11.2.2012
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 39/4
2011 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas byloje (Hof van Cassatie van België (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) J Jan Voogsgeerd prieš Navimer SA
(Byla C-384/10) (1)
(Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės - Darbo sutartis - Šalių pasirinkimas - Teisės, taikytinos nesant šalių pasirinkimo, privalomos normos - Šios teisės nustatymas - Darbuotojas, dirbantis keliose susitariančiosiose valstybėse)
2012/C 39/06
Proceso kalba: olandų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Hof van Cassatie van België
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovas: Jan Voogsgeerd
Atsakovė: Navimer SA
Dalykas
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Hof van Cassatie van België — Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pasirašytos Romoje 1980 m. birželio 19 d. (OL L 226, 1980, p. 1), 6 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimas — Nesant pasirinkimo taikoma teisė — Darbo sutartis — Darbuotojas, paprastai dirbantis ne vienoje šalyje — Vyriausiasis laivo mechanikas.
Rezoliucinė dalis
1.
Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas visų pirma turi nustatyti, ar valstybė, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, paprastai dirba, yra valstybė, kurioje arba iš kurios, atsižvelgiant į visas tą darbą apibūdinančias aplinkybes, darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui.
2.
Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad negali priimti sprendimo nagrinėjamoje byloje pagal minėtos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą, Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip:
—
sąvoką „darbdavio verslo vieta“ reikia suprasti tik kaip verslo vietą, kur darbuotojas buvo įdarbintas, o ne vietą, kur jis faktiškai dirba,
—
teisinio subjektiškumo turėjimas nėra reikalavimas, kurį turi atitikti darbdavio verslo vieta, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą,
—
kitos įmonės, su kuria įmonė, formaliai nurodyta kaip darbdavė, turi santykių, verslo vieta gali būti laikoma „verslo vieta“, jei objektyvūs duomenys leidžia nustatyti, kad reali padėtis skiriasi nuo tos, kuri nurodyta sutartyje, net jei įgaliojimai duoti nurodymus tai kitai įmonei formaliai nebuvo perleisti.
(1) OL C 317, 2010 11 20.
Full & Egal Universal Law Academy