14.5.2011
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 145/11
2011 m. kovo 1 d.Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG pateiktas apeliacinis skundas dėl 2010 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-336/08 Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
(Byla C-98/11 P)
2011/C 145/16
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantė: Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG, atstovaujama advokatų G. Hild ir R. Lange
Kita proceso šalis: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
Apeliantės reikalavimai
Apeliantė reikalauja panaikinti 2010 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimą byloje T-336/08 ir priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliacinis skundas pateiktas dėl Bendrojo Teismo priimto sprendimo, kuriuo jis atmetė ieškinį dėl 2008 m. birželio 11 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (VRDT) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo atmesti paraišką įregistruoti šokoladinio zuikio su raudonu kaspinu formos erdvinį žymenį.
Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu.
Kalbant apie pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su skiriamojo požymio vertinimu, nei VRDT vertinimas, nei Teismo atliktas teisinis vertinimas neatitiko teisinių reikalavimų, nes abi institucijos savo sprendimus grindė spėjimu. VRDT spėjo, kad šokoladinis velykinis zuikis yra tipiškas Velykų atributas visose Sąjungos valstybėse narėse, ir kad tai yra neginčijama. Tačiau ši aplinkybė niekada nebuvo neginčytina, apeliantė aiškiai paneigė šį faktą, pateikdama išsamias faktines aplinkybes. VRDT ir Bendrasis Teismas turėjo vienas kitam prieštarauti, kad jų nagrinėjimas būtų teisėtas pagal Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį. Be to, Bendrasis Teismas tvirtino, kad rinkoje įprasta šokoladiniams velykiniams zuikiams naudoti aukso spalvos foliją, nors sprendime paminėti tik trys kiti produktai, suvynioti į aukso spalvos foliją. Dėl nedidelio produktų kiekio nereikėtų manyti, kad požymis yra „įprastas rinkoje“.
Bendrojo Teismo prielaida, kad prekių ženklas neturi būdingo skiriamojo požymio visoje ES, akivaizdžiai nepagrįsta, nes nagrinėjamas žymuo 15 Europos Sąjungos valstybių narių įregistruotas kaip prekių ženklas.
Su antruoju apeliacinio skundo pagrindu susijusi Bendrojo Teismo nuomonė, kad prekių ženklas visoje Europos Sąjungoje įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, klaidinga dėl dviejų priežasčių.
Pirma, Bendrasis Teismas nepripažino, kad skiriamasis požymis dėl naudojimo įgyjamas tik tada, kai nėra būdingo skiriamojo požymio. Taigi 15 valstybių narių, kuriose nagrinėjamas prekių ženklas turi būdingą skiriamąjį požymį, nereikėtų reikalauti įgyto skiriamojo požymio. Laikantis nuomonės, kad vertinant skiriamąjį požymį reikia atsižvelgti į atskiras valstybes nares, reikėtų nustatyti faktines aplinkybes tose valstybėse. Kadangi pagal Reglamento 74 straipsnį skiriamasis požymis nagrinėtinas savo iniciatyva, VRDT turėjo nustatyti konkrečius faktus atskirose valstybėse narėse. Į tai VRDT ir Bendrasis Teismas neatsižvelgė.
Antra, Bendrojo Teismo svarstymai nesuderinami su Bendrijos prekių ženklo vieningo statuso principu. Vertinant galimybę įregistruoti ir, kaip šiuo konkrečiu atveju, skiriamąjį požymį, Europos Sąjunga laikoma viena bendra rinka. Jei didelės dalies visų Europos Sąjungos gyventojų požiūriu įgytas skiriamasis požymis, to turi pakakti, kad prekių ženklas būtų saugomas visoje Europos rinkoje.
Full & Egal Universal Law Academy