6.11.2010
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 301/6
2010 m. liepos 29 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Italijos Respubliką
(Byla C-379/10)
2010/C 301/08
Proceso kalba: italų
Šalys
Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama L. Pignataro ir M. Nolin
Atsakovė: Italijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
—
Pripažinti, kad atmetusi bet kokią Italijos valstybės atsakomybę už žalą privatiems asmenims, padarytą Sąjungos teisės pažeidimu, priskiriamu nacionaliniam paskutinėje instancijoje sprendžiančiam teismui, kai šį pažeidimą lėmė teismo atliktas teisės normų išaiškinimas ir faktinių aplinkybių bei įrodymų įvertinimas, ir numačiusi tokią atsakomybę tik tyčinės klaidos ar rimto nusižengimo atvejais pagal 1988 m. balandžio 13 d. Italijos įstatymo Nr. 117 2 straipsnio l ir 2 dalis, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal bendrąjį valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimus, kuriuos padarė nacionaliniai paskutinėje instancijoje sprendžiantys teismai, principą, įtvirtintą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.
—
Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1988 m. balandžio 13 d. Įstatyme Nr. 117 dėl vykdant teismo funkcijas padarytos žalos atlyginimo ir teisėjų civilinės atsakomybės atmetama bet kokia Italijos valstybės atsakomybė už žalą privatiems asmenims, padarytą Sąjungos teisės pažeidimu, priskiriamu nacionaliniam paskutinėje instancijoje sprendžiančiam teismui, kai šį pažeidimą lėmė teismo atliktas teisės normų išaiškinimas ir faktinių aplinkybių bei įrodymų įvertinimas. Be to, tokia atsakomybė numatyta tik tyčinės klaidos ar rimto nusižengimo atvejais.
Sprendime Traghetti, priimtame byloje C-173/03 (1), Teisingumo Teismas nusprendė, kad:
„Bendrijos teisė draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie bendrai pašalina valstybės narės atsakomybę už žalą privatiems asmenims, padarytą Bendrijos teisės pažeidimu, priskiriamu nacionaliniam paskutinėje instancijoje sprendžiančiam teismui, remiantis tuo, kad šį pažeidimą lėmė teismo atliktas teisės normų išaiškinimas ir faktinių aplinkybių bei įrodymų įvertinimas.
Bendrijos teisė taip pat draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie valstybės atsakomybę numato tik teisėjo tyčinės klaidos ar rimto nusižengimo atvejais, jei toks apribojimas lemia, kad pašalinama atitinkamos valstybės narės atsakomybė kitais atvejais, kai padaromas akivaizdus taikomos teisės pažeidimas, apibūdintas 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler (2), C-224/01, 53–56 punktuose.“
Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Įstatymas Nr. 117 neatitiko jo praktikos. Ši Teismo praktika tebegalioja ir taikoma. Taigi Įstatymas Nr. 117 prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai.
(1) 2006 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Traghetti del Mediterraneo, C-173/03, Rink. p. I-5177.
(2) 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Köbler, C-224/01, Rink. p. I-10239.
Full & Egal Universal Law Academy