GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. gruodžio 13 d. ( 1 )
Byla C-627/10
Europos Komisija
prieš
Slovėnijos Respubliką
„Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo — Direktyva 91/440/EEB — Bendrijos geležinkelių plėtra — Direktyva 2001/14/EB — Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas — Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalis ir II priedas — Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalis — Infrastruktūros valdytojas — Infrastruktūros valdytojo, kuris pats yra geležinkelio įmonė, dalyvavimas sudarant tarnybinį traukinių tvarkaraštį — Eismo valdymas — Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalys — Priemonių, skirtų, kad infrastruktūros valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį, nebuvimas — Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis — Išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl geležinkelių paslaugų teikimo — Už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai — Atsižvelgimas į kitų eismo sistemų mokesčius — Direktyvos 2001/14 11 straipsnis — Veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kuria siekiama skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti infrastruktūros panaudojimą, nebuvimas“
I – Įžanga
1.
Šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Slovėnijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440/EEB ( 2 ) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/12/EB ( 3 ) (toliau – Direktyva 91/440), 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą, Direktyvos 2001/14/EB ( 4 ) 14 straipsnio 2 dalį ir šios direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalis, 7 straipsnio 3 dalį bei 11 straipsnį ( 5 ). Slovėnijos Respublika prašo atmesti Komisijos pareikštą ieškinį.
2.
Šioje byloje nagrinėjamas vienas iš kelių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 6 ), Komisijos pareikštų 2010 ir 2011 m. dėl valstybių narių įgyvendinamų direktyvų 91/440 ir 2001/14, kurių pagrindinis tikslas užtikrinti tinkamą ir nediskriminacinę geležinkelio įmonių prieigą prie infrastruktūros, t. y. prie geležinkelių tinklo. Tokie ieškiniai pareikšti pirmą kartą, todėl Teisingumo Teismui pirmą kartą suteikiama galimybė įvertinti geležinkelių liberalizaciją Europos Sąjungoje ir, konkrečiai kalbant, išaiškinti tai, ką įprasta vadinti „pirmuoju geležinkelių paketu“.
3.
2012 m. rugsėjo 6 d. jau pateikiau išvadas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Portugaliją, ir minėtose bylose Komisija prieš Vengriją, Komisija prieš Ispaniją, Komisija prieš Austriją ir Komisija prieš Vokietiją. Be šios išvados, šiandien pateikiu išvadas minėtose bylose Komisija prieš Lenkiją, Komisija prieš Čekijos Respubliką, Komisija prieš Prancūziją ir Komisija prieš Liuksemburgą. Kadangi ši byla susijusi su panašiais kaltinimais, kuriuos jau turėjau galimybę išnagrinėti minėtose išvadose, tik nurodysiu svarbius šių išvadų punktus, tačiau nekartosiu visų jose išdėstytų argumentų.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Direktyva 91/440
4.
Pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad II priede išvardytos funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas.
Tačiau rinkti mokesčius ir pareigą valdyti geležinkelių infrastruktūrą, t. y. tvarkyti reikalus, susijusius su investicijomis, technine priežiūra ir finansavimu, valstybės narės gali pavesti geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai.“
5.
Direktyvos 91/440 II priede išvardytos jos 6 straipsnio 3 dalyje nurodytos „esminės funkcijos“:
„
—
sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas,
—
sprendimų, susijusių su infrastruktūros mokesčių ėmimu, priėmimas,
“
2. Direktyva 2001/14
6.
Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalyse nurodyta:
„2. Tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį.
3. Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata būtų įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo sutartimi, sudaryta ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones.
4. Jei sudaroma sutartis, dėl jos sąlygų ir infrastruktūros valdytojui skiriamo finansavimo sutartų mokėjimų struktūros susitariama iš anksto, kad galiotų visą sutarties galiojimo laiką.
5. Nustatomas išlaidų paskirstymo metodas. Valstybės narės gali pareikalauti, kad jis būtų iš anksto patvirtintas. Šis metodas turėtų būti periodiškai atnaujinamas atsižvelgiant į geriausios tarptautinės praktikos principus.“
7.
Pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį:
„Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.“
8.
Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų konkurencingumą, ypač tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais, gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Mokesčių ėmimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.
Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.“
9.
Pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalį:
„Taikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą, infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą. Šiuo tikslu gali būti numatytos baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms įmonėms ir premijos už geresnius negu buvo planuota veiklos rezultatus.“
10.
Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir šiame skyriuje aprašytas funkcijas vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga.“
B – Slovėnijos teisės aktai
1. Geležinkelių transporto įstatymas
11.
Geležinkelių transporto įstatymo (Zakon o železniškem prometu) ( 7 ) 21 straipsnyje nurodyta:
„1. Vyriausybė šiame straipsnyje nurodytoms funkcijoms vykdyti įsteigia Valstybinę geležinkelių transporto agentūrą [toliau – Geležinkelių transporto agentūra arba agentūra].
3. Agentūra vykdo savo funkcijas taip, kad būtų užtikrinta nediskriminacinė prieiga prie geležinkelių infrastruktūros, įskaitant:
—
traukinio linijų paskirstymą;
—
tinklo tarnybinio traukinių tvarkaraščio patvirtinimą.“
12.
Pagal šio įstatymo 11 straipsnį:
„1. Viešosios geležinkelių infrastruktūros priežiūra ir geležinkelių transporto šioje infrastruktūroje valdymas yra viešųjų paslaugų įsipareigojimai.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus viešųjų paslaugų įsipareigojimus pagal viešųjų paslaugų sutartį vykdo valdytojas.
4. Geležinkelių transporto viešojoje geležinkelių infrastruktūroje reguliavimas daugiausia apima:
—
traukinių eismo valdymą;
—
tarnybinio traukinių tvarkaraščio sudarymą ir vykdymą;
“
2. Nutarimas dėl traukinio linijų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi viešąja geležinkelių infrastruktūra
13.
Pagal 2008 m. balandžio 18 d. Nutarimo dėl traukinio linijų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi viešąja geležinkelių infrastruktūra (Uredba o dodeljevanju vlakovnih poti in uporabnini na javni železniški infrastrukturi) ( 8 ) 9 straipsnį:
„1. Agentūra, valdytojas ir pareiškėjas nustatant ir skirstant traukinio linijas laikosi tokių terminų ir principų:
—
valdytojas ne vėliau kaip prieš penkis mėnesius iki naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo parengia naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio ir naujo traukinių eismo grafiko projektą ir pateikia jį agentūrai;
—
valdytojas, rengdamas minėtą projektą, konsultuojasi su suinteresuotaisiais asmenimis ir tais, kurie pageidauja pareikšti nuomonę apie tai, kokią įtaką tarnybinis traukinių tvarkaraštis gali turėti jų galimybei teikti geležinkelių paslaugas per tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpį;
—
agentūra išsiunčia naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą pareiškėjams, pateikusiems paraiškas skirti traukinio liniją, ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims, kurie pageidauja pareikšti nuomonę apie tai, kokią įtaką tarnybinis traukinių tvarkaraštis gali turėti jų galimybei teikti geležinkelių paslaugas per tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpį, ir nustato jiems ne trumpesnį kaip vieno mėnesio terminą pastaboms pateikti.“
14.
Šio nutarimo 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse nurodyta:
„2. Tinkamai atsižvelgiant į saugą ir infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą bei gerinimą, valdytojas skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį. Šiuo tikslu trejų metų laikotarpiui agentūros ir valdytojo sudarytoje sutartyje numatoma, kad dalis papildomų pajamų iš kitos valdytojo komercinės veiklos, kaip tai suprantama pagal pirmesnę šio straipsnio dalį, neįtraukiama apskaičiuojant mokesčius, o paliekama valdytojui kaip skatinamoji priemonė.
5. Pagal mokesčių apskaičiavimo metodą taip pat atsižvelgiama į visus duomenis, susijusius su apmokestinimo sistema, ir pakankamą informaciją apie 23 ir 24 straipsniuose nurodytų paslaugų kainas, jei tokias paslaugas teikia tik vienas teikėjas. Pagal metodą atsižvelgiama ne tik į informaciją apie galiojančią apmokestinimo sistemą, bet taip pat į informaciją apie galimus mokesčių pakeitimus per kitus trejus metus. Be to, pagal jį atsižvelgiama į priemones, kuriomis siekiama skatinti geležinkelio įmones ir valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti infrastruktūros panaudojimą.
Tai gali būti baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms geležinkelio įmonėms ir premijos už geresnius, negu buvo planuota, veiklos rezultatus.“
15.
Pagal šio nutarimo 21 straipsnį:
„1. Agentūra, nustatydama mokesčių dydį, laikosi įstatyme numatytų kriterijų.
2. Agentūra, vertindama pirmesnėje dalyje nurodytus kriterijus, atsižvelgia į konkretaus traukinio tipo eksploatavimo išlaidas, kurias pirmiausia sudaro kelių, infrastruktūros, susijusios su traukinių eismu, priežiūros ir geležinkelių transporto valdymo išlaidos.
3. Agentūra užtikrina, kad visoms geležinkelio įmonėms, panašioje rinkos dalyje teikiančioms lygiaverčio pobūdžio paslaugas, būtų nustatomi objektyviai lygiaverčiai ir nediskriminaciniai mokesčiai.“
III – Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
16.
2007 m. gegužės 10 d. Komisijos tarnybos pateikė klausimyną Slovėnijos valdžios institucijoms, siekdamos patikrinti, kaip Slovėnijos Respublika perkėlė pirmojo geležinkelių paketo direktyvas. Šios institucijos į jį atsakė 2007 m. liepos 11 d.2007 m. lapkričio 21 d. laišku Komisija paprašė Slovėnijos Respublikos papildomos informacijos ir ši valstybė narė ją pateikė 2008 m. sausio 16 d. laišku.
17.
2008 m. birželio 26 d. Komisija išsiuntė Slovėnijos Respublikai oficialų pranešimą, kuriame nurodė, kad remiantis Komisijai pateikta informacija pirmasis geležinkelių paketas nebuvo tinkamai perkeltas į jos vidaus teisės sistemą, kiek tai susiję su esminių infrastruktūros valdytojo funkcijų nepriklausomumu, prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčiais ir geležinkelių reguliavimo institucija.
18.
2008 m. rugpjūčio 22 d. Slovėnijos Respublika atsakė į oficialų pranešimą. Vėliau 2009 m. kovo 16 d. ir liepos 8 d. laiškais ji pateikė Komisijai papildomos informacijos.
19.
Manydama, kad Slovėnijos Respublika nesiėmė reikiamų priemonių tinkamai perkelti direktyvas, susijusias su pirmuoju geležinkelių paketu, 2009 m. spalio 9 d. Komisija išsiuntė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę.
20.
Slovėnijos Respublika 2009 m. gruodžio 8 d. laiške nurodė, kad suprato pažeidimus, dėl kurių buvo kaltinama pagrįstoje nuomonėje, ir pareiškė norą juos pašalinti. 2010 m. kovo 8 d. atsakyme į pagrįstą nuomonę Slovėnijos Respublika visais atžvilgiais pakartojo 2009 m. gruodžio 8 d. laiške išdėstytus teiginius.
21.
2010 m. gruodžio 29 d. Komisija pareiškė šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
22.
2011 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai ir Ispanijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Slovėnijos Respublikos reikalavimų.
23.
Komisijos, Slovėnijos Respublikos, Čekijos Respublikos ir Ispanijos Karalystės atstovai dalyvavo 2012 m. rugsėjo 20 d. vykusiame teismo posėdyje.
IV – Ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo analizė
A – Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo stoka vykdant esmines funkcijas
1. Šalių argumentai
24.
Komisija tvirtina, kad Slovėnijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą bei Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį, nes infrastruktūros valdytojas, pats teikiantis geležinkelių transporto paslaugas, viena vertus, prisideda prie tarnybinio traukinių tvarkaraščio sudarymo ir, kita vertus, reguliuoja traukinių eismą, todėl dalyvauja vykdant sprendimų dėl traukinio linijų paskirstymo arba infrastruktūros pajėgumų paskirstymo priėmimo funkciją.
25.
Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad nors pagal Geležinkelių transporto įstatymo 21 straipsnį traukinio linijų paskirstymo užduotys pavestos Geležinkelių transporto agentūrai, infrastruktūros valdytojas, t. y. Slovėnijos geležinkeliai, dalyvauja priimant sprendimus dėl traukinio linijų paskirstymo arba infrastruktūros pajėgumų paskirstymo pagal šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį.
26.
Komisija taip pat pažymi, kad Slovėnijos geležinkeliai toliau dalyvauja sudarant tarnybinį traukinių tvarkaraštį, nes 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 9 straipsnyje numatyta, kad infrastruktūros valdytojas parengia naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą ir dėl jo konsultuojasi su suinteresuotaisiais asmenimis prieš perduodamas minėtai agentūrai, kuri išsiunčia naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą pareiškėjams ir tada priima galutinį sprendimą dėl paskirstymo.
27.
Be to, Komisija tvirtina, kad infrastruktūros valdytojas taip pat yra atsakingas už traukinių eismo reguliavimą, nes Geležinkelių transporto įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog traukinių eismo valdymą apima geležinkelių transporto viešojoje geležinkelių infrastruktūroje valdymas.
28.
Savo ruožtu Slovėnijos Respublika tvirtina, kad Komisijos teiginiai nepagrįsti. Ji konkrečiai teigia, kad pagal Geležinkelių transporto įstatymo pakeitimo įstatymo (Zakon o spremembah in dopolnitvah Zakona o železniškem prometu) ( 9 ) (toliau – 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymas) 3 straipsnį infrastruktūros valdytojas neteko bet kokios kompetencijos sudarant tinklo tvarkaraštį ir kad tokia kompetencija buvo visiškai perduota Geležinkelių transporto agentūrai.
29.
Be to, Slovėnijos Respublika tvirtina, kad traukinių eismo valdymo nėra tarp „esminių funkcijų“, išvardytų Direktyvos 91/440 II priede. Valstybė narė teigia, kad tvarkaraštį sudaro Geležinkelių transporto agentūra, o infrastruktūros valdytojas gali kaip eismo valdytojas tik veiksmingai kontroliuoti judėjimą, taip jis gauna tik duomenis, kuriuos kitos geležinkelio įmonės taip pat gali gauti susipažinusios su tinklo tvarkaraščiu.
2. Pirmojo kaltinimo nagrinėjimas
30.
Slovėnijos Respublika neigia pirmojo Komisijos kaltinimo pirmą dalį remdamasi įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymu ir Įstatymu dėl Slovėnijos geležinkelių bendrovės ( 10 ). Ši valstybė narė per posėdį patikslino, kad 2007 m. keičiant Geležinkelių transporto įstatymą traukinio linijų paskirstymo funkcija jau buvo perduota nepriklausomai agentūrai, tačiau tinklo tvarkaraščio sudarymas šiai agentūrai buvo perduotas tik priėmus papildomą nutarimą 2011 m.
31.
Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, jog įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį, kai baigiasi pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas, ir kad į vėlesnius pokyčius Teisingumo Teismas atsižvelgti negali ( 11 ). Taigi nagrinėjant pirmojo kaltinimo pirmą dalį reikšmingi yra teisės aktai, kurie galiojo baigiantis 2009 m. spalio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam dviejų mėnesių terminui.
32.
Slovėnijoje istoriniam operatoriui pavesta, kontroliuojant už esmines funkcijas atsakingai nepriklausomai įstaigai, skirstyti pajėgumus ir skirti konkrečias traukinio linijas ( 12 ), o tai apima „naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio ir naujo traukinių eismo grafiko projekto“ parengimą Slovėnijos Respublikai ( 13 ).
33.
Pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį jos II priede išvardytos funkcijos gali būti „pavestos [tik] įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų“. Šiame II priede daroma nuoroda į „sprendimus, susijusius su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą“. Taigi iš direktyvos teksto matyti, kad „buvimo nustatymas ir įvertinimas“ priklauso įstaigos, kuri yra atsakinga už esminę pajėgumų paskirstymo ir traukinio linijų paskyrimo funkciją, kompetencijai.
34.
Dėl šios priežasties manau, kad nuo geležinkelio įmonių nepriklausomas infrastruktūros valdytojas ir net paskirstymo įstaiga negali tokiai įmonei pavesti visų parengiamųjų darbų prieš priimant sprendimą. Taigi to, kad Slovėnijos geležinkeliai veikia Geležinkelių transporto agentūros vardu, šiai išlaikant visą kompetenciją nuspręsti dėl tvarkaraščio plano ir individualių traukinio linijų paskyrimo, nepakanka, kad būtų užtikrinta šios sistemos atitiktis Sąjungos teisės reikalavimams.
35.
Faktiškai istorinis operatorius, t. y. Slovėnijos geležinkeliai, valdo geležinkelių infrastruktūrą. Žinoma, buvo įsteigtas naujas subjektas, t. y. Geležinkelių transporto agentūra, kuriai pavesta skirstyti pajėgumus ir skirti konkrečias traukinio linijas. Tačiau iš 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 9 straipsnio matyti, kad būtent infrastruktūros valdytojas, t. y. Slovėnijos geležinkeliai, parengia naujo tarnybinio traukinių tvarkaraščio ir naujo traukinių eismo grafiko projektą ir pateikia jį agentūrai. Rengiant minėtą projektą infrastruktūros valdytojas yra atsakingas už konsultacijas su suinteresuotaisiais asmenimis ir tais, kurie pageidauja pareikšti nuomonę.
36.
Be to, primenu, kad pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį, kai infrastruktūros valdytojas yra priklausomas nuo geležinkelio įmonės, o taip yra Slovėnijoje, infrastruktūros pajėgumų paskirstymo funkcija pavedama paskirstymo įstaigai, kuri savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu yra nepriklausoma nuo bet kokios transporto įmonės. Dėl šio aspekto Komisija teisingai konstatuoja, kad Slovėnijos geležinkeliai toliau dalyvauja sudarant tarnybinį traukinių tvarkaraštį, taigi ir vykdant traukinio linijų paskirstymo arba infrastruktūros pajėgumų paskirstymo funkciją.
37.
Mano nuomone, už esminę pajėgumų ir traukinio linijų paskirstymo funkciją atsakinga įstaiga turi valdyti visą paskirstymo procesą. Taigi valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas yra nustatytas, nes infrastruktūros valdytojas, kuris yra geležinkelių transporto įmonė, dalyvauja vykdant esminę funkciją.
38.
Pirmojo Komisijos kaltinimo antra dalis susijusi su tuo, kad Slovėnijoje infrastruktūros valdytojas, pats teikiantis geležinkelių transporto paslaugas, užtikrina traukinių eismo valdymą.
39.
Pirmiausia pažymėtina, kad ši dalis iš esmės yra tapati pirmajam kaltinimui minėtoje byloje Komisija prieš Vengriją (žr. mano išvados 49–70 punktus). Dėl šios priežasties reikia remtis šioje byloje pateiktoje išvadoje išdėstytais teisiniais argumentais. Tačiau Slovėnijos teisės aktų įgyvendinimas skiriasi, palyginti su padėtimi Vengrijoje. Todėl nagrinėjant klausimą, ar kaltinimas yra pagrįstas, reikia atsižvelgti į konkrečią padėtį Slovėnijoje.
40.
Slovėnijos Respublika tvirtina, kad traukinių eismo valdymo nėra tarp „esminių funkcijų“, išvardytų Direktyvos 91/440 II priede. Tokią pačią išvadą padariau išvadoje minėtoje byloje Komisija prieš Vengriją.
41.
Man atrodo, kad per posėdį Komisija pritarė tokiai analizei. Tačiau ji tvirtina, kad Slovėnijoje traukinio linija skiriama vykdant eismo valdymo funkciją. Dublike Komisija, grįsdama savo poziciją, kad sutrikus eismui tik valdytojas gali skirti reikalingą traukinio liniją, rėmėsi Slovėnijos Respublikos tinklo nuostatais. Pagal minėtus tinklo nuostatus, kai reikia arba kai laikinai negalima naudotis infrastruktūra, valdytojas gali laikinai neleisti naudotis skirtomis traukinio linijomis tiek laiko, kiek reikia sistemai atkurti. Be to, išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių nukrypstama nuo paskirtų traukinio linijų, valdytojas turi teisę, vykdydamas išankstines konsultacijas su vežėju, pritaikyti traukinio linijas taip, kad būtų kuo geriau užtikrintas iš pradžių nustatytas susisiekimas. Slovėnijos Respublika šių teiginių nepaneigė.
42.
Tačiau ieškinyje Komisija tvirtino, kad traukinių eismo valdymas turi būti pavestas įstaigai, kuri pati neteikia geležinkelių transporto paslaugų, bet visiškai nenurodė traukinio linijų panaikinimo ar perskirstymo sutrikus eismui.
43.
Todėl darau išvadą, kad dublike Komisija išplėtė ieškinio dalyką arba bent jau pateikė naują motyvą dėl tariamo įsipareigojimų neįvykdymo, nes jame nurodo eismo valdymą sutrikus eismui. Kadangi Komisijos ieškinys grindžiamas šiais argumentais, jis turi būti pripažintas nepriimtinu. Ieškinyje išdėstyti kaltinimo, susijusio su eismo valdymo tvarka, motyvai turi būti laikomi nepagrįstais dėl mano išvadoje minėtoje byloje Komisija prieš Vengriją išdėstytų priežasčių.
44.
Tačiau jei Teisingumo Teismas motyvus, susijusius su infrastruktūros valdytojo kompetencija sutrikus eismui, pripažintų priimtinais, primenu, kad išvadoje minėtoje byloje Komisija prieš Vengriją padariau išvadą, jog už geležinkelių eismo valdymą atsakingam valdytojui, kuris nėra nepriklausomas, gali būti suteikta teisė panaikinti traukinio linijas sutrikus eismui, tačiau jų perskirstymas turi būti laikomas priskirtų esminių funkcijų, kurias gali vykdyti tik nepriklausomas valdytojas arba paskirstymo įstaiga, dalimi.
45.
Slovėnijoje, skirtingai nei Vengrijoje, valdytojas, kuris nėra nepriklausomas, gali nuspręsti pritaikyti traukinio linijas, nuo kurių buvo nukrypta. Taigi antra kaltinimo dalis, jei būtų priimtina, turėtų būti laikoma pagrįsta, kiek ji susijusi su valdytojui, kuris nėra nepriklausomas, suteikta galimybe nuspręsti dėl traukinio linijų perskirstymo sutrikus eismui.
46.
Dėl šių priežasčių siūlau pirmojo Komisijos kaltinimo pirmą dalį pripažinti pagrįsta, kiek ji susijusi su infrastruktūros valdytojo, kuris nėra nepriklausomas, dalyvavimu skirstant traukinio linijas. Pirmojo kaltinimo antra dalis turi būti pripažinta iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina, kiek ji susijusi su valdytojo vykdoma eismo valdymo funkcija. Tačiau jei visa ši dalis būtų pripažinta priimtina, ji būtų pagrįsta, kiek ji susijusi su valdytojui, kuris nėra nepriklausomas, suteikta galimybe nuspręsti dėl traukinio linijų perskirstymo sutrikus eismui.
B – Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su paskatų sistemos nebuvimu
1. Šalių argumentai
47.
Komisija tvirtina, kad Slovėnijos Respublika, nenumatydama mechanizmo, skirto, kad infrastruktūros valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalis.
48.
Slovėnijos Respublika tvirtina, kad 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymo 10 straipsnyje numatyta, jog infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir mokesčio dydį.
2. Antrojo kaltinimo nagrinėjimas
49.
Pirmiausia pažymiu, kad dėl pirmiau išdėstytų priežasčių Slovėnijos Respublikos gynyba neveiksminga, nes ji grindžiama teisės aktų pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymu. Kaltinimo pagrįstumas turi būti nagrinėjamas remiantis 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 20 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
50.
Be to, pažymėtina, kad antrasis Komisijos kaltinimas, susijęs su skatinamųjų priemonių siekiant sumažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį nebuvimu, iš esmės yra tapatus trečiajam kaltinimui minėtoje byloje Komisiją prieš Lenkiją (žr. mano išvados 74–84 punktus), antrajam kaltinimui minėtoje byloje Komisija prieš Čekijos Respubliką (žr. mano išvados 47–55 punktus), trečiajam kaltinimui byloje Komisija prieš Vokietiją (žr. mano išvados 93–104 punktus) ir antrojo kaltinimo antrai daliai minėtoje byloje Komisija prieš Prancūziją (C-625/10) (žr. mano išvados 63–69 punktus).
51.
Dėl šios priežasties reikia remtis minėtose bylose pateiktose išvadose išdėstytais teisiniais argumentais. Tačiau Slovėnijos teisės aktai ir jų įgyvendinimas turi ypatumų, palyginti su padėtimi minėtose valstybėse narėse. Todėl nagrinėjant klausimą, ar kaltinimas yra pagrįstas, reikia atsižvelgti į konkrečią padėtį Slovėnijoje.
52.
Komisija teisingai pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 20 straipsnio 2 dalyje tik pakartojamas Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalių tekstas. Nors Slovėnijos teisės aktais valdžios institucijoms suteikti įgaliojimai imtis Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų priemonių, kad būtų galima skatinti infrastruktūros valdytoją mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui nebuvo sudaryta jokia daugiametė sutartis, taip pat nebuvo imtasi nė vienos reguliavimo priemonės iš nurodytųjų šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje. Taigi, nesant šios direktyvos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų skatinamųjų priemonių, nėra jokios nuostatos ar priemonės, užtikrinančios minėto straipsnio 4 ir 5 dalių perkėlimą.
53.
Dėl šių priežasčių antrasis Komisijos kaltinimas turi būti laikomas pagrįstu.
C – Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su veiklos rezultatų gerinimo sistemos nebuvimu
1. Šalių argumentai
54.
Komisija tvirtina, kad Slovėnijos Respublika, nenustatydama veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kuria siekiama skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti infrastruktūros panaudojimą, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį.
55.
Slovėnijos Respublika atsako, kad Direktyvos 2001/14 11 straipsnis į nacionalinės teisės aktus buvo perkeltas 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymu ir šiuo įstatymu Geležinkelių transporto įstatymo 15d straipsnis buvo papildytas dviem naujomis dalimis, nustatančiomis teisės nuostatos, kuria bus sudarytos sąlygos vėliau nustatyti veiklos gerinimo sistemą, priėmimo teisinį pagrindą.
2. Trečiojo kaltinimo nagrinėjimas
56.
Dar kartą reikia konstatuoti, kad dėl šios išvados 49 punkte išdėstytų priežasčių Slovėnijos Respublikos gynyba yra neveiksminga, nes ji susijusi su teisės aktų pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymu. Todėl kaltinimą reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
57.
Reikia priminti, kad trečiasis Komisijos kaltinimas, susijęs su priemonių skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą kuriant „veiklos rezultatų gerinimo sistemą“ nebuvimu, iš esmės yra tapatus antrajam kaltinimui minėtoje byloje Komisija prieš Ispaniją (žr. mano išvados 67–72 punktus), ketvirtajam kaltinimui minėtoje byloje Komisija prieš Čekijos Respubliką (žr. mano išvados 90–93 punktus) ir antrojo kaltinimo pirmai daliai minėtoje byloje Komisija prieš Prancūziją (C-625/10) (žr. mano išvados 61 ir 62 punktus).
58.
Dėl šios priežasties reikia remtis minėtose bylose pateiktose išvadose išdėstytais teisiniais argumentais. Tačiau Slovėnijos teisės aktai ir jų įgyvendinimas skiriasi, palyginti su padėtimi minėtose valstybėse narėse. Todėl nagrinėjant klausimą, ar kaltinimas yra pagrįstas, reikia atsižvelgti į konkrečią padėtį Slovėnijoje.
59.
Komisija teisingai pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 20 straipsnio 5 dalyje pakartojamas Direktyvos 2001/14 11 straipsnio tekstas. Tačiau nors Slovėnijos teisės aktais nuo 2009 m. gruodžio mėn. valdžios institucijoms buvo suteikti įgaliojimai imtis Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų priemonių siekiant nustatyti ir sukurti veiklos rezultatų gerinimo sistemą, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 11 straipsnį, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui nebuvo patvirtinta jokia konkreti priemonė ar nuostata, kuria būtų įgyvendinti šie įgaliojimai.
60.
Dėl šių priežasčių trečiasis Komisijos kaltinimas turi būti laikomas pagrįstu.
D – Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad pagal mokesčių už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų apskaičiavimo metodą atsižvelgiama ne tik į išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl vežimo geležinkeliais paslaugos
1. Šalių argumentai
61.
Komisija tvirtina, kad Slovėnijos Respublika, nenustatydama mokesčių už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų apskaičiavimo metodo, kuris būtų pagrįstas tik išlaidomis, tiesiogiai patirtomis dėl vežimo geležinkeliais paslaugos, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį.
62.
Komisija taip pat kaltina Slovėnijos Respubliką, kad ši, savo teisės aktuose neįtvirtindama taisyklių, kuriomis remiantis būtų galima patikrinti, ar kiekvienas rinkos segmentas iš tikrųjų gali pakelti antkainius, kad būtų visiškai kompensuotos infrastruktūros valdytojo patirtos išlaidos, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalį.
63.
Savo ruožtu Slovėnija tvirtina, kad Geležinkelių transporto įstatymo 15d straipsnio 3 dalis 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymu buvo papildyta nuostata, pagal kurią už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomo mokesčio dydis yra lygus išlaidoms, tiesiogiai patirtoms dėl paslaugų teikimo. Be to, Nutarimas dėl traukinio linijų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi viešąja geležinkelių infrastruktūra keičiamas ir numatoma į jį įtraukti nuostatą dėl to, kaip reikės patikrinti, ar rinkos segmentas iš tikrųjų gali pakelti antkainius, kad būtų visiškai kompensuotos infrastruktūros valdytojo patirtos išlaidos.
2. Ketvirtojo kaltinimo nagrinėjimas
64.
Pirmiausia pažymiu, kad dėl šios išvados 49 punkte išdėstytų priežasčių Slovėnijos Respublikos gynyba yra neveiksminga, nes ji susijusi su teisės aktų pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymu. Tai taip pat taikoma antrajam Slovėnijos valdžios institucijų nurodytam teisės aktui, t. y. Nutarimui dėl traukinio linijų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi viešąja geležinkelių infrastruktūra ( 14 ). Todėl kaltinimą reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas.
65.
Pirmiausia primenu, kad „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvokos aiškinimą nagrinėjau išvadoje minėtoje byloje Komisija prieš Čekijos Respubliką (žr. šios išvados 66 ir paskesnius punktus), kuri bus pateikta tuo pat metu kaip ir ši išvada. Todėl siekdamas išvengti kartojimosi remiuosi šioje išvadoje pateikta analize ( 15 ).
66.
Dėl „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvokos aiškinimo minėtoje išvadoje pasiūliau Teisingumo Teismui pripažinti, kad, atsižvelgiant, viena vertus, į Direktyvos 2001/14 neapibrėžtumą ir, kita vertus, į tai, jog nėra tikslaus šios sąvokos apibrėžimo bei Sąjungos teisės nuostatos, kurioje būtų tiksliai nurodytos su šia sąvoka nesusijusios išlaidos, valstybės narės turi tam tikrą diskreciją atliekant ekonominį vertinimą tam, kad būtų perkelta ir vykdoma minėta sąvoka. Tačiau, net jei man neatrodo, kad galima apibrėžti, išsamiai išvardijant, tai, ką apima ar ko neapima „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvoka, valstybės narės tam tikrais atvejais gali įtraukti išlaidas, kurios akivaizdžiai viršija Direktyvoje 2001/14 vartojamos sąvokos ribas. Todėl per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo reikia išsiaiškinti, ar pagal valstybės narės teisės nuostatas apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų galima įtraukti elementus, kurie akivaizdžiai nėra išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
67.
Manau, kad vien pagal 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 21 straipsnio 2 dalį Slovėnijos valdžios institucijos gali nustatyti mokesčių sistemą, atitinkančią Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
68.
Tačiau iki įsigaliojant 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymui, pagal Geležinkelių transporto įstatymo 15d straipsnio 2 dalį buvo leidžiama apskaičiuoti prieigos prie infrastruktūros mokestį remiantis kriterijumi „transporto infrastruktūros mokestis kituose posistemiuose, ypač kelių transporto“ ( 16 ). Nors valstybė narė neigia, kad pasinaudojo šiuo kriterijumi, vis dėlto pagal jos teisės aktus buvo galima atsižvelgti į tokias išlaidas pažeidžiant atitinkamas Direktyvos 2001/14 nuostatas.
69.
Man atrodo to pakanka, kad būtų galima pritarti ketvirtajam Komisijos kaltinimui, nepaisant šalių pasikeitimų pareiškimais nagrinėjant šį kaltinimą painumo.
V – Dėl bylinėjimosi išlaidų
70.
Pagal Procedūros reglamento ( 17 ) 138 straipsnio 2 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi tiek Komisijos, tiek Slovėnijos Respublikos dalis reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, siūlau, kad kiekviena šalis padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.
71.
Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį Čekijos Respublika ir Ispanijos Karalystė, kurioms buvo leista įstoti į šią bylą, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VI – Išvada
72.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1.
Slovėnijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų:
—
pagal 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros su pakeitimais, padarytais 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/12/EB, 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą bei 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo 14 straipsnio 2 dalį, nes infrastruktūros valdytojas, pats teikiantis geležinkelių transporto paslaugas, prisideda prie tarnybinio traukinių tvarkaraščio sudarymo, todėl dalyvauja vykdant sprendimų dėl traukinio linijų paskirstymo arba infrastruktūros pajėgumų paskirstymo priėmimo funkciją,
—
pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalis, nes nenumatė priemonių, skirtų, kad infrastruktūros valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį,
—
pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį, nes nenustatė veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kuria siekiama skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti infrastruktūros panaudojimą,
—
pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį, nes pagal Slovėnijos teisės aktus apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų buvo galima atsižvelgti į transporto infrastruktūros mokestį kituose posistemiuose, ypač kelių transporto.
2.
Atmesti likusią ieškinio dalį.
3.
Europos Komisija, Slovėnijos Respublika, Čekijos Respublika ir Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL L 237, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 341).
( 3 ) 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 75, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 376).
( 4 ) 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404).
( 5 ) 2012 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija pranešė Teisingumo Teismui, kad atsisako kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 dalies nesilaikymu.
( 6 ) Kalbama apie 2012 m. spalio 25 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C-557/10) ir 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C-528/10) bei apie Teisingumo Teismo nagrinėjamas bylas Komisija prieš Vengriją (C-473/10), Komisija prieš Ispaniją (C-483/10), Komisija prieš Lenkiją (C-512/10), Komisija prieš Čekijos Respubliką (C-545/10), Komisija prieš Austriją (C-555/10), Komisija prieš Vokietiją (C-556/10), Komisija prieš Prancūziją (C-625/10), Komisija prieš Italiją (C-369/11) ir Komisija prieš Liuksemburgą (C-412/11).
( 7 ) Uradni list RS, Nr. 44/2007, iš dalies pakeistas įstatymas (Uradni list RS, Nr. 58/2009, toliau – Geležinkelių transporto įstatymas). Dėl pakeitimo, padaryto 2010 m., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, žr. šios išvados 9 išnašą.
( 8 ) Uradni list RS, Nr. 38/08, toliau – 2008 m. balandžio 18 d. nutarimas.
( 9 ) Uradni list RS, Nr. 106/2010; žr. šios išvados 7 išnašą.
( 10 ) Žr. šios išvados 9 išnašą.
( 11 ) Žr., be kita ko, 2008 m. birželio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C-319/06, Rink. p. I-4323, 72 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), 2010 m. kovo 4 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-241/08, Rink. p. I-1697, 59 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją, C-50/09 (Rink. p. I-873, 102 punktas).
( 12 ) Panašus atvejis taip pat nagrinėjamas minėtoje byloje Komisija prieš Prancūziją (C-625/10), žr. mano išvados 22–47 punktus.
( 13 ) 2008 m. balandžio 18 d. nutarimo 9 straipsnis.
( 14 ) Uredba o dodeljevanju vlakovnih poti in uporabnini na javni železniški infrastrukturi, Uradni list RS, Nr. 113/2009.
( 15 ) Taip pat žr. mano išvados minėtoje byloje Komisija prieš Lenkiją 92–102 punktus ir mano išvados minėtoje byloje Komisija prieš Vokietiją 73–86 punktus.
( 16 ) 2010 m. gruodžio 27 d. įstatymo 10 straipsniu panaikinta Geležinkelių transporto įstatymo 15d straipsnio antra pastraipa, o šio straipsnio 3 dalies pabaigoje pridėtas sakinys.
( 17 ) Įsigaliojusio 2012 m. lapkričio 1 d.
Full & Egal Universal Law Academy