27.3.2010
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 80/10
2009 m. gruodžio 23 d.Bank Melli Iran pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) priimto sprendimo byloje T-390/08 Bank Melli Iran prieš Tarybą
(Byla C-548/09 P)
2010/C 80/17
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Apeliantas: Bank Melli Iran, atstovaujamas advokato L. Defalque
Kitos proceso šalys: Europos Sąjungos Taryba, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Europos Komisija
Apelianto reikalavimai
—
Panaikinti 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos sprendimą byloje T-390/08 Bank Melli Iran prieš Tarybą, perduotą ieškovui 2009 m. spalio 15 d.
—
Patenkinti apelianto nurodytus reikalavimus Pirmosios instancijos teisme
—
Priteisti iš atsakovės bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Savo apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantas nurodo tris pagrindinius ir tris papildomus pagrindus.
Savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu jis tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nemanydamas, kad Reglamento 423/207 (1) 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga nusiųsti individualų pranešimą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio nesilaikant aktas panaikinamas. Iš tikrųjų, tai, kad apie sprendimą įšaldyti apelianto dukterinės įmonės Paryžiuje lėšas informavo Commission bancaire française, o ne Taryba, negali tenkinti reglamente numatytų pranešimo reikalavimų ir dėl to yra Bendrijos viešosios tvarkos normos pažeidimas.
Antruoju pagrindu apeliantas tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą aiškindamas Reglamento Nr. 423/2007 teisinį pagrindą. Sutikdamas, kad šis reglamentas ir ginčijamas sprendimas priimami kvalifikuotąja balsų dauguma vien tik pagal EB 60 ir 301 straipsnius, Pirmosios instancijos teismas pažeidė Sutarties esminius procedūrinius reikalavimus. Kadangi šis reglamentas ir šis sprendimas taikomas subjektams, kurie dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, yra tiesiogiai su ja susiję ar teikia paramą, šie aktai patenka į EB 60 ir 301 straipsnių taikymo sritį ir taip pat turi būti pagrįsti EB 308 straipsniu, reikalaujančiu vieningo balsavimo.
Trečiuoju pagrindu Bank Melli Iran tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą aiškindamas teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą koncepciją, nes manė esantis pakankamai informuotas savo kontrolei atlikti, iš Tarybos negavęs jokių įrodymų ginčijamo sprendimo motyvams įrodyti, nei iki pareiškiant ieškinį, nei po to.
Papildomai apeliantas, pirma, kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidą ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, manydamas, kad Taryba pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį turi savarankiškus vertinimo įgaliojimus, nors jos kompetencija buvo ribota dėl to, kad ribojančias priemones turėjo priimti Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.
Apeliantas nurodo, antra, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisinių aplinkybių vertinimo klaidą dėl jo nuosavybės teisių, nes nusprendė, jog ginčijamais aktais siekiamų tikslų palaikyti taiką ir tarptautinį saugumą svarba pateisina pagrindinių teisių, tarp kurių –nuosavybės teisė ir teisė verstis ekonomine veikla, apribojimą.
Galiausiai jis tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, įtraukdamas į jį sąrašą asmenų, kurių lėšos turėjo būti įšaldytos, nes apeliantas neprisidėjo prie Irano branduolinės programos ir nėra susijęs su subjektais, kurie prie jos prisidėjo.
(1) 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1).
Full & Egal Universal Law Academy