28.1.2012
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 25/37
2011 m. lapkričio 22 d. Muhamad Mugraby pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimtos nutarties byloje T-292/09, Muhamad Mugraby prieš Europos Sąjungos Tarybą, Europos Komisiją
(Byla C-581/11 P)
2012/C 25/72
Proceso kalba: anglų
Šalys
Apeliantas: Muhamad Mugraby, atstovaujamas advokato S. Delhaye
Kitos proceso šalys: Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija
Apelianto reikalavimai
Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:
1.
pripažinti, kad Komisija nesiėmė veiksmų dėl:
i)
apelianto prašymo, kad Komisija pateiktų Tarybai rekomendaciją sustabdyti Bendrijos paramos teikimą Libanui, kaip numatyta Reglamento Nr. 1638/2006 (1) 28 straipsnyje, nes pagal šį reglamentą ne tik galima, bet ir reikia imtis šių priemonių;
ii)
apelianto prašymo, kad Komisija, kaip institucija, tiesiogiai atsakinga už įvairių Sąjungos paramos Libanui programų įgyvendinimą, sustabdytų šių programų įgyvendinimą, kol Libanas liausis nuolat pažeidinėjęs pagrindines teises, o konkrečiau — apelianto pagrindines teises;
2.
pripažinti, kad Taryba, kaip ES-Libano asociacijos tarybos šalis, nesiėmė veiksmų dėl apelianto prašymo paraginti Komisiją rekomenduoti Tarybai imtis konkrečių ir veiksmingų priemonių, susijusių su Sąjungos parama Libanui pagal Libano ir Bendrijos asociacijos susitarimą, kad būtų įvykdyti šalių įsipareigojimai pagal šį susitarimą;
3.
pripažinti, kad ES, Komisijai, kaip Sąjungos sutarčių sergėtojai ir institucijai, tiesiogiai atsakingai už įvairių Sąjungos paramos Libanui programų įgyvendinimą, ir Tarybai, kaip ES-Libano asociacijos tarybos šaliai, kyla deliktinė atsakomybė už žalą, kurią patyrė apeliantas dėl to, kad nuo 2002 m. gruodžio jos sistemingai nesinaudojo turimais ištekliais ir priemonėmis, kad būtų veiksmingai įgyvendinta Asociacijos susitarimo žmogaus teisių išlyga;
4.
nurodyti Komisijai, iš dalies kaip žalos atlyginimą natūra, pasiūlyti Tarybai sustabdyti ES-Libano asociacijos susitarimo taikymą, kol Libanas liausis pažeidinėjęs Asociacijos susitarimo 2 straipsnį apelianto atžvilgiu;
5.
nurodyti, kad Komisija turi apriboti esamų paramos programų vykdymą (kurias vykdo ir (arba) prižiūri Komisija) ir vykdyti tik tas programas, kurios konkrečiai skirtos skatinti pagrindinių teisių laikymąsi ir kuriomis neteikiama finansinė parama Libano valdžios institucijoms, kol Libanas liausis pažeidinėjęs Asociacijos susitarimo 2 straipsnį apelianto atžvilgiu;
6.
nurodyti, kad Taryba turi paraginti Komisiją pateikti 4 punkte minėtą rekomendaciją ir šiuo tikslu imtis veiksmų per Asociacijos susitarimo institucijas;
7.
priteisti iš ES, Tarybos ir Komisijos, atsakovių pirmojoje instancijoje, apelianto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydis nustatytinas ex aequo et bono, tačiau negali būti mažesnis kaip 5 000 000 EUR, ir bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliantas tvirtina, kad skundžiama nutartis turi būti panaikinta dėl tokių priežasčių:
Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą:
—
atmesdamas ieškinį dėl nepriimtinumo be jokio pagrindo;
—
pažeisdamas apelianto teisę įvardyti visus atsakovus;
—
pažeisdamas apelianto gynybos teises, nes neatsižvelgė į jo argumentus;
—
nepriimdamas sprendimo dėl visų ieškovo prašymų;
—
nepaisydamas ES teisės ir ES įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę bei grįsdamas nutartį reglamentais, priimtais vienos iš ES institucijų.
Apeliantas taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ES-Libano asociacijos susitarimą ir kad jis neturėjo jokio teisinio pagrindo išaiškinti, jog turima „didelė diskrecija“, ir nuspręsti, jog jis neturi įgaliojimų duoti nurodymų ES tarybai ir Europos Komisijai.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliantas tvirtina, jog Bendrasis Teismas atsisakė vykdyti teisingumą jo atžvilgiu.
(1) 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1638/2006, išdėstantis bendrąsias nuostatas, kurios nustato Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (OL L 310, p. 1).
Full & Egal Universal Law Academy