30.1.2010
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 24/39
2009 m. lapkričio 26 d.Evets Corp. pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-20/08 ir T-21/08 Evets Corp. prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
(Byla C-479/09)
2010/C 24/69
Proceso kalba: anglų
Šalys
Apeliantė: Evets Corp., atstovaujama solisitoriaus S. Ryan
Kita proceso šalis: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
Apeliantės reikalavimai
Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:
—
panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą;
—
pripažinti, kad prašymas dėl restitutio in integrum pateiktas per Reglamento Nr. 40/94 (1) 78 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą;
—
grąžinti bylas Pirmosios instancijos teismui tam, kad jis savo ruožtu galėtų grąžinti bylą Apeliacinei tarybai, siekiant, jog ji iš esmės išspręstų klausimą, ar buvo imtasi visų reikalingų priemonių pratęsti aptariamų prekių ženklų registracijos galiojimą;
—
priteisti iš VRDT bylinėjimosi Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Šis apeliacinis skundas paduotas dėl pagal Reglamento Nr. 40/94 78 straipsnio 2 dalį pateikto dėl prašymo restitutio in integrum. Aptariamo prekių ženklo galiojimas baigėsi nesumokėjus mokesčio už registracijos galiojimo pratęsimą.
2.
Prekių ženklo savininkas įpareigojo trečiąjį asmenį sumokėti mokestį už registracijos galiojimo pratęsimą. Tačiau dėl netyčinės klaidos minėtas mokestis nebuvo sumokėtas laiku.
3.
VRDT apie turėtų teisių panaikinimą pranešė profesionaliam prekių ženklo savininko atstovui, kuris trečiasis asmuo, įpareigotas sumokėti mokestį už registracijos galiojimo pratęsimą. Profesionalus atstovas šiuo pranešimus perdavė prekių ženklo savininkui, kuriuos pastarasis gavo po keleto dienų.
4.
Tada prekių ženklo savininkas pagal Reglamento Nr. 40/94 78 straipsnio 2 dalį pateikė prašymą restitutio in integrum. Šis prašymas buvo paduotas nepraėjus dviems mėnesiams po to, kai savininkas gavo pranešimus apie teisių panaikinimą, tačiau praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams po to, kai juos gavo jo atstovas.
5.
Remiantis Reglamento Nr. 40/94 78 straipsnio 2 dalimi Prašymas turi būti paduotas raštu per du mėnesius nuo termino nesilaikymo priežasties pašalinimo dienos. Šio apeliacinio skundo atveju kyla klausimas, nuo kada pradedamas skaičiuoti šis terminas.
6.
Savininkas teigia, kad reikia atsižvelgti į datą, kai jis gavo pranešimą. Jis pats prisiėmė atsakomybę, pasitelkdamas trečiąjį asmenį, sumokėti mokestį už registracijos galiojimo pratęsimą. Klaidą jis pastebėjo ir ją galėjo ištaisyti tik gavęs šį pranešimą.
7.
Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas pritarė VRDT pozicijai, pagal kurią reikia atsižvelgti į datą, kai VRDT išsiųstą pranešimą gavo savininko atstovas. VRDT rėmėsi Reglamento Nr. 2868/95 (2) 77 taisykle, numatančia, kad „bet koks VRDT pranešimas ar kitoks informacijos perdavimas tinkamai įgaliotam atstovui turi tą pačią galią, lyg jis būtų adresuotas atstovaujamam asmeniui“.
8.
Savininkas šiame apeliaciniame skunde teigia:
i)
Reglamento Nr. 2868/95 77 taisyklėje įtvirtintos nuostatos tikslas — leisti laikyti, kad kai VRDT išsiunčia šalies atstovui pranešimą dėl klausimų, kuriais šis atstovas yra įgaliotas veikti, ji įvykdo savo pareigą pranešti. Tokiu atveju VRDT nebeturi jokių pareigų. Tačiau šioje byloje tai nesvarbu.
ii)
Kalbant apie terminą, per kurį reikia sumokėti mokestį už registracijos galiojimo pratęsimą, „termino nesilaikymo priežastis“ pašalinama, kai pats prekių ženklo savininkas ir (arba) asmuo, kurį jis specialiai įpareigojo sumokėti mokestį, realiai sužino apie tai, jog ne tyčia buvo nesumokėta.
iii)
Mokesčio už registracijos galiojimo pratęsimą sumokėjimas yra paprasta finansinė operacija, kuriai atlikti nereikia būti atstovaujamam teisininko. Taigi asmuo gali pats sumokėti mokesčius ar įpareigoti tai padaryti kitą asmenį. Kai šalies „atstovas“, kuris atstovavo šaliai vykstant procedūrai Tarnyboje, nebuvo specialiai įpareigotas sumokėti mokestį už registracijos galiojimo pratęsimą, pranešimas šiam atstovui apie tai, jog nebuvo sumokėta, neturi jokios reikšmės, nes tai nėra pranešimas šaliai ir negali jam būti prilygintas. Šis atstovas nėra teisiškai įpareigotas kaip nors reaguoti į tokį pranešimą (nors iš profesinio mandagumo jis galėtų jį perduoti savo klientui).
iv)
Šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis kitiems tikslams paskirtas atstovas nėra „tinkamai įgaliotas atstovas“ kalbant apie pareigą sumokėti mokestį už registracijos galiojimo pratęsimą. Todėl tai, kad pranešimas buvo adresuotas jam, neatitinka Reglamento Nr. 2868/95 77 taisyklės ir joje įtvirtinta nuostata negali būti taikoma.
v)
Trumpai tariant, svarbus yra asmuo, kuris yra įpareigotas atlikti aptariamą užduotį. Todėl tai, kad šis asmuo sužino apie praleistą terminą, nereiškia, jog pradedamas skaičiuoti terminas prašymui pateikti.
vi)
Nors griežtai kalbant, Europos patentų konvencijos nuostatos neturi privalomosios galios Bendrijos teisėje, vis dėlto į jas reikia kuo labiau atsižvelgti. Kai egzistuoja Europos patentų tarnybos praktika dėl identiškai suformuluotos nuostatos, ypač pageidautina, kad ši formuluotė būti aiškinama taip pat. Jei aiškinama skirtingai, tai reikia, kad vienas iš aiškinimo variantų yra klaidingas. Apeliantė tvirtina, kad paraleliai priimti Europos patentų tarnybos sprendimai yra teisingi, kaip ir juose pateikiami argumentai.
(1) 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146)
(2) 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 2868/95 skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 t., 1 t., p. 189)
Full & Egal Universal Law Academy