9.10.2010
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 274/8
2010 m. liepos 8 d.Freixenet, SA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2010 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo byloje T-109/08 Freixenet prieš VRDT
(Byla C-344/10 P)
2010/C 274/12
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Apeliantė: Freixenet, SA, atstovaujama advokatų F. De Visscher, E. Cornu ir D. Moreau
Kita proceso šalis: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
Apeliantės reikalavimai
—
panaikinti 2010 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo sprendimą, o taip pat 2007 m. lapkričio 20 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą, ir nuspręsti, kad Bendrijos prekių ženklo paraiška Nr. 32 540 tenkina sąlygas, kad būtų paskelbta pagal Reglamento Nr. 40/94 40 straipsnį (dabar — Reglamento Nr. 207/2009 39 straipsnis);
—
subsidiairiai, panaikinti 2010 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo sprendimą;
—
kuriuo atveju priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Grįsdama šį ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus.
Pirmuoju pagrindu ji iš esmės nurodo, kad buvo pažeistos gynybos teisės ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nurodytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (1) 73 straipsnyje (antras sakinys) ir 38 (trečias sakinys) (dabar — 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (2) 75 straipsnis (antras sakinys) ir 37 straipsnis (trečias sakinys).
Pirmoji šio pagrindo dalis susijusi su rungimosi teisės pažeidimu. Ieškovės manymu, priešingai nei nustatė Bendrasis Teismas skundžiamajame sprendime, VRDT apeliacinė taryba Bendrajam Teismui perduotame sprendime atliko naują prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimą, tačiau dėl jo ieškovei nesuteikė galimybės pateikti pastabų. Šiuo klausimu Bendrajam Teismui nurodytas Pirmosios apeliacinės tarnybos sprendimo pateisinimas yra netikslus ir nepakankamas atsižvelgiant į procesinio teisingumo principą ir gynybos teisių gerbimą. Skundžiamuoju sprendimu taip pat buvo pažeisti procesinio teisingumo ir gynybos teisių apsaugos principai, nes jame nuspręsta, kad tarnyba ieškovei gali pateikti visą eilę faktų nurodant, kad ji ketina pagrįsti savo neigiamą sprendimą šiais elementais, o paskui, gavusi ieškovės rašytines pastabas dėl šių elementų, nuspręsti jų atsisakyti, bent jau iš dalies, ir savo sprendimą grįsti kitokiu faktiniu ir konceptualiu pagrindu, nesuteikiant ieškovei galimybės pateikti kokią nors pastabą.
Antruoju pagrindu ieškovė iš esmės nurodo Bendrojo Teismo motyvavimo pareigos pažeidimą, nes skundžiamajame sprendime nebuvo galima laikyti Pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo dėl 7 straipsnio 1 b dalies taikymo, kuriame tiksliai nenurodomi jokie dokumentai, kuriais ji siekia vadovautis, kaip pakankamai motyvuoto nei nuspręsti, kad nebuvo būtina nurodyti įrodymų elementus, nes Pirmoji apeliacinės taryba tariamai rėmėsi „išvadomis, susijusiomis su jos praktine patirtimi“. Be to, nežinojimas, kokiais faktais ir dokumentais gali remtis tarnyba ir Teismas, pažeidžia tiek gynybos teises, tiek motyvavimo pareigą, nustatytą minėto Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnyje.
Antruoju pagrindu ieškovė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė minėto Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio 7 straipsnio 1 b dalį. Nors ji, remdamasi dokumentais, nustatė, kad prašomą įregistruoti prekių ženklą sudaro labai savitų elementų derinys, kurie jį aiškiai išskiria iš kitų rinkoje esančių prekių ženklų, Bendrasis Teismas, siekdamas paneigti bet kokį prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį, tik atkartojo neaiškius ir bendrus tarnybos neigimus. Kad įvertintų prekių ženklo skiriamąjį pobūdį Bendrasis Teismas taikė griežtesnius skiriamojo pobūdžio reikalavimus, nei jis taikė tradicinių prekių ženklų atveju. Skundžiamuoju sprendimu buvo pažeistas prekių ženklo skiriamojo pažymio konkretaus vertinimo taisyklė. Be to, nuspręsdamas, kad didžioji vartotojų dalis nesuvokia prekių ženklo savito bruožo kaip naudingo elemento, kad nustatytų atitinkamo putojančio vyno kilmę, bet labiau vadovaujasi etikete, Bendrasis Teismas atmetė gaminio pakuotės formos apsaugą, nors tokia galimybė numatyta minėto reglamento 4 straipsnyje.
Trečiuoju pagrindu įmonė ieškovė nurodo Bendrojo Teismo pažeidimą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes skundžiamu sprendimu nustatomas reikalavimas, kad prašomas įregistruoti prekės ženklas būtų įgijęs skiriamąjį požymį per jo naudojimą kiekvienoje Sąjungos valstybėje narėje. Iš tiesų, atsisakydama pripažinti skiriamąjį požymį, įgytą per naudojimą, didelėje suinteresuotų vartotojų dalyje, nors ji tuo pat metu pripažino, kad ieškovės prekių ženklas įgijo tokią galią, bent jau Ispanijos teritorijoje, Bendrasis Teismas suformulavo pernelyg griežtą ir netikslią taisyklę atsižvelgiant į minėtą reglamentą.
(1) OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146.
(2) OL L 78, p. 1.
Full & Egal Universal Law Academy