GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 18 d. ( 1 )
Byla C‑180/12
Stoilov i Ko EOOD
prieš
Nachalnik na Mitnitsa Stolichna
(Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Įvairūs sprendimai ir gynybos priemonės, susijusios su ta pačia skola muitinei — Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas — Nereikalingumas priimti sprendimą — Res judicata — Chartijos 41 ir 47 straipsniai — Gero administravimo principas — Teisė į veiksmingą teisminę gynybą“
I – Įžanga ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
1.
Nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija), susijęs su 2009 m. Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – KN) ( 2 ) 5407 61 30 ir 6303 92 10 subpozicijų, taip pat su Muitinės kodekso ( 3 ), teisėtų lūkesčių principo bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 ir 47 straipsnio išaiškinimu.
2.
Iš tikrųjų, kaip dar turėsiu galimybę parodyti šioje išvadoje, šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą slypi kitas klausimas, susijęs su jo priimtinumu, arba tiksliau pasakius – su nagrinėjant bylą išnykusiu prašymo dalyku, o dėl to, mano manymu, Teisingumo Teismas turėtų konstatuoti, kad atsakyti į prejudicinius klausimus nebėra reikalo.
3.
Vis dėlto šiam klausimui nagrinėti reikia trumpai aprašyti procedūras nacionaliniuose teismuose, kuriose Stoilov i Ko EOOD (toliau – Stoilov) beveik tuo pačiu metu pateikė du skundus, susijusius su tuo pačiu dalyku, dėl dviejų Nachalnik na Mitnitsa Stolichna (Sofijos muitinės viršininkas, toliau – Nachalnik) pagal Muitinės kodeksą priimtų sprendimų.
4.
Iš esmės, nors 2009 m. sausio 8 d. pateiktoje muitinės deklaracijoje Stoilov deklaravo Kinijos kilmės „medžiagą užuolaidoms siūti“ pagal KN subpoziciją 6303 92 10, atlikus patikrinimą ir ištyrus mėginius laboratorijoje, muitinės administracija nusprendė, kad šioje deklaracijoje numatytos prekės atitinka sąlygas, kad būtų klasifikuotos pagal KN 54 skirsnį, konkrečiau kalbant – pagal subpoziciją 5407 61 30.
5.
Todėl 2009 m. balandžio 27 d.Nachalnik, taikydamas Muitinės kodekso 221 straipsnio 1 dalį ( 4 ), įteikė bendrovei Stoilov nutarimą (toliau – nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus), pagal kurį prekės, nurodytos 2009 m sausio 8 d. muitinės deklaracijoje, klasifikuotos pagal subpoziciją 5407 61 30, o dėl to muito mokestis padidėjo nuo 6,5 % iki 8 % ir taikomas 74,8 % galutinis antidempingo muitas. Pagal tą patį nutarimą Stoilov buvo nustatytas septynių dienų terminas savanoriškai sumokėti atitinkamą sumą, kaip numatyta Muitinės kodekso 222 straipsnyje ( 5 ).
6.
Bendrovei Stoilov nesumokėjus reikalaujamos sumos per nustatytą terminą, Nachalnik, taikydamas Muitinės kodekso 232 straipsnį ( 6 ), 2009 m. rugpjūčio 7 d. priėmė nutarimą dėl priverstinio skolos išieškojimo (toliau – nutarimas dėl išieškojimo).
7.
2009 m. rugsėjo mėnesį užginčijusi šį nutarimą ir prašydama pagreitinti nepriklausomą ekspertizę, 2009 m. spalio mėnesį bendrovė Stoilov apskundė nutarimą dėl išieškojimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
8.
Tačiau kiek anksčiau bendrovė Stoilov buvo apskundusi nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus Administrativen sad Sofia-grad, kuris atmetė jos prašymą 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu.
9.
Šis sprendimas buvo apeliacine tvarka apskųstas Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas), kuriame, pateikiant nagrinėjamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, procesas dar vyko. Vis dėlto ir iš Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų, ir iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus išplaukia, kad 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Varhoven administrativen sad panaikino 2010 m. gruodžio 30 d.Administrativen sad Sofia-grad sprendimą ir pakeitė jį panaikindamas nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais atsakyme į prašymą pateikti paaiškinimus, Varhoven administrativen sad iš esmės nusprendė, kad, vadovaujantis prie bylos prijungtais dokumentais ir ekspertizės išvadomis, Nachalnik pasirinktas tarifinis klasifikavimas, kurį patvirtino Administrativen sad Sofia-grad, buvo klaidingas. Be to, Varhoven administrativen sad nusprendė, kad bendrovė Stoilov turėjo teisėtų lūkesčių, jog nagrinėjamos prekės bus priskirtos 6303 92 10 subpozicijai, nes daugybės ankstesnių deklaracijų dėl identiškų prekių iš to paties Kinijos tiekėjo atveju muitinės administracija, patikrindama dokumentus, leisdavo tokį importą ir taikydavo minėtą subpoziciją, neskirdama sankcijų.
10.
Savo atsakyme į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus dėl šio nutarimo dėl pranešimo apie mokėtinus muitus panaikinimo poveikio pagrindinei bylai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pripažino privalantis patikrinti, ar tenkinamos nutarimui dėl išieškojimo taikomos procedūrinės sąlygos, tarp kurių yra ir nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus.
11.
Per Teisingumo Teismo posėdį Nachalnik pripažino, kad Varhoven administrativen sad panaikinus nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, šis nutarimas nustojo egzistavęs Bulgarijos teisės sistemoje.
12.
Turint omenyje šiuos elementus, svarbu priminti, kad SESV 267 straipsnyje numatytame bendradarbiavime Teisingumo Teismui pavesta užduotis nėra pateikti konsultacinę nuomonę in abstracto ir kad vykstant procesui Teisingumo Teisme prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas gali visiškai ar iš dalies prarasti savo reikšmingumą ir dėl to atsakymai, kuriuos Teisingumo Teismas pateiktų į šį prašymą, netektų savo funkcijos padėti veiksmingai išspręsti teisinį ginčą ( 7 ). Kitaip tariant, parama, kurią nacionaliniams teismams suteikia Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį, galima įsitikinus, kad jie realiai nagrinėja bylą, kurioje turi priimti sprendimą, atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą, kuris bus priimtas ( 8 ).
13.
Pavyzdžiui, taikydamas šią teismo praktiką, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad nėra reikalo priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jeigu, nepaisant nacionalinio teismo pageidavimo išlaikyti šį prašymą, bylos, kurioje jis buvo pateiktas, dalykas išnyko vykstant procedūrai, konkrečiai, kai šalys pasiekė susitarimą ( 9 ) arba pagrindinėje byloje buvo atsiimtas ieškinys ( 10 ).
14.
Be to, atsižvelgdamas į jam aprašytą faktinę situaciją, Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad nėra reikalo atsakinėti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes nėra jo dalyko, kai toks prašymas nesuteikia galimybės išsiaiškinti Sąjungos teisės aiškinimo elementų, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų veiksmingai pritaikyti, kad, atsižvelgdamas į šią teisę, išspręstų savo nagrinėjamą ginčą ( 11 ).
15.
Tiesa, šioje byloje nagrinėjama situacija ne visiškai atitinka tokius atvejus.
16.
Vis dėlto akivaizdu, kad laikantis minėtos teismo praktikos ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimą informaciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekiant išspręsti pagrindinę bylą, nebereikės priimti sprendimo, kuriame būtų galima atsižvelgti į Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, jeigu Teisingumo Teismas atsakytų į pateiktus klausimus.
17.
Kaip atsakyme į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus pripažino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Varhoven administrativen sad panaikinus nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, nutarimas dėl išieškojimo neteko vienos iš išorinių savo teisėtumo sąlygų, nes pirmasis nutarimas nustojo egzistuoti Bulgarijos teisės sistemoje, kaip tą taip pat pripažino Nachalnik. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pakaks konstatuoti – ką jis jau galėjo padaryti paskelbus Varhoven administrativen sad sprendimą – kad minėtas nutarimas dėl išieškojimo neišvengiamai naikintinas remiantis vien vidaus teise, ką pagrįstai tvirtino bendrovė Stoilov per Teisingumo Teismo posėdį.
18.
Nors galima suprasti Nachalnik argumentą, kad Bulgarijos teisėje pranešimas apie skolos muitinei sumą pagal Muitinės kodekso 221 straipsnį (t. y. nagrinėjamu atveju – nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus) ir šios skolos priverstinis išieškojimas, nuspręstas taikant minėto kodekso 232 straipsnį, kvalifikuotini kaip savarankiški teisės aktai, kuriuos galima skųsti skirtingais teisminiais skundais, vis tiek pasakytina, kad, kaip per Teisingumo Teismo posėdį visiškai logiškai nurodė Europos Komisija, nacionalinė administracija negali teisėtai išieškoti skolos muitinei, jeigu ji net neegzistuoja dėl to, kad kompetentingi nacionaliniai teismai panaikino sprendimą, kuriuo ši skola buvo konstatuota. Kitoks aiškinimas lemtų nepagrįstą valstybės praturtėjimą.
19.
Taigi Varhoven administrativen sad panaikinus nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neišvengiamai privalės atsižvelgti į aplinkybę, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nutarimas dėl išieškojimo nebeteko esminės išorinės savo teisėtumo sąlygos, t. y. paties šiame teisme reikalaujamos išieškoti ir ginčijamos skolos muitinei konstatavimo, neatsižvelgiant į atsakymus, kuriuos Teisingumo Teismas galėtų pateikti į keturis prejudicinius klausimus, kuriuos jam uždavė šis teismas.
20.
Todėl atsakymas į šiuos klausimus reikštų konsultacinės nuomonės pateikimą dėl hipotetinių klausimų, nepaisant užduoties, tenkančios Teisingumo Teismui SESV 267 straipsnyje įtvirtintoje teismų bendradarbiavimo sistemoje.
21.
Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakyme į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus galima pastebėti šio teismo norą, kad Teisingumo Teismas atliktų arbitro vaidmenį dėl to, kaip šis teismas įvertino pagrindinės bylos aplinkybes ir kaip jas įvertino Varhoven administrativen sad savo sprendime, kuriuo buvo panaikintas 2010 m. gruodžio 30 d.Administrativen sad Sofia‑grad sprendimas ir pakeistas, jį panaikinant, nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, visų pirma, kiek tai susiję su įrodymais, dėl kurių nagrinėjamos prekės turi būti priskirtos vienai ar kitai iš ginčijamų tarifinių subpozicijų ( 12 ). Tačiau akivaizdu, kad Teisingumo Teismas neturi kištis į su pagrindine byla susijusių faktinių aplinkybių vertinimą ir juo labiau imtis šiuo klausimu arbitro vaidmens tarp kurios nors valstybės narės aukščiausiojo ir žemesnės pakopos teismų.
22.
Tai, mano nuomone, reiškia, kad Teisingumo Teismas turėtų pripažinti, jog nėra reikalo atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
23.
Jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų nepritarti šiai analizei, tolesni samprotavimai bus skirti trumpam tik kaip papildomam pateikiamam atsakymui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus prejudicinius klausimus.
II – Papildomai pateikiama prejudicinių klausimų analizė
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
24.
Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar „siekiant klasifikuoti prekę – susuktos neaustinio pluošto juosteles vidaus užuolaidoms gaminti – pagal [KN], jai kaip „audiniui“, atsižvelgiant į jos savybes, priskirtinas KN kodas 5407 61 30, arba, remiantis jos vienintele paskirtimi, – vidaus užuolaidų gamyba – KN kodas 6303 92 10, atsižvelgiant į:
a)
[KN] XI skyriaus „Tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai“) 7 pastaboje esančią sąvoką „gatavi dirbiniai“, aiškintiną atsižvelgiant į Nomenklatūros bendrųjų taisyklių 2 punkto a papunktį, kiek tai susiję su sąvokomis „nesukomplektuota arba nebaigta gaminti prekė“, turint omenyje 7 pastabos c punkte nurodytą atvejį, nagrinėjamos prekės savybes ir galimybę iš jos pagaminti vienintelį galutinį gaminį;
b)
klausimą, ar [KN] 54 skirsnio 5407 61 30 subpozicijoje nurodyta sąvoka „audiniai“ apima medžiagines juosteles, taip pat kaip galutinę prekę apsiūtais išilginiais kraštais, kurios vienintelė paskirtis – vidaus užuolaidos, atsižvelgiant į šios prekės aiškų nurodymą minėtos KN 6303 92 10 subpozicijoje“.
25.
Šis klausimas atspindi nesutarimą, dėl kurio prasidėjo ginčas pagrindinėje byloje po to, kai bendrovė Stoilov deklaravo prekes kaip priklausančias KN 63 skirsniui, o muitinės administracija nusprendė, kad minėtoje deklaracijoje nurodytos prekės atitinka klasifikavimo pagal KN 54 skirsnį sąlygas.
26.
Norėčiau priminti, kad KN pagrįsta Pasaulio muitinių organizacijos parengta suderinta prekių aprašymo ir kodavimo sistema, iš kurios perimtos šešių skaičių pozicijos ir subpozicijos, o poskyrius nurodantys septintas ir aštuntas skaičiai būdingi tik KN. Antroje dalyje „Muitų sąrašas“ KN pateikta prekių klasifikacija pagal skyrius, skirsnius, pozicijas ir subpozicijas.
27.
KN XI skyrius vadinasi „Tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai“. Pagal šio skyriaus 7 pastabą sąvoka „gatavi“, be kita ko, reiškia:
„a)
dirbinius, sukarpytus ne kvadratų arba stačiakampių, bet kitomis formomis;
b)
baigtus gaminti ir paruoštus naudoti gaminius (arba gaminius, kuriuos tereikia atskirti nupjaunant skiriančiuosius siūlus), kurių nereikia siūti ar kitaip toliau apdoroti (pavyzdžiui, dulkių šluostes, rankšluosčius, staltieses, kaklaskares, gūnias);
c)
apsiūtus dirbinius, dirbinius užvaluotais kraštais, taip pat dirbinius, kurių bet kuris kraštas yra su mazginiais kutais, išskyrus audinius, kurių nukirpti kraštai apsaugoti nuo irimo apmėtymu arba kitu paprastu būdu“.
28.
KN 54 ir 63 skirsniai yra šiame XI skyriuje.
29.
54 skirsnyje „Cheminės gijos; juostelės ir panašūs dirbiniai iš cheminių tekstilės medžiagų“, be kita ko, yra 5407 pozicija „Audiniai iš sintetinių gijinių siūlų “, kurioje yra 5407 61 30 subpozicija „kiti audiniai, kurių sudėtyje poliesterių netekstūruotos gijos sudaro ne mažiau kaip 85 % masės: dažyti“ ( 13 ).
30.
Savo ruožtu KN 63 skyriaus I poskyriuje „Kiti gatavi tekstilės dirbiniai“ yra 6303 pozicija „Užuolaidos (įskaitant portjeras) ir vidinės uždangos; užuolaidų arba lovų lambrekenai“, kuri apima 6303 92 10 subpoziciją „Kiti [nei megzti ar nerti] iš sintetinių pluoštų; iš neaustinių medžiagų“. Iš KN 63 skyriaus 1 pastabos matyti, kad jo I poskirsnyje, kuris apima prekes iš bet kurių tekstilės medžiagų, „klasifikuojami tik gatavi dirbiniai“.
31.
Taip pat svarbu priminti, kad KN yra įvadinės bendrojo pobūdžio nuostatos, skirtos jos aiškinimui. Iš šių nuostatų, be kita ko, matyti, kad bet kuri pozicijos pavadinime esanti nuoroda į kokią nors prekę taip pat turi būti laikoma nuoroda į tokią prekę, nesukomplektuotą arba nebaigtą gaminti, jeigu ji turi pagrindines sukomplektuotos arba baigtos gaminti prekės savybes. Tokia nuoroda taip pat įvardijama ir sukomplektuota arba baigta gaminti prekė (taip pat prekė, laikoma sukomplektuota arba baigta gaminti vadovaujantis šia taisykle), kuri pateikiama nesurinkta arba išardyta ( 14 ). Šiose nuostatose taip pat patikslinama, kad jeigu prekę galima klasifikuoti dviejose arba daugiau pozicijų, ji turi būti pirmiausia susieta su ta pozicija, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai ( 15 ), nors suprantama, kad juridiniais tikslais prekių klasifikavimas turi būti nustatomas pagal pozicijų pavadinimus, o skyrių, skirsnių ir poskirsnių tekstas turi tik orientacinę reikšmę ( 16 ).
32.
Taip pat reikia pabrėžti, kad nesant tikslios sąsajos atitinkamos prekės turėtų būti klasifikuojamos atsižvelgiant į jų objektyvias savybes ir požymius, kaip jie apibrėžti toje KN pozicijoje, kurie, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir palengvinti patikrinimus, sudaro lemiamą prekių tarifinio klasifikavimo kriterijų ( 17 ).
33.
Nors kartais Teisingumo Teismas išspręsdavo klausimus dėl konkrečios prekės tarifinio klasifikavimo, iš principo, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir vadovaudamasis iš to išplaukiančiu Sąjungos teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimu, jis neturėtų priimti sprendimo dėl tokio klausimo, nes ši užduotis tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, atsižvelgiant į faktines jo nagrinėjamos bylos aplinkybes ir Teisingumo Teismo pateiktą Sąjungos teisės išaiškinimą ( 18 ).
34.
Šiuo požiūriu manyčiau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pirmiausia siekia apibrėžti sąvokos „gatavi“, kaip tai suprantama pagal KN XI skyriaus 7 pastabą, reikšmę, kas leistų jam patikrinti, ar bendrovės Stoilov deklaruotos prekės, t. y. „medžiaga užuolaidoms gaminti“, iš tiesų gali būti priskirtos vienai iš KN 63 skirsnio subpozicijų.
35.
Kaip, be kita ko, tvirtino Komisija, kad nagrinėjamos prekės galėtų būti priskirtos šiam skirsniui, jos turi turėti gatavų prekių, tarp kurių, remiantis šiuo skirsniu, yra vidinės užuolaidos, požymių.
36.
Pirmiausia reikšmingi atrodo tik du iš alternatyvių kriterijų, išdėstytų KN XI skyriaus 7 pastaboje. Anot Komisijos ir Nachalnik, kadangi nagrinėjamos prekės yra stačiakampio formos, jos neatitinka kriterijaus, nurodyto XI skyriaus 7 pastabos a punkte, kuris apima tik „dirbinius, sukarpytus ne kvadratų arba stačiakampių, bet kitomis formomis“. Vis dėlto toks vertinimas, kurį galutinai turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, man neatrodo ypač įtikinamas užuolaidų atveju, kurios paprastai yra stačiakampių formos. Man atrodytų perdėta daryti iš to išvadą, kad 63 skirsnis netaikytinas, kaip daro šios dvi šalys. Iš stačiakampių nagrinėjamų prekių formos būtų galima nebent padaryti išvadą, kad jos neatitinka pirmojo XI skyriaus 7 pastabos kriterijaus.
37.
Šiuo klausimu svarbu pastebėti, kad to paties skyriaus 7 pastabos b punkte kaip patenkantys į gatavų dirbinių sąvoką įvardijami „baigti gaminti ir paruošti naudoti gaminiai“.
38.
Ne tik bendrovė Stoilov rėmėsi šia nuostata per Teisingumo Teismo posėdį, aiškindama, kad nagrinėjamos prekės skirtos paprasčiausiai susiūti, bet ir Varhoven administrativen sad, kuris savo minėtame 2012 m. liepos 5 d. sprendime taip pat nusprendė, kad šios prekės buvo importuotos paruoštos naudoti, nesant galimybės pagaminti iš jų kitą dirbinį nei vidines užuolaidas.
39.
Be to, svarbu pabrėžti, kad iš KN bendrųjų nuostatų išplaukia, jog bet kuri pozicijos pavadinime esanti nuoroda į kokią nors prekę taip pat turi būti laikoma nuoroda į tokią prekę, nesukomplektuotą arba nebaigtą gaminti, jeigu ji turi pagrindines sukomplektuotos arba baigtos gaminti prekės savybes arba jeigu ji pateikiama nesurinkta arba išardyta.
40.
Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas jam išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, turės patikrinti, ar nagrinėjamos prekės gali būti laikomos baigtais gaminti ir paruoštais naudoti gaminiais ir todėl gali būti priskirtos KN 63 skirsniui.
41.
Jeigu taip nėra, prekės turėtų būti priskirtos KN 54 skirsniui.
42.
Priešingi suinteresuotų šalių argumentai, susiję su aplinkybe, ar nagrinėjami audiniai yra iš austinių ar neaustinių medžiagų, man atrodo reikšmingi tik tinkamai subpozicijai, o ne reikšmingam KN skirsniui nustatyti, kas, mano nuomone, yra vienintelis svarbus klausimas.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
43.
Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar įmanoma manyti, kad deklarantui ir importo skolą turinčiam asmeniui kilo teisėtas lūkestis dėl prekės tarifinio klasifikavimo, jeigu a) dėl anksčiau pateiktos muitinės deklaracijos, kurioje nurodytos identiškos prekės ir tas pats tarifinis kodas, muitinės pareigūnai atliko prekių ir jų tarifinio klasifikavimo patikrinimą, dėl kurio surašytas protokolas, tačiau nepaėmė prekių mėginių analizei ir padarė išvadą, kad prekės atitinka deklaracijos duomenis; ir b) dėl pagal kitas penkias deklaracijas, pateiktas ir prieš, ir po muitinės patikrinimo protokolo, kuriame konstatuotas tarifinio kodo teisingumas, importuotų identiškų prekių su tuo pačiu tarifiniu kodu vėliau neatliktas patikrinimas.
44.
Mano nuomone, šis klausimas galėtų būti reikšmingas, tik jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad prekės nutarime dėl išieškojimo turėjo būti priskirtos KN 54 skirsniui.
45.
Priešingu atveju šis nutarimas turėtų būti panaikintas vien dėl šių prekių klasifikavimo klaidos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nesant reikalo remtis galimai kilusiais bendrovės Stoilov teisėtais lūkesčiais dėl klasifikavimo 63 skirsnyje.
46.
Taip apibrėžus atsakymą reikia priminti, kad remiantis Muitinės kodekso 68 straipsniu muitinė, tikrindama jos priimtas deklaracijas, gali arba patikrinti dokumentus pagal šios nuostatos a punktą, arba patikrinti prekes, prireikus paėmus jų pavyzdžių analizei arba detaliam patikrinimui, pagal minėto straipsnio b punktą.
47.
Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime patikslina, kad gavusi tam tikrą bendrovės Stoilov pateiktų muitinės deklaracijų skaičių identiškoms prekėms ir su tuo pačiu tarifiniu klasifikavimu (KN 63 skirsnis) iki deklaracijos, dėl kurios vyksta pagrindinė byla, muitinės administracija vieną kartą fiziškai patikrino importuotas prekes, o kitais atvejais patvirtino bendrovės Stoilov deklaracijas paprasčiausiai patikrinusi dokumentus, neprieštaraudama deklaruotam tarifiniam klasifikavimui.
48.
Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl bendrovei Stoilov kilusių teisėtų lūkesčių dėl muitinės administracijos patikrinimo, kai ji, tikrindama Stoilov muitinės deklaracijas ankstesnių importų atveju, pritarė tokių pačių prekių klasifikavimui KN 63 skirsnyje.
49.
Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte ir 239 straipsnyje įtvirtintos procedūros atitinkamai skirtos tam, kad vėliau muitinės administracija neatsižvelgtų į muitus ir atsisakytų juos išieškoti, ir jomis siekiama to paties tikslo, t. y. užtikrinti, kad importo muitai būtų mokami tik tuo atveju, kai tai atitinka pagrindinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą ( 19 ).
50.
Remiantis teismo praktika, kurioje buvo išaiškintas pirmasis iš šių dviejų straipsnių, asmuo, privalantis sumokėti muitą, turi teisę į tai, kad šie muitai nebūtų išieškomi, jeigu tenkinamos trys kumuliatyvios sąlygos ( 20 ).
51.
Pirmiausia reikia, kad muitai nebūtų surinkti dėl pačių kompetentingų institucijų padarytos klaidos. Toliau šių institucijų padaryta klaida turi būti tokia, kad asmuo, privalėjęs sumokėti tokį muitą, negalėjo jos nustatyti, veikdamas sąžiningai, nepaisant savo profesinės patirties ir rūpestingumo, kuriuos turi įrodyti. Galiausiai, šis asmuo turėjo laikytis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu ( 21 ).
52.
Dėl pirmosios sąlygos, t. y. kompetentingų institucijų klaidos, Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad teisė į atsisakymą išieškoti muito mokesčius a posteriori egzistuoja tik klaidai atsiradus dėl aktyvių administracinių institucijų veiksmų ( 22 ), ir vien netikslios asmens, privalančio sumokėti muitą, pateiktos deklaracijos nepakanka tam, kad būtų galima atmesti šių institucijų atsakomybei tenkančios klaidos galimybę ( 23 ).
53.
Dėl galimybės įrodyti kompetentingų institucijų padarytą klaidą, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog vertinimas turi būti atliekamas, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamo reglamentavimo sudėtingumą ir laikotarpio, per kurį institucijos laikėsi savo klaidos ( 24 ), o dėl kriterijaus, susijusio su rūpestingumu, kurį turi įrodyti verslininkas, Teisingumo Teismas yra patikslinęs, jog tai reiškia, kad pastarasis turi būti pateikęs kompetentingai muitinės administracijai visą reikiamą informaciją, numatytą Sąjungos teisėje ar nacionalinėse taisyklėse, kurios prireikus atitinkamų prekių atveju ją papildo ar perkelia, kiek tai susiję su reikiamais muitinės formalumais ( 25 ).
54.
Bendrai paėmus, būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tenkinamos visos šios sąlygos, o šie patikslinimai nebūtinai yra išsamūs.
55.
Šiuo klausimu apsiribosiu tuo, kad išskirsiu kelis elementus, kurie verčia mane galvoti, jog muito mokesčio neišieškojimui keliamos sąlygos atrodo įvykdytos.
56.
Pavyzdžiui, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad iki pagrindinės bylos muitinės administracija, siekdama patikrinti bendrovės Stoilov muitinės deklaracijas, buvo fiziškai patikrinusi prekes, identiškas prekėms, dėl kurių vyksta šis ginčas, kurios buvo tos pačios kilmės ir kurios buvo priskirtos KN 63 skirsniui.
57.
Todėl, mano nuomone, fiziškai patikrindama prekes muitinės administracija atliko aktyvius veiksmus, kaip tai suprantama pagal minėtą teismo praktiką, kurie, be to, atrodo buvo patvirtinti per vėlesnius dokumentų patikrinimus.
58.
Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesuteikia mums informacijos dėl laikotarpio, per kurį nacionalinės muitinės administracija sutiko su bendrovės Stoilov deklaruojamu tarifiniu klasifikavimu, kurį turi patikrinti šis teismas, atrodo, kad ši praktika buvo taikoma kelioms per pakankamai ilgą laikotarpį pateiktoms deklaracijoms.
59.
Be to, abejoju, kad kompetentingų institucijų klaidą galėjo protingai pastebėti įprastai rūpestingas ūkio subjektas, atsižvelgiant į aplinkybę, kad tam, kad atmestų bendrovės Stoilov deklaruotą nagrinėjamų importuotų prekių klasifikavimą, tos pačios institucijos, atlikdamos detalų patikrinimą, turėjo padaryti techninę ekspertizę, pasitelkdamos mikroskopą ir atlikusios spektroskopiją infraraudonaisiais spinduliais.
C – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
60.
Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar „[Muitinės kodekso] 243 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į res judicata principo laikymąsi, reikia aiškinti taip, kad pagal šio kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punktą priimtą aktą galima skųsti tik, jei šis buvo priimtas dėl muito nesumokėjimo per nustatytą terminą, juo kartu nustatyta importo muito suma ir jis pagal valstybės narės nacionalinę teisę yra priverstinio šios sumos išieškojimo pagrindas.“
61.
Kaip labai teisingai pastebėjo Komisija, be to, kad šis klausimas ypač neaiškiai suformuluotas, nėra lengva suprasti, ką iš esmės siekia sužinoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
62.
Išskyrus šią bendro pobūdžio išlygą, kuri galėtų paprasčiausiai lemti sprendimą, kad šis klausimas turėtų būti pripažintas nepriimtinu, jį vis dėlto būtų galima suprasti, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios susiklostė šioje byloje.
63.
Konkrečiai kalbėdamas apie res judicata principą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atrodo norėjo užbėgti už akių galimam Varhoven administrativen sad sprendimui, kuriuo panaikinamas jo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimas dėl nutarimo dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, galiausiai klausdamas, ar pagal Muitinės kodeksą aktu, kuris gali būti ginčijamas, turi būti laikomas tik nutarimas dėl išieškojimo, dėl ko nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus neturėtų tokios savybės ir sprendimas, kurį jis turi priimti Varhoven administrativen sad panaikinus pastarąjį nutarimą, neturėtų jokios galios.
64.
Kitaip tariant, tai, ko mūsų tokiu atveju klaustų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtų skirta sužinoti, ar aktą, kuris gali būti ginčijamas, sudaro vien nutarimas dėl išieškojimo, priimtas pagal Muitinės kodekso 232 straipsnį, o nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus šiuo požiūriu būtų tik paruošiamasis aktas, kuris negali būti ginčijamas teisme.
65.
Tačiau, jeigu klausimas būtų būtent toks, į jį akivaizdžiai reikėtų atsakyti neigiamai.
66.
Iš tiesų, Muitinės kodekso 243 straipsnio 1 dalyje numačius, kad bet kuris asmuo turi teisę apskųsti muitinės priimtus sprendimus dėl muitų teisės aktų taikymo, kurie su juo susiję tiesiogiai ir individualiai, šis kodeksas tikrai neprieštarauja tam, kad valstybės narės, kaip ir Bulgarijos Respublika, kaip tą pripažino ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bei Nachalnik, kvalifikuotų šio kodekso 221 straipsnio 1 dalyje numatytą pranešimą (nagrinėjamu atveju – nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus) kaip aktą, kuris gali būti ginčijamas pagal vidaus teisę.
67.
Be to, nagrinėdamas klausimą iš esmės savo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendime Administrativen sad Sofia‑grad pats pripažino, jog šis aktas bendrovei Stoilov yra nenaudingas.
68.
Todėl Muitinės kodekso nuostatos nedraudžia, kad tiek nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, tiek nutarimą dėl išieškojimo būtų galima pripažinti aktais, kurie yra nenaudingi importuotojui, ir todėl dėl abiejų šių aktų galima pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose.
D – Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo
69.
Ketvirtuoju ir paskutiniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar „[Chartijos] 41 straipsnio 2 dalies a punktą ir 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jei skolininkas, gavęs pranešimą pagal [Muitinės kodekso] 221 straipsnio 1 dalį, pateikė prašymą surinkti įrodymus, skiriant nepriklausomą ekspertizę, tačiau muitinė šio prašymo aiškiai neišnagrinėjo ir jis nebuvo aptartas vėlesnių sprendimų motyvuose, padarytas nepataisomas teisės į gerą administravimą ir teisės į gynybą administraciniame procese pažeidimas, kurio neįmanoma pašalinti per teismo procesą, nes pagrindinės bylos aplinkybėmis suinteresuotasis asmuo tik pirmosios instancijos teisme gali įrodyti savo prieštaravimus dėl prekės tarifinio klasifikavimo ir pateikti klausimus nepriklausomam ekspertui?“
70.
Pirmiausia dėl šio klausimo dalyko būtina pateikti kelis patikslinimus.
71.
Pirmiausia, man atrodo, kad jis neteisingai suformuluotas, nes jame kalbama apie Chartijos 47 straipsnį, t. y. apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės dėsto argumentus dėl teisės būti išklausytam per administracinę procedūrą.
72.
Be to, jei vis dėlto būtų norima atsakyti į šį klausimą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, atsižvelgiant į visus pagrindinės bylos elementus nekyla jokių abejonių, kad bendrovė Stoilov turėjo galimybę pareikšti ieškinį dėl nutarimo dėl išieškojimo, kuris kaip tik ir yra nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Naudingumo dėlei taip pat norėčiau priminti, kad bendrovė Stoilov turėjo galimybę pareikšti ieškinį ir dėl nutarimo dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, kurį nagrinėjant buvo surengta nepriklausoma ekspertizė, kurios pagrindu buvo patenkintas bendrovės Stoilov apeliacinis skundas Varhoven administrativen sad.
73.
Antra, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl teisės būti išklausytam per administracinės procedūros stadiją jau priėmus nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, aiškindamas šią teisę kaip apimančią teisę į tai, kad būtų surengta ekspertizė, kuri chronologiškai būtų surengta prieš nutarimą dėl išieškojimo.
74.
Vis dėlto atrodo, kad tokia prielaida neatitinka ginčo pagrindinėje byloje faktinių aplinkybių, nes bendrovė Stoilov pateikė prašymą dėl ekspertizės po to, kai buvo priimtas nutarimas dėl išieškojimo ( 26 ).
75.
Siekiant išsaugoti klausimo effet utile ir nekreipiant dėmesio į „teisę“ į nepriklausomą ekspertizę, šis klausimas galėtų būti performuluotas taip, kad juo siekiama sužinoti, ar Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte užtikrintos teisės būti išklausytam muitinės administracija turi paisyti prieš priimdama Muitinės kodekso 232 straipsniu grindžiamą nutarimą dėl išieškojimo, kaip antai tokį, dėl kurio vyksta pagrindinė byla.
76.
Šiuo požiūriu nekyla jokių abejonių, jog, kadangi nutarimas dėl išieškojimo buvo priimtas remiantis nacionaliniu reglamentavimu, kuris aiškiai patenka į Sąjungos teisės, t. y. Muitinės kodekso, taikymo sritį, ši situacija sudaro šios teisės „įgyvendinimą“ valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, ir todėl taikomos jos garantuojamos teisės ( 27 ).
77.
Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dėl asmenų teisės į tai, kad jų klausimai būtų tvarkomi pagal gero administravimo principus, Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktu jiems garantuojama teisė būti išklausytiems visose procedūrose, kai gali būti priimtas jiems nepalankus sprendimas ( 28 ), o, be to, Teisingumo Teismas šią teisę jau yra taikęs skolos muitinei išieškojimo procedūroje ( 29 ).
78.
Reikia priminti, kad teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę ( 30 ).
79.
Byloje M., kuri buvo susijusi su prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą nagrinėjimu, Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad, kai valstybė narė nusprendė nustatyti dvi atskiras ir paeiliui rengiamas procedūras, suinteresuoto asmens teisė būti išklausytam turi būti visiškai užtikrinta per kiekvieną iš šių dviejų procedūrų ( 31 ). Teisingumo Teismas pridūrė, kad paisyti teisės būti išklausytam juo labiau svarbu dėl to, kad pabėgėlio statuso suteikimo reikalavimai nėra tokie patys kaip papildomos apsaugos statuso suteikimo reikalavimai, o nacionalinė administracija analogiškai motyvavo atitinkamų prašymų atmetimus ( 32 ).
80.
Nenorėdamas neigti tam tikrų skirtumų tarp minėtos bylos M. ir pagrindinės bylos, vis dėlto norėčiau iškelti klausimą, ar reikalavimas paisyti teisės būti išklausytam prieš priimant bet kokį individualų administracinį aktą, pagal analogiją taikomas tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė pagrindinėje byloje, t. y. kai paeiliui priimami du nutarimai – nutarimas dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, o vėliau nutarimas dėl išieškojimo, kurių dalykas yra beveik identiškas.
81.
Pastebėjęs savarankišką kiekvieno dviejų aptariamų nutarimų pobūdį, per Teisingumo Teismo posėdį Nachalnik tvirtino, kad teisės būti išklausytam paisymas toje procedūros stadijoje, kuri buvo užbaigta priėmus nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, lėmė, kad teisės būti išklausytam buvo paisyta ir procedūroje, kurioje buvo priimtas nutarimas dėl išieškojimo.
82.
Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia mums jokios informacijos apie tai, ar bendrovė Stoilov galėjo tinkamai ir veiksmingai pateikti savo pastabas dėl muitinės administracijos ketinimo priimti nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, jeigu tokia hipotezė pasitvirtintų, aš vis dėlto manyčiau, kad tokios teisės egzistavimas ir pasinaudojimas ja nepaneigtų ūkio subjekto, kaip antai bendrovės Stoilov, galimybės būti išklausytam toje administracinėje stadijoje, kuri buvo užbaigta nutarimo dėl išieškojimo priėmimu.
83.
Pastabų, kurias tam tikras ūkio subjektas turi teisę pateikti prieš priimant nutarimą dėl pranešimo apie mokėtinus muitus, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 220 straipsnį, turinys nesutampa su tokių pastabų turiniu, kurias jis gali pateikti administracijai prieš jai įpareigojant jį sumokėti skolą muitinei pagal šio kodekso 232 straipsnį.
84.
Pirmuoju atveju – ir kadangi pranešimas, priimtas pagal Muitinės kodekso 220 straipsnį, yra aktas asmens nenaudai, kaip yra Bulgarijos teisėje, – pasinaudojant teise būti išklausytam gali būti siekiama ginčyti prekės tarifinį klasifikavimą. Taikant Muitinės kodekso 224–229 straipsnius, pasinaudojant šia teise taip pat gali būti išdėstytos priežastys, įskaitant ekonominio ar socialinio pobūdžio priežastis, dėl kurių prašoma atidėti reikalaujamos sumos sumokėjimą administracijai arba palengvinti mokėjimo sąlygas. Antruoju atveju ūkio subjektas, prieš priimant nutarimą dėl išieškojimo kartu su reikalavimu sumokėti delspinigius, galės paaiškinti priežastis, įskaitant ekonominio ar socialinio pobūdžio priežastis, kurios prieštarauja tokių delspinigių reikalavimui ir paprašyti administracijos, remiantis Muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalimi, jų neskaičiuoti.
85.
Kadangi pastabų, kurias galima pateikti per šias dvi procedūras, turinys nevisiškai sutampa, tik teisės būti išklausytam paisymas abejose stadijose, kuriose priimami du atitinkami sprendimai, galės leisti ūkio subjektui tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę.
86.
Galiausiai, norėčiau pridurti, kad būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nacionaline teise, turi padaryti išvadas iš Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos teisės pažeidimo, laikydamasis veiksmingumo ir ekvivalentiškumo principų. Pavyzdžiui, remiantis šia teise ir šiais principais, jis turės, be kita ko, patikrinti, ar toks pažeidimas ipso facto lemia nutarimo dėl išieškojimo panaikinimą, ar tokia pasekmė priklauso nuo to, ar atitinkamas ūkio subjektas įrodo, jog, jeigu nebūtų taip nepaisyta jo teisės būti išklausytam, procedūra būtų galėjusi užsibaigti kitaip.
III – Išvada
87.
Atsižvelgdamas į šios išvados 12–22 punktuose išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) KN nustatyta 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo (OL L 256, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 2 sk., 2 t., p. 382), iš dalies pakeisto 2008 m. rugsėjo 19 d. (EB) Komisijos reglamentu Nr. 1031/2008, (OL L 291, p. 1), I priede.
( 3 ) 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeistas 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (OL L 363, p. 1) (toliau – Muitinės kodeksas).
( 4 ) Pagal šią nuostatą įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją taikant atitinkamas procedūras turi būti pranešama skolininkui.
( 5 ) Pagal šią nuostatą muitų sumas, apie kurias pranešta vadovaujantis 221 straipsniu, skolininkai iš principo turi sumokėti per ne ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį, skaičiuojant nuo minėto pranešimo gavimo.
( 6 ) Be kita ko, šiame straipsnyje nustatyta, kad jeigu muitų suma nebuvo sumokėta per nustatytą laikotarpį, muitinė tos sumos sumokėjimą užtikrina pasinaudodama visomis priemonėmis, įskaitant priverstinį vykdymą.
( 7 ) Šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 12 d. Sprendimą Djabali (C-314/96, Rink. p. I-1149, 19 punktas) ir 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą García Blanco (C-225/02, Rink. p. I-523, 28 punktas) bei 2011 m. birželio 10 d. Nutartį Mohammad Imran (C-155/11 PPU, Rink. p. I-5095, 21 punktas) ir 2012 m. spalio 22 d. Nutartį Šujetová (C‑252/11, 15 punktas).
( 8 ) Šiuo klausimu žr. minėtus sprendimus Djabali (18 punktas) ir García Blanco (27 punktas) bei 2013 m. birželio 27 d.Di Domma (C–492/11, 26 punktas) ir minėtą Nutartį Šujetová (14 punktas).
( 9 ) Kaip byloje, kurioje priimta minėta Nutartis Mohammad Imran.
( 10 ) Kaip antai byloje, kurioje priimta minėta Nutartis Šujetová.
( 11 ) Žr. 1982 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Vlaeminck (132/81, Rink. p. 2953, 13 punktas) ir 2008m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Eckelkamp ir kt. (C-11/07, Rink. p. I-6845, 34 punktas).
( 12 ) Iš tiesų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad Varhoven administrativen sad sprendimas jam neturi res judicata galios, nes šis sprendimas nėra aiškinamojo pobūdžio ir juo tik pritaikytas muitų teisės įstatymas (ir dėl to – Muitinės kodekso nuostatos). Taigi šioje byloje nekyla klausimas dėl santykio tarp Sąjungos teisės paisymo ir res judicata principo. Dėl šio santykio, be kita ko, žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Köbler (C-224/01, Rink. p. I-10239), 2006 m. kovo 16 d. Sprendimą Kapferer (C-234/04, Rink. p. I-2585) ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Fallimento Olimpiclub (C-2/08, Rink. p. I-7501).
( 13 ) Ši kategorija „kiti audiniai“ suprantama taip, kad į ją nepatenka audiniai iš labai atsparių tempimui nailono, kitų poliamidų arba poliesterių siūlų, audiniai iš juostelių arba iš panašių dirbinių, audiniai, nurodyti XI skyriaus 9 pastaboje, kiti audiniai, kurių sudėtyje nailono arba kitų poliamidų gijos sudaro ne mažiau kaip 85 % masės, ir kiti audiniai, kurių sudėtyje poliesterių tekstūruotos gijos sudaro ne mažiau kaip 85 % masės.
( 14 ) KN pirmos dalies 1 skyriaus A poskyrio 2 pastraipos a punktas.
( 15 ) KN pirmos dalies 1 skyriaus A poskyrio 3 pastraipos a punktas.
( 16 ) KN pirmos dalies 1 skyriaus A poskyrio 1 pastraipa.
( 17 ) Žr., be kita ko, 2000 m. gruodžio 26 d. Sprendimą Eru Portuguesa (C-42/99, Rink. p. I-7691, 13 punktas).
( 18 ) Kaip dažnai primena Teisingumo Teismas [žr., galiausiai, 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Kurcums Metal (C‑558/11, 28 punktas)], kai Teisingumo Teismui pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl tarifinės klasifikacijos, jis turi išaiškinti nacionaliniam teismui kriterijus, kurių taikymas leistų jam teisingai klasifikuoti nagrinėjamus gaminius pagal KN, o ne pats klasifikuoti prekes, juo labiau, kad jis nebūtinai turi visą šiuo klausimu reikalingą informaciją. Taigi nacionalinis teismas bet kuriuo atveju tai gali padaryti geriau.
( 19 ) Šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d Sprendimą Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading (C-375/07, Rink. p. I-8691, 57 punktas ir nurodyta teismų praktika) ir 2009 m. spalio 1 d. Nutartį Agrar-Invest-Tatschl prieš Komisiją (C-552/08 P, Rink. p. I-9265, 52 punktas).
( 20 ) Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1991 m. birželio 27 d. Sprendimą Mecanarte (C-348/89, Rink. p. I-3277, 20 ir 23 punktai); 1993 m balandžio 1 d. Sprendimą Hewlett Packard France (C-250/91, Rink. p. I-1819; 12 punktas); 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Ilumitrónica (C-251/00, Rink. p. I-10433, 37 punktas) ir minėtą Nutartį Agrar-Invest-Tatschl prieš Komisiją (51 punktas).
( 21 ) Žr., visų pirma, minėtus sprendimus Hewlett Packard France (13 punktas) ir Ilumitrónica (38 punktas).
( 22 ) Žr. minėtus sprendimus Mecanarte (23 puntas) ir Ilumitrónica (42 punktas).
( 23 ) Šiuo klausimu žr. minėtą Sprendimą Ilumitrónica (45 punktas).
( 24 ) Ten pat (56 punktas ir nurodyta teismų praktika).
( 25 ) Ten pat (61 punktas ir nurodyta teismų praktika).
( 26 ) Žr. šios išvados 6 ir 7 punktus.
( 27 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, 21 punktas).
( 28 ) Žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą M. (C‑277/11, 83-85 punktai).
( 29 ) Žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Sopropé (C-349/07, Rink. p. I-10369, 41 punktas) 2010 m. birželio 7 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-423/08, Rink. p. I-5449, 45 punktas). Teisės būti išklausytam paisymas prieš priimant Muitinės kodekso 220 straipsnyje numatytą pranešimą taip pat sudaro prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyką byloje Kamino International Logistics (C‑129/13), kuri šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme.
( 30 ) Žr., be kita ko, minėtus sprendimus Sopropré (37 punktas) ir M. (87 punktas).
( 31 ) Minėtas Sprendimas M. (91 punktas).
( 32 ) Ten pat, 92 punktas.
Full & Egal Universal Law Academy