12.9.2009
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 220/25
2009 m. liepos 14 d. Edwin Co. Ltd pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-165/06 Elio Fiorucci prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
(Byla C-263/09)
2009/C 220/51
Proceso kalba: italų
Šalys
Ieškovė: Edwin Co. Ltd, atstovaujama advokatų D. Rigatti, M. Bertani, S. Verea, K. P. Muraro ir M. Balestriero
Kita proceso šalis: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
Ieškovės reikalavimai
—
Panaikinti ginčijamą sprendimą.
—
Priteisti iš E. Fiorucci išlaidas, skirtas padengti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos ir apeliaciniame procesuose, arba, esant ginčytinai prielaidai, kad ieškinys nepatenkinamas, nurodyti, jog bylinėjimosi išlaidos būtų padalytos.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Ginčijamu sprendimu visų pirma pažeidžiamas arba neteisingai taikomas BPŽR (Bendrijos prekių ženklo reglamento) (1) 52 straipsnio 2 dalies a punktas. Santykinį atmetimo pagrindą, kas remiantis šia nuostata reiškia, kad prekių ženklo, kurį sudaro kito asmens nei registratorius, asmenvardis, registracija negalioja, rodo faktas, kad šaliai, prašančiai pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, priklauso išimtinė teisė į tą vardą pagal nacionalinę teisę. Pagal CPI (2) 8 straipsnio 3 dalį, kuria remiasi kita proceso šalis, E. Fiorucci tokia teisė nepriklauso. CPI 8 straipsnio 3 dalis jam tik suteikia teisę užregistruoti ženklą „Elio Fiorucci“, kuria jis bet kuriuo atveju niekada negalėtų pasinaudoti, nes taip užregistruotas ženklas pažeistų Edwin teises į žodį „Fiorucci“. Būtent tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas paskelbė Edwin ženklą „Elio Fiorucci“ negaliojančiu, remdamasis atmetimo pagrindu, kuris negalioja ir niekada negalėtų galioti. Dėl to pažeidžiamas arba neteisingai taikomas BPŽR 52 straipsnio 2 dalies a punktas, kuris, jei teisingai aiškinamas, gali būti taikomas tik tuomet, kai šaliai, prašančiai pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, jau priklauso išimtinė teisė (arba jis bent jau turi galimybę ją įgyti) naudoti savo vardą kaip prekės ženklą.
2.
Ginčijamu sprendimu taip pat pažeidžiama arba neteisingai taikoma CPI 8 straipsnio 3 dalis. Priešingai, nei teigia Pirmosios instancijos teismas, ši nuostata iš tiesų taikytina tik asmenų, kurie tapo žinomi ne prekybos srityje, vardams: todėl jos negalima taikyti patronimui „Elio Fiorucci“, kuris, remiantis neginčytinu faktų vertinimu, iš pradžių tapo žinomas prekybos srityje.
Tokį CPI 8 straipsnio 3 dalies aiškinimą visų pirma lemia minėtos nuostatos, kurioje aiškiai nurodyta, kad joje numatytą apsaugą ketinama suteikti tik asmenų, kurie tapo žinomi „meno, literatūros, politikos arba sporto srityse“, vardams, pažodinė formuluotė. Tokią išvadą taip pat patvirtina Italijos prekių ženklų teisės sisteminė analizė, kuri rodo, kad prekybos srityje žinomais tapusių asmenų vardai saugomi pagal CPI 12 straipsnio 1 dalies b ir f punktus, o CPI 8 straipsnio 3 dalis susijusi tik su vardais, kurie pirmiausiai tapo žinomi ne prekybos srityje. Abiejų šių nuostatų taip pat negalima kartu taikyti tam pačiam ženklui, nes dėl to atsirastų dvi tarpusavyje nesuderinamos išimtinės teisės į prekių ženklą. Savo pavardę užregistravęs kaip prekių ženklą (vėliau priskirtą Edwin), E. Fiorucci tokiu būdu atsisakė bet kokių reikalavimų su savo vardu susijusį žinomumą naudoti komerciniais tikslais. Todėl jis negali remtis CPI 8 straipsnio 3 dalimi teiginiui, kad Edwin prekių ženklas „Elio Fiorucci“ negalioja, pagrįsti.
Kita vertus, Edwin siūlomas CPI 8 straipsnio 3 dalies aiškinimas, dėl kurio šioje byloje ji netaikoma, atitinka šios nuostatos, kuria siekiama užkirsti kelią asmeniui užregistruoti ir savanaudiškai naudotis prekių ženklu, kuris tapo žinomas kito asmens dėka, tikslą. Edwin negalima apkaltinti savanaudišku naudojimusi, nes įsigydama „Fiorucci“ prekių ženklus už didelę sumą, ieškovė brangiai sumokėjo už teisę naudotis žinomumu, susijusiu su garsaus Milano stilisto vardu.
Pirmosios instancijos teismo aiškinimas, pagal kurį CPI 8 straipsnio 3 dalyje numatyta apsauga yra platesnė ir nedubliuoja apsaugos, numatytos prekybos srityje žinomais tapusiems skiriamiesiems ženklams, neįtikina. Remiantis geriausia Italijos doktrina, neapibrėžta teisė registruoti ženklus, kurie žinomi ne prekybos srityje, pagal CPI 8 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti. Tačiau visų pirma ji nėra platesnė už numatytą CPI 12 straipsnio 1 dalies b ir f punktuose ženklų, kurie žinomi arba tapo žinomi prekybos srityje, atžvilgiu. Faktas, kad sritys, kuriose taikomos šios nuostatos, sutampa, dar kartą patvirtina, kad jų taikyti kartu negalima.
Priešingai, nei paviršutiniškai teigia Pirmosios instancijos teismas, kruopšti ir išsami Italijos doktrinos, kurioje teikiamos pastabos dėl CPI 8 straipsnio 3 dalies (buvęs 21.3 l.m. straipsnis), analizė akivaizdžiai rodo, kad vyrauja nuomonė, jog ši nuostata taikoma tik ženklams, kurie tapo žinomi ne prekybos srityje. Tai patvirtinta iki šiol nedaugelyje Italijos teismų dėl CPI 8 straipsnio 3 dalies priimtų sprendimų.
Taip pat neįtikina Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad tapęs žinomu ir ne prekybos srityje (tiksliau meno, kultūros, ekologijos ir vaikų apsaugos srityse) E. Fiorucci galėtų bet kuriuo atveju naudotis ir CPI 8 straipsnio 3 dalyje numatyta apsauga. Remiantis geriausia Italijos doktrina, kai patronimas, kuris jau užregistruotas kito asmens ir tapo plačiai žinomas, tampa garsus ne prekybos srityje, jo savininkas (šiuo atveju Elio Fiorucci) negali remtis CPI 8 straipsnio 3 dalimi, nes pirmenybė teikiama poreikiui apsaugoti plačiai žinomo jau anksčiau užregistruoto prekių ženklo (šiuo atveju ženklas „Fiorucci“) savininką (šiuo atveju Edwin).
3.
Ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes nepakankamai motyvuotas, kadangi Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių Edwin teiginį, jog jis gavo Elio Fiorucci leidimą užregistruoti jo patronimą kaip prekių ženklą. Edwin papildomai teigia, kad jei Teisingumo Teismas nusprendžia, jog nei jis, nei Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos nagrinėti atitinkamo argumento, jis privalo klausimą tiesiogiai perduoti (ko Pirmosios instancijos teismas nepadarė) VRDT Apeliacinei tarybai (arba kitam biurui ar skyriui), remiantis RMC 63 straipsnio 6 dalimi ir Reglamento Nr. 216/96 (3) 1 straipsnio 4 dalimi.
4.
Ginčijamas sprendimas taip pat neteisėtas, nes juo pažeidžiamas arba neteisingai taikomas BPŽR 63 straipsnis ir atsisakyta vykdyti teisingumą, kadangi Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą atsisakydamas nagrinėti Edwin argumentus, pagrįstus faktu, jog ieškovė įsigijo iš bendrovėsFiorucci s.p.a. su patronimu „Elio Fiorucci“ susijusį de facto prekės ženklą (arba bet kuriuo atveju bet kokią kitą teisę naudotis su juo susijusiu žinomumu). Edwin papildomai teigia, kad jei Teisingumo Teismas nusprendžia, jog nei jis, nei Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos nagrinėti atitinkamo argumento, jis privalo klausimą tiesiogiai perduoti (ko Pirmosios instancijos teismas nepadarė) VRDT Apeliacinei tarybai (arba kitam biurui ar skyriui), remiantis BPŽR 63 straipsnio 6 dalimi ir Reglamento Nr. 216/96 1 straipsnio 4 dalimi.
(1) 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146).
(2) Italijos pramoninės nuosavybės kodeksas (Codice della Proprietà industriale italiano, CPI).
(3) 1996 m. vasario 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 216/96 nustatantis Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) Apeliacinių tarybų darbo tvarką (OL L 28, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 221).
Full & Egal Universal Law Academy