24.10.2009
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 256/14
2009 m. rugpjūčio 18 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje T-189/07 Frosch Touristik GmbH prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą
(Byla C-332/09)
2009/C 256/27
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantė: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujama įgaliotinio B. Schmidt
Kitos proceso šalys: Frosch Touristik GmbH, DSR touristik GmbH
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui;
—
Priteisti iš kitų proceso šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas procese Pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame procese.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Šis apeliacinis skundas pateiktas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas 2007 m. kovo 22 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimas. Šiuo sprendimu Apeliacinė taryba atmetė atsakovės šiame procese apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo, kuriuo iš dalies negaliojančiu pripažintas žodinis Bendrijos prekių ženklas FLUGBÖRSE. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba klaidingai pritaikė Reglamento (EB) Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punktą, nes nagrinėdama, ar egzistavo atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai pagal Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnį ir todėl jį reikėjo pripažinti negaliojančiu, ji atsižvelgė į ginčijamo prekių ženklo registracijos, o ne paraiškos jį įregistruoti pateikimo dieną egzistavusias aplinkybes ir prekių ženklo sampratą. Remiantis skundžiamu sprendimu, vienintelis momentas, reikšmingas vertinant prašymą dėl pripažinimo negaliojančiu, yra paraiškos įregistruoti ginčijamą prekių ženklą pateikimo data. Šiam požiūriui pagrįsti Pirmosios instancijos teismas rėmėsi argumentu, jog toks aiškinimas yra vienintelis, leidžiantis išvengti, kad tikimybė, jog prekių ženklas taps nebetinkamas įregistruoti, padidėtų priklausomai nuo registracijos procedūros trukmės. Pakartotinio vėliau nurodytų atmetimo pagrindų nagrinėjimo metu, atsižvelgti į vėlesnius nei paraiškos įregistruoti pateikimo diena įrodymus ekspertas gali tik su sąlyga, kad jie leis padaryti išvadas dėl pateikimo dieną buvusios padėties.
Apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškina Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punktą manydamas, jog paraiškos įregistruoti prekių ženklą data yra vienintelė reikšminga nagrinėjimo data. Šis siauras aiškinimas ne tik neatitinka nagrinėjamos nuostatos formuluotės, bet ir nesuderinama nei su šios nuostatos prasme bei tikslu, nei su apsaugos sistema ar apsaugos panaikinimo pagal Reglamentą Nr. 40/94 sistema.
Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalis a punkte numatyta, jog prekių ženklas išbraukiamas iš registro, jeigu jis „buvo įregistruotas“ nesilaikant 7 straipsnio reikalavimų. Remiantis vien šios nuostatos formuluote, neįmanoma suprasti Pirmosios instancijos teismo išvados, jog aptariama nuostata nustato vien atvejus, kai prekių ženklas turi būti neregistruojamas arba pripažintas negaliojančiu, ir joje nenurodoma nagrinėjant reikšminga data. Kadangi Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių kitų motyvų, neaišku, kokiais konkrečiais sumetimais remdamasis jis priėjo prie šios išvados. O apeliantės siūlomas aiškinimas, jog formuluotė „buvo įregistruotas“ mažų mažiausiai nurodo ir reikšmingą datą, yra daug akivaizdesnis, atsižvelgiant į nuostatos formuluotę.
Vos dėlto skundžiamame Pirmosios instancijos teismo sprendime pasiūlytas aiškinimas yra taip pat nesuderinamas su apsaugos sąvoka, kuria pagrįsti Reglamento Nr. 40/94 7 ir 51 straipsniai ir remiantis kuria iš karto neregistruotini viešiesiems interesams prieštaraujantys prekių ženklai, o jeigu šie vis dėlto įregistruojami — jų registracija gali būti panaikinta. Tai — vienintelis būdas užtikrinti, kad prekių ženklai nebūtų registruojami pažeidžiant Reglamento Nr. 40/94 nuostatas ir taip nebūtų pažeidžiami jas pagrindžiantys viešieji interesai. Jeigu Pirmosios instancijos teismo išvada būtų teisinga, prekių ženklo paraišką pateikusiam asmeniui būtų suteikta apsauga dėl prekių ženklų, kurių atžvilgiu registracijos momentu egzistuotų absoliutūs atsisakymo pagrindai, maža to, įregistruoti nagrinėjami prekių ženklai nebegalėtų būti panaikinti pagal Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnį dėl to, kad paraiškos pateikimo dieną jie galėjo būti įregistruoti, o Pirmosios instancijos teismas aiškiai neatsižvelgtų į pokyčius, įvykusius nuo paraiškos pateikimo iki registracijos. Apeliantė mano, jog tokia situacija nepagrįstai palankesnė asmeniui nei viešajam interesui, o tai nesuderinama su Reglamento Nr. 40/94 7 ir 51 straipsnių atliekama apsaugos funkcija.
Galiausiai, dėl Pirmosios instancijos teismo argumento, susijusio su procedūros trukme, pažymėtina, kad ją gali lemti dagelis veiksnių, priklausančių ne vien nuo apeliantės, bet ir nuo paties paraišką pateikusio asmens ar trečiųjų asmenų, kaip antai Reglamente Nr. 40/94 numatytos protesto procedūros iki registracijos atveju. Be to, absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai, kuriems apeliantė nedaro ir negali daryti jokios įtakos, taip pat gali atsirasti labai greitai. Tokiose ad hoc situacijose, siekiant tinkamai įvertinti esamus interesus, pirmenybė turėtų būti teikiama viešajam interesui juo labiau, kad paraišką pateikęs asmuo, kol prekių ženklas neįregistruotas, negali visiškai pasikliauti tuo, jog jis tikrai gaus prašomą teisę į apsaugą. Vadinasi, tokiais atvejais būtų protinga atsižvelgti ir į pokyčius, įvykusius iki registracijos dienos.
Taigi dėl minėtų priežasčių reikia panaikinti skundžiamą Pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio pažeidimo.
Full & Egal Universal Law Academy