FulLegal · İçtihat Detay

Fransa 04.09.2014 LT

EUR-Lex - 62012CJ0533 - LT

Avrupa Adalet Divanı

Karar Metni

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. rugsėjo 4 d. ( *1 )

„Apeliacinis skundas — Restruktūrizavimo pagalba — Europos Komisijos diskrecija — Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisminės kontrolės apimtis — Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testas — Reikalavimas vertinti pagal sektorių ir geografinę teritoriją — Pakankamai nusistovėjusi praktika — Ekonominis pagrįstumas ilgu laikotarpiu — Papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas“

Sujungtose bylose C‑533/12 P ir C‑536/12 P

dėl 2012 m. lapkričio 22 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateiktų dviejų apeliacinių skundų

Société nationale maritime Corse-Méditerranée (SNCM) SA, atstovaujama advokatų A. Winckler ir F.‑C. Laprévote,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Corsica Ferries France SAS, įsteigtai Bastjoje (Prancūzija) atstovaujamai advokatų S. Rodrigues ir C. Bernard‑Glanz,

ieškovei pirmojoje instancijoje,

Europos Komisijai,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Prancūzijos Respublikai, atstovaujamai G. de Bergues, N. Rouam ir J. Rossi,

įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje (C‑533/12 P),

Prancūzijos Respublika, atstovaujama G. de Bergues, D. Colas, N. Rouam ir J. Rossi,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Corsica Ferries France SAS, įsteigtai Bastjoje (Prancūzija), atstovaujamai advokatų S. Rodrigues ir C. Bernard-Glanz,

ieškovei pirmojoje instancijoje,

Europos Komisijai,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Société nationale maritime Corse-Méditerranée (SNCM) SA, atstovaujamai advokatų A. Winckler ir F.‑C. Laprévote,

įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje (C‑536/12 P),

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai E. Juhász (pranešėjas), A. Rosas, D. Šváby ir C. Vajda,

generalinis advokatas M. Wathelet,

posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. lapkričio 6 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2014 m. sausio 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Savo apeliaciniais skundais Société nationale maritime Corse‑Méditerranée (SNCM) SA (toliau – SNCM) ir Prancūzijos Respublika prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Corsica Ferries France / Komisija (T‑565/08, EU:T:2012:415, toliau – skundžiamas sprendimas) tiek, kiek juo panaikinamos 2008 m. liepos 8 d. Komisijos sprendimo 2009/611/EB dėl priemonių C‑58/02 (ex N 118/02), kurias Prancūzija pritaikė Société nationale maritime Corse‑Méditerranée (SNCM) naudai (OL L 225, p. 180, toliau – ginčijamas sprendimas), 1 straipsnio antra ir trečia pastraipos.

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

Bendrasis Teismas padarė šias išvadas:

„Nagrinėjamos laivybos kompanijos

Corsica Ferries France SAS (toliau – Corsica Ferries) yra laivybos kompanija, kuri vykdo reguliarius jūrų maršrutus iš žemyninės Prancūzijos (Marselio, Tulono ir Nicos) ir Italijos į Korsiką.

(SNCM) yra laivybos kompanija, užtikrinanti reguliarius maršrutus iš žemyninės Prancūzijos (Marselio Tulono ir Nicos) į Korsiką bei maršrutus iš Prancūzijos į Šiaurės Afriką (Tunisą ir Alžyrą), taip pat maršrutus į Sardiniją. Viena pagrindinių SNCM dukterinių bendrovių, kurios visas akcijas ji turi, yra Compagnie méridionale de navigation

2002 m. 20 % SNCM akcijų turėjo Société nationale des chemins de fer, o 80 % – Compagnie générale maritime et financière (toliau – CGMF), kurios visos akcijos priklausė Prancūzijos valstybei. 2006 m. liberalizavus jos kapitalą, dvi bendrovės Butler Capital Partners ir Veolia Transport įsigijo atitinkamai 38 % ir 28 % kapitalo, CGMF – 25 %, o 9 % kapitalo atiteko darbuotojams. Paskui [Butler Capital Partners] pardavė savo dalį [Veolia Transport].

Administracinė procedūra

2001 m. spalio 30 d. Sprendimu 2002/149/EB dėl Prancūzijos [Société nationale maritime Corse-Méditerranée (SNCM)] suteiktos valstybės pagalbos (OL L 50, 2002, p. 66 ) Europos Bendrijų Komisija nusprendė, kad per laikotarpį nuo 1991 m. iki 2001 m. SNCM kaip viešosios paslaugos kompensacija suteikta 787 milijonų EUR pagalba pagal EB 86 straipsnio 2 dalį yra suderinama su bendrąja rinka. Dėl šio sprendimo Bendrajame Teisme nebuvo pareikštas ieškinys dėl panaikinimo.

2002 m. vasario 18 d. raštu Prancūzijos Respublika pranešė Komisijai apie 76 milijonų EUR SNCM restruktūrizavimo pagalbos projektą (toliau – 2002 m. planas).

2003 m. liepos 9 d. Sprendimu 2004/166/EB dėl restruktūrizavimo pagalbos, kurią Prancūzija ketina suteikti [Société nationale maritime Corse‑Méditerranée (SNCM)] (OL L 61, 2004, p. 13, toliau – 2003 m. sprendimas), Komisija su tam tikromis sąlygomis patvirtino dvi SNCM pervestos restruktūrizavimo pagalbos dalis už bendrą 76 milijonų EUR sumą; iš jų viena 66 milijonų EUR dalis buvo mokėtina iš karto, o kita 10 milijonų EUR neviršijanti dalis priklausė, be kita ko, nuo SNCM laivų pardavimo neto rezultato.

2003 m. spalio 13 d. [Corsica Ferries] pateikė ieškinį Bendrajam Teismui dėl 2003 m. sprendimo panaikinimo [(Bendrojo Teismo sprendimas Corsica Ferries France / Komisija, T‑349/03, EU:T:2005:221)].

2004 m. rugsėjo 8 d. Sprendimu 2005/36/EB, iš dalies keičiančiu 2003 m. sprendimą [2004/166/EB dėl pagalbos restruktūrizavimui, kurią Prancūzija planuoja suteikti Société nationale maritime Corse‑Méditerranée (SNCM)] (OL L 19, 2005, p. 70 ), Komisija iš dalies pakeitė vieną iš 2003 m. sprendimo 2 straipsnyje nustatytų sąlygų. Ji buvo susijusi su maksimaliu vienuolikos laivų, kuriuos SNCM buvo leista parduoti, skaičiumi. Sprendime [2005/36] Komisija leido pakeisti vieną iš šių laivų Aliso kitu laivu – Asco.

2005 m. kovo 16 d. sprendimu Komisija, remdamasi 2003 m. sprendimu (toliau – 2005 m. sprendimas), patvirtino antrosios 3327400 EUR restruktūrizavimo pagalbos dalies pervedimą.

[Savo Sprendimu Corsica Ferries France / Komisija (T‑349/03, EU:T:2005:221)] Bendrasis Teismas panaikino 2003 m. sprendimą, nes jame buvo klaidingai įvertinta minimali pagalba – labiausiai dėl pardavimo neto vertės skaičiavimo klaidų, – tačiau atmetė visus ieškinio pagrindus, susijusius su nepakankamu motyvavimu ir EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto ir Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 322, toliau – gairės) pažeidimu.

2006 m. balandžio 7 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos pasiūlė Komisijai laikytis nuostatos, kad pagal 2002 m. planą suteikta restruktūrizavimo pagalbos dalis – 53,48 milijono EUR – yra kompensacija už viešąją paslaugą, todėl ją reikėtų laikyti ne priemone pagal restruktūrizavimo planą, o priemone, kuri nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal [Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415)], arba nuo 2002 m. plano atskira priemone pagal EB 86 straipsnio 2 dalį.

2006 m. balandžio 21 d. pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB reglamentas dėl koncentracijų) (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 4 straipsnį Komisijai buvo pranešta apie koncentracijos projektą, susijusį su bendrovių [Butler Capital Partners] ir [Veolia Transport] bendros SNCM kontrolės įgijimu. 2006 m. gegužės 29 d. Komisija pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punktą pritarė šiai koncentracijai.

2006 m. rugsėjo 13 d. Komisija nusprendė pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl naujų priemonių, įgyvendintų SNCM naudai, įskaitant 2002 m. planą (OL C 303, 2006, p. 53, ).

[Ginčijamu] sprendimu Komisija nusprendė, kad 2002 m. plano priemonės yra neteisėta valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 straipsnį, tačiau jos suderinamos su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 3 dalies c punktą, ir kad 2006 m. privatizavimo plano priemonės (toliau – 2006 m. planas) nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamos priemonės

[Ginčijamame] sprendime nagrinėjamos šios priemonės:

—

pagal 2002 m. planą: 2002 m. bendrovės CGMF padarytas 76 milijonų EUR įnašas į bendrovės SNCM kapitalą (53,48 milijono EUR vykdyti nustatytą įpareigojimą teikti viešąją pagalbą ir restruktūrizavimo pagalbai skirta likusi dalis);

—

pagal 2006 m. planą:

—

neigiama bendrovės SNCM pardavimo, kurį įvykdė bendrovė CGMF, kaina, siekianti 158 milijonus EUR,

—

bendrovės CGMF padarytas 8,75 milijono EUR kapitalo įnašas,

—

38,5 milijono EUR CGMF į einamąją sąskaitą sumokėtas avansas atleistų iš darbo SNCM darbuotojų naudai tuo atveju, jei būtų rengiamas naujas socialinis planas.

[Ginčijamas] sprendimas

[Ginčijamame] sprendime, konkrečiai 37–54 konstatuojamosiose dalyse, Komisija konstatavo, kad keleivių vežimo paslaugų teikimo Korsikos maršrutais rinkai būdingas sezoniškumas ir koncentracija. Konkurencinė rinkos struktūra labai pasikeitė nuo to laiko, kai į rinką 1996 m. atėjo [Corsica Ferries]. Nuo 2000 m. SNCM ir [Corsica Ferries] faktiškai sudaro dvipolį, kuriam priklauso 90 % rinkos. 2007 m. [Corsica Ferries] aiškiai aplenkė SNCM ir rinkoje, kuri kasmet išauga 4 %, pervežė milijonu keleivių daugiau. Tačiau SNCM kartu su [Compagnie méridionale de navigation] iš esmės buvo monopolininkės krovinių pervežimo srityje.

[Ginčijamo] sprendimo 219–225 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad visi per CGMF SNCM gauti įnašai yra finansuojami valstybės lėšomis, kad jie gali iškraipyti konkurenciją ir daro poveikį prekybai tarp valstybių narių. Taigi, ji nusprendė, kad yra tenkinamos trys iš keturių EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygų. Paskui ji nagrinėjo kiekvieną priemonę atskirai ir sprendė, ar ji suteikia atrankinio pobūdžio ekonominį pranašumą ir yra suderinama su bendrąja rinka.

Dėl 76 milijonų EUR, apie kuriuos pranešta 2002 m., [ginčijamo] sprendimo 236 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad 53,48 milijono EUR gali būti laikoma kompensacija už viešąją paslaugą. Remiantis Sprendimo [Corsica Ferries France / Komisija (EU:T:2005:221)] 320 punktu, šį įnašą ji vertino atsižvelgdama į Sprendimą Altmark [Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (EU:C:2003:415)] ir [ginčijamo] sprendimo 257 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad jis yra valstybės pagalba, tačiau suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį. Likę 22,52 milijono EUR turėjo būti laikoma restruktūrizavimo pagalba.

2006 m. plano atžvilgiu [ginčijamo] sprendimo 267–352 konstatuojamosiose dalyse Komisija neigiamai 158 milijonų EUR pardavimo kainai taikė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testą (toliau – privataus investuotojo testas). Taikydama šį testą ji įvertino, ar CGMF vietoje hipotetinis privatus investuotojas būtų norėjęs padidinti [SNCM] kapitalą šia suma, ar likviduoti bendrovę ir prisiimti likvidavimo sąnaudas. Taigi, reikėjo įvertinti minimalias likvidavimo sąnaudas.

[Ginčijamo] sprendimo 267–280 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad į likvidavimo sąnaudas turi būtinai būti įtrauktos socialinio plano sąnaudos, t. y. papildomos išeitinių kompensacijų sąnaudos, neskaitant teisinių ir sutartinių įsipareigojimų, siekiant laikytis šiandieninės didelių įmonių grupių praktikos ir nepakenkti valdančio holdingo ir jo galutinių akcininkų prekės ženklo įvaizdžiui. Taigi, padedama nepriklausomo eksperto šį socialinį planą ji palygino su neseniai Prancūzijoje bendrovių grupių, kaip antai Michelinar Yves Saint-Laurent, įgyvendintais socialiniais planais ir įvertino šių papildomų kompensacijų sąnaudas.

[Ginčijamo] sprendimo 350 konstatuojamojoje dalyje Komisija manė, kad neigiama pardavimo kaina nustatyta pasibaigus viešai, skaidriai, nediskriminuojančiai ir besąlygiškai atrankos procedūrai, todėl ji yra rinkos kaina. Laikydamasi prielaidos, kad likvidavimo sąnaudos apsiriboja tik išeitinėmis kompensacijomis, šio sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje ji padarė išvadą, kad likvidavimo sąnaudos yra didesnės nei neigiama pardavimo kaina ir kad 158 milijonų EUR kapitalo įnašas nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

Dėl CGMF 8,75 milijono EUR kapitalo įnašo Komisija [ginčijamo] sprendimo 356–358 konstatuojamosiose dalyse nusprendė: kadangi privačių pirkėjų įnašas yra reikšmingas ir vienalaikis, jo valstybės pagalbos pobūdį galima iš karto atmesti. Paskui ji konstatavo, kad fiksuota pelno norma yra adekvatus atlyginimas už investuotą kapitalą ir kad sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę negali kelti abejonių dėl vienodo požiūrio nesilaikymo. To sprendimo 365 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad CGMF 8,75 milijono EUR kapitalo įnašas nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

Toliau [ginčijamo] sprendimo 372–378 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad pagalbos asmenims priemonės, siekiančios 38 milijonus EUR ir laikomos patikos sąskaitoje, bus panaudotos, jei pirkėjai įgyvendins naują socialinį planą, ir kad jos negali atstoti 2002 m. plane numatytų darbuotojų mažinimo priemonių įgyvendinimo. Pasak Komisijos, šią pagalbą galima pervesti tik asmenims, kurių darbo sutartis su SNCM buvo nutraukta pirma laiko. Taigi šios priemonės nėra išlaidos, patiriamos įprastai vadovaujantis socialinės srities teisės aktais, taikomais darbo sutarties nutraukimo atveju. Komisija padarė išvadą, kad ši pagalba asmenims, kurią suteikė valstybė, kaip viešosios valdžios subjektas, o ne kaip valstybė akcininkė, yra valstybių narių socialinės politikos priemonė, todėl tai nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

Dėl likusios 22,52 milijono EUR dalies, apie kurią pranešta kaip apie restruktūrizavimo pagalbą, t. y. skirtumą tarp 75 milijonų EUR, apie kuriuos pranešta pagal 2002 m. planą, ir 53,48 milijonų EUR, kurie pagal EB 86 straipsnio 2 dalį pripažinti suderinamais su bendrąja rinka , [ginčijamo] sprendimo 381 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad ji yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Paskui ji įvertino šios priemonės suderinamumą su gairėmis.

[Ginčijamo] sprendimo 387–401 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad 2002 m. SNCM jau buvo sunkumų turinti įmonė, kaip ji suprantama pagal gairių 5 punkto a papunktį ir 6 punktą, ir kad 2002 m. planas gali leisti atkurti įmonės gyvybingumą pagal gairių 31–34 punktus.

Dėl nederamų konkurencijos iškraipymų vengimo (gairių 35–39 punktai) [ginčijamo] sprendimo 404 konstatuojamojoje dalyje Komisija manė, kad jūrų transporto paslaugų teikimo Korsikos maršrutais rinka nėra perpildyta, todėl nėra pagrindo prisidėti prie jos sąlygų gerinimo. Paskui ginčijamo sprendimo 406 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad restruktūrizavimo planas, apie kurį pranešta, reikšmingai prisideda prie įmonės buvimo rinkoje sumažinimo. Taigi kriterijus dėl nederamų konkurencijos iškraipymų vengimo taip pat buvo tenkinamas.

[Ginčijamo] sprendimo 410–419 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad pagal gairių 40 ir 41 punktus apskaičiuota iki minimumo apribota pagalba 2003 m. liepos 9 d. siekė 19,75 milijono EUR, atsižvelgiant į 2003 m. sprendime numatyto pardavimo neto vertę. Atlikdama šį vertinimą Komisija pirmiausia apskaičiavo, kiek lėšų reikia SNCM restruktūrizavimo planui. Pasak jos, restruktūrizavimo plano sąnaudos siekia 46 milijonus EUR. Tada ji atėmė viso nuo 2002 m. vasario 18 d. (pranešimo apie 2002 m. planą diena) iki 2003 m. liepos 9 d. (2003 m. sprendimo priėmimo diena) parduoto turto vertę – 26,25 milijonus EUR ir gavo 19,75 milijono EUR sumą.

Dėl kompensacinių priemonių Komisija konstatavo, kad buvo laikomasi beveik visų 2003 m. sprendime numatytų sąlygų dėl įsigijimų, laivyno naudojimo, aktyvų pardavimo, draudimo siūlyti mažesnę už konkurentų kainą ir laivų rotacijos ribojimo maršrutuose iš Korsikos. Kadangi šios sąlygos buvo įvykdytos, o pagalbos, apie kurią pranešta, suma daug mažesnė už patvirtintą 2003 m., Komisija nemanė esant reikalinga nustatyti papildomus įpareigojimus. Todėl atsižvelgusi į 2003 m. sprendime numatytą papildomo parduoto turto vertę, [ginčijamo] sprendimo 434 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad nustatyta likusi galutinė 15,81 milijono EUR dydžio restruktūrizacijai skirta suma yra pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalba.

[Ginčijamo] sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:

„1 straipsnis

53,48 milijono EUR kompensacija, kurią Prancūzijos valstybė pervedė bendrovei SNCM už viešosios paslaugos teikimą laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2001 m., yra neteisėta valstybės pagalba pagal EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį, tačiau suderinama su bendrąja rinka pagal šios sutarties 86 straipsnio 2 dalį.

Neigiama 158 milijonų EUR SNCM pardavimo kaina, bendrovės CGMF įsipareigojimas dėl socialinių priemonių darbuotojų atžvilgiu už 38,5 milijono EUR sumą bei CGMF kartu ir tuo pat metu atliktas SNCM kapitalo padidinimas 8,75 milijono EUR nėra valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

15,81 milijono EUR restruktūrizavimo pagalba, kurią Prancūzija suteikė bendrovei [SNCM], yra neteisėta valstybės pagalba pagal EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį, bet suderinama su bendrąja rinka pagal šios sutarties 86 straipsnio 2 dalį.

2 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.“

Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. gruodžio 17 d., Corsica Ferries paprašė Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdama savo ieškinį ji iš esmės nurodė šešis pagrindus.

Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su tariamai per plačiu EB 287 straipsnio aiškinimu, dėl ko buvo nepakankamai motyvuotas ginčijamas sprendimas ir pažeista teisė į gynybą, taip pat teisė pasinaudoti veiksmingomis teisinėmis gynimo priemones. Antrasis–šeštasis ieškinio pagrindai susiję su EB 87 ir 88 straipsnių ir gairių pažeidimu. Šie ieškinio pagrindai iš eilės susiję su 53,48 milijono EUR kapitalo įnašu kaip kompensacija už viešąją paslaugą, SNCM pardavimu už neigiamą 158 milijonų EUR sumą, CGMF 8,75 milijono EUR kapitalo įnašu, 38,5 milijono EUR pagalbos asmenims priemonėmis ir 22,52 milijono EUR likučiu, apie kurį pranešta kaip apie restruktūrizavimo pagalbą.

Bendrasis Teismas priėmė Corsica Ferries grindžiant ieškinį dėl panaikinimo pateiktus trečiąjį–šeštąjį ieškinio pagrindus ir panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio antrą ir trečią pastraipas.

Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

Apeliaciniame skunde SNCM Teisingumo Teismo prašo:

—

iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, remiantis SESV 265 straipsnio 1 dalimi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsniu, kiek juo panaikinamos ginčijamo sprendimo 1 straipsnio antra ir trečia pastraipos, ir

—

priteisti iš Corsica Ferries bylinėjimosi išlaidas.

Corsica Ferries Teisingumo Teismo prašo:

—

pripažinti šiose sujungtose bylose pateiktus apeliacinius skundus nepagrįstais ir juos atmesti bei

—

priteisti iš apeliančių visas bylinėjimosi išlaidas.

Prancūzijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

—

panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kurioje jis panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio antrą ir trečią pastraipas,

—

pačiam priimti sprendimą dėl ginčo arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2013 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑533/12 P ir C‑536/12 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

Dėl apeliacinių skundų

SNCM byloje C‑533/12 P ir Prancūzijos Respublika byloje C‑536/12 P dėl skundžiamo sprendimo nurodo keturis pagrindus, kurie didele dalimi sutampa. Todėl juos reikia nagrinėti kartu.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriame nurodytos teisės klaidos, susijusios su SNCM pardavimu už neigiamą kainą

Šalių argumentai

Savo pirmajame pagrinde, susijusiame su SNCM pardavimu už neigiamą 158 mln. EUR kainą, SNCM teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į Komisijos diskreciją ir, nepaisydamas SESV 345 straipsnio, kai aiškino rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testą, iškraipė ginčijamą sprendimą ir neįvykdė pareigos nurodyti motyvus.

Dėl Komisijos diskrecijos pažeidimo ir Bendrojo Teismo kontrolės apimties

SNCM manymu, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Komisijos diskreciją, kurią ji turi taikydama rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testą. Iš tiesų ginčijamame sprendime siekdama įrodyti, kad taikant neigimą kainą nebuvo suteikta pagalba, Komisija palygino neigiamą pardavimo kainą ir papildomas išeitines kompensacijas, kurias valstybė buvo numačiusi SNCM likvidavimo atveju. Šis skaičiavimas grindžiamas šalių ir nepriklausomo eksperto pateiktais duomenimis. Ginčydamas Komisijos išvadas, Bendrasis Teismas pažeidė Komisijos diskreciją vertinti sudėtingus ekonominius klausimus ir taip padarė teisės klaidą.

Corsica Ferries teigia, kad, kiek tai susiję su valstybės pagalbos kvalifikavimu ir SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritimi, Sąjungos teismas iš principo šioje srityje turi vykdyti visapusišką kontrolę.

Teisingumo Teismo vertinimas

Kiek tai susiję su Komisijos diskrecija ir teismine kontrole, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 88 punkte priminė nusistovėjusią praktiką, susijusią su „valstybės pagalbos“ sąvokos apimtimi ir šios kontrolės pobūdžiu.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, „valstybės pagalbos“ sąvoka, apibrėžta Sutartyje, yra teisinio pobūdžio ir privalo būti aiškinama remiantis objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateiktas konkrečias ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos padarytus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kad galėtų atsakyti į klausimą, ar priemonei taikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis. Sąjungos teismas, be kita ko, turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (Sprendimo Prancūzija / Ladbroke Racing ir Komisija, C‑83/98 P, EU:C:2000:248, 25 punktas; Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 64 ir 65 punktai bei Sprendimo BNP Paribas ir BNL / Komisija, C‑452/10 P, EU:C:2012:366, 100 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 90–108 punktuose teisingai persvarstė objektyvius veiksnius, į kuriuos Komisija atsižvelgė ginčijamame sprendime, kad užtikrintų tinkamą SESV 107 straipsnio taikymą, vadovaujantis šio sprendimo ankstesniame punkte nurodyta teismo praktika.

Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 39 punkte, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia SNCM, Bendrasis Teismas niekaip neginčijo nepriklausomo eksperto tyrimo, kuriuo buvo grindžiamas ginčijamas sprendimas.

Išnagrinėjęs šį sprendimą, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija nepakankamai grindė savo argumentus ir kad rėmėsi neobjektyviais ir nepatikrinamais veiksniais. Todėl reikia atmesti SNCM argumentą, kad Bendrasis Teismas pažeidė Komisijos diskreciją arba pakeitė jos paskirto eksperto argumentus savaisiais.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Bendrasis Teismas teisingai atliko visapusišką kontrolę, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 15 punkte cituotą teismo praktiką.

Dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testo

– Šalių argumentai

Kiek tai susiję su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testo aiškinimu, SNCM teigia, kad Bendrasis Teismas įpareigojo Komisiją apibrėžti atitinkamos valstybės narės ekonominę veiklą, „be kita ko, pagal geografinę teritoriją ir sektorius“, siekiant patikrinti, ar šios valstybės veiksmai atitiko rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo veiksmus. SNCM mano, kad siekiant įvykdyti šį testą teismo praktikoje nustatytas atitinkamas kriterijus yra susijęs su investuotojo, o ne sektoriaus, kuriame tas investuotojas veikia, dydžiu. Taigi Bendrasis Teismas neatsižvelgė į esminį principą nediskriminuoti dėl SESV 345 straipsnyje nustatytos nuosavybės sistemos, kuria grindžiamas privataus investuotojo testas.

Corsica Ferries teigia, jog Bendrojo Teismo negalima kaltinti, kad jis reikalavo apibrėžti nagrinėjamą ekonominę veiklą pagal geografinę teritoriją ir sektorius, kad būtų galima patikrinti, ar Komisija iš tiesų nagrinėjamų priemonių vertinimą grindė „visais esminiais duomenimis“.

Prancūzijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą manydamas, jog Komisija iš principo negalėjo atsižvelgti į žalos valstybės, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio globalaus ūkio subjekto, įvaizdžiui grėsmę atliekant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testą. Be to, ji mano, jog reikalaudamas, kad tarp nagrinėjamo sektoriaus investuotojų būtų pakankamai nusistovėjusi arba net pastovi praktika, kurią būtų galima įrodyti remiantis objektyviais ir patikrinamais veiksniais, Bendrasis Teismas nustatė reikalavimą, kuris viršija tai, kas būtina, siekiant tinkamai pritaikyti privataus investuotojo testą, kaip to reikalaujama pagal teismo praktiką.

Kaip ir Prancūzijos Respublika, SNCM mano, kad skundžiamo sprendimo 86, 87, 95 ir 96 punktuose pritaikęs visiškai teismo praktika pagrįstus kriterijus, kaip antai analizę remiantis geografine teritorija ir sektoriais, pakankamai nusistovėjusios praktikos įrodymą ir pernelyg didelę įrodinėjimo pareigą siekiant įrodyti netiesioginės materialinės naudos tikimybę, Bendrasis Teismas, taip aiškindamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo testą, padarė teisės klaidą.

SNCM, be to, teigia, jog skundžiamo sprendimo 101–108 punktuose konstatuodamas, kad Komisija neįrodė, jog Prancūzijos valstybės veiksmus šiuo atveju lėmė pagrįsta tikimybė gauti netiesioginės materialinės naudos, nors ir ilgu laikotarpiu, Bendrasis Teismas nustatė pernelyg didelę įrodinėjimo pareigą. Siekiant nustatyti, ar viešosios įmonės privatizavimas už neigiamą pardavimo kainą turi valstybės pagalbos elementų, būtina įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas, kurio dydis gali būti prilygintas viešajame sektoriuje veikiančių organizacijų dydžiui, galėjo padaryti tokio dydžio įnašus, ar vis dėlto jį geriau likviduoti.

SNCM manymu, netiesioginė nauda, kurios Prancūzijos valstybė gali gauti iš nagrinėjamos priemonės, turi būti laikoma įrodyta palyginus tikėtinas likvidavimo išlaidas ir neigiamą pardavimo kainą.

Be to, SNCM teigia, kad Bendrasis Teismas nustatė tokią įrodinėjimo pareigą, kurios praktiškai nebuvo galima įvykdyti. Apeliantė teigia, kad negali tiksliai apskaičiuoti patirtos žalos, atsiradusios pablogėjus atitinkamos valstybės narės įvaizdžiui. Toks kiekybinis skaičiavimas dėl savo pobūdžio turi būti grindžiamas sunkiai nuspėjamais dalykais; pirmiausia jis turi būti grindžiamas kitų ūkio subjektų, kaip antai klientų, naudotojų, tiekėjų arba net SNCM personalo, taip pat kitų valstybės įmonių reakcija.

Corsica Ferries teigimu, Bendrasis Teismas kiek įmanoma veiksmingiau taikė apdairaus privataus investuotojo testą, kurį taikant reikia įrodyti, kad valstybės narės veiksmus lemia pelno ilgu laikotarpiu perspektyvos, t. y. įrodyti atitinkamos valstybės narės veiksmų ekonominį pagrįstumą ilgu laikotarpiu. Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas Komisijai skyrė bausmę, nes ji ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai neįrodė pagrįstos tikimybės, kad Prancūzijos valstybė iš nagrinėjamo sandorio gaus netiesioginės materialinės naudos, nors ir ilgu laikotarpiu.

Kiek tai susiję su Prancūzijos valstybės ekonominės veiklos apibrėžimu, SNCM taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė sprendimą, nes manė, jog Komisija pakankamai teisiškai neapibrėžė valstybės ekonominės veiklos, dėl kurios reikėjo įvertinti nagrinėjamų priemonių ekonominį pagrįstumą. Dėl „pakankamai nusistovėjusios“ arba „pastovios“ praktikos SNCM mano, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes Bendrasis Teismas neapibrėžė minėtų sąvokų.

– Teisingumo Teismo vertinimas

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad viešosios valdžios institucijų dalyvavimas valdant įmonės kapitalą, nepaisant jo formos, gali būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį, kai įvykdomos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos (Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑278/92–C‑280/92, EU:C:1994:325, 20 punktas; Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, C‑328/99 ir C‑399/00, EU:C:2003:252, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, jog iš vienodo valstybės ir privačių įmonių vertinimo principo darytina išvada, kad kapitalas, kurį valstybė tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia įmonei tokiomis sąlygomis, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, negali būti laikomas valstybės pagalba (Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, EU:C:2003:252, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taigi sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų priskiriama sąvokai „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, nėra įvykdytos, jei valstybės įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks valstybės įmonių vertinimas atliekamas iš principo taikant privataus investuotojo testą (žr. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 78 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės, kuri yra įmonės akcininkė, ir valstybės, veikiančios kaip viešosios valdžios subjektas, vaidmenys turi būti atskirti. Privataus investuotojo testo taikymas galiausiai priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia ekonominę naudą įmonei (žr. Sprendimo Ispanija / Komisija, EU:C:1994:325, 22 punktą ir Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 80 ir 81 punktus).

Taigi reikia įvertinti, ar esant panašioms aplinkybėms privatus investuotojas, kurio dydis gali būti prilygintas viešajame sektoriuje veikiančių organizacijų dydžiui, galėjo padaryti tokio dydžio kapitalo įnašus (Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, EU:C:2003:252, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Vertinant klausimą, ar ta pati priemonė įprastomis rinkos sąlygomis būtų taikoma privačiam investuotojui, kurio situacija kuo panašesnė į atitinkamos valstybės narės, reikia atsižvelgti tik į naudą ir pareigas, susijusias su pastarosios, kaip akcininkės, padėtimi, išskyrus naudą ir pareigas, susijusias su jos, kaip viešosios valdžios subjekto, įgaliojimais (Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 79 punktas).

Be to, visiškai nesant galimybių valstybės įmonės padėtį palyginti su privačia įmone, „įprastos rinkos sąlygos“ turi būti vertinamos atsižvelgiant į prieinamus objektyvius ir patikrinamus duomenis (Sprendimo Chronopost ir kt. / Ufex ir kt., C‑83/01 P, C‑93/01 P ir C‑94/01 P, EU:C:2003:388, 38 punktas ir Sprendimo Komisija / EDF, EU:C:2012:318, 101 ir 102 punktai).

Vertindamas privataus investuotojo testą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 86 punkte konstatavo, kad Komisija turi apibrėžti atitinkamos valstybės narės ekonominę veiklą, be kita ko, pagal geografinę teritoriją ir sektorius, kurių atžvilgiu turi būti vertinamas ekonominis tos valstybės veiksmų ilgu laikotarpiu pagrįstumas. Be to, šio sprendimo 95–100 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad siekiant taikyti šį testą galima būtų remtis tik „pakankamai nusistovėjusia“ arba „pastovia“ privačių įmonių praktika.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad tokie reikalavimai neturi absoliučios vertės, bet prireikus gali padėti identifikuoti privatų investuotoją, kurį galima prilyginti valstybės įmonei, kuriai taikomas privataus investuotojo testas.

Vartodamas tokius terminus Bendrasis Teismas nenustatė specialių reikalavimų, kiek tai susiję su įrodymais, kuriais gali būti įrodyta, kad racionalus privatus investuotojas, kurio padėtis kuo panašesnė į valstybės įmonės, padarė nagrinėjamus kapitalo įnašus, bet skundžiamo sprendimo 93 ir 94 punktuose konstatavo, kad Komisija pakankamai teisiškai neapibrėžė Prancūzijos valstybės ekonominės veiklos, kuria remiantis reikia vertinti nagrinėjamų priemonių ekonominį pagrįstumą, ir kad ji negalėjo patikrinti šioje byloje nagrinėjamos neigiamos pardavimo kainos ekonominio pagrįstumo ilgu laikotarpiu.

Bendrasis Teismas teisingai identifikavo valstybės narės sprendimo ekonominio pagrįstumo ilgu laikotarpiu kriterijų, pagal kurį įmonei turi būti suteiktas ekonominis pranašumas ir kuris bet kuriuo atveju turi būti tenkinamas, siekiant įvykdyti privataus investuotojo testą. Taip darydamas jis nepažeidė SESV 345 straipsnio.

Pagal teismo praktiką, kai valstybės investuotojas įnešdamas kapitalą neatsižvelgia į jokią tokių įnašų pelningumo, net ilgu laikotarpiu, perspektyvą, tokie įnašai turi būti laikomi pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, o jų suderinamumą su bendrąja rinka reikia vertinti atsižvelgiant tik į šioje nuostatoje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Italija / Komisija, C‑303/88, EU:C:1991:136, 22 punktą).

Priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 85 punkte iš principo neatmetė to, kad valstybės narės, kaip globalios investuotojos į rinkos ekonomiką, įvaizdžio apsauga konkrečiomis aplinkybėmis ir esant labai įtikinamiems motyvams galėtų patvirtinti papildomų sąnaudų, kaip antai papildomų išeitinių kompensacijų, prisiėmimo ekonominį pagrįstumą ilgu laikotarpiu.

Tačiau Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 85 punkte galėjo teisingai konstatuoti, kad glaustų nuorodų į valstybės narės, kaip globalios veikėjos, įvaizdį nepakanka, siekiant pagrįsti išvadą, jog nėra valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę.

Pirmasis SNCM pagrindas taip pat negali būti priimtas tiek, kiek Bendrasis Teismas jame kaltinamas, jog skundžiamo sprendimo 101–108 punktuose Komisijai nustatė pernelyg didelę įrodinėjimo pareigą, kiek tai susiję su faktiniais įrodymais, kad Prancūzijos valstybės veiksmus motyvavo pagrįsta tikimybė iš to gauti materialinės naudos, nors ir ilgu laikotarpiu. Šiuo klausimu iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Komisija apsiribojo teiginiu, jog Prancūzijos valstybės įvaizdžiui neigiamą poveikį padarė socialiniai neramumai. Šiuo atžvilgiu, kiek tai susiję su tuo, kas buvo konstatuota pirmiausia šio sprendimo 41 punkte, tokie argumentai negali būti priimti.

Skundžiamo sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas galėjo teisingai konstatuoti, kad Prancūzijos valstybės veiksmų ekonominis pagrįstumas ilgu laikotarpiu nebuvo pakankamai teisiškai įrodytas.

Dėl SNCM kaltinimo, susijusio su įrodymų iškraipymu, pažymėtina, jog ši bendrovė neįrodė, kad Bendrasis Teismas iškraipė Komisijos sprendimą, t. y. kad jis akivaizdžiai klaidingai jį aiškino.

Kiek tai susiję su SNCM kritika, kad Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos motyvuoti, nes neapibrėžė „pakankamai nusistovėjusios“ ir „pastovios“ praktikos sąvokų, konstatuotina, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 62 punkte, šios sąvokos yra aiškios ir nurodo faktinių aplinkybių vertinimą, be to, nesunku suprasti, jog vienas ar keli pavyzdžiai negali reikšti „pakankamai nusistovėjusios“ arba „pastovios“ praktikos.

Todėl reikia atmesti visą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriame nurodomos teisės klaidos, susijusios su 8,75 milijono EUR kapitalo įnašu

Šalių argumentai

SNCM teigia, kad vertindamas vienalaikių kapitalo įnašų investavimo sąlygų panašumą ir atsižvelgęs ne į visus esminius veiksnius, pirmiausia neišnagrinėjęs klausimo, susijusio su fiksuoto dydžio pelno grąža ir sąlygos dėl atsisakymo perimti bendrovę poveikiu, Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamą sprendimą.

SNCM teigimu, Komisija klausimą dėl fiksuoto dydžio pelno grąžos išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 361–363 punktuose. Ji konstatavo, kad 10 % fiksuoto dydžio pelno grąža nuo Prancūzijos valstybės investicijų į SNCM kapitalą privačiam investuotojui buvo pakankamas ilgalaikis investuoto kapitalo pelningumas.

Be to, SNCM manymu, Komisija konkrečiai nurodė, kodėl manė, kad sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę negalėjo paneigti vienodo požiūrio į vienalaikius investuotojus. Iš tiesų, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 127 punkte, Komisija pažymėjo, jog ši sąlyga buvo susijusi ne su vienalaikėmis privačių pirkėjų ir valstybės investicijomis į privatizuotą SNCM, bet su visišku SNCM pardavimu privatiems pirkėjams. Taigi sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę iš naujo susiejama su SNCM pardavimu ir turi būti vertinama atsižvelgiant į pirma minėtas aplinkybes; esant tokioms sąlygoms, į ją negali būti atsižvelgiama nagrinėjant vienalaikes valstybės ir privačių pirkėjų po pardavimo padarytas investicijas.

SNCM teigia, kad sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę buvo įvertinta SNCM pardavimo už neigiamą 158 milijonų EUR kainą momentu. Kadangi SNCM buvo parduota už rinkos kainą, ši sąlyga buvo įvertinta nustatant pardavimo kainą ir negalėjo būti laikoma kaip suteikusi pranašumą pirkėjams. Todėl vertinant, ar Prancūzijos valstybei darant vienalaikes investicijas paisoma vienodo požiūrio į investuotojus principo, į tai jau nebereikėjo atsižvelgti, nebent minėtos sąlygos vertė būtų įskaityta antrą kartą.

Kalbant apie tai, kad turi būti atsižvelgta į įmonės privatizavimo aplinkybes, įskaitant 8,75 milijonų EUR kapitalo įnašą į SNCM kapitalą, ji mano, kad į įsipareigojimus, susijusius su Prancūzijos valstybės priimtomis priemonėmis privatizuojant SNCM, t. y. neigiamą 158 milijonų EUR kainą ir 38,5 milijono EUR į einamąją sąskaitą sumokėtą avansą, vertinant minėtą kapitalo įnašą nereikia pakartotinai atsižvelgti. Jeigu dar kartą būtų atsižvelgta į neigiamą kainą ir kapitalo įnašą, kad būtų įvertintas avansas į einamąją sąskaitą, ši kaina ir šis įnašas būtų įskaičiuoti antrą kartą.

Prancūzijos Respublika teigia, jog manydamas, kad atlikdama lyginamąją CGMF, valstybinio SNCM akcininko, 8,75 milijono EUR kapitalo įnašo ir privačių pirkėjų 26,25 milijono EUR įnašo analizę Komisija neišnagrinėjo visų esminių aplinkybių ir kad ji turėjo atsižvelgti į sąlygą dėl atsisakymo perimti bendrovę, dėl kurios šie privatūs pirkėjai privatizuojant SNCM susitarė, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį.

Corsica Ferries teigia, kad pardavimo momentu sąlygos dėl atsisakymo pirkti bendrovę įvertinimas nustatant neigiamą 158 milijonų EUR kainos vertę neturi poveikio Bendrojo Teismo motyvams ar faktui, kad Komisija ginčijamame sprendime neatliko išsamesnės minėtos sąlygos ekonominio poveikio analizės, todėl, jei ši sąlyga būtų įvertinta nustatant minėtą neigiamą kainą quod non, ji būtų privalėjusi pateikti aiškius ir skaidrius paaiškinimus.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pažymėtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 117 punkte teisingai konstatavo, kad vien tai, jog kapitalo įnašas buvo padarytas kartu ir tuo pat metu su privačiais investuotojais, savaime nereiškia, jog tai nėra valstybės pagalba. Taip pat reikia atsižvelgti į kitas aplinkybes, pirmiausia į vienodą požiūrį į viešuosius ir privačius akcininkus.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 130 punkte padarė išvadą, kad sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę bent jau gali panaikinti bet kokią privačių pirkėjų riziką įvykus vienam iš įvykių, dėl kurio ji tampa įgyvendinama, ir kad ši sąlyga turi realią finansinę vertę. Bendrojo Teismo manymu, ši sąlyga gali pakeisti privačių pirkėjų ir CGMF kapitalo įnašų rizikos profilį, todėl gali kilti klausimas, ar investavimo sąlygos yra panašios.

Konstatuotina, kad apeliantėms nepavyko įrodyti, jog šiuo klausimu Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

Argumentas, kad sąlygos dėl atsisakymo perimti bendrovę vertė buvo įskaityta į SNCM pardavimo kainą ir kad į ją jau nebebuvo galima atsižvelgti vertinant, ar viešųjų ir privačių akcininkų kapitalo įnašus galima palyginti, turi būti atmestas.

Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 111 punkte, nagrinėjamo susitarimo dėl pardavimo protokole jau buvo numatytas aptariamas pasirašymas kartu ir tuo pat metu. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamas kapitalo įnašas buvo numatytas iš dalies privatizuojant SNCM.

Kaip pripažįsta Prancūzijos Respublika, jei sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę būtų įvykdyta, pirminis akcininkas, kuris perleido savo akcijas pirkėjams, privalėtų kompensuoti jo kapitalo įnašą, o pirkėjai, priešingai nei pirminis akcininkas, įvykdę minėtą sąlygą turi galimybę susigrąžinti savo kapitalo įnašą ir su atitinkama valstybės įmone nutraukti santykius.

Šiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad sąlyga dėl atsisakymo perimti bendrovę gali daryti poveikį šio rekapitalizavimo sąlygoms ir paveikti palyginimo sąlygas.

Kadangi Bendrasis Teismas nustatė šio poveikio elementus, jis galėjo padaryti teisingą išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime negalėjo neatlikti išsamios sąlygos dėl atsisakymo perimti bendrovę ekonominio poveikio analizės. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 115 punkte, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad Komisija nepagrindė arba nepakankamai pagrindė savo sprendimą dėl vienodo požiūrio į valstybines ir privačias investicijas į SNCM.

Todėl reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, nenagrinėjant klausimo dėl CGMF kapitalo įnašo pelno grąžos vertinimo.

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dėl padarytos teisės klaidos, susijusios su asmeniui suteikta 38,5 milijono EUR dydžio pagalbos suma

Šalių argumentai

SNCM manymu, Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamą sprendimą, kai padarė išvadą, kad Komisija teigė, jog tai, kad nagrinėjama priemonė tiesiogiai nebuvo susijusi su griežtais teisiniais įpareigojimais, galėjo panaikinti jos, kaip valstybės pagalbos pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, pobūdį.

Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pasisavino Komisijos diskreciją vertinti sudėtingas ekonomines aplinkybes. Skundžiamo sprendimo 144 punkte konstatavęs, kad „patikos sąskaitos egzistavimas padeda skatinti SNCM darbuotojus išeiti iš įmonės ar bent jau išeiti iš jos be derybų, ypač atsižvelgiant į papildomas išeitines kompensacijas , o visa tai SNCM suteikia netiesioginį ekonominį pranašumą“, Bendrasis Teismas viršijo akivaizdžios klaidos vertinimo kontrolės, kurią reikia atlikti esant sudėtingoms ekonominėms aplinkybėms, ribas.

Bendrasis Teismas savo sprendime nenurodė pakankamų motyvų, kiek tai susiję su SNCM suteiktu pranašumu. Iš tiesų iš skundžiamo sprendimo 144 punkte pateiktos patikos sąskaitos analizės negalima suprasti priežasčių, dėl kurių Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nepripažino asmeniui taikytų pagalbos priemonių „valstybės pagalba“.

Be to, SNCM ir Prancūzijos Respublika mano, kad skundžiamame sprendime nepakanka motyvų. Bendrasis Teismas neišnagrinėjo Komisijos išvados, kad „net prie 142,5 milijono EUR valstybės kapitalo injekcijos, patikslintos neigiamos pardavimo kainos, pridėjus 38,5 milijono EUR, gauta 196,50 milijono EUR suma lieka daug mažesnė už išlaidas, kurios būtų patirtos priverstinio SNCM likvidavimo atveju“. Taigi Komisija įrodė, kad Prancūzijos valstybė patirtų didesnių už neigiamą kainą likvidavimo sąnaudų, net jei prie jos būtų pridėta asmeniui suteiktos pagalbos suma.

Šiuo klausimu pripažinęs asmeniui suteiktos 38,5 milijonų EUR sumos pagalbos priemonę „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, bet subsidiariai nepatikrinęs, ar ši priemonė tenkina apdairaus privataus investuotojo testą, Bendrasis Teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.

Corsica Ferries teigia, jog būtent todėl, kad Komisija negalėjo nustatyti tinkamo papildomų socialinių kompensacijų nutraukiant darbo sutartį sistemos, atsižvelgiant į patikos sąskaitos mechanizmą, taikymo, ją tikrino Bendrasis Teismas.

Teisingumo Teismo vertinimas

Remiantis šio sprendimo 14–16 punktuose pateiktais argumentais, Teisingumo Teismas mano, kad Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 144 punkte atliktas tyrimas atitinka reikalaujamą kontrolės lygį.

Kiek tai susiję su SNCM ir Prancūzijos Respublikos argumentu, kad Bendrasis Teismas turėjo subsidiariai patikrinti, ar 38,5 milijonų EUR sumą pateisino privataus investuotojo testas, primintina, jog Teisingumo Teismas nepriėmė pirmojo pagrindo, susijusio su 158 milijonų EUR dydžio papildomų išeitinių kompensacijų kvalifikacija.

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 132 punkte, patikos sąskaitoje esanti 38,5 milijonų EUR suma prireikus skirta būti panaudota papildomoms išeitinėms kompensacijoms išmokėti.

Taigi apeliantės nepateikia jokio argumento, įrodančio, kad šios 38,5 milijonų EUR sumos pobūdis skiriasi nuo 158 milijonų EUR dydžio sumos pobūdžio, kuris buvo įvertintas atliekant pirmojo pagrindo, susijusio su privataus investuotojo testo taikymu, tyrimą.

Dėl generalinio advokato išvados 122–137 punktuose nurodytų motyvų Teisingumo Teismas mano, kad Bendrasis Teismas savo su šiuo pagrindu susijusių išvadų ir argumentų analizėje neiškraipė ginčijamo sprendimo ir pakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.

Todėl reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.

Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriame nurodoma teisės klaida, susijusi su 15,81 milijono EUR restruktūrizacijai skirtu likučiu

Šalių argumentai

SNCM ir Prancūzijos Respublika mano, kad Bendrojo Teismo motyvai, susiję su 15,81 milijono EUR restruktūrizacijai skirtu likučiu, yra klaidingi.

Apeliantės teigia, kad Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 148–153 punktuose išdėstyti motyvai pagrįsti prielaida, kad Komisija manė, jog 2006 m. plane nebuvo sudėtinių valstybės pagalbos komponentų. Taigi savo apeliaciniais skundais apeliantės siekia įrodyti, kad vertindamas 2006 m. plano priemones Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų ir neįvykdė savo pareigos motyvuoti.

Teisingumo Teismo vertinimas

Iš apeliančių raštų matyti, kad ketvirtasis pagrindas priklauso nuo to, ar Teisingumo Teismas priims ankstesnius pagrindus, kurie buvo pateikti grindžiant minėtus apeliacinius skundus.

Taigi šio sprendimo 39, 55 ir 66 punktuose Teisingumo Teismas atmetė pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį pagrindus ir patvirtino skundžiamą sprendimą.

Šiomis aplinkybėmis, nesant būtinybės nagrinėti apeliančių pateiktų argumentų, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip neveiksmingą.

Kadangi nė vienas iš apeliančių nurodytų pagrindų nebuvo pripažintas pagrįstu, apeliaciniai skundai bylose C‑533/12 P ir C‑536/12 P turi būti atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties Reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

Kadangi Corsica Ferries prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš SNCM bei Prancūzijos Respublikos ir šios pralaimėjo bylą, jos turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Atmesti apeliacinius skundus.

Société nationale maritime Corse-Méditérrannée (SNCM) SA ir Prancūzijos Respublika padengia savo ir vienodomis dalimis Corsica Ferries France SAS bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.

Full & Egal Universal Law Academy