TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. rugsėjo 26 d. ( *1 )
„Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas — EEE susitarimas — Pasiūlymas dėl dalinių pakeitimų — Tarybos sprendimas — Teisinio pagrindo pasirinkimas — SESV 48 straipsnis — SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktas“
Byloje C‑431/11
dėl 2011 m. rugpjūčio 16 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, atstovaujama C. Murrell, padedamos QC A. Dashwood,
ieškovė,
palaikoma
Airijos, atstovaujamos E. Creedon, padedamos BL N. Travers,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Veiga, A. De Elera ir G. Marhic,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir S. Pardo Quintillán,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai M. Berger, A. Borg Barthet, E. Levits ir J.-J. Kasel,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 6 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2013 m. kovo 21 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1
Ieškiniu Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2011 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimą 2011/407/ES dėl pozicijos, kurios Europos Sąjunga turi laikytis EEE jungtiniame komitete dėl EEE susitarimo VI priedo (Socialinė apsauga) ir 37 protokolo dalinio pakeitimo (OL L 182, p. 12, toliau – ginčijamas sprendimas), ir, jeigu šis sprendimas būtų panaikintas, palikti jį galioti, kol bus priimtas naujas sprendimas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
2
SESV 48 straipsnis – viena iš SESV III dalies IV antraštinėje dalyje judėjimo laisvę reglamentuojančių nuostatų – suformuluotas taip:
„Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, socialinės apsaugos srityje imasi priemonių, būtinų laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti; šiuo tikslu jie priima nuostatas, kaip migruojantiems samdomiems ir savarankiškai dirbantiems darbuotojams ir jų išlaikytiniams užtikrinti:
a)
pagal keleto valstybių įstatymus nustatomų visų prilyginamųjų laikotarpių sudėtį, kad jie įgytų ir išlaikytų teisę į socialines išmokas ir kad būtų galima apskaičiuoti tų išmokų dydį;
b)
socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems valstybių narių teritorijose.
“
3
SESV 79 straipsnyje, kuris yra viena iš SESV III dalies V antraštinėje dalyje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę reglamentuojančių nuostatų, numatyta:
„1. Sąjunga kuria bendrą imigracijos politiką, kuria siekiama visais etapais užtikrinti veiksmingą migrantų srautų valdymą, palankų režimą teisėtai valstybėse narėse gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams bei neteisėtos imigracijos ir prekybos žmonėmis prevenciją ir sustiprintas kovos su jomis priemones.
2. Taikant 1 dalį, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, patvirtina priemones šiose srityse:
b)
teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisių apibrėžimo, įskaitant sąlygas, reglamentuojančias judėjimo ir apsigyvenimo laisvę kitose valstybėse narėse;
“
4
Remiantis Protokolo (Nr. 21) dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 2 straipsniu, „jokios [Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo] III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį nustatyta priemonė ir jokia Sąjungos pagal šią antraštinę dalį sudarytų tarptautinių sutarčių nuostata nei jokie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, aiškinantys šias nuostatas ar priemones, nėra privalomi arba taikomi Jungtinei Karalystei ar Airijai“.
5
Be to, minėto protokolo 1 ir 3 straipsniuose numatyta, kad Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones, siūlomas pagal SESV III dalies V antraštinę dalį, nebent jos per tris mėnesius nuo pasiūlymo ar iniciatyvos pateikimo Tarybai raštu praneša Tarybos pirmininkui apie atitinkamą pageidavimą.
EEE susitarimas
6
Remiantis EB sutarties 238 straipsniu (dabar – SESV 217 straipsnis), 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimas (OL 1, 1994, p. 3, toliau – EEE susitarimas) buvo sudarytas kaip asociacijos susitarimas tarp Europos bendrijų bei tuometinių valstybių narių ir tuometinių Europos laisvos prekybos asociacijos (ELPA) narių, t. y. Austrijos Respublikos, Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos.
7
Remiantis šio susitarimo 5 konstatuojamąja dalimi, jo šalys susitaria „sudaryti sąlygas kiek įmanoma labiau įgyvendinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą visoje Europos ekonominėje erdvėje [(EEE)]“.
8
Minėto susitarimo 1 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Šio asociacijos Susitarimo tikslas yra skatinti nuolatinį ir subalansuotą Susitariančiųjų šalių prekybos ir ekonominių santykių stiprinimą taikant vienodas konkurencijos sąlygas ir laikantis tokių pačių taisyklių tam, kad būtų sukurta vientisa [EEE] .“
2. Kad būtų pasiekti šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti tikslai, asociacija, laikantis šio Susitarimo nuostatų, reiškia:
a)
laisvą prekių judėjimą;
b)
laisvą asmenų judėjimą;
c)
laisvą paslaugų judėjimą;
d)
laisvą kapitalo judėjimą;
e)
sistemos, užtikrinančios, kad konkurencija nebus iškraipyta ir kad bus vienodai laikomasi konkurenciją reglamentuojančių taisyklių, sukūrimą; taip pat
f)
glaudesnį bendradarbiavimą kitose srityse, pavyzdžiui, mokslo tyrimų ir plėtros, aplinkos, švietimo ir socialinės politikos.“
9
Susitarimo 3 straipsnyje nustatyta:
„Susitariančiosios Šalys imasi reikiamų priemonių, kurios gali būti bendro arba konkretaus pobūdžio, kad užtikrintų su šiuo Susitarimu susijusių įsipareigojimų vykdymą.
Jos nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šio Susitarimo tikslų.
Be to, jos lengvina pagal šį Susitarimą vykdomą bendradarbiavimą.“
10
EEE susitarimo 6 straipsnyje nustatyta:
„Nepažeidžiant tolesnės teisminės praktikos plėtotės, įgyvendinant ir taikant šio Susitarimo nuostatas, jeigu jos yra iš esmės tolygios atitinkamoms Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties ir Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarties bei taikant šias dvi sutartis priimtų aktų normoms, jos yra aiškinamos remiantis atitinkamais Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimais, kurie buvo priimti prieš pasirašant šį Susitarimą.“
11
Minėto susitarimo 7 straipsnyje numatyta:
„Šio Susitarimo prieduose arba EEE jungtinio komiteto sprendimuose nurodyti arba pateikti aktai Susitariančiosioms Šalims yra privalomi ir yra arba turi tapti vidaus teisinės sistemos dalis:
a)
EEB reglamentui prilygstantis aktas turi tapti Susitariančiųjų Šalių teisinės sistemos dalis;
“
12
EEE susitarimo 28 straipsnyje, kurio nuostatos iš esmės pakartoja SESV 45 straipsnio turinį, numatyta:
„1. Tarp EB valstybių narių ir ELPA valstybių užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.
2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia EB valstybių narių ir ELPA valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.
3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:
a)
priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;
b)
šiuo tikslu laisvai judėti EB valstybių narių ir ELPA valstybių teritorijoje;
c)
apsigyventi EB valstybės narės arba ELPA valstybės narės teritorijoje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus;
d)
pasilikti gyventi EB valstybės narės arba ELPA valstybės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui.
“
13
EEE susitarimo 29 straipsnis, kurio nuostatos iš esmės pakartoja SESV 48 straipsnio turinį, nustatyta:
„Kad užtikrintų laisvą darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimą, Susitariančiosios Šalys socialinės apsaugos srityje priima nuostatas, kaip darbuotojams bei savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų išlaikytiniams užtikrinti, kaip numatyta VI priede, visų pirma:
a)
pagal keleto valstybių įstatymus nustatomų visų prilyginamųjų laikotarpių sudėtį, kad jie įgytų ir išlaikytų teisę į socialines išmokas ir kad būtų galima apskaičiuoti tų išmokų dydį;
b)
socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems Susitariančiųjų Šalių teritorijose.“
14
EEE susitarimo VI priedo „Socialinė apsauga“ dalyje „Nurodyti aktai“ minimas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83).
15
2011 m. liepos 1 d. EEE jungtinis komitetas priėmė Sprendimą Nr. 76/2011, kuriame, be kita ko, numatyta atnaujinti nuorodas į EEE susitarimo VI priede minimus reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, nes tie reglamentai buvo pakeisti atitinkamai 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeistu 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, p. 43, toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1). Kaip numatyta to sprendimo 22 konstatuojamoje dalyje, juo taip pat siekiama iš dalies pakeisti EEE susitarimo 37 protokolą, į jame pateiktą komitetų sąrašą įtraukiant Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinę komisiją, įsteigtą Reglamentu (EB) Nr. 883/2004.
Faktinės bylos aplinkybės
16
2010 m. rugsėjo 9 d. Europos Komisija pateikė Tarybos sprendimo, kuriuo nustatoma Europos Sąjungos pozicija dėl EEE susitarimo VI priedo (Socialinė apsauga) ir 37 protokolo dalinio pakeitimo, pasiūlymą. Šis pasiūlymas buvo grindžiamas SESV 48 straipsniu, SESV 218 straipsnio 9 dalimi ir SESV 352 straipsniu.
17
2011 m. kovo 10 d. Komisija pateikė iš dalies pakeistą pasiūlymą, kuriame pakeitė ankstesnį teisinį pagrindą. To pasiūlymo aiškinamajame memorandume nurodyta, kad Lisabonos sutartimi buvo išplėstas SESV 48 straipsnyje įtvirtintos kompetencijos taikymas savarankiškai dirbantiems darbuotojams migrantams, todėl nebereikia remtis SESV 352 straipsniu.
18
2011 m. birželio 6 d. Taryba, remdamasi SESV 48 straipsniu ir SESV 218 straipsnio 9 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą.
19
Sprendimu Nr. 76/2011 EEE jungtinis komitetas iš dalies pakeitė EEE susitarimo VI priedą ir 37 protokolą, kaip pirma nurodyta. Tam, kad šis sprendimas įsigaliotų, viena iš EEE susitarimo šalių turi įvykdyti tam tikrus konstitucinius reikalavimus.
20
Jungtinės Karalystės nuomone, ginčijamas sprendimas grindžiamas neteisingu teisiniu pagrindu ir turėjo būti priimtas remiantis SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktu; dėl to ji pareiškė ieškinį.
Šalių reikalavimai ir procedūra Teisingumo Teisme
21
Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo:
—
panaikinti ginčijamą sprendimą,
—
apriboti šio sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, kol Taryba, remdamasi SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktu, priims naują sprendimą, ir
—
priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
22
Taryba prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
23
2012 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Airijai ir Komisijai leista įstoti į bylą palaikyti atitinkamai Jungtinės Karalystės ir Tarybos reikalavimų.
24
Žodinis bylos nagrinėjimas baigtas 2013 m. kovo 21 d., kai generalinė advokatė pateikė išvadą byloje.
25
2013 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Jungtinė Karalystė pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį paprašė priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo.
26
Grįsdama šį prašymą Jungtinė Karalystė teigė, kad generalinės advokatės išvadoje nagrinėjami nauji argumentai, dėl kurių šalys nėra pateikusios savo nuomonės ir kurie gali turėti įtakos Teisingumo Teismo sprendimui.
27
Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu jis mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, 28 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
28
Tačiau šioje byloje Teisingumo Teismas, susipažinęs su generalinės advokatės nuomone, mano turįs visą informaciją, kuri jam reikalinga priimant sprendimą dėl Jungtinės Karalystės pareikšto ieškinio, ir kad apie tai šalys jau yra diskutavusios per teisminius ginčus.
29
Dėl šios priežasties prašymas atnaujinti žodinę proceso dalį atmestinas.
Dėl ieškinio
Šalių argumentai
30
Jungtinė Karalystė, palaikoma Airijos, prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, nes jis priimtas remiantis neteisingu materialiniu teisiniu pagrindu – SESV 48 straipsniu. Jungtinė Karalystė mano, kad šia nuostata, kaip tai pripažino Teisingumo Teismas 1984 m. liepos 5 d. Sprendime Meade (238/83, Rink. p. 2631), reglamentuojama Sąjungos kompetencija imtis priemonių tik dėl darbuotojų, turinčių valstybių narių pilietybę.
31
Kadangi ginčijamu sprendimu numatoma tarptautinio susitarimo pagrindu išplėsti Reglamento Nr. 883/2004 nuostatų taikymą Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės ir Norvegijos Karalystės piliečiams, juo trečiųjų šalių piliečiams socialinės apsaugos srityje suteikiama papildomų teisių. Todėl tokios rūšies teisės aktas turėjo būti priimtas remiantis SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktu, nes būtent pagal jį galima priimti priemones, apibrėžiančias „teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių“ teises. Be to, pastarąja SESV nuostata buvo remtasi priimant ir kitas panašias priemones, kuriomis buvo išplėstas tokių teisių taikymas trečiųjų šalių, kaip antai Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos, Izraelio, Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Maroko Karalystės ir Tuniso Respublikos, piliečiams.
32
Jungtinė Karalystė taip pat nurodė, kad teisiniu pagrindu pasirinkus vieną ar kitą iš minėtų SESV nuostatų reikia laikytis visiškai skirtingų teisėkūros procedūrų, kurios turėtų reikšmingą poveikį ir jai pačiai, ir Airijai.
33
Visų pirma, remiantis SESV 79 straipsniu priimti tesės aktai, skirtingai, nei priimtieji pagal SESV 48 straipsnį, minėtoms valstybėms narėms taikomi tik jeigu jos pagal protokolo (Nr. 21) nuostatas pasinaudoja galimybe prie tų teisės aktų prisijungti.
34
Todėl ginčijamą sprendimą priėmus pagal SESV 48 straipsnį, kuris yra neteisingas pagrindas, iš Jungtinės Karalystės ir Airijos buvo atimta Sąjungos pirmine teise joms suteikta galimybė nedalyvauti priimant sprendimą dėl ELPA piliečių teisių išplėtimo socialinės apsaugos srityje ir nebūti jo saistomoms.
35
Pripažindama, kad nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo SESV 79 straipsnio 2 dalimi faktiškai buvo remiamasi suteikiant trečiųjų šalių piliečiams teises socialinės apsaugos srityje, Taryba, palaikoma Komisijos, laikėsi nuomonės, kad šis teisinis pagrindas nėra tinkamas ginčijamam sprendimui priimti.
36
Nė viena EEE susitarimo nuostata neleidžia teigti, kad šis susitarimas buvo priimtas kuriant „bendrą imigracijos politiką“ ir kad juo „siekiama užtikrinti veiksmingą migrantų srautų valdymą“, kaip numatyta SESV 79 straipsnyje.
37
Be to, Taryba mano, jog laikantis požiūrio, kad ginčijamu sprendimu siūlomos EEE susitarimo pataisos patenka į Sąjungos imigracijos politikos taikymo sritį ir lemia atitinkamas pasekmes, t. y. Danijos Karalystės nedalyvavimą ir Jungtinės Karalystės bei Airijos galimybę spręsti dėl dalyvavimo, būtų prieštaraujama Sąjungos įsipareigojimams, kuriuos ji pagal EEE susitarimą prisiėmė ELPA valstybių atžvilgiu, ir galėtų kelti grėsmę pagrindiniam jo tikslui – kuo visapusiškiau įgyvendinti vidaus rinką visoje EEE.
38
Tarybos nuomone, kadangi ginčijamu sprendimu numatyta išplėsti naujojo Sąjungos acquis dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taikymą EEE priklausančioms ELPA narėms ir šis acquis būtinas pagrindiniam EEE susitarimo, kuriuo minėtų valstybių piliečiams Sąjungos teritorijoje užtikrinama faktinė judėjimo laisvė, tikslui pasiekti, SESV 48 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas Sąjungos pozicijai toje srityje priimti.
39
Dublike Jungtinė Karalystė patikslina priežastis, dėl kurių ji nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu pasiūlymu Reglamentą Nr. 883/2004 įtraukti į EEE susitarimą. Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad šiuo reglamentu, palyginti su EEE susitarimo VI priede minėtu Reglamentu Nr. 1408/71, visų pirma išplėsta Sąjungos socialinės apsaugos taikymo asmenims sritis, į ją įtraukus ekonomiškai „neaktyvius“ piliečius. Jungtinė Karalystė nesutinka su išplėstu socialinės apsaugos sistemos taikymu ekonomiškai neaktyviems trečiųjų šalių piliečiams ir būtent dėl šios priežasties nusprendė nedalyvauti priimant 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės (OL L 344, p. 1).
40
Taryba su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad Reglamentas Nr. 1408/71, kuris taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, o nuo 1981 m. – savarankiškai dirbantiems darbuotojams, jau aprėpė įvairių kategorijų ekonomiškai „neaktyvius“ piliečius, kaip antai pensininkus, studentus arba nemokamų atostogų išėjusius asmenis. Todėl minėto reglamento ir Reglamento Nr. 883/2004 taikymo asmenims sritis visiškai nesiskiria.
41
Beje, nepaisant aiškaus Tarybos prašymo, Jungtinė Karalystė nepateikė konkrečių duomenų apie asmenų, kuriems šiuo metu taikomas Reglamentas Nr. 883/2004, tačiau jie nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, skaičių ir kategorijas.
Teisingumo Teismo vertinimas
42
Pirmiausia pažymėtina, kaip nurodė ir generalinė advokatė išvados 31 punkte, kad visos šios bylos šalys sutaria, jog, kiek tai susiję su procedūra, Taryba ginčijamą sprendimą teisingai grindė SESV 218 straipsnio 9 dalimi.
43
Tačiau pareikšdama ieškinį Jungtinė Karalystė prieštarauja tam, kad minėto sprendimo materialinis teisinis pagrindas galėtų būti SESV 48 straipsnis.
44
Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑130/10, 42 punktas ir nurodyta teismų praktika).
45
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių ir vienintelio jo straipsnio, juo siekiama priimti poziciją, kurios Sąjunga turi laikytis EEE jungtiniame komitete dėl EEE susitarimo VI priedo ir 37 protokolo dalinio pakeitimo pasiūlymo.
46
Kaip pažymėta šio sprendimo 15 punkte, visų pirma ginčijamu sprendimu iš esmės siekiama atnaujinti nuorodas į EEE susitarimo VI priede minimus reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, nes tie reglamentai buvo pakeisti atitinkamai reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, ir į to susitarimo 37 protokole pateiktą komitetų sąrašą įtraukti Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinę komisiją, įsteigtą Reglamentu (EB) Nr. 883/2004.
47
Taigi ginčijamo sprendimo tikslas – sudaryti sąlygas, kad Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo acquis, iš dalies pakeistas reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, taip pat būtų taikomas ELPA valstybėms, esančioms EEE susitarimo Susitariančiosiomis Šalimis.
48
Kadangi ginčijamu sprendimu siekiama iš dalies pakeisti EEE susitarime įtvirtintas socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, taip pat reikia atsižvelgti į šio sprendimo kontekstą, ypač į susitarimo tikslą ir turinį, kad būtų galima nustatyti, ar SESV 48 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas minėtam sprendimui priimti.
49
Atsižvelgiant į tai pirmiausia reikėtų priminti, kad EEE susitarimu įtvirtinta glaudi Sąjungos ir ELPA valstybių asociacija, grindžiama ypatingais ir privilegijuotais šių šalių santykiais.
50
Kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, vienas pagrindinių EEE susitarimo, kurio šalys taip pat yra Jungtinė Karalystė ir Airija, tikslų – kuo visapusiškiau užtikrinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą visoje EEE, kad Sąjungos teritorijoje sukurta vidaus rinka būtų išplėsta į ELPA valstybes (2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C-452/01, Rink. p. I-9743, 29 punktas).
51
Kiek tai susiję su šia byla, EEE susitarime, būtent jo 28 straipsnyje, numatytas laisvas darbuotojų judėjimas tarp valstybių narių ir ELPA valstybių, o 29 straipsnyje – su tuo susijusių socialinės apsaugos teisių pripažinimas iš esmės suformuluoti taip pat kaip ir SESV 45 bei SESV 48 straipsniuose.
52
Atsižvelgiant į tai, EEE susitarimu įsteigta asociacija apima, kaip numatyta jo 1 straipsnio 2 dalies f punkte, glaudesnį bendradarbiavimą socialinės politikos srityje ir pagal 3 straipsnį reikalauja, kad šalys ne tik skatintų pagal šį susitarimą vykdomą bendradarbiavimą, bet ir nesiimtų jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šio susitarimo tikslų.
53
Be to, svarbu pažymėti, kad, remiantis minėto susitarimo 7 straipsniu, EEE susitarimo prieduose arba EEE jungtinio komiteto sprendimuose nurodyti aktai visoms Susitariančiosioms Šalims yra privalomi ir turi tapti jų vidaus teisinės sistemos dalis.
54
Visų pirma minėto 7 straipsnio a punkte dėl Sąjungos reglamento aiškiai numatyta, kad toks aktas [„kaip toks“] turi tapti Susitariančiųjų Šalių vidaus teisinės sistemos dalis, t. y. tam nereikia priimti jokios įgyvendinimo priemonės.
55
Todėl ginčijamu sprendimu siekiama, kaip teisingai pabrėžė Komisija, tiesiogiai reglamentuoti ne tik socialines trijų konkrečių ELPA valstybių piliečių teises, bet ir Sąjungos piliečių teises minėtose valstybėse. Kitaip tariant, minėtame sprendime numatytos pataisos iš esmės leidžia ne tik Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos piliečiams remtis Sąjungos teritorijoje teisėmis, suteikiamomis pagal reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, bet ir valstybių narių piliečiams šiomis teisėmis remtis minėtose valstybėse.
56
Tai priminus konstatuotina, kad, kiek tai susiję su šia byla, sudarant EEE susitarimą tuo metu galiojęs Reglamentas Nr. 1408/71 buvo įtrauktas į minėto susitarimo VI priedą ir 37 protokolą ir taip išplėstas šiame susitarime nurodytų nuostatų dėl socialinės apsaugo sistemų koordinavimo taikymas visai EEE.
57
Kadangi ginčijamo sprendimu siekiama nuorodą į Reglamentą Nr. 883/2004 pakeisti nuoroda į Reglamentą Nr. 1408/71, kuriuo buvo panaikintas pirmasis teisės aktas, svarbu pažymėti, kad materialiu požiūriu šiuo sprendimu sudaromos sąlygos, paisant EEE susitarimo šalių prisiimtų įsipareigojimų ir nuo šio susitarimo įsigaliojimo jau pasiekto integracijos laipsnio, ir toliau plėsti socialinių teisių taikymą atitinkamų valstybių piliečiams, kaip to norėta ir siekiama įgyvendinti EEE susitarimu nuo 1992 m.
58
Taigi ginčijamas sprendimas kaip tik ir yra viena iš priemonių, kuriomis Sąjungos vidaus rinkos teisės taikymas turi būti kuo labiau išplėstas EEE teritorijoje, kad minėtų valstybių piliečiai galėtų naudotis asmenų judėjimo laisve tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Sąjungos piliečiai.
59
Nepadarius ginčijimu sprendimu numatytų pakeitimų, laisvas asmenų judėjimas EEE negalėtų būti įgyvendinamas laikantis tų pačių socialinių sąlygų, kokios numatytos Sąjungoje, o tai galėtų pakenkti asociacijos plėtrai ir EEE susitarimo tikslų įgyvendinimui.
60
Todėl Sąjungoje galiojančių nuostatų, reglamentuojančių socialinės apsaugos sistemų koordinavimą, atnaujinimas ir supaprastinimas, numatytas būtent ginčijamame sprendime, kuriuo Reglamentas Nr. 1408/71 pakeičiamas Reglamentu Nr. 883/2004, turi būti būtinai užtikrintas ir EEE lygmeniu.
61
Šiomis sąlygomis darytina išvada, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo kontekstą, jis galėjo būti teisėtai priimtas remiantis SESV 48 straipsniu.
62
Dėl šios priežasties ir dėl išsamumo konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė ir Airija, priemonės, kaip antai ginčijamo sprendimo, priėmimas negali būti grindžiamas SESV 79 straipsnio 2 dalimi.
63
Pirmiausia, kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 39–41 punktuose, ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos kontekstą, t. y. SESV V antraštinės dalies 2 skyrių „Sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politika“, ir į nurodyto straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad Sąjunga kuria bendrą imigracijos politiką, kuria siekiama „užtikrinti veiksmingą migrantų srautų valdymą, palankų režimą trečiųjų šalių piliečiams bei neteisėtos imigracijos ir prekybos žmonėmis prevenciją ir sustiprintas kovos su jomis priemones“.
64
Tačiau, atsižvelgiant į asociacijos su ELPA valstybėmis plėtros kontekstą ir visų pirma į šios asociacijos tikslus, priemonė, kaip antai ginčijamas sprendimas, šių tikslų akivaizdžiai neatitinka.
65
Be to, neatmestina, kad jeigu būtų remiamasi SESV 79 straipsnio 2 dalimi, o tai reiškia, jog Jungtinė Karalystė ir (arba) Airija galėtų pasinaudoti galimybe nedalyvauti, praktiškai galėtų kilti grėsmė EEE susitarimo tikslų įgyvendinimui, ir taip būti pažeistas jo 3 straipsnis, nurodytas šio sprendimo 52 punkte. Jeigu minėtos valstybės narės ir suinteresuotos ELPA valstybės nebūtų sudariusios jokio susitarimo, dėl rėmimosi šia nuostata greta egzistuotų dvi socialinės apsaugos sistemų koordinavimo tvarkos.
66
Galiausiai Jungtinės Karalystės ir Airijos argumentui, kad šiuo atveju būtų pateisinama remtis SESV 79 straipsnio 2 dalimi, nes ja Sąjungos teisės aktų leidėjas jau yra pagrindęs panašių sprendimų dėl kitų trečiųjų valstybių priėmimą, šioje byloje nepritartina.
67
Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, teisės akto teisinis pagrindas turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į jo tikrąjį tikslą ir turinį, o ne į teisinį pagrindą, taikomą priimant kitus Sąjungos teisės aktus, kurie kartais turi panašių požymių (žr., be kita ko, 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-94/03, Rink. p. I-1, 50 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
68
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas teisingai priimtas kaip materialinį teisinį pagrindą pasirinkus SESV 48 straipsnį.
69
Todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70
Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba reikalavo priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji bylą pralaimėjo, ji turi jas padengti. Remiantis šio reglamento 140 straipsnio 4 dalimi, į šią bylą įstojusios šalys pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1.
Atmesti ieškinį.
2.
Priteisti iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
3.
Nurodyti Airijai ir Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
( *1 ) Proceso kalba: anglų.
Full & Egal Universal Law Academy