16.6.2012
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 174/17
2012 m. kovo 29 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Bulgarijos Respubliką
(Byla C-152/12)
2012/C 174/26
Proceso kalba: bulgarų
Šalys
Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama R. Vasileva ir H. Støvlbæk
Atsakovė: Bulgarijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
—
Pripažinti, kad Bulgarijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 201/14/EB (1) 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį;
—
priteisti iš Bulgarijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Savo 2012 m. kovo 16 d. ieškiniu Europos Komisija (toliau — Komisija) prašo pripažinti, kad Bulgarijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14/EB 7 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, nes infrastruktūros valdytojui mokamų mokesčių sistema Bulgarijoje nėra grindžiama išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl vežimo geležinkeliais paslaugos, kaip numatyta Direktyvos 2001/14/EB 7 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, Bulgarija nepranešė, kad, remdamasi šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalimi, ji mokesčių sistema siekė visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas. Dėl šios priežasties Bulgarija bet kuriuo atveju turėjo įvykdyti šiame straipsnyje nurodytas sąlygas.
Komisija remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
1.
Sąvoką „išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl vežimo geležinkeliais paslaugos“ reikia suprasti kaip ribotas išlaidas, patirtas tiesiogiai dėl faktinio geležinkelių infrastruktūros naudojimo, t. y. „tiesiogines išlaidas“, kilusias dėl konkrečios vežimo geležinkeliais paslaugos. Tai reiškia, kad šios išlaidos yra kintamos ir priklauso nuo to, ar buvo naudojamasi geležinkelių infrastruktūra. Vadovaujantis šia logika, su faktiniu geležinkelių infrastruktūros naudojimu nesusijusių išlaidų negalima laikyti tiesioginėmis išlaidomis, net jei jos susijusios su veikla ar prekėmis, būtinomis siekiant užtikrinti traukinių eismą konkrečiais maršrutais. Šios išlaidos yra pastovios ta prasme, kad jos patiriamos net tuomet, kai geležinkelių infrastruktūra nenaudojama.
2.
Šį aiškinimą patvirtina 7 straipsnio 3 dalies formuluotė, kurioje minimos išlaidos, „tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“. Pastovios išlaidos, susijusios su geležinkeliais kaip visuma, nėra „tiesiogiai turėtos“ dėl konkrečios vežimo geležinkeliais paslaugos. Taigi sąvoka „tiesiogiai turėtos“ reiškia papildomas išlaidas, patirtas dėl konkrečios vežimo geležinkeliais paslaugos. Pateiktas aiškinimas paremtas 7 straipsnio 3 dalies sisteminiu ryšiu. 7 straipsnyje reglamentuojami mokesčių mokėjimo principai, o 8 straipsnyje — galimos šių principų išimtys. 8 straipsnio 1 dalyje kalbama apie „visišką infrastruktūros valdytojo patirtų išlaidų kompensavimą“, o tai reiškia, kad 7 straipsnio 3 dalyje minimos išlaidos negali būti galutinės infrastruktūros valdytojo išlaidos, o yra tiesioginės išlaidos, patirtos dėl konkrečios vežimo geležinkeliais paslaugos, t. y. mažesnės už galutines. Šį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2001/14/EB 7 konstatuojamoji dalis, kurioje skatinama optimaliai naudoti geležinkelių infrastruktūrą pasitelkiant kuo daugiau vežėjų, o tai pasiekiama taikant mažus mokesčius.
3.
Komisija mano, kad infrastruktūros valdytojas turi savo lėšomis suteikti infrastruktūrą naudotis geležinkelių transporto įmonėms, o šios turi mokėti tiesiogines išlaidas atitinkančius mokesčius. Tai paaiškinama būtinybe padaryti geležinkelių infrastruktūrą patrauklesne naudoti dideliam geležinkelių transporto įmonių skaičiui ir optimizuoti kiekvienos šių įmonių vykdomą naudojimą. Direktyvos 2001/14/EB 8 straipsnio 1 dalį galima taikyti, tik jei įvykdytos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos: dėl kiekvieno rinkos segmento, kuriam infrastruktūros valdytojas ketina taikyti antkainį, jis turi patikrinti, ar šis segmentas tai ištvers. Šis aiškinimas išplaukia iš 8 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos ir būtent iš formuluotės „ jei rinka pajėgi tai pakelti “, bei iš 8 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kurį skamba taip: „Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas “.
4.
Išsami Bulgarijos infrastruktūros valdytojo pajamų ir išlaidų už 2005–2008 m. analizė rodo, kad 60–70 % Bulgarijoje priskaičiuotų tiesioginių veiklos išlaidų pagrįstos pastoviais veiksniais, ypač darbo užmokesčiu ir socialiniu draudimu. Atsižvelgdama į tai, Komisija padarė išvadą, kad šių išlaidų negalima laikyti tiesioginėmis pagal 7 straipsnio 3 dalį, nes jos nesikeičia dėl naudojimosi vežimo geležinkeliais paslaugomis. Taigi pajamos iš mokesčių už infrastruktūrą yra daug didesnės už bendras tiesiogines veiklos išlaidas. Dėl šios priežasties Komisija daro išvadą, kad mokesčiai Bulgarijoje grindžiami ne vien išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl vežimo geležinkeliais paslaugos.
5.
Remdamasi gauta informacija, Komisija konstatavo, kad Bulgarijoje taikomas mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra apskaičiavimo metodas nėra akivaizdžiai tiesiogiai susijęs su tiesioginių išlaidų samprata pagal Direktyvos 2001/14/EB 7 straipsnio 3 dalį.
(1) 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404).
Full & Egal Universal Law Academy