabas dėl šio pagrindo.
Todėl Bendrijos teismams suteikta neribota jurisdikcija finansinio pobūdžio ginčuose tarp Bendrijų institucijų ir jų tarnautojų negali būti vertinama kaip suteikianti šiems teismams teisę, nagrinėjant šiuos ginčus, nesilaikyti su rungimosi principu susijusių procesinių normų.
5. Sprendimas, kuriuo Bendrasis Teismas nukrypo nuo nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos dėl dviejų procesinių normų, kurios taikytinos neatsižvelgiant į nagrinėjamą sritį ir kurios užima svarbią vietą Bendrijos teisės sistemoje, yra sprendimas, kuris turi įtakos Bendrijos teisės vienovei ar darnumui, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirmą pastraipą, jei šiame sprendime pirmą kartą nagrinėjamas tam tikras klausimas, todėl jis gali būti precedentas būsimoms byloms.
Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirmą pastraipą, šis teismas negali vien konstatuoti, jog paveikta Bendrijos teisės vienovė ar darnumas, nedarydamas jokių išvadų dėl nagrinėjamo ginčo. Todėl tokį sprendimą reikia panaikinti, o byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui.
Full & Egal Universal Law Academy