GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 11 d. ( 1 )
Byla C‑225/12
C. Demir
prieš
Staatssecretaris van Justitie
(Raad van State (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas — Darbuotojų judėjimo laisvė — Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatytas įpareigojimas nekeisti esamos padėties — Taikymo sritis — Valstybės narės teisės aktai, kuriais reikalaujama prieš pirmą kartą atvykstant į šalies teritoriją turėti laikinąjį leidimą gyventi šalyje“
1.
Ši byla susijusi su Sprendimo Nr. 1/80 ( 2 ), kurį priėmė EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu ( 3 ) įsteigta Asociacijos taryba, 13 straipsnio išaiškinimu. Minėtoje nuostatoje įtvirtinta status quo išlyga, pagal kurią Susitariančiosioms Šalims po 1980 m. gruodžio 1 d. draudžiama nustatyti naujus darbuotojų judėjimo laisvės apribojimus.
2.
Prašymu priimti prejudicinį sprendimą Raad van State (Valstybės Taryba) (Nyderlandai) prašo paaiškinti, kokia tiksli minėtos status quo išlygos taikymo sritis. Visų pirma kyla klausimas, kokiomis aplinkybėmis Turkijos pilietis gali remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu?
I – Teisės aktai
A – EEB ir Turkijos asociacija
3.
Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį susitarimo tikslas yra skatinti nuolatinį ir subalansuotą Susitariančiųjų Šalių prekybos ir ekonominių santykių stiprinimą laipsniškai užtikrinant darbuotojų judėjimo laisvę ir panaikinant įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas apribojimus.
4.
1970 m. lapkričio 23 d. buvo pasirašytas Asociacijos susitarimo papildomas protokolas (toliau – Papildomas protokolas) ( 4 ), kurio 41 straipsnyje numatyta:
„1. Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo.“
5.
1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos Taryba priėmė Sprendimą Nr. 1/80.
6.
Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Laikantis 7 straipsnio, susijusio su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti, nuostatų, valstybėje narėje teisėtai dirbantis Turkijos pilietybę turintis darbuotojas turi teisę:
—
teisėtai išdirbęs vienus metus prašyti šioje valstybėje narėje atnaujinti jo leidimą dirbti pas tą patį darbdavį, jei pastarasis turi laisvą darbo vietą;
.“
7.
Minėto Sprendimo 13 straipsnyje nustatyta:
„Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų, susijusių su darbuotojų ir jų šeimos narių, kurie teisėtai gyvena ir dirba atitinkamoje teritorijoje, galimybės įsidarbinti sąlygomis.“
8.
Pagal 16 straipsnį Sprendimo Nr. 1/80 nuostatos turėjo būti pradėtos taikyti nuo 1980 m. gruodžio 1 d.
B – Nacionalinė teisė
9.
1980 m. gruodžio 1 d., Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatytai status quo išlygai taikyti reikšmingą dieną, užsieniečių atvykimas į Nyderlandus ir jų gyvenimas ten buvo reglamentuojamas 1965 m. Įstatymu dėl užsieniečių (Vreemdelingenwet) ( 5 ) (toliau – Vw 1965) ir 1966 m. Nutarimu dėl užsieniečių (Vreemdelingenbesluit) ( 6 ) (toliau – Vb 1966).
10.
Pagal 1980 m. gruodžio 1 d. redakcijos Vb 1966 41 straipsnio 1 dalies c punktą užsieniečiai, norintys pasilikti Nyderlanduose ilgiau kaip tris mėnesius, privalėjo turėti galiojantį pasą ir galiojantį laikinąjį leidimą gyventi šalyje. Tačiau laikinojo leidimo gyventi šalyje neturėjimas nebuvo laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti įleisti užsienietį, jeigu išnagrinėjus jo atvejį iš esmės paaiškėtų, kad yra įvykdytos kitos pirmojo atvykimo į šalį sąlygos.
11.
2001 m. balandžio 1 d. įsigaliojo 2000 m. lapkričio 23 d. Įstatymas dėl išsamaus Vreemdelingenwet pakeitimo (Wet van 23 november 2000 tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet ( 7 ), toliau – Vw 2000). Tą pačią dieną taip pat įsigaliojo Vreemdelingenbesluit 2000 ( 8 ) (toliau – Vb 2000), priimtas pagal Vw 2000.
12.
Vw 2000 1 straipsnio h punkte „laikinasis leidimas gyventi“ apibrėžtas kaip viza, leidžianti pasilikti šalyje ilgiau nei tris mėnesius, dėl kurios išdavimo užsienietis kilmės šalyje asmeniškai kreipėsi į Nyderlandų diplomatinę atstovybę ar konsulatą ir kurią ši atstovybė ar konsulatas išdavė gavusi išankstinį Nyderlandų užsienio reikalų ministro leidimą.
13.
Pagal Vw 2000 8 straipsnio a punktą užsienietis turi teisę gyventi Nyderlanduose, jeigu turi leidimą laikinai ten gyventi.
14.
Pagal Vw 2000 8 straipsnio f punktą užsienietis, kuris kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turi teisę gyventi Nyderlanduose, kol dėl jo prašymo bus priimtas sprendimas, ir per tą laiką jis negali būti išsiųstas iš šalies teritorijos.
15.
Vw 2000 16 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad prašymas išduoti paprastą leidimą laikinai gyventi gali būti atmestas, jeigu užsienietis neturi galiojančio laikinojo leidimo gyventi šalyje, išduoto tuo pačiu tikslu, kuriuo prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi.
16.
Pagal Vb 2000 3.71 straipsnio 1 dalį prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi atmetamas, jeigu atitinkamas užsienietis neturi galiojančio laikinojo leidimo gyventi šalyje.
17.
Galiausiai pagal 2000 m. aplinkraštį dėl užsieniečių (Vreemdelingencirculaire) prašymas išduoti laikinąjį leidimą gyventi šalyje nagrinėjamas siekiant nustatyti, ar yra įvykdytos visos leidimo gyventi išdavimo sąlygos. Remiantis minėtu aplinkraščiu, kreiptis dėl laikinojo leidimo gyventi išdavimo prieš atvykstant į Nyderlandus reikalaujama tam, kad šios šalies valdžios institucijos galėtų lengviau nustatyti, ar atitinkamas užsienietis atitinka visus atvykimo į šalį reikalavimus.
II – Faktinės aplinkybės, procedūra ir pateikti prejudiciniai klausimai
18.
Turkijos pilietis C. Demir atvyko į Nyderlandus 1990 m. spalio 1 d.; sulaikytas dėl neteisėto buvimo šalyje, 1991 m. gruodžio 11 d. jis buvo išsiųstas iš jos teritorijos.
19.
1993 m. balandžio 19 d. C. Demir pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Nyderlanduose kartu su savo žmona Nyderlandų piliete. Leidimas gyventi jam buvo išduotas nuo 1993 m. gegužės 7 d. iki rugsėjo 19 d. Pagal šį leidimą gyventi C. Demir galėjo dirbti tokį darbą, kuriam nebuvo reikalingas leidimas dirbti. Paskui šio leidimo galiojimas pratęstas iki 1995 m. liepos 18 d. Per tą laiką C. Demir ilgiau kaip 10 mėnesių dirbo pas įvairius darbdavius.
20.
Iširus santuokai, 1995 m. rugpjūčio 3 d. C. Demir pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi šalyje. 1997 m. liepos 8 d. sprendimu jo prašymas buvo atmestas. Nepatenkinus administracinio skundo, teismas 1998 m. kovo 12 d. sprendimu C. Demir ieškinį, kuriuo buvo ginčijamas minėtas sprendimas, pripažino nepriimtinu.
21.
1998–2007 m. C. Demir toliau teikė prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje, tačiau kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos visus juos atmetė.
22.
Ši byla susijusi su prašymu, kurį C. Demir pateikė 2007 m. vasario 13 d., siekdamas gauti paprastą leidimą laikinai gyventi ir taip įgyti teisę dirbti mokamą darbą.
23.
2007 m. balandžio 26 d. sprendimu Staatssecretaris van justitie (teisingumo ministras, toliau – Staatssecretaris) atmetė C. Demir prašymą remdamasis tuo, kad jis neturėjo galiojančio laikinojo leidimo gyventi, išduoto tuo pačiu tikslu, kuriuo pateiktas prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi. Paskui 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Staatssecretaris pripažino C. Demir prieštaravimą minėtam sprendimui nepagrįstu.
24.
C. Demir apskundė tokį sprendimą Rechtbank’s‑Gravenhage (Apylinkės teismas, Haga), kuris 2008 m. birželio 16 d. sprendimu jo ieškinį atmetė. Rechtbank’s‑Gravenhage teigimu, iš Teisingumo Teismo sprendimo Abatay ir kt. ( 9 ) darytina išvada, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu negali remtis Turkijos piliečiai, kurie neįvykdė priimančiosios valstybės narės taisyklių, susijusių su pirmuoju atvykimu į šalį ir buvimu joje ir kurie todėl nelaikomi teisėtai gyvenančiais šios valstybės teritorijoje. Rechtbank’s‑Gravenhage pripažino, kad C. Demir negali remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu, nes atitinkamo prašymo padavimo metu, t. y. 2007 m. vasario 13 d., jis Nyderlanduose gyveno neteisėtai.
25.
2008 m. liepos 16 d. C. Demir apskundė minėtą sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris pateikė prašymą atsakyti į šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata taikoma materialinei ir (arba) procedūrinei pirmojo leidimo atvykti sąlygai, net jei vienas iš tokios sąlygos (šioje byloje – laikinojo leidimo gyventi šalyje turėjimas) tikslų yra užkirsti kelią nelegaliai atvykti ir būti iki pateikiant prašymą suteikti leidimą gyventi, todėl gali būti laikoma priemone, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Abatay ir kt. 85 punktą, kurią galima sugriežtinti?
2.
a)
Kokia reikšmė šiomis aplinkybėmis turi būti teikiama teisėto gyvenimo, kaip jis suprantamas pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 punktą, reikalavimui?
b)
Ar šiuo atveju svarbu tai, kad pagal nacionalinę teisę prašymo pateikimas savaime reiškia, kad gyvenama teisėtai, kol dar nepriimtas neigiamas sprendimas dėl prašymo, ar svarbu tik tai, kad gyvenimas iki pateikiant prašymą laikomas neteisėtu pagal nacionalinę teisę?“
26.
Rašytines pastabas pateikė C. Demir, Nyderlandų, Vokietijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Komisija; visi, išskyrus Italijos vyriausybę, 2013 m. balandžio 25 d. pateikė žodines pastabas.
III – Analizė
A – Pirminiai klausimai
27.
Tokių status quo išlygų, kaip numatytosios Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje ir Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, esmė yra uždrausti tam tikru momentu galiojančių konkrečių sąlygų griežtinimą ( 10 ). Šios išlygos veikia kaip „kvaziprocedūrinės taisyklės“, laiko atžvilgiu nustatančios, pagal kokias nuostatas reikia vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio pasinaudoti teisėmis pagal Asociacijos susitarimą, padėtį ( 11 ). Kitaip tariant, tokioje byloje, kaip nagrinėjamoji prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, status quo išlyga nustato taikytiną teisę.
28.
Nagrinėjamoje byloje iš esmės reikia suderinti dvi aiškinimo pozicijas, susijusias su Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio ir Papildomo protokolo 41 straipsnio taikymo sritimi. Kalbant konkrečiau, kyla klausimas, ar minėtas status quo išlygas reikia aiškinti vienodai, nepaisant to, kad jos suformuluotos šiek tiek skirtingai.
29.
Norint geriau suvokti probleminius šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą klausimus, manau, būtų naudinga trumpai aptarti svarbiausius Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su nagrinėjamomis status quo išlygomis, aspektus.
30.
Viena vertus, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką abiem šiomis status quo išlygomis siekiama neleisti nacionalinėms valdžios institucijoms nustatyti naujų naudojimosi darbuotojų judėjimo laisve, įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas kliūčių, ir taip nustatyti sąlygas, kurios būtų palankios laipsniškai įgyvendinti šias laisves. Taigi abiejų nuostatų esmę sudaro tas pats tikslas – užtikrinti laipsnišką šių laisvių įgyvendinimą Susitariančiųjų Šalių atžvilgiu ( 12 ).
31.
Be to, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad tomis dviem nuostatomis vienodai draudžiama nustatyti naujus įsisteigimo laisvės, laisvės teikti paslaugas arba darbuotojų judėjimo laisvės įgyvendinimo apribojimus. Šis draudimas apima apribojimus, susijusius su materialinėmis ir (arba) procedūrinėmis sąlygomis, taikomomis Turkijos piliečių, ketinančių pasinaudoti Asociacijos susitarime įtvirtintomis ekonominėmis laisvėmis, pirmam atvykimui į priimančiosios valstybės narės teritoriją ( 13 ).
32.
Kita vertus, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas ankstesniame Sprendime Abatay ir kt. yra konstatavęs, kad nors, priešingai Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsniui, į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį patenka ne tik Turkijos piliečiai, kurie jau yra integravęsi į valstybės narės darbo rinką, šia status quo išlyga Turkijos pilietis gali remtis „tik jeigu jis įvykdė priimančiosios valstybės narės taisykles, susijusias su atvykimu į ją, gyvenimu joje ir, kai taikytina, įsidarbinimu, ir jeigu dėl to jis teisėtai gyvena tos valstybės teritorijoje“. Todėl kompetentingos valdžios institucijos „net ir po Sprendimo Nr. 1/80 įsigaliojimo tebeturi teisę taikyti griežtesnes priemones tiems Turkijos piliečiams, kurių padėtis nėra teisėta“ ( 14 ).
33.
Tačiau atrodo, kad tai prieštarautų paskesnei Teisingumo Teismo praktikai, susijusiai su Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra konkrečiai konstatavęs, kad klausimas, ar atitinkamas Turkijos pilietis prašymo padavimo metu teisėtai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, neturi reikšmės minėtos status quo išlygos taikymui ( 15 ).
34.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad minėti teiginiai ne visai tarpusavyje dera. Kaip reikėtų aiškinti Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio aprėptį? Visų pirma kokią reikšmę reikėtų teikti 13 straipsnio sąvokai „teisėtai gyvena“ nustatant, kas gali remtis šia nuostata?
35.
Toliau pirmiausia išnagrinėsiu klausimą, ar Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis taikomas taisyklėms, kuriomis reglamentuojamas tokių leidimų gyventi, kaip nagrinėjamieji šioje byloje, išdavimas. Paskui išnagrinėsiu teisėto buvimo kriterijaus reikšmę minėtos nuostatos taikymui. Tokiomis aplinkybėmis taip pat išnagrinėsiu klausimą, ar, kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismo argumentai Sprendime Abatay ir kt. ( 16 ) yra svarbūs aiškinant 13 straipsnį jo nagrinėjamoje byloje.
B – Naujo apribojimo buvimas
36.
Pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką tokia Vw 2000 nustatyta sąlyga, kaip antai laikinojo leidimo gyventi turėjimas, yra naujas darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas, reiškiantis „materialinę ir (arba) procedūrinę sąlygą, taikomą pirmam Turkijos piliečių atvykimui į tos valstybės narės teritoriją“ ( 17 ).
37.
Manau, kad taip.
38.
Pirmiausia turiu pabrėžti, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai atsisakyti leisti Turkijos piliečiams atvykti į jų teritoriją ir ten įsidarbinti ( 18 ). Tačiau juo vis dėlto nustatomi šios kompetencijos įgyvendinimo sąlygų apribojimai. Kalbant konkrečiau, status quo įpareigojimu iš valstybių narių nebuvo reikalaujama panaikinti darbuotojų judėjimo laisvės apribojimų, jau galiojusių status quo išlygos įsigaliojimo dieną. Ja nustatoma pareiga išlaikyti esamą padėtį (status quo) ir atitinkamai nenustatyti naujų priemonių, kurios gali sukliudyti laipsniškai pasiekti Asociacijos susitarimo tikslus ( 19 ).
39.
Po Sprendimo Abatay ir kt. Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatytas status quo įpareigojimas, kaip ir Papildomo protokolo 41 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, taikomas nustatant bet kokią naują priemonę, kurios tikslas ar poveikis būtų tai, jog nustatomos darbuotojų judėjimo laisvės įgyvendinimą labiau ribojančias sąlygos nei tos, kurios konkrečioje valstybėje narėje buvo taikomos tuo metu, kai įsigaliojo Sprendimas Nr. 1/80 ( 20 ).
40.
Iš esmės Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis taikomas ne tik priemonėms, tiesiogiai susijusioms su galimybe įsidarbinti, bet ir taisyklėms, kuriomis reglamentuojamas pirmasis Turkijos piliečių, ketinančių pasinaudoti darbuotojų judėjimo laisve, atvykimas į priimančiosios valstybės narės teritoriją. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas aiškina 13 straipsnį kaip taikomą taisyklėms, kuriomis reglamentuojamas leidimų gyventi išdavimas ir pratęsimas ( 21 ). Iš tiesų, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp, viena, reikalavimo gauti leidimą gyventi ir, kita, galimybės įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, toks Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo srities išplėtimas siekiant įtraukti priemones, kuriomis reglamentuojamas pirmasis atvykimas į šalį, atrodo tinkamas šios status quo išlygos veiksmingumui užtikrinti.
41.
Kalbant apie šią bylą, iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos aišku, kad įsigaliojus Vw 2000 darbuotojų judėjimo laisvės įgyvendinimo sąlygos buvo sugriežtintos.
42.
Aišku, laikinojo leidimo gyventi turėjimo sąlyga egzistavo dar 1980 m. gruodžio 1 d. (nustatyta Vb 1966). Tą dieną įsigaliojo status quo įpareigojimas ir tai yra reikšminga referencinė data vertinant minėtos išlygos padarinius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai bylai.
43.
Tačiau, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo praktika, tokio leidimo nebuvimas nebuvo laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti leisti asmeniui atvykti pagal Vw 1965, jeigu pareiškėjas atitiko kitas pirmojo atvykimo sąlygas. Kitaip tariant, laikinojo leidimo gyventi neturėjimas nebuvo nurodomas kaip atsisakymo motyvas, jeigu tik išnagrinėjus prašymą iš esmės paaiškėdavo, kad įvykdytos kitos prašomo leidimo gyventi išdavimo sąlygos.
44.
Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iki Vw 2000 įsigaliojimo 2001 m. balandžio 1 d. laikinojo leidimo gyventi neturėjimas nebuvo laikomas atskiru ir pakankamu pagrindu neleisti asmeniui atvykti ( 22 ).
45.
Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad nuo 2001 m. trečiųjų šalių piliečiai, įskaitant Turkijos piliečius, prašymus išduoti laikinąjį leidimą gyventi turi paduoti nebūdami Nyderlandų teritorijoje. Todėl atrodo, kad dabar laikinojo leidimo gyventi (gauto už Nyderlandų teritorijos ribų) turėjimas yra būtina paprasto leidimo laikinai gyventi gavimo sąlyga.
46.
Kitaip tariant, prieš įsigaliojant Vw 2000, užsieniečiai galėjo Nyderlanduose paduoti prašymą išduoti paprastą leidimą laikinai gyventi nesibaimindami, kad prašymas bus iš karto atmestas, jeigu jie dar neturėjo laikinojo leidimo gyventi. Kadangi taip jau nebėra ir neteisėtas atvykimas ir neteisėtas buvimas šalyje iki prašymo padavimo dienos dabar yra pakankamas atmetimo pagrindas, man atrodo aišku, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji šioje byloje, reiškia naują darbuotojų judėjimo laisvės kliūtį, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį. Taip yra todėl, kad, priešingai iki 2001 m. balandžio 1 d. buvusiai padėčiai, pirmasis atvykimas į šalį susiejamas su reikalavimu turėti laikinąjį leidimą gyventi, išduotą už Nyderlandų teritorijos ribų ( 23 ).
47.
Todėl siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis taikomas pirmąjį atvykimą reglamentuojančioms materialinėms ir (arba) procedūrinėmis sąlygoms, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai sąlygai, susijusiai su laikinojo leidimo gyventi turėjimu.
C – Teisėto buvimo kriterijus
1. Kas gali remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu?
48.
Pateikdamas antrąjį prejudicinį klausimą, kurį sudaro dvi dalys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, kokią reikšmę šiuo atžvilgiu derėtų teikti Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje vartojamai sąvokai „teisėtai gyvena“. Kitaip tariant, ar 13 straipsnis taikytinas tik tiems Turkijos piliečiams, kurie teisėtai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ( 24 )?
49.
Manau, į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Toliau nurodysiu priežastis, dėl kurių nemanau, kad „teisėtas buvimas“ gali būti reikšmingas kriterijus nustatant, kas gali remtis 13 straipsniu.
50.
Šiuo klausimu turiu pabrėžti, jog nėra nustatytos Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sąlygos, kad atitinkamas Turkijos pilietis turi atitikti minėto sprendimo 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Todėl status quo išlygos taikymo sritis apima ne vien apmokamą darbą dirbančius Turkijos piliečius ( 25 ). 6 straipsnyje reglamentuojamos faktinio įsidarbinimo sąlygos, padedančios atitinkamam asmeniui laipsniškai integruotis į priimančiąją valstybę narę, o 13 straipsnis apima nacionalines priemones, susijusias su galimybe įsidarbinti ( 26 ). Iš tiesų pastarąja nuostata gali remtis ir tie Turkijos piliečiai, kurie dar negali įgyti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių ( 27 ). Šiuo atžvilgiu 13 straipsnio taikymo sritis yra gerokai platesnė nei 6 straipsnio ir iš esmės apima didelį Turkijos piliečių ratą.
51.
Kadangi Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio ir 6 straipsnio reglamentavimo dalykas skiriasi, tai, kad Turkijos pilietis C. Demir neatitinka konkrečioms 6 straipsnyje numatytoms teisėms keliamų reikalavimų ( 28 ), savaime nereiškia, kad jis negali remtis 13 straipsniu.
52.
Tačiau lieka neatsakyta į klausimą, kas gali remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu?
53.
Šiuo atžvilgiu Nyderlandų, Vokietijos ir Italijos vyriausybės tvirtina, kad Turkijos piliečiai, kaip antai C. Demir, kurių padėtis neteisėta, negali remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu. Todėl minėta status quo išlyga gali remtis tik tie Turkijos piliečiai, kurie laikėsi nacionalinių atvykimą ir gyvenimą šalyje reglamentuojančių taisyklių.
54.
Vokietijos vyriausybės teigimu, Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį reikėtų skirti nuo Papildomo protokolo, įsigaliojusio gerokai anksčiau nei Sprendimas Nr. 1/80, 41 straipsnio 1 dalies. 41 straipsnio 1 dalimi apskritai draudžiami nauji apribojimai įsisteigimo ir paslaugų srityje, o 13 straipsnyje konkrečiai nurodomi teisėtai gyvenantys darbuotojai ir jų šeimos nariai. Vokietijos vyriausybės nuomone, šios nuostatos skirtingai suformuluotos ne šiaip sau – šis skirtumas rodo Susitariančiųjų Šalių valią aiškiai apriboti Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį darbuotojų judėjimo laisvės atžvilgiu, palyginti su 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos status quo išlygos, taikomos įsisteigimui ir paslaugoms, taikymo sritimi.
55.
Teisinga, kad pagal teismo praktiką, suformuluotą Sprendimu Abatay ir kt., 13 straipsniu Turkijos piliečiai gali remtis tik jeigu jie laikosi priimančiosios valstybės narės taisyklių, susijusių su pirmuoju atvykimu, gyvenimu šalyje ir prireikus įsidarbinimu, t. y. tik jeigu atitinkamas asmuo tos valstybės teritorijoje yra teisėtai ( 29 ).
56.
Be to, pripažįstu, kad pagal Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį iš atitinkamų Turkijos piliečių nereikalaujama teisėtai būti – arba apskritai būti ( 30 ) – priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad galėtų remtis minėtoje nuostatoje įtvirtinta status quo išlyga, o 13 straipsnyje toks kriterijus aiškiai įtvirtintas ( 31 ). Atsižvelgiant į tokį kriterijų ir į tai, kad norint įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje būtinai reikia joje būti, nestebina, kad Teisingumo Teismas šiomis aplinkybėmis nuosekliai remdavosi teisėto buvimo kriterijumi ir konstatuodavo, kad Turkijos piliečiai gali remtis minėta nuostata tik jeigu teisėtai yra priimančiojoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas neseniai patvirtino šią poziciją Sprendime Sahin ( 32 ) .
57.
Vis dėlto manau, kad reikėtų ypač pabrėžti ypatingas tos bylos aplinkybes. Tuo metu, kai įsigaliojo ginčijami nacionalinės teisės aktai, pareiškėjas jau gyveno priimančiojoje valstybėje narėje. Jis teisėtai atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ir laikėsi atitinkamų nacionalinių taisyklių, kuriomis reglamentuotas leidimų gyventi išdavimas, prieš įsigaliojant ginčijamiems nacionalinės teisės aktams, kuriais sugriežtintos tam tikros su tuo susijusios sąlygos ( 33 ). Tomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui nereikėjo specialiai nagrinėti Turkijos piliečių, norinčių atvykti į priimančiąją valstybę narę įsigaliojus tokiems teisės aktams, teisėto buvimo klausimo.
58.
Iš tiesų manau, kad į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo asmenims sritį įtraukus tik Turkijos piliečius, teisėtai gyvenančius priimančiojoje valstybėje narėje ginčijamų nacionalinės teisės aktų įsigaliojimo arba net prašymo išduoti leidimą gyventi padavimo dieną, kaip šioje byloje siūlo Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, minėta status quo išlyga netektų savo veiksmingumo.
59.
Įsivaizduokime, kad valstybė narė X priima naują teisės aktą, kuris įsigalioja 1981 m. vasario 1 d. ir kuriame, palyginti su teisės aktais, galiojusiais 1980 m. gruodžio 1 d., sugriežtinamos taisyklės, kuriomis reglamentuojamos leidimų išdavimo ir pratęsimo sąlygos. Remiantis pastabas šioje byloje pateikusių vyriausybių siūlomu aiškinimu, Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu galėtų remtis tik 1981 m. vasario 1 d. teisėtai valstybėje narėje X gyvenantys Turkijos piliečiai. Atitinkamai atvykstantieji po 1981 m. vasario 1 d. galėtų remtis šia nuostata tik jeigu atitiktų naujas sąlygas.
60.
Be to, įsivaizduokime, kad valstybė narė X imasi papildomų priemonių, šį kartą – nuo 1982 m. liepos 1 d. Šiomis naujomis taisyklėmis dar labiau sugriežtinamos 1980 m. gruodžio 1 d. galiojusios leidimų gyventi išdavimo ir pratęsimo sąlygos. Ir vėl 13 straipsniu galėtų remtis tik tie Turkijos piliečiai, kurie 1982 m. liepos 1 d. teisėtai gyvena valstybėje narėje X. Tam, kad atvykstantieji po 1982 m. liepos 1 d. galėtų remtis 13 straipsniu, jiems tektų laikytis griežtesnių atvykimo ir gyvenimo taisyklių.
61.
Kaip matyti iš minėto pavyzdžio, siaurai aiškinant Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį valstybės narės praktiškai galėtų laipsniškai griežtinti taisykles, kurių nebegalima griežtinti, ir taip išvengti status quo įpareigojimo. Faktiškai šis įpareigojimas reiškia pareigą nesiimti veiksmų Turkijos piliečių, kurie gali remtis 13 straipsniu, atžvilgiu ( 34 ). Kadangi status quo išlygos tikslas – užtikrinti, kad darbuotojų judėjimo laisvės apimtis būtų laipsniškai išplėsta Turkijos piliečių atžvilgiu, minėta išlyga kaip tik siekiama užkirsti kelią pirma aprašytiems atvejams.
62.
Todėl manau, kad, siekiant užtikrinti Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio veiksmingumą, jis turi būti vienodai taikomas Turkijos piliečiams, norintiems pirmą kartą atvykti į priimančiąją valstybę narę po ginčijamų teisės aktų įsigaliojimo. Bet koks kitas aiškinimas prieštarautų pačiai status quo išlygos raison d’être užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi savo pareigų pagal Asociacijos susitarimą.
2. Šiomis aplinkybėmis teisėto buvimo kriterijus nereikšmingas
63.
Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo pozicijai Sprendime Abatay ir kt. skirtas svarbiausias vaidmuo ( 35 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar minėtas teismo sprendimas turi kokį nors poveikį aiškinant Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį šioje byloje.
64.
Nemanau, kad jis turi kokį nors poveikį.
65.
Pirma mėginau parodyti, kodėl manau, kad nagrinėjama status quo išlyga turėtų būti vienodai taikoma Turkijos piliečiams, pirmą kartą atvykstantiems į priimančiąją valstybę narę po ginčijamų nacionalinės teisės aktų įsigaliojimo. Reikia sutikti, kad dėl tokios pozicijos teisėto gyvenimo kriterijus savaime tikrai netampa nereikšmingas ir ją iš esmės būtų galima suderinti su Sprendime Abatay ir kt. išreikšta pozicija, nes toje byloje nagrinėti teisės aktai buvo susiję su darbo leidimo reikalavimų išimtimis, o ne su pirmąjį atvykimą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Tačiau tai būtų įmanoma tik jeigu sąlygos, kuriomis reglamentuojamas pirmasis atvykimas ir, kalbant konkrečiai, leidimų gyventi išdavimas, nepatektų į 13 straipsnio materialinę taikymo sritį.
66.
Kaip jau minėjau šios išvados 31 punkte, nuo Sprendimo Abatay ir kt., paskelbimo Teisingumo Teismas aiškiai pripažįsta platesnę Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį. Dabar pripažįstama, kad minėta nuostata apima ne tik „galimybės įsidarbinti sąlygas“ siaurąja prasme, bet ir, panašiai kaip Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis, naujus apribojimus, susijusius su materialinėmis ir (arba) procedūrinėmis sąlygomis, kuriomis reglamentuojamas pirmasis atvykimas į atitinkamos valstybės narės teritoriją. Todėl atrodo, kad Vokietijos vyriausybės argumentą, jog Susitariančiosios Šalys sąmoningai apribojo Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį, sunku suderinti su teismo praktika.
67.
Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla puikiai parodo, kodėl nėra pagrįsta teikti kokią nors reikšmę „teisėto buvimo“ kriterijui nustatant, kas gali remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje.
68.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje kompetentingos valdžios institucijos minėta status quo išlyga įpareigojamos susilaikyti nuo Vw 2000, visų pirma nuo sąlygos turėti laikinąjį leidimą gyventi taikymo Turkijos piliečiams, galintiems remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu. Kitaip tariant, nepaisant naujų teisės aktų, jų prašymą išduoti leidimą gyventi reikėtų nagrinėti remiantis tokiomis pačiomis materialinėmis teisinėmis sąlygomis, kokios buvo nustatytos taisyklėse, galiojusiose iki 2001 m. balandžio 1 d.
69.
Tačiau, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Turkijos piliečio atvykimas ir gyvenimas Nyderlanduose neturint laikinojo leidimo gyventi buvo neteisėtas tiek 1980 m. gruodžio 1 d. ir vėliau, tiek 2001 m. balandžio 1 d. ir vėliau. Nors neteisėtas atvykimas į Nyderlandus nebuvo pakankamas pagrindas atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi, jeigu pareiškėjas atitiko kitas tokio leidimo išdavimo sąlygas, tai nepakeitė Turkijos piliečio neteisėtos padėties atsižvelgiant į taisykles, kuriomis reglamentuojamas pirmasis atvykimas į priimančiosios valstybės narės teritoriją.
70.
Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime, kad Turkijos pilietis Y 2013 m. atvyksta į Nyderlandų teritoriją ketindamas įsidarbinti. Jau paaiškinau, kodėl manau, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis turėtų būti taikomas Turkijos piliečiams, atvykstantiems į priimančiosios valstybės narės teritoriją įsigaliojus nacionalinės teisės aktams, patenkantiems į minėtos nuostatos materialinę taikymo sritį. Todėl Y turėtų galėti remtis 13 straipsniu pagrindinėje byloje nagrinėjamų taisyklių atžvilgiu. Kitaip tariant, jo prašymas išduoti leidimą gyventi turėtų būti nagrinėjamas pagal 1980 m. gruodžio 1 d. galiojusias taisykles, o jeigu po šios datos jos būtų sušvelnintos – pagal po tos datos galiojančias palankiausias taisykles ( 36 ), nepaisant to, kad jis neturi laikinojo leidimo gyventi. Tačiau jeigu šiomis aplinkybėmis teisėto buvimo kriterijui būtų suteikta kokia nors reikšmė ir jeigu Y, atvykęs į Nyderlandus, neturėtų laikinojo leidimo gyventi, jis negalėtų Vw 2000 atžvilgiu remtis 13 straipsnyje įtvirtinta status quo išlyga. Taip yra todėl, kad jo, kaip ir C. Demir, padėtis formaliai būtų neteisėta ir pagal senąsias, ir pagal naująsias taisykles.
71.
Aišku, tokiomis aplinkybėmis suteikus kokią nors reikšmę „teisėto buvimo“ kriterijui 13 straipsnyje įtvirtinta status quo išlyga taptų beprasmė. Tiek, kiek tokiu nacionalinės teisės aktu, koks yra Vw 2000, reglamentuojamas pirmasis atvykimas į priimančiąją valstybę narę ir leidimo gyventi joje išdavimas ir dėl to paveikiama galimybė įgyti teisę joje gyventi, nesuprantu, kuo „teisėto buvimo“ kriterijus galėtų būti naudingas nustatant Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį ( 37 ).
72.
Galiausiai manau, kad reikėtų trumpai išnagrinėti Teisingumo Teismo poziciją Sprendimo Abatay ir kt. 85 punkte, kuriame griežtesnių priemonių įvedimas Turkijos piliečiams, kurių padėtis nėra teisėta, aiškiai pripažįstamas leistinu.
73.
Norėčiau pažymėti, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu Turkijos piliečiams nesuteikiamos subjektinės teisės (pvz., teisė atvykti ar teisė būti), juo veikiau nustatomi laiko atžvilgiu taikytini teisės aktai, kuriais remiantis nagrinėjama konkretaus asmens padėtis. Iš tiesų, kaip jau paaiškinta šios išvados 38 punkte, 13 straipsniu neribojama valstybių narių kompetencija neleisti trečiųjų šalių piliečiams, įskaitant Turkijos piliečius, atvykti į jų teritoriją. Tačiau pagal 13 straipsnio status quo išlygą toks atsisakymas Turkijos piliečių atžvilgiu turi būti grindžiamas nuo šios nuostatos įsigaliojimo dienos galiojančiomis palankiausiomis taisyklėmis.
74.
Todėl Turkijos pilietis, nusprendęs pasilikti tos valstybės teritorijoje po to, kai, remiantis minėtomis taisyklėmis ir pagal atitinkamoje srityje galiojančius ES teisės aktus, priimamas sprendimas atmesti jo prašymą, neabejotinai atsiduria neteisėtoje padėtyje priimančiojoje valstybėje narėje. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės turi teisę priimti sprendimą dėl tokio neteisėto buvimo jų teritorijoje padarinių, jeigu tik, turiu tai pabrėžti, tokių asmenų nenaudai veikiančioms taisyklėms netaikomas 13 straipsnis.
75.
Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, manau, jog į antrojo prejudicinio klausimo a dalį reikia atsakyti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios byloje, Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtintas teisėto buvimo kriterijus neturi reikšmės nustatant, ar Turkijos pilietis gali remtis šia nuostata.
76.
Galiausiai, jeigu Teisingumo Teismas į pirmąjį ir antrojo prejudicinio klausimo a dalį atsakytų taip, kaip siūlau, į antrojo prejudicinio klausimo b dalį nebereikėtų atsakyti. Tačiau dėl išsamumo, jeigu Teisingumo Teismas pageidautų nagrinėti šį klausimą, pateiksiu tokias pastabas.
77.
Jau padariau išvadą, kad „teisėto buvimo“ kriterijui nederėtų teikti jokios reikšmės nustatant, ar Turkijos pilietis gali remtis 13 straipsnyje įtvirtinta status quo išlyga. Manau, minėtos išvados negali paveikti to, kad pagal nacionalinę teisę pateikus prašymą gyvenimas šalyje laikomas teisėtu tol, kol vyksta prašymo nagrinėjimo procedūra. Nors suteikus šiai taisyklei tam tikrą reikšmę teisėto buvimo kriterijus neabejotinai įgytų daugiau reikšmės, toks aiškinimas būtų dirbtinis.
78.
Remiantis Teisingumo Teismo motyvais, susijusiais su Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsniu, Turkijos piliečių negalima laikyti įvykdžiusiais teisėto buvimo kriterijaus, jeigu teisė gyventi šalyje jiems suteikta remiantis vien nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama gyventi, kol bus užbaigta leidimo gyventi išdavimo procedūra ( 38 ). Kaip pažymi Nyderlandų vyriausybė, laikinos teisės gyventi suteikimu pareiškėjui paprasčiausia siekiama užtikrinti, kad per procedūrą atitinkamo asmens padėtis pernelyg nepasunkėtų, visų pirma, kad užsieniečiai nebūtų išsiųsti iš šalies teritorijos prieš priimant galutinį sprendimą. Išskyrus tai, kad prašymo nagrinėjimas turi stabdomąjį poveikį, dėl tokių nacionalinių nuostatų taikymo neatsiranda neginčijama ir pastovi teisė gyventi, kaip ji suprantama minėtoje teismo praktikoje.
IV – Išvada
79.
Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Raad van State (Nyderlandai) pateiktus klausimus atsakyti taip:
1.
1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos Tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 13 straipsnis taikomas tokioms nacionalinėje teisėje įtvirtintoms materialinėms ir (arba) procedūrinėms sąlygoms, kuriomis reglamentuojamas pirmasis atvykimas, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama sąlyga, susijusi su laikinojo leidimo gyventi turėjimu.
2.
Tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios byloje, Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtintas teisėto buvimo kriterijus neturi reikšmės nustatant, ar Turkijos pilietis gali remtis šia nuostata.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos Tarybos sprendimas dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80).
( 3 ) 1963 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo įsteigta Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos Respublikos asociacija. Šį susitarimą Bendrijos vardu Europos bendrijos Taryba sudarė, aprobavo ir patvirtino 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL C 113, p. 1) (toliau – Asociacijos susitarimas).
( 4 ) Papildomas protokolas buvo pasirašytas 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje ir Bendrijos vardu sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 (OL L 361, 1977, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 12 t., p. 137).
( 5 ) Staatsblad 1965, Nr. 40.
( 6 ) Staatsblad 1966, Nr. 387.
( 7 ) Staatsblad 2000, Nr. 495.
( 8 ) Staatsblad 2000, Nr. 497.
( 9 ) 2003 m. spalio 21 d. sprendimas (C-317/01 ir C-369/01, Rink. p. I-12301).
( 10 ) 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Toprak ir Oguz (C-300/09 ir C-301/09, Rink. p. I-12845, 53 ir 54 punktai).
( 11 ) 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Tum ir Dari (C-16/05, Rink. p. I-7415, 55 punktas).
( 12 ) Sprendimo Toprak ir Oguz 52–54 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
( 13 ) Dėl 13 straipsnio žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Sahin (C-242/06, Rink. p. I-8465, 63–65 punktai) ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C-92/07, Rink. p. I-3683, 47–49 punktai). Dėl 41 straipsnio 1 dalies žr. Sprendimo Tum ir Dari 69 punktą ir 2009 m. vasario 19 d. Sprendimą Soysal ir Savatli (C-228/06, Rink. p. I-1031, 47 ir 49 punktai).
( 14 ) Sprendimo Abatay ir kt. 84 ir 85 punktai.
( 15 ) Sprendimo Tum ir Dari 59 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Oguz (C-186/10, Rink. p. I-6957, 33 punktas).
( 16 ) Žr. šios išvados 32 punktą.
( 17 ) Visų pirma žr. Sprendimo Sahin 64–66 punktus ir Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 48 ir 49 punktus.
( 18 ) Žr., be kitų, Sprendimo Abatay ir kt. 80 punktą ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Unal (C-187/10, Rink., p. I-9045, 41 punktas).
( 19 ) Turėčiau pridurti, kad 13 straipsniu taip pat neleidžiama griežtinti nuostatų, kurios priimtos po status quo išlygos įsigaliojimo dienos ir kuriomis buvo sušvelnintos tuo metu taikytinos taisyklės. Žr. Sprendimo Toprak ir Oguz 62 punktą.
( 20 ) Sprendimo Sahin 63 punktas. Taip pat žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Dereci ir kt. (C-256/11, Rink. p. I-11315, 94 punktas) ir Sprendimo Toprak ir Oguz 54 punktą.
( 21 ) Sprendimo Sahin 64 ir 65 punktai; Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 50 punktas ir Sprendimo Toprak ir Oguz 44 punktas.
( 22 ) Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis gali būti taikomas ne tik įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatoms, bet ir aplinkraščio, kuriame nurodytas būdas, kaip atitinkama vyriausybė ketina taikyti įstatymą, nuostatoms. Šiuo atžvilgiu žr. Sprendimo Toprak ir Oguz 31 punktą. Šiuo klausimu neįžvelgiu jokios priežasties, dėl kurios minėta nuostata neturėtų būti taikoma tokiems teisės aktams, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į tai, kad pagal 1980 m. gruodžio 1 d. galiojusias taisykles kompetentingos nacionalinės institucijos netaikė jokio konkretaus reikalavimo turėti laikinąjį leidimą gyventi.
( 23 ) Šiai išvadai negali turėti įtakos Vw 2000 tikslas užkirsti kelią neteisėtam buvimui šalyje, kaip, atrodo, preziumuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
( 24 ) Naudinga pažymėti, kad 13 straipsnis yra tiesioginio veikimo nuostata. Žr. 1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Sevince (C-192/89, Rink. p. I-3461, 26 punktas).
( 25 ) Sprendimo Sahin 50 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
( 26 ) Ten pat, 51 punktas.
( 27 ) Ten pat 51 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Toprak ir Oguz 45 punktą.
( 28 ) Žr. šios išvados 19 punktą.
( 29 ) Sprendimo Abatay ir kt. 84 punktas.
( 30 ) Žr. Sprendimo Abatay ir kt. 105 punktą ir Sprendimo Tumi ir Dari 59 punktą.
( 31 ) Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad EEB ir Turkijos asociacijos susitarimą, kaip tarptautinę sutartį, ir juo grindžiamus dokumentus, pvz., Papildomą protokolą ir Sprendimą Nr. 1/80, reikia aiškinti pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnį, t. y. laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę sutartyje ir į sutarties objektą bei jos tikslą. Žr. 1999 m. kovo 2 d. Sprendimą Eddline El‑Yassini (C-416/96, Rink. p. I-1209, 47 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvados byloje Demirkan (C‑221/11, dar nagrinėjama Teisingumo Teisme) 53 punktą.
( 32 ) Sprendimo Sahin 52 punktas. Šiuo klausimu dar žr. Sprendimą Toprak ir Oguz.
( 33 ) Sprendimo Sahin 54 ir 55 punktai. Be to, žr. Sprendimo Toprak ir Oguz 15 ir 21 punktus ir Sprendimo Dereci ir kt. 99 ir 100 punktus. Sprendimas Abatay ir kt. savo ruožtu buvo susijęs su Turkijos sunkvežimių vairuotojais, gyvenusiais ir dirbusiais Turkijoje, o Vokietijoje apsistodavusiais tik trumpai.
( 34 ) Sprendimo Dereci 87 punktas.
( 35 ) Žr. šios išvados 32 punktą.
( 36 ) Taip yra todėl, kad status quo išlyga valstybėms narėms taip pat draudžiama panaikinti palankesnes taisykles, net jeigu jos priimtos po status quo išlygos įsigaliojimo dienos. Tai taikoma net tuo atveju, jeigu dėl tokio sugriežtinimo atitinkamos taisyklės netampa griežtesnės už įtvirtintąsias status quo išlygos įsigaliojimo dieną. Žr. Sprendimo Toprak ir Oguz 62 punktą.
( 37 ) Nors šios bylos medžiagoje nėra sukčiavimo ar piktnaudžiavimo įrodymų, vis dėlto reikia pažymėti, kad iš principo ES teise negalima remtis siekiant piktnaudžiauti ar sukčiauti ir kad nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į konkretų atvejį, gali atsižvelgti į atitinkamo asmens piktnaudžiavimą ar sukčiavimą, kad prireikus neleistų jam pasinaudoti ES teisės nuostatomis, kuriomis šis asmuo siekia remtis. Šiuo klausimu žr. Sprendimo Tum ir Dari 64 punktą.
( 38 ) 1997 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Ertanir (C-98/96, Rink. p. I-5179, 47–50 punktai ir jame nurodyta teismo praktika).
Full & Egal Universal Law Academy