GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2014 m. vasario 27 ( 1 ) d.
Byla C‑531/12 P
Commune de Millauir
Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (SEMEA)
prieš
Europos Komisiją
„Arbitražinė išlyga — Subsidijų sutartis dėl vietos plėtros — Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas — Senatis — Rėmimasis arbitražine išlyga — Sutarties sąlyga trečiojo asmens naudai“
I – Įvadas
1.
Šiame apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turės pareikšti savo nuomonę iš dalies specifiniais, bet ir iš dalies esminiais klausimais.
2.
Pirma, apeliacinis skundas suteikia galimybę išsiaiškinti, ar iš pradžių be įgaliojimo pateiktas apeliacinis skundas pagal naująjį Teisingumo Teismo procedūros reglamentą, įsigaliojusį 2012 m. lapkričio 1 d., gali turėti teisinių pasekmių įgaliojimą pateikus bylos nagrinėjimo metu ir kokiomis aplinkybėmis tai gali įvykti.
3.
Antra, kyla klausimas, ar ir kokioms sąlygoms esant sutarties nesudariusiems tretiesiems asmenims gali galioti arbitražinė išlyga pagal SESV 272 straipsnį, kad tokiems tretiesiems asmenims iškeltos bylos priklausytų Sąjungos teismų kompetencijai.
4.
Trečia, turi būti išnagrinėta, ar ir kokioms sąlygoms esant Teisingumo Teismas gali apeliaciniame procese vertinti, kaip Bendrasis Teismas pagal atitinkamą šalių padarytą teisės pasirinkimą pirmojoje instancijoje taikė nacionalinę teisę ( 2 ).
5.
Ketvirta, kyla klausimas, ar iš Sąjungos teisės, ypač iš teisės į gerą administravimą, galima kildinti principą, pagal kurį reikalavimas grąžinti sumokėtas sumas būtų neįmanomas, net jei gali būti nesuėjęs atitinkamos teisės pareikšti tokį reikalavimą senaties terminas, bet tokią teisę turinti Sąjungos institucija delsė pateikti savo reikalavimus.
II – Teisinis pagrindas
A – Pirminė teisė
6.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ 1 dalyje nustatyta:
„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.“
7.
Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą:
„Apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimų pagal šią straipsnio dalį Teisingumo Teismui gali būti paduodamas tik teisės klausimais ir laikantis statute numatytų sąlygų bei neperžengiant jame nustatytų ribų.“
8.
SESV 272 straipsnyje nustatyta:
„Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ( 3 ) ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę.“
9.
Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Apeliacinis skundas Teisingumo Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, neigiamai paveikusio apelianto interesus, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.“
B – Teisingumo Teismo procedūros reglamentas
10.
Teisingumo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnyje nustatyta:
„
2. Atstovai ir advokatai privalo pateikti Teismo kanceliarijai jų atstovaujamos šalies išduotą oficialų dokumentą arba įgaliojimą.
4. Nepateikus šių dokumentų, Teismo kancleris nustato protingą terminą, per kurį atitinkama šalis turi juos pateikti. Jeigu per nustatytą terminą tokie dokumentai nepateikiami, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą Teismas sprendžia, ar dėl šio formalumo nesilaikymo ieškinys arba pareiškimas nepriimtinas dėl to, kad netenkina nustatytų formos reikalavimų.“
11.
Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnyje nustatyta:
„
2. Apeliaciniams skundams taikomi šio reglamento 119, 121 straipsniai ir 122 straipsnio 1 dalis.
4. Jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio straipsnio 1–3 dalių, Teismo kancleris nustato protingą terminą, per kurį apeliantas turi pašalinti apeliacinio skundo trūkumus. Jeigu per nustatytą terminą šie trūkumai nepašalinami, Teismas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendžia, ar dėl šio formalumo nesilaikymo apeliacinis skundas nepriimtinas dėl to, kad netenkina nustatytų formos reikalavimų.“
C – Bendrojo Teismo procedūros reglamentas
12.
Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalyje numatyta:
„Prie ieškinio pagal SESV 272 straipsnį, remiantis Bendrijų arba jų vardu pagal privatinę ar viešąją teisę sudarytos sutarties arbitražine išlyga, pridedamas sutarties, kurioje yra ta išlyga, egzempliorius“.
III – Bylos priešistorė
13.
Europos ekonominė bendrija, atstovaujama Europos Bendrijų Komisijos, 1990 m. liepos mėn. su Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (toliau – SEMEA), kurios 50 % kapitalo priklausė Commune de Millau (Mijo komuna) (Prancūzija), sudarė subsidijų sutartį dėl plėtros projekto įgyvendinimo vietiniu lygmeniu. Pagal šalių susitarimą subsidijų sutarčiai, viena vertus, taikoma Prancūzijos teisė, kita vertus, „nagrinėti visus tarp šalių kilusius su sutartimi susijusius teisinius ginčus, kurių šios negali išspręsti taikiai, išimtinę jurisdikciją turi Teisingumo Teismas“.
14.
Bendru sutarimu su Komisija tolesnis plėtros projekto įgyvendinimas buvo patikėtas ne SEMEA, o specialiai projektui įgyvendinti įsteigtai organizacijai. Tačiau ji neprisijungė prie subsidijų sutarties, taigi, SEMEA ir toliau liko su Bendrija sudarytos sutarties šalis.
15.
Paaiškėjus, jog Bendrija permokėjo, 1993 m. Komisija pareikalavo, kad SEMEA grąžintų 41012 ECU dydžio sumą (toliau – ginčijamas reikalavimas). Nors SEMEA šio reikalavimo nevykdė, Komisija kurį laiką daugiau neragino to daryti.
16.
Tik 2005 m., maždaug po dvylikos metų, Komisija vėl pareikalavo sumokėti. SEMEA Komisijai nurodė, kad tuo metu jau buvo tapusi nemoki. Be to, SEMEA tvirtino, jog organizacija, kuriai buvo patikėtas subsidijuoto projekto įgyvendinimas, ją patikino, kad Komisija atsisakė ginčijamo reikalavimo, be to, jau buvo suėjęs reikalavimo senaties terminas. Komisija neigia atsisakiusi ginčijamo reikalavimo. Nepaisydama kelerius metus trukusio tolesnio susirašinėjimo ir raginimų mokėti, SEMEA nemokėjo. 2008 m. vasario mėn. Komisija paskutinį kartą pareikalavo, kad SEMEA atliktų mokėjimą.
17.
2008 m. lapkričio 21 d. vykusiame neeiliniame SEMEA suvažiavime Commune de Millau, pagrindinė bendrovės akcininkė, informavo apie savo ketinimus perimti visą SEMEA turtą ir įsipareigojimus. Suvažiavime taip pat nuspręsta išmokėti Commune de Millau SEMEA turimus grynuosius pinigus, t. y. 82719,76 EUR. Likvidatoriaus pateiktoje likvidavimo ataskaitoje buvo nurodytas ir ginčijamas reikalavimas.
18.
2008 m. gruodžio 9 d. likvidatorius baigė bendrovės SEMEA likvidavimo procedūrą ir kreipėsi dėl jos išbraukimo iš prekybos registro. 2008 m. gruodžio 18 d.Commune de Millau savivaldybės taryba patvirtino, kad jai perleistas bendrovės SEMEA turtas. Prie bendrovės pasyvų, be kita ko, buvo priskirtas ginčijamas Komisijos reikalavimas su nuoroda, kad SEMEA rėmėsi senaties terminu, o kreditorė daugiau nesirūpino savo reikalavimu sumokėti. Komisijos sutikimo dėl tokio elgesio prašyta nebuvo.
IV – Skundžiamas sprendimas
19.
Siekdama, kad teismas įteisintų ginčijamą reikalavimą, nepaisydama aplinkybės, jog SEMEA buvo išbraukta iš prekybos registro, Komisija kreipėsi į Tribunal de commerce Rodez (Rodezo komercinių bylų teismas, Prancūzija) su prašymu bendrovės atstovu skirti ad hoc įgaliotinį.
20.
Kai tai buvo padaryta, Komisija savo vardu, pirma, 2010 m. balandžio mėn. Bendrajam Teismui pateikė ieškinį, pareikštą SEMEA (byla T‑168/10), antra, 2010 m. gruodžio mėn. pateikė ieškinį prieš Commune de Millau (byla T‑572/10), kuri, Komisijos nuomone, kaip bendraskolė atsako už ginčijamą reikalavimą, nes perėmė SEMEA įsipareigojimus. Kadangi bylos susijusios, dėl jų turėjo būti priimtas bendras sprendimas.
21.
Atsakovės prieštaravo ir kaip argumentą nurodė senaties terminą. Savivaldybė kaip atsakovė taip pat iš anksto kvestionavo Bendrojo Teismo jurisdikciją, argumentuodama tuo, kad subsidijų sutartyje numatyta išlyga, pagal kurią jurisdikciją nagrinėti bylą turi Sąjungos teismai, savivaldybei negalioja. Papildomai atsakovės pateikė priešieškinį tam atvejui, jeigu Komisijos reikalavimas sumokėti ginčijamą sumą būtų patenkintas. Priešieškinis grindžiamas SESV 340 straipsniu ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu. Taip ilgai delsdama pareikalauti, kad būtų įgyvendintas ginčijamas reikalavimas, Komisija nesilaikė gero administravimo pareigos ir pažeidė teisinio tikrumo principą, todėl atsakovės įgijo teisę iš Komisijos reikalauti tokio paties dydžio kaip suma, kurią ji bando išieškoti, žalos atlyginimo, taigi turi būti atleistos nuo pareigos mokėti.
22.
2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Bendrasis Teismas iš esmės patenkino Komisijos ieškinius ir atmetė atsakovių priešieškinius. SEMEA ir Commune de Millau buvo įpareigotos kaip bendraskolės Komisijai sumokėti 41012 EUR ir delspinigius.
23.
Bendrojo Teismo jurisdikcija savivaldybės atžvilgiu patvirtinta argumentuojant tuo, kad „Commune de Millau dėl su SEMEA sudarytos tretiesiems asmenims palankios sutarties taikoma arbitražinė išlyga Sąjungos naudai“ ( 4 ). Remiantis bendraisiais sutarčių teisės principais, tretiesiems asmenims palankios sutarties buvimas gali būti numanomas remiantis sutarties paskirtimi ar konkretaus atvejo aplinkybėmis“ ( 5 ). Savivaldybė „buvo puikiai susipažinusi su aplinkybėmis“ ( 6 ) ir nereikšdama jokių pretenzijų dėl subsidijų sutarties arbitražinės išlygos sutiko prisiimti bendrovės SEMEA įsipareigojimus, taigi dėl šios priežasties jai galioja subsidijų sutarties arbitražinė išlyga.
V – Apeliacinis skundas
24.
SEMEA ir Commune de Millau teisme atstovavusi advokatų kontora 2012 m. lapkričio mėn. Teisingumo Teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ji atsakovių pirmojoje instancijoje vardu paprašė iš esmės panaikinti skundžiamą sprendimą ir papildomai prašė patenkinti pirmosios instancijos teisme pateiktą priešieškinį.
25.
Prie 2012 m. lapkričio 19 d. pateikto apeliacinio skundo buvo pridėtas didelis priedų rinkinys. Jame, be kita ko, buvo Commune de Millau įgaliojimas teikti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teisme nagrinėtai bylai paskirto SEMEA ad hoc įgaliotinio Maître B. vienam iš minėtų advokatų adresuotas raštas. Šio rašto data – 2012 m. lapkričio 15 d.Maître B. juo pritaria dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateiktam apeliaciniam skundui, tačiau teigia, kad liovėsi eiti SEMEA ad hoc įgaliotinio pareigas 2012 m. rugpjūčio mėn.
26.
Esant tokiam laiko neatitikimui, Teisingumo Teismo kanceliarija 2013 m. spalio mėn. kreipėsi į minėtąją advokatų kontorą su prašymu pateikti su SEMEA susijusį įgaliojimą bylinėtis apeliaciniame procese. Advokatų kontora laikėsi nurodyto termino ir 2013 m. lapkričio mėn. pateikė Tribunal de Commerce Rodez2013 m. lapkričio 5 d. priimtą sprendimą, iš kurio matyti, kad Maître B. minėtų advokatų pavedimu dalyvaus nuo 2013 m. spalio 29 d. šešis mėnesius nagrinėjant apeliacinį skundą kaip SEMEA paskirtas ad hoc įgaliotinis.
27.
Apeliantės nurodo keturis apeliacinio skundo dėl Bendrojo Teismo sprendimo pagrindus.
28.
Pirma, Commune de Millau teigia, kad savivaldybei pareikštas ieškinys nepriklauso Sąjungos teismų jurisdikcijai. Pagal Prancūzijos viešąją teisę juridinis asmuo negali arbitražinės išlygos įtvirtinti kaip tretiesiems asmenims palankios sutarties sąlygos. Tokio susitarimo nėra.
29.
Antra, SEMEA teigia, jog dėl to, kad per likvidavimo procedūrą jos turtas buvo perleistas savivaldybei, kuri yra mokus viešosios teisės juridinis asmuo, bendrovė turi būti atleista nuo įsipareigojimų.
30.
Trečia, apeliantės priekaištauja, kad taikydamas Prancūzijos teisės normas dėl senaties termino Bendrasis Teismas padarė teisinių klaidų.
31.
Ketvirta, apeliantės priekaištauja, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į faktą, jog dvylika metų nesiimdama jokių veiksmų Komisija pažeidė Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį. Apeliantės teigia todėl negalėjusios laiku imtis priemonių Komisijos reikalavimui patenkinti. Reikalaujamų delspinigių dydis susijęs su tuo, kad Komisija delsė reikalauti įgyvendinti ginčijamą reikalavimą, taigi tarp tokio jos elgesio ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
VI – Apeliacinio skundo vertinimas
32.
Apeliaciniame procese nagrinėjami su teismo proceso tvarka ir materialine teise susiję klausimai. Kol kas neaišku, ar bendrovės SEMEA vardu pateiktas apeliacinis skundas yra teisėtas. Tai turi būti išaiškinta pirmiausia (A dalis). Tuomet reikia išnagrinėti pirmajame apeliacinio skundo pagrinde keliamą klausimą, ar visų pirma Komisijos pateikto ieškinio prieš Commune de Millau nagrinėjimas apskritai priklausė Sąjungos teismų jurisdikcijai (B dalis). Tuomet, kiek tai svarbu šioje byloje, turi būti detaliau išaiškinti su materialine teise susiję apeliacinio skundo pagrindai (C ir D dalys). Dėl pastarojo aspekto visų pirma kyla klausimas, ar Teisingumo Teismas apskritai gali tikrinti (ir kokiu mastu), kaip Bendrasis Teismas taikė nacionalinę teisę.
A – Ar SEMEA apeliacinis skundas pateiktas tinkamai?
33.
Remiantis bylos medžiaga, SEMEA atstovaujantys advokatai tuo metu, kai 2012 m. lapkričio mėn. buvo pateiktas apeliacinis skundas, pagal galiojančią tvarką nebuvo įgalioti to daryti. Ad hoc įgaliotinio tarnyba bendrovėje SEMEA buvo pasibaigusi 2012 m. rugpjūčio mėn., todėl jo 2012 m. lapkričio mėn. išreikštas pritarimas teikti apeliacinį skundą nėra „įgaliojimas“, kaip jis suprantamas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 119 ir 168 straipsnius. Todėl iš pradžių advokatai, to nežinodami, veikė kaip atstovai be įgaliojimo atstovauti ( 7 ).
34.
Vėliau, kai prabėgus maždaug metams po apeliacinio skundo pateikimo Teisingumo Teismo kanceliarija pranešė apie įgaliojimo nebuvimą, minėtieji advokatai kreipėsi į atsakingą komercinių bylų teismą dėl ad hoc įgaliotinio paskyrimo apeliaciniame procese. Buvo paskirtas Maître B., jis dar 2012 m. lapkričio mėn., tiesa, tuomet dar neturėdamas tokios teisės, pritarė, kad SEMEA vardu būtų pateiktas apeliacinis skundas.
35.
Būtina išnagrinėti, ar esant tokiai situacijai galima teigti, kad SEMEA vardu apeliacinis skundas pateiktas teisėtai.
36.
Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnį, kuris pagal Procedūros reglamento 168 straipsnį taikomas ir apeliaciniam procesui ( 8 ), iš pradžių tokia situacija turi būti vertinama kaip įgaliojimo dokumento nepateikimas. Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalyje numatytas „dokumentų“ nepateikimo atvejis, jame nieko nerašoma apie su materialine teise susijusius įgaliojimo trūkumus. Taigi apeliaciniame procese taisyklė galioja visų pirma situacijai, kai advokatas savo kliento buvo įgaliotas pateikti apeliacinį skundą, tačiau su pačiu apeliaciniu skundu nebuvo pateiktas atitinkamas įgaliojimo įrodymas. Remiantis Procedūros reglamento 168 straipsnio 4 dalimi, toks įrodymas gali būti pateiktas vėliau, iki Teisingumo Teismo kanceliarijos nurodyto termino. To nepadarius, Teisingumo Teismas turi nuspręsti, „ar dėl šio formalumo nesilaikymo nepriimtinas dėl to, kad netenkina nustatytų formos reikalavimų“.
37.
Remiantis Procedūros reglamentu, negalima iš karto nustatyti, kokios turėtų būti teisinės pasekmės susiklosčius situacijai, kai Teisingumo Teismui ne tik nebuvo pateiktas įgaliojimo dokumentas, bet ir apeliacinio skundo teikimo momentu advokatai net nebuvo įgalioti to daryti. Šios teisės normos tekstas neatskleidžia, ar pateiktas apeliacinis skundas, neturint tam įgaliojimo, vėliau atitinkamos šalies gali būti patvirtintas ir tokiu būdu atgaline tvarka gali būti pašalintas su materialine teise susijęs įgaliojimo trūkumas. Šiuo atveju kalbama būtent apie tai.
38.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog yra svarbių argumentų, rodančių, kad apeliacinio skundo pateikimas neturint įgaliojimo yra nepataisomas trūkumas. Mat Teisingumo Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad skundo Teisingumo Teismui pateikimo momentu iš esmės turi būti įvykdytos visos jo priimtinumo sąlygos ( 9 ).
39.
Teisingumo Teismas nusprendė, jog esant daugiau nei vienam ieškovui pakanka, kad visa byla būtų laikoma nagrinėtina, jei ieškinio pateikimo momentu teisę teikti ieškinį turėjo tik vienas ieškovas ( 10 ), bet jis tai iš esmės pagrindė su proceso ekonomija susijusiais argumentais ( 11 ). SEMEA atveju tai negalioja. Pirma, abiejų apeliančių nurodyti apeliacinio skundo pagrindai skiriasi, todėl su proceso ekonomija susiję svarstymai greičiau privestų prie išvados, jog įrodžius, kad SEMEA apeliacinis skundas nepriimtinas, jo nagrinėti nebereikia. Antra, faktas, jog apeliacinis skundas pateiktas neturint įgaliojimo, yra kur kas didesnis trūkumas, nei tiesiog teisės pateikti apeliacinį skundą nebuvimas. Mat teisės teikti apeliacinį skundą neturinti šalis vis dėlto bus teisėtai nurodžiusi savo atstovui už ją teikti apeliacinį skundą, o nesėkmingos baigties atveju taip pat turės padengti išlaidas. Ši teisinė pasekmė kažin ar gali būti taikoma nesant įgaliojimo, priešingai – jei atstovas savarankiškai imasi veiksmų ir neturėdamas įgaliojimo atstovauti pateikia apeliacinį skundą, vargu ar galima reikalauti, kad galimas išlaidas padengtų tariamas apeliantas, daugių daugiausia jos turės būti padengtos falsus procurator. Taip pat nebūtų protinga imti tikrinti apeliacinio skundo, kurio tariama šalis nesant įgaliojimo net negalėjo pateikti, pagrįstumą.
40.
Tačiau Teisingumo Teismo praktikoje taip pat galima rasti atvejų, leidžiančių teigti, kad Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalis ir 168 straipsnio 4 dalis, remiantis plačiu jų teksto aiškinimu, galėtų būti taikomos ne tik tada, kai reikia pateikti trūkstamus įrodymus, bet ir kai reikia pašalinti su materialine teise susijusius įgaliojimo trūkumus.
41.
Teisingumo Teismas vienoje byloje, kai šaliai atstovaujančio advokato įgaliojimo teisėtumas buvo abejotinas, nusprendė, kad pakanka, jog abejotiną įgaliojimą atsakinga šalis patvirtino jau pateikus ieškinį ( 12 ). Teisingumo Teismas neturėjo pretenzijų, kad atitinkamas raštas buvo parašytas jau pateikus ieškinį. Generalinis advokatas M. Darmon atkreipė dėmesį į tuo metu galiojusią Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad “šios nuostatos taikymas tik tais atvejais, kuomet pirma pateikiamas ieškinys ir tik vėliau – dokumentas, sudarytas dar prieš pateikiant ieškinį, [būtų] laikomas perdėtu formalizmu ( 13 ).
42.
Atsižvelgiant į tai, Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalį ir 168 straipsnio 4 dalį galima būtų aiškinti taip, kad šiose nuostatose įtvirtinta ne tik kaip teikiant apeliacinį skundą pateikti trūkstamą įgaliojimą, bet ir kad galima pateikti trūkstamą įgaliojimą, pavyzdžiui, vėliau „patvirtinant“ apeliacinį skundą.
43.
Toks platus, su materialine teise susijusius trūkumus apimantis išaiškinimas lemia tinkamus rezultatus. Viena vertus, taip su įgaliojimais susiję trūkumai, ir įrodymų, ir materialinės teisės pobūdžio, vertinami pagal vienodą koncepciją, todėl užkertamas kelias galimiems su atribojimu susijusiems sunkumams ir užtikrinamas vienodas tokių klausimų reglamentavimas visoje Sąjungoje, visiškai nepaisant ankstesnių nacionalinių išaiškinimų. Kita vertus, kadangi Teisingumo Teismas lieka bylos šeimininkas ir nustatydamas protingus terminus gali prisidėti prie greito abejonių keliančių atvejų išaiškinimo, tinkamai palaikomas teisinis tikrumas ir derama teisės priežiūra.
44.
SEMEA vardu pateikto apeliacinio skundo atveju, Teisingumo Teismui pateikus atitinkamą pastabą, už tvarkingus įgaliojimus atsakinga paskutinė institucija, t. y. komercinių bylų teismas, jau po apeliacinio skundo pateikimo SEMEA vardu nurodė paskirti ad hoc įgaliotinį. Šis paskyrimas vyko panašiai kaip ir „patvirtinimas“ šio sprendimo 41 punkte nurodytoje byloje, kad būtų galima nagrinėti SEMEA apeliacinį skundą. Taip SEMEA įgijo galimybę per advokatus teikti apeliacinį skundą, ypač turint omenyje tai, jog paskirtasis ad hoc įgaliotinis buvo tas pats asmuo, kuris prieš metus advokatams išreiškė savo pritarimą, kad SEMEA vardu būtų pateiktas apeliacinis skundas. Kadangi Maître B. paskyrimas ad hoc įgaliotiniu laikytinas pavėluotu apeliacinio skundo pateikimo patvirtinimu, galima teigti, kad buvęs pirminis įgaliojimo trūkumas remiantis Procedūros reglamento 119 straipsniu, siejamu su 168 straipsnio 4 dalimi, buvo pašalintas.
45.
Taigi teisėtai buvo pateiktas ne tik savivaldybės, bet ir SEMEA apeliacinis skundas.
46.
Toliau reikia patikrinti, ar Komisija savo ieškinius prieš SEMEA ir savivaldybę galėjo grįsti SEMEA sutarties arbitražine išlyga.
B – Arbitražinės išlygos svarba šioje byloje
47.
Ar Komisija gali remtis subsidijų sutarties arbitražine išlyga, abejotina dėl dviejų priežasčių. Formaliai nei savivaldybė, kuri yra atsakovė, nei ieškinį pateikusi Komisija nėra subsidijų sutarties, kurioje numatyta ginčytina arbitražinė išlyga, šalys.
48.
Komisija, savo vardu pateikusi prieš SEMEA ir savivaldybę ieškinį, subsidijų sutartyje figūravo kaip Europos ekonominės bendrijos atstovė, todėl, pirma, kyla abejonių dėl jos (šiuo atveju neginčyto) elgesio teisėtumo šiame teisiniame ginče, antra, neaišku, ar remdamasi subsidijų sutarties arbitražine išlyga ji gali turėti teisę pateikti ieškinį. Pastarąjį aspektą, kaip nepriimtinumo pagrindą, reikia patikrinti ex officio (1 punktas).
49.
Savivaldybė apskritai neminima subsidijų sutartyje, tačiau, remiantis skundžiamu sprendimu, turi sutikti, kad pagal tretiesiems asmenims palankios sutarties principus jai būtų taikoma subsidijų sutartyje nurodyta arbitražinė išlyga. Ar tokia argumentacija priimtina, reikės patikrinti aiškinantis dėl Komisijos ieškinio priimtinumo (2 punktas).
1. Ar savo vardu iškeltoje byloje Komisija gali remtis SEMEA sutarties arbitražine išlyga?
50.
Atsakant į šį klausimą svarbiausia nustatyti, kas teikiant ieškinį pagal arbitražinę išlygą gali būti laikoma bylos šalimi: Sąjunga, kaip sutarties šalis, ar sudarant sutartį jai atstovavusi institucija.
51.
Remiantis SESV 272 straipsnio tekstu sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nors yra argumentų, bylojančių, kad „remiantis arbitražine išlyga , numatyta Sąjungos ( 14 ) ar jos vardu sudarytoje viešosios teisės arba privačios teisės sutartyje“, ir Sąjunga procesiniu požiūriu turi būti laikoma šalimi ( 15 ). O praktikoje, rodos, nuolatos elgiamasi priešingai ( 16 ), mat ieškinyje, o vėliau ir sprendimo santraukoje bylos šalimi laikoma ne pati Sąjunga, bet sutartyje, kurioje numatyta ši arbitražinė išlyga, minima Sąjungos institucija ( 17 ).
52.
Skundžiamame sprendime šiuo aspektu pozicija neišreikšta. Galiausiai tinkamo šalių apibūdinimo klausimas gali likti neatsakytas. Šiuo atveju svarbiausia nuspręsti, ar Komisija savo vardu pateiktame ieškinyje galėjo remtis ginčytina arbitražine išlyga. Vertinant visą Sąjungos teismų praktiką dėl Sąjungos pripažinimo bylos šalimi ( 18 ), atsakymas teigiamas, mat praktikoje ryškėja tendencija, kad Sąjungą netinkamai pripažinus bylos šalimi iš principo bylai nepakenkiama, bent jau kol ginčo turinys yra aiškiai apibrėžtas atsakovų ir nekenkiama atsakovo procesinių teisių suvokimui. Dėl abiejų šių aspektų nekyla jokių abejonių.
53.
Todėl savo vardu bent jau SEMEA iškeltoje byloje Komisija galėjo remtis SEMEA sutarties arbitražine išlyga.
54.
Tačiau svarbu išsiaiškinti, ar arbitražinė išlyga galiojo ne tik byloje prieš SEMEA, bet ir prieš savivaldybę.
2. Ar savivaldybei galioja arbitražinė išlyga?
55.
Tai reikia patikrinti savo iniciatyva kaip su viešąja tvarka susijusį nepriimtinumo pagrindą, neatsižvelgiant į apeliacinio skundo pagrindus. Reikia išsiaiškinti keturis aspektus: pirma, SEMEA sutartyje esančią išlygos formuluotę, antra, kas vyko sudarius sutartį, trečia, kriterijus pagal SESV 272 straipsnį ir, ketvirta, su įrodymais susijusius reikalavimus, keliamus arbitražinei išlygai pagal Procedūros reglamentą.
a) Arbitražinės išlygos SEMEA sutartyje formuluotė
56.
Pagal SEMEA sutartį „nagrinėti visus teisinius ginčus tarp šalių išimtinę jurisdikciją turi“ Teisingumo Teismas. Taigi ši išlyga pirmiausia privaloma tik sutarties šalims – SEMEA ir Sąjungai, o Commune de Millau ji negalioja.
b) Įvykiai po sutarties sudarymo
57.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Komisija jokiame po sutarties sudarymo priimtame susitarime, kuris būtų susijęs su arbitražine išlyga, nedalyvavo. Taip pat nėra jokių apie SEMEA ir savivaldybės sutartį bylojančių dokumentų, tik pavieniai visuotinio susirinkimo ir savivaldybės tarybos sprendimai. Tačiau Bendrasis Teismas ( 19 ) remiasi bendraisiais sutarčių teisės principais ir prieina išvadą, kad su SEMEA įsipareigojimų perėmimu susiję savivaldybės sprendimai, kiek tai susiję su SEMEA turto perdavimu savivaldybei, atsižvelgiant į savo tikslą ir visas aplinkybes, turi būti vertinami kaip Sąjungai palanki sutartis. Savivaldybė ir SEMEA būtų norėjusios pagrįsti Commune de Millau keliamą Sąjungos reikalavimą, savivaldybė, „žinodama apie teisinį ginčą dėl ginčijamo reikalavimo“, būtų sutikusi, kad jai būtų taikoma SEMEA sutarties arbitražinė išlyga. Tai, kad šalių pageidautas atleidimas nuo skolinių įsipareigojimų perėmimo dėl to, kad trūko kreditorės leidimo, neįvyko, šiuo atveju nereikšminga.
c) Šių po sutarties sudarymo vykusių įvykių įvertinimas pagal SESV 272 straipsnio kriterijus
58.
Atsakant į klausimą, ar taip buvo sutarta dėl savivaldybę įpareigojančios arbitražinės išlygos, lemiamą įtaką turi SESV 272 straipsnio kriterijai ( 20 ), kurie turi būti aiškinami siaurai ( 21 ), nes SESV 272 straipsnis yra išimtinė nuostata.
59.
Bendrasis Teismas ( 22 ) mano esant įmanoma, kad dėl tretiesiems asmenims palankios sutarties arbitražinės išlygos taip pat galėjo būti susitarta Sąjungai visai nedalyvaujant; šiuo atveju sutartis buvo sudaryta ne pačios Sąjungos, bet „jos vardu“ pagal SESV 272 straipsnį.
60.
Tokia pozicija abejotina. Sąjungos vardu sudaryta sutartis susijusi su materialiais Sąjungos interesais. SESV 272 straipsnį aiškinant siaurai kaip išimtinę nuostatą, ji gali būti sudaroma tik institucijų, įstaigų ar organų, kuriems leidžiama veikti Sąjungos vardu. Pašaliniai tretieji asmenys to daryti negali. Sutartis, sudaryta tik tarp Sąjungai nepriklausančių trečiųjų asmenų ir be atitinkamo pavedimo Sąjungos institucijoms, kaip šiuo atveju įvyko po sutarties sudarymo sudarius susitarimus tarp SEMEA ir savivaldybės, neatitinka SESV 272 straipsnio reikalavimų.
61.
Nepaisant to, taip pat nėra akivaizdu, ar savivaldybė būtų norėjusi, kad arbitražinė išlyga jai būtų taikoma pagal SESV 272 straipsnį. Toks šalies noras, kuris susitarimui dėl arbitražinės išlygos yra būtinas, nėra akivaizdus remiantis vien visomis aplinkybėmis, susijusiomis su susitarimais, pasiektais po sutarties sudarymo tarp SEMEA ir savivaldybės, taip pat negalima tiesiog daryti prielaidos, kad toks noras buvo. Tai ypač svarbu, nes su SEMEA likvidavimu susijusiuose dokumentuose nei pati SEMEA neužsimena apie arbitražinės išlygos egzistavimą, nei savivaldybė aiškiai parodo žinanti apie jos egzistavimą. Priešingai, atitinkamų duomenų nėra nei savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendime, nei 2008 m. lapkričio 21 d. pranešime apie bendrovės likvidavimą; juose galbūt net klaidingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad SEMEA subsidijų sutarčiai turi būti taikoma Prancūzijos teisė, nors tai neturėtų savaime reikšti, kad dėl ginčijamo reikalavimo reikėtų galvoti apie Sąjungos teismų jurisdikciją.
62.
Atsižvelgus į visa tai, negalima daryti išvados, kad dėl arbitražinės išlygos, kuria Komisija galėtų remtis ieškinyje prieš savivaldybę, buvo sutarta sudarant tretiesiems asmenims palankią sutartį.
63.
Net jei ir būtų buvęs pateiktas panašus tarp SEMEA ir savivaldybės pasiektas susitarimas, vis tiek kiltų kitas nagrinėtinas klausimas – ar įvykdyti su įrodymų pateikimu susiję reikalavimai, keliami arbitražinei išlygai pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalį.
d) Arbitražinei išlygai keliami reikalavimai dėl įrodymų pateikimo pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalį.
64.
Pagal minėtą Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalį kartu su ieškiniu turi būti pateiktas sutarties, apimančios ir arbitražinę išlygą, egzempliorius. Kitaip tariant, Komisija privalo pateikti dokumentinį arbitražinės išlygos įrodymą.
65.
Kiek tai susiję su Commune de Millau, Komisija tokio įrodymo nepateikė ir net negalėjo pateikti, nes apie galimo susitarimo dėl Komisijai palankios arbitražinės išlygos buvimą, kaip skundžiamame sprendime pripažįsta pats Bendrasis Teismas ( 23 ), numanyti galima tik „remiantis tarp SEMEA ir Commune de Millau pasiekto susitarimo tikslu bei konkretaus atvejo aplinkybėmis“ ( 24 ), taigi, jei jis ir būtų buvęs pateiktas, tai ne rašytine forma, o tiesiog būtų buvęs konkliudentinio pobūdžio. Pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalyje įtvirtintus su įrodymų pateikimu susijusius reikalavimus, kuriais vadovaujantis teismui turi būti pateiktas pats egzempliorius rašytine forma, kuriame būtų numatyta ir ginčytina arbitražinė išlyga, to nepakanka.
66.
Teismo praktikoje ši nuostata išaiškinta plačiai ir teismui pakanka, kad būtų pateiktas nepasirašytas sutarties projektas kartu su susijusia korespondencija ( 25 ) arba kad šalys remtųsi su sutartimi nesusijusiais dokumentais ( 26 ). Tačiau visiškai minėta Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalis būtų beprasmė, jei nebūtų paisoma svarbiausio nuostatos elemento: kad turi būti raštu pateiktas ginčytinos arbitražinės išlygos egzempliorius, aiškiai rodantis, kurios šalys ir dėl kurios sutarties sutarė, kad ji priklausys Sąjungos teismų jurisdikcijai. Šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentų, kuriais remiantis galima spėti, kad galbūt buvo pasiekti žodiniai ar konkliudentiniai susitarimai, nepateikiant jų turinio raštu, nes dokumente nenurodytos aplinkybės vargu ar gali būti laikomos sutarties „egzemplioriumi“ ( 27 ). Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalis laikytina glaudžiai susijusia su SESV 272 straipsniu, kuris laikomas išimtine su jurisdikcija susijusia norma, todėl iš esmės turi būti aiškinama siaurai ir negalima interpretacija, kad nebūtina pateikti raštiško įrodymo, kuriame aiškiai ir vienareikšmiškai būtų nurodyta ginčytina arbitražinė išlyga.
67.
Todėl 44 straipsnio 5a dalis skirta teisiniam tikrumui užtikrinti, o pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 6 dalį, priešingai nei pagal 44 straipsnio 3–5 dalyse išvardytus formalumus, pavėluotai pateikti raštų negalima. Taigi, jei arbitražinės išlygos egzempliorius nebuvo pateiktas kartu su ieškiniu, ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
68.
Šiuo atveju Commune de Millau atžvilgiu Komisija nepateikė jokio arbitražinės išlygos egzemplioriaus, atitinkančio Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalies reikalavimus, todėl prieš savivaldybę pateiktas ieškinys nepriklausė Bendrojo Teismo kompetencijai. Prieš savivaldybę pateiktą ieškinį laikydamas priimtinu, Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą.
69.
Todėl Commune de Millau apeliacinis skundas turi būti patenkintas. Skundžiamą sprendimą, kiek juo savivaldybė pripažinta bendraskole ir jai priteista atlyginti bylinėjimosi išlaidas, reikia panaikinti, o prieš savivaldybę pateiktą ieškinį reikia atmesti pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį, nes jau gali būti priimtas sprendimas.
70.
Atsižvelgiant į šią tarpinę išvadą, lieka įvertinti SEMEA pateiktus apeliacinio skundo pagrindus. Kadangi viename iš jų skundžiamas neteisingas nacionalinės Prancūzijos teisės normų dėl senaties termino ir likvidavimo taikymas, kyla klausimas, ar Teisingumo Teismas apeliaciniame procese turi įgaliojimus (ir, jei taip, kokius) tikrinti, kaip Bendrasis Teismas taikė nacionalinę teisę. Jei jis tokių įgaliojimų neturi, ar turi tik ribotus įgaliojimus; kiekvieno nurodyto su tuo siejamo apeliacinio skundo pagrindo atskirai vertinti nereikia. Taigi reikia išaiškinti šiuos dalykus.
C – Dėl SEMEA nurodytų apeliacinio skundo pagrindų, kuriuose tvirtinama, kad Bendrasis Teismas neteisingai taikė nacionalinę teisę
71.
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar su nacionaline teise susiję apeliacinio skundo pagrindai yra reikšmingi apeliacinei instancijai.
72.
Teisingumo Teismo jurisdikcija apeliaciniame procese konkretizuojama Statuto 58 straipsnyje. Jame numatyta, kad „apeliacinis skundas Teisingumo Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, neigiamai paveikusio apelianto interesus, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.“
73.
Todėl taikant nacionalinę teisę padarytas tokias teisines klaidas, kurias galbūt padarė Bendrasis Teismas, apskųsti apeliacinei instancijai iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Mat tokios teisinės klaidos iš esmės ( 28 ) būtų laikomos ne Sąjungos, o tik nacionalinės teisės pažeidimu. Nacionalinės teisės peržiūra apeliaciniame procese pagal statuto 58 straipsnyje apibrėžtą jurisdikciją yra ne Teisingumo Teismo jurisdikcija ( 29 ).
74.
Todėl arbitražinės išlygos atveju remiantis SESV 272 straipsniu dabartinė teisinė situacija, viena vertus, reiškia, kad Bendrasis Teismas privalo pirmojoje instancijoje po ieškinio pateikimo atlikti nuodugnią analizę remdamasis šalių pasirinkta taikytina nacionaline teise. Kita vertus, pagal Statuto 58 straipsnį Teisingumo Teismas iš esmės neturi teisės po pirmojoje instancijoje priimto sprendimo kaip apeliacinė instancija vertinti apeliacinio skundo, kuriuo tik skundžiama, kad Bendrasis Teismas neteisingai taikė nacionalinę teisę, pagrindų.
75.
Vis dėlto nusistovėjusioje teismo praktikoje tikrai pasitaiko Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose Teisingumo Teismas kaip apeliacinė instancija būtent su arbitražine išlyga susijusiais atvejais ( 30 ) vertino, kaip pirmojoje instancijoje taikyta nacionalinė teisė, bet tai nebuvo grindžiama Teisingumo Teismo statuto 58 straipsniu.
76.
Todėl siūlau Teisingumo Teismui permąstyti tokią teismų praktiką. Pirma, ji prieštarauja aiškiam Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio tekstui. Antra, yra tam tikras neatitikimas su didžiosios kolegijos sprendimu byloje Edwin prieš VRDT ( 31 ), kuriame Teisingumo Teismas, beje, teisiniam ginčui kilus iš esmės dėl prekių ženklų teisės, akivaizdžiai nesiremdamas statuto 58 straipsniu, šitaip apibendrina, kad apeliacinio skundo instancijoje nacionalinės teisės taikymo peržiūra priklauso jo jurisdikcijai: „Atlikdamas Bendrojo Teismo konstatuotų faktų dėl šių nacionalinės teisės nuostatų peržiūrą apeliaciniame procese Teisingumo Teismas pirmiausia privalo patikrinti, ar Bendrasis Teismas, remdamasis jam pateiktais raštais ir kitais bylos dokumentais, neiškraipė susijusių nacionalinės teisės aktų teksto prasmės arba jais pagrįstos nacionalinės teismų praktikos arba su jais susijusios teisinės literatūros. Taip pat jis turi patikrinti, ar Bendrasis Teismas, turėdamas tokius duomenis, nekonstatavo faktų, kurių turinys akivaizdžiai tam prieštarauja, ir galiausiai, ar Bendrasis Teismas, tikrindamas visus šiuos duomenis ir siekdamas išaiškinti ginčytinų nacionalinės teisės aktų turinį, kuriems nors iš tokių duomenų, kurie, palyginti su likusiais duomenimis, nėra tokie reikšmingi, nesuteikė per daug reikšmės, jei tai yra akivaizdu remiantis byloje pateiktais dokumentais.“ ( 32 ) Jei Teisingumo Teismas priima sprendimus kaip apeliacinė instancija, nacionalinės teisės taikymo koregavimą jis laiko reikalingu dalyku tik tuomet, jei nacionalinė teisė taikyta neteisingai, t. y. jei Bendrasis Teismas akivaizdžiai padarė teisinę klaidą ( 33 ).
77.
Tai neprieštarauja Statuto 58 straipsniui, pagal kurį nacionalinei teisei visiškai netaikoma Teisingumo Teismo peržiūra. Teisingumo Teismas nacionalinės teisės taikymo peržiūrai mutatis mutandis taiko tą metodą, kurį jis taip pat ir apeliacinėje instancijoje taiko pagal Sąjungos teisę pareikštoms pretenzijoms dėl faktų iškraipymo ( 34 ).
78.
Kai nacionalinė teisė Bendrojo Teismo buvo akivaizdžiai taikyta klaidingai (ir tik tokiais atvejais), ši peržiūra suteikia galimybę Teisingumo Teismui imtis veiksmų dėl atitinkamo apeliacinio skundo ir panaikinti klaidingą sprendimą ( 35 ).
79.
Su prekių ženklų teise susijęs sprendimas byloje Edwin prieš VRDT pagal savo turinį ir pobūdį gali būti taikomas apibendrintai, ir yra rimtų argumentų, bylojančių apie galimybę jį taikyti ir su arbitražinėmis išlygomis susijusių apeliacinių skundų atvejais. Kad dėl to sumažės teisminė apsauga, mat ne kiekvienas Bendrojo Teismo padarytas nacionalinės teisės pažeidimas antrosios instancijos teisme turi baigtis pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimu, turi būti toleruojama atsižvelgiant į vienareikšmišką SESV 256 straipsnio 1 dalies, siejamos su Teisingumo Teismo statuto 58 straipsniu, turinį. Šiuo atveju pataisymus gali daryti tik Sąjungos teisės aktų leidėjai. Problemiškos situacijos, susijusios su veiksminga teismine apsauga, baimintis nereikia. Pirma, pagal veiksmingos teisminės apsaugos principą byla nebūtinai turi keliauti per kelias instancijas. Antra, Teisingumo Teismas, kaip apeliacinis teismas, esant akivaizdžiai klaidingam nacionalinės teisės taikymo atvejui gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą gavęs atitinkamą apeliacinį skundą.
80.
Remiantis tokiu metodu, šioje byloje kyla klausimas, pirma, ar apeliaciniame procese galimos pretenzijos dėl akivaizdžiai neteisingo nacionalinės teisės taikymo. Antra, jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, kyla kitas klausimas: ar apeliantė SEMEA tai pateikė pakankamai pagrįstame ir esminiame apeliacinio skundo pagrinde.
81.
Atsakymas į pirmąjį klausimą turi būti neigiamas, todėl antro klausimo nė nereikia svarstyti. Mat Bendrasis Teismas Prancūzijos teisinę sistemą ir teismų praktiką senaties ir bendrovių likvidavimo klausimu jau išsamiai išnagrinėjo ir pateikė vykdytinus sprendimus, dėl kurių negalima reikšti kaltinimų dėl faktų iškraipymo ar akivaizdaus neteisingumo.
82.
Taigi visi SEMEA pateikti apeliacinio skundo pagrindai netenkintini.
83.
Pabaigoje reikia išnagrinėti kitą apeliacinį pagrindą, kurį SEMEA sieja su tuo, kad buvo atmestas jos priešieškinis. Šis apeliacinio skundo pagrindas iš esmės grindžiamas Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu, taigi yra Sąjungos teisės pobūdžio ir turi būti išsamiai išnagrinėtas.
D – Dėl SEMEA priešieškinio
84.
Pateikdama priešieškinį SEMEA subsidiariai siekia tokio paties dydžio žalos atlyginimo, kaip ir Komisijos teismui pateiktas ginčijamas reikalavimas su palūkanomis. Savo ieškinį bendrovė iš esmės grindžia Sąjungos deliktine atsakomybe ir viena iš pagrindinių teisių, t. y. teise į gerą administravimą. Komisija ilgai delsė raginti mokėti, nuo pirmojo iki antrojo jos įspėjimo praėjo maždaug dvylika metų, taip ji pažeidė Chartijos 41 straipsnį. Todėl, be kita ko, susikaupė didžiulė delspinigių, kurių priešingu atveju būtų buvę galima išvengti, suma.
85.
Dėl susiklosčiusios situacijos kyla klausimas, ar, remiantis teise į gerą administravimą, Komisijai gali būti reiškiamos pretenzijos (ir, jei taip, kokiomis sąlygomis) dėl aplaidumo ir reikalaujama, kad būtų įgyvendinti jos reikalavimai, ir ar dėl to Komisija gali netekti teisės pareikšti reikalavimus mokėti, neatsižvelgiant į senaties terminą ir prieš jam sueinant. Tai, kad SEMEA kelia dėl to problemą pateikdama priešieškinį, gali būti aiškinama faktu, jog pagal Prancūzijos teisę teisės netekimo praleidus terminą institutas, skirtingai nei pagal Vokietijos teisę, kur jis kildinamas iš sąžiningumo, neegzistuoja ( 36 ). Tačiau šioje byloje svarbiausios yra kaip pagrindinės teisės įtvirtintos pretenzijos dėl ieškovo pagrindinių ir šalutinių reikalavimų. Todėl jie turi būti vertinami atitinkamai.
86.
Taigi reikia patikrinti, kiek pagrindinė teisė į gerą administravimą gali būti taikoma sutarčių teisėje, ar dėl jos iš sutarties kylantys reikalavimai gali išnykti ir ar ji, kaip teisei kenkianti pretenzija, gali prieštarauti reikalavimo dėl delspinigių atsiradimui.
87.
Iš pradžių Komisija turėjo visišką laisvę savo nuožiūra tvarkyti turtinius reikalus nepažeisdama nacionalinės teisės, dėl kurios sutarė su SEMEA, ir išnaudodama įstatymuose nustatytus senaties terminus. Vargu ar Chartijos 41 straipsnį galima aiškinti taip, kad jis aiškius senaties terminus pagal sutartyje įtvirtintus reikalavimus galėtų pakeisti abstrakčiais „protingais terminais“. Tai nepadėtų nei sustiprinti teisinio tikrumo, nei geriau apginti šalių interesų. Kitaip sakant, vertinant sutarties punktus, pagal Chartiją „protingais“ laikytini tie terminai, dėl kurių šalys sutarė sutartyje.
88.
Tačiau jei Komisija kelia tam tikrus reikalavimus, kurie susiję ir su kita sutarties šalimi, ji privalo pasirūpinti jų įgyvendinimu per protingą terminą, nes jai taip pat galioja Chartijos nuostatos. To nekeičia ir aplinkybė, kad kita sutarties šalis pagal Chartiją Komisijai nieko neįsipareigojusi. „Sprukdama į privatinę teisę“ Komisija neišvengs jai privalomų pagrindinių teisių.
89.
Šiuo atveju Komisijos elgesys protingumo požiūriu yra probleminis, nes, viena vertus, dėl 1993 m. balandžio 27 d. Komisijos pateikto reikalavimo mokėti buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai, kita vertus, dvylika metų tylėdama Komisija leido skolininkei manyti, kad reikalavimas tiesiog pamirštas. Ji tik 2005 m. lapkričio 18 d. pareikalavo padengti ne tik skolą, bet ir didžiulę susikaupusių delspinigių sumą, netgi viršijančią pačią skolą, kaip pripažįsta ir SEMEA.
90.
Kadangi Komisija iš esmės privalėjo pasirūpinti, kad jos reikalavimas būtų patenkintas nedelsiant, ir to ji nepadarė iki 2005 m. lapkričio 18 d., jos elgesys vertintinas kaip veiksnys, lėmęs susikaupusių delspinigių dydį.
91.
To, kad Bendrasis Teismas vis tiek dėl priežastinio ryšio nebuvimo atmetė visą priešieškinį ir dėl delspinigių, nes nesumokėta tik dėl SEMEA kaltės ( 37 ), ir nepakankamai įvertino Chartijos 41 straipsnio 1 dalies pažeidimą, teisiškai vertinti nereikia. Priešieškinio atmetimas apeliaciniame procese reikšmingas tik tiek, kad jis susijęs su pagrindiniu reikalavimu ir nuo 2005 m. lapkričio 18 d. pradėtais skaičiuoti delspinigiais. Visais kitais atžvilgiais SEMEA priešieškinis lemia atitinkamą ieškinyje nurodytų reikalavimų apribojimą.
92.
Pabaigoje turi būti išaiškintas išlaidų klausimas
E – Išlaidos
93.
Kadangi Commune de Millau apeliacinis skundas buvo pagrįstas, savivaldybės išlaidas turės padengti Komisija. Kadangi SEMEA apeliacinis skundas buvo patenkintas tik iš dalies, ir SEMEA, ir Komisija privalės padengti kiekviena savo išlaidas (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalis ir 138 straipsnio 2 ir 3 dalys).
VII – Išvada
94.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1.
Panaikinti 2012 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo sprendimą Europos Komisija prieš SEMEA ir Commune de Millau (T‑168/10 ir T‑572/10), kiek jame Commune de Millau kartu su SEMEA pripažįstama bendraskole ir jai nurodyta sumokėti Europos Komisijai 41012 EUR ir delspinigius ir padengti savo ir Komisijos byloje T‑572/10 patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.
Panaikinti 2012 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo sprendimą Europos Komisija prieš SEMEA ir Commune de Millau (T‑168/10 ir T‑572/10), kiek jame SEMEA nurodyta sumokėti delspinigius už laikotarpį nuo 1993 m. balandžio 27 d. iki 2005 m. lapkričio 18 d.
3.
Atmesti Komisijos prieš Commune de Millau pateiktą ieškinį byloje T‑572/10 kaip nepriimtiną.
4.
Atmesti likusią SEMEA apeliacinio skundo dalį.
5.
Nurodyti Komisijai padengti savo ir Commune de Millau bylinėjimosi išlaidas. SEMEA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.
( 2 ) Mano 2011 m. sausio 27 d. išvadoje byloje Edwin prieš VRDT (C-263/09 P, Rink. p. I-5853, 84–86 punktai) atsakymas į šį klausimą nebuvo pateiktas, nes sprendimui jis didelės reikšmės neturėjo.
( 3 ) Ankstesnėje EB sutarties 238 straipsnio nuostatoje ir sudarant sutartį taikytame EEB sutarties 181 straipsnyje kalbama apie „Bendriją“.
( 4 ) Skundžiamo sprendimo 132 punktas.
( 5 ) Skundžiamo sprendimo 138 punktas.
( 6 ) Skundžiamo sprendimo 139 punktas.
( 7 ) Tai, kad pagal Prancūzijos nacionalinę teisę advokatas gali būti laikomas pakankamai įgaliotu ir be konkretaus įgaliojimo įrodymo (mandat ad litem), Sąjungos teismų nagrinėjamoms byloms nėra aktualu.
( 8 ) Kitokia teisinė situacija buvo pagal iki 2012 m. spalio mėn. pabaigos galiojusį Teisingumo Teismo procedūros reglamentą. Šiuo klausimu žr. jo 38 straipsnio 5 dalies b punktą, kuris pagal 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimą Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją (C-294/98 P, Rink. p. I-10065, 15 punktas) apeliaciniam procesui netaikomas.
( 9 ) 1995 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rendo ir kt. prieš Komisiją (C-19/93 P, Rink. p. I-3319), 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. prieš Komisiją (C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, Rink. p. I-4727, 31, 36–40 punktai) ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimas Deutsche Post prieš Komisiją (C‑77/12 P, 65 punktas); Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalis šiuo atveju yra išimtinė nuostata.
( 10 ) 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją (C-313/90, Rink. p. I-1125, 31 punktas).
( 11 ) 9 išnašoje minėto Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ir kt. prieš Komisiją 38 punkte taip pat konstatuota: „Ši teismų praktika paremta tuo, kad tokiose situacijose ieškinio pagrįstumas turi būti tikrinamas kiekvienu atveju, taigi klausimas, ar visi ieškovai iš tikrųjų yra įgalioti teikti ieškinį, neaktualus.“
( 12 ) 1989 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Maurissen ir Union syndicale prieš Audito Rūmus, 193/87 ir 194/87, Rink. p. 1045, 33 punktas.
( 13 ) Generalinio advokato M. Darmon išvados 12 išnašoje minėtoje byloje 42 punktas.
( 14 ) Šioje byloje – Europos ekonominės bendrijos netiesioginė teisinė įpėdinė.
( 15 ) Taip pat žr. SESV 335 straipsnį.
( 16 ) Žr. 1999 m. birželio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Montorio (C-334/97, Rink. p. I-3387), 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Komisija prieš Alexiadou (C‑436/07 P) ir 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimą ArchiMEDES prieš Komisiją (C‑317/09 P).
( 17 ) Šiuo klausimu žr. Karpenstein leidinį „Grabitz/Hilf/Nettesheim“, dėl SESV 272 straipsnio 9 punkte tai laikoma „neabejotina“, „jei yra aišku, kad tos institucijos veikė kaip atstovės“.
( 18 ) Dėl Sąjungos pripažinimo bylos šalimi pareigūnų pareikštuose ieškiniuose (SESV 270 straipsnis) ir ieškiniuose dėl žalos atlyginimo (SESV 340 straipsnis), dėl to, kad vartojama bendra formuluotė „Sąjunga“, kyla ta pati problema kaip ir dėl SESV 272 straipsnio. Pareigūnų pareikštų ieškinių atveju teismo praktikoje, kaip ir dėl arbitražinės išlygos, priešingai nuostatos tekstui, laikomasi nuomonės, kad bylos šalis yra įdarbinusi institucija, tačiau yra ir nevienodos teismo praktikos dėl SESV 340 straipsnio – žr. 1995 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo sprendimą Odigitria prieš Tarybą ir Komisiją (T-572/93, Rink. p. II-2025, 22 punktas – šiuo atveju bylos šalimi pripažinta institucija), ir 1998 m. vasario 4 d. Sprendimą Buehring prieš Tarybą ir Komisiją (T-246/93, Rink. p. II-171, 26 punktas – šioje byloje šalimi pripažinta Bendrija).
( 19 ) Žr. skundžiamo sprendimo 132–143 punktus.
( 20 ) Iš esmės žr. 1976 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Pellegrini prieš Komisiją ir Flexon-Italia (23/76, Rink. p. 1807).
( 21 ) Be kita ko, žr. 2007 m. gegužės 8 d. Bendrojo Teismo sprendimą Citymo prieš Komisiją (T-271/04, Rink. p. II-1375, 53 punktas) ir skundžiamo sprendimo 116 punktą.
( 22 ) Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 133–136 punktus.
( 23 ) Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 138–141 punktus.
( 24 ) Skundžiamo sprendimo 140 ir 141 punktai.
( 25 ) 20 išnašoje minėto Sprendimo Pellegrini prieš Komisiją ir Flexon-Italia 10 punktas.
( 26 ) 1985 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš CO.DE.MI. (318/81, Rink. p. 3693, 9 ir 10 punktai).
( 27 ) Tačiau Sprendimas Citymo prieš Komisiją (minėtas 21 išnašoje, 56 punktas) yra pernelyg platus, pagal jį turi pakakti, „kad ieškovės pateikti bylos dokumentai leistų pasirinktam Bendrijos teismui įsitikinti, kad bylos šalys sutarė, jog dėl jų sutarties kilusį ginčą nagrinėtų nebe nacionalinis teismas, o jis būtų perduotas Bendrijos teismams“. Bylos dokumentuose nenurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip reikšmingos.
( 28 ) Dėl ypatingo atvejo, kai nacionalinė teisė buvo „įtraukta“ į Sąjungos teisės aktą, žr. 2011 m. sausio 27 d. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Evropaϊki Dynamiki prieš ECB (C-401/09 P, Rink. p. I-4911, 71–74 punktai).
( 29 ) Išsamiai šiuo klausimu žr. 2 išnašoje minėtos mano išvados byloje Edwin prieš VRDT 70–78 punktus.
( 30 ) Žr. 2003 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš CCRE (C-87/01 P, Rink. p. I-7617, 56–64 punktai) ir 16 išnašoje minėtą Sprendimą ArchiMEDES prieš Komisiją (51 ir paskesni punktai).
( 31 ) 2011 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas (C-263/09 P, Rink. p. I-5853).
( 32 ) 31 išnašoje minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 53 punktas.
( 33 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje VRDT prieš National Lottery Commission (C‑530/12 P, 78–87 punktai).
( 34 ) Kritiškas požiūris šiuo klausimu pateiktas 33 išnašoje minėtoje generalinio advokato Y. Bot išvadoje.
( 35 ) Jo pasirinktas metodas panašus į ribotos apimties vertinimą, kurį taiko ir tam tikri nacionaliniai apeliacinės instancijos teismai, kontroliuodami, kaip taikoma užsienio valstybių teisė. Žr. mano išvados byloje Edwin prieš VRDT 40 išnašą.
( 36 ) Šiuo klausimu iš esmės ir dėl palyginimo teisiniu požiūriu žr. F. Ranieri, „Verwirkung et renonciation tacite“, Mélanges en l’honneur de Daniel Bastian, Librairies techniques, Paryžius, 1974, p. 427–452.
( 37 ) Žr. skundžiamo sprendimo 108–111 punktus.
Full & Egal Universal Law Academy