GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2011 m. balandžio 14 d.(1)
Byla C‑53/10
Land Hessen
prieš
Franz Mücksch OHG
(Bundesverwaltungsgericht (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Aplinka – Didelių su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolė – Tinkami atstumai tarp objektų, kuriuose yra pavojingų medžiagų, ir viešojo naudojimo pastatų bei visuomenės lankomų vietų“
1. Nagrinėdamas atvejį, kai buvo priimtas pirminis sprendimas, susijęs su sodo prekių prekybos centro statyba sklype, kuriame anksčiau buvo įrengti metalo laužo perdirbimo įrenginiai ir kuris yra teritorijoje, kur jau pastatyti mažmeninės ir didmeninės prekybos objektai, dirbtuvės bei viešbutis, tačiau kuri yra šalia objekto, kur laikomos pavojingos medžiagos ir kuris dėl šios priežasties patenka į Seveso II direktyvos(2) taikymo sritį, Vokietijos Bundesverwaltungsgericht (Vyriausiasis federalinis administracinis teismas) prašo išaiškinti teritorijų planavimo institucijoms nustatytas pareigas.
2. Keliami klausimai yra susiję su pareiga užtikrinti, kad politika būtų formuojama ir įgyvendinama atsižvelgiant į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus tarp riziką keliančių objektų ir viešojo naudojimo pastatų bei visuomenės lankomų vietų.
3. Ar ši pareiga taikoma tik žemėtvarkos(3) (t. y. politikos, susijusios su žemės naudojimu didelėse teritorijose nustatytomis ribomis) lygmeniu, ar ir priimant atskirus sprendimus teritorijų planavimo srityje? O ten, kur šiuo metu yra viešojo naudojimo pastatų, esančių aplink objektą nustatytoje „pavojaus zonoje“, – ar turi būti keičiamas tokios zonos naudojimas siekiant ilgalaikio tikslo išlaikyti tinkamus atstumus, ar leistina tiesiog užtikrinti, kad naujasis naudojimas atitiktų esamą padėtį?
4. Tokie klausimai kyla aplinkybėmis, kuriomis, viena vertus, faktiškai nėra parengtas joks atitinkamos teritorijos detalusis žemėtvarkos planas ir, kita vertus, nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas išduoti statybos leidimą, jeigu nustatoma, kad planuojamos statybos atitinka tam tikrus nustatytus reikalavimus. Šioje byloje dėl statybų esamam objektui nebūtų nustatyti griežtesni avarijų prevencijos reikalavimai.
Seveso II direktyva
5. 1 straipsnyje numatyta, kad šios direktyvos „tikslas – su pavojingomis medžiagomis susijusių didelių avarijų prevencija ir jų padarinių žmonėms bei aplinkai ribojimas, kad visoje Bendrijoje būtų galima nuosekliai ir veiksmingai užtikrinti aukštą apsaugos lygį“. Daugelis jos nuostatų skirtos užtikrinti, kad objektų, kuriuose laikomų pavojingų medžiagų kiekiai viršija nustatytus kiekius, valdytojai imtųsi būtinų prevencinių priemonių, kad būtų išvengta avarijų ir parengti avariniai planai tiems atvejams, jeigu vis dėlto avarija įvyktų. Kitomis nuostatomis siekiama, kad atitinkami objektai būtų išdėstyti taip, kad būtų ribojami tokios avarijos padariniai.
6. Šiuo klausimu 4 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „kadangi po Bopalo ir Meksiko avarijų, parodžiusių, kokie kyla pavojai, kai pavojingi objektai ir gyvenamieji namai yra netoli vienas kito, 1989 m. spalio 16 d. Taryba savo rezoliucijoje paragino Komisiją į Direktyvą 82/501/EEB(4) įtraukti nuostatas dėl žemėtvarkos planavimo kontrolės tais atvejais, kai duodamas leidimas naujiems įrenginiams arba kai vyksta miesto statyba aplink jau esančius įrenginius“.
7. 22 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „siekiant geriau apsaugoti gyvenamuosius rajonus, intensyvaus visuomeninio gyvenimo vietas [visuomenės lankomas vietas] ir ypač jautrias ar susirūpinimą keliančias gamtos vietoves, žemėtvarka ir (arba) kita valstybių narių atitinkama politika turėtų būti nukreipta taip, kad būtų įmanoma kuo ilgiau [ilgalaikėje ateityje] išlaikyti reikiamą atstumą tarp tokių vietų ir pavojų keliančių objektų, o jau esamuose objektuose būtina atsižvelgti į papildomas technines priemones, kad žmonėms negrėstų dar didesnis pavojus“.
8. Direktyvos 12 straipsnis pavadintas „Žemėtvarka“. 12 straipsnio 1 dalyje numatyta:
Valstybės narės užtikrina, kad jų žemėtvarkos politikoje ir (arba) kitoje atitinkamoje politikoje būtų atsižvelgiama į stambių avarijų prevencijos ir jų padarinių apribojimo uždavinius. Šiuos uždavinius jos turi įgyvendinti kontroliuodamos:
a) naujų objektų išdėstymą;
b) esamų objektų modifikacijas pagal 10 straipsnį(5);
c) naujas statybas, tokias kaip susisiekimo keliai, visuomenės dažnai lankomos vietos [visuomenės lankomos vietos] ir gyvenamieji rajonai netoli objektų, kurių vieta ar išdėstymas didina stambių avarijų riziką ir pasekmes.
Valstybės narės užtikrina, kad formuojant jų žemėtvarkos ir (arba) kitą atitinkamą politiką ir nustatant tos politikos įgyvendinimo tvarką būtų atsižvelgiama į būtinybę [ilgalaikėje ateityje] išlaikyti tinkamus atstumus tarp objektų, kuriems taikoma ši direktyva, ir gyvenamųjų rajonų, [viešojo naudojimo] pastatų ir visuomenės naudojamų [lankomų] vietų, pagrindinių transporto maršrutų, kiek tai įmanoma, poilsio zonų ir ypatingai jautrių ar susirūpinimą keliančių gamtos plotų, o jau esamų objektų atveju – į būtinybę imtis pagal 5 straipsnį(6) papildomų techninių priemonių, kad nedidėtų žmonėms keliamas pavojus.“(7)
Svarbūs Vokietijos teisės aktai
9. Vokietijos Statybos kodekso(8) 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas savivaldybėms prireikus parengti detaliuosius žemėtvarkos planus, būtinus miestams statyti. 1 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad rengiant tokius planus būtina teisingai įvertinti visus įvairiausius viešuosius ir privačiuosius interesus.
10. Statybos kodekso 34 straipsnio „Leidimas įgyvendinti projektą užstatytose vietovėse“ 1 dalyje numatyta:
„Užstatytose vietovėse įgyvendinti projektą leidžiama, jei, atsižvelgiant į statybų pobūdį ir apimtis, statybų metodą ir užstatomą žemės plotą, šis projektas dera prie jo artimiausios aplinkos ir jei užtikrinamas komunalinių paslaugų teikimas. Reikalavimai, susiję su sveiko gyvenimo ir darbo sąlygomis, turi būti įvykdyti; bendras vietovės vaizdas negali būti pakeistas.“
11. Paprastai tais atvejais, kai nėra parengto tam tikros teritorijos detaliojo žemėtvarkos plano, teritorijų planavimo institucijos neturi diskrecijos nepriimti pirminio sprendimo, jeigu projektas atitinka Statybos kodekso 34 straipsnio reikalavimus. Joms nei privaloma, nei leidžiama toliau vertinti viešuosius ir privačiuosius interesus – to reikalaujama rengiant detalųjį planą.
12. Kalbant apie regionui reikšmingus teritorijų planavimo projektus ir priemones, reikia pažymėti, kad Apsaugos nuo taršos įstatymo(9) 50 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas plotus, numatytus konkrečiam naudojimui, išdėstyti taip, kad būtų kuo labiau išvengta žalingo poveikio aplinkai ir poveikio, kurį sukelia pramoninėse zonose įvykusios didelės avarijos pagal Seveso II direktyvos 3 straipsnio 5 dalį(10), išimtinai arba daugiausia gyvenamųjų rajonų zonoms bei kitoms saugotinoms zonoms, ypač visuomenės lankomoms vietoms, pagrindiniams transporto maršrutams, poilsio zonoms ir aplinkos apsaugos požiūriu ypač susirūpinimą keliančioms ar jautrioms zonoms ir viešojo naudojimo pastatams.
13. Galiausiai Dvyliktojo nutarimo, įgyvendinančio Apsaugos nuo taršos įstatymą(11), 3 punkte numatytas reikalavimas veiklos vykdytojams pavojų keliančiuose objektuose ypač imtis reikiamų priemonių didelėms avarijoms išvengti ir kuo labiau sumažinti tokių avarijų padarinius.
Faktai, procesas ir prejudiciniai klausimai
14. Darmštato miestas priėmė Franz Mücksch OHG (toliau – Mücksch) skirtą pirminį sprendimą(12), susijusį su sodo prekių prekybos centro (prekybos plotas – 9 368 m2) statyba šiai įmonei priklausančiame pramoninėje zonoje į šiaurės vakarus nuo miesto esančiame žemės sklype, kuriame iki tol stovėjo metalo laužo perdirbimo įrenginiai. Aplink statybos sklypą yra mažmeninės ir didmeninės prekybos objektų, dirbtuvių ir viešbutis. Iš šiaurinės pusės sklypas ribojasi su geležinkelio linijomis, už kurių stovi Merck KG aA (toliau – Merck) priklausantys pramoniniai pastatai, patenkantys į Seveso II direktyvos ir Dvyliktojo nutarimo, įgyvendinančio Apsaugos nuo taršos įstatymą, taikymo sritį(13). Pasirodo, kad nėra parengtas šios teritorijos detalusis planas(14), ir šis projektas nėra „svarbus regionui“, kaip tai suprantama pagal Apsaugos nuo taršos įstatymo 50 straipsnį.
15. Merck apskundė pirminį sprendimą ir Heseno žemė (vietos valdžios institucija, kurios teritorijoje yra Darmštatas) turi priimti sprendimą dėl šio skundo. Mücksch prašo šį skundą atmesti.
16. Vykstant procesui buvo parengta ekspertizės išvada dėl poveikio, kurioje remiantis Federalinės aplinkos ministerijos gairėmis nurodyti saugos atstumai, susiję su nustatytais Merck teritorijoje galinčiais kilti pavojais. Visas Mücksch žemės sklypas patenka į šią zoną.
17. Pirmojoje instancijoje Heseno žemei buvo nurodyta atmesti Merck skundą. Merck ir Heseno žemės apeliaciniai skundai buvo atmesti ir šios šalys pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jos teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neaiškino nacionalinės teisės remdamasis Seveso II direktyva, pagal kurios 12 straipsnio 1 dalį, jų teigimu, negalima leisti įgyvendinti Mücksch projektą.
18. Bundesverwaltungsgericht nurodo, kad remiantis vien nacionaline teise statyti sodo prekių prekybos centrą leidžiama, todėl skundai turi būti atmesti. Centras „dera“ prie aplinkos, kaip tai suprantama pagal Statybos kodekso 34 straipsnio 1 dalį, ir yra tinkamai atsižvelgta į gretimus statinius, įskaitant Merck priklausančius pastatus; jeigu jis bus pastatytas, Merck atžvilgiu didelių avarijų prevencijos taisyklėmis jau nustatyti reikalavimai nepasikeis. Be to, šis projektas atitinka sveiko gyvenimo ir darbo sąlygų reikalavimus. Taip pat nėra priežasčių nesuteikti leidimo Apsaugos nuo taršos įstatyme numatytais pagrindais. Todėl teritorijų planavimo institucijos sprendimas, kuris esant tokioms aplinkybėms negali būti priimtas jos nuožiūra, privalo būti teigiamas.
19. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar remiantis Seveso II direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi, siekiant išlaikyti „tinkamus atstumus“, šalia objekto, kuriam taikoma ši direktyva, turi būti pakeistas žemės naudojimas. Jeigu jis turi būti pakeistas, nacionalinė teisė turėtų būti aiškinama ir taikoma remiantis tokiu reikalavimu. Šiuo požiūriu kyla klausimas, ar 12 straipsnio 1 dalis apima tik politinį žemėtvarkos planavimo lygmenį, ar ir konkretų planavimo taisyklių taikymą atskirais atvejais. Pastaruoju atveju svarbu žinoti, ar esant mišriai žemės naudojimo paskirčiai (kaip šioje byloje) direktyvoje yra įtvirtintas draudimas keisti paskirtį, jeigu toks pakeitimas neatitinka privalomo ilgalaikio tikslo išlaikyti tinkamus atstumus, arba ar nacionalinėmis teisės normomis, pagal kurias norint taip pakeisti paskirtį reikia gauti leidimą, pakankamai atsižvelgiama į šį tikslą.
20. Todėl Bundesverwaltungsgericht Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Seveso II direktyvos] 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje įtvirtintos valstybių narių pareigos, pirmiausia pareiga formuojant savo žemėtvarkos politiką ir nustatant tos politikos įgyvendinimo tvarką atsižvelgti į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus tarp objektų, kuriems taikoma ši direktyva, ir viešojo naudojimo pastatų, taikomos tik teritorijų planavimo subjektams, kurie turi nuspręsti dėl teritorijų naudojimo įvertinę paveikiamus viešuosius ir privačiuosius interesus, ar ir valdžios institucijoms, įgaliotoms išduoti statybos leidimus, kurios ribotos kompetencijos pagrindu priima sprendimą leisti įgyvendinti projektą jau užstatytoje teritorijoje?
2. Jei Seveso II direktyvos 12 straipsnio 1 dalis taikoma ir valdžios institucijoms, įgaliotoms išduoti statybos leidimus, kurios ribotos kompetencijos pagrindu priima sprendimą leisti įgyvendinti projektą jau užstatytoje teritorijoje:
ar minėtos pareigos apima draudimą leisti statyti viešojo naudojimo pastatą, kuris – remiantis planavimo srityje taikomais principais – nėra nutolęs tinkamu atstumu nuo esamo objekto, jei atstumu, kuris nėra didesnis ar gerokai didesnis už paminėtą, jau yra keletas panašių viešojo naudojimo pastatų, jei dėl naujo projekto vykdytojas neturi įvykdyti papildomų reikalavimų avarijos pasekmėms apriboti ir jei laikomasi reikalavimų, susijusių su sveiko gyvenimo ir darbo sąlygomis?
3. Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
Ar teisės normoje, pagal kurią privaloma leisti statyti viešojo naudojimo pastatą ankstesniame klausime numatytomis aplinkybėmis, pakankamai atsižvelgiama į būtinybę išlaikyti atstumą?“
21. Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė Mücksch, Merck, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visų jų atstovai dalyvavo 2011 m. sausio 27 d. posėdyje.
Vertinimas
22. Kaip esu nurodžiusi, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą keliami du pagrindiniai klausimai. Pirmiausia, ar direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi pareigos nustatomos tik žemėtvarkos planavimo lygmeniu, ar ir atskirų sprendimų išduoti arba atsisakyti išduoti leidimą įgyvendinti konkrečius projektus lygmeniu (pirmasis klausimas)? Antra, kiek dėl tokių pareigų gali būti užkirstas kelias suteikti leidimą (ypač privalomą) įgyvendinti projektą, kurį įgyvendinus netoli pavojų keliančio objekto nesumažėtų (tiesą sakant – net padaugėtų) lankytojų, nors visuomenė bet kuriuo atveju naudojasi kitais netoliese esančiais pastatais ir tokiam projektui nereikalingos jokios papildomos saugos priemonės (antrasis ir trečiasis klausimai)? Išnagrinėsiu šiuos klausimus iš eilės.
Kokiu lygmeniu taikomos pareigos
23. Seveso II direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi valstybių narių reikalaujama, be kita ko, „užtikrinti kad jų žemėtvarkos politikoje ir (arba) kitoje atitinkamoje politikoje būtų atsižvelgiama į stambių avarijų prevencijos ir jų padarinių apribojimo uždavinius“ ir kad „formuojant jų žemėtvarkos ir (arba) kitą atitinkamą politiką ir nustatant tos politikos įgyvendinimo tvarką“ būtų atsižvelgiama į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus tarp objektų, kuriems taikoma ši direktyva, ir viešojo naudojimo pastatų bei visuomenės lankomų vietų.
24. Jau iš šios formuluotės aišku, kad pareigos apima ne tik žemėtvarkos politiką, bet ir „kitą atitinkamą politiką“. Tokia politika negali neapimti politikos, pagal kurią reglamentuojamas atskirų statybos leidimų, kurie yra itin glaudžiai susiję su žemėtvarkos politika, išdavimas arba atsisakymas juos išduoti. Taip pat aišku, kad „nustatant tos politikos įgyvendinimo tvarką“ privaloma atsižvelgti į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus. Tokia tvarka taip pat negali neapimti statybos leidimų išdavimo arba atsisakymo juos išduoti procedūrų, kuriomis par excellence įgyvendinama planavimo politika, atskirais atvejais.
25. Atsižvelgiant į tokią aiškią formuluotę, tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog direktyvos 12 straipsnio 1 dalis nėra susijusi ir su atskirais planavimo sprendimais ir su bendrąja žemėtvarkos politika, reikėtų nurodyti tikrai labai svarų pagrindą.
26. Mücksch kaip tokį pagrindą nurodo direktyvoje, travaux préparatoires ir Komisijos gairėse(15) dažnai minimą žemėtvarkos „politiką“ ir „planavimą“, taip pat akivaizdžiai ilgalaikį nagrinėjamo tikslo pobūdį. Vokietijos vyriausybė nurodo panašius argumentus, nors pripažįsta, kad 12 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma atskiriems planavimo sprendimams tais atvejais, kai apskritai nėra nustatytos bendros tam tikros teritorijos žemėtvarkos politikos arba parengto detaliojo tokios teritorijos žemėtvarkos plano.
27. Šie argumentai nėra nepagrįsti, tačiau nemanau, kad remiantis jais galima daryti išvadą, jog 12 straipsnio 1 dalimi nėra nustatomos pareigos ir atskirų planavimo sprendimų lygmeniu, nepaisant to, ar parengtas bendrasis planas.
28. Iš tiesų aišku, kad direktyvoje yra numatyta (netgi privaloma) sistema, pagal kurią 12 straipsnio 1 dalies tikslų siekiama pirmiausia per žemėtvarką (politikos lygmeniu). Norint sėkmingai pasiekti šiuos tikslus, reikalingas nuoseklus ir koordinuotas požiūris, o reikalavimą, kuris visų pirma susijęs su atskirais sprendimais, nebūtų lengva suderinti su tokiu požiūriu. Kita vertus, esant nuosekliam ir koordinuotam požiūriui būtų galima tikėtis, kad atskiri planavimo sprendimai atitiks tokį požiūrį ir tikslų bus pasiekta ne tik popieriuje, bet ir realiame gyvenime.
29. Tačiau nesunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis toks scenarijus netinka. Pagrindinėje byloje faktiškai nebuvo parengtas nurodytos vietovės detalusis žemėtvarkos planas. Kitais atvejais planas galėjo būti parengtas, tačiau galėtų paaiškėti, kad jame nebuvo tinkamai atsižvelgta į būtinybę išlaikyti tinkamus atstumus. Tačiau, atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas, detaliuoju žemėtvarkos planu galėtų nebūti nustatyti privalomi apribojimai institucijoms, atsakingomis už sprendimų dėl atskirų prašymų išduoti statybos leidimus priėmimą.
30. Vis dėlto direktyvos 12 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje įtvirtintas aiškus reikalavimas valstybėms narėms visų pirma užtikrinti, kad nustatant atitinkamos jų politikos įgyvendinimo tvarką būtų atsižvelgiama į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus. Tai gali reikšti tik tai, kad nacionalinėje sistemoje, nepaisant jos veikimo ypatumų, turi būti užtikrinama, kad kažkuriame procedūros, kurią įgyvendinus patenkinamas arba atmetamas kiekvienas atskiras prašymas išduoti statybos leidimą atlikti darbus šalia į direktyvos taikymo sritį patenkančio objekto, etape (vėliausiai – galutiniame etape) būtų atsižvelgta į nurodytą būtinybę. Priešingu atveju kiltų grėsmė, kad direktyva šioje srityje neturės jokio realaus poveikio.
31. Tačiau reikėtų paaiškinti, kad tokia išvada niekaip nepaneigia pirminio reikalavimo užtikrinti, kad į būtinybę išlaikyti tinkamus atstumus būtų tinkamai atsižvelgiama ankstesniame, t. y. žemėtvarkos planavimo, etape(16).
Nagrinėjamos pareigos apimtis
32. Iš mano atliktos pirmojo klausimo analizės galima daryti išvadą, kad už Mücksch prašymo išduoti statybos leidimą vertinimą atsakingos valdžios institucijos, spręsdamos, ar patenkinti tokį prašymą, privalo „atsižvelgti į būtinybę [ilgalaikėje ateityje] išlaikyti tinkamus atstumus“ tarp Merck pastatų ir Mücksch planuojamo statyti sodo prekių prekybos centro.
33. Tačiau tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl kasacinio skundo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tiksliai žinoti, kas sudaro šią pareigą. Pateikdamas ir aiškindamas antrąjį ir trečiąjį klausimus jis nurodo keletą veiksnių, kurie gali būti svarbūs sprendžiant šį klausimą: i) nėra parengtas detalusis žemėtvarkos planas, todėl leidimus išduodanti valdžios institucija tik turi patikrinti, ar laikomasi Statybos kodekso; ii) sodo prekių prekybos centro projektas atitinka Statybos kodeksą, todėl pagal nacionalinę teisę jį turi būti leista įgyvendinti; iii) nepaisant to, ar projektas bus įgyvendintas, kiti netoliese esantys pastatai ir teritorijos yra ir toliau bus dažnai lankomi; iv) jeigu projektas bus įgyvendintas, visuomenės lankomumas ne sumažės, o greičiau padidės; ir v) jeigu projektas bus įgyvendintas, Merck nebus nustatyta didesnių saugos reikalavimų negu būtų nustatyta jo neįgyvendinus.
34. Iš šių veiksnių sprendžiant klausimą, ar nacionaliniai procesiniai teisės aktai, pagal kuriuos tokiomis, kaip antai šios bylos, aplinkybėmis turi būti priimtas teigiamas sprendimas, atitinka direktyvos reikalavimus, yra svarbūs i ir ii veiksniai. O iii, iv ir v veiksniai susiję ne su procesiniais, o greičiau su materialiniais direktyvos reikalavimais. Kyla klausimas, ar remiantis kiekvienu iš jų atskirai arba jais visais kartu gali būti reikalaujama priimti teigiamą arba neigiamą sprendimą esant tokioms aplinkybėms, kaip antai pagrindinėje byloje.
35. Manau, kad prieš pradedant nagrinėti šias dvi veiksnių grupes naudinga atidžiau išanalizuoti nagrinėjamos nuostatos formuluotę.
Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies formuluotė
36. Prieš pateikiant dabartinį pasiūlymą pakeisti Seveso II direktyvą atlikto poveikio vertinimo tyrimo galutinėje ataskaitoje(17) nurodoma, kad direktyvoje „įtvirtinti reikalavimai dėl žemėtvarkos planavimo naujiems objektams ir neaiškiai suformuluotas reikalavimas „atsižvelgti į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus“, kuris galėtų būti taikomas ir esamiems objektams“. Su šiuo pasiūlymu pateiktame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente(18) numatyta, kad „jau pastatytų objektų, esančių šalia gyvenamųjų rajonų ir kitų visuomenės lankomų vietų, klausimas, kurį kai kurios valstybės narės sprendžia nacionaliniu lygmeniu, šiuo metu nėra reglamentuojamas“.
37. Nors šis reikalavimas galbūt ir galėtų būti pagrįstai apibūdinamas kaip „neaiškiai suformuluotas“, negaliu sutikti, kad nėra aišku, ar jis taikomas esamiems objektams. Jame aiškiai daroma nuoroda į „objektus, kuriems taikoma ši direktyva“ ir nėra jokių abejonių, kad direktyva taikoma jau pastatytiems objektams. Be to, nė viename šio proceso etape iš tiesų nebuvo pareikšta jokia kitokia nuomonė.
38. Tačiau tiesa, kad reikia tam tikro išaiškinimo.
39. Pirma, frazė „tinkamus atstumus“ gali būti aiškinama labai įvairiai. Tai ir natūralu, ir neišvengiama, nes negali būti tikslių, absoliučių ir objektyvių „pavojaus zonos“, esančios aplink bet kurį objektą, ribų, ir tokios ribos bet kuriuo atveju skirtųsi atsižvelgiant į, be kita ko, rizikos pobūdį bei taikomas saugos priemones. Todėl kai atsižvelgiama į būtinybę išlaikyti tokius atstumus, visuomet būtina įvertinti atitinkamą atstumą. Atsižvelgiant į aplinkybes, vertinti būtų galima abstrakčiai, remiantis atitinkamais veiksniais grindžiamais standartizuotais kriterijais, arba konkrečiai atsižvelgiant į kiekvieną atvejį, jeigu tai būtina sprendžiant dėl atskiro statybos leidimo. Atliekant tokį vertinimą gali būti savavališkai nustatyta absoliuti riba (pavyzdžiui, draudimas lankytis tam tikru atstumu nuo objekto nutolusiuose žemės sklypuose arba pastatuose) arba pasirenkamas lankstesnis požiūris, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (pavyzdžiui, geografinius ypatumus, vyraujančių vėjų kryptis arba viešojo naudojimo dažnį ir intensyvumą). Atrodo, kad šia direktyva nėra atmetamas nė vienas požiūris.
40. Tęsiant analizę pažymėtina, kad frazė „ilgalaikėje ateityje“ ne tik pati nėra apibrėžta; ji taip pat galėtų reikšti nuorodą arba į neapibrėžtą planuojamą terminą ateityje, arba į būtinybę išlaikyti reikiamus atstumus iš esmės nuolat. Pastabose Komisija yra nurodžiusi pastarąjį aiškinimą, t. y. kad valstybės narės privalo išlaikyti esamus tinkamus atstumus tiek dabar, tiek ateityje. Man atrodo, kad šie du aiškinimai faktiškai susilieja ir kad pagal nuostatos formuluotę gali būti taikomi jie abu. Taigi, jeigu tinkamų atstumų reikalavimo jau yra laikomasi, būtina juos išlaikyti ir (ilgalaikėje) ateityje, o jeigu šio reikalavimo nesilaikoma, būtina iškelti ilgalaikį tikslą nustatyti tokius atstumus. Tačiau nė vienu iš šių atveju nėra nurodytas tikslus terminas.
41. Galiausiai pažymėtina, kad, remiantis 12 straipsnio 1 dalies formuluote, „būtinybė“ išlaikyti tinkamus atstumus savaime nėra valstybėms narėms arba jų valdžios institucijoms nustatyta pareiga arba reikalavimas. Valstybės narės turi užtikrinti tai, kad formuojant jų politiką ir nustatant jos įgyvendinimo tvarką „būtų atsižvelgiama“ į šią būtinybę. Kitaip tariant, ši būtinybė privalo būti tarsi įrašyta į balansą; plėtojant arba įgyvendinant atitinkamą politiką ji turi būti derinama su kitais svarbiais poreikiais ir interesais. Tokiame procese negali būti mechaniškai priimami įstatymais iš anksto nustatyti sprendimai, kurie priimami tiesiog taikant formulę.
Procesiniai direktyvos reikalavimai
42. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos situacijos esmė yra tokia: pagal Vokietijos teisę nesant parengto tam tikros teritorijos detaliojo žemėtvarkos plano, sprendimus dėl prašymų išduoti statybos leidimą toje teritorijoje priimanti institucija privalo patikrinti, ar kiekvienas prašymas atitinka Statybos kodeksą ir tam tikrus kitus teisės aktus; tokia valdžios institucija neturi diskrecijos atsižvelgti į kitus veiksnius (pavyzdžiui, į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus), o privalo patenkinti prašymą (bent jau kalbant apie pirminį sprendimą), jeigu nustatoma, kad jis atitinka nurodytus teisės aktus. Nustačius tokią atitiktį pagrindinėje byloje, neišvengiamai buvo priimtas pirminis sprendimas.
43. Remiantis mano atlikta analize, tokia situacija nėra suderinama su direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi. Šioje nuostatoje numatyta, kad apskritai detalieji žemėtvarkos planai turi būti rengiami. Jeigu tokie planai rengiami, juose privalo būti atsižvelgiama į būtinybę išlaikyti tinkamus atstumus. Jeigu jie nerengiami, į tokią būtinybę (taip pat į visus kitus Statybos kodekse arba kituose galiojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus) privalo būti atsižvelgiama per procedūrą, kurią atlikus išduodamas tam tikras statybos leidimas arba atsisakoma jį išduoti. Tačiau šioje pagrindinėje byloje tai nebuvo padaryta.
44. Taigi manau, kad Bundesverwaltungsgericht privalo, kaip jis pats teigia, savo šalies nacionalinę teisę aiškinti ir taikyti taip, kad būtų vykdoma direktyva. Bet kuriuo atveju neatrodo, kad automatiškas prašymo patenkinimas yra suderinamas su direktyva.
45. Tačiau tai negali reikšti, kad turi būti atsisakyta išduoti statybos leidimą. Atsisakyti išduoti statybos leidimą, deramai neatsižvelgus į būtinybę išlaikyti tinkamus atstumus, taip pat yra nepagrįsta, kaip ir išduoti leidimą esant tokioms aplinkybėms. Todėl kai kompetentinga valdžios institucija priims naują sprendimą atsižvelgdama į šią būtinybę, ji turės nuspręsti, kiek reikšmingi kiti trys nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyti veiksniai, t. y. kitų viešai naudojamų pastatų ir visuomenės lankomų vietų buvimas, šalia Merck objekto besilankančių žmonių skaičiaus padidėjimas ir būtinybės nustatyti reikalavimą Merck taikyti griežtesnes saugos priemones, jeigu būtų patvirtintas Mücksch projektas, nebuvimas.
Materialiniai direktyvos reikalavimai
46. Pagrindinėje byloje ekspertizės išvadoje dėl poveikio buvo nustatyta zona aplink Merck objektą, kurios ribos, kaip galima numanyti, laikomos atitinkančiomis „tinkamą atstumą“ siekiant taikyti direktyvą(19). Į šią zoną patenka mišrios paskirties žemė ir keli kiti viešai naudojami pastatai bei vietos(20). Todėl šiuo metu neatrodo, kad būtų išlaikytas toks tinkamas atstumas, kaip numatyta direktyvoje. Tačiau jeigu nėra priimamas sprendimas dėl esamų pastatų ir vietų naudojimo, nėra galimybės atsižvelgti į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tokius atstumus (nebent būtų taikomos supaprastintos ekspropriacijos arba griovimo priemonės, kurios nėra numatytos direktyvoje).
47. Kita vertus, į tokią būtinybę turi būti atsižvelgiama vertinant Mücksch projektą, kuriame numatytas toje teritorijoje esamo žemės sklypo paskirties keitimas. Galima daryti prielaidą, kad šiuo metu sklypą naudojant metalo laužo perdirbimo įmonei jame nuolat būna įrenginius valdantys darbuotojai ir rečiau lankosi asmenys, kurie pristato perdirbti skirtą metalo laužą arba pasiima perdirbtus produktus. Atrodo, kad numatytas sodo prekių prekybos centras pritrauks daugiau lankytojų kaip (potencialių) klientų, o darbuotojų skaičius arba tiekimas neturėtų sumažėti. Jeigu „pavojaus zonoje“ aplink Merck objektą lankytųsi daugiau žmonių, nors tai, aišku, neturėtų poveikio avarijos rizikai, labai tikėtina, kad įvykus tokiai avarijai jos pasekmės būtų skaudesnės. Tačiau neabejotina, kad šiuo metu Merck taikomos saugos priemonės laikomos pakankamomis, net jeigu toliau įgyvendinant Mücksch projektą šios zonos lankomumas padidėtų tiek, kiek numatyta. Tai gali reikšti arba kad lankomumo didėjimas nėra žymus, atsižvelgiant į visą pramoninį kompleksą (jame, kaip buvo nurodyta, jau yra mažmeninės ir didmeninės prekybos objektų, dirbtuvių ir viešbutis), arba kad taikomos griežtesnės negu reikalaujamos minimalios saugos priemonės.
48. Atrodo, kad visi šie veiksniai yra susiję su būtinybe ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus, į kurią turi atsižvelgti teritorijų planavimo institucija. Tačiau neatrodo, kad kuris nors iš jų nulemtų tokio atsižvelgimo rezultatą.
49. Kadangi projektu nekeičiamas bendras zonos kaip mišrios paskirties teritorijos pobūdis ir ji neišvengiamai kurį laiką išliks mišrios paskirties teritorija, ir kadangi, jeigu projektas bus įgyvendintas, Merck neturės imtis griežtesnių saugos priemonių, atrodo, kad projektas bent jau yra suderinamas su status quo. Kita vertus, tai, kad gali pasunkėti galimų avarijų pasekmės, neatrodo taip akivaizdžiai suderinama su ilgalaikiu tikslu išlaikyti tinkamus atstumus; projektai, kuriuos įgyvendinus, priešingai, avarijų pasekmės taptų ne tokios sunkios, apskritai atrodo priimtinesni.
50. Vis dėlto direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nematau jokios nuostatos, remiantis kuria reikėtų automatiškai atsisakyti išduoti leidimą statyti pagal projektą, dėl kurio „pavojaus zonoje“ aplink objektą, kuriame laikomos pavojingos medžiagos, tiesiogiai padaugėtų lankytojų. Iš tiesų toks padaugėjimas nebūtinai visomis aplinkybėmis prieštarautų ilgalaikiam tikslui: pavyzdžiui, padaugėjus lankytojų vienoje zonos dalyje, jei tuo pat metu sumažėtų lankytojų kitoje jos dalyje arba visi gyvenamieji pastatai būtų laipsniškai perkeliami iš šios zonos(21), galėtų atsirasti galimybių įgyvendinti veiksmingesnių prevencijos ir evakuacijos priemonių, ir taip būtų paprasčiau siekti bendrų direktyvos tikslų. Be to, pažymėtina, kad net nustačius „būtinybės [ilgalaikėje ateityje] išlaikyti tinkamus atstumus“ kriterijus, ši būtinybė tebūtų vienas (nors ir labai svarbus) iš veiksnių, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą. Iš tiesų, jeigu direktyvoje būtų įtvirtintas numatyto pobūdžio absoliutus draudimas, būtų sudėtinga suprasti, kaip galėtų dažnai būti svarbi antroji būtinybė, į kurią reikalaujama atsižvelgti toje pačioje pastraipoje, t. y. būtinybė „jau esamų objektų atveju imtis pagal 5 straipsnį papildomų techninių priemonių, kad nedidėtų žmonėms keliamas pavojus“.
51. Galiausiai pažymėtina, kad Seveso II direktyva siekiama tam tikros pusiausvyros tarp pavojų keliančių objektų valdytojų pareigų (daugiausia susijusių su saugos priemonėmis ir avariniais planais) ir nacionalinių valdžios institucijų, kurioms pavesta prižiūrėti tokius objektus ir jų keliamą pavojų, pareigų (įskaitant teritorijų planavimo subjektų pareigą atsižvelgti į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus). Požiūris, kurio šioje byloje laikosi Merck ir kuriuo remiantis pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas pavojų keliančių objektų valdytojų interesams, mano manymu, pernelyg pažeistų šią pusiausvyrą veiklos vykdytojų naudai.
52. Todėl darau išvadą, kad nors į veiksnius, kuriuos nacionalinis teismas nurodo pateikdamas antrąjį ir trečiąjį klausimus, turi būti atsižvelgiama vertinant Mücksch prašymą išduoti statybos leidimą, sprendžiant dėl tokio vertinimo rezultatų šie veiksniai savaime negali būti lemiami, tačiau priimant sprendimą turi būti įvertinti palyginant tarpusavyje ir kitų svarbių aplinkybių atžvilgiu.
Išvada
53. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Bundesverwaltungsgericht pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip:
1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvos 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad:
1) į būtinybę ilgalaikėje ateityje išlaikyti tinkamus atstumus tarp objektų, kuriuose laikomos pavojingos medžiagos, ir viešojo naudojimo pastatų bei visuomenės lankomų vietų turi būti atsižvelgiama ne tik politikos lygmeniu rengiant detaliuosius žemėtvarkos planus, bet ir atliekant visas procedūras, per kurias vertinami konkretūs projektai ir priimami sprendimai išduoti arba atsisakyti išduoti tam tikrą statybos leidimą;
2) jeigu statybos leidimą prašoma išduoti konkrečiam projektui, parengtam teritorijai, kuriai nėra nustatyta žemėtvarkos politika arba nėra parengtas detalusis žemėtvarkos planas, valdžios institucija, turinti priimti sprendimą dėl prašymo, privalo užtikrinti, kad ji atsižvelgs į tokią būtinybę;
3) priimdama sprendimą tokia valdžios institucija privalo atsižvelgti į įvairius veiksnius, kaip antai šalia atitinkamo objekto esami viešojo naudojimo pastatai ir visuomenės lankomos vietos, tai, kad įgyvendinus projektą toje vietovėje padaugės lankytojų arba kad dėl jo atitinkamam objektui nebus taikomi griežtesni saugos reikalavimai; tačiau tokie atskiri veiksniai savaime nėra lemiami sprendžiant, ar patenkinti prašymą išduoti statybos leidimą.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (OL L 10, 1997, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 410; toliau – Seveso II direktyva arba direktyva). Plačiai vartojamas trumpasis pavadinimas yra kilęs iš avarijos, įvykusios 1976 m. Italijos Seveso miestelyje, per kurią į aplinką pateko pramoninis dioksinas ir kuri buvo akstinas priimti šios direktyvos pirmtakę, 1982 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą 82/501/EEB dėl tam tikroje gamybinėje veikloje vykstančių didelių avarijų pavojaus (OL L 230, 1982, p. 1; toliau – Seveso I direktyva). Ši direktyva buvo keletą kartų keista (pirmiausia žr. 7 išnašą). Pasiūlymą dėl jos keitimo (Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl didelių avarijų, susijusių su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, pavojaus kontrolės, COM(2010) 781 galutinis) Komisija Tarybai pateikė 2010 m. gruodžio 21 dieną.
3 – Ką reiškia „žemėtvarkos planavimas“ ir skirtinga įvairiose valstybėse narėse vartojama terminologija, aptariama atsižvelgiant į 2006 m. rugsėjo mėn. Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro Piliečių gynimo ir saugumo instituto Rizikos vertinimo skyriaus Žemėtvarkos planavimo gairių Seveso II direktyvos 96/82/EB, iš dalies pakeistos Direktyva 105/2003/EB, 2.1 punktą.
4 – Seveso I direktyva (žr. 2 išnašą).
5 – 10 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas valstybėms narėms užtikrinti, kad objektų modifikavimo atvejais veiklos vykdytojas peržiūrėtų ir prireikus pakeistų stambių avarijų prevencijos politiką, valdymo sistemas ir procedūras, taip pat saugos ataskaitą.
6 – 5 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas valstybėms narėms įpareigoti veiklos vykdytojus: 1) imtis būtinų priemonių neleisti įvykti stambioms avarijoms ir riboti jų pasekmes žmonėms ir aplinkai; ir 2) įrodyti, kad jie ėmėsi tokių priemonių.
7 – Antra pastraipa iš dalies pakeista 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/105/EB (OL L 345, 2003, p 97; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 398). Atrodo, kad tai yra ne esminis pakeitimas, o „išaiškinimas“, kaip nurodyta iš dalies keičiančios direktyvos 14 konstatuojamojoje dalyje; anksčiau vietų, nuo kurių privaloma išlaikyti tinkamus atstumus, sąraše nebuvo „visuomenės naudojamų pastatų“, „pagrindinių transporto maršrutų, kiek tai įmanoma“ ir „poilsio zonų“.
8 – 2004 m. Baugesetzbuch (toliau – BauGB).
9 – 2002 m. Gesetz zum Schutz vor schädlichen Umwelteinwirkungen durch Luftverunreinigung, Geräusche, Erschütterungen und ähnliche Vorgänge (toliau – Bundes-Immissionsschutzgesetz arba BImSchG).
10 – Pagal direktyvos 3 straipsnio 5 dalį „stambi avarija“ reiškia „tokį įvykį kaip, pavyzdžiui, gausingos išlėkos, gaisras ar sprogimas, kuris kyla, kai eksploatuojant šios direktyvos reglamentuojamą objektą įvykiai tampa nekontroliuojami, sukelia tiesioginį ar uždelstą rimtą pavojų žmonėms ir (arba) aplinkai objekto viduje ar už jo ribų ir kuris yra susijęs su viena ar keliomis pavojingomis medžiagomis“.
11 – 2005 m. Zwölfte Verordnung zur Durchführung des Bundes Immissionsschutzgesetzes (12. BImSchV).
12 – Bauvorbescheid. Vokietijos vyriausybė pateiktose pastabose aiškina, kad tai toks privalomas pirminis sprendimas, kuris dažnai tėra susijęs su atitiktimi planavimo įstatymams. Jis suteikia tam tikrą teisinį aiškumą, tačiau juo nėra suteikiama teisė pradėti statybos darbus.
13 – Per posėdį buvo nurodyta, kad šiuose pastatuose laikomi dideli nuodingų chloro dujų kiekiai, ypač naudojami skystųjų kristalų gamyboje.
14 – Vokietijos vyriausybė pateiktose pastabose teigia, kad iš reikalavimo parengti tokį planą retai kyla vykdytina prievolė.
15 – Žr. 3 išnašą.
16 – Byloje C‑36/10 Komisija prieš Belgiją (2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas) Komisija teigė (valstybė narė to neginčijo), kad perkeliant Seveso II direktyvos 12 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą nepakanka numatyti reikalavimo atsižvelgti į būtinybę išlaikyti tinkamus atstumus tik sprendimų dėl prašymų išduoti statybos leidimą priėmimo etape.
17 – 2010 m. rugsėjo mėnesio Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato Galimų Seveso direktyvos pakeitimų poveikio vertinimo tyrimas , p. 94. Pasiūlymas dėl teisės akto nurodytas 2 išnašoje.
18 – SEK(2010) 1590 galutinis, 2.5 skirsnis, p. 13.
19 – Žr. 16 punktą. Kaip esu nurodžiusi, negalima tiksliai nustatyti, koks yra tinkamas atstumas, tačiau jis turi reikšti, kad jį nustatanti valdžios institucija ir (atitinkamais atvejais) tokį nustatymą peržiūrintys teismai turi tam tikrą diskreciją.
20 – Neginčijama, kad Merck objektas iš pradžių buvo labiau nutolęs nuo miesto, kurio dalys nusidriekė šio objekto link – jos Vokietijos vyriausybės atstovui primena, kaip jis nurodė per posėdį, prie Dunsinano artėjančią Birnamo girią („Makbetas“, V veiksmas).
21 – Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad gyvenamosios patalpos dažnai naudojamos 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, o gamybos arba prekybos paskirties pastatuose lankomasi trumpiau.
Full & Egal Universal Law Academy