GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2013 m. birželio 19 d. ( 1 )
Byla C‑321/12
F. van der Helder ir
D. Farrington
prieš
College voor zorgverzekeringen (CVZ)
(Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Socialinė apsauga — Sveikatos draudimas — Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 — III antraštinės dalies 1 skyrius — 28 straipsnio 2 dalies b punktas — Pensininkas, turintis teisę į išmokas natūra pagal dviejų ar daugiau valstybių narių teisės aktus — Teisės aktai, kurie pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką — Sąvoka „pensijos““
1.
Kaip nurodyta Tarybos reglamento (EB) Nr. 1408/71 ( 2 ) preambulėje, laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungos teritorijoje yra vienas iš Europos Sąjungos kertinių akmenų. Dėl šios priežasties Europos Sąjungos (ES) teisės aktų leidėjai dar 1971 m. patvirtino išsamias ir didelės aprėpties taisykles nacionaliniams socialinės apsaugos srities teisės aktams koordinuoti, siekdami užtikrinti, kad „persikeliantys [Europos Sąjungoje] darbuotojai ir jų išlaikytiniai bei maitintojo netekę asmenys išsaugotų savo teises ir naudotųsi įgytais ir įgyjamais pranašumais“ ( 3 ).
2.
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, aktualus visiems pensininkams, gyvenantiems valstybėje narėje, kurioje išmokos jiems nepriklauso, ir gaunantiems pensijas iš dviejų ar daugiau kitų valstybių narių.
3.
Pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Nyderlandų Centrale Raad van Beroep (Aukštesnysis socialinės apsaugos bylų teismas) siekia išsiaiškinti, kokia socialinės apsaugos sritis aprašytu atveju yra lemiama nustatant valstybę narę, kuri turėtų padengti išmokas natūra, mokėtinas toje valstybėje, kurioje pensininkai gyvena, taigi ir atliekant mokėtinų įmokų atskaitymus. Tuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkto sąvoką „teisės aktai, [kurie] pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką“ (toliau – nagrinėjama sąvoka).
4.
Tačiau prieš pradedant teisinį vertinimą galbūt būtų naudinga paminėti, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004 ( 4 ). Vis dėlto tai neturi poveikio Centrale Raad van Beroep iškelto klausimo svarbai, nes šiai bylai svarbios nuostatos naujajame reglamente iš esmės išliko nepakitusios.
I – Teisinis pagrindas
A – ES teisė
5.
Reglamento preambulės aštuntoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„ pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims, judantiems Bendrijoje, turėtų būti taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų.“
6.
Reglamente taikomos apibrėžtys pateiktos jo 1 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nurodyta:
„j)
teisės aktai reiškia kiekvienos atskiros valstybės narės statutus, reglamentus ir kitas nuostatas bei visas kitas įgyvendinimo priemones, esamas ar būsimas, susijusias su socialinės apsaugos sritimis ir sistemomis, kurioms taikomas 4 straipsnio 1 ir 2 dalis [taikomos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys,] arba su tomis specialiomis, nesusijusiomis su įmokų mokėjimu, išmokomis, kurioms taikomas [taikoma] 4 straipsnio 2a dalis.
“
7.
Reglamento 28 straipsnyje „Pensijos, mokėtinos pagal vienos ar kelių valstybių teisės aktus, kai teisė į išmokas gyvenamojoje šalyje neįgyta“ nustatyta:
„1 Pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba turintis teisę gauti pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus ir neturintis teisės gauti išmokas pagal valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, nepaisant to, turi teisę jis ir jo šeimos nariai gauti tokias išmokas tartum turėtų teisę jas gauti pagal valstybės narės arba bent jau vienos kompetentingos valstybės narės teisės aktus pensijų atžvilgiu, jeigu jis gyventų tos valstybės teritorijoje [Pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba turintis teisę gauti pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus ir neturintis teisės gauti išmokų pagal valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, vis dėlto turi tokias išmokas gauti už save ir už savo šeimos narius, jeigu jis turėtų teisę jas gauti pagal valstybės narės arba bent jau vienos pensijų atžvilgiu kompetentingos valstybės narės teisės aktus, jei gyventų tokios valstybės teritorijoje]. Išmokos mokamos tokiomis sąlygomis:
a)
išmokas natūra 2 dalies nurodytos įstaigos sąskaita teikia gyvenamosios vietos įstaiga, tartum atitinkamas asmuo būtų pensininkas pagal tos valstybės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus ir turėtų teisę į tokias išmokas;
2. Tais atvejais, kai taikoma 1 dalis, išmokų natūra išlaidas padengia įstaiga pagal šias taisykles:
b)
tuo atveju, kai pensininkas turi teisę į minėtąsias išmokas pagal dviejų ar daugiau valstybių narių teisės aktus, jų išlaidas padengia tos valstybės narės, kurios teisės aktai pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką, kompetentinga įstaiga; jeigu taikant šias taisykles atsakingomis už išmokų išlaidas taptų kelios įstaigos, tai išlaidas padengia ta įstaiga, kuri paskiausia administravo teisės aktus taikomus pensininkui [taikė pensininkui taikytinus teisės aktus].“
8.
Reglamento 33 straipsnio „Pensininkų mokamos įmokos“ 1 dalyje nurodyta:
„1. Valstybės narės įstaiga, atsakinga už pensijos mokėjimą, kuriai galiojančiais teisės aktais nustatyti atskaitymai iš pensijų įmokoms ligos ir motinystės išmokų draudimui, turi teisę atlikti tuos atskaitymus, apskaičiuotus pagal atitinkamus teisės aktus, iš tokios įstaigos mokamų pensijų tiek, kiek tų išmokų išlaidas pagal 27, 28, 28a, 29, 31 ir 32 straipsnius padengia minėtos valstybės narės įstaiga.“
B – Nacionalinė teisė
9.
Iki 2006 m. sausio 1 d. Ligonių kasų įstatyme (Ziekenfondswet, toliau – ZWF) privaloma įstatyminė sveikatos draudimo sistema buvo numatyta tik darbuotojams, kurių pajamos nesiekė tam tikros ribos. Į šią sistemą nepatenkantys asmenys turėjo sudaryti privataus draudimo sutartis, kad būtų apdrausti nuo ligų rizikos.
10.
Be to, net iki 2006 m. Bendruoju ypatingų medicininių išlaidų įstatymu (Algemene Wet Bijzondere Ziektekosten, toliau – AWBZ), kuris tebegalioja iki šiol, buvo užtikrinta, kad visi gyventojai būtų apdrausti nuo ypatingų medicininių išlaidų rizikos. Tai susiję visų pirma su rizika, kurios nedengia ZFW arba privatus draudimas.
11.
Nuo 2006 m sausio 1 d. Sveikatos priežiūros draudimo įstatymu (Zorgverzekeringswet, toliau – ZVW) nustatyta privaloma įstatyminė sveikatos draudimo sistema visiems Nyderlanduose gyvenantiems arba dirbantiems asmenims.
12.
ZVW 69 straipsnyje numatyta:
„1. Užsienyje gyvenantys asmenys, kurie, remiantis Europos Bendrijų Tarybos reglamentu , ligos atveju savo gyvenamosios vietos valstybėje turi teisę į sveikatos priežiūrą arba į jos išlaidų atlyginimą pagal gyvenamosios vietos valstybės sveikatos draudimo srities teisės aktus, jeigu jie privalomai nedraudžiami pagal šį įstatymą, registruojasi College voor zorgverzekeringen [Sveikatos priežiūros draudimo įstaigos valdyba, toliau – CVZ], išskyrus atvejus, kai jie privalomai draudžiami sveikatos priežiūros draudimu pagal šį įstatymą.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys moka ministro įsakymu nustatytiną įmoką, kurios dalis, nustatytina ministro įsakymu, Sveikatos priežiūros pašalpų įstatymo (Wet op de zorgtoeslag) taikymo tikslais laikytina sveikatos draudimo įmoka.
4. [CVZ] vykdo administravimą, reikalingą pagal šio straipsnio 1 dalį ir joje įvardintas tarptautines nuostatas, ir priima sprendimus dėl 2 dalyje nurodytų įmokų nustatymo bei rinkimo.
“
II – Faktai, procedūra ir prejudiciniai klausimai
13.
Nyderlandų pilietis F. van der Helder, gyvenęs ir dirbęs keliose valstybėse narėse, nuo 1991 m. gyvena Prancūzijoje. Nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. jis gauna Nyderlandų mokamą pensiją pagal Bendrąjį senatvės pensijų įstatymą (Algemene Ouderdomswet, toliau – AOW). Ši pensija pagrįsta 43 metų draudimo laikotarpiu (iš dalies – pagal gyvenamąją vietą, iš dalies – savanoriško draudimo pagrindu). Be minėtos pensijos, jis taip pat gauna Suomijos ir Jungtinės Karalystės mokamas senatvės pensijas.
14.
Jungtinės Karalystės pilietis D. Farrington nuo 2004 m. gegužės mėn. gyvena Ispanijoje. Nuo 2006 m. balandžio mėn. jis gauna Nyderlandų mokamą senatvės pensiją. Ši pensija pagrįsta 35 metų laikotarpiu, per kurį Nyderlanduose mokėtos draudimo įmokos. Be šios pensijos, D. Farrington gauna Jungtinės Karalystės mokamą senatvės pensiją.
15.
F. van der Helder ir D. Farrington (toliau kartu – apeliantai pagrindinėje byloje) nebuvo Nyderlanduose apdrausti privaloma tvarka pagal ZFW. Tačiau jie ten buvo privačiai sudarę sveikatos draudimo sutartis ir pagal AWBZ buvo apdrausti gyvenimo Nyderlanduose laikotarpiu. Būtent dėl to apeliantai pagrindinėje byloje tuo metu nepateko į reglamento taikymo sritį. Išties, kalbant apie medicinines išlaidas, reglamentas buvo taikomas tik asmenims, kuriems taikyta visa Nyderlandų įstatyminė sveikatos draudimo sistema pagal AWMZ ir ZFW ( 5 ).
16.
Nuo 2006 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo ZVW, visa įstatyminė sveikatos draudimo sistema galioja visiems asmenims, gyvenantiems ir dirbantiems Nyderlanduose, įskaitant asmenis, kurie prieš tai draudėsi privačiai. Todėl reglamentas tapo taikytinas ir asmenims, pagal Nyderlandų įstatymus turintiems teisę gauti senatvės pensiją ir nedarbingumo išmokas, kurie anksčiau turėjo privatų medicininių išlaidų draudimą, ir gyvenantiems kitose valstybėse narėse ( 6 ).
17.
Atsižvelgdama į tai, CVZ laikėsi nuomonės, kad apeliantai pagrindinėje byloje nuo 2006 m. sausio 1 d. taikant reglamentą turėjo būti laikomi teisių į socialines išmokas turėtojais. Todėl jie turėjo teisę į sveikatos priežiūrą atitinkamose valstybėse, kuriose gyveno. Kadangi jie negavo jokių pensijų iš atitinkamų valstybių, kuriose gyveno, ir kadangi iš tų valstybių, kurios jiems mokėjo įstatymais numatytas pensijas, socialinės apsaugos draudimą jie ilgiausiai turėjo Nyderlanduose, CVZ laikėsi nuomonės, kad susijusias išlaidas turėtų padengti Nyderlandai. Tuo remdamasi CVZ nusprendė iš apeliantams pagrindinėje byloje mokėtinų pensijų atskaityti ZVW 69 straipsnyje numatytas įmokas.
18.
Apeliantai pagrindinėje byloje Rechtbank te Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas) pareiškė ieškinį, siekdami užginčyti CVZ sprendimą minėtas įmokas atskaityti iš jų senatvės pensijų. Nors neneigė to fakto, kad ilgiausiai buvo išdirbę Nyderlanduose ir kad jiems ilgiausiai buvo taikytini būtent Nyderlandų socialinės apsaugos srities teisės aktai, jie tvirtino, kad reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkte kalbama apie teisės aktus, susijusius su išmokomis dėl ligos ir motinystės. Jie tvirtino, jog atsižvelgiant į tai, kad niekada neturėjo medicininių išlaidų draudimo Nyderlanduose (pagal ZFW) ir kad bet kuriuo atveju tokio draudimo laikotarpis buvo trumpesnis nei medicininių išlaidų draudimo, kuriuo jie buvo apdrausti kitose valstybėse narėse, laikotarpis, Nyderlandai nėra ta valstybė, kuri turėtų padengti išmokų natūra, kurias jie gauna atitinkamose savo gyvenamosios vietos valstybėse, išlaidas. Jų teigimu, šias išlaidas F. van der Helder atveju turėjo apmokėti Suomija, D. Farrington atveju – Jungtinė Karalystė.
19.
2010 m. vasario 23 d. sprendimu dėl F. van der Helder ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. bei 2011 m. gegužės 10 d. sprendimais dėl D. Farrington Rechtbank te Amsterdam pripažino F. van der Helder pareikštą ieškinį pagrįstu, tačiau paliko galioti panaikinto sprendimo teisines pasekmes, o D. Farrington ieškinius pripažino nepagrįstais.
20.
Apeliantai pagrindinėje byloje Rechtbank te Amsterdam sprendimus apskundė Centrale Raad van Beroep. Abejodamas, kaip teisingai reikėtų išaiškinti reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punktą, minėtas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [reglamento] 28 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti „teisės aktai, [kurie] pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką“ reiškia teisės aktus dėl ligos ir motinystės išmokų, teisės aktus dėl piniginių senatvės išmokų, ar visus [reglamento] 4 straipsnyje nurodytų socialinės apsaugos sričių teisės aktus, kurie buvo taikomi pagal šio reglamento II antraštinę dalį?“
21.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pageidavimu, atsižvelgiant į ypatingas bylos aplinkybes, šiai bylai suteikta pirmenybė pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį.
22.
Rašytines pastabas šioje byloje pateikė D. Farrington, F. van der Helder, CVZ ir Estijos, Nyderlandų, Suomijos, Švedijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija. F. van der Helder, Nyderlandų, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija per 2013 m. balandžio 18 d. posėdį pateikė ir žodinius argumentus.
III – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir į bylą įstojusių šalių pastabos
23.
Pasak Centrale Raad van Beroep, sąvoką “teisės aktai, [kurie] pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką“, nurodytą reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkte, galima suprasti trimis toliau nurodytais būdais.
24.
Apeliantų pagrindinėje byloje nuomone, nagrinėjama sąvoka susijusi tik su teisės aktais, reglamentuojančiais išmokas dėl ligos ir motinystės. Šis aiškinimas daugiausia paremtas tuo, kad 28 straipsnis yra reglamento III antraštinės dalies 1 skyriuje „Liga ir motinystė“. Apeliantai pagrindinėje byloje mano, kad ši antraštė aiškiai parodo, kokioms socialinės apsaugos sistemos sritims ši nuostata svarbi. Be to, jie teigia, kad jų aiškinimą patvirtina ir 2011 m. gruodžio 14 d. Švedijos aukščiausiojo administracinio teismo sprendimas.
25.
Remiantis antruoju aiškinimo būdu, kuriam pritaria CVZ bei Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės, nagrinėjama sąvoka susijusi su teisės aktais, reglamentuojančiais socialinę apsaugą apskritai. Teigiama, kad tokį aiškinimą patvirtina reglamento 1 straipsnio j punktas, sąvoką „teisės aktai“ apibrėžiantis pagal 4 straipsnį, kuriame išvardytos visos reglamentu reguliuojamos sritys, taigi minėtai sąvokai suteikiama plačiausia įmanoma prasmė.
26.
Galiausiai, remiantis Rechtbank te Amsterdam pateiktu aiškinimu, kuriam pritaria ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjama sąvoka susijusi su teisės aktais, reglamentuojančiais pensijų, kurias gavo suinteresuotieji asmenys, draudimu. Toks aiškinimas, minėtų teismų nuomone, atitiktų reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkto tikslą ir paskirtį, kaip nurodo Teisingumo Teismas savo Sprendime Rundgren ( 7 ). Be to, atsakomybės už ligos išmokų natūra užtikrinimą priskyrimas pensiją mokančiai valstybei būtų suderinamas su faktu, kad sveikatos draudimo sistemos finansuojamos renkant įmokas nuo atitinkamo asmens pajamų. Tokiam aiškinimui pritaria ir Estijos, Suomijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija.
IV – Analizė
27.
Toliau pateiktoje analizėje paaiškinsiu, kodėl Rechtbank te Amsterdam ir Centrale Raad van Beroep siūlomas reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimas, mano manymu, yra teisingas.
28.
Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad reglamento tikslas, nurodytas jo preambulės antroje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, yra „užtikrinti laisvą pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimą Europos [Sąjungoje], atsižvelgiant į skirtingą nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų pobūdį. Šiuo tikslu reglamente išsaugomas vienodų sąlygų darbuotojams sudarymo principas esant skirtingiems nacionalinės teisės aktams, ir juo siekiama kuo geriau užtikrinti visiems vienoje valstybėje narėje dirbantiems darbuotojams vienodas sąlygas bei nebausti teise laisvai judėti besinaudojančių darbuotojų ( 8 )“.
29.
Tačiau tikslo pagerinti judėjimo sąlygas Europos Sąjungoje nėra ir negali būti siekiama tuo pačiu metu sukeliant pavojų trapiai finansinei pusiausvyrai tarp gautų įmokų ir suteiktų išmokų, kuria paprastai remiasi valstybių narių socialinės apsaugos sistemos.
30.
Dėl tos priežasties Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad šis reglamentas neturi poveikio esminiams ir procedūriniams skirtumams tarp atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų, taigi ir skirtumams tarp jose apdraustiems asmenims suteikiamų teisių. Išties kiekviena valstybė narė išlaiko teisę savo teisės aktuose, neprieštaraujančiuose ES teisei, nustatyti išmokų skyrimo pagal socialinės apsaugos sistemą sąlygas. Tokiomis aplinkybėmis ES teisės nuostatos apdraustiesiems negali užtikrinti, kad persikėlimas į kitą valstybę narę neturės jokios įtakos socialinės apsaugos požiūriu, ypač kiek tai susiję su ligos išmokomis. Atsižvelgiant į skirtumus tarp valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje, toks persikėlimas kiekvienu konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui socialinės apsaugos požiūriu galėtų būti daugiau ar mažiau naudingas arba nenaudingas ( 9 ).
31.
Svarbu, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog reglamento „nuostatos yra baigtinio pobūdžio kolizinių normų sistema, dėl kurios nacionaliniai įstatymų leidėjai praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės taikymo šioje srityje apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems ji taikoma, ir teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos“ ( 10 ). Taigi valstybės narės neturi galimybės nuspręsti, kiek taikytini jų pačių arba kitos valstybės narės teisės aktai, nes jos privalo vykdyti galiojančias ES teisės nuostatas ( 11 ). Reglamento nustatytos kolizinių normų sistemos taikymas priklauso vien nuo objektyvios situacijos, kurioje atsidūręs suinteresuotasis darbuotojas ( 12 ).
32.
Esminis šios normų sistemos principas pateiktas reglamento 13 straipsnio, kuriuo prasideda II antraštinė dalis, 1 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad, išskyrus aiškiai įvardytas išimtis, „asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.“
33.
Tačiau bendrosios reglamento II antraštinėje dalyje nustatytos taisyklės taikytinos „tik tuomet, kai III antraštinę dalį sudarančiose specialiose nuostatose dėl įvairių išmokų ar kategorijų nėra nustatyta kas nors kita“ ( 13 ).
34.
Būtent tai galima pasakyti apie apeliantus pagrindinėje byloje, nes, kaip pripažino visos šalys, jie patenka į reglamento 28 straipsnio taikymo sritį: jie yra pensininkai, kuriems priklauso išmokos natūra pagal bent dviejų valstybių narių teisės aktus, bet šios išmokos jiems nepriklauso pagal jų gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus.
35.
Tokiu atveju reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad išmokų natūra išlaidas iš esmės turėtų padengti „tos valstybės narės, kurios teisės aktai pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką, kompetentinga įstaiga“.
36.
Teisingumo Teismas Sprendime Rundgren jau turėjo progą išaiškinti, be kita ko, reglamento 28 straipsnio taikymo sritį ir prasmę. Toje byloje pagrindinis klausimas buvo, ar Suomijoje gyvenantis Švedijos pilietis, kuris faktiškai gavo pensijų išmokas tik iš Švedijos, privalo mokėti įmokas Suomijoje vien dėl savo, kaip gyventojo, statuso.
37.
Teisingumo Teismo sprendime toje byloje, mano nuomone, pateikta svarbi įžvalga dėl nagrinėjamos sąvokos aiškinimo. Todėl aš pateiksiu tas sprendimo dalis, kurios, mano manymu, yra esminės šioje byloje.
38.
Atsakydamas į vieną iš klausimų, kuriuos nacionalinis teismas iškėlė byloje Rundgren, Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad reglamento 27, 28 ir 28a straipsnių tikslas yra „įvairiose juose apibūdintose situacijose pirmiausia nustatyti instituciją, atsakingą už ligos ir motinystės išmokų skyrimą asmenims, turintiems teisę į pensiją, ir, antra, instituciją, kuri turi padengti atitinkamas išlaidas“. Tuomet jis pabrėžė, kad reglamento 28a straipsniu, t. y. toje byloje aktualia nuostata, „minėtų išmokų mokėjimo išlaidos iš esmės priskiriamos vienos iš pensijų atžvilgiu kompetentingų valstybių narių institucijai, siekiant, kad tų išlaidų nereikėtų padengti valstybei narei, kurioje suinteresuotasis asmuo gyvena, remiantis vien tuo, kad jis ten gyvena“. Minėtos nuostatos tikslas Teisingumo Teismui buvo gana aiškus: „užtikrinti, kad valstybės narės, kurių teisės aktais teisė gauti išmokas natūra suteikiama tiesiog gyvenimo jų teritorijoje pagrindu, nebūtų dėl to baudžiamos“ ( 14 ).
39.
Tuomet Teisingumo Teismas pridūrė – ir tai ypač svarbu šioje byloje – kad reglamento 28a straipsnyje nustatyta, jog institucija, dengianti išmokų natūra išlaidas, turi būti nustatyta pagal taisykles, identiškas toms, kurios taikytinos pagal reglamento 28 straipsnį. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, „pagal šias taisykles gyvenamosios vietos valstybės institucija pensininkams išmokas natūra teikia vienos iš pensijų atžvilgiu kompetentingų valstybių narių institucijos vardu, o pastaroji padengia išlaidas“ ( 15 ).
40.
Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „pagal sistemą, sukurtą remiantis [reglamento] 27, 28, ir 28a straipsniais, institucija, turinti padengti išmokų natūra išlaidas, visada bus pensijų atžvilgiu kompetentingos valstybės narės institucija, nes pensininkas turėtų teisę gauti šias išmokas pagal tos valstybės narės teisės aktus, jei jis gyventų jos teritorijoje. Kai viena ar dvi valstybės narės yra kompetentingos pensijų atžvilgiu, išmokų natūra išlaidos priskiriamos vienai iš jų pagal specialius kriterijus, pavyzdžiui, suinteresuotojo asmens gyvenamąją vietą arba, jei nei viena iš valstybių narių nėra suinteresuotojo asmens gyvenamosios vietos valstybė – pagal laikotarpį, per kurį tam asmeniui buvo taikomi kiekvienos iš minėtų valstybių narių teisės aktai“. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad „tokiu būdu pagal šią sistemą nustatytas ryšys tarp kompetencijos skirti pensijas ir pareigos padengti išmokų natūra išlaidas leidžia daryti išvadą, kad ši prievolė tėra šalutinis faktinės kompetencijos pensijų atžvilgiu rezultatas“ ( 16 ).
41.
Vėlesniame Sprendime van Delft Teisingumo Teismas patvirtino pirma išdėstytus principus, teigdamas, kad „valstybei, turinčiai pareigą mokėti pensiją kitoje valstybėje narėje gyvenančiam pensininkui, tenka didelė dalis rizikos, susijusios su ligos išmokų natūra teikimu valstybėje narėje, kur šis pensininkas gyvena“ ( 17 ).
42.
Mano galva, iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad būtinas ryšys tarp pensijos ir išmokų natūra yra esminis reglamento 28 straipsnio elementas. Šiuo atveju būtent valstybė narė privalės skirti pensiją ir padengti išmokų natūra išlaidas.
43.
Toks 28 straipsnio aiškinimas gali būti patvirtintas toliau nurodytais trimis argumentais.
44.
Visų pirma, kaip pažymi kelios šioje byloje pastabas pateikusios šalys, 28 straipsnyje įtvirtinta taisyklė paremta prielaida, kad socialinės apsaugos sistemos finansavimas neišvengiamai priklauso nuo įmokų, kurias moka kokia nors ekonomine veikla užsiimantys piliečiai ( 18 ). Todėl logiška ir teisinga, kad pensijos laikotarpiu teikiamų išmokų natūra išlaidas turėtų padengti valstybė narė, kurioje pensininkas ekonomine veikla užsiėmė ilgiausiai ( 19 ). Manoma, kad tai valstybė, kurioje pensininkas sumokėjo daugiausia įmokų.
45.
Remiantis apeliantų pagrindinėje byloje pasiūlytu aiškinimu, taip pat reikėtų atsižvelgti į laikotarpius, kai suinteresuotas pensininkas tikriausiai nemokėjo jokių įmokų arba mokėjo tik nedideles. Tačiau tam tikrais atvejais tai reikštų, kad ilgesni laikotarpiai, per kuriuos jokių įmokų nebuvo mokama, taptų svarbesni už trumpesnius laikotarpius, per kuriuos įmokos buvo faktiškai mokamos. Išties keliose valstybėse narėse išmokos natūra mokamos tiesiog gyvenimo jų teritorijoje pagrindu.
46.
Veikale „De Legibus“ („Apie įstatymus“) romėnų oratorius Markas Tulijus Ciceronas rašė: salus populi suprema lex esto („aukščiausias įstatymas – žmonių gerovė“ (laisvas vertimas)) ( 20 ). Išties taip pat manau, kad vienas pagrindinių bet kokios valstybinės santvarkos tikslų turėtų būti piliečių gerovės užtikrinimas. Šiuo tikslu valstybei svarbu visiems piliečiams suteikti dideles galimybes naudotis su sveikata susijusiomis paslaugomis, nepaisant galimų piliečių pajamų ir turtinės padėties skirtumų. Iš tiesų daugelyje išsivysčiusių valstybių visuotinė teisė į įvairias visuomenės sveikatos ir medicinos paslaugas nustatyta įstatymais ( 21 ). Čia svarbu prisiminti, kad Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijoje nustatyta, kad „kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą“ (22 straipsnis) ir kad „kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio“ (25 straipsnio 1 dalis). Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnyje „Sveikatos apsauga“ nurodyta: „kiekvienas turi teisę į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir teisę į gydymą nacionalinių teisės aktų ir praktikos nustatyta tvarka“.
47.
Tačiau sistemos, visiems gyventojams suteikiančios dideles galimybes gauti sveikatos priežiūros išmokas, neišvengiamai reiškia didesnes išlaidas visuomenei. Sveikatos priežiūros paslaugų tam tikrų kategorijų asmenims, kaip antai bedarbiams, studentams, vaikams ir besilaukiančioms moterims, išlaidos paprastai dengiamos iš įmokų, kurias sumoka aktyvūs piliečiai, kitaip tariant, iš mokesčių mokėtojų pinigų.
48.
Mano nuomone, reglamento 28 straipsnyje įtvirtinta norma siekiama užtikrinti, kad tos valstybės narės, kurios laikosi dosnesnės politikos šioje srityje, neprivalėtų padengti išmokų natūra išlaidų, kai tas išmokas gauna pensininkai, nemokėję įmokų į savo socialinės apsaugos sistemą arba jų sumokėję labai nedaug.
49.
Tokios sistemos objektyvų neteisingumą, kuris galėtų paskatinti valstybes nares „lenktyniauti“ kuo labiau apribojant teisę į sveikatos apsaugos paslaugas, gerai iliustruoja padėtis, kurioje atsidūrė D. Farrington.
50.
D. Farrington tvirtina, kad Jungtinė Karalystė turėtų būti ta valstybė, kuri pagal reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punktą turi padengti jam Ispanijos teikiamų išmokų natūra išlaidas, nes Jungtinėje Karalystėje jis gyveno nuo 1948 m., kai jam buvo septyneri, iki 1972 m., kai emigravo į Nyderlandus išdirbęs 14 metų. Tai reiškia, kad nemažą savo gyvenimo Jungtinėje Karalystėje dalį D. Farrington galėjo naudotis National Health Service teikiamomis paslaugomis vien dėl to, kad gyveno toje valstybėje. O Nyderlanduose D. Farrington dirbo visus 32 metus, kuriuos ten pragyveno (nuo 1972 m. iki 2004 m.). Galima daryti prielaidą, kad D. Farrington kur kas daugiau įmokų sumokėjo ne į Jungtinės Karalystės, o į Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą – bent jau taip būtų daugelio žmonių, esančių panašioje situacijoje, atveju. Todėl nematau jokios priežasties, kodėl Jungtinė Karalystė, o ne Nyderlandai turėtų finansuoti išmokas natūra, kurias D. Farrington, išėjęs į pensiją, turi teisę gauti savo naujojoje gyvenamosios vietos valstybėje.
51.
Šis pavyzdys rodo, kad apeliantų pagrindinėje byloje siūlomas 28 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimas negali būti teisingas. Iš esmės nagrinėjamos sąvokos aiškinimas siejant ją tik su socialinės apsaugos teisės aktų nuostatomis dėl motinystės ir ligos panaikintų ryšį tarp valstybės surenkamų įmokų ir jos teikiamų išmokų, o šis ryšys yra visų socialinės apsaugos sistemų pagrindas. Kaip teisingai pažymi Komisija, tai lemtų netolygų finansinės naštos pasiskirstymą tarp įvairių valstybių narių ir, norėčiau pridurti, galėtų pakenkti kai kurių socialinės apsaugos sistemų stabilumui.
52.
Kaip pažymi apeliantai pagrindinėje byloje, jų pateiktas nagrinėjamos sąvokos aiškinimas pagrįstas 2011 m. gruodžio 14 d. Švedijos aukščiausiojo administracinio teismo sprendimu ( 22 ) byloje, kurioje nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo panašios į pagrindinės bylos faktines aplinkybes. Toje byloje Aukščiausiasis administracinis teismas konstatavo, kad reglamento 28 straipsnis, esantis reglamento III antraštinės dalies 1 skyriuje „Liga ir motinystė“, yra nuostata, leidžianti nukrypti nuo II antraštinės dalies 13 straipsnyje išdėstytų bendrųjų nuostatų dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, ir padarė išvadą, kad sąvoka „teisės aktai“ aiškintina kaip reiškianti socialinės apsaugos teisės aktus, susijusius su motinyste ir liga
53.
28 straipsnis išties yra reglamento III antraštinės dalies 1 skyriuje „Liga ir motinystė“. Tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjama nuostata susijusi tik su teisės aktais dėl ligos ir motinystės. Kaip pažymėjo Švedijos vyriausybė, skyriaus pavadinime tik nurodytos išmokų rūšys, kurioms taikomos skyriuje numatytos taisyklės, nukrypstant nuo bendrųjų reglamento II antraštinėje dalyje nurodytų taisyklių ( 23 ).
54.
Apeliantų pagrindinėje byloje argumentų, pagrįstų 1 skyriaus antrašte, silpnumas išryškėja, kai ši antraštė skaitoma atsižvelgiant į visos III antraštinės dalies antraštę („Specialios nuostatos, susijusios su įvairiomis išmokų rūšimis“) ir su tolesnių tos antraštinės dalies skyrių antraštėmis, kurios visos nurodo atitinkamų išmokų kategorijas ( 24 ).
55.
Antra, mano siūlomas nagrinėjamos sąvokos išaiškinimas lemia kolizinę normą, kuri, kaip teisingai nurodo Jungtinė Karalystė, yra gana paprastai taikoma ir lemia teisiškai apibrėžtus rezultatus ( 25 ). Laikotarpiai, per kuriuose pensininkui kaupėsi pensija kiekvienoje valstybėje narėje, yra registruojami ir tikrai žinomi kiekvienos valstybės narės kompetentingoms institucijoms.
56.
O šios išvados 24 punkte nurodytas reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimas, kuriam pritaria CVZ bei Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės, atrodo, sukelia dar daugiau netikrumo. Kadangi tam tikros socialinės apsaugos sritys dažnai taikytinos visiems valstybės narės gyventojams, pagrindinis reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo kriterijus paprastai yra asmens gyvenimo toje valstybėje trukmė. Tačiau, kaip kai kurios vyriausybės turėjo pripažinti per posėdį, šią informaciją ne visada galima iškart patikrinti ir ji ne visada patikima. Nors laikotarpiai, per kuriuos pilietis mokėjo pensijų draudimo įmokas, yra tinkamai registruojami ir lengvai patikrinami, to negalima pasakyti apie laikotarpius, per kuriuos piliečiams taikytinos kitos socialinės apsaugos sritys.
57.
Be to, net Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės tvirtina, kad 28 straipsnio 2 dalies b punktu siekiama užtikrinti, kad išmokų natūra išlaidas turėtų padengti būtent valstybė, kurios teritorijoje pensininkas dirbo ilgiausiai, todėl tikriausiai sumokėjo daugiausia įmokų. Vis dėlto šių vyriausybių pasiūlytas minėtos nuostatos aiškinimas, atrodo, neužtikrina, kad šis tikslas bus visada pasiektas. Tiesą sakant, toks aiškinimas reiškia, kad taikant reglamento 28 straipsnį taip pat būtų atsižvelgta į visą laikotarpį, per kurį piliečiui buvo taikytini vienos socialinės apsaugos srities teisės aktai. Būtų visiškai nesvarbu, ar per tam tikrą laikotarpį pilietis buvo, pavyzdžiui, tik vaikas, turintis teisę naudotis visuotinai prieinamomis valstybėje narėje teikiamomis sveikatos paslaugomis, ar darbuotojas, mokantis visas nustatytas įmokas. Išties laiko veiksnys būtų vienintelis reikšmingas parametras taikant reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punktą.
58.
Man atrodo, kad toks 28 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimas nebūtų teisingas. Dėl tokio aiškinimo vėl kiltų pavojus, kad nepagrįstai didelė našta teks toms valstybėms narėms, kurios užtikrina savo gyventojams kokios nors formos socialinę pagalbą, nepaisant to, ar piliečiai užsiima ekonomine veikla ir ar jie moka įmokas į esamą socialinės apsaugos sistemą.
59.
Kaip buvo paaiškinta šios išvados 50–51 punktuose, toks rezultatas, man regis, būtų ne tik neteisingas valstybių narių, turinčių dosnesnes socialinės apsaugos sistemas, atžvilgiu, bet ir galbūt žalingas šių sistemų finansiniam stabilumui.
60.
Tiesa, 1 straipsnio, kuriame pateikiamos reglamente vartojamų sąvokų apibrėžtys, j punkte nurodyta, kad „teisės aktai“ reiškia „kiekvienos atskiros valstybės narės statutus, reglamentus ir kitas nuostatas bei visas kitas įgyvendinimo priemones, esamas ar būsimas, susijusias su socialinės apsaugos sritimis ir sistemomis, kurioms taikomas 4 straipsnio 1 ir 2 dalis [taikomos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys,] arba su tomis specialiomis, nesusijusiomis su įmokų mokėjimu, išmokomis, kurioms taikomas [taikoma] 4 straipsnio 2a dalis“. Atsižvelgiant į tai, atrodytų, kad nagrinėjama sąvoka turėtų būti aiškinama plačiai.
61.
Tačiau nemanau, kad šis argumentas yra įtikinamas. Mano nuomone, 1 straipsnyje pateikta apibrėžtis privalo būti visaapimanti tiek, kiek ji taikytina viso reglamento atžvilgiu. Plati sąvokos „teisės aktai“ apibrėžtis suderinama su ES teisės aktų leidėjų tikslu užtikrinti vienodą reglamento taikymą visose valstybėse narėse, nepaisant jų socialinės apsaugos sistemų įvairovės. Tuo pačiu metu 1 straipsnyje pateikta apibrėžtis nubrėžia ribas ir nurodo, ko negalima laikyti socialinės apsaugos teisės aktais (pavyzdžiui, kolektyvinių sutarčių ar specialių sistemų savarankiškai dirbantiems asmenims, kurių sukūrimas paliekamas suinteresuotųjų asmenų iniciatyvai).
62.
Tai nereiškia, kad kiekvienu atveju, kai sąvoka pavartota reglamente, ji visada turi būti suprantama vadovaujantis 1 straipsnyje pateikta apibrėžtimi ( 26 ). Kai kurios reglamento nuostatos gali dar labiau apriboti sąvokos „teisės aktai“ reikšmę taip, kad ji būtų susijusi tik su tam tikrų sričių teisės aktais.
63.
Būtent taip ir yra reglamento 28 straipsnio atveju. Man regis, 28 straipsnio 2 dalies b punkte pavartota sąvoka „teisės aktai“ neturėtų būti nagrinėjama ją išėmus iš visos nuostatos konteksto. Pažymėtina, kad 28 straipsnio 1 dalyje minimas „pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus, arba turintis teisę gauti pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus“. Tuomet 2 dalies įžanginėje pastraipoje, darant nuorodą į 1 dalį, nurodoma, kad ji taikytina tik tais atvejais, kurie reglamentuojami 1 dalimi ( 27 ).
64.
Taigi atidžiai perskaičius 28 straipsnį paaiškėja, kad šiuo atveju svarbūs teisės aktai, pagal kuriuos asmuo turi teisę gauti pensiją, o ne teisės aktai, susiję su visomis socialinės apsaugos sistemos sritimis.
65.
Trečia, galiausiai atrodo, jog mano pasiūlytą nagrinėjamos sąvokos aiškinimą patvirtina dar dvi teisinės nuostatos.
66.
Visų pirma reglamento 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „valstybės narės įstaiga, atsakinga už pensijos mokėjimą, kuriai galiojančiais teisės aktais nustatyti atskaitymai iš pensijų įmokoms ligos ir motinystės išmokų draudimui, turi teisę atlikti tuos atskaitymus iš tokios įstaigos mokamų pensijų, tiek, kiek tų išmokų išlaidas padengia minėtos valstybės narės įstaiga“.
67.
Ši nuostata patvirtina mintį, kad būtent už pensijos mokėjimą atsakinga valstybė narė turi padengti ir išmokų natūra, kurias teikia pensininko gyvenamosios vietos valstybė, išlaidas. Tai paaiškina, kodėl tokia valstybė narė gali atlikti atskaitymus iš pensininkui mokėtinos pensijos. Pažymėtina, kad Sprendime Rundgren Teisingumo Teismas paaiškino, jog 33 straipsnyje pavartota sąvoka „mokama“ reiškia, kad pensija turi būti faktiškai mokama pensininkui ir kad hipotetinės kompetencijos mokėti pensiją nepakanka, kad kompetentinga institucija atliktų kokius nors atskaitymus ( 28 ).
68.
Antra, 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką ( 29 ), 95 straipsnis „Išmokų natūra, kurios mokamos pagal ligos ir motinystės draudimą pensininkams ir jų šeimos nariams, negyvenantiems valstybėje narėje, pagal kurios teisės aktus jie gauna pensiją ir turi teisę gauti išmokas, kompensavimas“ taip pat atrodo svarbus. Sprendime van der Duin Teisingumo Teismas dėl minėtos nuostatos konstatavo, kad „remiantis 28 straipsniu suteiktų išmokų sumą gyvenamosios vietos institucijai iš esmės kompensuoja pensiją mokėti privalančios valstybės kompetentinga institucija“ ( 30 ).
69.
Jei vadovautumėmės apeliantų pagrindinėje byloje pateiktu reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimu arba CVZ siūlomu aiškinimu, šios dvi nuostatos prarastų savo raison d’être: negalima būtų atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais išmokų natūra išlaidas turėtų padengti valstybė narė, kuri pensininkui nemoka jokios pensijos. Akivaizdu, kad tokiais atvejais negalimi jokie atskaitymai iš pensijos ar kompensacijos iš institucijos, kuri turi mokėti pensiją.
70.
Dėl nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad nagrinėjama sąvoka susijusi su teisės aktais dėl pensijų.
71.
Padarius šią išvadą, reikia išnagrinėti dar vieną klausimą. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Centrale Raad van Beroep faktiškai klausia, į kokias pensijų draudimo rūšis reikia atsižvelgti reglamento 28 straipsnį taikant tokiu atveju kaip šis.
72.
Laikausi požiūrio, kad reglamento 28 straipsnio tekstas šiuo atžvilgiu aiškintinas, pirma, plačiai, antra, remiantis atitinkamais nacionalinės teisės aktais.
73.
Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, kad reglamento tekste nėra nieko, kas galėtų sudaryti įspūdį, kad ši nuostata aiškintina siaurai. Priešingai, frazė „kurios teisės aktai pensininkui buvo taikomi“ tikriausiai specialiai suformuluota siekiant kuo platesnės prasmės.
74.
Tiesą sakant, Sprendime Rundgren Teisingumo Teismas nurodė, kad „Reglamento 1408/71 28a straipsnyje pavartota sąvoka „pensija“ reiškia ir pensiją, skiriamą remiantis gyvenamąja vieta ir susidedančią visų pirma iš neįgalumo ir senatvės išmokų , ir pensiją, skiriamą remiantis apmokamo darbo pagrindu “ ( 31 ). Manau, kad tokia sąvoka taip pat aiškintina ir remiantis reglamento 28 straipsniu.
75.
Be to, nors reglamento 28 straipsnio versijoje anglų kalba vartojama sąvoka „pensions payable“, kitose kalbinėse teisės akto versijose pateikiamos kitokios formuluotės. Pavyzdžiui, 28 straipsnio antraštėje danų kalba vartojama formuluotė „ret til pension eller rente“, olandų – „Pensioenen of renten“, prancūzų – „pensions ou rentes dues“, italų – „pensioni o rendite dovute“, portugalų – „pensões ou rendas devidas“, ispanų – „pensiones o rentas debidas“ ( 32 ). Šis palyginimas rodo, kad platus 28 straipsnio taikymo srities aiškinimas būtų teisingas.
76.
Trumpai tariant, nėra jokių požymių, kad ES teisės aktų leidėjai norėjo 28 straipsnio taikymo sritį apriboti įtraukiant tik tam tikras pensijų rūšis ar konkrečius pensijų draudimo laikotarpius, pavyzdžiui, tik senatvės pensijas ar pensijas, sukauptas per asmens darbingo gyvenimo laikotarpį. Nematau ir jokios priežasties, kodėl reikėtų neatsižvelgti į laikotarpius, per kuriuos pensininkas mokėjo įmokas vienoje valstybėje narėje pagal savanoriško draudimo sistemą, jei tai numatyta nacionalinės teisės aktais.
77.
Be to, jei skirtingos pensijos rūšys ar skirtingi pensijų draudimo laikotarpiai būtų traktuojami skirtingai, tai dar labiau padidintų reglamento 28 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyto kriterijaus sudėtingumą ir neapibrėžtumą.
78.
Dėl antrojo aspekto norėčiau priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra pareiškęs, jog iš esmės pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punktą draudimo laikotarpiams nustatyti taikomos sąlygos apibrėžiamos tik valstybės narės teisės aktuose, pagal kuriuos šie laikotarpiai buvo įgyti ( 33 ).
79.
Tai, kad iš esmės 28 straipsniu šis klausimas nukreipiamas į atitinkamus nacionalinės teisės aktus, man atrodo suderinama su faktu, jog reglamentas paremtas dabartiniu SESV 48 straipsniu (anksčiau – EEB sutarties 51 straipsnis). Kaip šiuo klausimu ne kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, „kadangi SESV 48 straipsnyje numatytas valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne derinimas [suderinimas], ši teisės nuostata neturi įtakos materialiesiems ir procedūriniams atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumams ir dėl to prie jų prisijungusių asmenų teisėms [skirtumams, taigi ir pagal šias sistemas apdraustų asmenų teisėms]“ ( 34 ).
80.
Dėl šios priežasties darau išvadą, kad sąvoką „pensijos“ reikia suprasti plačiai ir pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus, įtraukiant, kai reikia, pensijas, kurias valstybė narė turi mokėti savanoriškų įmokų pagrindu.
V – Išvada
81.
Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 28 straipsnio 2 dalies b punkte pavartota frazė „teisės aktai, [kurie] pensininkui buvo taikomi ilgiausią laiką“, reiškia teisės aktus dėl pensijų. Sąvoką „pensijos“ reikia suprasti plačiai ir pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus, įtraukiant, kai reikia, pensijas, kurias valstybė narė turi mokėti savanoriškų įmokų pagrindu.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (toliau – reglamentas) (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35).
( 3 ) Reglamento preambulės šešta konstatuojamoji dalis.
( 4 ) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72) reglamentas buvo nuo 2010 m. gegužės 1 d. panaikintas ir pakeistas, kai, įsigaliojus 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 987/2009, nustatančiam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), pradėjo galioti reglamentas.
( 5 ) Iki 2006 m. sausio 1 d. reglamento VI priedo Q antraštės (Nyderlandai) 1 punkto a papunktyje buvo nustatyta: „Kalbant apie teisę į išmokas natūra pagal Nyderlandų teisės aktus, asmenys turintys teisę į išmokas natūra, – tai asmenys, kurie apdrausti arba bendrai apdrausti pagal Nyderlandų įstatyme dėl ligonių kasų numatytą draudimo sistemą, siekiant įgyvendinti III antraštinės dalies 1 skyrių“.
( 6 ) Nagrinėjamu laikotarpiu reglamento VI priedo R antraštės (Nyderlandai) 1 punkto a papunktyje nustatyta: „Teisių į išmokas natūra pagal Nyderlandų teisės aktus atžvilgiu, įgyvendinant šio reglamento III antraštinės dalies 1 ir 4 skyrius, teisę į išmokas natūra įgiję asmenys reiškia: i) asmenis, kurie pagal [ZVW] 2 straipsnį privalo sudaryti draudimo sutartį su sveikatos draudiku, ir ii) jei jie nepatenka į i papunkčio taikymo sritį, asmenis, gyvenančius kitoje valstybėje narėje ir pagal reglamentą įgijusius teisę į sveikatos priežiūrą savo gyvenamosios vietos valstybėje, kurių išlaidas padengia Nyderlandai“.
( 7 ) 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas (C-389/99, Rink. p. I-3731).
( 8 ) 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Nikula (C-50/05, Rink. p. I-7029, 20 punktas) ir 2011 m. kovo 3 d. Sprendimas Tomaszewska (C-440/09, Rink. p. I-1033, 28 punktas).
( 9 ) 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas van Delft ir kt. (C-345/09, Rink. p. I-9879, 99 ir 100 punktai) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas von Chamier-Glisczinski (C-208/07, Rink. p. I-6095, 84 ir 85 punktai).
( 10 ) 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Lujten (60/85, Rink. p. 2365, 14 punktas) ir 1989 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Agegate (C-3/87, Rink. p. I-4459, 27 punktas).
( 11 ) 1986 m. birželio 12 d. Sprendimas Ten Holder (302/84, Rink. p. 1821, 21 punktas).
( 12 ) Šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 29 d. Sprendimą Aldewereld (C-60/93, Rink. p. I-2991, 16–20 punktai) ir minėto Sprendimo van Delft ir kt. 52 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką.
( 13 ) 1982 m. gegužės 27 d. Sprendimas Aubin (227/81, Rink. p. 1991, 11 punktas).
( 14 ) Minėto Sprendimo Rundgren 44 ir 45 punktai.
( 15 ) Ten pat.
( 16 ) Sprendimo Rundgren 46 ir 47 punktai.
( 17 ) Sprendimo Van Delft ir kt.79 punktas.
( 18 ) Šiuo principu, kaip nurodyta reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkte, pagrįstas visas reglamentas: „vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje“.
( 19 ) Šiuo klausimu generalinis advokatas M. Poiares Maduro savo išvados byloje Nikula 11 punkte nurodė: „būtina, kiek tai įmanoma, įvertinti išmokų, mokamų valstybėje, kurioje suinteresuotasis asmuo vykdė veiklą, dėl kurios jis įgijo teisę į pensiją, išlaidas“. [„būtina, kiek tai įmanoma, užtikrinti, kad teikiamų išmokų išlaidas padengtų būtent ta valstybė, kurioje suinteresuotasis asmuo vykdė veiklą, dėl kurios jis įgijo teisę gauti pensiją“.]
( 20 ) III knyga, III dalis, VIII skyrius.
( 21 ) Neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) priimtas federalinis įstatymas, kuriuo siekiama, kad sveikatos draudimą turėtų didesnė JAV piliečių dalis. Žr. Pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą (Patient Protection and Affordable Care Act, PPACA), žiniasklaidoje dažniausiai vadinamą „Obamacare“, kurį prezidentas B. Obama pasirašė 2010 m. kovo 23 d.2012 m. birželio 28 d. byloje National Federation of Independent Business prieš Sebelius (567 U.S. – (2012)) JAV Aukščiausiasis Teismas (Supreme Court) patvirtino didžiosios įstatymo dalies konstitucingumą.
( 22 ) Wehmeyer (bylos Nr. 4381‑10).
( 23 ) Iš tikrųjų generalinio advokato S. Alber išvados byloje Rundgren 48 punkte teigiama, kad iš reglamento 28 ir 28a straipsnių konteksto galima spręsti, kad jie susiję su pensijomis.
( 24 ) 2 skyrius „Invalidumas“, 3 skyrius „Senatvė ir mirtis (pensijos)“, 4 skyrius „Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos“, 5 skyrius „Išmokos mirties atveju“, 6 skyrius „Bedarbio išmokos“, 7 skyrius „Išmokos šeimai“, 8 skyrius „Išmokos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams“.
( 25 ) Išties Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad remiantis reglamentu taikytinos sistemos turi būti nuspėjamos, kad būtų laikomasi teisinio tikrumo principo. Žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimą Banks (C-178/97, Rink. p. I-2005, 4 punktas) ir 2005 m. vasario 24 d. generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje van Pommeren-Bourgondiën (C-227/03, Rink. p. I-6101, 45 punktas).
( 26 ) Kaip pažymėjau savo 2013 m. gegužės 29 d. išvadoje byloje Brey (byla C‑140/12, tebenagrinėjama Teisingumo Teisme, 34 punktas), bendrai imant, visada pageidautina, kad tos pačios ES teisės sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nes tai suteikia daugiau teisinio tikrumo. Tačiau vienodas aiškinimas ne visada praktiškai įmanomas.
( 27 ) Reglamento 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Tais atvejais, kai taikoma 1 dalis “.
( 28 ) Minėto Sprendimo Rundgren 47–50 punktai.
( 29 ) OL L 74, p. 1 ; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83.
( 30 ) 2003 m. liepos 3 d. Sprendimas van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen (C-156/01, Rink. p. I-7045, 44 punktas).
( 31 ) Minėto Sprendimo Rundgren 39 punktas.
( 32 ) Tačiau kai kurios kalbinės versijos artimesnės angliškam tekstui: versijoje estų kalba minima „makstavad pensionid“, suomių – „maksettavat eläkkeet“, vokiečių –„Rentenanspruch“, švedų – „Rätt till pensioner“.
( 33 ) Žr., be kita ko, minėto Sprendimo Tomaszewska 26 punktą ir 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimą Mulders (C‑548/11, 37 punktas).
( 34 ) Žr., be kita ko, 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą Jeltes ir kt. (C‑443/11, 43 punktas), minėto Sprendimo von Chamier-Glisczinski 84 punktą ir 1986 m. sausio 15 d. Sprendimą Pinna (41/84, Rink. p. 1, 20 punktas).
Full & Egal Universal Law Academy