26.11.2011
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 347/24
2011 m. rugsėjo 30 d.ThyssenKrupp AG pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose ThyssenKrupp Liften Ascenseurs ir kt. prieš Komisiją, T-144/07, T-147/07, T-148/07, T-149/07, T-150/07 ir T-154/07
(Byla C-506/11 P)
2011/C 347/34
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantė: ThyssenKrupp AG, atstovaujama advokatų M. Klusmann ir S. Thomas
Kita proceso šalis: Europos Komisija
Apeliantės reikalavimai
Apeliantė prašo:
—
Panaikinti 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimą sujungtose bylose ThyssenKrupp Liften Ascenseurs ir kt. prieš Komisiją (T-144/07, T-147/07, T-148/07, T-149/07, T-150/07 ir T-154/07), kiek juo buvo atmestas apeliantės ieškinys ir kiek jis su ja susijęs.
—
Nepatenkinus šio prašymo, atitinkamai dar daugiau sumažinti ginčijamo 2007 m. vasario 21 d. Europos Komisijos sprendimo 2 straipsnyje apeliantei skirtą baudą.
—
Nepatenkinus ir šio prašymo, grąžinti bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo.
—
Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Septyniais apeliacinio skundo pagrindais apeliantė pateikia kaltinimus dėl Komisijos kompetencijos stokos, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, EB arba SESV ir įgyvendinant šias sutartis taikytinų teisės normų pažeidimo ir piktnaudžiavimo įgaliojimais bei pagrindinių teisių pažeidimų.
Pirma, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas Komisijos kompetenciją vesti procedūrą. Ji mano, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti Komisijos sprendimą niekiniu dėl galimybės taikyti SESV 101 straipsnį (buvęs EB 81 straipsnis) stokos, nes inkriminuojami vietiniai pažeidimai neturėjo tarpvalstybinės reikšmės. Nors Bendrasis Teismas pripažino SESV 101 straipsnį taikytinu, jis turėjo atsižvelgti į tai, kad pagal Pranešimą dėl Europos konkurencijos institucijų tinklo Komisijos kompetencijai bet kuriuo atveju prieštarauja Reglamentu Nr. 1/2003 (1) sukurta lygiagrečių kompetencijų sistema. Galiausiai, anot apeliantės, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad vėlesnė procedūros pradžia vadovaujant Komisijai pažeidžia bausmių apibrėžtumo bei įtvirtinimo įstatymuose principą, kuris saugomas kaip pagrindinė teisė.
Antra, anot apeliantės, Bendrasis Teismas nepastebėjo, kad buvo pažeistas ne bis in idem principas, nes Komisija neatsižvelgė į iki jai pradėjus procedūrą priimtus nacionalinių konkurencijos tarnybų sprendimus dėl apeliantės atleidimo nuo bausmės.
Trečia, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas Komisijos sprendimą solidariai patraukti apeliantę atsakomybėn kartu su jos dukterinėmis bendrovėmis. Apeliantės teigimu, neginčijama, kad ji nedalyvavo darant pažeidimą. Jos manymu, svetimų veiksmų inkriminavimui remiantis klaidinga ekonominio vieneto atsakomybės prezumpcija prieštarauja su sankcijų skyrimą reglamentuojančiomis teisės normomis susijęs asmeninės atsakomybės principas, in dubio pro reo principas bei teisė į sąžiningą procesą.
Ketvirta, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą neatsižvelgęs į tai, kad solidarios apeliantės atsakomybės patvirtinimas prieštarauja asmeninės atsakomybės principui. Papildomai apeliantė skundžia aplinkybę, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas Komisijos sprendimą, kiek tai susiję su nesančiomis atskirų bendrovių atsakomybės ribomis, ir šiuo klausimu teismo sprendimas stokoja pagrindimo.
Penkta, apeliantė tvirtina, kad savo sprendime Bendrasis Teismas pažeidė teisės normose jam numatytą pareigą atlikti išsamų tyrimą, nes nepakankamai ištyrė pagrindinės baudos nustatymo ir atgrasymo koeficiento proporcingumą ir daugkartinį baudos skyrimą esant lygiagretiems pažeidimams bei nepakankamą apeliantės bendradarbiavimo įvertinimą ir taip pažeidė pagrindinę teisę į sąžiningą procesą ir su ja susijusią teisių apsaugos garantiją. Jos nuomone, teismo sprendimas bet kuriuo atveju stokoja pagrindimo, kiek jame patvirtintas nuo Komisijos sprendimų praktikos nukrypstantis daugkartinis baudos skyrimas.
Šešta, apeliantė tvirtina, kad buvo pažeistas proporcingumo principas ir vienodo požiūrio principas, kiek tai susiję su pagrindine bauda už pažeidimą Vokietijoje, nes nustatant pagrindinę baudą buvo atsižvelgta į jokio ryšio su pažeidimu neturinčią apyvartą, nors tam prieštarauja imperatyvūs pagrindai. Anot apeliantės, Schindler atveju šiuo klausimu Bendrasis Teismas tinkamai išdėstė diferencijuotą pagrindimą, tačiau nepagrįstai netaikė tokios diferenciacijos apeliantės atveju.
Septinta, apeliantė taip pat skundžia klaidą nustatant pagrindinę baudą, kiek tai susiję su Nyderlandų rinka, nes buvo atsižvelgta į visą rinką, nepaisant tik nereikšmingo ryšio su karteliu.
(1) 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).
Full & Egal Universal Law Academy