TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) NUTARTIS
2013 m. spalio 1 d. ( *1 )
„Bylinėjimosi išlaidų nustatymas“
Byloje C‑521/09 P-DEP
dėl 2013 m. sausio 14 d. pateikto prašymo nustatyti atlygintinas bylinėjimosi išlaidas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 145 straipsnį
Elf Aquitaine SA, įsteigta Kurbevua (Prancūzija), atstovaujama advokatų E. Morgan de Rivery ir É. Chassaing,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Ronkes Agerbeek ir F. Castillo de la Torre, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Jarašiūnas, teisėjai A. Ó Caoimh (pranešėjas) ir C. G. Fernlund,
generalinis advokatas P. Mengozzi,
kancleris A. Calot Escobar,
susipažinęs su generalinio advokato nuomone,
priima šią
Nutartį
1
Šioje byloje siekiama nustatyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas Elf Aquitaine SA (toliau – Elf Aquitaine) per procesą pirmojoje instancijoje, dėl kurio buvo pateiktas apeliacinis skundas ir priimtas 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją (C-521/09 P, Rink. p. I-8947).
2
Šiuo apeliaciniu skundu Elf Aquitaine Teisingumo Teismo prašė panaikinti 2009 m. rugsėjo 30 d. Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo sprendimą Elf Aquitaine prieš Komisiją (T‑174/05, toliau – apeliacine tvarka apskųstas sprendimas).
3
Minėtu 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimu Elf Aquitaine prieš Komisiją Teisingumo Teismas panaikino apeliacine tvarka apskųstą sprendimą, pats priėmė galutinį sprendimą byloje ir panaikino 2005 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimą C(2004) 4876 galutinis dėl tyrimo pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/E-1/37.773 – MCAA).
4
Kadangi nagrinėjant apeliacinį skundą dalis ir Elf Aquitaine, ir Europos Komisijos reikalavimų buvo atmesta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kiekviena iš jų turi padengti savo pačios per šį procesą patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5
Tačiau, kiek tai susiję su per procesą pirmojoje instancijoje patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, kadangi galiausiai Komisija pralaimėjo bylą, jai buvo nurodyta padengti šioje instancijoje patirtas išlaidas.
6
Elf Aquitaine ir Komisijai nesusitarus dėl minėtoje instancijoje patirtų atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumos, Elf Aquitaine pateikė ši prašymą.
Šalių argumentai
7
Elf Aquitaine Teisingumo Teismo prašo nuspręsti, kad vykstant procesui pirmojoje instancijoje jos patirtų bylinėjimosi išlaidų suma, kurią Komisija turi atlyginti, yra 255620,45 euro „be mokesčių“, iš kurių 251097,99 euro yra honoraras advokatams, o 4522,46 euro – kitos išlaidos, įskaitant išlaidas kelionėms. Ši bendrovė iš esmės teigia, kad reikalaujamos sumos buvo įvertintos remiantis Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje nustatytais kriterijais. Šiuo klausimu ji ypač pabrėžia bylos, kurioje priimtas minėtas 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją, sudėtingumą, jos svarbą Sąjungos teisės požiūriu, atlikto darbo apimtį ir savo ekonominį interesą šioje byloje.
8
Komisija mano, kad Elf Aquitaine prašyme nurodytas didesnis nei 1000 darbo, kurį atliko 19 advokatų, valandų skaičius aiškiai viršija tai, ką būtų galima laikyti būtinomis proceso pirmojoje instancijoje išlaidomis. Šiuo klausimu Komisija ginčija teiginį, kad minėta byla buvo ypač sudėtinga ir svarbi konkurencijos teisės požiūriu arba ieškovės ekonominiams interesams. Be to, dėl darbo, už kurio valandas prašoma atlyginti, apimties Komisija teigia, kad į nagrinėjamas honorarų pažymas įtrauktos paslaugos, nebūtinos procesui pirmojoje instancijoje. Komisija pripažįsta, kad Elf Aquitaine prašyme nurodytas 244 eurų vidutinis valandinis atlygis yra priimtinas, tačiau mano, kad atlygintinų honorarų advokatams suma turėtų būti 24400 eurų, o tai atitiktų 100 darbo valandų. Dėl su honorarais advokatams nesusijusių kitų išlaidų Komisija mano, kad atlygintinas jų dydis neturi viršyti 2000 eurų.
Teisingumo Teismo vertinimas
9
Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį, taikoma apeliaciniam procesui remiantis to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį „bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime arba nutartyje, kuriais užbaigiamas procesas“. Taigi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą.
10
Kadangi apeliacine tvarka apskųstas sprendimas buvo panaikintas ir Teisingumo Teismas pats priėmė galutinį sprendimą byloje, reikia konstatuoti, kad būtent minėtu 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimu Elf Aquitaine prieš Komisiją buvo užbaigtas procesas pirmojoje instancijoje. Be to, kadangi buvo panaikintas visas apeliacine tvarka apskųstas sprendimas, nebeliko jokio Bendrojo Teismo sprendimo dėl per jame vykusį procesą patirtų bylinėjimosi išlaidų.
11
Panašioje situacijoje Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs turįs kompetenciją nuspręsti dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas per Bendrajame Teisme vykusį procesą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Nutarties Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją, C‑326/05 P‑DEP, 9 ir 37 punktus).
12
Šiomis aplinkybėmis, skirtingai nuo prašymų, dėl kurių buvo priimtos 2005 m. lapkričio 17 d. Nutartis Matratzen Concord prieš VRDT (C‑3/03 P-DEP, 2 ir 14 punktai) ir 2008 m. sausio 11 d. Nutartis CEF ir CEF Holdings prieš Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie (C‑105/04 P‑DEP ir C‑113/04 P‑DEP, 21 ir 22 punktai), nagrinėjamas prašymas nustatyti bylinėjimosi išlaidas, nors ir susijęs su pirmojoje instancijoje patirtomis išlaidomis, vis dėlto patenka į Teisingumo Teismo kompetenciją.
13
Taigi primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio b punktą, taikomą apeliaciniam procesui remiantis to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, taip pat pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b punktą atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis laikomos „būtinosios išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys, pirmiausia kelionės bei gyvenimo išlaidos ir atstovo, patarėjo arba advokato atlyginimas“.
14
Iš šio 144 straipsnio b punkto matyti, kad atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis laikomos, pirma, tik dėl proceso patirtos išlaidos ir, antra, tik šiuo tikslu būtinos išlaidos (šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 9 d. Nutarties Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85 DEP, 14 punktą ir 2013 m. vasario 28 d. Nutarties Comunidad autónoma de La Rioja prieš Diputación Foral de Vizcaya ir kt., C‑465/09 P‑DEP, 22 punktą).
15
Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teismas turi teisę nustatyti ne honorarus, kuriuos šalys turi sumokėti savo pačių advokatams, bet sumą, kurios neviršijant šie honorarai gali būti išieškoti iš šalies, turinčios atlyginti bylinėjimosi išlaidas (žr., be kita ko, 1985 m. lapkričio 26 d. Nutarties Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją, 318/82, Rink. p. 3727, 2 punktą ir 2012 m. birželio 7 d. Nutarties France Télévisions prieš TF1, C‑451/10 P‑DEP, 19 punktą). Nagrinėdamas prašymą nustatyti bylinėjimosi išlaidas šis teismas neturi atsižvelgti nei į honorarų advokatams nacionalinį tarifą, nei į galimą suinteresuotosios šalies ir jos atstovų ar patarėjų susitarimą šiuo klausimu (žr., be kita ko, minėtos Nutarties Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją 2 punktą ir 1994 m. lapkričio 30 d. Nutarties British Aerospace prieš Komisiją, C-294/90 DEP, Rink. p. I-5423, 10 punktą).
16
Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kadangi Sąjungos teisėje nėra nuostatų dėl honorarų tarifų ar būtino darbo laiko, Sąjungos teismas savo nuožiūra vertina turimus duomenis ir atsižvelgia į ginčo dalyką ir rūšį, jo svarbą Sąjungos teisės požiūriu, bylos sudėtingumą, darbo, kurį dėl teismo proceso galbūt turėjo atlikti procese dalyvavę atstovai ir patarėjai, apimtį ir į ginčo svarbą šalių ekonominiams interesams (žr., be kita ko, 1981 m. liepos 1 d. Nutarties DGV ir kt. prieš CEE, 241/78, 242/78 ir 246/78-249/78, Rink. p. 1731, 3 punktą ir 2013 m. gegužės 16 d. Nutarties Deoleo prieš Aceites del Sur-Coosur, C‑498/07 P‑DEP, 20 punktą).
17
Tai yra tos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti nustatant atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą šioje byloje.
18
Visų pirma, kalbant apie ginčo dalyką ir rūšį svarbu priminti, kad šiuo atveju reikia nustatyti ne per apeliacinį procesą Teisingumo Teisme, bet per procesą pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl šios priežasties Elf Aquitaine argumentai, susiję su apeliaciniu procesu, kuriame priimtas minėtas 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją, neturi reikšmės.
19
Taigi, nors, kaip priminė Komisija, su pažeidimu, dėl kurio priimtas šios nutarties 3 punkte minėtas jos sprendimas, susijusios faktinės aplinkybės nebuvo nagrinėjamos Bendrajame Teisme, iš apeliacine tvarka apskųsto sprendimo 40 ir 129–176 punktų matyti, kad per procesą pirmojoje instancijoje, be kelių teisės klausimų, buvo nagrinėtas faktinio pobūdžio klausimas dėl to, ar atsakant į Komisijos pranešimą apie kaltinimus ieškovės pateiktos informacijos visuma patvirtino ieškovės dukterinės bendrovės, iš pradžių vadintos Elf Atochem SA, vėliau – Atofina SA, o paduodant apeliacinį skundą, dėl kurio priimtas minėtas 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją,– Arkema SA, savarankiškumą rinkoje.
20
Antra, kiek tai susiję su ginčo svarba Sąjungos teisės požiūriu ir su bylos sudėtingumu, iš minėto sprendimo matyti, kad pirmojoje instancijoje buvo iškelti keli pakankamai sudėtingi teisės klausimai, aiškiai svarbūs tinkamam Sąjungos konkurencijos teisės supratimui ir taikymui. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, skirtingai, nei teigia Komisija, tam tikri su Sąjungos teise susiję klausimai, kilę dėl paneigiamos prezumpcijos, kad patronuojančioji bendrovė, turinti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, faktiškai daro jai lemiamą įtaką, nebuvo aiškiai išspęsti tuo metu, kai vyko procesas Pirmosios instancijos teisme, t. y. prieš paskelbiant, pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C-97/08 P, Rink. p. I-8237).
21
Trečia, kalbant apie ginčo įtaką šalių ekonominiams interesams, pripažintina, kad, skirtingai, nei teigia Komisija, kadangi ginčas buvo susijęs su 45 mln. eurų dydžio bauda, jo ekonominė svarba ieškovei buvo bent jau nemenka.
22
Ketvirta, dėl atlikto darbo apimties iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad atsižvelgiant į kiekvienos bylos požymius, kurių vienas svarbiausių yra jos sudėtingumas, atlygis keliems advokatams gali būti laikomas patenkančiu į sąvoką „būtinosios išlaidos“, kaip jos suprantamos pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio b punktą (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1994 m. kovo 15 d. Nutarties ENU prieš Komisiją, C‑107/91 DEP, 22 punktą ir minėtos Nutarties Deoleo prieš Aceites del Sur-Coosur 27 punktą). Taigi nustatant atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį reikia atsižvelgti, be kita ko, į bendrą darbo, kuris gali būti objektyviai būtinas byloje, valandų skaičių, nesvarbu, kiek advokatų galėjo pasidalyti teikiamas paslaugas (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėtos Nutarties CEF ir CEF Holdings prieš Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie 42 punktą; minėtos Nutarties France Télévisions prieš TF1 28 punktą bei minėtos Nutarties Deoleo prieš Aceites del Sur-Coosur 28 punktą).
23
Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šios nutarties 14 ir 15 punktuose minėtą teismo praktiką, reikia pažymėti, kad tam tikra 1000 darbo, atlikto 19 advokatų, valandų dalis nebuvo būtina bylai, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio b punktą. Pavyzdžiui, iš Elf Aquitaine prie prašymo pridėtų honorarų pažymų matyti, kad šie honorarai buvo sumokėti už labai detalius tyrimus, atliktus bendrovių teisės ir aplinkos teisės srityje, nors, atsižvelgiant į Sąjungos konkurencijos teisėje gerai nusistovėjusią sąvoką „įmonė“, šie tyrimai neturėjo didelės reikšmės bylai.
24
Galiausiai, kadangi prašyme nustatyti bylinėjimosi išlaidas ieškovė nurodė honorarų advokatams sumą „be mokesčių“, primintina, kad ši bendrovė, kaip prekybos bendrovė, yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, todėl turi teisę susigrąžinti šio mokesčio sumą, sumokėtą kartu su minėtais honorarais, taigi, apskaičiuojant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas į šią sumą nereikia atsižvelgti (be kita ko, šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 16 d. Nutarties Hüls prieš Komisiją, C‑137/92 P‑DEP, 20 punktą; 2012 m. liepos 10 d. Nutarties Norma Lebensmittelfilialbetrieb prieš Yorma’s, C‑191/11 P‑DEP, 24 punktą ir minėtos Nutarties Deoleo prieš Aceites del Sur-Coosur 32 punktą).
25
Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus ir išnagrinėjęs ieškovės pateiktus dokumentus, Teisingumo Teismas mano, kad tinkama honorarų advokatams, atlygintinų pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnį, suma yra 90000 eurų.
26
Kalbant apie kitas išlaidas, įskaitant išlaidas kelionėms, pakanka konstatuoti, kad, prašyme nustatyti bylinėjimosi išlaidas nesant detalesnių paaiškinimų, dalies šių prašyme nurodytų išlaidų būtinumas procesui pirmojoje instancijoje neįrodytas.
27
Taigi kitų išlaidų nei honorarai advokatams suma įvertintina 3000 eurų.
28
Iš visų pateiktų argumentų matyti, kad, teisingai įvertinus per procesą pirmojoje instancijoje patirtas atlygintinas bylinėjimosi išlaidas, bendra jų sumą yra 93000 eurų.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nutaria:
Bendra bylinėjimosi išlaidų suma, kurią Europos Komisija turi atlyginti Elf Aquitaine SA pagal 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Elf Aquitaine prieš Komisiją (C‑521/09 P), yra 93000 eurų.
Parašai.
( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.
Full & Egal Universal Law Academy