EUR-Lex -  62012CC0399 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2014 m. balandžio 29 d. ( 1 )

Byla C‑399/12

Vokietijos Federacinė Respublika

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

(Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinys dėl panaikinimo)

„Tarptautinės organizacijos — Sutarties sudarymo tvarka — Pozicijos, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, nustatymas — Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos rezoliucijos — SESV 218 straipsnio 9 dalis — Valstybių narių susitarimai — Teisinė galia — Analogija“

1. 

Bėgant laikui Europos Sąjunga tapo gerbiamu tarptautinių organizacijų subjektu ( 2 ). Viena iš šiuo atžvilgiu reikšmingų Sutarčių nuostatų yra SESV 218 straipsnio 9 dalis, kurioje numatytas procesinis teisinis pagrindas nustatyti poziciją, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus. Šiame ieškinyje dėl panaikinimo keliamas klausimas, ar ši nuostata turi būti taikoma tuo atveju, kai organizacijai priklauso kai kurios Sąjungos valstybės narės, bet ne pati Sąjunga, ir kai tai yra organizacija, kuri iš esmės skelbia „rekomendacijas“.

2. 

Teisinis ginčas kilo dėl Sąjungos ir valstybių narių nuomonių suderinimo, kalbant apie veiklą Tarptautinėje vynuogių ir vyno organizacijoje (toliau – OIV); tai yra tarpvyriausybinė organizacija, veikianti vynuogių ir vyno, vyno gėrimų, valgomųjų vynuogių, razinų ir kitų jų produktų srityje. Jai priklauso nemažai Sąjungos valstybių narių, tačiau pati Sąjunga nėra jos narė. 2012 m. birželio 18 d. Taryba, remdamasi SESV 43 straipsniu, taikomu kartu su 218 straipsnio 9 dalimi, kvalifikuotąja balsų dauguma pirmą kartą priėmė sprendimą, juo dėl tam tikrų OIV rezoliucijų nustatoma pozicija, kurios turi būti laikomasi Sąjungos vardu. Vokietijos Federacinė Respublika, balsavusi prieš sprendimą ir dėl savo pozicijos pateikusi į protokolą įtrauktą pareiškimą, pareiškė nagrinėjamą ieškinį dėl panaikinimo.

3. 

Teisiniams klausimams, kuriuos reikia išspręsti šioje byloje, tenka didelė reikšmė ne tik kalbant apie konkrečias šios bylos aplinkybes, bet ir apie Sąjungos ir valstybių narių santykį išorės veiksmų srityje. Jau vien dėl istorinių tarptautinės teisės priežasčių daugelyje tarptautinių organizacijų dalyvauja Sąjungos valstybės narės, bet ne pati Sąjunga. Dažnai taip yra ir tuomet, kai atitinkama organizacija veikia Sąjungos kompetencijos srityje. Tokiems atvejams Teisingumo Teismas šioje byloje gali pateikti paaiškinimų, kurie gali būti svarbūs ateityje.

I – Teisinis pagrindas

A – Tarptautinė teisė

4.

Tokia, kokia yra dabar, OIV buvo įsteigta 2001 m. balandžio 3 d. sutartimi; ja įsteigta Tarptautinė vynuogių ir vyno organizacija (O.I.V.) (toliau – OIV sutartis) ( 3 ), pakeitusi 1924 m. įsteigtą Tarptautinę vynuogių ir vyno tarnybą ( 4 ).

5.

Vienas iš OIV tikslų yra „prisidėti tarptautiniu mastu derinant esamus standartus ir metodus ir prireikus – rengiant naujus tarptautinius standartus, kad būtų pagerinti vyno produktų gamybos ir prekybos sąlygas ir atsižvelgta į vartotojų interesus“ (OIV sutarties 2 straipsnio 1 dalies c punktas). (Neoficialus vertimas.)

6.

Kaip nustatyta OIV sutarties 2 straipsnio 2 dalies b punkte, siekdama šių tikslų OIV, be kita ko, vykdo ir šiuos uždavinius:

„Rengia ir formuluoja rekomendacijas ir kartu su savo nariais tikrina, kaip jos taikomos, be kita ko, šiose srityse:

i)

vyno gamybos sąlygos;

ii)

vynininkystės metodai;

iii)

produktų apibrėžimas ir (arba) aprašymas, etiketės ir pateikimo į rinką sąlygos;

iv)

vynuogių produktų tyrimo ir vertinimo metodai.“ (Neoficialus vertimas.)

7.

OIV sutarties 8 straipsnis išdėstytas taip ( 5 ):

„Tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija tam tikromis sąlygomis, kurias kiekvienu konkrečiu atveju Vykdomojo Komiteto siūlymu nustato Generalinė Asamblėja, gali dalyvauti O.I.V. veikloje arba tapti O.I.V. nare ir prisidėti prie organizacijos finansavimo.“ (Neoficialus vertimas.)

B – Sąjungos teisė

1. Pirminė teisė

8.

ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmu sakinyje numatyta:

„Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.“

9.

SESV 218 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeidžiant 207 straipsnyje nustatytų konkrečių nuostatų, derybos dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų vedamos ir jie sudaromi toliau išdėstyta tvarka.

9.   Taryba, remdamasi Komisijos ar Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo sustabdomas susitarimo taikymas ir nustatomos pozicijos, kurios Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, išskyrus aktus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą.

11.   Valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Sutarčių nuostatomis.

“

2. Antrinė teisė

10.

2008 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Tarybos reglamentu Nr. 479/2008 ( 6 ) antrinėje teisėje pirmą kartą ( 7 ) buvo įvestos dinaminės nuorodos į OIV rezoliucijas. Tarybos reglamentu Nr. 491/2009 ( 8 ) šios bendro vyno rinkos organizavimo normos buvo įtrauktos į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007 (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) ( 9 ).

11.

Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 120f straipsnis išdėstytas taip:

„Komisija, leisdama naudoti vynininkystės metodus 195 straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka:

a)

remiasi Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos (toliau – OIV) rekomenduojamais ir paskelbtais vynininkystės metodais, taip pat dar neleidžiamų vynininkystės metodų eksperimentinio naudojimo rezultatais .“

12.

Šio reglamento 120g straipsnyje nustatyta:

„Vyno sektoriaus produktų sudėties nustatymo analizės metodai ir taisyklės, pagal kurias galima nustatyti, ar šiems produktams buvo naudojami leidžiamų vynininkystės metodų neatitinkantys procesai, yra OIV rekomenduojami ir paskelbti metodai ir taisyklės.

Jeigu nėra OIV rekomenduojamų ir paskelbtų metodų ir taisyklių, atitinkamus metodus ir taisykles priima Komisija 195 straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka.

Kol bus priimtos tokios taisyklės, naudojami tokie metodai ir taisyklės, kuriuos leidžia naudoti atitinkama valstybė narė.“

13.

To paties reglamento 158a straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Išskyrus atvejus, kai pagal Sutarties 300 straipsnį sudarytuose susitarimuose nurodyta kitaip, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti produktai gaminami laikantis OIV rekomenduojamų ir paskelbtų arba Bendrijos pagal šį reglamentą ir jo įgyvendinimo priemones patvirtintų vynininkystės metodų.“

14.

Reglamento Nr. 606/2009 ( 10 ) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu taikant vynininkystės metodus naudojamų medžiagų grynumo ir identifikavimo specifikacijos nenustatytos Komisijos direktyvoje 2008/84/EB, Reglamento (EB) Nr. 479/2008 32 straipsnio antros pastraipos e punkte minimomis specifikacijomis laikomos specifikacijos, nustatytos ir skelbiamos Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos Tarptautiniame vynininkystės kodekse.“ ( 11 )

15.

Reglamento Nr. 606/2009 15 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Komisija Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje skelbia sąrašą ir aprašymą Reglamento (EB) Nr. 479/2008 [dabar – Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 120g straipsnio 1 dalis] 31 straipsnio pirmoje pastraipoje minimų analizės metodų, aprašytų OIV Tarptautinių vyno ir misos analizės metodų rinkinyje ir taikomų kontroliuojant Bendrijos vynininkystės produktų gamybos taisyklėse nustatytų apribojimų ir reikalavimų laikymąsi.“ ( 12 )

II – Bylos dalykas, procesas ir prašymai

16.

2012 m. birželio 18 d. Taryba kvalifikuotąja balsų dauguma priėmė sprendimą nustatyti poziciją, jos Sąjungos vardu turės būti laikomasi dėl tam tikrų rezoliucijų, už kurias turi būti balsuojama Tarptautinėje vynuogių ir vyno organizacijoje (OIV) ( 13 ). Sprendimas buvo grindžiamas SESV 43 straipsniu, taikomu kartu su 218 straipsnio 9 dalimi.

17.

2012 m. rugpjūčio 28 d. Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo. Vokietija mano, kad sprendimo procesinis teisinis pagrindas negalėjo būti SESV 218 straipsnio 9 dalis. Kito procesinio teisinio pagrindo šiam sprendimui, jos nuomone, nėra.

18.

Čekijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika ir Slovakijos Respublika įstojo į bylą Vokietijos Federacinės Respublikos pusėje, o Komisija – Tarybos pusėje.

19.

Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma jos pusėje į bylą įstojusių valstybių narių, prašo:

—

panaikinti 2012 m. birželio 18 d. Tarybos sprendimą,

—

priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

20.

Taryba, palaikoma Komisijos, prašo:

—

atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,

—

tam atvejui, jei teismas nuspręstų sprendimą panaikinti, nustatyti, kad jo padariniai galioja,

—

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

21.

Pasibaigus rašytinei proceso daliai, ieškinys buvo nagrinėtas 2013 m. lapkričio 26 d. surengtame posėdyje. Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei taip pat buvo leista įstoti į bylą Vokietijos Federacinės Respublikos pusėje.

III – Šalių argumentai

22.

Vokietijos Federacinė Respublika ieškinį dėl panaikinimo grindžia vieninteliu pagrindu: ji mano, kad Taryba neturėjo teisės grįsti nagrinėjamo sprendimo SESV 218 straipsnio 9 dalimi, kaip procesiniu teisiniu pagrindu. Vokietija iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju ši nuostata negali būti taikoma dėl dviejų priežasčių. Pirma, pagal savo tekstą, sistemą, genezę ir funkciją ji taikoma ne valstybių narių sutartims, o tik pačios Sąjungos tarptautinėms sutartims ir negali būti taikoma pagal analogiją. Jos nuomone, valstybių narių veiksmai tarptautinių organizacijų organuose, įsteigtuose valstybių narių tarptautinėmis sutartimis, koordinuojami vadovaujantis lojalaus bendradarbiavimo principu, numatytu ESS 4 straipsnio 3 dalyje ( 14 ). Antra, kaip teigia Vokietija, SESV 218 straipsnio 9 dalis gali būti taikoma tik tuo atveju, jei priimamas „teisinę galią turintis aktas“, o tai, Vokietijos Federacinės Respublikos manymu, reiškia, kad atitinkamas aktas turi būti privalomas pagal tarptautinę teisę. OIV rezoliucijų atveju taip nėra. Vokietija taip pat pažymi, kad nuostatos taikymas neatitinka OIV techninio pobūdžio, be to, užtikrina ne tokį veiksmingą Sąjungos interesų atstovavimą.

23.

Taryba, priešingai, mano, kad SESV 218 straipsnio 9 dalis gali būti taikoma. Šią nuomonę ji iš esmės grindžia tuo, kad ši nuostata Sąjungos kompetencijai priskiriamais klausimais taip pat leidžia nustatyti poziciją, kurios turi būti laikomasi tarptautinėse organizacijose, kuriose dalyvauja tik valstybės narės, bet ne pati Sąjunga. Dėl OIV rezoliucijų, su kuriomis susijęs šioje byloje nagrinėjamas sprendimas, Taryba, priešingai nei Vokietijos Federacinė Respublika, mano, kad jos priskiriamos išimtinei Sąjungos kompetencijai. Kalbant apie aktų „teisinę galią“, Taryba (pažymėdama, kad rezoliucijos, nors ir būdamos tik rekomendacijos, turi tam tikrą poveikį tarptautinės teisės požiūriu) pirmiausia laikosi nuomonės, kad rezoliucijų perėmimas į Sąjungos teisę vadovaujantis Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 158a straipsnio 2 dalimi, 120f straipsnio a punktu bei 120g straipsniu užtikrina pakankamą teisinę galią.

24.

Čekijos Respublika iš esmės pritaria Vokietijos Federacinės Respublikos nuomonei ir papildo jos samprotavimus dėl SESV 218 straipsnio 9 dalies aiškinimo. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė laikosi tokios pačios pozicijos ir, be kita ko, pažymi, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie pasidalijamąją, o ne apie išimtinę Sąjungos kompetenciją. Tą patį pabrėžia ir Nyderlandai, kurie, be to, argumentuoja, kad 218 straipsnio 9 dalis negali būti teisinis pagrindas dar ir dėl to, jog sprendimo priėmimo momentu nebuvo aišku, dėl kokių rezoliucijų bus balsuojama. Nyderlandų teigimu, sprendimas taip pat nėra motyvuotas, ypač tuo atžvilgiu, kodėl jis yra būtinas, nepaisant to, kad Sąjunga ar kai kurios jos valstybės narės nepriklauso OIV, ir to, kad valstybės narės turi jau 40 metų bendradarbiavimo patirtį šioje OIV ir jos pirmtakės veiklos srityje ( 15 ). Galiausiai Nyderlandai mano, kad Tarybos veiksmai kenkia bendram sutarimui OIV, o kartu ir Sąjungos interesams. Vengrija papildo Vokietijos samprotavimus ir atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Parlamentas, kiek yra žinoma, nebuvo informuotas apie priimtą sprendimą, vadinasi, buvo pažeista SESV 218 straipsnio 10 dalyje numatyta tvarka, ir Teisingumo Teismas ex officio turi į tai atsižvelgti. Austrija taip pat iš esmės pritaria Vokietijos argumentams. Slovakijos Respublika pritaria Vokietijos samprotavimams ir, be kita ko, pažymi, kad SESV 218 straipsnio 9 dalis netgi išimtinės Sąjungos išorės kompetencijos srityje gali būti taikoma tik tuomet, kai įvykdytos joje numatytos sąlygos. Jungtinė Karalystė atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie teisinę galią, su Sąjungos teisės aktų teisiniu poveikiu susijusi teismų praktika nereikšminga, jos manymu, veikiau reikia atsižvelgti į tai, kad SESV 218 straipsnyje reglamentuojamas pagal tarptautinę teisę Sąjungai privalomų sutarčių sudarymas.

25.

Komisija sutinka su Tarybos nuomone. Be to, ji pabrėžia esminę bylos reikšmę: Sąjunga nedalyvauja daugelyje tarptautinių organizacijų, nors jos ir veikia srityse, kurios bent jau iš dalies įeina į Sąjungos kompetenciją. Teismų praktika rodo, kad tokiais atvejais esant išorės santykiams Sąjungos kompetencijos srityje jai atstovauja valstybės narės, gindamos Sąjungos interesus. Komisija ypač pabrėžia Sąjungos kompetencijas ( 16 ). Nagrinėjamu atveju Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją. Taigi valstybėms narėms teisiškai neleidžiama tarptautinėje organizacijoje priimti sprendimų, kurie galėtų pakeisti Sąjungos teisę. Tačiau, kaip teigia Komisija, OIV rezoliucijos kaip tik ir lemtų tokius pakeitimus. Vadinasi, rezoliucijas priimti galima tik prieš tai nustačius bendrą Sąjungos požiūrį, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, o tai, be pozicijos nustatymo, apima ir valstybių narių įgaliojimą išsakyti Sąjungos poziciją jos išimtinės išorės kompetencijos srityje. Tik taip būtų apginti ir OIV nepriklausančių valstybių narių interesai. Juk OIV rezoliucijos joms taip pat daro poveikį, nes jos keičia ES acquis, kuris Sąjungos valstybėms narėms yra privalomas. Kalbėdama apie sisteminį SESV 218 straipsnio 9 dalies aiškinimą Komisija pažymi, kad reikia atsižvelgti į tai, jog ir SESV 218 straipsnio 11 dalis taikoma ne tik pačios Sąjungos susitarimams. Komisija taip pat teigia, kad teisinės galios neturintys aktai yra neformaliai derinami Taryboje, vadovaujantis SESV 16 straipsniu.

IV – Vertinimas

26.

Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės ( 17 ) nesutaria dėl to, ar SESV 218 straipsnio 9 dalį galima laikyti 2012 m. birželio 18 d. Tarybos sprendimo, kuriuo dėl tam tikrų OIV rezoliucijų nustatoma pozicija, kurios turi būti laikomasi Sąjungos vardu, procesiniu teisiniu pagrindu.

27.

Pačios atitinkamos OIV rezoliucijos nėra ginčo dalykas. Joms visoms bylos šalys ir jų pusėje į bylą įstojusios šalys pritarė, OIV už jas balsavo ieškovė ir ją palaikančios bylos šalys.

A – Įvadiniai svarstymai

28.

Prieš pradedant kalbėti apie SESV 218 straipsnio 9 dalies aiškinimą vertėtų išsamiai pristatyti bylos kontekstą ir normos genezę, kuri yra svarbi norint šią normą suprasti. Kartu išnagrinėsiu klausimą, kokią reikšmę šioje byloje turi byla CITES ( 18 ).

1. Bylos kontekstas

29.

OIV, kaip jau minėta, yra tarptautinė organizacija, kuri, be kita ko, priima vyno sektoriui skirtas rekomendacijas, pavyzdžiui, dėl vynininkystės metodų ( 19 ). Rekomendacijos paprastai priimamos kasmet vykstančioje generalinėje asamblėjoje bendru sutarimu ( 20 ).

30.

2012 m. Vokietijos Federacinė Respublika ir dar 19 kitų Sąjungos valstybių narių buvo OIV narės ( 21 ). Pačiai Sąjungai pagal OIV steigimo sutarties 8 straipsnį teisiškai leidžiama tapti OIV nare, tačiau kol kas ji nėra įstojusi į šią organizaciją ir neturi nei stebėtojos, nei kito statuso ( 22 ). Tiesa, Komisija gali svečio teisėmis stebėti OIV ekspertų grupių ir komisijų darbą ir jame dalyvauti ( 23 ).

31.

Iki 2010 m. birželio mėn. Sąjungos valstybės narės, remdamosi ESS 4 straipsnio 3 dalimi, savo poziciją OIV, dalyvaujant Komisijai, derino Tarybos Vyno ir alkoholio darbo grupėje; Komisija bendros pozicijos nesiūlydavo, tiesiog valstybės narės ir Komisija pareikšdavo savo nuomones, o pirmininkaujanti valstybė narė mėgindavo suformuluoti bendrą nuomonę.

32.

Kaip per teismo posėdį pareiškė Vokietija, į OIV ir jos pirmtakių, specializuotų tarptautinių organizacijų, pasižyminčių aukšto lygio moksline ir technine kompetencija, rezoliucijas nuo 1971 m. buvo orientuojamasi priimant teisės aktus Europoje.

33.

Tačiau, kaip jau minėta, Reglamentu Nr. 479/2008 Sąjunga bendro vyno rinkos organizavimo srityje pirmą kartą įvedė dinamines nuorodas į OIV rezoliucijas ( 24 ).

34.

Netrukus, 2008 m. rugsėjo mėn., Komisija rekomendavo Tarybai (aiškiai ir dėl minėtuoju reglamentu įvestų nuorodų į OIV rezoliucijas) įgalioti Komisiją derėtis dėl Europos bendrijos įstojimo į OIV ( 25 ). Tačiau Taryba tokio įgaliojimo nesuteikė, nes nesusidarė reikiama dauguma ( 26 ).

35.

2011 m. gegužės 16 d. Komisija, turėdama galvoje OIV devintąją generalinę asamblėją, pirmą kartą pateikė Tarybai pasiūlymą priimti sprendimą, juo būtų nustatyta bendra pozicija, kurios Sąjungos vardu turėtų būti laikomasi dėl OIV rezoliucijų. Procesinės teisės požiūriu Komisija rėmėsi SESV 218 straipsnio 9 dalimi, t. y. nuostata, kuria Taryba rėmėsi priimdama šioje byloje nagrinėjamą sprendimą. Tačiau Komisijos pasiūlymas nebuvo priimtas. Todėl Komisija nusprendė, kad valstybės narės, nesant Tarybos sprendimo, negali OIV laikytis pozicijos, kuri darytų poveikį Sąjungos acquis, ir pateikė nebaigtinį 14 rezoliucijų, kurių priėmimas, jos manymu, paveiktų šį acquis, projektų sąrašą. Tačiau OIV dalyvaujančios valstybės narės, prieš tai tarpusavyje suderinusios, 2011 m. birželio 24 d. įvykusios OIV generalinės asamblėjos metu bendru sutarimu priėmė nemažai rezoliucijų, tarp jų ir tokių, kurios, Komisijos manymu, darė poveikį Sąjungos acquis. Todėl Komisija prieš atitinkamas valstybes nares, tarp jų ir prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, pradėjo procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 27 ).

36.

2012 m. balandžio 27 d. Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą priimti sprendimą, juo būtų nustatyta bendra pozicija, kurios Sąjungos vardu turėtų būti laikomasi dėl rezoliucijų, planuojamų priimti per 2012 m. birželio 22 d. OIV dešimtąją generalinę asamblėją ( 28 ). Dėl pradėtos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo atsiradusio spaudimo ( 29 ) pasiūlymas, grindžiamas SESV 43 straipsniu, taikomu kartu su 218 straipsnio 9 dalimi, buvo iš dalies pakeistas ir, Vokietijai, Čekijos Respublikai, Austrijai ir Slovakijai nubalsavus prieš, o Liuksemburgui susilaikius, kvalifikuotąja dauguma 2012 m. birželio 11 d. buvo priimtas Specialiajame žemės ūkio komitete, o 2012 m. birželio 18 d. ir Taryboje (Žemės ūkis ir žuvininkystė) ( 30 ). Vokietija, Graikija, Nyderlandai (Vengrija ir Suomija prisijungė prie šio pareiškimo), Rumunija ir Jungtinė Karalystė pateikė tris į protokolą įtrauktus pareiškimus, juose išreiškė abejonių dėl to, ar 218 straipsnio 9 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas ( 31 ).

37.

2012 m. birželio 18 d. Tarybos sprendime, dėl kurio vyksta ginčas, nustatyta bendra Sąjungos pozicija dėl priede išvardytų 27 rezoliucijų projektų dėl vyno sektoriaus produktų sudėties nustatymo analizės metodų, taikant vynininkystės metodus naudojamų medžiagų grynumo ir identifikavimo specifikacijų ir vynininkystės metodų. Tai rezoliucijos, kurios, kaip mano Taryba, įeina į Sąjungos kompetenciją ir turi teisinį poveikį ( 32 ). OIV priklausančios valstybės narės privalo laikytis bendros pozicijos generalinėje asamblėjoje. Atitinkamos valstybės narės, visų pirma suderinusios vietoje, be Tarybos sprendimo, gali pritarti pakeitimams, jei tai nėra rezoliucijų turinio pakeitimai. Tačiau jei pateikiama nauja mokslo ar techninė informacija, galinti turėti įtakos pozicijai, atitinkamos valstybės narės privalo prašyti generalinės asamblėjos atidėti balsavimą, kol, remiantis nauja informacija, bus nustatyta nauja Sąjungos pozicija.

38.

Rezoliucijos, išskyrus vieną ( 33 ), buvo priimtos OIV generalinėje Asamblėjoje, įvykusioje 2012 m. birželio 22 d. Izmire. Prieš tai posėdžiuose, skirtuose Sąjungos pozicijai Izmire suderinti, rezoliucijų projektų pakeitimai buvo įvertinti kaip ne „turinio“ pakeitimai. Dalykinis rezoliucijų turinys buvo priimtinas ir Vokietijos Federacinei Respublikai, ji joms pritarė.

2. Normos genezė

39.

Aptarti nuostatos, kurioje reglamentuojamas pozicijos, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, nustatymas, genezę reikia jau vien dėl šios normos, kaip SESV 218 straipsnio 9 dalies, ypatingos vietos sistemoje. Gali pasirodyti keista, kad nuostata, kurioje reglamentuojamas pozicijos, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, nustatymas, pasirodo straipsnyje, reglamentuojančiame derybų dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų ir jų sudarymo sąlygas. Mano manymu, siekiant suprasti šią normą, dėl kurios taikymo apimties vyksta šis ginčas, reikia pažvelgti į jos kilmę ir į nuostatas, kurias ji pakeitė.

a) EEB sutartis

40.

EEB sutartyje nebuvo nuostatos, kuri būtų atitikusi dabartinę SESV 218 straipsnio 9 dalį. Tiesa, EEB 116 straipsnyje buvo nustatyta: „Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir vėliau ekonominio pobūdžio tarptautinėse organizacijose valstybės narės visais bendrajai rinkai svarbiais klausimais veikia tik bendrai. Dėl šios priežasties Komisija teikia Tarybai pasiūlymus dėl tokių bendrų veiksmų taikymo srities ir įdiegimo, o Taryba savo sprendimą priima kvalifikuota balsų dauguma. “

41.

Kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, ši norma sukūrė pagrindą „bendriems valstybių narių veiksmams tarptautinėse organizacijose , kuriose Bendrija nėra narė“ ( 34 ). Šios taisyklės anuomet reikėjo dar ir todėl, kad tarptautinės organizacijos paprastai kaip nares priima tik valstybes ( 35 ), o tai pagrindinėje Sąjungos kompetencijos srityje – prekybos politikoje – kaip tik galėjo sukelti problemų. Praktikoje ši nuostata buvo taikoma ir kitose srityse, ne tik prekybos politikoje ( 36 ). Be to, atrodo, Teisingumo Teismas buvo įsitikinęs, kad norma turi būti taikoma reguliariau ( 37 ). Valstybės narės, priešingai, laikė šią normą grėsme jų kompetencijoms ( 38 ).

b) Mastrichto sutartis

42.

Mastrichto sutartyje ši nuostata buvo išbraukta ir niekuo nepakeista – BUSP srityje liko tik koordinavimo pareiga tarptautinėse organizacijose ir bendros pozicijos laikymasis ( 39 ). Priežastis, ko gera, buvo valstybių narių manymas, kad pernelyg kišamasi į jų suverenitetą ( 40 ). Sutartyse neliko nuostatos, kurioje būtų aiškiai reglamentuota, kad reikia derinti valstybių narių ir Bendrijos veiksmus tarptautinėse organizacijose.

43.

Tačiau, turint galvoje augančią tarptautinių organizacijų reikšmę daugelyje sričių ir plačias Bendrijos kompetencijas, Bendrijai ir toliau reikėjo bendrauti su tarptautinėmis organizacijomis, dėl to kilo teisinio pagrindo klausimas, tačiau praktikoje jis tapdavo svarbus tik tuomet, kai Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms nepavykdavo susitarti.

44.

Derantis dėl pagal tarptautinę teisę privalomų sprendimų atrodė tinkama taikyti sutarčių sudarymą reglamentuojančias normas. Dar savo Nuomonėje 1/78 Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, vedant derybas tarptautinėse organizacijose, kai šios derybos susijusios su „tarptautinės teisės subjektų prisiimtu privalomu įsipareigojimu“, turi būti taikomos derybas dėl susitarimų ir jų sudarymą reglamentuojančios nuostatos, o ne EEB 116 straipsnis ( 41 ). Nuomonėje 2/92 Teisingumo Teismas nagrinėjo Bendrijos prisijungimą prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) Tarybos trečiojo pakeisto ir papildyto sprendimo dėl nacionalinio režimo ( 42 ). Bendrija nebuvo organizacijos narė. Teisingumo Teismas nusprendė, kad (teisiškai privalomas) sprendimas prilygintinas Bendrijos ir trečiųjų šalių susitarimui. Teismo teigimu, susitarimas, kaip jis suprantamas pagal EB 228 straipsnį, yra „bet koks tarptautinės teisės subjektų prisiimtas privalomas įsipareigojimas“ ( 43 ). Akivaizdžiai manyta, kad tarptautinių organizacijų sprendimų priėmimas prilygsta sutarčių sudarymui ( 44 ).

45.

Iš tiesų taip pat galima konstatuoti, kad, nesant aiškaus teisinio veiksmų tarptautinėse organizacijose koordinavimo šioms organizacijoms priimant teisiškai privalomus sprendimus pagrindo, pradėta remtis pirmiausia EB 113 straipsniu (bendroji prekybos politika) ir EB 228 straipsniu (tarptautinių susitarimų sudarymas) ( 45 ).

c) Amsterdamo sutartis

46.

Tačiau tokia teisinė padėtis neatitiko Sąjungos poreikių išorės santykių srityje. Problemų pirmiausia kėlė mišrūs susitarimai ( 46 ). Derantis dėl Amsterdamo sutarties buvo konstatuota, kad Bendrija, nepaisant egzistuojančio kompetencijų pasidalijimo, turi kalbėti vienu balsu. Tai pirmiausia pasakytina atsižvelgiant į augantį mišrių organų, kurių sprendimai sukelia teisinį poveikį, skaičių ( 47 ). Siekiant išspręsti šią problemą, buvo pasiūlyta papildyti EB 228 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią sutarčių sudarymą ( 48 ).

47.

Derybų rezultatas buvo (pernumeravus ankstesnį EB 228 straipsnį) EB 300 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, ji išdėstyta taip: „Nukrypstant nuo 3 dalyje nustatytų taisyklių, ta pati tvarka taikoma priimant sprendimą sustabdyti susitarimo taikymą ir nustatant Bendrijos vardu priimamas pozicijas institucijoje, sukurtoje 310 straipsniu pagrįstu susitarimu, kai tai institucijai reikia priimti teisinę galią turinčius sprendimus, išskyrus sprendimus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą“.

48.

Ypač reikšminga nuostatos vieta EB sutarties sistemoje: EB 300 straipsnio 1–5 dalyse buvo reglamentuojama tarptautinių sutarčių sudarymo tvarka. Pagal šią tvarką derybų dėl susitarimo etapas (EB 300 straipsnio 1 dalis) skiriamas nuo susitarimo pasirašymo, kurį gali lydėti sprendimas dėl laikinojo taikymo, ir nuo susitarimo sudarymo (EB 300 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa). Europos Parlamento dalyvavimas sutarties sudarymo procedūroje reglamentuojamas 3 dalyje.

49.

EB 300 straipsnio 2 dalies antra pastraipa yra tarp šių sutarčių sudarymą reglamentuojančių nuostatų ir nustato, kad, „nukrypstant nuo 3 dalyje nustatytų taisyklių, ta pati tvarka taikoma“ ir sustabdant susitarimo taikymą, ir nustatant pozicijas institucijose, sukurtose 310 straipsniu pagrįstu susitarimu. Taigi sutarčių sudarymo tvarka (EB 300 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa) – įvedus pataisą dėl Parlamento dalyvavimo – taikoma ir priimant sprendimus institucijose, sukurtose vadovaujantis EB 310 straipsniu, vadinasi, asociacijos sutartimis. Priešingai, nei reikalaujama EB 300 straipsnio 3 dalyje, Parlamentas neįtraukiamas, jis tik nedelsiant ir išsamiai informuojamas, vadovaujantis EB 300 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa. Tai, kad į nuostatos taikymo sritį įeina tik asociacijų tarybų sprendimai, galbūt galima paaiškinti ypatinga asociacijų tarybų sprendimų vieta Sąjungos teisės sistemoje, t. y. tuo, kad jie yra neatskiriama šios sistemos dalis ( 49 ).

50.

Taigi nuostatos tikslas buvo ne tik patikslinti, kaip reikia taikyti sutarčių sudarymą reglamentuojančias nuostatas, bet ir supaprastinti procedūrą ( 50 ), t. y. sukurti įprastai taikomos tvarkos lex specialis; pagal ją būtų nustatomos pozicijos, kurių privalu laikytis asociacijų tarybose, t. y. institucijose, sukurtose susitarimais, kurių susitariančioji šalis pagal apibrėžtį yra Sąjunga (EB 310 straipsnis).

d) Nicos sutartis

51.

Nicos sutartyje buvo palikta tokia pati nuostatos formuluotė, tačiau panaikintas jos taikymo apribojimas – t. y. ją leista taikyti ne tik EB 310 straipsniu pagrįstais susitarimais sukurtose institucijose. Šioje byloje reikšminga EB 300 straipsnio 2 dalies antros pastraipos dalis dabar buvo suformuluota bendrai: „nustatant Bendrijos vardu priimamas pozicijas susitarimu sukurtoje institucijoje“. Taip nuostata nuo šiol buvo taikoma ne tik specifiniams ar vienetiniams susitarimams, kuriais sukuriama institucija ( 51 ).

e) Lisabonos sutartis

52.

Lisabonos sutartyje sutarčių sudarymo – ir bendros pozicijos nustatymo – tvarka buvo reglamentuota SESV 218 straipsnyje. Kartu buvo padaryta įvairių redakcinių pakeitimų. Pavyzdžiui, panaikinta nuoroda į „tą pačią tvarką“ ir įvadinė nuoroda į nukrypimą nuo 3 dalies. Jas pakeitė tvarkos aprašymas. Tačiau esminių turinio pakeitimų nebuvo atlikta. Pirmiausia redakciniais pakeitimais nebuvo pakeistas nuostatos, kaip lex specialis, pobūdis: tai liudija jau vien tas faktas, kad ji ir toliau liko sudedamoji sutarčių sudarymo tvarką reglamentuojančios normos (SESV 218 straipsnis) dalis.

3. Byla CITES

53.

Galiausiai reikia išnagrinėti klausimą, kokią reikšmę šioje byloje turi šalių daug kartų nurodytą byla CITES: pirmiausia, ar joje Teisingumo Teismas jau yra bent jau netiesiogiai išsprendęs šioje byloje keliamus klausimus.

54.

Byla CITES taip pat buvo susijusi su Sąjungos valstybių narių bendros pozicijos nustatymu dėl tarptautinio susitarimo (konkrečiai – CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos 14‑ajame susitikime), prie kurio pati Sąjunga nebuvo prisijungusi. Taryba – kaip ir nagrinėjamu atveju – buvo priėmusi sprendimą, juo buvo nustatyta bendra pozicija, kurios turėjo būti laikomasi konferencijos susitikime. Nors Taryba, kaip pati teigia, sprendimą priėmė EB 300 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kurią dabar pakeitė SESV 218 straipsnio 9 dalies nuostata, nustatyta tvarka, jame iš tiesų nebuvo nurodytas joks teisinis pagrindas. Dėl taikytino teisinio pagrindo Taryboje prieš tai buvo kilę nesutarimų. Komisija pareiškė ieškinį dėl sprendimo panaikinimo, argumentuodama tuo, kad jis pažeidžia pareigą motyvuoti, nes jame neįvardytas teisinis pagrindas ( 52 ).

55.

Ši byla nagrinėjamu atveju reikšminga dėl dviejų priežasčių. Pirma, Teisingumo Teismas, kaip Komisija ir prašė, nusprendė, kad privalo būti nurodytas sprendimo, kuriuo vienoje iš Sąjungos kompetencijai priklausančių sričių nustatoma Sąjungos pozicija, kurios per Sąjungos neratifikuotos tarptautinės sutarties susitariančiųjų šalių konferencijos susitikimą turi laikytis valstybės narės, veikdamos kartu Sąjungos interesais, teisinis pagrindas ( 53 ).

56.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, ši byla yra bylos CITES pasekmė. Dabar Taryba, vykdydama savo pareigą, nurodė teisinį pagrindą. Tačiau ieškovė ir jos pusėje į bylą įstojusios šalys mano, kad jis čia negali būti taikomas.

57.

Antroji priežastis, kodėl byla CITES nagrinėjamu atveju tokia reikšminga, yra tai, kad teisinis pagrindas, dėl kurio taikymo galimybės šioje byloje vyksta ginčas, buvo paminėtas ir byloje CITES. Taryba ir Komisija laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismas šioje diskusijoje bent jau netiesiogiai patvirtino, jog teisinis pagrindas gali būti taikomas tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis.

58.

Mano manymu, iš Teisingumo Teismo sprendimo negalima daryti tokios išvados. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „Taryba priėmė sprendimą pagal EB 300 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą“ ( 54 ), tačiau tai buvo tik faktinių aplinkybių apibūdinimas ( 55 ). Teisingumo Teismas niekur nekonstatavo, kad minėtoji nuostata iš tiesų yra tinkamas teisinis pagrindas nustatant pozicijas tarptautiniuose organuose, kuriems Sąjunga nepriklauso.

59.

Tai neteigiama ir generalinės advokatės J. Kokott išvadoje. Veikiau generalinė advokatė argumentuoja, kad sprendimo teisinio pagrindo, kuris nėra nurodytas, iš teisės akto teksto aiškiai nustatyti negalima ir dėl to, kad neaišku, ar EB 300 straipsnio 2 dalies antra pastraipa taikoma tarptautinėms sutartims, prie kurių Bendrija nėra prisijungusi. Sisteminis aiškinimas liudytų, kad ji negali būti taikoma, tačiau teleologinis aiškinimas – kad gali ( 56 ). Pareikšti nuomonės dėl galimybės taikyti šią nuostatą generalinė advokatė neprivalėjo ir jos nepareiškė.

60.

Taigi byloje CITES Teisingumo Teismas nepriėmė jokio, netgi netiesioginio, sprendimo dėl šioje byloje keliamų klausimų. Problema ir toliau lieka neišspręsta.

B – Analizė

1. SESV 218 straipsnio 9 dalies aiškinimas

61.

Grįsdama savo poziciją Vokietija byloje pateikia du argumentus: pirma, kad norma, kurią nagrinėjamu atveju reikia išaiškinti, grindžiama prielaida, jog Sąjunga pati yra nagrinėjamos tarptautinės organizacijos narė, o taip šiuo atveju nėra, ir, antra, kad pozicijų, kurių turi būti laikomasi Sąjungos vardu, nustatymas pagal normą priklauso nuo dar vienos sąlygos, kuri yra neįvykdyta, t. y. nuo to, kad tarptautinė organizacija turi priimti „teisinę galią turinčius“, vadinasi, pagal tarptautinę teisę privalomus aktus, o šiuo atveju taip irgi nėra. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje reikia išsiaiškinti, ar SESV 218 straipsnio 9 dalyje iš tiesų, be kita ko, reikalaujama, kad Sąjunga, pirma, būtų nagrinėjamos tarptautinės organizacijos narė, ir, antra, kad aktai, kuriuos priima atitinkamas organas, ar bent jau kai kurie iš šių aktų, turi būti privalomi pagal tarptautinę teisę.

a) Narystė

62.

Taigi pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar nustatant pozicijas, kurių Sąjungos vardu turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, SESV 218 straipsnio 9 dalis gali būti taikoma ir tuomet, kai pati Sąjunga nėra susitarimo susitariančioji šalis, o tokios yra tik kai kurios jos valstybės narės.

63.

Visa SESV 218 straipsnio 9 dalis suformuluota taip: „Taryba, remdamasi Komisijos ar Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo sustabdomas susitarimo taikymas ir nustatomos pozicijos, kurios Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, išskyrus aktus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą“.

64.

Atrodo, kad viename sakinyje sujungtos dvi iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingos nuostatos. Pirma, normoje kalbama apie sprendimo, „kuriuo sustabdomas susitarimo taikymas“, priėmimą. Ši nuostata pagal vyraujančią nuomonę buvo priimta todėl, kad į Sąjungos nuo dešimtojo dešimtmečio sudaromas prekybos ir bendradarbiavimo sutartis buvo įtraukiama vis daugiau nuostatų dėl žmogaus teisių, kurių pažeidimo atveju susitarimas turėjo būti sustabdytas arba nutrauktas ( 57 ). Norma buvo sukurta aiški tvarka, kuri turėjo būti taikoma tokiais atvejais, ir tai leido Sąjungai prireikus greitai imtis veiksmų ( 58 ).

65.

Vadinasi, ši nuostata yra teisinis pagrindas pozicijoms tarptautinėse organizacijose nustatyti. Dėl jo šioje byloje vyksta ginčas.

i) Tekstas

66.

Pažodinio aiškinimo išeities taškas turi būti konstatavimas, kad normoje pirmiausia bendrai kalbama apie „susitarimus“ ( 59 ), nedarant aiškaus skirtumo tarp atvejų, kai Sąjunga yra šių susitarimų susitariančioji šalis, ir atvejų, kai taip nėra. Tačiau dėl tokio reglamentavimo nebuvimo jokiu būdu negalima, kaip siūlo Taryba, daryti skubotos išvados, kad jei įstatyme nedaromas skirtumas, jo neturi daryti ir įstatymą taikantis asmuo ( 60 ).

67.

Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad nuostatoje tas pats žodis „susitarimas“ vartojamas dažnai, daug kartų ir pirmiausia kalbant apie du skirtingus atvejus: iš pradžių reglamentuojamas atvejis, kai „sustabdomas susitarimo taikymas“, o tada pozicijų, kurių turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, nustatymas. Todėl darytina prielaida, kad tas pats žodis turi ir tą pačią reikšmę. Akivaizdu, kad pirmuoju atveju gali būti kalbama tik apie Sąjungos susitarimus. Taigi žodis „susitarimas“ tokią pačią reikšmę turi turėti ir antruoju atveju, vadinasi, jis ir čia reiškia Sąjungos susitarimus ( 61 ).

68.

Mažiau įtikinamas man atrodo Vokietijos argumentas, grindžiamas sąvoka „Sąjungos vardu“. Vokietija argumentuoja, kad tai, jog nustatytinos pozicijos „Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe“ ( 62 ), reiškia, kad Sąjunga privalo būti organizacijos narė ( 63 ). Tačiau man dėl toliau pateikiamų priežasčių neatrodo, kad šios sąvokos vartojimas savaime implikuoja, jog Sąjunga privalo pati būti susitarimo susitariančiąja šalimi.

69.

Juk jei pati Sąjunga yra susitariančioji šalis, taigi, jeigu ji yra tarptautinės organizacijos narė, nereikia, kad jai atstovautų ir jos vardu kalbėtų valstybė narė; jai reikia tik institucinio pobūdžio atstovo, kaip tai nustatyta visai kitoje straipsnio dalyje ( 64 ). Taigi nagrinėjamoje byloje sąvoka gali būti suprantama tik netiesiogine arba perkeltine prasme, t. y. kad valstybės narės Sąjungos interesais reiškia jos poziciją – taip pat ir aiškiai nepareikšdamos, kad veikia svetimu vardu.

70.

Šiuo atžvilgiu Taryba teisingai pažymi, kad netgi išimtinai Sąjungos išorės kompetencijomis dažnai naudojamasi per valstybes nares, kurios bendrai veikia Sąjungos interesais. Pavyzdžiui, taip yra tuomet, kai dėl su tarptautine teise susijusių priežasčių pati Sąjunga negali būti tarptautinės organizacijos narė ( 65 ). Tokiu atveju valstybės narės laikosi Sąjungos pozicijos ir, kaip pažymėjo Komisija, privalo užtikrinti, kad šios pozicijos būtų laikomasi veiksmingai.

71.

Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad SESV 218 straipsnio 9 dalyje vartojamas žodis „susitarimas“ reiškia sutartis, kurių susitariančioji šalis yra Sąjunga.

ii) Sistema

72.

Kalbant apie nuostatos vietą teisės akto sistemoje, išvadas galima daryti ir iš antraštinės dalies, kurioje ši norma yra, ir iš paties straipsnio.

73.

Aiškintina nuostata įeina į SESV Penktosios dalies (Sąjungos išorės veiksmai) V antraštinę dalį „Tarptautiniai susitarimai“. Kaip rodo įvadinė antraštinės dalies norma – SESV 216 straipsnis, reglamentuojantis kompetenciją sudaryti sutartis, antraštinėje dalyje kalbama apie Sąjungos susitarimus. Tai patvirtina ir kitų antraštinės dalies nuostatų turinys.

74.

Tokį sisteminį aiškinimą patvirtina ir pats 218 straipsnis. SESV 218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad – nepažeidžiant SESV 207 straipsnio – „derybos dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų vedamos ir jie sudaromi toliau išdėstyta tvarka“. Kaip paaiškėjo iš istorinių motyvų, sprendimo, kuriuo nustatoma pozicija, kurios turi būti laikomasi susitarimu įsteigtame organe, priimančiame teisinę galią turinčius aktus, priėmimas pagal Sutartį yra speciali susitarimo sudarymo rūšis. Remiantis SESV 218 straipsnio 1 dalies apribojimu, šio straipsnio 9 dalis taikoma tik susitarimams „tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų“.

75.

Šį aiškinimą patvirtina ir tai, kad nuostata aiškiai netaikoma teisės aktams, „papildantiems arba pakeičiantiems susitarimo institucinę struktūrą“. Mano nuomone, šis nuostatos taikymo srities apribojimas akivaizdžiai rodo jos, kaip pozicijų tarptautinėse organizacijose nustatymo lex specialis, pobūdį, kuris turėjo procedūrą supaprastinti, palyginti su sudėtingesne sutarties sudarymo tvarka. Jei sprendimas yra ypač svarbus, šis procedūros supaprastinimas, t. y. Parlamento dalyvavimo apribojimas, netaikomas. Tačiau sutarčių sudarymo tvarką supaprastinanti lex specialis negali būti taikoma sutartims, kurioms Sąjungos sutarčių sudarymo tvarka netaikoma iš principo. Kadangi sutarčių sudarymo tvarka taikoma Sąjungos sutartims, ir SESV 218 straipsnio 9 dalis gali būti taikoma tik Sąjungos sutartims.

76.

Taryba ir Komisija ginčija šį argumentą ir tvirtina, kad ir SESV 218 straipsnio 11 dalis taikoma valstybių narių sutartims, kuriose Sąjunga nedalyvauja, t. y. kad ne visos SESV 218 straipsnio nuostatos taikomos tik Sąjungos sutartims.

77.

Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta galimybė gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas, suderinamas su Sutarčių nuostatomis, tam tikrais atvejais egzistuoja ir kalbant apie sutartis, kurias siekia sudaryti ne pati Sąjunga, o valstybės narės ( 66 ). Tačiau Teisingumo Teismas sprendė Sąjungos ir valstybių narių kompetencijų nustatymo pagal Sąjungos teisę ( 67 ), o ne bendro valstybių narių sutarčių vertinimo klausimą. Mano manymu, ši teismo praktika labai konkrečiai susijusi su nuomonės gavimo procedūra ir jos negalima pasitelkti aiškinant kitas SESV 218 straipsnio nuostatas, tarp jų ir nagrinėjamu atveju aiškinamą straipsnio dalį.

78.

Taigi sisteminis aiškinimas paremia ieškovės poziciją ( 68 ).

iii) Teleologija

79.

Taikant teleologinį aiškinimą, pirmiausia reikia nustatyti normos tikslą. Tai galima padaryti, pirma, aiškinant kontekstą, antra, nustatant tikslą, kurio šia norma siekė teisės aktų leidėjas, galiausiai galima remtis visos Sutarties tikslais ( 69 ).

80.

Nagrinėjamu atveju norma siekiamą tikslą pirmiausia parodo jos genezė: sutarčių sudarymo tvarka nustatant pozicijas tarptautinėse organizacijose, priimančiose Sąjungai pagal tarptautinę teisę privalomus sprendimus, kurios reikėjo laikytis pagal Mastrichto sutartį, nebeatitiko realybės. Amsterdamo sutartyje tvarka buvo supaprastinta, bet iš pradžių ji buvo taikoma tik asociacijų taryboms; jos taikymo sritis buvo išplėsta vėliau. SESV 218 straipsnio 9 dalimi buvo siekiama sukurti bendrosios sutarčių sudarymo tvarkos, siekiant suformuoti Sąjungos poziciją, kai tarptautiniai organai priima teisinę galią turinčius sprendimus, lex specialis. Taigi šia norma, cituojant Tarybos pusėje į bylą įstojusios Komisijos raštą, siekiama sukurti galimybę „tarptautinių susitarimų sudarymo tikslais priimti aktus, kuriems ES lygmeniu galėtų būti taikoma supaprastinta ir skubi procedūra, netrikdanti institucinės pusiausvyros“.

81.

Normos kontekstas rodo, kad ja, nepaisant jos taikymo srities išplėtimo Nicos sutartyje, kuria, kaip matyti jau vien iš minimalių formuluotės pakeitimų, nebuvo siekta išplėsti normos taikymo srities ir pradėti ją taikyti taip pat valstybių narių sutartims, taip pat Lisabonos sutartimi atliktų pakeitimų, ir toliau tebesiekiama pirminio tikslo. Ji iki šiol tebeįeina į straipsnį, reglamentuojantį derybas dėl Sąjungos susitarimų ir jų sudarymą, vadinasi, kalbant apie sutarčių sudarymo tvarką, ji ir toliau tebėra lex specialis.

82.

Tačiau sutarčių sudarymo tvarka – tai tvarka, kuria vadovaujantis sudaromos sutartys tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų (SESV 218 straipsnio 1 dalis). Jei SESV 218 straipsnio 9 dalyje numatyta tvarka yra lex specialis, į šios normos taikymo sritį turi įeiti tik sutartys, kurių susitariančioji šalis yra pati Sąjunga.

iv) Tarpinė išvada

83.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad SESV 218 straipsnio 9 dalyje remiamasi prielaida, kad Sąjunga turi būti susitarimo, kuriuo įsteigiamas normoje minimas organas, susitariančioji šalis.

b) Teisinę galią turintys aktai

84.

„Teisinės galios“ kriterijaus reikšmės klausimas – antrasis šioje byloje užduodamas teisės klausimas – kyla dėl dviejų ypatingų aplinkybių. Viena vertus, OIV rezoliucijos, dėl kurių buvo priimtas šioje byloje nagrinėjamas sprendimas, tebuvo tik rekomendacijos, kurios – kaip sutaria visos bylos šalys – bent jau pagal klasikinę tarptautinę teisę nėra privalomos ( 70 ), neatsižvelgiant į tai, ar OIV rezoliucijos apskritai gali būti privalomos Sąjungai, kuri nėra OIV narė ( 71 ).

85.

Kita vertus (ir dėl to šalys taip pat sutaria), Sąjungos antrinėje teisėje nuo 2008 m. daromos dinaminės nuorodos į šias OIV rezoliucijas. Pavyzdžiui, Komisija, išduodama leidimus taikyti vynininkystės metodus, remiasi OIV rekomenduojamais metodais (Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 120f straipsnis). Be to, analizės metodai vyno sektoriaus produktų sudėčiai nustatyti ir taisyklės, kurias taikant galima nustatyti, ar šiems produktams buvo naudojami patvirtintų vynininkystės metodų neatitinkantys procesai, yra OIV rekomenduojami ir paskelbti metodai ir taisyklės (Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 120g straipsnis), kuriuos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 606/2009 15 straipsnio 2 dalyje, skelbia ir Komisija. Galiausiai OIV rekomenduojami vynininkystės metodai turi tiesioginę reikšmę ir vyno importui (Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 158a straipsnio 2 dalis). Bent jau pastaraisiais dviem atvejais OIV rezoliucijos per dinamines nuorodas Sąjungos teisėje įtraukiamos į antrinę teisę. Ieškovės manymu, šioje byloje nagrinėjamos rezoliucijos reglamentuoja metodus, kaip jie suprantami pagal Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 120f, 120g straipsnius ir 158a straipsnio 2 dalį.

86.

Vokietijos Federacinė Respublika ir jos pusėje į bylą įstojusios šalys laikosi nuomonės, kad „teisinę galią turinčiais“ aktais galima laikyti tik pagal tarptautinę teisę privalomus tarptautinės organizacijos sprendimus.

87.

Taryba ir Komisija, priešingai, mano, kad ir per dinaminę nuorodą į Sąjungos teisę integruoti tarptautinės organizacijos sprendimai turi teisinę galią, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą normą. Be to, jos taip pat teigia, kad sprendimui pripažinti turinčiu teisinę galią pakanka, kad šis neprivalomas sprendimas pagal tarptautinę teisę turėtų silpną poveikį.

88.

Siekdamas nustatyti, ką reiškia teisinės galios sąvoka, toliau analizuosiu normos tekstą, jos vietą teisės akto sistemoje ir teleologiją.

i) Tekstas

89.

Skaitant nuostatos formuluotę į akis pirmiausia krenta tai, kad joje vartojama „teisinės galios“ sąvoka, kaip pažymi Komisija, nėra tapati privalomumui pagal tarptautinę teisę. Tai pasakytina ir apie versijas kitomis kalbomis ( 72 ), kuriose vartojamos sąvokos daugiau pabrėžia teisinį akto poveikį ir konkrečiai nenustato, kokio pobūdžio šis poveikis turi būti.

90.

Tačiau detalesnė analizė rodo, kad nuostatos formuluotė nepatvirtina Tarybos teiginio, grindžiamo dinaminėmis nuorodomis Sąjungos teisėje: nuostatoje kalbama apie teisinę galią turinčius aktus, kuriuos „reikia priimti“ susitarimu įsteigtam organui ( 73 ). Ši nuostatos formuluotė rodo glaudų organo veiksmo ir šio veiksmo pasekmės ryšį. Organui reikia priimti aktus, kurie ab origine turi „teisinę galią“. Taigi nuostata netaikoma tais atvejais, kai teisinės galios neturintys aktai įgyja ją tarsi vėliau per vienos iš susitariančiųjų šalių (mūsų atveju – Sąjungos) vidaus teisę, net jei tai ir įvyksta savaime per dinaminę nuorodą; veikiau ji taikoma tik tais atvejais, kai teisinę galią aktai turi iš pat pradžių (ir kartu pagal paties organo teisės sistemą, vadinasi, pagal tarptautinę teisę). Ko gera, kaip tik ši savybė – tiesiogiai turėti teisinę galią – ir yra priežastis, kodėl reikia priimti bendrą poziciją. Taigi nuostata siekiama nustačius institucijos poziciją teisiškai susaistyti Sąjungą.

ii) Teisės akto sistema

91.

Sisteminis aiškinimas nedaug ką atskleidžia. Viena vertus, SESV 216 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „yra privalomi“ susiejama su tarptautinėmis sutartimis ( 74 ), o tai galėtų būti ženklas, kad žodis „teisinė galia“ turėtų turėti kitą reikšmę. Kita vertus, ieškinius dėl panaikinimo reglamentuojančioje normoje (SESV 263 straipsnis) vartojamas žodžių junginys „teisiniai padariniai“ – sąvoka, panaši į „teisinės galios“ sąvoką (tai ypač akivaizdu versijose kitomis kalbomis ( 75 )) ir susijusi su nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti tik prašant panaikinti priemones, kurios sukelia „privalomų teisinių pasekmių“ ( 76 ), o tai galėtų būti argumentas, kad teisinės galios sąvoką reikėtų aiškinti siejant ją su privalomumu (mūsų atveju – pagal tarptautinę teisę). Ir galiausiai tai, kad Teisingumo Teismas pagal tarptautinę teisę neprivalomus aktus kitais atvejais yra pripažinęs reikšmingais ( 77 ), neleidžia daryti jokių išvadų dėl to, kaip reikėtų aiškinti teisinės galios sąvoką.

iii) Teleologija

92.

Kaip jau minėta, normos tikslas – bendrosios sutarčių sudarymo tvarkos, siekiant suformuoti Sąjungos poziciją, kai tarptautiniams organams reikia priimti teisinę galią turinčius sprendimus, lex specialis. Šis tikslas, mano manymu, dėl dviejų priežasčių liudija, kad „teisinę galią“ reikia aiškinti siejant ją su privalomumu pagal tarptautinę teisę.

93.

Pirma, akivaizdu, kad taip siekiama pagal aktų poveikį atskirti reikšmingus nuo nereikšmingų. Teisinę galią turinčių aktų atveju teisinis akto poveikis pateisina kitokios tvarkos taikymą nustatant bendrą poziciją nei teisinės galios neturinčių aktų atveju. Taigi skirtumas daromas pagal aktams nuo pat pradžių būdingą savybę, t. y. pagal tai, kad Sąjungai jie yra privalomi pagal tarptautinę teisę. Pagal tarptautinę teisę neprivalomi aktai dėl dinaminės nuorodos į juos Sąjungos teisėje gal ir sukelia teisinį poveikį Sąjungos teisei, tačiau tai įvyksta laisva Sąjungos valia. Šis teisinis poveikis nėra pačiam aktui būdinga savybė.

94.

Antra, normos genezė rodo, kad kol galiojo Mastrichto sutartis, pagal tarptautinę teisę privalomų sprendimų atveju reikėjo taikyti sutarčių sudarymo tvarką. Tarptautinio susitarimo sąvoka buvo suvokiama plačiai, t. y. kaip jau minėta, kaip „bet kuris tarptautinės teisės subjektų prisiimtas privalomas įsipareigojimas“ ( 78 ). Šiuo atžvilgiu atrodo logiška, kad Amsterdamo sutartimi sukurta šios tvarkos lex specialis taip pat skirta pagal tarptautinę teisę privalomiems sprendimams.

95.

Toks aiškinimas, priimant sprendimą dėl galimybės taikyti SESV 218 straipsnio 9 dalį procedūroje dalyvaujančioms institucijoms užtikrina pakankamą teisinį saugumą. Atsakovių siūlomi kriterijai jo neužtikrina.

96.

Manydama, kad per dinaminę nuorodą Sąjungos teisėje įgyta teisinė galia yra pakankamas pagrindas taikyti SESV 218 straipsnio 9 dalį, Taryba leidžia teisės aktų leidėjui taikyti tvarką savo nuožiūra. Įtraukta dinaminė nuoroda leistų nuostatą taikyti, o jos pakeitimas paprastu atitinkamo tarptautinio akto perėmimu į Sąjungos teisėkūrą vėl panaikintų galimybę taikyti nuostatą. Toks kriterijus man atrodo pernelyg neprognozuojamas, kad juo remiantis būtų galima spręsti dėl tokios svarbios normos, kaip antai galimo procesinio teisinio pagrindo, taikymo ( 79 ).

97.

Dar netinkamesnis procesinio teisinio pagrindo taikymo kriterijus yra Tarybos ir Komisijos minimas neprivalomo sprendimo silpnas poveikis pagal tarptautinę teisę. Šiuo atžvilgiu būtų galima pažymėti, kad tarptautinės teisės šaltinių doktrinoje pastaraisiais metais vis labiau siekiama „soft law“ sąvoką taikyti ir aktams, kurie teisiškai nėra privalomi, tačiau tam tikra prasme reikšmingi dėl to, kad į juos daromos nuorodos, jais remiamasi aiškinant privalomus teisės aktus ir jie faktiškai yra veiksmingi ( 80 ).

98.

Iliustruodama šį reikšmingumą nagrinėjamu atveju, t. y. kalbėdama apie šioje byloje nagrinėjamas OIV rezoliucijas, Taryba teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad šios rezoliucijos, būdamos tarptautiniai techniniai standartai, patenka į Pasaulio prekybos organizacijos TBT sutarties ( 81 ) 2.4 ir 2.5 straipsnių taikymo sritį. Valstybė, priimanti techninius reglamentus, atitinkančius šias normas, turi privalumų tuo atveju, jei kas nors Pasaulio prekybos organizacijoje kaip tik šiuos techninius reglamentus kritikuoja kaip prekybos kliūtį: vadovaujamasi nuginčijama prezumpcija, kad atitinkamus tarptautinius standartus atitinkantis techninis vidaus reglamentas nėra nereikalinga tarptautinės prekybos kliūtis ( 82 ). Tiesa, mano nuomone, „soft law“ kategorija vis dėlto nėra nei teisiškai reikšminga aktų kategorija, nei ją įmanoma aiškiai apibrėžti. Taigi ji netinka kaip kriterijus sprendžiant procesinio teisinio pagrindo taikymo klausimą.

iv) Tarpinė išvada

99.

Teisinės galios sąvoka, vartojama SESV 218 straipsnio 9 dalyje, reiškia, kad aktas turi būti privalomas pagal tarptautinę teisę.

c) SESV 218 straipsnio 9 dalies aiškinimo išvada

100.

Iš esmės tai rodo, kad SESV 218 straipsnio 9 dalis pagal jos formuluotę, vietą teisės akto sistemoje, prasmę ir tikslą netinka būti taikoma tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis. Tačiau tokia išvada dar negalima užbaigti šios bylos nagrinėjimo.

2. Taikymas pagal analogiją

101.

Taryba ir Komisija pateikė argumentus, kuriais galbūt būtų galima pateisinti taikymą pagal analogiją, nors nė viena iš šiuo atveju išnagrinėtų normos taikymo sąlygų nėra įvykdyta. Jų manymu, SESV 218 straipsnio 9 dalis taikytina, jei tik tarptautine sutartimi įsteigto organo veikla patenka į Sąjungos kompetenciją, ypač jei tai išimtinė Sąjungos kompetencija ( 83 ). Tik taip galima užtikrinti Sąjungos ir jos valstybių narių galimybę imtis veiksmų jų kompetencijos srityje.

102.

Taigi būtinybę taikyti normą pagal analogiją galėtų lemti tai, kad, pirma, tam atvejui, kai tarptautinė organizacija Sąjungos kompetencijos srityje imasi (teisinės galios neturinčių) veiksmų Sąjungai nedalyvaujant, Sutartyse, priešingai siekiamam tikslui, nėra numatytos vidaus tvarkos, kurią Sąjunga galėtų taikyti siekdama užtikrinti, kad valstybės narės veiksmingai naudotųsi jos išorės kompetencijomis; ir, antra, kad interesai yra panašūs kaip ir įprasto SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymo atveju.

103.

Analogija – tai vienas iš Sąjungos teisės įrankių ( 84 ). Ji taikoma ne tik tuomet, kai egzistuoja siekiamų tikslų neatitinkanti teisinio reguliavimo spraga ( 85 ), bet ir tuomet, kai tiriamu ir sureglamentuotu atveju interesai yra panašūs. Kaip griežtai vertinama atitiktis šioms sąlygoms, priklauso nuo srities, kurioje svarstoma taikyti normą pagal analogiją. Pavyzdžiui, baudžiamojoje teisėje analogija griežtai atmetama ( 86 ). Sąjungos materialinių kompetencijų srityje analogija savo ruožtu kelia didelių problemų dėl ribotų įgalinimų principo ( 87 ). Kitose srityse, pavyzdžiui, judėjimą ir apsigyvenimą reglamentuojančiuose antrinės teisės aktuose, priešingai, taikymas pagal analogiją yra tinkamas ( 88 ).

104.

Kalbant apie nagrinėjamą bylą, pirmiausia pažymėtina, kad procesinių teisinių pagrindų srityje, prie kurios šią bylą reikėtų priskirti, analogijos taikyti nedraudžiama, tačiau, turint galvoje būtinybę paisyti Sąjungos institucijų kompetencijų, reikia atidžiai įvertinti jos taikymo sąlygas. Kad taikymas pagal analogiją nelabai įmanomas, rodo ir tai, kad lex specialis taisyklė yra sukurta konkrečiam atvejui ( 89 ). Tokiais atvejais norint remtis analogija iš principo reikia labai gerai apsvarstyti priežastis, kurios galėtų pateisinti jos taikymą.

a) Dviejų atvejų grupių skyrimas

105.

Sutartyse remiamasi prielaida, kad Sąjungos kompetencijomis naudojasi jos institucijos ( 90 ). Jei Sąjungos kompetencijos srityje veikia tarptautinė organizacija, pagal sistemos logiką iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad imtis veiksmų turėtų pati Sąjunga, kaip organizacijos narė. Tačiau daugeliu atvejų Sąjunga nėra organizacijos narė.

106.

Mano manymu, norint išspręsti šią bylą, reikia išskirti dvi atvejų grupes. Pirma, daugeliu atvejų Sąjunga negali tapti tarptautinės organizacijos nare dėl su tarptautine teise susijusių priežasčių. Taip yra tuomet, kai tarptautinėje organizacijoje neleidžiama dalyvauti viršnacionalinėms organizacijoms arba jei Sąjungos prašymas priimti ją į šią organizaciją dėl kokių nors priežasčių buvo atmestas. Tokiu atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką Sąjunga savo išorės kompetencija naudojasi per valstybes nares, kurios kartu veikia Sąjungos interesais ( 91 ).

107.

Kitokia padėtis yra, kai Sąjungai leidžiama tapti atitinkamos tarptautinės organizacijos nare ir organizacija kol kas nėra atmetusi jos prašymo įstoti į ją. Tokiu atveju natūraliausias būdas Sąjungai veiksmingai naudotis savo kompetencijomis yra įstoti į šią organizaciją.

108.

Nagrinėjama byla priskirtina prie antrosios atvejų grupės. 2001 m. balandžio 3 d. sutarties 8 straipsnyje OIV aiškiai leidžia įstoti į ją „tarptautinėms tarpvyriausybinėms organizacijoms“, vadinasi, ir Sąjungai. Todėl 2008 m. Komisija, remdamasi neseniai į Sąjungos teisę įvestomis dinaminėmis nuorodomis į OIV rezoliucijas ( 92 ), rekomendavo suteikti jai įgaliojimą derėtis dėl įstojimo, tačiau šis įgaliojimas dėl vidinių priežasčių – nesurinktos pakankamos daugumos Taryboje – nebuvo suteiktas.

109.

Todėl toliau, kalbėdamas apie SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymą pagal analogiją, aptarsiu tik antrąją atvejų grupę. Tai reiškia, kad paliksiu nuošaly klausimą, kokiu mastu nuostatos taikymą pagal analogiją galima pateisinti tuomet, kai tarptautinio susitarimo turinys įeina į Sąjungos kompetenciją, tačiau dėl šio susitarimo ypatumų Sąjunga „kol kas“ negali prie jo prisijungti ( 93 ).

b) Taikymas pagal analogiją nagrinėjamai atvejų grupei

110.

Mano manymu, negalima taikyti nuostatos pagal analogiją.

111.

Pirma, atsakovių siūlomas SESV 218 straipsnio 9 dalies aiškinimas praktiškai reikštų grįžimą prie EEB 116 straipsnio. Tačiau ši nuostata buvo sąmoningai panaikinta ir nebegrąžinta; be to, ji buvo susijusi su visiškai kitu kontekstu. Tai reikštų ignoruoti akivaizdžią Sutarčių autorių valią.

112.

Antra, toks taikymas pagal analogiją reikštų dviejų esminių teisės vystymosi tendencijų ignoravimą. Pirma, vis daugėja tarptautinių organizacijų, kurių veikla įeina į Sąjungos kompetencijų sritį. Antra ir svarbiausia, tarptautinės teisės kliūčių Sąjungos narystei tarptautinėse organizacijose vis mažėja. Kiek tai susiję su naudojimusi išimtinėmis Sąjungos kompetencijomis, turėtų būti įprasta Sąjungai įstoti į tarptautinę organizaciją. Pagal Teisingumo Teismo praktiką išimtinės Sąjungos kompetencijos srityje Sąjungos institucijos ir valstybės narės privalo imtis visų teisinių ir politinių priemonių Sąjungos dalyvavimui susitarime užtikrinti ( 94 ). Jei laikytumėmės Tarybos nuomonės, Sąjunga ateityje galėtų laisvai rinktis, ar įstoti į tarptautinę organizaciją, ar nestojant nustatyti savo poziciją tokiu pat būdu kaip ir įstojus. T. y. jei laikytumėmės Tarybos koncepcijos dėl dinaminių nuorodų poveikio, Sąjunga, įvesdama tokią nuorodą, galėtų pati sukurti SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymo sąlygas ir taip tam tikra apimtimi padaryti įstojimą į tarptautinę organizaciją nereikalingą.

113.

Galiausiai SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymas pagal analogiją nagrinėjamu atveju reikštų, kad apeinamos Europos Parlamento kompetencijos. SESV 218 straipsnyje iš esmės numatyta, kad Parlamentas dalyvauja sudarant susitarimą. Ši nuostata Sąjungos stojimo į tarptautinę organizaciją atveju taikoma taip pat kaip ir, kaip jau minėta, tuo atveju, kai tarptautinė organizacija priima teisinę galią turintį sprendimą. Tačiau SESV 218 straipsnio 9 dalyje tėra numatyta, kad Parlamentas privalo būti nedelsiant ir išsamiai informuotas. Jei SESV 218 straipsnio 9 dalis būtų taikoma ir valstybių narių sutartims, tai gerokai apribotų Parlamento teisę dalyvauti. Tačiau tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimas yra labai svarbus atitinkamų Bendrijos institucijų prerogatyvoms apsaugoti ( 95 ).

114.

Taigi rūpestingai apsvarsčius argumentus už ir prieš SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymą pagal analogiją matyti, kad toks taikymas nėra įmanomas.

C – Išvada

115.

Vadinasi, SESV 218 straipsnio 9 dalis nėra tinkamas šioje byloje nagrinėjamo sprendimo teisinis pagrindas. Turint galvoje pirma išdėstytas pastabas, pažymėtina, kad tai nėra ir tik formali klaida ( 96 ). Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

D – Kiti ieškinio pagrindai

116.

Turėdamas galvoje savo pirma išdėstytą poziciją, nepareikšiu nuomonės dėl įstojusių į bylą šalių pateiktų papildomų pagrindų (taip pat ir dėl jų priimtinumo), t. y. dėl Nyderlandų tvirtinimo, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, ir Vengrijos kaltinimo dėl Parlamento neįtraukimo.

E – Panaikinimo padarinių apribojimas

117.

Taryba prašė, kad tuo atveju, jei sprendimas būtų panaikintas, palikti galioti jo padarinius. Ieškovė šiam prašymui prieštaravo.

118.

Pagal SESV 264 straipsnį Teisingumo Teismas gali, jei mano, kad tai reikalinga, nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai.

119.

Skundžiamame sprendime buvo nustatyta Sąjungos pozicija, kurios turėjo laikytis ir laikėsi Sąjungos valstybės narės, kurios yra OIV sutarties susitariančiosios šalys. Atrodo, kad situacija panaši kaip ir byloje CITES, kurioje Teisingumo Teismas paliko galioti apskųsto sprendimo padarinius ( 97 ).

120.

Tačiau ši byla nuo bylos CITES skiriasi jau vien tuo, kad ieškovė anoje byloje neprieštaravo prašymui palikti galioti padarinius. Šiuo atveju ieškovė pareiškė prieštaravimą, argumentuodama, kad tai gali turėti pasekmių per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

121.

Kaip teisingai pažymi Slovakijos vyriausybė, nagrinėjamu atveju nematyti, kieno teisiniam saugumui kyla grėsmė dėl sprendimo panaikinimo. Šioje byloje minimos OIV rezoliucijos buvo priimtos ir dėl sprendimo panaikinimo galios nenustos. Todėl, mano manymu, subsidiarus prašymas neturėtų būti patenkintas.

F – Bylinėjimosi išlaidos

122.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio pirmą pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Pagal mano siūlomą sprendimą bylą laimi ieškovė, kuri pateikė atitinkamą prašymą. Taigi iš Tarybos reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios šalys pačios padengia savo išlaidas.

V – Išvada

123.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.

Panaikinti 2012 m. birželio 18 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma pozicija, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi dėl tam tikrų OIV rezoliucijų.

2.

Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

3.

Nurodyti Čekijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Vengrijai, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Slovakijos Respublikai, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei ir Komisijai padengti savo pačių išlaidas.

( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.

( 2 ) F. Hoffmeister „Outsider or Frontrunner? Recent Developments under International and European Law on the Status of the European Union in International Organizations and Treaty Bodies“, CMLR, Nr. 44, 2007, p. 41, 68.

( 3 ) BGBl. II, 2002, p. 2733. Vadovaujantis jos 19 straipsniu, autentiški yra Sutarties tekstai prancūzų, ispanų ir anglų kalbomis.

( 4 ) 1924 m. lapkričio 29 d. Sutartis, kuria Paryžiuje įkuriamas tarptautinis vyno institutas. Vertimą į vokiečių kalbą galima rasti, pavyzdžiui, Austrijos Respublikos BGBl., 1930, p. 241. „Tarptautine vynuogių ir vyno tarnyba“ organizacija buvo pavadinta 1958 m. rugsėjo 4 d.

( 5 ) Akivaizdu, jog šios organizacijos pirmtakė buvo numačiusi, kad jos narės gali būti tik valstybės, nes Sutarties, kuria Paryžiuje įkuriamas tarptautinis vyno institutas, 6 straipsnyje buvo nustatyta: „Visos valstybės, kurios nėra pasirašiusios šios Sutarties, galės prie jos prisijungti “.

( 6 ) 2008 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 479/2008 dėl bendro vyno rinkos organizavimo, iš dalies keičiantis Reglamentus (EB) Nr. 1493/1999, (EB) Nr. 1782/2003, (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 3/2008 ir panaikinantis Reglamentus (EEB) Nr. 2392/86 ir (EB) Nr. 1493/1999 (OL L 148, p. 1).

( 7 ) Kaip per teismo posėdį pareiškė Vokietija, OIV ir jos pirmtakės rezoliucijos nuo 1971 m. Bendrijoje atliko gairių vaidmenį. OIV atitinkamuose teisės aktuose buvo minima ir prieš 2008 m., pavyzdžiui, 2005 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2165/2005 (OL L 345, p. 1) ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, 2006 m. spalio 11 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1507/2006 (OL L 280, p. 9) pirmoje konstatuojamojoje dalyje. Žr. ir 2007 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 519/2007 (OL L 123, p. 1) antrą konstatuojamąją dalį.

( 8 ) 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 491/2009, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 154, p. 1).

( 9 ) 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 299, p. 1), daug kartų keistas. Žr. Reglamento Nr. 491/2009 trečią konstatuojamąją dalį.

( 10 ) 2009 m. liepos 10 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 606/2009, kuriuo nustatoma tam tikra Tarybos reglamento (EB) Nr. 479/2008 taikymo vynuogių produktų kategorijoms, vynininkystės metodams ir jų apribojimams tvarka (OL L 193, p. 1).

( 11 ) Cituojamame tekste esančios išnašos šioje išvadoje nenurodomos.

( 12 ) Išskirta originale.

( 13 ) Tarybos dokumentas Nr. 11436/12.

( 14 ) Teismo posėdyje Vokietija šiuo atžvilgiu išskyrė du klausimus: ar Sąjunga, norėdama taikyti šią nuostatą, privalo būti OIV narė ir ar OIV rezoliucijos gali būti priimamos „Sąjungos vardu“. Mano manymu, antrasis klausimas – tik vienas iš pirmojo aspektų.

( 15 ) Ieškovė yra aiškiai pareiškusi, kad palaiko šį kaltinimą.

( 16 ) Taryba pareiškė, kad pritaria šiems argumentams.

( 17 ) Vokietijos pusėje į bylą įstojusios šalys pateikė papildomų kaltinimų, kuriems iš dalies pritarė ir Vokietija.

( 18 ) Sprendimas Komisija / Taryba („CITES“, C‑370/07, EU:C:2009:590). CITES – tai Nykstančių laukinės floros ir faunos rūšių tarptautinės prekybos konvencija, pasirašyta 1973 m. kovo 3 d. Vašingtone (UNTS 993, p. 243).

( 19 ) OIV tikslai ir uždaviniai išvardyti OIV sutarties 1 ir 2 straipsniuose.

( 20 ) Žr. OIV sutarties 5 straipsnio 1 ir 3 dalis. Išimties tvarka galima netaikyti bendro sutarimo procedūros, išskyrus atvejus, kai egzistuoja grėsmė, kad bus pažeisti esminiai nacionaliniai interesai. Rezoliucijų rengimo procedūra aprašyta OIV vidaus tvarkos 5 skyriuje.

( 21 ) Šiandien 21 iš 45 OIV narių yra ES valstybės narės: Belgija, Bulgarija, Vokietija, Suomija, Prancūzija, Graikija, Italija, Kroatija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Rumunija, Švedija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija, Čekijos Respublika, Vengrija, Kipras.

( 22 ) OIV vidaus tvarkos 3 ir 4 straipsniai.

( 23 ) Pagal OIV vidaus tvarkos 5 straipsnio 2 ir 3 dalis vykdomajam komitetui pritarus. Abiejų sąvokų apibrėžtys pateiktos OIV vidaus tvarkos priede Nr. 2.

( 24 ) Reglamento 30 straipsnio a punktas, 31 straipsnis, 82 straipsnio 2 dalis; šiandien – Bendro bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 120f straipsnio a punktas, 120g straipsnis ir 158a straipsnio 2 dalis. OIV minima ir ankstesniuose teisės aktuose (žr. 7 išnašą).

( 25 ) COM(2008) 577 galutinis.

( 26 ) Per teismo posėdį Komisija paminėjo dvi priežastis: viena vertus, Sąjungos narystė, turint galvoje su ja susijusios balsavimo teisės svorį, galėtų sutrikdyti pusiausvyrą OIV, kita vertus, valstybės narės siekė išsaugoti autonomiją.

( 27 ) Procedūra 2011/2121. Kaip per teismo posėdį pareiškė Komisija, procedūros buvo sustabdytos, kol bus priimtas sprendimas šioje byloje.

( 28 ) COM(2012) 192 final. Tarp OIV devintosios ir dešimtosios generalinių asamblėjų įvyko dvi neeilinės generalinės asamblėjos. Dėl pirmosios iš šių asamblėjų, remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi, buvo pateiktas sprendimo projektas, tačiau sprendimas nebuvo priimtas. Tiesa, OIV priimtos rezoliucijos laikytos neturinčiomis reikšmės Sąjungos acquis. Antrajai asamblėjai dėl laiko stokos nebuvo suspėta pateikti sprendimo projekto ir suderinti veiksmų Sąjungoje.

( 29 ) Vokietijos ir Čekijos Respublikos tvirtinimu, Komisija yra pažadėjusi, kad, valstybėms narėms pritarus sprendimui, ji nebetęs procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Komisija per teismo posėdį pripažino, kad dauguma pasiekta dėl pradėtos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo atsiradusio spaudimo.

( 30 ) Tarybos dokumentas Nr. 11436/12.

( 31 ) Rumunijos pareiškime nuostata neminima, tačiau paaiškinama, kad Rumunijos balsavimo negalima laikyti precedentu panašiais atvejais ir kad Komisija ir valstybės narės turi išsiaiškinti dėl kompetencijų paskirstymo.

( 32 ) Kiti rezoliucijų projektai neformaliai suderinti Tarybos parengiamuosiuose organuose, vadovaujantis lojalaus bendradarbiavimo principu (ESS 4 straipsnio 3 dalis).

( 33 ) Rezoliucija OENO‑SPECIF 10‑452, kaip teigė Taryba, nebuvo pateikta balsuoti atsakingo generalinės asamblėjos techninio komiteto sprendimu.

( 34 ) Nuomonė 1/78, EU:C:1979:224, 50 punktas. Išskirta mano.

( 35 ) Dėl tarptautinės teisės aspekto žr. P. Kuijper ir kt. (leid.) „The Law of EU External Relations“, Oksfordas, OUP, 2013, p. 201. Dėl šios temos bendrai: P. Eeckhout „EU External Relations Law“, 2‑asis leidimas, Oksfordas, OUP, 2012, p. 222–231.

( 36 ) Sprendimas Komisija / Taryba („AETR“, 22/70, EU:C:1971:32, 76 ir 77 punktai).

( 37 ) Sprendimas Kramer ir kt., 3/76, 4/76 ir 6/76, EU:C:1976:114, 42 ir 43 punktai; žr. V. Constantinesco ir kt. (leid.) „Traité instituant la CEE“, Paryžius, Economica, 1992, 116 straipsnis, 6 ir 16 punktai.

( 38 ) Pavyzdžiui, buvo kritikuojama, kad pagal šią nuostatą Bendrija balsų dauguma galėjo priimti sprendimus, kurie Taryboje galėjo būti priimti tik vienbalsiai, ir kad sprendimai galėjo būti priimami išimtinėse valstybių narių kompetencijos srityse. CONF/3870/96.

( 39 ) ESS J.2 straipsnio 3 dalis, šiandien – ESS 34 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta pareiga palaikyti Sąjungos pozicijas; „pozicija“ suprantama ne siaurąja prasme. Žr. R. Geiger (R. Geiger ir kt. (leid.) „EUV / AEUV“, 5‑asis leidimas, Miunchenas, C. H. Beck, 2010, ESS 34 straipsnis, 1 punktas).

( 40 ) J. Sack „Les relations extérieures de l’Union européenne sous l’angle institutionnel“, Revue des affaires européennes, 2001–2002, p. 29, 33.

( 41 ) Nuomonė 1/78, EU:C:1979:224, 51 punktas; žr. ir Nuomonę 1/75, EU:C:1975:145.

( 42 ) Sprendime buvo aiškiai numatyta, kad prie jo gali prisijungti ir Bendrija (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Tarybos trečiojo pakeisto ir papildyto sprendimo dėl nacionalinio režimo 7 straipsnis).

( 43 ) Nuomonė 2/92, EU:C:1995:83, 8 punktas.

( 44 ) Žr. ir C. Vedder „Die auswärtige Gewalt des Europa der Neun“, Getingenas, Otto Schwartz & Co., 1980, p. 155–157.

( 45 ) J. Sack „The European Community’s Membership of International Organizations“, CMLR Nr. 32, 1995, p. 1227, 1252; K. Schmalenbach (C. Calliess ir M. Ruffert (leid.) „Kommentar zu EU‑Vertrag und EG‑Vertrag“, Noivydas, Luchterhand, 1999, 300 straipsnis, 49 punktas).

( 46 ) Dėl jų ir dėl Bendrijos kompetencijos tapti tarptautinės organizacijos nare žr. Nuomonės 1/76, EU:C:1977:63, 5 punktą; Nuomonę 1/94, EU:C:1994:384; C. Hillion ir P. Koutrakos (leid.) „Mixed Agreements Revisited“, Oksfordas, Hart, 2010.

( 47 ) CONF/3870/96, pirmiausia p. 5. Dėl susitarimų dėl žaliavų ir dėl FAO Taryba ir Komisija pakankamai anksti pradėjo viešai sudaryti neskelbiamus susitarimus. J. Sack „Die Europäische Gemeinschaft als Mitglied Internationaler Organisationen“ (A. Randelzhofer ir kt. (leid.) „Gedächtnisschrift für Eberhard Grabitz“, Miunchenas, C. H. Beck, 1995, p. 655–659).

( 48 ) CONF/3822/96, CONF/3870/96.

( 49 ) Sprendimai Sevince, C‑192/89, EU:C:1990:322, 9 punktas ir Graikija / Komisija, 30/88, EU:C:1989:422, 13 punktas.

( 50 ) K. Schmalenbach (C. Calliess ir M. Ruffert (leid.) „Kommentar zu EU‑Vertrag und EG‑Vertrag“, Noivydas, Luchterhand, 1999‚ 300 straipsnis, 45 punktas).

( 51 ) Nuostatos taikymo sritis apėmė ir kitais, pavyzdžiui, bendradarbiavimo susitarimais, sukurtus organus. 2000 m. gegužės 10 d.Conference of the Representatives of the Governments of the Member States, The Legal Adviser, dokumentas SN 2705/00. Žr. J. Rehulka (H. Mayer ir K. Stöger „Kommentar zu EUV und AEUV“, Viena, Manzsche Verlags- und Universitätsbuchhandlung, 2011, SESV 218 straipsnis, 3 punktas); J. P. Terhechte (J. Schwarze (leid.) „EU‑Kommentar“, 2‑asis leidimas, Baden Badenas, Nomos, 2009, SESV 218 straipsnis, 11–14 punktai).

( 52 ) Sprendimas CITES, EU:C:2009:590, 19, 58 ir 59 punktai.

( 53 ) Sprendimas CITES, EU:C:2009:590, 43, 45, 61 ir 62 punktai.

( 54 ) Sprendimas CITES, EU:C:2009:590, 51 punktas.

( 55 ) Sprendimas CITES, EU:C:2009:590, 59 punktas.

( 56 ) Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje CITES (C‑370/07, EU:C:2009:249, 75–77 punktai).

( 57 ) Žr. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 57 ir 60 straipsnius. B. Brandtner ir A. Rosas „Human Rights and the External Relations of the European Community“, EJIL, Nr. 9, 1998, p. 468; L. Bartels „Human Rights Conditionality in the EU’s International Agreements“, Oksfordas, OUP, 2005; žr. COM(95) 216 galutinis.

( 58 ) Šiuo atžvilgiu vieninga nuomonė: G. Zagel (H. Smit ir kt. (leid.) „Smit & Herzog on the Law of the European Union“, Danvers, LexisNexis, 2013, 218.04[3][c] straipsnis); K. Schmalenbach (C. Calliess ir M. Ruffert (leid.) „EUV / AEUV“, 4‑asis leidimas, Miunchenas, C. H. Beck, 2011, 218 straipsnis, 23 ir 24 punktai).

( 59 ) „Susitarimo“ (Übereinkunft) sąvoka pakeitė Abkommen sąvoką, kuri buvo vartojama anksčiau galiojusioje nuostatoje – EB sutarties 300 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje. Tačiau turinys dėl to nepasikeitė. Ši sąvoka ir toliau reiškia „bet kurį tarptautinės teisės subjektų prisiimtą privalomą įsipareigojimą neatsižvelgiant į jo formą“. Žr. Nuomonę 1/75, EU:C:1975:145; taip pat Nuomonę 2/92 („OECD“, EU:C:1995:83, 8 punktas), Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑233/02, EU:C:2004:173, 45 punktą.

( 60 ) Pagal principą Ubi lex non distinguit, nec nos distinguere debemus (glosa Pretium ad D. 6.2.8). Tokiu pat klaidingu laikau ir Tarybos argumentą, kad jei pažodinis aiškinimas aiškus, o versijose kitomis kalbomis nėra nukrypimų, taikyti kitų aiškinimo metodų nebereikia. Teisingumo Teismas yra aiškiai nustatęs, kad, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą, „reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus“. Sprendimai Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 41 punktas; SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 34 punktas ir Wendelboe ir kt., 19/83, EU:C:1985:54, 13–15 punktai.

( 61 ) Prie tokios išvados prieina ir S. Lorenzmeier (E. Grabitz ir kt. (leid.) „Das Recht der Europäischen Union“, Miunchenas, C. H. Beck, 51 papildymas, 2013, 218 straipsnis, 8 punktas). Dėl sąvokos vartojimo SESV 218 straipsnio 11 dalyje žr. mano samprotavimus dėl sisteminio nuostatos aiškinimo.

( 62 ) Išskirta mano.

( 63 ) Vokietija tvirtino, kad reikšti poziciją tarptautinės organizacijos ne nario „vardu“ yra neleistina ir kad Sąjungai nepriklausančios OIV valstybės narės pozicijų reiškimą „Sąjungos vardu“ atmeta, o posėdžio pirmininkas nepriima.

( 64 ) SESV 218 straipsnio 7 dalyje sąvoka „Sąjungos vardu“ vartojama kalbant apie institucinio pobūdžio atstovavimą: „ Taryba gali įgalioti derybininką Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus“ (išskirta mano).

( 65 ) Nuomonė 2/91, EU:C:1993:106, 5 punktas; Sprendimas Komisija / Graikija, C‑45/07, EU:C:2009:81, 31 punktas. Žr. šios išvados 91 išnašą.

( 66 ) Nuomonė 2/91, EU:C:1993:106, 5 punktas.

( 67 ) Nuomonė 2/91, EU:C:1993:106, 3 ir 4 punktai.

( 68 ) Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje CITES (EU:C:2009:249, 75 punktas).

( 69 ) Šiuo klausimu iš esmės žr. D. Simon „L’Interprétation judiciaire des traités d’organisations internationales“, Paryžius, Pedone, 1981, p. 391–398. Žr. ir R. Lecourt „L’Europe des juges“, Briuselis, Bruylant, 1976, p. 235–247.

( 70 ) OIV tikrina, kaip rekomendacijos taikomos (OIV sutarties 2 straipsnio 2 dalies b punktas), tačiau šis tikrinimas nėra kontrolė, kaip vykdomas privalomas įgyvendinimas.

( 71 ) Žr. sprendimus Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312, 47–50 punktai) ir Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 52, 60–71 punktai).

( 72 ) „When that body is called upon to adopt acts having legal effects“ anglų kalba, „lorsque cette instance est appelée à adopter des actes ayant des effets juridiques“ prancūzų kalba, „cuando dicho organismo deba adoptar actos que surtan efectos jurídicos“ ispanų kalba ir „se tale organo deve adottare atti che hanno effetti giuridici“ italų kalba.

( 73 ) Dėl versijų kitomis kalbomis žr. šios išvados 72 išnašą.

( 74 ) Versijoje anglų kalba: „binding“, prancūzų kalba: „lient“, ispanų kalba: „vincularán“, italų kalba: „vincolano“.

( 75 ) Vokiečių kalba atitinkama teksto vieta išdėstyta taip: „mit Rechtswirkung gegenüber Dritten“, versijoje anglų kalba: „intended to produce legal effects vis-à-vis third parties“ (išskirta originale), prancūzų kalba: „destinés à produre des effets juridiques à l’egard des tiers“, ispanų kalba: „destinados a producir efectos jurídicos frente a terceros“, italų kalba: „destinati a produrre effetti giuridici nei confronti di terzi“.

( 76 ) Sprendimai Eurocoton ir kt. / Taryba (C‑76/01 P, EU:C:2003:511, 54 punktas), Nyderlandai / Komisija (C‑147/96, EU:C:2000:335, 25 punktas), Les Verts / Parlamentas (294/83, EU:C:1986:166, 24–27 punktai), IBM / Komisija (60/81, EU:C:1981:264, 9 punktas) ir AETR (EU:C:1971:32, 38–55 punktai). Taip pat žr. Sprendimą Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 56 punktas).

( 77 ) Žr. sprendimus Deutsche Shell (C‑188/91, EU:C:1992:24, 16–18 punktai) ir Komisija / Graikija (EU:C:2008:642, 19–23 punktai).

( 78 ) Žr. šios išvados 59 išnašą.

( 79 ) Tačiau, kaip ir Taryba, nemanau, kad čia kalbama apie materialinių Sąjungos kompetencijų išplėtimą, palyginti su ribotų įgaliojimų principu.

( 80 ) Žr. P.‑M. Dupuy „Droit international public“, 10‑asis leidimas, Paryžius, Dalloz, 2010, p. 433; P. Malanczuk „Akehurst’s Modern Introduction to International Law“, 7‑asis leidimas, Londonas, Routledge, 1997, p. 54.

( 81 ) Sutartis dėl techninių prekybos kliūčių (TBT sutartis), Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1A priedas (OL L 366, 1994 12 23, p. 86; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 171), Tarybos patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80).

( 82 ) Žr. L. Tamiotti „Art. 2 TBT Agreement“ (R. Wolfrum ir kt. (leid.) „Max Planck Commentaries on World Trade Law: Technical Barriers and SPS Measures“, Leidenas, Brill, 2007, p. 226).

( 83 ) Nebūtina aiškintis, ar šioje byloje iš tiesų nagrinėjamas išimtinės materialinės Sąjungos kompetencijos atvejis.

( 84 ) Žr. neseniai priimtą Sprendimą O (C‑456/12, EU:C:2014:135:135, 50 punktas); taip pat žr. sprendimus Ziebell (anksčiau Örnek) (C‑371/08, EU:C:2011:809, 58 punktas) ir Winner Wetten (C‑409/06, EU:C:2010:503, 64 punktas).

( 85 ) Generalinės advokatės V. Trstenjak išvada byloje Sapir ir kt. (C‑645/11, EU:C:2012:757, 118 punktas), generalinio advokato S. Alber išvada byloje Taryba / Busacca ir kt. (C‑434/98 P, EU:C:2000:298, 26 punktas).

( 86 ) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis, EŽTK 7 straipsnis, 2005 m. vasario 17 d. EŽTT Sprendimas K. A. ir A. D. prieš Belgiją (peticijos Nr. 42758/98 ir 45558/99, 51 punktas).

( 87 ) Žr. C. Calliess (C. Calliess ir M. Ruffert (leid.) „EUV / AEUV“, 4‑asis leidimas, Miunchenas, C. H. Beck, 2011, ESS 5 straipsnis, 9 punktas).

( 88 ) Žr. sprendimus Eind (C‑291/05, EU:C:2007:771, 43 ir 45 punktas) ir O (C‑456/12, EU:C:2014:135, 50 punktas).

( 89 ) Sprendimas Haneberg, C‑28/91, EU:C:1992:285, 21–25 punktai.

( 90 ) K. Schmalenbach (C. Calliess ir M. Ruffert „Kommentar zu EU‑Vertrag und EG‑Vertrag“, 2‑asis leidimas, Noivydas, Luchterhand, 2002‚ 300 straipsnis, 74 punktas).

( 91 ) Nuomonė 2/91, EU:C:1993:106, 5 punktas; Sprendimas Komisija / Graikija, EU:C:2009:81, 31 punktas; generalinio advokato Y. Bot išvada byloje Komisija / Graikija (C‑45/07, EU:C:2008:642, 47 punktas). Plačiau: dėl Bendrijos kompetencijų pasikeitimų žr. Sprendimą AETR, EU:C:1971:32, 81–90 punktus; generalinio advokato A. Tizzano išvados byloje Komisija / Vokietija, C‑433/03, EU:C:2005/153, 87 punktą. Dėl bendrų dalykų žr. M. Cremona „Member States as Trustees of the Community Interest: Participating in International Agreements on Behalf of the European Community“, EUI Working Papers Nr. 17, 2009.

( 92 ) Šios išvados 33 punktas.

( 93 ) Dėl šio klausimo, kalbant apie teleologinį aiškinimą, žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje CITES (EU:C:2009:249, 76 punktas). Už normos taikymą pagal analogiją: S. Lorenzmeier (E. Grabitz ir kt. (leid.) „Das Recht der Europäischen Union“, Miunchenas, C. H. Beck, 51 papildymas, 2013, 218 straipsnis, 64–66 punktai).

( 94 ) Sprendimas Kramer ir kt., EU:C:1976:114, 44 ir 45 punktai). Žr. F. Hoffmeister (šios išvados 2 išnaša, p. 59).

( 95 ) Sprendimas CITES, EU:C:2009:590, 48 punktas.

( 96 ) Žr. Sprendimo Komisija / Taryba, 165/87, EU:C:1988:458, 19 punktą.

( 97 ) Sprendimas CITES, EU:C:2009:590, 63–66 punktai.

Full & Egal Universal Law Academy