19.6.2010
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 161/16
2010 m. kovo 8 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo byloje T-156/04 Électricité de France (EDF) prieš Komisiją
(Byla C-124/10 P)
2010/C 161/23
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama E. Gippini Fournier, B. Stromsky ir D. Grespan
Kitos proceso šalys: Électricité de France (EDF), Prancūzijos Respublika, Iberdrola SA
Reikalavimai
—
Panaikinti 2009 m. gruodžio 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimą byloje T-156/04 EDF prieš Komisiją, įteiktą Komisijai 2009 m. gruodžio 16 d., tiek, kiek juo:
—
panaikinti 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo (C 2003/4637) dėl valstybės pagalbos, skirtos EDF ir elektros bei dujų pramonės sektoriui (C 68/2002, N 504/2003 ir C 25/2003), 3 ir 4 straipsniai,
—
nurodyta Komisijai padengti jos bei Électricité de France (EDF) patirtas bylinėjimosi išlaidas,
—
grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis išnagrinėtų iš naujo,
—
atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimą.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Grįsdama savo apeliacinį skundą Europos Komisija remiasi dviem pagrindais.
Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines ginčo aplinkybes. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, Prancūzijos Respublika iš tikrųjų mokestinės skolos nekonvertavo į kapitalą, o tik suteikė pagalbą EDF atleidimo nuo kapitalo mokesčio forma. Ginčijamame sprendime pačios EDF rekapitalizacijos Komisija nelaikė valstybės pagalba, o tik jos mokestinį poveikį ji kvalifikavo kaip tokią.
Savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu, sudarytu iš keturių dalių, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, Prancūzijos vyriausybės veiksmus nagrinėjamoje byloje laikydamas atsargaus privataus investuotojo rinkos ekonomikoje elgesiu.
Pirma, apeliantė nesutinka su Bendrojo Teismo vertinimu, pagal kurį skirtumas tarp valstybės akcininkės ir valstybės, vykdančios viešosios valdžios funkcijas, iš esmės priklauso nuo valstybės siekiamo tikslo — šiuo atveju rekapitalizacijos, — o ne nuo objektyvių ir patikrintinų aplinkybių. Viena vertus, iš tiesų Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs, kad EB 87 straipsnio 1 dalyje nedaromas skirtumas tarp valstybės įsikišimo priežasčių ir tikslų. Kita vertus, valstybės ketinimais grindžiamas kriterijus yra ypač netinkamas valstybės pagalbos buvimui įvertinti tiek, kiek toks kriterijus pagal savo pobūdį yra subjektyvus ir aiškintinas.
Antra, Komisija kaltina Bendrąjį Teismą savo analizės negrindus lyginamuoju atsargaus privataus ūkio subjekto be jokių privilegijų elgesio panašiomis aplinkybėmis ir Prancūzijos valstybės, kuriai priklauso valstybinės valdžios prerogatyvos, elgesio šioje byloje tyrimu.
Trečia, apeliantė teigia, kad skundžiamu sprendimu nesilaikyta vienodo požiūrio į valstybines ir privačias įmones principo, o tai sudarė sąlygas taikyti palankesnį mokestinį vertinimą valstybei, įskaitant bendrovėse, kuriose valstybė nėra vienintelė akcininkė.
Galiausiai, Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas nesilaikė taisyklių, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą, kiek tai susiję su atsargaus privataus investuotojo rinkos ekonomikoje principo taikymu, kartu atsižvelgdamas į vėliau nei buvo priimtas panaikintas sprendimas susiklosčiusias aplinkybes.
Full & Egal Universal Law Academy