18.4.2009
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 90/16
2009 m. vasario 13 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką
(Byla C-64/09)
2009/C 90/25
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama P. Oliver ir J.-B. Laignelot
Atsakovė: Prancūzijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
—
Pripažinti, kad nepriėmusi 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (1) 2 straipsnio 13 punktui, 4 straipsnio 2 dalies a punktui, 5 straipsnio 3 ir 4 dalims, 6 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai ir 8 straipsnio 3 daliai teisingai ir visiškai įgyvendinti būtinų įstatymų ir kitų teisės aktų, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
—
Priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Grįsdama savo ieškinį Komisija nurodo septynis pagrindus, susijusius su neteisingu Direktyvos 2000/53/EB tam tikrų nuostatų perkėlimu į Prancūzijos teisę.
Visų pirma ieškovė tvirtina, kad 2 straipsnio 13 punkte esantis apibrėžimas, susijęs su „informacija apie (eksploatuoti netinkamų transporto priemonių) išmontavimą“, perkeltas nepakankamai aiškiai ir tiksliai, nes atitinkamos nacionalinės nuostatos taikymo sritis aiškiai siauresnė nei direktyvos taikymo sritis ir joje visiškai neatsispindi Bendrijos teisės aktų leidėjo nurodytas tikslas šias transporto priemones apdoroti tinkamai ir aplinkai saugiu būdu.
Ieškovės teigimu, dėl to, kad 4 straipsnio 2 dalies a punktas buvo perkeltas pavėluotai, 18 mėnesių rinkoje buvo transporto priemonės, medžiagos ir dalys, išskyrus išimtinius atvejus, kuriose yra švino, gyvsidabrio, kadmio ir šešiavalenčio chromo, nes atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos buvo taikytos tik transporto priemonėms, priimamoms pagal rūšis, nuo 2004 m. gruodžio 31 dienos, nors direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta 2003 m. liepos 1 diena.
Taip pat ieškovė tvirtina, kad 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta procedūra, susijusi su eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimo išdavimu, nebuvo teisingai perkelta į Prancūzijos teisę ir dėl to galėjo būti suklaidinti visų pirma kitų valstybių narių kilmės transporto priemonių savininkai. Konkrečiai šiuo atžvilgiu Komisija kaltina tuo, kad sunaikinimo pažymėjimas išduodamas ne transporto priemonės perdavimo momentu, o tik ją fiziškai sunaikinus ir kad minėtas pažymėjimas išduodamas ne eksploatuoti netinkamos transporto priemonės turėtojui, o departamento, kuriame transporto priemonė įregistruota, prefektui.
Ketvirta, Komisija nurodo 5 straipsnio 4 dalies perkėlimą, kuris prieštarauja minėtos nuostatos prasmei, nes jis leidžia tam tikroms patvirtintoms įmonėms, t. y. patvirtintiems naikintojams, atsisakyti priimti eksploatuoti netinkamas transporto priemones ir minėtiems naikintojams nenumato kompensavimo sistemos.
Taip pat perkeliant 6 straipsnio 3 dalį neatsižvelgta į „išrinkimo“ sąvoką, kuri apibūdina eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apdorojimo pirmąjį etapą, t. y. lengvai išmontuojamų dalių išėmimą prieš atliekant veiksmus, kuriais siekiama išvengti aplinkos taršos.
Be to, ieškovė kritikuoja 7 straipsnio 1 dalies perkėlimą, nes Prancūzijos valdžios institucijos skatina perdirbti transporto priemonių dalis „visada, kai tai leidžia techninės ir ekonominės sąlygos“, o direktyva nustato griežtesnę pareigą perdirbti – „kai tai nekenkia aplinkai“.
Galiausiai Komisija pabrėžia, kad 8 straipsnio 3 dalis valstybes nares įpareigoja imtis konkrečių priemonių, kad transporto priemonių gamintojai ar dalių gamintojai informaciją apie kiekvienos į rinką pateiktos naujos transporto priemonės rūšies išmontavimą pateiktų vadovuose arba elektroniniais ryšiais.
(1) OL L 269, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 224.
Full & Egal Universal Law Academy