5.3.2011
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 72/5
2010 m. gruodžio 9 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Vokietijos Respubliką
(Byla C-574/10)
2011/C 72/08
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama G. Wilms ir C. Zadra
Atsakovė: Vokietijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
—
Pripažinti, kad atsakovė per Nydernhauzeno savivaldybę be Sąjungos mastu paskelbto konkurso paskirdama architektūros paslaugų sutartį, susijusią su Autalhalle rekonstrukcijos darbais, pažeidė savo įsipareigojimus pagal Direktyvos 2004/18/EB (1) 2, 9 ir 20 straipsnius, siejant juos su šios direktyvos 23–55 straipsniais;
—
Priteisti iš Vokietijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Šio ieškinio dalykas yra atlygintinų architektūros paslaugų sutartys, kurias savivaldybė — perkančioji organizacija — sudarė su viena inžinerinių paslaugų įmone. Nors klausime minimos architektūros paslaugos yra susijusios su vienu statybos projektu, o būtent su Autalhalle rekonstrukcija, perkančioji organizacija, suskaidžiusi jas į atskiras projektavimo paslaugų dalis, susijusias su tuo pačiu statiniu, ir nepaskelbusi konkurso Sąjungos mastu skyrė vienai inžinerinių paslaugų įmonei. Tokiu būdu ir sutarčių vertė pagal kiekvieną konkursą buvo vertinama atskirai.
Nagrinėjamos architektūros paslaugų sutartys yra atlygintinos paslaugų teikimo sutartys Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 2 dalies d pastraipos prasme. Architektūros paslaugos yra prioritetinės paslaugos pagal šios direktyvos II A priedo 12 kategoriją.
Komisija mano, kad nagrinėjamos projektavimo sutartys sudaro vieną ūkinę operaciją, kurios skaidymas į atskiras dalis nėra pagrįstais jokiais objektyviais pagrindais. Šioje byloje nagrinėjamos paslaugų dalys, kurios buvo sumanytos, suplanuotos ir įvykdytos kaip bendras projektas. Jomis siekiama to paties tikslo. Be to, jos yra glaudžiai susijusios geografiniu, ekonominiu ir funkciniu požiūriais. Todėl sutarties vertė turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į bendrą architektūros paslaugų vertę rekonstrukcijos darbų rinkoje. Tokiu atveju sutarties vertė viršytų Direktyvos 2004/18/EB 7 straipsnio b pastraipoje nustatytą vertės ribą, ir todėl dėl šių architektūros paslaugų turėtų būti paskelbtas konkursas Europos mastu.
Autalhalle rekonstrukcijos atvejis yra susijęs su viena statybos darbų sutartimi Europos viešųjų pirkimų teisės prasme. Tai aiškiai parodo, kad ir atitinkami projektavimo darbai turėtų būti laikomi viena ūkine operacija. Jei architektūros paslaugų teikimas yra susijęs su viena darbų sutartimi, kaip tai yra šioje byloje, o jų dalykas — tas pats statinys, nėra jokio pagrindo rinktis kitokį apskaitos būdą. Šioje byloje architektūros paslaugos yra tik papildo statybos paslaugas. Komisijai neaišku, kodėl vientisoms statybos darbų paslaugoms reikalingos atskiros architektūros paslaugos.
Teisingumo Teismas mano, kad vieninga atskirų sutarties dalių ekonominė ir techninė funkcija rodo, kad tai yra viena ūkinė operacija. Nors iš tikrųjų aptariamas funkcinis kriterijus buvo nustatytas statybos darbų sutartims, tačiau Komisija mano, jis galioja ir paslaugų sutartims. Kiekvieno statybos objekto projektavimo paslaugų ekonominio ir techninio vieningumo kriterijus šioje byloje įvykdytas, nes kalbama apie vieno pastato rekonstrukciją.
Praktiškai pasirinktinis sutarties skaidymas pažeidžia direktyvos veiksmingumą. Dėl to dažnai dirbtinai nebus pasiekiamos vertės ribos, bus apribota jos taikymo sritis. Teisingumo Teismas nusistovėjusioje teismo praktikoje pažymėjo direktyvų, susijusių su viešojo pirkimo sutartimis, svarbą laisvam prekių judėjimui ir veiksmingai konkurencijai Europos Sąjungos mastu. Pasirinktinis vientisų paslaugų viešųjų sutarčių skaidymas prieštarauja šių paslaugų tikslui ir kelia grėsmę minėtiems direktyvų tikslams.
Vientisų sutarčių vertės dirbtinis išskaidymas negali būti pateisinamas ir biudžetiniais sumetimais. Jeigu būtų laikoma, kad vientisa ūkinė operacija dėl įvairių su biudžetu susijusių priežasčių turi būti vykdoma keliais etapais ir todėl išskaidoma į kelias savarankiškas sutartis, tai pažeistų direktyvos taikymo sritį. Iš tiesų direktyvos 9 straipsnio 3 dalis draudžia dirbtinai suskaidyti vientisus darbus.
Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad nagrinėjamos sutartys sudaro vieną ūkinę operaciją, kurios vertė vykdant viešuosius pirkimus viršijo direktyvoje nustatytą vertės ribą. Todėl dėl sutarties skyrimo turi būti priimamos paraiškos Sąjungos mastu ir pradėtos pagal direktyvą nustatytos procedūros. Tai nebuvo padaryta, todėl atsakovė pažeidė Direktyvą 2004/18/EB.
(1) 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7. t., p. 132).
Full & Egal Universal Law Academy