21.4.2012
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 118/9
2011 m. gruodžio 8 d.Timsas Srl pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-394/08, T-408/08, T-453/08 ir T-454/08 Regione autonoma della Sardegna ir kt. prieš Europos Komisiją
(Byla C-632/11 P)
2012/C 118/14
Proceso kalba: italų
Šalys
Apeliantė: Timsas Srl, atstovaujama advokatų D. Dodaro ir S. Pinna
Kita proceso šalys: Europos Komisija, Regione autonoma della Sardegna, Selene di Alessandra Cannas Sas ir kt.
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti 2011 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo sprendimą sujungtose bylose T-394/08, T-408/08, T-453/08 ir T-454/08 tiek, kiek juo atmetamas apeliantės pateiktas ieškinio pagrindas, susijęs su motyvacijos stoka vertinant ginčijamos pagalbos skatinamąjį poveikį.
—
Panaikinti 2008 m. liepos 2 d. Europos Komisijos sprendimą 2008/854/EB dėl pagalbos schemos „1998 m. regiono įstatymas Nr. 9 — neteisėtas [netinkamas] pagalbos N 272/98 taikymas“ C 1/04 (ex NN 158/03 ir CP 15/2003) (OL L 302, p. 9).
—
Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi pirmojoje ir šioje instancijose patirtas išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Skundžiamame sprendime iškraipyti ieškinio pagrindai, padaryta teisės klaida, trūksta logikos, motyvacija yra prieštaringa. Apeliantas visų pirma tvirtina, kad Bendrasis Teismas nemotyvavo, net implicitiškai, kodėl atmeta kaltinimą Komisijai dėl akivaizdžios klaidos vertinant pagalbos skatinamąjį poveikį. Bendrasis Teismas argumentavo, kad reikia „ tik išnagrinėti, ar ieškovai šiose bylose įrodė aplinkybes, galinčias užtikrinti ginčijamos schemos skatinamąjį poveikį net ir pagalbos paraišką pateikus prieš atitinkamo projekto įgyvendinimo pradžią“, tačiau nekonstatavo, kad ieškovai to neįrodė, ir nepateikė jokių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima suprasti motyvą dėl tokio įrodymo (visiškai implicitinio).
Tai, kas nurodyta Bendrojo Teismo sprendimo 227 punkte, pagal kurį Komisija neturėjo vertinti ypatingų individualių gavėjų aplinkybių, yra nepakankama arba prieštaringa. Nesuprantama, kaip ieškovai galėjo pagrįsti skatinamąjį poveikį nepateikdami savo atvejų aplinkybių: Komisija ir — ieškinio nagrinėjimo stadijoje — Bendrasis Teismas privalėjo remtis vienodu principu objektyviai vertindamas kiekvienos šalies poziciją, kuri galėjo būti laikoma ypatinga arba specifine, atsižvelgiant tik į konkrečius duomenis, kurie vis dėlto yra bendro pobūdžio ir abstraktūs.
Galiausiai kaip Komisija ginčijamame sprendime, o Bendrasis Teismas — skundžiamame sprendime iškraipė apeliantės ketinimus, priskyrę jai tikslą pagal individualų planą pakeisti sprendimą, kuriame nurodyta bendroji tvarka, ir dėl šios dviprasmybės neteisingai atsisakė atsižvelgti į įtaką, kurią apeliantės jiems pateikti duomenys galėjo apskritai turėti vertinant pagalbos schemos apimtį.
Full & Egal Universal Law Academy