GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2011 m. rugsėjo 8 d.(1)
Byla C‑81/10 P
France Télécom SA
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba France Télécom – „Valstybės pagalbos“ ir „naudos“ sąvokos, susijusios su France Télécom apmokestinimo verslo mokesčiu 1994–2002 m. režimu – Įskaitymas – Teisėtų lūkesčių principas – Senaties terminas – Pareiga motyvuoti ir teisinio saugumo principas“
I – Įvadas
1. Apeliaciniu skundu bendrovė France Télécom SA (toliau – France Télécom) prašo panaikinti 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Prancūzija ir France Télécom prieš Komisiją (sujungtos bylos T‑427/04 ir T‑17/05, Rink., p. II‑4315, toliau – skundžiamas sprendimas)(2), kuriuo Pirmosios instancijos teismas atmetė Prancūzijos Respublikos (byla T‑427/04) ir France Télécom (byla T‑17/05) ieškinius dėl 2004 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos sprendimo 2005/709/EB dėl valstybės pagalbos, Prancūzijos teikiamos įmonei France Télécom [pranešta Nr. C (2004) 3061] (toliau – ginčijamas sprendimas)(3), panaikinimo.
2. Ši byla susijusi su France Télécom statuso pasikeitimu liberalizuojant telekomunikacijų sektorių; joje keliami klausimai, susiję su mokestinėmis priemonėmis teikiamos naudos nustatymu, taip pat su teisine apsauga, teikiama subjektams, kuriems taikoma mokestinė priemonė, laikoma tariamai neteisėta valstybės pagalba.
3. Iki 1990 m. France Télécom funkcijas vykdė vienas Ministère des Postes et Télécommunications (Prancūzijos Pašto ir telekomunikacijų ministerija; toliau – PTT) departamentų. France Télécom buvo įkurta 1991 m. sausio 1 d. kaip sui generis viešasis juridinis asmuo 1990 m. liepos 2 d. Įstatymu Nr. 90‑568 dėl viešosios pašto ir telekomunikacijų paslaugos organizavimo(4). Remiantis 1996 m. liepos 26 d. Įstatymu Nr. 96‑660 dėl nacionalinės įmonės France Télécom(5), nuo 1998 m. gruodžio 31 d. France Télécom buvo reorganizuota į nacionalinę įmonę, kurios daugiau kaip pusė įstatinio kapitalo susiklostant šios bylos aplinkybėms tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė valstybei. Be to, France Télécom veiklą reglamentavo Įstatymas Nr. 90‑568 ir, beje, jai buvo taikomi akcinėms bendrovėms skirti teisės aktai, kiek jie neprieštaravo minėtam įstatymui.
II – Teisinis pagrindas
4. Reglamentas (EB) Nr. 659/1999(6) priimtas kodifikuojant nusistovėjusią Europos Komisijos praktiką, priimtą ir patvirtintą taikant EB 88 straipsnį, siekiant padidinti skaidrumą ir teisinį saugumą. Jis įsigaliojo 1999 m. balandžio 16 dieną.
5. Reglamento Nr. 659/1999 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „siekiant teisinio aiškumo dėl neteisėtos pagalbos suteikimo derėtų nustatyti 10 metų senaties terminą, kuriam pasibaigus nebūtų galima reikalauti pagalbos išieškojimo“.
6. Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsniu:
„1. Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas.
2. Senaties terminas prasideda tą dieną, kai gavėjui priteisiama neteisėta pagalba kaip individuali pagalba arba pagal atitinkamą pagalbos sistemą. Bet kuri su neteisėta pagalba susijusi priemonė, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė, nutraukia senaties terminą. Po kiekvieno senaties termino nutraukimo laikas skaičiuojamas iš naujo. Senaties terminas sustabdomas, kol Komisijos sprendimas nagrinėjamas Europos Bendrijų Teisingumo Teisme.
3. Bet kuri pagalba, kuriai taikomas senaties terminas yra pasibaigęs, yra laikoma esama pagalba.“
III – Bylos faktinės aplinkybės
A – Nacionalinės nuostatos, apibrėžiančios „France Télécom“ taikomą apmokestinimo režimą
1. France Télécom apmokestinimas verslo mokesčiu. Bendros verslo mokesčio taikymo taisyklės(7)
7. Kaip buvo trumpai išdėstyta skundžiamo sprendimo 16–24 punktuose, verslo mokestis – tai vietinis mokestis, kurio taikymo taisyklės įtvirtintos įstatyme ir kodifikuotos Bendrajame mokesčių kodekse (Code général des impôts). Verslo mokestį kiekvienais metais moka fiziniai ar juridiniai asmenys, sausio 1 d. vykdantys įprastą savarankišką ūkinę veiklą. Verslo mokesčio dydis nustatomas pagal apmokestinamųjų asmenų mokestinį pajėgumą, remiantis ekonominiais kriterijais vertinamą atsižvelgiant į jų vykdomos veiklos apimtį, administracinio teritorinio vieneto, į kurio biudžetą mokamas mokestis, teritorijoje.
8. Tai reiškia, kad verslo mokestis – tai mokestis, grindžiamas ne iš įmonės veiklos gaunamu pelnu, o – bylos aplinkybių atsiradimo metu – gamybos veiksnių, t. y. kapitalo ir darbo, vertės dalimi, kurią apmokestinamasis asmuo naudoja kiekvienoje komunoje, kur renkamas mokestis.
9. Kalbant apie mokesčius už 1994–2002 m., pelno mokesčiu apmokestinamų juridinių asmenų atveju apmokestinimo verslo mokesčiu bazę sudarė, pirma, per referencinį laikotarpį apmokestinamojo asmens savo veiklos poreikiams turėto ilgalaikio turto nuomos vertė ir, antra, per referencinį laikotarpį sumokėtų darbo užmokesčių dalis. Referencinis laikotarpis – tai priešpaskutiniai metai prieš apmokestinimo metus, jeigu ūkiniai metai atitinka kalendorinius metus, arba kitokiu atveju – per priešpaskutinius metus prieš apmokestinimo metus užbaigti ūkiniai metai.
10. Verslo mokestis kiekvienoje komunoje, kurioje apmokestinamasis asmuo turi patalpas ar žemės sklypus, nustatomas pagal joje esančio arba su ja susijusio turto nuomos vertę ir personalo darbo užmokesčius.
2. France Télécom taikomos taisyklės
a) Dėl apmokestinimo pagal bendrąjį režimą principo
11. Įstatyme Nr. 90‑568, kuriuo remiantis įkurta France Télécom, įtvirtintos specialiosios apmokestinimo nuostatos. Su tam tikromis išimtimis France Télécom iš principo apmokestinama mokesčiais ir rinkliavomis, kuriais būtų apmokestinamos tokią pačią veiklą vykdančios privačios įmonės.
b) Dėl fiksuotos įmokos
12. Iki 1994 m. sausio 1 d. France Télécom turėjo būti apmokestinama tik praktiškai valstybės renkamais mokesčiais ir rinkliavomis. Todėl France Télécom, be kita ko, neturėjo mokėti nei pelno mokesčio, nei vietinių mokesčių, įskaitant verslo mokestį. Tačiau už 1991–1993 m. France Télécom kaip kompensaciją turėjo sumokėti įmoką, kasmet fiksuojamą Biudžeto įstatyme, neviršijant sumos, kurios pagrindas iki aktualizacijos buvo lygus papildomo telekomunikacijų biudžeto už 1989 m. saldo.
c) Dėl nuo 1994 m. taikomo specialus apmokestinimo režimo
13. Mokestis, kurio dydį, kiek tai susiję su apmokestinimo baze, reglamentavo bendrosios Bendrajame mokesčio kodekse numatytos taisyklės, buvo nustatomas taikant vidutinį svertinį nacionalinį tarifą, apskaičiuojamą pagal ankstesniais metais visų administracinių teritorinių vienetų patvirtintus tarifus. Be to, France Télécom buvo taikomas 1,9 %, o ne 8 % administravimo išlaidų tarifas.
14. Šiuo klausimu iš karto reikia pastebėti, kad verslo mokestį renka valstybės mokesčių institucijos, o ne atitinkami administraciniai teritoriniai vienetai. Iš valstybės surinktų sumų administravimo išlaidoms padengti turėjo būti atlygintos mokesčių institucijų išlaidos, patirtos sudarant mokestinius sąrašus ir renkant verslo mokestį to administracinio teritorinio vieneto naudai.
15. Mokesčio sumos turėjo būti pervedamos valstybei, arba, kiek tai susiję su 1994 m., sumokėtą įmoką, kiekvienais metais koreguojamą atsižvelgiant į vartojimo kainų indekso pakeitimus, viršijančia dalimi – į Fonds national de péréquation de la taxe professionnelle (Nacionalinis verslo mokesčio perskirstymo fondas).
16. 2003 m. Biudžeto įstatymu panaikintas šis specialusis apmokestinimo verslo mokesčiu režimas, kurio galiojimo laikas nebuvo apibrėžtas(8).
B – Iki ginčijamo sprendimo priėmimo galiojusi administracinė procedūra
17. 2001 m. kovo 13 d. Association des collectivités territoriales pour le retour de la taxe professionnelle de France Télécom et de La Poste dans le droit commun (Administracinių teritorinių vienetų susivienijimas France Télécom ir La Poste apmokestinti pagal bendrąjį režimą) pateikė Komisijai skundą, kuriame buvo teigiama, jog specialus apmokestinimo režimas yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Pareiškėjas, be kita ko, pabrėžė, kad dėl vidutinio svertinio nacionalinio tarifo taikymo kai kurios komunos nesurinko pajamų.
18. Gavusi šį skundą, 2001 m. birželio 28 d. Komisija pradėjo preliminaraus specialaus apmokestinimo režimo tyrimo procedūrą ir išsiuntė Prancūzijos Respublikai prašymą pateikti informacijos šiuo klausimu.
19. 2003 m. sausio 30 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, be kita ko, dėl neapmokestinimo verslo mokesčiu, kuriuo France Télécom naudojosi 1991–1993 m., ir dėl specialaus apmokestinimo režimo. Sprendime pradėti tyrimą Komisija įvertino France Télécom gautą naudą 1 mlrd. Prancūzijos frankų (FRF) per metus, skaičiuojant nuo 1994 metų (73 ir 74 dalys). Sprendimas pradėti tyrimą buvo paskelbtas 2003 m. kovo 12 dieną(9).
20. Per Prancūzijos valdžios institucijų susirašinėjimą su Komisija Prancūzijos Respublika, pabrėždama apytikslį savo vertinimo pobūdį, 2004 m. liepos 5 d. faksimile pateikė naują finansinių France Télécom apmokestinimo verslo mokesčiu 1991–2002 m. pasekmių vertinimo modelį. Šis naujas vertinimas, pagrįstas verslo mokesčio suma, kuria France Télécom buvo faktiškai apmokestinta 2003 m., parodė, kad per šį laikotarpį France Télécom sumokėjo mažiausiai 1,7 mlrd. eurų mokesčių per daug.
C – Ginčijamas sprendimas
21. 2004 m. liepos 19 ir 20 d. per savo 1667-ąjį posėdį Komisijos narių kolegija patvirtino sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad dėl specialaus apmokestinimo režimo 1994–2002 m. France Télécom naudojosi valstybės pagalba, projektą ir įgaliojo už konkurencijos klausimus atsakingą Komisijos narį, suderinus su pirmininku, priimti galutinę sprendimo versiją prancūzų, t. y. autentiška, kalba.
22. 2004 m. rugpjūčio 2 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, apie kurį Prancūzijos Respublikai buvo pranešta 2004 m. rugpjūčio 3 d.
23. Ginčijamame sprendime Komisija pirmiausia konstatavo, kad numatyta fiksuota įmoka už 1991–1993 m. gali būti laikoma paprastai už tuos pačius metus mokėtino verslo mokesčio pakaitalu. Todėl atleidimas nuo verslo mokesčio per šį laikotarpį nėra valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 22–33 ir 53 konstatuojamosios dalys).
24. Tačiau Komisija teigė, kad specialus apmokestinimo režimas, taikytas nuo 1994 iki 2002 m., yra valstybės pagalba, kurią sudaro skirtumas tarp apmokestinimo, kuris France Télécom būtų tekęs pagal bendrąjį režimą, ir faktiškai iš šios įmonės surinkto verslo mokesčio sumos (toliau – apmokestinimo skirtumas). Be to, ši neteisėtai suteikta nauja pagalba nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl ji turi būti susigrąžinta (ginčijamo sprendimo 34–53 konstatuojamosios dalys).
25. Pripažinusi specialų apmokestinimo režimą valstybės pagalba Komisija nurodė tokius argumentus.
26. Pirma, Komisija nurodė priežastis, dėl kurių manė, jog Prancūzijos institucijų argumentas, kad konstatuotą naudą už 1994–2002 m. su kaupu kompensavo fiksuotų įmokų, kurias 1991–1993 metais turėjo mokėti France Télécom, suma, turi būti atmestas (ginčijamo sprendimo 35–41 konstatuojamosios dalys).
27. Antra, Komisija nusprendė, kad apmokestinimo skirtumas reiškė naudą France Télécom, gautą dėl lėšų, kurios kitaip būtų sumokėtos į valstybės biudžetą, ir dėl šios priežasties yra valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamoji dalis).
28. Trečia, ginčijamo sprendimo 43 ir 44 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė sprendimo, kuriuo konstatuojama valstybės pagalba, priėmimo stadijoje negalinti atsižvelgti į Prancūzijos Respublikos argumentą, kad nustatant tikrąją France Télécom gautą naudą buvo būtina atsižvelgti į apmokestinimo pelno mokesčiu bazės sumažėjimą dėl didesnių su verslo mokesčiu susijusių mokėjimų.
29. Ketvirta, atmesdama Prancūzijos Respublikos argumentus, kad nagrinėjamos pagalbos nebegalima susigrąžinti taikant Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatytas senaties taisykles, Komisija nusprendė, jog nagrinėjama pagalba yra nauja, o ne esama pagalba (ginčijamo sprendimo 45 konstatuojamoji dalis). Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmoji konstatuota pagalba buvo suteikta už 1994 m., t. y. mažiau kaip prieš dešimt metų iki 2001 m. birželio 28 d., turi būti susigrąžinta visa nagrinėjama pagalba (ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamoji dalis).
30. Penkta, Komisija pažymėjo, jog Prancūzijos institucijos nepateikė jokio svaraus argumento, įrodančio, jog pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, ir ji nemato jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis ši pagalba galėtų būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis).
31. Todėl ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad, pirma, 1991–1993 m. France Télécom taikytas verslo mokesčio režimas nėra valstybės pagalba, ir, antra, apmokestinimo, kuris buvo taikomas France Télécom 1994–2002 m., skirtumas dėl specialaus apmokestinimo režimo yra su bendrąja rinka nesuderinama ir neteisėtai suteikta valstybės pagalba, kuri dėl šios priežasties turi būti susigrąžinta.
32. Kalbant apie susigrąžintiną sumą, Komisijos nuomone, pagalbos suma sudarė nuo 798 mln. eurų iki 1,14 mlrd. eurų be palūkanų (ginčijamo sprendimo 54–59 konstatuojamosios dalys). Anot Komisijos, tikslią susigrąžintinos pagalbos sumą, vadovaudamosi savo lojalaus bendradarbiavimo pareiga, turi nustatyti Prancūzijos institucijos ginčijamo sprendimo vykdymo stadijoje (ginčijamo sprendimo 59 ir 60 konstatuojamosios dalys).
33. Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nurodyta:
„Valstybės pagalba, kurią [Prancūzijos Respublika] neteisėtai, pažeisdama EB 88 straipsnio 3 dalį, suteikė įmonei France Télécom, taikydama jai verslo mokesčio režimą nuo 1994 m. sausio 3 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., yra nesuderinama su bendrąja rinka.“
34. 2006 m. spalio 25 d. Komisija pateikė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo Teisingumo Teismo buvo prašoma pripažinti, kad per nustatytą terminą neįvykdžiusi ginčijamo sprendimo Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsnius, EB 249 straipsnio ketvirtą pastraipą ir EB 10 straipsnį. 2007 m. spalio 18 d. Sprendimu Komisija prieš Prancūziją(10) Teisingumo Teismas pripažino Komisijos ieškinį pagrįstu.
IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
35. Pirmosios instancijos teisme pareikštuose ieškiniuose dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo Prancūzijos Respublika ir France Télécom iš esmės nurodė, jog Komisija nepagrįstai nusprendė, pirma, kad France Télécom gavo neteisėtą valstybės pagalbą, ir, antra, kad ši pagalba turi būti susigrąžinta(11).
36. Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė visus Prancūzijos Respublikos ir France Télécom nurodytus pagrindus ir atitinkamai patvirtino ginčijamo sprendimo teisėtumą.
V – Dėl apeliacinio skundo ir jame nurodytų pagrindų nagrinėjimo
37. Apeliaciniame skundė France Télécom nurodo penkis pagrindus, antrąjį pagrindą sudaro trys dalys, o trečiąjį – trys. France Télécom iš esmės kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad šis nepaisė valstybės pagalbos bei naudos sąvokų ir pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Be to, ji nurodo, kad skundžiamame sprendime nemotyvuotas atsakymas į argumentus, susijusius su senaties principu. Galiausiai, kiek tai susiję su pagrindu dėl teisinio saugumo principo pažeidimo, skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida ir nenurodyti motyvai.
38. Reikia iš karto konstatuoti, kad, nepaisant to, kiek pagrindų France Télécom nurodė apeliaciniame skunde, jis iš esmės susijęs su trimis aspektais.
39. Pirmasis aspektas, pabrėžiamas pirmajame ir antrajame pagrinduose, susijęs su valstybės pagalbos ir naudos, kuri yra jos sudėtinė dalis, sąvokomis. Antrajame pagrinde France Télécom kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad šis nepaisė naudos sąvokos, nes atsisakė visapusiškai išnagrinėti išimtinį režimą. Pirmajame pagrinde, susijusiame su valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu, France Télécom faktiškai apkaltino Pirmosios instancijos teismą tik padarius teisės klaidą, nes jis pripažino, kad naudos buvimas (ar nebuvimas) priklauso ne nuo paties režimo pobūdžio, o nuo su juo nesusijusių veiksnių, kurie galėjo būti nustatyti tik a posteriori. Kadangi abiejuose pagrinduose nurodyti argumentai glaudžiai susiję, siūlau juos nagrinėti kartu viename skyriuje, susijusiame su naudos buvimo problemomis.
40. Antrasis aspektas susijęs su France Télécom ketvirtajame pagrinde, būtent dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo, nurodyto senaties termino skaičiavimo tikslumu.
41. Trečiasis aspektas, paminėtas apeliacinio skundo trečiajame ir penktajame pagrinduose, susijęs su bendrųjų teisės principų, kaip antai teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo, pažeidimu.
42. Todėl siūlau nagrinėti apeliacinį skundą sugrupavus France Télécom pateiktus pagrindus pagal anksčiau nurodytus aspektus.
VI – Dėl valstybės pagalbos ir naudos sąvokų(12)
A – Dėl naudos nustatymo
43. Naudos nustatymo klausimas – tiek esmės, tiek laiko atžvilgiu – yra pagrindinis šio apeliacinio skundo elementas.
44. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką priemonės kvalifikavimui kaip pagalbos, kaip ji suprantama pagal Sutartį, reikia, kad būtų tenkinami EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti keturi kumuliatyvūs kriterijai(13). Taigi tai – valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Šioje nuostatoje numatyta pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačios subsidijos, bet ir priemones, kurios įvairiais būdais sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą, palyginti su kita panašioje padėtyje esančia įmone(14).
45. Remiantis tuo, darytina išvada, kad priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors ir nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, todėl ji yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį(15). Be to, valstybės pagalba gali būti mokesčių tam tikroms įmonėms sumažinimas arba mokėtino mokesčio sumokėjimo termino atidėjimas.
46. Norint atsakyti į klausimą, ar tokia nauda yra EB 87 straipsnyje numatyta valstybės pagalba, reikia nustatyti, ar įmonei gavėjai yra suteikiamos ekonominės naudos, kurių ji normaliomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusi(16).
47. Beje, kaip jau buvo pažymėta mano išvadoje, pateiktoje šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje Komisija ir Ispanija prieš Gibraltaro vyriausybę ir Jungtinę Karalystę (C‑106/09 P ir C‑107/09 P)(17), priemonė, galinti būti laikoma per mokesčių sistemą teikiama pagalba, privalo atitikti tam tikras mokestines sąnaudas. Komisija turi galėti nustatyti esamą arba būsimą mokestinių pajamų nepriemoką, kuri ir yra numanoma valstybės pagalba. Vienintelis metodas, kurį Komisija gali taikyti vertindama tokios nepriemokos dydį – remtis bendruoju režimu, kuris atliekant tyrimą naudojamas kaip referencinis pagrindas.
48. Apeliaciniame skunde France Télécom pažymi, jog tuo metu, kai buvo patvirtintas išimtinis režimas, buvo neįmanoma nustatyti, ar dėl ginčijamo režimo bus suteikta naudos, kuri galės būti laikoma valstybės pagalba.
49. Visų pirma reikia priminti, kad šis argumentas yra hipotetinio pobūdžio, nes nacionalinės valdžios institucijos nepranešė apie Įstatymu Nr. 90‑568 nustatytą režimą. Taigi šiame etape neįmanoma išsiaiškinti, koks būtų buvęs Komisijos tyrimo rezultatas.
50. Beje, reikia apskritai pastebėti, kad Komisijai gali būti nepaprastai sunku nustatyti konkretų suteiktos pagalbos dydį tais atvejais, kai priemonės tęsiasi kelerius metus.
51. Nesumenkinant ex ante įvertinimo ir bet kuriuo atveju vertinimo iki įsigaliojant minėtoms priemonėms sunkumų, reikia atskirti galimybę nustatyti konkretų pagalbos dydį ir galimybę išnagrinėti aptariamų priemonių planą EB 87 straipsnio atžvilgiu.
52. Savaime suprantama, kad, kitaip nei konkrečiai įmonei suteiktos individualios pagalbos atveju, jei teisės aktais, susijusiais su tam tikru mokesčiu, nustatytas apmokestinimo režimas taikomas neapibrėžtam subjektų skaičiui, Komisija arba valstybė narė ex ante negali tiksliai įvertinti pagalbos.
53. Tačiau vertinant nagrinėjamo režimo poveikį konkurencijai, kad ir galimą, dėl šios aplinkybės valstybė narė negali būti atleista nuo pareigos pranešti, o iš Komisijos atitinkamai negali būti atimta galimybė jį ištirti ir kvalifikuoti atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl valstybės pagalbos.
54. Todėl jei remdamasi bendruoju režimu, kuris atliekant tyrimą naudojamas kaip referencinis pagrindas, Komisija gali patikrinti esamą arba būsimą mokestinių pajamų nepriemoką, kuri ir yra valstybės pagalba, teikiama tariamoms pagalbos gavėjoms, naudos buvimą reikia laikyti įrodytu. Dėl šios priežasties konkretaus jos dydžio nustatymas iš pradžių yra nelabai svarbus, bet tampa svarbus galimo susigrąžinimo atveju, jei paaiškėja, kad nagrinėjamos priemonės neteisėtos.
55. Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad per nagrinėjamą laikotarpį France Télécom taikytas mokesčių mokėjimo modelis yra išimtis iš bendrosios teisės reglamentuojamos tvarkos.
56. France Télécom buvo taikomas specialus apmokestinimo režimas, kuriuo buvo siekiama užtikrinti, kad iš verslo mokesčio gautos pajamos (iš principo surinktos tos vietovės komunų pagal kiekvienos komunos nustatytą tarifą) toliau papildytų visos valstybės biudžetą. Siekiant šio tikslo Įstatymu Nr. 90‑568 įvestas „nacionalinis“ verslo mokestis, kuris buvo taikomas France Télécom ir apskaičiuojamas remiantis vidutiniu svertiniu tarifu, nustatomu pagal komunose taikomus tarifus, ir renkamas vietovėje, kur yra pagrindinė šios bendrovės buveinė.
57. Nuo 1991 m. iki 1993 m. pagal pereinamąją tvarką France Télécom buvo atleista nuo pelno mokesčio ir vietinių mokesčių ir mokėjo teisės aktais nustatyto dydžio įmoką. Pagal galutinę tvarką, taikomą nuo 1994 m. iki 2002 m., France Télécom buvo taikoma bendra bendrovių apmokestinimo tvarka ir speciali vietinių mokesčių, įskaitant verslo mokestį, mokėjimo tvarka. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad verslo mokestis yra papildomo atleidimo nuo mokesčio taikymo pagrindas, kuris pasireiškė valstybės renkamų administravimo išlaidų sumažinimu trimis ketvirtadaliais nuo paprastai taikomo tarifo sumos.
58. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, naudą sudaro ne vien šios France Télécom taikomos mokesčių teisės nuostatos. Komisija nusprendė, kad pagalbą sudaro apmokestinimo skirtumas, t. y. skirtumas tarp verslo mokesčio sumų, kurias įmonė būtų mokėjusi pagal bendrąjį režimą, ir faktiškai jos pagal specialias mokesčių teisės nuostatas sumokėtos verslo mokesčio sumos. Taigi būtent ši schema lėmė apmokestinimo modelį, pagal kurį buvo apmokestinama nepakankamai.
59. Todėl kalbama apie mišrią schemą, pagal kurią naudos buvimas priklauso nuo, pirma, pastovaus veiksnio, susijusio su specialiu, palyginti su bendruoju režimu, France Télécom taikytu apmokestinimo režimu, antra, nepastovaus veiksnio, priklausančio nuo faktinių aplinkybių, konkrečiai kalbant, nuo patalpų ar žemės sklypų išsidėstymo įvairiose komunose, taip pat nuo nagrinėjamuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose taikomo mokesčio tarifo.
60. Šis šioje byloje pritaikytas konkretus naudos nustatymo metodas turi lemiamų pasekmių naudos metinio pobūdžio, galimybės atskirti du apmokestinimo režimus, kurie vienas po kito buvo taikomi France Télécom, taip pat senaties termino skaičiavimo tikslumo požiūriu.
61. Galiausiai svarbu priminti, kad 1994–2003 m. France Télécom taikyto režimo specifika visiškai nepašalina galimybės pripažinti jį EB 87 straipsnyje numatyta valstybės pagalba.
62. Šiuo klausimu pažymėsiu, kad reikia paieškoti priežasčių, kurios turėjo paskatinti Prancūzijos valdžios institucijas pranešti apie France Télécom taikytiną apmokestinimo režimą, visų pirma kalbant apie administravimo išlaidų sumažinimą nuo 8 % iki 1,9 %. Be to, reikia pabrėžti, kad Įstatyme Nr. 90‑568 nenumatytas koregavimo mechanizmas, kuris būtų leidęs kasmet nagrinėti specialaus režimo pasekmes France Télécom konkurencingumui, nes teisės aktų leidėjas galėjo paprasčiausia perleisti valstybei teisę į pajamas iš France Télécom verslo mokesčio ir nedaryti kitų pakeitimų, palyginti su bendruoju režimu(18).
B – Dėl neteisingo naudos sąvokos aiškinimo, kuri „France Télécom“ nurodė, kaip antrąjį pagrindą – pirminės pastabos
63. Antrajame pagrinde France Télécom iš esmės kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad šis padarė teisės klaidą ir nepaisė naudos sąvokos, nes nusprendė, kad naudą sudaro apmokestinimo skirtumas, dėl ko buvo atsisakyta dviejų apmokestinimo laikotarpių tarpusavio įskaitymo. France Télécom nuomone, Pirmosios instancijos teismas neįvykdė prievolės visapusiškai išnagrinėti išimtinio režimo nuostatas ir todėl nepaisė naudos sąvokos.
64. Siekiant palengvinti įvairių France Télécom teisinių argumentų, nurodytų grindžiant apeliacinį skundą, analizę, išnagrinėsiu šio pagrindo dalis atvirkštine, palyginti su nurodyta apeliaciniame skunde, tvarka ir pradėsiu nuo tariamos teisės klaidos, kuri turi įtakos ginčijamame sprendime pateiktam naudos išaiškinimui, paskui nagrinėsiu klausimus, susijusius su visapusišku režimo tyrimu ir įskaitymu.
C – Dėl antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė aiškindamas ginčijamą sprendimą, ir motyvų pakeitimu
1. Šalių argumentai
65. France Télécom teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino ginčijamą sprendimą, kai nusprendė, kad Komisija manė, jog nagrinėjamą pagalbą lėmė ne France Télécom taikytos specialios mokesčių teisės nuostatos, bet kasmet konstatuojamas apmokestinimo skirtumas, ir taip pakeitė minėto sprendimo motyvus savaisiais.
66. France Télécom pažymi, kad ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje padaryta tik išvada, kad dviejų apmokestinimo laikotarpių tarpusavio įskaitymas neįmanomas. Šioje konstatuojamojoje dalyje nenurodyta, kad Komisija nusprendė, jog aptariamą pagalbą lėmė ne France Télécom taikytos specialios mokesčių teisės nuostatos, bet apmokestinimo skirtumas, kiekvienais metais nustatomas, kai turi būti sumokėtas verslo mokestis.
67. France Télécom taip pat pažymi, kad toks aiškinimas, beje, aiškiai prieštarauja ginčijamo sprendimo rezoliucinei daliai, kurioje nustatyta, jog aptariamą pagalbą sudaro verslo mokesčio režimas, kuris šiai įmonei buvo taikomas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.
68. Komisija tvirtina, kad šis ieškinio pagrindas neturi reikšmės ir bet kuriuo atveju yra nepagrįstas. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepriklausė nei nuo verslo mokesčio metinio pobūdžio, nei nuo išvados, kad pagalbą lėmė kasmet konstatuojamas apmokestinimo skirtumas. Komisija pabrėžia, kad verslo mokesčio metiniu pobūdžiu negalima remtis, nes paaiškėjo, jog kiti Pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje nurodyti argumentai pateisina atsisakymą padaryti užskaitą tarp fiksuotų įmokų ir tariamo nepakankamo apmokestinimo verslo mokesčiu 1994–2002 metais.
2. Vertinimas
69. Pirmiausia dėl Komisijos argumento, kad antrasis pagrindas tariamai yra nereikšmingas, pakanka konstatuoti, jog šį Komisijos teiginį reikia atmesti, nes šiuo pagrindu France Télécom kritikuoja vieną iš Pirmosios instancijos teismo argumentų.
70. Antrojo pagrindo antroje dalyje France Télécom kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadą, konkrečiai kalbant, padarytą skundžiamo sprendimo 201–202 punktuose.
71. 201 punkte Pirmosios instancijos teismas daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 42 punktą, kuriame analizuojamas 1994–2003 m. galiojęs režimas ir iš kurio matyti, kad „skirtumas tarp verslo mokesčio sumų, kurias France Télécom faktiškai sumokėjo, ir sumų, kurias ji būtų mokėjusi pagal bendrąjį režimą nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., yra valstybės pagalba, nes reiškia France Télécom naudą, gautą dėl lėšų, kurios kitaip būtų sumokėtos į valstybės biudžetą“.
72. Taigi atmetusi ankstesniuose ginčijamo sprendimo punktuose bet kokią įskaitymo tarp dviejų nagrinėjamų apmokestinimo režimų galimybę, kurią gynė Prancūzijos valdžios institucijos, Komisija padarė išvadą, kad jos konstatuotas apmokestinimo skirtumas yra valstybės pagalba.
73. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 201 punkte Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, kai aiškino ginčijamo sprendimo, pagal kurį valstybės pagalba išplaukia iš apmokestinimo skirtumo, tekstą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 219–225 punktuose patikrino šio apmokestinimo skirtumo realumą, ir jo argumentai šiuo klausimu nebuvo kaip nors kritikuojami France Télécom.
74. Be to, priešingai, nei teigia France Télécom, Pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, pagal kurį valstybės pagalbą sudaro apmokestinimo skirtumas, kurį lemia išimtinį režimą įtvirtinusių teisės aktų nuostatų taikymas, atitinka ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje nustatyta, kad vien France Télécom 1994–2002 m. taikomas režimas yra su bendrąja rinka nesuderinama ir neteisėta valstybės pagalba. Iš tiesų būtent dėl šio išimtinio režimo France Télécom nepervedė į valstybės biudžetą mokesčio sumų, kurias būtų sumokėjusi pagal bendrąjį režimą.
75. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pabrėžti, kad skundžiamo sprendimo 201 punkte Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada teisingai parodo logiką, kuria grindžiamos EB 87 straipsnio nuostatos, nes, kalbant apie valstybės pagalbą reikia skirti valstybės pagalbos, kuri įtvirtinta akte, apie kurį reikia pranešti, formą ir nagrinėjamos priemonės, kurios analizė leidžia konstatuoti naudos buvimą, objektyvias pasekmes.
76. Taigi, kalbant apie valstybės pagalbą, labai svarbu nustatyti, pirma, kokio lygio yra teisės aktas, įtvirtinantis ginčijamą priemonę, pavyzdžiui, įstatymo galią turintis aktas, administracinis sprendimas arba bet kuris kitas valstybės narės aktas ar veiksmai, antra, ekonominė padėtis, į kurią atsižvelgiant nagrinėjamos tokio akto pasekmės, siekiant nustatyti, ar ši nauda yra selektyvi.
77. Todėl konstatavimas, kad pačios mokesčių teisės nuostatos yra valstybės pagalba, būtų netikslus. Selektyvi nauda gali atitikti tik minėtų nuostatų taikymo atitinkamoms įmonėms pasekmes. Taigi tuo atveju, jei aptariama priemonė yra apskaičiuojant mokestį taikomas specifinis faktorius, o ne tiesioginė mokesčio lengvata (atvira / skaidri), tokias pasekmes galima nustatyti tik už metus, su sąlyga, kad mokestiniai metai atitinka šią trukmę.
78. Be to, visas ginčijamas sprendimas grindžiamas prielaida, kad būtent dėl Įstatymu Nr. 90‑568 nustatyto verslo mokesčio režimo, taikant vidutinį svertinį nacionalinį tarifą, apskaičiuojamą pagal ankstesniais metais visų atitinkamų administracinių teritorinių vienetų patvirtintus tarifus, France Télécom buvo nepakankamai apmokestinta, palyginti su sumomis, kurios būtų buvusios sumokėtos, jeigu jai būtų taikomas bendrasis režimas. Beje, toks požiūris patvirtinamas ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies formuluote.
79. Dėl skundžiamo sprendimo 202 punkto ir tariamo motyvų pakeitimo reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas neperžengė būtinos teisminės kontrolės ribų, kai pakeitė Komisijos ekonominį vertinimą savuoju, nes problema, susijusi su rezoliucinėje dalyje nurodytu metiniu pobūdžiu, yra sudėtinė Komisijos samprotavimų ginčijamame sprendime dalis. Be to, Pirmosios instancijos teismo negalima kaltinti motyvų prieštaringumu, nes minėtame 202 punkte jis remiasi verslo mokesčio metiniu pobūdžiu, kuris išplaukia iš Bendrojo mokesčių kodekso nuostatų. Taigi aišku, kad su mokesčių teisės nuostatomis susijęs veiksnys yra neatskiriamas naudos buvimo tyrimo elementas.
80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti France Télécom antrojo pagrindo antrą dalį.
D – Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad nebuvo visapusiškai išnagrinėtas išimtinis apmokestinimo režimas
1. Šalių reikalavimai
81. France Télécom mano, kad nei mokesčio metiniu pobūdžiu, nei dviejų apmokestinimo laikotarpių skirtumais negalima pateisinti, kodėl ginčijamas nuo bendros tvarkos nukrypstantis mokesčių režimas buvo išnagrinėtas iš dalies. Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuo bendros tvarkos nukrypstančio mokesčių režimo pasekmes, nepagrįstai atsisakė atsižvelgti į per didelius mokesčius, kuriuos įmonė sumokėjo, palyginti su mokesčių suma, kurią ji būtų sumokėjusi, jei 1991–1993 m. jai būtų taikomas bendrasis režimas.
82. Anot France Télécom, net jei analizuojant būtų atsižvelgta į mokesčio metinį pobūdį, Pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pripažinti, kad pirmaisiais nuo bendros tvarkos nukrypstančio mokesčių režimo taikymo metais ji sumokėjo per daug mokesčių, palyginti su konkurentais.
83. Todėl France Télécom daro išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo reikalauti, kad lyginant suinteresuotajam asmeniui taikomą nuo bendros tvarkos nukrypstantį mokesčių režimą su bendruoju režimu būtų atsižvelgta į visas išimtinio režimo pasekmes, būtent – ne tik į įmonės 1994–2002 m. tariamai gautą naudą, bet taip pat į ypač didelę mokesčių naštą, kuri France Télécom teko 1991–1993 m.
2. Vertinimas
84. Tinkamai paminėjęs teismo praktiką, pagal kurią Komisija privalo visapusiškai vertinti kompleksiškas priemones, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 200 punkte nusprendė, kad Įstatymu Nr. 90‑568 buvo sukurtas išimtinis, visų pirma France Télécom taikomas, mokesčių režimas, kuris buvo suskirstytas į du etapus.
85. Skundžiamo sprendimo 203 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai paminėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija aptarė dviejų apmokestinimo laikotarpių skirtumus ir, be kita ko, pažymėjo, kad 1991–1993 m. fiksuota įmoka visiškai pakeitė verslo mokestį, o apmokestinimas pagal specialų režimą kiekvienais 1994–2002 m. laikotarpio metais lėmė apmokestinimo skirtumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad nors minėtame sprendime Komisija visapusiškai išanalizavo visas atitinkamas nuostatas, vis dėlto dėl nustatytų dviejų apmokestinimo laikotarpių skirtumų atsisakė įskaityti.
86. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad būtinybė atlikti visapusišką analizę, o tai Komisija ir padarė, negali būti prilyginama pareigai atsižvelgti į visus mokestinius laikotarpius siekiant konstatuoti naudą. Todėl Pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, kad būtent analizuodama režimą kaip visumą Komisija padarė išvadą, jog tik per antrąjį laikotarpį taikomas mokesčių režimas apėmė valstybės pagalbos suteikimą France Télécom.
87. Todėl antrojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
E – Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies – dėl įskaitymo
1. Šalių reikalavimai
88. France Télécom teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nepalygino visų Įstatymo Nr. 90‑568 nuostatų su bendruoju režimu. Iš tikrųjų norėdamas nustatyti naudą Pirmosios instancijos teismas palygino France Télécom pagal nuo bendros tvarkos nukrypstantį režimą mokamus mokesčius su mokesčiais, kurie būtų taikyti, jeigu ji būtų buvusi apmokestinta pagal bendrąjį apmokestinimo režimą. Tačiau buvo palygintas tik 1994–2002 m. laikotarpis ir nebuvo atsižvelgta į mokesčių naštą, kuri teko France Télécom 1991–1993 m.
89. France Télécom mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai rėmėsi šiuo atžvilgiu 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Italija prieš Komisiją(19) ir neįskaitė įvairių apmokestinimo laikotarpių. Pirmosios instancijos teismas tame sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad atleidimo nuo mokesčio negalima kompensuoti specialia kitokio pobūdžio ir su nauda nesusijusia našta.
2. Vertinimas
90. Šioje antrojo pagrindo dalyje France Télécom kritikuoja skundžiamo sprendimo 207 ir 214 punktus. Patvirtinęs Komisijos argumentus, pagal kuriuos buvo atskirti 1991–1993 m. galiojusi fiksuotų įmokų sistema ir 1994–2002 m. galiojęs nuo bendros tvarkos nukrypstantis apmokestinimo režimas, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šioje byloje nebūtina atlikti abiejų apmokestinimo laikotarpių įskaitymo.
91. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką, nagrinėdama priemonę, kuri gali sudaryti valstybės pagalbą, Komisija privalo atsižvelgti į visas šios priemonės pasekmes potencialiam naudos gavėjui ir, be kita ko, prireikus atimti naudą sumažinančią specifinę naštą(20).
92. Visų pirma tiesa, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai cituoja minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 34 punktą. Skundžiamo sprendimo 207 punkte Pirmosios instancijos teismo nurodytas principas neišplaukia iš minėto 34 punkto.
93. Kaip teigia Komisija, Pirmosios instancijos teismas tikriausiai norėjo padaryti nuorodą į kito Sprendimo Komisija prieš Italiją 34 punktą(21). Šiame minėto sprendimo punkte Teisingumo Teismas atmetė Italijos valdžios institucijų argumentą, kad mokesčių sumažinimas, kuriuo ji kaltinama, nėra „valstybės pagalba“, nes dėl šio sumažinimo negautos pajamos kompensuojamos lėšomis iš mokesčių, sumokamų kaip nedarbo draudimas.
94. Vis dėlto Teisingumo Teismas turės paminėti šią citavimo klaidą, kuri nėra teisės klaida, dėl kurios Pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų netekti galios.
95. Nepaisant šios su nuoroda į teismo praktiką susijusios klaidos, aišku, kad Pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių manė, kad laikydamasi savo pareigos atlikti visapusišką Įstatymu Nr. 90‑568 nustatyto režimo analizę Komisija galėjo pagrįstai atmesti France Télécom ginamo įskaitymo galimybę.
96. Atsižvelgiant į Sprendimą Enirisorse(22), reikia pabrėžti, kad pareiga atlikti visapusišką analizę, kuri leidžia teisingai nustatyti nuo bendros tvarkos nukrypstančių mokestinių priemonių suteikiamos naudos buvimą, turi būti iš esmės pagrįsta faktais.
97. Atrodo akivaizdu, kad vien aplinkybės, jog abu apmokestinimo laikotarpiai yra numatyti tame pačiame įstatyme, nepakanka siekiant pateisinti pareigą užskaityti vienam ir tam pačiam gavėjui taikomas priemones. Iš tiesų minėtos priemonės grindžiamos skirtingais teisiniais modeliais, todėl reikia atskirti priemones, kurios yra valstybės pagalba, ir priemones, netenkinančias EB 87 straipsnio kriterijų.
98. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip tai matyti iš bylos medžiagos, kad 1991–1993 m. mokami mokesčiai buvo grindžiami kitais kriterijais, nei taikyti nuo 1994 m. pagal specialų verslo mokesčio režimą.
99. Pastebėtina, kad iš ginčų Prancūzijos Nacionaliniame susirinkime aiškiai matyti, jog 1994 m. buvo pasirinkti siekiant turėti pakankamai laiko apskaičiuoti verslo mokesčio bazę, nes vyriausybė neturėjo pakankamai duomenų apie nekilnojamojo turto vertę arba apmokestinamąją vertę(23).
100. Be to, svarbu pabrėžti, kad net jei teiginys, jog France Télécom taikytas režimas apėmė du neatskiriamus laikotarpius, kai per pirmąjį įmonė buvo per daug apmokestinta, o per antrąjį apmokestinta nepakankamai, būtų teisingas, įrodyta, kad nagrinėjamame teisės akte nėra numatytas joks mechanizmas, kuris leistų, pirma, atlikti kompensacinį verslo mokesčio apskaičiavimą, antra, nustatyti momentą, kuomet būtų kompensuoti 1990–1993 m. permokėti mokesčiai. Net jei laikytumėmės France Télécom ginamo požiūrio, aptariamo per didelio apmokestinimo pasekmės tam tikru momentu būtų pasibaigusios, o tai reiškia, kad ateityje, būtent nuo 1994 m., France Télécom būtų gavusi naudos. Tačiau kadangi toks mechanizmas nenumatytas, teiginiai apie būtinybę užskaityti yra nepagrįsti.
101. Galiausiai reikia pripažinti, kad teismo praktika dėl nepalankių struktūrinių aspektų kompensavimo kvalifikavimo pagal EB 87 straipsnį, kuri leidžia specifiniais atvejais, kai siekiama ištaisyti nepalankią įmonės konkurencinę situaciją, išvengti kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos(24), yra nesvarbi. Šioje byloje negalima pagrįstai teigti, kad nuo 1994 m. taikomas apmokestinimo modelis padėjo ištaisyti situaciją, kai France Télécom turėjo mokėti papildomus mokesčius pagal specialų režimą, kurių įprastomis rinkos sąlygomis nemokėjo pagal bendrąjį režimą apmokestintos konkuruojančios įmonės. Atvirkščiai, kaip matyti iš Prancūzijos Senate ir Nacionaliniame susirinkime vykusių ginčų, nuo 1994 m. taikyto išimtinio režimo tikslas buvo sudaryti galimybę valstybėms narėms, o ne administraciniams teritoriniams vienetams, rinkti France Télécom mokamą verslo mokestį(25). Kad ir kaip būtų, norėčiau pabrėžti, kad, kalbant apie naudos konstatavimą, nesvarbu, ar pajamos iš verslo mokesčio turėjo atitekti valstybei, ar patekti į administracinių teritorinių vienetų biudžetus.
102. Bet kuriuo atveju pastebėsiu, kad iš bylos medžiagos aišku, jog France Télécom privalėjo Fonds national de péréquation de la taxe professionnelle pervesti sumą, lygią tai, kurią valstybė iki France Télécom įsteigimo gaudavo kaip likutinį perteklių iš buvusios Pašto ir telekomunikacijų administracijos (PTT). Būtent todėl Komisija padarė išvadą, kad įmoka į bendrąjį biudžetą, kurią France Télécom turėjo mokėti 1991–1993 m., buvo mišraus pobūdžio: iš dalies mokestis, o iš dalies atitiko valstybės, kaip savininkės, dalyvavimą administruojant(26).
103. Išnagrinėjęs France Télécom taikyto režimo požymius, tikslus ir laikinąjį pobūdį, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 231 punkte teisėtai nusprendė, kad fiksuota įmoka – tai specialaus France Télécom apmokestinimo sąlyga, į kurią negalima žiūrėti kaip į nuo 1994 m. taikyto apmokestinimo režimo pasekmių kompensavimą.
104. Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
F – Dėl pirmojo „France Télécom“ pagrindo, susijusio su valstybės pagalbos sąvokos nepaisymu
1. Šalių argumentai
105. Pažymėjusi, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog įvedant išimtinį režimą buvo „neįmanoma“ nustatyti, ar jis bus valstybės pagalba, France Télécom teigia, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat manė, jog nauda turėjo būti nustatoma kasmet ir priklausė išorinių veiksnių.
106. Tačiau France Télécom kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad taip nusprendęs jis nepaisė valstybės pagalbos sąvokos, nors buvo pripažinta, kad galimos naudos buvimas (ar nebuvimas) priklauso ne nuo France Télécom taikyto režimo požymių, o nuo išorinių veiksnių, kurių poveikį galima nustatyti tik a posteriori. France Télécom nuomone, palankios ar nepalankios išorinių ir nenumatytų veiksnių pasekmės nesuteikia pagalbos pobūdžio priemonei, kuri, ją priimant, tokio pobūdžio neturėjo.
107. Be to, remdamasi teismo praktika byloje Prancūzija prieš Komisiją, kurioje dalyvavo Stardust Marine(27), France Télécom kritikuoja pačią galimybę priskirti priemonę valstybei narei, nes, kaip pripažino Pirmosios instancijos teismas, naudos buvimas priklausė „tik“ nuo su specialiu apmokestinimo režimu nesusijusių sąlygų.
108. Tačiau Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad pats išimtinis režimas negali būti valstybės pagalba. Toks režimas nebūtinai suteikia atitinkamoms įmonėms selektyvią naudą.
109. Komisija mano, kad pirmasis pagrindas nepriimtinas, nes nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje. Ji priduria, kad nekyla abejonių, jog France Télécom kritikuojami elementai buvo nurodyti ginčijamame sprendime.
110. Be to, Komisija teigia, kad šis pagrindas nepagrįstas. Iš tiesų tikslios pagal išimtinį režimą kiekvienais metais mokėtinos mokesčių sumos negalima apskaičiuoti iš anksto. Tačiau pagal šį režimą galėtų būti mokamas mažesnis mokestis, palyginti su apmokestinimu taikant įprastą verslo mokesčio režimą.
2. Pagrindo priimtinumo vertinimas
111. Dėl Komisijos pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo, pagrįsto tuo, kad buvo nurodytas naujas pagrindas, konstatuotina, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad iš tiesų leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Pirmosios instancijos teisme, reikštų leidimą jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnę bylą, nei buvo nagrinėjęs Pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo kompetencija apsiriboja pirmojoje instancijoje išnagrinėtų pagrindų teisiniu vertinimu(28).
112. Tačiau šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė, priešingai, nei teigia Komisija, Teisingumo Teisme nurodo ne naują pagrindą, o pagrindo, susijusio su valstybės pagalbos buvimu, argumentą, dėl kurio jau buvo ginčijamasi Pirmosios instancijos teisme, be kita ko, nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį šiame teisme nurodytus pagrindus. Todėl prieštaravimas dėl priimtinumo nepriimtinas.
3. Vertinimas iš esmės
113. Šiame pagrinde France Télécom kritikuoja Pirmosios instancijos teismo samprotavimus, visų pirma, skundžiamo sprendimo 323 ir 324 punktuose. Siekiant išsamiai atsakyti į šį pagrindą, reikia nurodyti ankstesnius Pirmosios instancijos teismo samprotavimus, pateiktus skundžiamo sprendimo 199–241 punktuose atsakant į pirmąjį ir antrąjį pirmojoje instancijoje nurodytus pagrindus.
114. Pirmiausia darau išvada, kad nuoroda į skundžiamo sprendimo 324 punktą, kurią France Télécom padarė grįsdama savo teiginį, jog Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad įtvirtinant išimtinį režimą buvo neįmanoma nustatyti naudos, grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu.
115. Iš tiesų minėto sprendimo 324 punkte Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į ieškovės pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus dėl senaties taikymo, tik atmetė atitinkamą teisinį argumentą. Todėl remiantis Pirmosios instancijos teismo argumentais atskirai nuo jų konteksto negalima daryti teisinės išvados, kurią Teisingumo Teismas galėtų įvertinti nagrinėdamas apeliacinį skundą ir kuri susijusi su kitu probleminiu klausimu nei klausimas, į kurį atsakė Pirmosios instancijos teismas.
116. Antra, dėl France Télécom taikomo režimo specifikos, įskaitant verslo mokesčio metinį pobūdį, taip pat naudos buvimą, priklausantį nuo su specialiu apmokestinimo režimu nesusijusių veiksnių, reikia iš karto konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė valstybės naudos sąvokos ir teisingai taikė EB 87 straipsnio nuostatas. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas apie visas France Télécom taikomo specialaus apmokestinimo modelio teisines pasekmes, įskaitant nustatytos naudos metinį pobūdį.
117. Tiksliai nurodęs atitinkamą teismo praktiką valstybės pagalbos buvimo vertinimo klausimu, ypač kiek tai susiję su France Télécom suteikta nauda, Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, pirma, ar Komisija galėjo analizuoti specialų apmokestinimo režimą atskirai nuo fiksuotos įmokos, antra, ar Komisija galėjo pagrįstai atsisakyti padaryti užskaitą ir galiausiai išanalizavo apmokestinimo skirtumo buvimo pagrįstumą.
118. Be to, skundžiamo sprendimo 199–241 punktuose jis detaliai ir išsamiai atsakė į kaltinimus dėl valstybės pagalbos buvimo šioje byloje. Komisijos pirmuoju pagrindu kritikuojamose minėto sprendimo dalyse paprasčiausia pakartojami argumentai, pateikti minėtoje skundžiamo sprendimo dalyje.
119. Atsižvelgiant į minėtus samprotavimus, iš skundžiamo sprendimo 323 punkto matyti, kad „metinis verslo mokesčio mokėjimas reiškia, jog nauda France Télécom kiekvienais metais priklausė nuo klausimo, ar dėl specialaus apmokestinimo režimo France Télécom teko mažesnė verslo mokesčio įmokų našta nei ta, kuria ji būtų buvusi apmokestinta pagal bendrąjį režimą. Reikia konstatuoti, kad pats šis klausimas priklausė nuo su specialiu apmokestinimo režimu nesusijusių aplinkybių ir, be kita ko, nuo kasmet administracinių teritorinių vienetų, kurių teritorijoje France Télécom turėjo buveines, nustatytų apmokestinimo tarifų lygio“.
120. Taigi France Télécom kritika pagrįsta klaidingu skundžiamo sprendimo suvokimu, nes, priešingai, nei ji teigia, Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad naudos buvimas nepriklauso nuo aptariamo režimo požymių.
121. Atvirkščiai, būtent analizuodamas France Télécom taikomo apmokestinimo režimo sudėtingumą Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pagalbos konstatavimas šioje byloje priklauso nuo „nesusijusių aplinkybių“, kurias Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 323 punkte aiškiai apibrėžė kaip kasmet administracinių teritorinių vienetų, kurių teritorijoje France Télécom turėjo buveines, nustatytų mokesčių dydį.
122. Šiuo atžvilgiu remiantis France Télécom kritikuojamose skundžiamo sprendimo dalyse pateikta informacija negalima konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, jog France Télécom buvo suteikta selektyvi nauda, ir, taip nusprendęs, padarė teisės klaidą.
123. Galiausiai dėl atsakomybės už priemonę priskyrimo valstybei pakanka priminti, kad pagal teismo praktiką tam, kad nauda galėtų būti pripažinta pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių, antra, priskirta valstybei(29). Be to, valstybės arba iš valstybės išteklių finansuojamą priemonę gali priimti ne tik atitinkamos valstybės centrinė, bet ir vidaus subjekto institucija(30). Todėl reikia konstatuoti, kad dėl minėto Pirmosios instancijos teismo pateikto „nesusijusių aplinkybių“ apibūdinimo France Télécom taikomas apmokestinimo režimas jokiu būdu nepraranda savo valstybinio pobūdžio.
124. Kadangi France Télécom neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas, taikydamas valstybės pagalbos sąvoką, padarė kokią nors teisės klaidą, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
VII – Dėl senaties taikymo principo(31)
A – Šalių argumentai
125. Kaip ketvirtąjį pagrindą France Télécom primena, kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje nustatyta, jog Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Ji tvirtina, kad Prancūzijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą paaiškino, jog įmonės tariamai 1994–2002 m. per daug sumokėtų mokesčių suma bet kuriuo atveju negali būti susigrąžinta, nes režimas buvo sukurtas daugiau kaip prieš dešimt metų. France Télécom mano, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo klausimu nepakankamai motyvuoti, nes sprendime nepatikslinama, nuo kokio privalomojo teisės akto priėmimo reikia skaičiuoti senaties terminą. France Télécom nuomone, šis aktas, be abejo, yra Įstatymas Nr. 90–568.
126. Komisija primena, kad valstybės pagalbai taikomos senaties skaičiavimo taisyklės yra susijusios su šios pagalbos susigrąžinimu. Tačiau pagalbą galima susigrąžinti tik tuomet, kai įmanoma nustatyti šios pagalbos dydį. Kalbant apie ginčijamus apmokestinimo režimus, pažymėtina, kad nauda galėjo būti nustatyta tik už metus. Todėl teisės nurodyti susigrąžinti pagalbą senaties terminas negali prasidėti tada, kai susigrąžinti ją dar negali būti nurodyta.
127. Atsiliepime į ieškinį Prancūzijos Respublika teigia palaikanti keturis iš penkių France Télécom apeliaciniame skunde nurodytų pagrindų. Dėl senaties Prancūzijos vyriausybė teigia, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Iš tiesų, viena vertus, šio sprendimo 324 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje nustatytas senaties terminas prasidėjo 1994 m. Kita vertus, šio sprendimo 276 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiga pranešti atsirado Įstatymo Nr. 90‑568 priėmimo momentu.
B – Dėl senaties termino pabaigos
128. Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalį Komisijos įgaliojimams susigrąžinti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Iš minėto straipsnio 2 dalies matyti, kad senaties terminas prasideda tą dieną, kai gavėjui suteikiama neteisėta pagalba.
129. Iš karto pažymėsiu, kad senaties terminas taikomas tik neteisėtai pagalbai, t. y. apie kurią nebuvo pranešta. Todėl pasibaigus senaties terminui neteisėta pagalba tampa esama pagalba.
130. Lemiamas veiksnys aiškinant Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatytą senaties terminą susijęs su pagalbos suteikimo sąvoka.
131. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad pagalbos suteikimo datos nustatymas gali priklausyti nuo nagrinėjamos pagalbos pobūdžio.
132. Iš tikrųjų pagalbos schemos atveju, kai pagalbos suteikimas priklauso nuo privalomojo pobūdžio teisės aktų priėmimo, reikia laikyti, kad pagalba iš principo suteikta tokio akto priėmimo momentu.
133. Tačiau atsižvelgiant į priemonių, galinčių būti valstybės pagalba, modelių įvairumą ir sudėtingumą, visų pirma tiesioginio apmokestinimo srityje, padaryta išvada neapima visų galimybių, kurias Komisija gali turėti, kai nagrinėja praneštas arba nepraneštas priemones.
134. Pavyzdžiui, pagal daugiametį režimą, kuris pasireiškia pervedimais arba periodiniais naudos teikimais, akto, kuriuo remiantis teikiama pagalba, priėmimo datą ir datą, kai įmonėms iš tikrųjų suteikiama pagalba (arba kai juntamas jos poveikis, kaip tai yra atleidimo nuo mokesčių atveju), gali skirti nemažas laiko tarpas.
135. Tokiu atveju, manau, turi būti laikoma, kad per mokesčių sistemą teikiama pagalba turi būti suteikta gavėjui tuomet, kai jis iš tiesų teisiškai galutinai ja naudojasi. Apskaičiuojant senaties terminą lemiamą reikšmę turi tik galutinis naudojimasis šia priemone, kuris siaurąja prasme prilyginamas naudos atsiradimui.
136. Šiuo klausimu darau išvadą, kad mokestinės naudos senaties terminas vėl pradedamas skaičiuoti po kiekvieno faktiško naudos suteikimo, kuris sutampa su situacijų, kurių pagrindu nustatoma mokestinės naštos apimtis, konsolidavimu, esant tam tikroms aplinkybėms – kasmet. Kiek tai susiję su pelno mokesčiu, ši data sutampa su mokestinių metų, kuriais buvo gautos į apmokestinimo šiuo mokesčiu bazę patenkančios pajamos, pabaiga(32).
137. Be to, reikia pažymėti, kad tikslus senaties termino skaičiavimas gali priklausyti nuo naudos ir atitinkamai pačios valstybės pagalbos nustatymo būdo.
138. Taip, atrodo, yra šioje byloje, nes pagalbos buvimas turi būti nustatytas ne tik remiantis nacionaliniu įstatymu, bet taip pat atsižvelgiant į kiekvienoje komunoje, kurioje yra France Télécom turto, taikomus tarifus.
139. Kaip jau nurodžiau, manau, kad Pirmosios instancijos teismas tiksliai išnagrinėjo verslo mokesčio metinį pobūdį ir dėl jo kylančias pasekmes.
140. Todėl skundžiamo sprendimo 324 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad dėl to, jog verslo mokestis mokamas kasmet, nagrinėjama pagalba negali būti laikoma „suteikta“ anksčiau nei 1994 m., nes būtent tais metais buvo priimti privalomi teisės aktai, pirmą kartą leidę nustatyti apmokestinimo skirtumą.
141. Taigi, kalbant apie kaltinimą, susijusį su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nenustatė aptariamų teisės aktų, manau, kad tai yra blogai suformuluota teisės problema. Iš tikrųjų iš išimtinio režimo, kaip visumos, analizės matyti, kad pagal jį šalies viduje įvedamas verslo mokestis, kurio dydis nustatomas taikant vidutinį svertinį nacionalinį tarifą, apskaičiuojamą pagal ankstesniais metais visų atitinkamų administracinių teritorinių vienetų patvirtintus tarifus.
142. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 24 punkto, dėl apmokestinimo bazei taikomų tarifų kiekvienais metais balsuojama mokestį renkančių administracinių teritorinių vienetų tarybose. Norint apskaičiuoti mokėtiną verslo mokestį reikia France Télécom nustatyti individualų nacionalinį tarifą. Todėl atitinkamų administracinių teritorinių vienetų sprendimai, kuriais nustatomas individualus tarifas, turi būti laikomi veiksniais, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant Įstatyme Nr. 90‑568 numatytas „teisines aplinkybes“, t. y. teisines aplinkybes, būtinas vertinant tikrąją France Télécom mokesčių naštą ir naštą, tenkančią pagal bendrąjį režimą, taigi būtinas nustatant naudos buvimą.
143. Beje, pastebėsiu, kad kritikuojamą sprendimo dalį reikia skaityti kartu su skundžiamo sprendimo 323 punktu, kuriame Pirmosios instancijos teismas daro dvi nuorodas į skundžiamo sprendimo 202 punktą, paskui į 17 punktą, kuriame pateiktos atitinkamos Bendrojo mokesčių kodekso nuostatos. Iš tiesų svarbu turėti omenyje konceptualųjį skirtumą tarp teisės normos – Įstatymo Nr. 90‑568, ir teisinės aplinkybės – vidutinio svertinio nacionalinio tarifo, apskaičiuojamo pagal ankstesniais metais visų administracinių teritorinių vienetų patvirtintus tarifus. Šie sprendimai nesusiję su verslo mokesčio, kuriuo apmokestinama France Télécom, įvedimo principu, bet padeda nustatyti nacionalinį vidurkį, nes jais nustatomi individualūs tarifai, kuriais remiantis šis vidurkis apskaičiuojamas.
144. Be to, Pirmosios instancijos teismo požiūris patvirtinamas Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio formuluote, iš kurios matyti, kad dešimties metų senaties terminas taikomas Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą. Tačiau jeigu pagalba iš tikrųjų nebuvo suteikta, kaip suprantamas realus ir veiksmingas suteikimas, Komisija negalės prašyti jos susigrąžinti. Be to, ji negali prašyti jos susigrąžinti, nes net neaišku, ar nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba.
145. Galiausiai, kalbant apie Prancūzijos vyriausybės argumentą dėl tariamo, viena vertus, skundžiamo sprendimo 276 punkto, kita vertus, 323 ir 324 punktų motyvų prieštaringumo, pakanka pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo išimtinį režimą atsižvelgdamas, pirma, į pareigą pranešti, antra, į pagrindinės normos poveikį nustatant aptariamos priemonės gavėjų naudą.
146. Pavyzdžiui, minėtame 276 punkte nurodyti Pirmosios instancijos teismo samprotavimai yra pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų, susijusių su nagrinėjant trečiąjį pagrindą aptartu teisėtų lūkesčių principu, dalis. Pirmosios instancijos teismas teisingai priminė pareigą pranešti, kuri pagal EB 87 straipsnį tenka valstybei narei, norinčiai įvesti išimtinį režimą, kaip antai aptariamas šioje byloje. Tačiau skundžiamo sprendimo 323 ir 324 punktuose, kuriuose aptariamas verslo mokesčio metinis pobūdis, Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pateikia nuomonę dėl minėtos normos pasekmių. Kadangi abu šie aspektai yra būtinos valstybės pagalbos sąvokos analizės dalys, joks motyvų prieštaringumas negali būti konstatuotas.
147. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą.
VIII – Dėl bendrųjų teisės principų pažeidimo(33)
A – Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu
1. Šalių argumentai
148. Nepaisant to, kad France Télécom skaido trečiąjį pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, į tris dalis, siūlau jas nagrinėti kartu, nes jų dalykas yra bendras.
149. Trečiojo pagrindo pirma dalis yra susijusi su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė dėl aplinkybių, leidžiančių remtis teisėtų lūkesčių principu.
150. Pirma, France Télécom tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo galimybę remtis teisėtų lūkesčių principu tik tais atvejais, kai apie pagalbą buvo pranešta. Tačiau jis leido suprasti, kad galėtų būti kitaip, jei tai būtų pateisinama išskirtinėmis aplinkybėmis. O šiuo atveju tokių aplinkybių buvo.
151. Antra, France Télécom nurodo, kad skundžiamo sprendimo motyvai prieštaringi ir jis grindžiamas klaidinga prezumpcija, jog bet kokia nukrypti leidžianti mokestinė nuostata suteikia naudą. Šioje byloje išskirtinės aplinkybės, kurias įmonė nurodė, kad galėtų remtis teisėtų lūkesčių principu, yra susijusios su tuo, jog naudos buvimo neįmanoma nustatyti ex ante, o galima nustatyti tik ex post, atsižvelgus į tai, kaip pasikeitė su išimtiniu režimu nesusijusios aplinkybės.
152. Trečia, France Télécom teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei teisės akto, apie kurį turėjo būti pranešta, nei datos, kuomet tai turėjo būti padaryta. Iš tikrųjų, jei nauda atitiktų kiekvienų finansinių metų pabaigoje konstatuotą apmokestinimo skirtumą, nebūtų įmanoma nustatyti nagrinėjamame bendrajame režime pareigos iš anksto pranešti.
153. Trečiojo pagrindo antroje dalyje France Télécom kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad šis klaidingai išaiškino su La Poste susijusio sprendimo teisines pasekmes(34). Be to, Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti teisėtų lūkesčių principą ir nusprendė, kad Komisija nepateikė nuomonės dėl nuo 1994 m. taikomo išimtinio režimo. France Télécom nuomone, su La Poste susijęs sprendimas yra pozityvus aktas, galintis sukelti teisinių pasekmių ir sudaryti prielaidas atsirasti teisėtiems lūkesčiams, kad nagrinėjamas apmokestinimo režimas atitinka valstybės pagalbos srityje taikomas teisės normas.
2. Vertinimas
a) Bendrosios pastabos
154. Reikia priminti, kad Komisija pradėjo aptariamo režimo tyrimą remdamasi trečiosios šalies, būtent Association des collectivités territoriales pour le retour de la taxe professionnelle de France Télécom et de La Poste dans le droit commun, skundu.
155. Pareiga pranešti yra kertinis Sutartimi nustatyto valstybės pagalbos ex ante kontrolės modelio akmuo. Pagal šią sistemą valstybėms narėms nustatyta, pirma, pareiga pranešti Komisijai apie kiekvieną į EB 87 straipsnio taikymo sritį patenkančią priemonę, nes tai gali būti nauja pagalba, antra, EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyta vadinamoji „standstill“ pareiga. Pagal minėtą sistemą tiek valstybėms narėms, tiek galimoms gavėjoms suteikiamos procesinės ir materialinės garantijos(35).
156. Pažeidusios taisyklę, pagal kurią turi būti pranešta iš anksto, valstybės narės privalo atsakyti tiek už aptariamos priemonės pripažinimo neteisėta pagalba, tiek už bendrųjų teisės principų netaikymo pasekmes.
157. Beje, tiek, kiek France Télécom teigia, kad išimtinio režimo įsigaliojimo momentu buvo neįmanoma nustatyti, ar jis suteiks naudos, kuri gali būti pripažinta valstybės pagalba, svarbu pabrėžti, jog nei ypatingas aptariamo režimo sudėtingumas, nei priemonės, kuri gali būti pripažinta valstybės pagalba, periodinis pobūdis negali atleisti valstybės narės nuo pareigos pranešti. Atvirkščiai, būtent Komisijai pradėjus tyrimo procedūrą, pastangos, kurias valstybė narė ir Komisija deda siekdamos lojaliai bendradarbiauti, gali padėti priimti nagrinėjamų priemonių ypatybes atitinkančius sprendimus.
158. Iš tikrųjų valstybė narė, kuri prašo leisti suteikti pagalbą nukrypdama nuo Sutarties normų, privalo bendradarbiauti su Komisija. Tas pats pasakytina apie valstybę narę, kuri, pažeisdama EB 88 straipsnio 3 dalį, nepranešė Komisijai apie pagalbos schemą(36).
159. Be to, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų(37).
160. Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad teisėtais lūkesčiais galima remtis tik tuomet, kai Sąjungos institucija duoda tikslius patikinimus, dėl kurių asmeniui, kuriam jie skirti, gali kilti teisėtų lūkesčių ir kai šie patikinimai atitinka taikytinas normas(38).
161. Valstybė narė, kurios institucijos suteikė pagalbą pažeisdamos EB 88 straipsnyje numatytas procedūrines taisykles, negali remtis gavėjų teisėtais lūkesčiais, siekdama išvengti pareigos imtis būtinų priemonių Komisijos sprendimui, kuriuo ji įpareigojama susigrąžinti pagalbą, įvykdyti(39).
162. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tas pats juo labiau pasakytina apie valstybę narę, kuri pati remiasi teisėtais lūkesčiais, nors ir nesilaikė pareigos pranešti(40).
163. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką negalima neigti, jog neteisėtos pagalbos gavėjas turi teisę remtis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios galėjo pagrįsti su šios pagalbos teisėtumu susijusius jo teisėtus lūkesčius, taigi ir teisę prieštarauti dėl pagalbos grąžinimo. Tokiu atveju nacionalinis teismas, kuris galbūt nagrinės bylą, turės įvertinti aptariamas aplinkybes(41).
164. Galiausiai pažymėsiu, kad grąžindamas per mokesčių sistemą suteiktą valstybės pagalbą asmuo gali būti priverstas sumokėti valstybei mokesčių sumą, kurios jis mokėti neturėjo. Šiuo atveju kalbama apie grąžinimą, dėl kurio iškyla grėsmė dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(42) (toliau – Pagrindinių teisių chartija) 17 straipsnyje pripažintos pagrindinės teisės į nuosavybę, taip pat dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(43) papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnio, susijusio su nuosavybės apsauga.
b) Dėl skundžiamo sprendimo
165. Skundžiamo sprendimo 259 ir 262 punktuose Pirmosios instancijos teismas teisingai paminėjo normas, reglamentuojančias teisę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu(44), ir nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį pagalbos gavėjo teisėtų lūkesčių apsauga galima remtis(45) su sąlyga, kad jis turi tikslių, iš pozityvių Komisijos veiksmų kylančių garantijų, leidžiančių manyti, kad tam tikra priemonė nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
166. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad Komisijai aiškiai neišreiškus pozicijos dėl priemonės, apie kurią jai buvo pranešta, institucijos tylėjimas, remiantis valstybės pagalbą gavusios įmonės teisėtų lūkesčių apsaugos principu, negali neleisti susigrąžinti pagalbos(46). Tačiau jis teisingai pripažino teisę atsižvelgti į išskirtines aplinkybes.
167. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas negali būti kaltinamas tuo, jog padarė teisės klaidą, kai nustatė minėtas aplinkybes, nes skundžiamo sprendimo 263–268 punktuose jis išsamiai išnagrinėjo visus jam pateiktus argumentus, kuriais remiantis tokias aplinkybes galima pagrįsti.
168. Viena iš tokių nurodytų išskirtinių aplinkybių yra Komisijos atlikta Įstatymo Nr. 90‑568 21 straipsnio analizė, kuria remdamasi Komisija su La Poste susijusiame sprendime padarė išvadą, jog La Poste pritaikytas apmokestinimo bazės sumažinimas nėra valstybės pagalba.
169. Dėl Komisijos tylėjimo su La Poste susijusiame sprendime ir jo teisinių pasekmių nagrinėjant France Télécom taikomą režimą pakanka priminti, kad, atsižvelgiant į prevencinės kontrolės, kurią Komisija atlieka pagalbos srityje, sistemą ir visų pirma į draudimą teikti naują pagalbą, kol nėra priimtas galutinis sprendimas, negali būti abejojama, jog egzistuoja Komisijos sprendimas, kuriame pateikiama nuomonė dėl tokios pagalbos suderinamumo. Tas pats pasakytina tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, Komisijai nepranešama apie pagalbą, kaip numatyta EB 88 straipsnio 3 dalyje, nes tai kelia pavojų šia nuostata siekiamam užtikrinti teisiniam saugumui.
170. Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai manė, kad nė vienas France Télécom argumentas negali būti laikomas Komisijos sprendimo išraiška. Pritarimas aptariamam apmokestinimo režimui a fortiori negali išplaukti vien iš Komisijos tylėjimo.
171. Dėl apeliacinio skundo 99 punkte išdėstyto France Télécom argumento, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog įvedant aptariamą režimą buvo neįmanoma nustatyti, ar jis bus valstybės pagalba, pakanka pastebėti, kad šis argumentas jau buvo aptartas nagrinėjant šio apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.
172. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
B – Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu
1. Šalių argumentai
173. Penktojo pagrindo pirma dalis susijusi su skundžiamo sprendimo motyvavimo stoka ir teisės klaida, pagrįsta negalėjimu nustatyti grąžintinos sumos.
174. France Télécom nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neatsakė į argumentą, pagal kurį dėl pareigos susigrąžinti pagalbą šios bylos aplinkybėmis būtų pažeistas teisinio saugumo principas.
175. Antra dalis susijusi su tariama teisės klaida vertinant pagalbos sumos apskaičiavimo metodus. France Télécom nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Komisija, remdamasi Prancūzijos valdžios institucijos per formalią tyrimo procedūrą pateiktais apytiksliais skaičiavimais, teisingai nustatė išieškotinos pagalbos ribas, todėl negali būti įrodyta, kad pažeistas teisinio saugumo principas.
176. France Télécom nurodo, jog Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė aptariamų skaičiavimų, kad būtų nustatytas tikrasis apmokestinimo skirtumo 1994–2002 m. mastas. Šie skaičiavimai buvo pateikti įrodant, kad bendrovės tariamai per daug sumokėtų mokesčių suma buvo kompensuota per mažai apmokestinus ją pirmaisiais Įstatymu Nr. 90‑568 nustatyto išimtinio apmokestinimo režimo taikymo metais. Šiomis aplinkybėmis France Télécom mano, kad remiantis šiais apytiksliais skaičiavimais neįmanoma atkurti įmonės apmokestinimo lygio, jeigu ji buvo apmokestinta pagal bendrąjį režimą, ir dėl šios priežasties Komisija neturėjo nurodyti susigrąžinti pagalbą.
177. Todėl, anot France Télécom, Pirmosios instancijos teismas klaidingai ir nemotyvavęs skundžiamo sprendimo šiuo klausimu pripažino, kad Komisija, nustačiusi naudos, kurią įmonė galėjo gauti, kiekybinę išraišką, galėjo remtis neaiškiais ir hipotetiniais apytiksliais skaičiavimais.
2. Vertinimas
178. Pagal teismo praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti nagrinėjamo teisės akto pobūdį ir aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė ginčijamą aktą, jį priimti paskatinusias priežastis, kad suinteresuoti asmenys žinotų, kodėl priimta priemonė, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Nėra būtina motyvuojant nurodyti visas atitinkamas faktines ir teisines aplinkybes, nes tai, ar priėmimo motyvai nurodyti pagal EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į šių motyvų formuluotę, bet ir į jų kontekstą ir į visas atitinkamą klausimą reguliuojančias normas(47).
179. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas, teisingai paminėjęs skundžiamo sprendimo 296–300 punktuose teismo praktiką dėl valstybės pagalbos susigrąžinimo, minėto sprendimo 301–305 punktuose stengėsi šią teismo praktiką pritaikyti šiuo atveju ir nepažeidė pareigos motyvuoti savo sprendimą.
180. Be to, reikia pabrėžti, kad dėl France Télécom atvejo Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą(48), kuriuo Prancūzijos Respublika nubausta ne tik už tai, kad nesusigrąžino neteisėta pripažintos pagalbos, bet ir už tai, kad neįvykdė įsipareigojimo lojaliai bendradarbiauti pagal EB 10 straipsnį.
181. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog nė viena Bendrijos teisės nuostata nereikalauja, kad Komisija, nurodžiusi susigrąžinti su bendrąja rinka nesuderinama paskelbtą pagalbą, nustatytų tikslią grąžintinos pagalbos sumą. Iš tikrųjų pakanka, kad Komisijos sprendime būtų pateikta informacija, leidžianti jo adresatui, nepatiriant pernelyg didelių sunkumų, pačiam nustatyti šią sumą(49).
182. Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai patvirtino ginčijamo sprendimo teisėtumą, kiek tai susiję su nepažeidžiant teisinio saugumo principo jame pateiktomis išieškotinos pagalbos ribomis.
183. Dėl šios priežasties penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
IX – Papildomos pastabos dėl pagalbos gavėjų statuso išieškant pagal Sąjungos teisę neteisėtą pagalbą
184. Prieš darydamas išvadą norėčiau pažymėti, kad paskesni samprotavimai nepaneigia skundžiamame sprendime atliktos analizės teisingumo, nes siūlau patvirtinti Pirmosios instancijos teismo pateikto išaiškinimo teisėtumą.
185. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad neteisėtai suteiktos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos pripažinimo neteisėta pasekmė(50). Todėl valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas susigrąžinti neteisėtą pagalbą, pagal EB 249 straipsnį įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo vykdymą(51). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pareiga panaikinti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su bendrąja rinka, siekiama atkurti prieš tai Sąjungos rinkoje buvusią padėtį(52).
186. Kadangi šioje byloje sprendimas, kuriuo valstybės pagalba pripažįstama neteisėta ir nurodoma ją susigrąžinti, patvirtintas Teisingumo Teismo sprendimu, reikia pasiteirauti dėl teisių gynimo būdų, kuriais tariamos nagrinėjamos pagalbos gavėjos gali pasinaudoti šiame etape.
187. Atrodo, kad France Télécom atveju pagrindinis sunkumas yra tas, kad jos prievolė grąžinti pagalbą yra numanomo pobūdžio, turint omenyje tai, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas pakankamai netiksliais skaičiavimais, o ne numanomu apmokestinimu, grindžiamu verslo mokesčio taikymu atgaline data remiantis France Télécom realiai taikomomis apmokestinimo bazėmis(53).
188. Iš tiesų valstybė narė, kuri privalo susigrąžinti neteisėtą pagalba, gali laisvai pasirinkti tvarką, kaip ji vykdys šią pareigą, su sąlyga, kad pasirinktos priemonės nepažeis Sąjungos teisės tikslų ir veiksmingumo(54).
189. Nustatyta, kad Sąjungos teisės sąvoka apima pagal Pagrindinių teisių chartiją asmenims suteiktas pagrindines teises. Remiantis tuo darytina išvada, kad dėl absoliučios valstybių narių pareigos susigrąžinti pagalbą buvimo negali kilti pavojaus asmenų, galinčių naudotis nacionalinės valdžios institucijų pažeidžiant Sutartį patvirtintomis priemonėmis, pagrindinėms teisėms.
190. Šiuo klausimu pažymėsiu, jog išieškant valstybės pagalbą reikia, kad jos gavėjai grąžintų dėl suteiktos pagalbos gautą naudą. Taigi kalbama apie gavėjo turto perdavimą valstybei narei(55). Toks veiksmas, jei gavėjas savanoriškai su juo nesutinka, galėtų būti užginčytas tik teisme, kuris teisingai išnagrinėjęs bylą dėl atitinkamo gavėjo priimtų sprendimą.
191. Kadangi šis klausimas susijęs su Pagrindinių teisių chartijos garantuojamomis teisėmis, pavyzdžiui, su teisės į nuosavybę apsauga(56), dėl besąlygiškos valstybės narės pareigos susigrąžinti pagalbą negali automatiškai kilti atitinkama asmenų pareiga ją grąžinti.
192. Tačiau, manau, nereikia ginčyti, kad gavėjas, kuriam turi būti suteikta galimybė pasinaudoti visomis Pagrindinių teisių chartijoje ir EŽTK numatytomis procesinėmis ir materialinėmis garantijomis, turi turėti galimybę per teisingą procesą užginčyti prievolę grąžinti pagalbą(57).
193. Tiesa, gavėjas negali ginčyti paties valstybės pagalbos buvimo ar jos neteisėtumo. Tačiau kadangi ginčijamas sprendimas buvo taip pat patvirtintas Pirmosios instancijos teismo sprendimu, pagalbos gavėjas, mano nuomone, gali ginčyti prievolę grąžinti pagalbą ir šios prievolės apimtį(58).
194. Šiuos samprotavimus reikia skirti nuo teismo praktikos, pagal kurią pagalbos gavėjai turi teisę nacionaliniame teisme remtis išskirtine aplinkybe, galinčia pagrįsti teisėtus lūkesčius dėl suteiktos pagalbos teisėtumo; tokie lūkesčiai taikant Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį prieštarauja tam, kad Komisija nurodytų susigrąžinti atitinkamą pagalbą(59).
195. Pagal EB 88 straipsnyje numatytą administracinę procedūrą Komisija priima sprendimą, kuris skirtas atitinkamai valstybei narei. Pagalbą gavusi įmonė nėra nei šios procedūros dalyvė, nei Komisijos sprendimo adresatė, net jei gali pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo(60). Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad suinteresuotieji asmenys(61), išskyrus už suteiktą pagalbą atsakingą valstybę narę, neturi teisės susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais(62).
196. Todėl skundžiamas sprendimas negali sukliudyti adresatui užginčyti nacionaliniuose teismuose grąžintinų sumų arba net savo prievolę grąžinti pagalbą. Tokiu atveju nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi, turi įvertinti, prireikus prieš tai pateikęs Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus dėl išaiškinimo, aptariamas aplinkybes.
X – Išvada
197. Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti France Télécom apeliacinį skundą,
– nurodyti France Télécom padengti bylinėjimosi išlaidas,
– nurodyti Prancūzijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 30 d., nuorodos į Sutarties nuostatas atitinka numeraciją, kuri buvo taikoma iki Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo įsigaliojimo.
3 – OL L 269, p. 30.
4 – JORF, 1990 m. liepos 8 d., p. 8069.
5 – JORF, 1996 m. liepos 27 d., p. 11398.
6 – 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339).
7 – Verslo mokestis nustatytas 1977 m. liepos 29 d. Įstatymu Nr. 75‑678, kuriuo panaikintas verslo liudijimas ir įvestas verslo mokestis (JORF, 1975 m. liepos 31 d., p. 7763).
8 – Žr. 2002 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 2002‑1575 dėl 2003 m. biudžeto 29 straipsnį (JORF, 2002 m. gruodžio 31 d.).
9 – OL C 57, p. 5.
10 – C‑441/06, Rink. p. I‑8887.
11 – Ieškinius Pirmosios instancijos teisme pareiškė Prancūzijos Respublika ir France Télécom. Grįsdama savo reikalavimus, Prancūzijos Respublika nurodė keturis pagrindus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Keturi pagrindai buvo susiję atitinkamai su akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida, kurias Komisija padarė nusprendusi, kad išmtinis režimas, galiojęs 1994–2002 m., suteikė France Télécom naudos (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 191–241 punktuose), su teisės į gynybą pažeidimu (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 136–142 punktuose), su Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio dėl senaties termino pažeidimu (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 318–327 punktuose) ir galiausiai su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 259–279 punktuose. France Télécom savo ruožtu pateikė Pirmosios instancijos teisme penkis pagrindus, kurie taip pat atmesti ir buvo susiję atitinkamai su teisės į gynybą pažeidimu (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 146–153 punktuose), su tuo, kad Komisija padarė tris akivaizdžias vertinimo klaidas, taip pat teisės klaida, kai teigė, kad France Télécom gavo naudos (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 191–241 punktuose), su Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio dėl senaties termino pažeidimu (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 318–327 punktuose), su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 259–305 punktuose) ir galiausiai su Komisijos sprendimų priėmimo taisyklių (žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 114–130 punktuose).
12 – Pirmasis ir antrasis France Télécom apeliacinio skundo pagrindai.
13 – Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Enirisorse (C‑237/04, Rink. p. I‑2843, 38 ir 39 punktai ir juose nurodyta teismo praktika) ir 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Presidente del Consiglio dei Ministri (C‑169/08, Rink. p. I‑10821, 52 punktas).
14 – Žr., be kita ko, 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C‑143/99, Rink. p. I‑8365, 38 punktas); 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑501/00, Rink. p. I‑6717, 90 punktas) ir 2006 m. birželio 15 d. Sprendimą Air Liquide Industries Belgium (C‑393/04 ir C‑41/05, Rink. p. I‑5293, 29 punktas).
15 – Žr. 1994 m. kovo 15 d. Sprendimą Banco Exterior de España (C‑387/92, Rink. p. I‑877, 14 punktas).
16 – Dėl naudos konstatavimo reikšmės nagrinėjant pasirinktinumą žr. minėtą Sprendimą Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (41 punktas); 2003 m. vasario 13 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 47 punktas); 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą UGT‑Rioja ir kt. (C‑428/06–C‑434/06, Rink. p. I‑6747, 46 punktas) ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą British Aggregates prieš Komisiją (C‑487/06 P, Rink. p. I‑10515, 82 punktas).
17 – Išvados 160 ir paskesni punktai.
18 – Šiuo atveju negalima atmesti galimybės, kad teisės aktų leidėjas nemanė, jog administravimo išlaidos sumažintos teisėtai, nes administravimo požiūriu verslo mokesčio surinkimas nebuvo padarytas paprastesnis, palyginti su bendruoju režimu.
19 – C‑66/02, Rink. p. I‑10901.
20 – 1970 m. birželio 25 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (47/69, Rink. p. 487, 7 punktas).
21 – 1974 m. liepos 2 d. sprendimas (173/73, Rink. p. 709).
22 – Minėto sprendimo 43 punktas ir generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados toje pačioje byloje 32 punktas.
23 – Žr. Nacionalinis susirinkimas, visas ataskaitos tekstas, 1990 m. gegužės 11 d. 3-iasis posėdis; galima rasti internete adresu:
24 – Šiuo klausimu žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimą Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją (67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 30 punktas) ir minėtą Sprendimą Enirisorse (32 punktas).
25 – Žr. 1990 m. birželio 7 d. Senato posėdžio protokolą (JORF, 1990 m. birželio 8 d., p. 1361) ir 1990 m. birželio 19 d. Nacionalinio susirinkimo posėdžio protokolą (JORF, 1990 m. birželio 20 d., p. 2604).
26 – Žr. skundžiamo sprendimo 25–31 punktus.
27 – 2002 m. gegužės 16 d. sprendimas (C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 71, 77 ir 81 punktai).
28 – Žr., be kita ko, 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Ramondín ir kt. prieš Komisiją (C‑186/02 P ir C‑188/02 P, Rink. p. I‑10653, 60 punktas) ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Koninklijke Coöperatie Cosun prieš Komisiją (C‑68/05 P, Rink. p. I‑10367, 96 punktas).
29 – Žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Pearle ir kt. (C‑345/02, Rink. p. I‑7139, 35 punktas ir nurodyta teismo praktika).
30 – Žr. ex multis 1987 m. spalio 14 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (248/84, Rink. p. 4013, 17 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Portugalija prieš Komisiją (C‑88/03, Rink. p. I‑7115, 55 punktas).
31 – France Télécom apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas.
32 – Savaime aišku, kad galutinio naudojimosi per mokesčių sistemą suteiktos valstybės pagalbos nustatymo sąlygos gali priklausyti nuo įvairiose teisės sistemose pasirinktų sprendimų. Atrodo, kad tokie fiskalinio pobūdžio techniniai aspektai negali turėti įtakos skaičiuojant senaties terminą.
33 – France Télécom apeliacinio skundo trečiasis ir penktasis pagrindai.
34 – 1995 m. vasario 8 d. sprendimas (OL C 262, p. 11).
35 – Šiuo atžvilgiu žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimą Diputación Foral de Vizcaya ir kt. prieš Komisiją (C‑465/09 P–C‑470/09 P, 93 punktas ir nurodyta teismo praktika).
36 – Minėtas Sprendimas Diputación Foral de Vizcaya ir kt. prieš Komisiją (152 punktas).
37 – Visų pirma žr. 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimą Dürbeck (112/80, Rink. p. 1095, 48 punktas).
38 – 2010 m. kovo 25 d. Sprendimas Sviluppo Italia Basilicata prieš Komisiją (C‑414/08 P, 107 punktas) ir 2011 m. kovo 24 d. Sprendimas ISD Polska ir kt.prieš Komisiją (C‑369/09 P, Rink. p. I‑0000, 123 punktas ir nurodyta teismo praktika).
39 – Minėtas Sprendimas Diputación Foral de Vizcayair kt. prieš Komisiją (150 punktas).
40 – Minėtas Sprendimas Diputación Foral de Vizcayair kt. prieš Komisiją (151 punktas).
41 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑372/97, Rink. p. I‑3679, 111 punktas ir nurodyta teismo praktika).
42 – OL C 83, 2010, p. 389.
43 – Pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK).
44 – Žr. 1987 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik) prieš EEB (265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas) ir 1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos sprendimą Mellett prieš Teisingumo Teismą (T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 104 punktas ir nurodyta teismo praktika).
45 – 1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑5/89, Rink. p. I‑3437, 16 punktas).
46 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Demesa ir Territorio Histórico de Álava prieš Komisiją (C‑183/02 P ir C‑187/02 P, Rink. p. I‑10609, 44 punktas).
47 – Žr., be kita ko, 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas ir nurodyta teismo praktika) ir 2008 m. liepos 10 d. Sprendimą Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala (C‑413/06 P, Rink. p. I-4951, 166 punktas ir nurodyta teismo praktika).
48 – Minėtas Sprendimas Komisija prieš Prancūziją.
49 – Žr., be kita ko, 2000 m. spalio 12 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑480/98, Rink. p. I‑8717, 25 punktas) ir 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑415/03, Rink. p. I‑3875, 39 punktas).
50 – Žr., be kita ko, 1993 m. birželio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑183/91, Rink. p. I‑3131, 16 punktas); 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑404/97, Rink. p. I‑4897, 38 punktas) ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Komisija prieš Slovakiją (C‑507/08, Rink. p. I‑0000, 42 punktas).
51 – Žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑209/00, Rink. p. I‑11695, 31 punktas); 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑404/00, Rink. p. I‑6695, 21 punktas) ir minėtą Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (42 punktas). Valstybė narė turi iš tikrųjų susigrąžinti jai priklausančias sumas (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 44 punktą).
52 – 1995 m. balandžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑350/93, Rink. p. I‑699, 21 punktas) ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (C‑75/97, Rink. p. I‑3671, 64 punktas).
53 – Reikia pridurti, kad probleminis klausimas, susijęs su pareigos susigrąžinti pagalbą apimtimi, yra faktinė aplinkybė, nepatenkanti į Teisingumo Teismo kompetenciją nagrinėjant apeliacinį skundą.
54 – 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas Scott ir Kimberly Clark (C‑210/09, Rink. p. I‑0000, 21 punktas) ir minėtas Sprendimas Komisija prieš Slovakiją (51 punktas).
55 – Šis aspektas ypač akivaizdus išieškant per mokesčių sistemą suteiktą pagalbą, kai gavėjas privalo perduoti turtą, atitinkantį naudą, gautą tuomet, kai jis buvo mažiau apmokestintas.
56 – Žr. Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį, taip pat EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnį.
57 – Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis „Teisė į veiksmingas gynimo priemones ir sąžiningą teismą“ grindžiamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią „nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas, ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo“.
58 – Priminsiu, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį Komisijos sprendimu nurodyta neteisėta pagalba turi būti susigrąžinta nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia iškart ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą.
59 – Minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 111 punktas ir nurodyta teismo praktika. Taip pat žr. 2002 m. kovo 7 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C‑310/99, Rink. p. I‑2289, 103 punktas).
60 – Beje, kaip matyti iš teismo praktikos, kiti suinteresuotieji asmenys nei už suteiktą pagalbą atsakinga valstybė narė negali patys tiesiogiai dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti tokia valstybė narė. Žr. minėtą Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (59 punktas); 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Falck et Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją (C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 82 punktas) ir 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo sprendimą ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni prieš Komisiją (T‑62/08, Rink. p. I‑0000, 162 punktas). Pridursiu, kad galimybė ginčyti Komisijos sprendimus Teisme, kuri gali būti pripažinta pagalbos gavėjui, nereiškia, jog toks sprendimas yra jam skirtas.
61 – Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsniu pagalbos gavėjas yra „suinteresuotoji šalis“, kuri pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalį priėmus sprendimą pradėti formalaus tyrimo procedūrą gali pateikti pastabas per nustatytą laikotarpį, paprastai ne ilgesnį kaip vienas mėnuo.
62 – Žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau (C‑139/07 P, Rink. p. I‑0000).
Full & Egal Universal Law Academy