GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2013 m. vasario 7 d. ( 1 )
Byla C‑546/11
Dansk Jurist- og Økonomforbund, veikianti Erik Toftgaard vardu,
prieš
Indenrigs- og Sundhedsministeriet
(Højesteret (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje — Direktyva 2000/78/EB — Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas — Nacionalinė nuostata, pagal kurią valstybės tarnautojas panaikinus pareigybę išlaiko esamą atlyginimą trejus metus, jeigu jam nėra suėję 65 metai — Direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis — Profesinės socialinės apsaugos sistemos — Išimties taikymo sritis — Skirtingo požiūrio pateisinimas pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį“
I – Įžanga
1.
Danijos valstybės tarnautojai, atleisti iš pareigų dėl to, kad buvo panaikinta jų pareigybė, trejus metus gauna savo ankstesnį atlyginimą. Tačiau valstybės tarnautojai, kuriems suėjo 65 metai, taigi kurie jau gali išeiti į pensiją, bet neprivalo to daryti, neturi teisės į šią buvimo atsargoje išmoką. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar tokį apribojimą reikia vertinti kaip diskriminaciją dėl amžiaus, kuri prieštarauja 2000 m. lapkričio 27 d. Direktyvai 2000/78/EB, nustatančiai vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 2 ).
2.
Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išanalizuoti 6 straipsnio 2 dalyje numatytos nediskriminavimo principo išimties, taikomos profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, aprėptį ( 3 ).
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisės aktai
3.
Direktyvos 2000/78 3 straipsnyje nustatyta direktyvos taikymo sritis:
„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
c)
įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą;
3. Ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.
“
4.
Direktyvos 2000/78 6 straipsnis, kuriame nustatytas skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas, suformuluotas taip:
„1. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Toks skirtingas poveikis, be kitų dalykų, gali apimti:
a)
specialių sąlygų nustatymą siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimą iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;
b)
minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų;
2. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties.“
B – Nacionalinės teisės aktai
5.
Direktyva 2000/78 į Danijos teisę buvo perkelta Įstatymu dėl diskriminacijos draudimo darbo rinkoje ir t. t. (Lov om forbud mod forskelsbehandling på arbejdsmarkedet m.v.) ( 4 ). Šio įstatymo 6a straipsniu įgyvendinama Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalis. Pagal šį straipsnį leidžiama nustatyti teisės priklausyti profesinei socialinės apsaugos sistemai ( 5 ) amžiaus ribas ir pagal tokias sistemas atliekamiems aktuariniams apskaičiavimams taikyti su amžiumi susijusius kriterijus.
6.
Erik Toftgaard atleidimo momentu galiojusios Valstybės tarnautojų įstatymo (Tjenestemandslov) ( 6 ) redakcijos 32 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta:
„Tarnautojas, kuris buvo atleistas dėl to, kad dėl administracijos restruktūrizacijos arba darbo pobūdžio pasikeitimų jo pareigybė buvo panaikinta, pagal 3–5 dalis trejus metus gauna savo ankstesnį atlyginimą.
4. Buvimo atsargoje išmoka nemokama, jei suinteresuotasis asmuo:
l)
perkeliamas į kitą pareigybę, kurią pagal 12 ir 13 straipsnius jis privalo užimti;
2)
yra sulaukęs 65 metų amžiaus;
3)
yra pasiekęs pareigybei nustatytą amžiaus, kurio sulaukus išeinama į pensiją, ribą arba
4)
atleidimo momentu dėl ligos ar dėl netinkamumo darbui negali užimti pareigų, kurias jis privalo užimti pagal 12 ir 13 straipsnius.“
7.
Buvimo atsargoje išmoką moka paskyrimų tarnyba ir jos mokėjimo laikotarpiu valstybės tarnautojas privalo išlikti tarnybos atsargoje. Kai paskyrimų tarnyba pasiūlo tinkamą pareigybę, valstybės tarnautojas privalo priimti šias pareigas. Jeigu valstybės tarnautojas šios pareigos nesilaiko, jis netenka teisės į buvimo atsargoje išmoką.
8.
Anksčiau Valstybės tarnautojų įstatymo 29 straipsnyje buvo įtvirtintas bendras reikalavimas – sulaukus 70 metų išeiti į pensiją, tačiau ši nuostata neteko galios 2008 m. birželio 19 d., t. y. po to, kai Erik Toftgaard išėjo į pensiją.
9.
Remiantis Valstybės tarnautojų pensijų įstatymu (Tjenestemandspensionslov) ( 7 ), valstybės tarnautojai įgyja teisę į pensiją, atsižvelgiant į jų valstybės tarnautojo stažą, į kurį įskaitomi ir laikotarpiai, kai jie gauna buvimo atsargoje išmoką. Tuo atveju, kai valstybės tarnautojas iš principo būtų turėjęs teisę į buvimo atsargoje išmoką, tačiau jos negavo dėl Valstybės tarnautojų įstatyme numatyto apribojimo, kad ši išmoka mokama tik valstybės tarnautojams iki 65 metų, tarnybos stažas skaičiuojamas taip pat už laikotarpį, kuriuo valstybės tarnautojas negavo buvimo atsargoje išmokos dėl amžiaus apribojimų.
III – Faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
10.
Erik Toftgaard, dirbęs Vailės rajono administracijos vadovu, iš pareigų buvo atleistas 2006 m. gegužės 8 d., o atleidimas įsigaliojo nuo 2006 m. gruodžio 31 dienos. Tuo laiko momentu jis buvo įgijęs teisę į pensiją, nes jam jau buvo suėję 66 metai. Iš pareigų jis buvo atleistas dėl to, kad dėl regionų administracijos restruktūrizavimo buvo panaikinta jo pareigybė. Erik Toftgaard pareiškė, jog neketina išeiti į pensiją, o pageidauja būti perkeltas į kitą pareigybę ir sutinka, kad dėl to būtų sumažintas jo atlyginimas.
11.
Erik Toftgaard darbdavys nesutiko jam mokėti buvimo atsargoje išmokos, kurią valstybės tarnautojas, atleidžiamas iš pareigų dėl to, kad naikinama jo pareigybė, iš principo turi teisę gauti trejus metus. Jis vadovavosi Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsniu, pagal kurį valstybės tarnautojas neturi teisės gauti buvimo atsargoje išmokos, jei atleidimo momentu jam yra suėję 65 metai, taigi jis yra įgijęs teisę į valstybės tarnautojo pensiją ir valstybinę senatvės pensiją. Erik Toftgaard, sulaukęs 65 metų, turėjo teisę išeiti į pensiją, bet neprivalėjo to daryti.
12.
Erik Toftgaard tokį atsisakymą mokėti buvimo atsargoje išmoką vertina kaip diskriminaciją dėl amžiaus. Todėl jis, atstovaujamas Danks Jurist- og Økonomforbund ( 8 ), savo darbdavį, Vidaus ir socialinių reikalų ministeriją (Indenrigs- og Socialministeriet ( 9 )), apskundė Østre Landsret (Rytų regiono teismas) ( 10 ). Po to, kai šis teismas skundą atmetė, jis pateikė apeliacinį skundą Højesteret (Aukščiausiasis teismas). Højesteret mano, kad sprendimui šioje byloje priimti būtinas Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimas.
13.
Todėl Højesteret2011 m. spalio 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. spalio 26 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali numatyti, jog amžiaus ribų nustatymas norint įgyti teisę gauti išmokas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas arba joms priklausyti nėra diskriminacija, tik jeigu šios socialinės apsaugos sistemos skirtos senatvės ar invalidumo pensijoms?
2.
Ar direktyvos 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad numatyti amžiaus ribas galima tik nustatant teisę priklausyti tokiai sistemai, ar vis dėlto taip, kad tokia galimybė nustatyti amžiaus ribas taip pat egzistuoja nustatant teisę gauti išmokas pagal šią sistemą?
3.
Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: Ar 6 straipsnio 2 dalyje pavartota sąvoka „profesinė socialinės apsaugos sistema“ gali apimti sistemą, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą buvimo atsargoje išmoką (rådighedsløn), pagal kurią valstybės tarnautojas kaip specialią apsaugos priemonę dėl etatų mažinimo panaikinus jo pareigybę išlaiko esamą atlyginimą trejus metus ir už juos skaičiuojamas senatvės pensijos stažas su sąlyga, kad jis lieka atsargoje, jog prireikus galėtų būti paskirtas į kitą tinkamą pareigybę?
4.
Ar Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 2 punktas, pagal kurį buvimo atsargoje išmoka nemokama valstybės tarnautojui, sulaukusiam tokio amžiaus, kai tampa mokėtina valstybinė senatvės pensija, jeigu jo darbo vieta panaikinama?“
14.
Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme savo rašytines ir žodines pastabas pateikė ieškovas pagrindinėje byloje, atstovaujamas DJØF, ir Kommunernes Landsforening ( 11 ), taip pat Danijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Komisija. Danske Regioner ir KL pateikė savo rašytines pastabas.
IV – Teisinis vertinimas
A – Pirmasis prejudicinis klausimas
1. Direktyvos 2000/78 taikymo sritis ratione materiae ir ratione personae
15.
Iš pradžių reikia patikrinti, ar Direktyva 2000/78 yra taikytina. Pagal jos 3 straipsnio 1 dalies c punktą Direktyva 2000/78 taikoma „neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“.
16.
Būdamas Danijos administracinio vieneto vadovu, Erik Toftgaard dirbo „valstybiniame sektoriuje“ ir (arba) „valstybinėje įstaigoje“, todėl jis patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį ratione personae.
17.
Iš direktyvos 3 straipsnio 3 dalies, aiškinamos kartu su 13 konstatuojamąja dalimi, aiškėja, kad direktyva netaikoma nei socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos „užmokesčiu“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį ( 12 ), nei kitoms valstybės mokamoms išmokoms, kurios padeda sukurti sąlygas įsidarbinti arba toliau dirbti.
18.
Nagrinėjamu atveju direktyva galėtų būti taikoma tada, kai buvimo atsargoje išmoka laikoma darbo užmokesčiu, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnio 2 dalį, arba kai ši išmoka vertinama kaip atleidimo sąlyga. Mano nuomone, tinkamas yra pirmasis variantas.
19.
Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „darbo užmokestis“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnio 2 dalį, yra bet koks atlygis grynaisiais arba natūra dabartiniu metu ar ateityje su sąlyga, kad jį moka, nors ir netiesiogiai, darbdavys darbuotojui už jo darbą ( 13 ).
20.
Pareiga mokėti atsiranda tik iš tarnybos santykių. Buvimo atsargoje išmoka kas mėnesį mokama trejus metus ir jos dydis atitinka ankstesnio valstybės tarnautojo atlyginimo, kurį jis gavo iki jį perkeliant į atsargą, dydį ( 14 ). Nors šią buvimo atsargoje išmoką darbdavys moka ne už faktiškai atliktą darbą, valstybės tarnautojas privalo išlikti tarnybos atsargoje ir yra įpareigotas bet kuriuo laiko momentu užimti darbdavio jam pasiūlytą tinkamą pareigybę. Jeigu valstybės tarnautojas šios pareigos nesilaiko, jis netenka teisės į buvimo atsargoje išmoką.
21.
Mokėjimo pagrindas yra tarnybos santykiai. Kad darbo santykiai tęsiasi, matyti iš to, jog tarnybos stažas skaičiuojamas taip pat už laikotarpį, kuriuo valstybės tarnautojas gauna buvimo atsargoje išmoką. Todėl buvimo atsargoje išmoka skiriasi nuo išeitinės išmokos, kuri mokama tada, kai teisiniai darbdavio ir darbuotojo santykiai galutinai nutraukiami ir atleidžiamam darbuotojui skiriama vienkartinė išmoka.
22.
Buvimo atsargoje išmoka taip pat nėra išmoka, kurią moka valstybė, kad padėtų sukurti sąlygas įsidarbinti arba toliau dirbti, kaip tai nurodyta 13 konstatuojamoje dalyje. Juk nagrinėjamu atveju valstybė buvimo atsargoje išmoką moka kaip viešasis darbdavys.
23.
Vadinasi, Direktyvos 2000/78 taikymas ratione materiae taip pat galimas. Todėl toliau reikia patikrinti, ar yra skirtingas požiūris dėl amžiaus.
2. Skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalį
24.
Direktyvos 2000/78 1 straipsniu, skaitomu kartu su 2 straipsnio 1 dalimi, draudžiama diskriminuoti dėl amžiaus užimtumo ir profesinėje srityje. Diskriminacija – tai skirtingas požiūris, kurio negalima pateisinti.
25.
Pagal direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, aiškinamą kartu su 1 straipsniu, tiesioginė diskriminacija dėl amžiaus yra tada, kai su vienu asmeniu dėl jo amžiaus elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu.
26.
Kadangi valstybės tarnautojai, sulaukę 65 metų, neturi teisės gauti buvimo atsargoje išmokos ir tokiu atveju gauna tik atitinkamai mažesnio dydžio pensijos išmoką, tokia teisės norma, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnio nuostata, laikytina tiesiogine diskriminacija dėl amžiaus.
27.
KL ir Danijos vyriausybės mano, kad tokį skirtingą požiūrį galima pateisinti remiantis direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi.
3. Pateisinimas pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalį
28.
Pagal direktyvos 6 straipsnio 2 dalies teksto versiją vokiečių kalba valstybės narės gali numatyti, „kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties“ ( 15 ).
29.
Pirmasis prejudicinį prašymą pateikusio teismo klausimas yra susijęs su šios išimties aprėptimi. Ar Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalis taikoma tik toms profesinėms sistemoms, kurios susijusios su senatvės ir invalidumo pensijomis, ar visoms profesinėms socialinės apsaugos sistemoms (pavyzdžiui, taip pat toms, kurios apima nedarbingumo ar nedarbo atvejus)? Klausimą galima paaiškinti atsižvelgiant į direktyvos 6 straipsnio 2 dalies teksto versiją danų kalba. Joje vien kalbama apie profesines socialinės apsaugos sistemas ir nėra minimos senatvės ir invalidumo sąvokos ( 16 ). Tačiau visose kitose kalbinėse versijose yra nuoroda į senatvės ir invalidumo išmokas.
30.
Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Europos Sąjungos kalbomis parengtas versijas ( 17 ). Vienoje kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas tam tikroje šalyje ar įgyti dėl to prioritetą kitų kalbinių versijų atžvilgiu. Tai prieštarautų vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimui ( 18 ).
31.
Esant neatitikimų skirtingose kalbinėse versijose, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą ( 19 ).
32.
Iš formuluočių, esančių visose kalbinėse versijose, išskyrus danų kalba, matyti, kad direktyvos 6 straipsnio 2 dalis taikytina ne visoms profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, o tik toms, kurios skirtos senatvės ir invalidumo pensijoms.
33.
Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kaip tvirtina Danijos vyriausybė, kad direktyvos 6 straipsnio 2 dalis apimtų bendrai visas profesines sistemas, jis nebūtų visose kitose kalbinėse versijoje aiškiai nurodęs dviejų konkrečių sistemų, nes nevartoja tokių pačių žodžių, pavyzdžiui, „pirmiausia“, kurie rodo, kad toliau yra pateikiamas pavyzdžių sąrašas.
34.
Kad dvi konkrečiai nurodytos socialinės apsaugos sistemos nėra vien pateikti pavyzdžiai, pirmiausia aiškėja, pavyzdžiui, iš teksto versijos prancūzų kalba. Čia profesinės socialinės apsaugos sistemos pateiktos apibrėžto intarpo forma, kuris išskiriamas kableliais, o tai aiškiai rodo, kad toks senatvės ir invalidumo pensijų sąrašas yra išsamus ( 20 ).
35.
Jei išimtis turėtų būti taikoma ne tik aiškiai nurodytoms socialinės apsaugos sistemoms, reikėtų tikėtis, kad direktyvoje bus aiškiai nurodyta, kokios rūšies socialines apsaugos sistemas ji turėtų apimti. Pavyzdžiui, Direktyvoje 2006/54 dėl vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje ( 21 ) aiškiai nurodytos sistemos, kurioms ji taikoma. Tačiau toks sąrašas nereikalingas tada, jei 6 straipsnio 2 dalis ir taip taikytina tik dviem joje aiškiai nurodytoms sistemoms, būtent senatvės ir invalidumo pensijoms.
36.
Kad Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama siaurai, pirmiausia matyti iš teleologinių argumentų ir viršesnio nediskriminavimo dėl amžiaus principo.
37.
Direktyvoje 2000/78 yra sukonkretintas diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, kuris pripažįstamas bendruoju Sąjungos teisės principu ( 22 ) ir yra įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. ši Chartija pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys. Nuostata, leidžianti nukrypti nuo diskriminacijos dėl amžiaus draudimo, iš principo turi būti aiškinama siaurai ( 23 ). Todėl direktyvos 6 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų visas profesinių socialinės apsaugos sistemų rūšis.
38.
Taigi Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalis apima tik tas sistemas, kurios susijusios su senatvės ir invalidumo pensijomis. Kadangi Danijos buvimo atsargoje išmoka nėra nei senatvės nei invalidumo išmoka, nagrinėjamu atveju Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalis nėra taikoma.
4. Tarpinė išvada
39.
Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurios skirtos senatvės pensijai arba invalidumo išmokoms.
B – Antrasis klausimas
40.
Pateikdamas savo antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė nustatyti amžiaus ribas taikoma tik nustatant teisę priklausyti profesinei socialinės apsaugos sistemai, ar taip pat nustatant teisę gauti išmokas pagal šią sistemą.
41.
Atsižvelgiant į mano atsakymą į pirmąjį klausimą, kad išmoka, kaip antai buvimo atsargoje išmoka, jau iš principo nepatenka į 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, atsakyti į šį klausimą nereikia.
C – Trečiasis klausimas
42.
Trečiasis klausimas buvo pateiktas tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyti neigiamai, taigi atsižvelgiant į pateiktą atsakymą šio klausimo nagrinėti taip pat nereikia. Kadangi buvimo atsargoje išmoka nėra susijusi nei su senatve, nei su invalidumu, todėl nepatenka į direktyvos 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nereikia atsakyti į klausimą, ar ji iš viso laikytina išmoka pagal profesinės socialinės apsaugos sistemą.
D – Dėl ketvirtojo klausimo
43.
Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu siekiama sužinoti, ar skirtingą požiūrį dėl amžiaus, kuris taikomas skiriant išmokas, kaip antai Danijos buvimo atsargoje išmoką, galima pateisinti pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
1. Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį
44.
Remiantis Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, „jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.
45.
Šia formuluote Direktyvoje 2000/78 proporcingumo principas galiausiai apibūdinamas kaip Sąjungos teisėje pripažintas reikalavimas skirtingam požiūriui pateisinti. Taigi norint pateisinti tiesioginį skirtingą požiūrį pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį būtina, kad atitinkama priemonė būtų grindžiama teisėtu tikslu ir atlikus įvertinimą pasirodytų esanti proporcinga ( 24 ).
a) Teisėtas tikslas
46.
Teisėti tikslai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, net tada, kai nurodytas sąrašas nėra baigtinis, yra socialinės politikos tikslai, kaip antai susiję su užimtumo politika, darbo rinka arba profesiniu mokymu ( 25 ).
47.
Pats įstatymo tekstas nesuteikia informacijos, kokių tikslų siekiama Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsniu. Iš jo neaiškėja, kodėl valstybės tarnautojai, sulaukę 65 metų, taigi įgiję teisę į pensiją, negali gauti buvimo atsargoje išmokos. Tačiau šios įstatymo nuostatos tikslą gali padėti nustatyti kiti atspirties taškai, aiškėjantys iš bendro šios nuostatos konteksto ( 26 ).
48.
Nagrinėjamu atveju Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnio tikslus padeda suprasti teisėkūros medžiaga, nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
49.
Nuostata dėl buvimo atsargoje išmokos buvo priimta dar 1919 m., kuri tuo metu vadinta „laukimo išmoka“. Buvimo atsargoje išmoka siekiama užtikrinti valstybės tarnautojų nepriklausomumą, apsaugoti juos nuo asmeninio ir politinio spaudimo ir pernelyg staigių jų asmeninės situacijos pasikeitimų. 1969 m. buvo priimti pakeitimai, susiję su buvimo atsargoje išmoka. Be kita ko, teisė ją gauti buvo apribota iki trejų metų, tačiau neperžengiant konkrečiai pareigybei nustatyto pensinio amžiaus. Remiantis teisėkūros medžiaga, šie pakeitimai buvo grindžiami siekiu užtikrinti pusiausvyrą tarp, pirma, valstybės poreikio turėti galimybę pritaikyti ir racionalizuoti viešąjį administravimą ir, antra, užtikrinti valstybės tarnautojų nepriklausomumą.
50.
1991 m. buvo priimtas įstatymo pakeitimas, kuriuo teisė į buvimo atsargoje išmoką apribojama taip, kad asmenys, sulaukę 67 metų amžiaus (vėliau sumažinta iki 65 metų), netenka teisės ją gauti.
51.
Įstatymo aiškinamajame rašte toks apribojimas grindžiamas bendra prezumpcija, jog pensinio amžiaus sulaukusių valstybės tarnautojų nebus galima perkelti į kitą pareigybę. Todėl jie neatitinka bendros teisės gauti buvimo atsargoje išmoką sąlygos – nėra pasirengę užimti kitos pareigybės. Kai valstybės tarnautojas yra gerokai peržengęs 60 metų ribą, mažai tikėtina, kad jis norės užimti kitą pareigybę, nes tai neišvengiamai susiję su prisitaikymu. Veikiau tikėtina, kad toks valstybės tarnautojas išeis į pensiją.
52.
Danijos vyriausybė pabrėžė teisėto valstybės intereso pertvarkyti ir racionalizuoti administravimą svarbą. Tačiau paprastai administravimo institucija negali turėti teisėtų lūkesčių, kad valstybės tarnautojas, kuris jau įgijo teisę į pensiją, yra pasirengęs užimti naują pareigybę. Be to, vyriausybė nurodė valstybės tarnautojo teisę į apsaugą, kuri įgyvendinama buvimo atsargoje išmoka. Tačiau tokio apsaugos poreikio nebelieka tada, kai apsaugą valstybės tarnautojui užtikrina pensijos išmokos.
53.
Danijos įstatymų leidėjas buvimo atsargoje išmoka, be jokios abejonės, įgyvendina socialinės politikos tikslą – būtent pareigybių naikinimo ir valstybės tarnybos restruktūrizavimo atvejais numatydamas socialinės apsaugos priemones jis siekia užtikrinti valstybės tarnautojų nepriklausomumą ir apsaugoti juos nuo asmeninio ir politinio pobūdžio spaudimo.
54.
Vis dėlto Komisija mano, kad, tikrinant pateisinimo galimybę, svarbiausia yra atsižvelgti ne į bendrą buvimo atsargoje išmokos tikslą, t. y. administravimo lankstumą ir valstybės tarnautojų apsaugą. Atvirkščiai, svarbiausia, kokio tikslo siekiama numatytu apribojimu. Apribojimo tikslas – iš principo neleisti, kad buvimo atsargoje išmoką gautų valstybės tarnautojas, kuris nėra pasirengęs užimti naujos pareigybės. Šis tikslas susijęs vien su vidiniu darbdavio interesu ir negali būti vertinamas kaip bendrąjį interesą užtikrinantis socialinės politikos tikslas, kaip tai suprantama pagal 6 straipsnio 1 dalį.
55.
Tačiau šis aspektas yra susijęs su priemonės tinkamumu ir būtinumu ( 27 ), kurie bus nagrinėjami toliau.
b) Ar priemonė yra akivaizdžiai netinkama?
56.
Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones savo tikslams socialinės politikos ir užimtumo srityse pasiekti ( 28 ). Tai reiškia, kad numatytos priemonės negali būti akivaizdžiai netinkamos numatytam tikslui įgyvendinti ( 29 ).
57.
Teisės norma, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnis, užtikrina, kad buvimo atsargoje išmoką gautų tik tie valstybės tarnautojai, kurie dar neįgijo teisės į pensiją. Taigi teisę į išmoką turi tik tie asmenys, kurie, didžiai tikėtina, yra iš tiesų pasirengę užimti naują pareigybę. Šios priemonės tikslas – atsižvelgiant į konkretų tam tikrų valstybės tarnautojų apsaugos poreikį, palengvinti administracijos restruktūrizavimo procesą ir kartu užtikrinti valstybės tarnautojų nepriklausomumą. Nagrinėjama priemonė nėra akivaizdžiai netinkama tikslui, kuris įgyvendinamas šia priemone, pasiekti.
c) Būtinumas
58.
Priemonė yra būtina, jei nustatyto teisėto tikslo neįmanoma pasiekti taikant švelnesnę, taip pat tinkamą priemonę.
59.
Pagal Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnį valstybės tarnautojai, kurie įgijo teisę į pensiją, automatiškai netenka teisės gauti buvimo atsargoje išmoką. Šia nuostata neatsižvelgiama į tai, ar jie iš tiesų nori išeiti į pensiją, ar, priešingai, yra pasirengę likti tarnybos atsargoje ir užimti naują pareigybę. Juk sulaukę 65 metų valstybės tarnautojai vien įgyja teisę išeiti į pensiją, tačiau neprivalo ja pasinaudoti. Iki 2008 m. buvo nustatyta pareiga išeiti į pensiją sulaukus 70 metų. Tačiau dabar, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, yra panaikinta net ši amžiaus riba.
60.
Be jokios abejonės, švelnesnė priemonė būtų – patikrinti kiekvieno valstybės tarnautojo, kuris įgijo teisę į pensiją, pasirengimą užimti naują pareigybę.
61.
Tačiau, kaip jau minėta, valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones savo tikslams socialinės politikos ir užimtumo srityse pasiekti ( 30 ).
62.
Danijos įstatymų leidėjas amžiaus ribą grindė tuo, kad įprastu atveju darytina prielaida, jog teisę į pensijos išmoką įgijęs valstybės tarnautojas yra nelinkęs arba nepasirengęs užimti kitos pareigybės. Todėl tai, kad toks asmuo automatiškai netenka teisės į buvimo atsargoje išmoką, gali būti grindžiama ir administravimo supaprastinimo idėja, nes tai leidžia išvengti konkretaus tikrinimo, ar valstybės tarnautojas yra pasirengęs užimti naują pareigybę.
63.
Valstybių narių turima didelė diskrecija iš esmės joms taip pat leidžia, remiantis administravimo supaprastinimo pagrindais, nevertinti kiekvieno konkretaus atvejo. Įstatymų leidėjas, laikydamasis proporcingumo principo, gali atlikti tipinį vertinimą ( 31 ).
64.
Vis dėlto Danijos teisės nuostatoje dėl valstybės tarnautojų, kuriems dar nesuėjo 65 metai, numatyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinama, ar valstybės tarnautojas yra pasirengęs užimti kitą pareigybę. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotis yra nustatyti, koks būtent vertinimas atliekamas jaunesnių valstybės tarnautojų atveju ir kodėl toks kiekvieno atvejo vertinimas yra nepakeliama administracinė našta būtent tada, kai valstybės tarnautojai yra vyresni negu 65 metų.
65.
Vis dėlto, net atsižvelgiant į teisėtą administracijos interesą – išvengti per didelės naštos, galima numatyti mažiau ribojančias priemones. Švelnesnė priemonė, kuri tokiomis aplinkybėmis taip pat leistų darbdaviui išvengti per didelės administravimo naštos, galėtų būti pareigos pateikti įrodymų dėl savo pasirengimo likti atsargoje nustatymas valstybės tarnautojui.
66.
Bet kuriuo atveju dėl valstybių narių turimos diskrecijos nediskriminavimo dėl amžiaus principas neturi tapti beprasmis ( 32 ). Tačiau taip atsitiktų nagrinėjamu atveju. Dėl nuostatos, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnio, kuria automatiškai panaikinama darbdavio pareiga mokėti buvimo atsargoje išmoką, kai valstybės tarnautojas sulaukia 65 metų, vadinasi, įgyja teisę į pensiją, kyla pavojus, kad darbdavys pirmiausia panaikins tų valstybės tarnautojų pareigybes, kurie jau sulaukė pensinio amžiaus. Darbdaviui yra finansiškai patrauklu atleisti iš tarnybos asmenis, kurie sulaukė pensinio amžiaus, taigi tam tikro amžiaus asmenis.
67.
Todėl teisės nuostata, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnis, viršija tai, kas būtina, kad užtikrintų, kad buvimo atsargoje išmoką gautų tik tie valstybės tarnautojai, kurie yra pasirengę užimti naują pareigybę.
d) Ar priemonė nėra per daug ribojanti?
68.
Jei priemonė atitinka būtinumo reikalavimą, dar reikia patikrinti, ar ji nėra neproporcinga siauresne prasme, nes pernelyg apriboja valstybės tarnautojo teises ( 33 ).
69.
Šiuo klausimu Danijos vyriausybė nurodo, kad 65 metų sulaukę valstybės tarnautojai labiau apsaugoti už jaunesnius, nes yra įgiję teisę į pensijos išmokas.
70.
Tačiau valstybės tarnautojas, nors jau įgijo teisę į pensiją, gali būti suinteresuotas dirbti toliau. To priežastis, pirma, gali būti finansiniai sumetimai (valstybės tarnautojas dar nėra pasirengęs atsisakyti pajamų dalies, susijusios su išėjimu į pensiją) ir, antra, tai gali būti asmeninio pobūdžio paskatos. 2008 m. Danijos įstatymų leidėjas pat panaikino 70 metų amžiaus ribą, kurios sulaukę valstybės tarnautojai privalėjo išeiti į pensiją.
71.
Galiausiai teisė į darbą yra įtvirtinta ir Pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalyje.
72.
Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnis bent jau apsunkina valstybės tarnautojų, jau įgijusių teisę į pensiją, bet norinčių toliau užsiimti profesine veikla, padėtį ( 34 ). Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra visiškai aišku, ar minėta amžiaus riba reiškia, kad valstybės tarnautojai netenka tik teisės į buvimo atsargoje išmoką, ar jie taip pat negali būti paskirti į kitą valstybės tarnybos pareigybę.
73.
Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad privalomas išėjimas į pensiją, kai darbuotojas sulaukia tam tikro amžiaus, gali būti pateisinamas ( 35 ). Todėl palyginti mažiau ribojanti priemonė galėtų būti teisės į finansinę išmoką, kuri suteikiama ieškant naujos darbo vietos, panaikinimas.
74.
Tačiau kartu Teisingumo Teismas pabrėžia, kad, remiantis proporcingumo principu, tikslo turi būti siekiama nuosekliai ir sistemiškai. Vis dėlto nagrinėjamu atveju neatrodo nuoseklu, kad Danijos įstatymų leidėjas, viena vertus, panaikina galutinę 70 metų išėjimo į pensiją amžiaus ribą, tačiau, kita vertus, pareigybių panaikinimo atveju faktiškai nustato 65 metų išėjimo į pensiją ribą. Juk tai, kad įstatymų leidėjas panaikino galutinę išėjimo į pensiją amžiaus ribą, rodo, kad jis tam tikro amžiaus nelaiko tinkamu veiksniu, į kurį reikia atsižvelgti vertinant išėjimo į pensiją klausimą.
75.
Savo išvadoje, pateiktoje byloje Andersen ( 36 ), kuri susijusi su panašiu reglamentavimu (amžiaus ribos nustatymas išeitinei išmokai gauti), atsižvelgiau į tai, ar dėl nagrinėjamos teisės normos taikymo darbuotojai dėl ankstyvo išėjimo į pensiją turi susitaikyti su tuo, kad neteks dalies pensijos arba gaus mažesnio dydžio pensiją, palyginti su maksimalia pensija, kurią galėtų sukaupti.
76.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nagrinėjamos teisės nuostatos atveju taip nėra. Remiantis Valstybės tarnautojų pensijų įstatymu, valstybės tarnautojai įgyja teisę į pensiją, atsižvelgiant į jų valstybės tarnautojo stažą. Laikotarpis, kai valstybės tarnautojas būtų turėjęs teisę į buvimo atsargoje išmoką, tačiau iš tiesų jos negavo dėl amžiaus apribojimo, įskaičiuojamas į tarnybos stažą. Vadinasi, per trejų metų laikotarpį, kuriuo asmuo turėjo teorinę teisę į buvimo atsargoje išmoką, tarnybos stažas kaupiamas toliau.
77.
Vis dėlto, jei valstybės tarnautojas iš tiesų trejus metus būtų gavęs buvimo atsargoje išmoką ir jam būtų pasiūlyta nauja pareigybė, ją užėmęs jis būtų galėjęs kaupti tarnybos stažą dar ilgiau (anksčiau iki 70 metų, o panaikinus šią privalomo išėjimo į pensiją amžiaus ribą net dar ilgiau).
78.
Tačiau didelis neigiamas poveikis taip pat patiriamas dėl to, kad yra didžiulis skirtumas tarp teisės į pensiją ir buvimo atsargoje išmokos, kuri tokiu atveju mokama trejus metus. Pirmiausia tada, kai toks teisės į pensiją ir buvimo atsargoje išmokos skirtumas pasireiškia didele pinigų suma, darytina prielaida, kad valstybės tarnautojas, kuris neketino išeiti į pensiją ir pagal tai planavo savo finansinę situaciją, dėl to patiria labai didelį neigiamą poveikį. Tai galutinai įvertinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Tarpinė išvada
79.
Tokia teisės norma, kaip antai Valstybės tarnautojų įstatymo 32 straipsnis, nėra būtina ja siekiamam tikslui įgyvendinti. Todėl dėl jos atsirandančios tiesioginės diskriminacijos dėl amžiaus situacijos negalima pateisinti pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį.
V – Išvada
80.
Todėl siūlau Teisingumo Teismas į prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1.
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 6 straipsnio 2 dalis taikytina tik toms profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurios skirtos senatvės pensijos arba invalidumo išmokoms.
2.
Kai dėl etatų mažinimo panaikinus atitinkamą pareigybę valstybės tarnautojams trejus metus mokama buvimo atsargoje išmoka su sąlyga, kad jie lieka tarnybos atsargoje ir yra pasirengę užimti naują pareigybę, tokia tvarka, pagal kurią buvimo atsargoje išmokos negauna valstybės tarnautojai, kurie tarnybos nutrūkimo momentu jau yra įgiję teisę į pensiją, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamas valstybės tarnautojas iš tiesų pageidauja gauti pensiją, ar norėtų būti paskirtas į naują pareigybę, yra nesuderinama su Direktyvos 2000/78/EB 2 ir 6 straipsniais.
( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.
( 2 ) OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79.
( 3 ) Kitas Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalies aspektas nagrinėjamas byloje Kirstensen (C‑476/11); šiuo klausimu žr. mano išvadą, šiandien pateiktą šioje byloje.
( 4 ) Forskelsbehandlingslov (Įstatymas dėl vienodo požiūrio), 1996 m. birželio 12 d. Įstatymas Nr. 459 dėl diskriminacijos draudimo darbo rinkoje ir t. t. 2004 m. gruodžio 22 d. Pakeitimų įstatymu Nr. 1417 į Įstatymą dėl diskriminacijos draudimo buvo įtraukti amžiaus ir neįgalumo kriterijai. Pakeitimų įstatymas įsigaliojo 2004 m. gruodžio 28 dieną.
( 5 ) Išskirta mano.
( 6 ) Žr. 2004 m. birželio 11 d. Dekretą Nr. 531.
( 7 ) Valstybės tarnautojų pensijų įstatymo (Tjenestemandspensionslov) redakcija, taikytina nagrinėjamai bylai, 2004 m. kovo 19 d. Įstatymas Nr. 230.
( 8 ) Danijos teisininkų ir ekonomistų sąjunga, toliau – DJØF.
( 9 ) Vidaus ir socialinių reikalų ministerija, dabar Indenrigs- og Sundhedsminsteriet (Vidaus ir sveikatos ministerija).
( 10 ) Rytų regiono teismas.
( 11 ) Danijos seniūnijų asociacija, kuriai pradinėje byloje buvo leista dalyvauti kaip kitai suinteresuotai šaliai, toliau – KL.
( 12 ) Žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Maruko (C-267/06, Rink. p. I-1757) 41 punktą; 2011 m. gegužės 10 d. Sprendimo Römer (C-147/08, Rink. p. I-3591) 32 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Dittrich (C‑124/11, C‑125/11 ir C‑143/11) 31 punktą.
( 13 ) Žr. 1992 m. birželio 4 d. Sprendimo Bötel (C-360/90, Rink. p. I-3589) 12 punktą; 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Seymour-Smith ir Perez (C-167/97, Rink. p. I-623) 29 punktą ir 12 išnašoje minėto Sprendimo Dittrich 35 punktą.
( 14 ) Šiuo klausimu žr. 12 išnašoje minėto Sprendimo Maruko 48 punktą.
( 15 ) Išskirta mano.
( 16 ) Teksto versijoje danų kalba taip pat nėra sąvokos išmokų „gavimas“.
( 17 ) 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Rockfon (C-449/93, Rink. p. I-4291) 28 punktas; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo EMU Tabac ir kt. (C-296/95, Rink. p. I-1605) 36 punktas ir 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Jyske Finans (C-280/04, Rink. p. I-10683) 31 punktas.
( 18 ) 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Institute of the Motor Industry (C-149/97, Rink. p. I-7053) 16 punktas.
( 19 ) 2000 m. kovo 9 d. Sprendimo EKW ir Wein &Co (C-437/97, Rink. p. I-1157) 42 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Borgmann (C-1/02, Rink. p. I-3219) 25 punktas.
( 20 ) „ les États membres peuvent prévoir que ne constitue pas une discrimination fondée sur l’âge la fixation, pour les régimes professionnels de sécurité sociale, d’âges d’adhésion ou d’admissibilité aux prestations de retraite ou d’invalidité “.
( 21 ) 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, p. 23).
( 22 ) 2010 m. sausio 19 d. Sprendimas Kücükdeveci (C-555/07, Rink. I-365, 21 punktas)
( 23 ) Žr. 2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen (C-341/08, Rink. p. I-47) 60 punktą.
( 24 ) Šiuo klausimu žr. mano išvadą, pateiktą 2010 m. gegužės 6 d. byloje Ingeniørforeningen i Danmark (Andersen) (C-499/08, Rink. I-9343, 42‑47 punktai).
( 25 ) 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Age Concern England (C-388/07, Rink. p. I-1569) 46 punktą; 2009 m. birželio 18 d. Sprendimo Hütter (C-88/08, Rink. p. I-5325) 41 punktą ir 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Prigge ir kt. (C-447/09, Rink. p. I-8003) 80 punktą. Teisingumo Teismas byloje Prigge nusprendė, kad Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyti tikslai neapima oro transporto eismo saugumo (81 punktas).
( 26 ) 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa (C-411/05, Rink. p. I-8531) 56 ir 57 punktai; Sprendimas Age Concern England (minėtas 25 išnašoje, 44 ir 45 punktai) ir Sprendimas Petersen (minėtas 23 išnašoje, 39 ir 40 punktai).
( 27 ) Žr. taip pat mano išvadą byloje Andersen (minėta 24 išnašoje, 51 ir 52 punktai) ir 2010 m. spalio 12 d. Sprendimą šioje byloje (C-499/08, Rink. I-9343, 29 punktas).
( 28 ) Sprendimas Palacios de la Villa (minėtas 26 išnašoje, 68 punktas), 2010 m. spalio 12 d. Sprendimas Rosenbladt (C-45/09, Rink. p. I-9391, 41 punktas) ir Sprendimo Kücükdeveci (minėtas 22 išnašoje, 38 punktas).
( 29 ) Šiuo klausimu žr. 24 išnašoje minėtos mano išvados, pateiktos byloje Andersen, 54 punktą.
( 30 ) Žr. šios išvados 56 punktą.
( 31 ) Žr. 24 išnašoje minėtos mano išvados, pateiktos byloje Andersen, 62 punktą ir mano 2004 m. balandžio 1 d. išvados, pateiktos byloje Hlozek (C-19/02, Rink. p. I-11491), 57 ir 58 punktus.
( 32 ) 25 išnašoje minėto Sprendimo Age Concern England 51 punktas ir 27 išnašoje minėto Sprendimo Andersen 33 punktas.
( 33 ) Žr. Sprendimą ir išvadą Andersen (minėti 27 ir 24 išnašose).
( 34 ) Žr. šiuo klausimu Sprendimą Andersen (minėtas 27 išnašoje, 45 punktas).
( 35 ) Sprendimas Palacios de la Villa (minėtas 26 išnašoje).
( 36 ) 24 išnašoje minėtos išvados, pateiktos byloje Andersen, 73 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Andersen (minėtas 27 išnašoje, 46 punktą).
Full & Egal Universal Law Academy