12.1.2013
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 9/26
2012 m. rugpjūčio 27 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2012 m. birželio 14 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-396/09 Vereniging Milieudefensie, Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht prieš Komisiją
(Byla C-403/12 P)
2013/C 9/44
Proceso kalba: olandų
Šalys
Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama P. Oliver, J.-P. Keppenne, G. Valero Jordana, P. van Nuffel
Kitos proceso šalys: Vereniging Milieudefensie, Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, Nyderlandų Karalystė, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba
Apeliantės reikalavimai
Apeliantė Teisingumo Teismo prašo
—
panaikinti 2012 m. birželio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-396/09,
—
priimti sprendimą byloje ir atmesti ieškinį dėl Komisijos sprendimo C(2006) 6121 panaikinimo,
—
priteisti iš ieškovių byloje T-396/09 Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas toje byloje ir apeliacinėje instancijoje.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliacinis skundas iš esmės susijęs su klausimu, ar, atsižvelgiant į 2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą, C-240/09, Bendrasis Teismas galėjo vertinti Reglamento (EB) Nr. 1367/2006 (1) 10 straipsnio 1 dalies kartu su 2 straipsnio 1 dalies g punktu galiojimą Orhuso konvencijos (2) 9 straipsnio 3 dalies atžvilgiu.
Komisija pateikia du apeliacinio skundo pagrindus.
Pirma, nors Bendrasis Teismas teisingai išvardijo griežtas sąlygas, kurioms esant privatus asmuo gali remtis tarptautinės sutarties nuostatomis siekdamas užginčyti Sąjungos teisinių veiksmų teisėtumą (visų pirma tai, kad vertinimas pagal tarptautinės sutarties nuostatas galimas tik tada, kai tam neprieštarauja šios sutarties pobūdis ir bendra struktūra ir kai jos nuostatų turinys yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus), jis klaidingai nusprendė, kad šių sąlygų išimtis, įtvirtinta sprendimuose Fediol ir Nakajima (1989 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas, 70/87, ir 1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas, C-69/89), taikoma ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 daliai.
Teisingumo Teismas byloje C-240/09 priimtame sprendime jau yra konstatavęs, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis nėra tiesiogiai veikianti. Be to, sprendimuose Fediol ir Nakajima įtvirtinta praktika, kaip išimtis, aiškintina siaurai; iki šiol ji buvo taikoma tik prekybos politikos srityje ir gali būti taikoma kitose politikos srityse, tik jei akivaizdu, jog įvykdytos sąlygos, o šiuo atveju taip nėra. Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalyje nėra nuorodos į Orhuso konvencijos nuostatas ir šia nuostata neperkeliama ypatinga šioje konvencijoje numatyta pareiga, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Nakajima. Galiausiai Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis nėra pakankamai aiški ir tiksli, kad būtų galima taikyti Sprendime Nakajima numatytą išimtį.
Antra, Komisija papildomai teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, kai nusprendė, jog Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalis šiai nuostatai prieštarauja tik dėl to, kad 10 straipsnyje numatyta peržiūros procedūra taikoma tik individualiai taikomoms priemonėms, tačiau Bendrasis Teismas turėjo konkrečiai įvertinti, ar Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis pakankamai įgyvendinama per teisinių procedūrų, kuriomis gali naudotis privatus asmuo nacionaliniu ir Sąjungos lygmeniu, visumą.
(1) 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, p. 13).
(2) 1998 m. birželio 25 d. Orhuso konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1).
Full & Egal Universal Law Academy