13.3.2010
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 63/23
2009 m. gruodžio 4 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-263/07 Estija prieš Komisiją
(Byla C-505/09 P)
2010/C 63/38
Proceso kalba: estų
Šalys
Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama E. Kružíková, E. White ir E. Randvere
Kitos proceso šalys: Estijos Respublika, Lietuvos Respublika, Slovakijos Respublika ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti ginčijamą sprendimą.
—
Priteisti iš Estijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Komisija mano, kad Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (toliau — teismas) sprendimas naikintinas dėl tokių priežasčių:
1.
Teismas pažeidė Europos Bendrijų Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, nusprendęs, jog ieškinys dėl 2007 m. gegužės 4 d. Komisijos sprendimo (dėl nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų paskirstymo plano, kurį Estija pateikė pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB (1)) 1 straipsnio 3 ir 4 punktų, 2 straipsnio 3 ir 4 punktų bei 3 straipsnio 2 ir 3 dalių priimtinas. Teismas klaidingai pripažino ieškinį priimtinu dėl viso sprendimo, nors ieškovė išdėstė panaikinimo pagrindus tik dėl 1 straipsnio 1 ir 2 punktų, 2 straipsnio 1 ir 2 punktų bei 3 straipsnio 1 dalies.
2.
Teismas padarė klaidą dėl direktyvos 9 straipsnio 1 ir 3 dalių, nustatydamas Komisijos kontrolės įgaliojimų bei jos kompetencijos pagal direktyvos 9 straipsnio 3 dalį apimtį, neteisingai išaiškinęs vienodo požiūrio principą bei direktyvos tikslą. Paskirstymo planai nėra klasikinės direktyvos įgyvendinimo priemonės, vertinamos a posteriori. Jeigu būtų pritarta tam, kad kiekviena valstybė narė naudotųsi nuosavais, netikrinamais duomenimis, kiltų nevienodo valstybių narių vertinimo pavojus. Tačiau direktyvos tikslai gali būti pasiekti tik tuomet, jei leidimų paklausa viršytų pasiūlą. Būtina skirti maksimalų visų paskirstytinų leidimų kiekį bei visų paskirstytinų leidimų kiekį.
3.
Teismas neteisingai išaiškino gero administravimo principo apimtį. Už paskirstymo plano paruošimą atsakinga valstybė narė, o Komisija turi užduotį ne ištaisyti jo spragas, o įvertinti paskirstymo plano atitiktį direktyvai.
4.
Teismas teisinių požiūriu klaidingai įvertino Komisijos sprendimo nuostatas, padaręs prielaidą, jog 1 straipsnio 1 ir 2 punktų, 2 straipsnio 1 ir 2 punktų bei 3 straipsnio 1 dalies negalima atskirti nuo kitų Komisijos sprendimo nuostatų, ir panaikinęs visą sprendimą. Iš tikrųjų nuostatos nėra neatsiejamos, nes iš Komisijos sprendimo struktūros ir pagrindimo aiškiai matyti, kad kiekvienas 2 straipsnio punktas neatsiejamai susijęs su atitinkamu 1 straipsnio punktu, tačiau nėra neatskiriamas nuo kitų 2 straipsnio punktų. Tas pats pasakytina apie 1 straipsnio punktus.
(1) 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631).
Full & Egal Universal Law Academy