GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2014 m. birželio 19 d. ( 1 )
Byla C‑179/13
Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank
prieš
L. F. Evans
(Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 — Darbuotojui taikytinų socialinės apsaugos srities teisės aktų nustatymas — Taikytinumas — Darbas ne valstybės narės konsulate — 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių — Darbuotojo pareiškimas, kuriuo jis nusprendžia nedalyvauti valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje — „Diskriminacijos“ sąvoka“
1.
Ar valstybės narės kompetentinga institucija, apskaičiuodama senatvės pensijos išmokas, kurias turi teisę gauti darbuotojas, gali neatsižvelgti į įdarbinimo ne valstybės narės konsulate laikotarpius, remdamasi tuo, kad tokiais laikotarpiais darbuotojas nepriklausė valstybės narės socialinės apsaugos sistemai? Tai iš esmės yra klausimas, kurį Teisingumo Teismo prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
I – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
2.
Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių (toliau ‐ VKKS) ( 2 ) 1 straipsnyje apibrėžiama ši sąvoka:
„1. Šioje Konvencijoje vartojamų sąvokų reikšmė:
e)
„konsulinis darbuotojas“ yra bet kuris asmuo, konsulinėje įstaigoje atliekantis administracinį arba techninį darbą;
3. Konsulinių įstaigų narių, kurie yra valstybės, kurioje yra ta konsulinė įstaiga, piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, ypatingam statusui taikomas šios Konvencijos 71 straipsnis.“
3.
VKKS 48 straipsnyje („Išimtys iš socialinio aprūpinimo sistemos“) nustatyta:
„1. Jei tai neprieštarauja šio straipsnio 3 punkto nuostatoms, konsulinės įstaigos nariai, kiek tai susiję su jų tarnyba atstovaujamajai valstybei[ ( 3 ) ], bei kartu gyvenantys jų šeimų nariai yra atleidžiami nuo priimančiojoje valstybėje galiojančių socialinio aprūpinimo prievolių[ ( 4 ) ].
2. Atleidimas, numatytas šio straipsnio 1 punkte, taip pat taikomas privatiems namų darbininkams, dirbantiems tik konsulinės įstaigos nariams, jei:
a)
jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai ir
b)
jiems taikomos atstovaujamosios arba trečiosios valstybės socialinės apsaugos nuostatos.
3. Konsulinės įstaigos nariai, įdarbinę asmenis, kuriems nėra taikomas šio straipsnio 2 punkte numatytas atleidimas, turi vykdyti priimančiosios valstybės darbdaviams taikomas socialinio aprūpinimo prievoles.
4. Atleidimas nuo prievolių, numatytas šio straipsnio 1 ir 2 punktuose, neužkerta kelio savanoriškai dalyvauti priimančiosios valstybės socialinio aprūpinimo sistemoje, jei toks dalyvavimas yra leidžiamas.“
4.
VKKS 71 straipsnyje („Priimančiosios valstybės piliečiai ir nuolatiniai gyventojai“) nustatyta:
„1. Išskyrus papildomas lengvatas, privilegijas ir imunitetus, kuriuos suteikia priimančioji valstybė, konsuliniai pareigūnai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, naudojasi tik imunitetu nuo jurisdikcijos ir asmens neliečiamybe už oficialius veiksmus, atliktus vykdant konsulines funkcijas, bei privilegija, numatyta 44 straipsnio 3 punkte. Priimančiosios valstybės įsipareigojimas, numatytas 42 straipsnyje, taikomas ir šiems konsuliniams pareigūnams. Jei tokiam konsuliniam pareigūnui iškeliama baudžiamoji byla, išskyrus atvejus, kai jis yra sulaikytas ar laikomas suimtas, procesas turi vykti kiek įmanoma mažiau kliudant atlikti konsulines funkcijas.
2. Kiti konsulinės įstaigos nariai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai, jų šeimų nariai, taip pat konsulinių pareigūnų, nurodytų šio straipsnio 1 punkte, šeimų nariai, naudojasi tik tomis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kurias jiems suteikia priimančioji valstybė. Tie konsulinės įstaigos narių šeimų nariai ir tie privatūs namų darbininkai, kurie patys yra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai, taip pat naudojasi tik tomis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kurias [kuriuos] jiems suteikia priimančioji valstybė. Tačiau priimančioji valstybė vykdo savo jurisdikciją šiems asmenims taip, kad be reikalo netrukdytų atlikti konsulinės įstaigos funkcijas.“
5.
1985 m. gruodžio 17 d. Nyderlandų Karalystė įteikė savo prisijungimo prie VKKS raštą Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui; prisijungimas įsigaliojo 1986 m. sausio 16 d. ( 5 )
B – ES teisė
1. Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 ( 6 )
6.
Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje nustatyta:
„1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.
2. Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.
.“
2. Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 ( 7 )
7.
Pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio („Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“) 1 dalį šis reglamentas, be kita ko, turi būti taikomas įdarbintiems asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai.
8.
Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio („Vienodų sąlygų taikymas“) 1 dalyje nustatyta, kad laikantis šiame reglamente nustatytų specialių nuostatų, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus turi priklausyti tos pačios prievolės ir jie turi naudotis tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai.
9.
Pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio („Reguliavimo sritys“) 1 dalį šis reglamentas turi būti taikomas visiems teisės aktams, reglamentuojantiems senatvės išmokas.
10.
Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje nustatytos taikytinų teisės aktų taisyklės. 13 straipsnyje („Bendrosios taisyklės“) nurodyta:
„1. Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.
2. Laikantis 14‐17 straipsnių:
„a)
vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje;
“
11.
Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnyje („Specialios taisyklės, taikomos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims bei Europos [Sąjungos] pagalbiniams darbuotojams“) nustatyta:
„1. 13 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims bei tokių atstovybių ar įstaigų privačiai dirbantiems asmenims.
2. Tačiau pagal darbo sutartį dirbantys asmenys, kuriems taikoma 1 dalis ir kurie yra valstybės narės piliečiai, tos valstybės atsiųsti ar akredituoti, gali pasirinkti, kad jiems būtų taikomi šios valstybės teisės aktai. Tokia pasirinkimo teisė gali būti pratęsta kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje ir neturi grįžtamosios galios.“
C – Nyderlandų teisė
12.
Bendrojo senatvės pensijų įstatymo (Algemene Ouderdomswet, toliau ‐ AOW) 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad su Nyderlanduose gyvenančiais ir tam tikro amžiaus nesulaukusiais asmenimis turi būti elgiamasi taip, kaip ir su asmenimis, apdraustais pagal AOW.
13.
Tačiau dėl vykdomajai valdžiai įvairiose AOW 6 straipsnio dalyse suteiktos diskrecijos teisės priimti teisės aktus, kuriais panaikinama galimybė taikyti prieš tai nurodytą taisyklę tam tikrų aiškiai apibrėžtų asmenų kategorijoms, buvo numatytos šios taisyklės išimtys ( 8 ).
14.
Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, aptariamuoju laikotarpiu buvo priimti trys tokie teisės aktai, kuriuose buvo nustatytos specialios užsienio valstybių konsuliniams pareigūnams ir darbuotojams taikomos taisyklės; šiuo atveju svarbios yra toliau nurodytos nuostatos:
—
1976 m. spalio 19 d. Nutarimo dėl socialiniu draudimu apdraustų asmenų kategorijos išplėtimo ir susiaurinimo (toliau ‐ 1976 m. nutarimas) ( 9 ) 2 straipsnis,
—
1989 m. gegužės 3 d. Nutarimo dėl socialiniu draudimu apdraustų asmenų kategorijos išplėtimo ir susiaurinimo (toliau ‐ 1989 m. nutarimas) ( 10 ) 11 ir 12 straipsniai ir
—
1998 m. gruodžio 24 d. Nutarimo dėl socialiniu draudimu apdraustų asmenų kategorijos išplėtimo ir susiaurinimo (toliau ‐ 1998 m. nutarimas) ( 11 ) 13 straipsnis.
15.
Nuo 1976 m. spalio 1 d. iki 1989 m. liepos 1 d. galiojo 1976 m. nutarimas, kuriame buvo nustatyta, kad konsuliniai pareigūnai ir pagalbiniai darbuotojai pagal nacionalinę socialinės apsaugos sistemą nedraudžiami, nebent jie turėtų Nyderlandų pilietybę.
16.
1976 m. nutarimo priėmimo metu Nyderlandų užsienio reikalų ministerija laikėsi nuomonės, kad užsienio pilietybę turinčių ir Nyderlanduose gyvenančių konsulinių darbuotojų negalima prilyginti nuolatiniams gyventojams VKKS 71 straipsnio taikymo tikslais. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą paaiškinama, kad nuo 1987 m. rugpjūčio 1 d. buvo patvirtinta nauja praktika (toliau ‐ nauja praktika). Pagal naują praktiką vietiniai personalo nariai, kurie įdarbinimo momentu jau gyveno Nyderlanduose ilgiau nei vienus metus, buvo laikomi nuolatiniais gyventojais. Nauja praktika buvo taikoma tik nuo 1987 m. rugpjūčio 1 d. įdarbintiems asmenims ir ji neturėjo pakeisti asmenų, kurie tuo metu jau dirbo konsulate, įgytų teisių ir prievolių.
17.
Dėl tos pačios priežasties nuo 1989 m. liepos 1 d. iki 1999 m. sausio 1 d. pagal 1989 m. nutarimo 12 straipsnį konsuliniai pareigūnai, kurie turėjo Nyderlandų pilietybę arba nuolat gyveno Nyderlanduose, buvo apdrausti pagal socialinės apsaugos sistemą.
18.
Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nauja praktika nebuvo pakankamai aiški, todėl buvo pakeista. Nuo 1999 m. sausio 1 d. galiojančio 1998 m. nutarimo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„3. Pagal socialinės apsaugos sistemą nėra apdrausti kitos valstybės diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose dirbantys administracinio, techninio ir aptarnaujančiojo personalo darbuotojai, jei jie buvo įdarbinti jau iki 1987 m. rugpjūčio 1 d. ir nuolat dirbo nuo 1987 m. rugpjūčio 1 d., nebent jie:
a)
Nyderlanduose dirba kitą darbą, nei įvadiniame sakinyje nurodyta veikla, arba
b)
gauna Nyderlanduose mokamas socialinio draudimo išmokas.
Nukrypstant nuo pirmojo sakinio, jame nurodyti darbuotojai ir privačiai samdomi asmenys draudžiami pagal socialinės apsaugos sistemą, jei pagal ją jie buvo apdrausti jau 1987 m. liepos 31 d.“
19.
Esant tokiai situacijai, Nyderlandų užsienio reikalų ministerija asmenims, kurie iki 1987 m. rugpjūčio 1 d. jau dirbo užsienio valstybių konsulatuose, leido iki 1999 m. gruodžio 15 d. nuspręsti, ar jie nori likti neapdrausti pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą.
II – Faktinės aplinkybės, procedūra ir prejudiciniai klausimai
20.
L. F. Evans gimė 1955 m. ir turi Britanijos pilietybę. 1972 ir 1973 m. ji dirbo ir gyveno Jungtinėje Karalystėje.
21.
1973 m. L. F. Evans apsigyveno Nyderlanduose. Nuo 1973 m. lapkričio 7 d. iki 1977 m. kovo 31 d. ji paeiliui dirbo dviejose Nyderlandų bendrovėse. Nuo 1977 m. balandžio 18 d. iki 1980 m. gegužės pabaigos ji dirbo Britanijos generaliniame konsulate Roterdame, o nustojusi dirbti gavo bedarbio pašalpą Nyderlanduose.
22.
Nuo 1980 m. lapkričio 17 d. L. F. Evans dirbo kaip administracinio personalo darbuotoja Jungtinių Amerikos Valstijų generaliniame konsulate Amsterdame (toliau – JAV konsulatas). L. F. Evans darbdavys, t. y. JAV konsulatas, apdraudė ją pagal kolektyvinio sveikatos draudimo liudijimą, kurį išdavė Nyderlanduose įsteigta privati draudimo bendrovė.
23.
L. F. Evans pradėjus dirbti JAV konsulate, Nyderlandų užsienio reikalų ministerija jai suteikė privilegijuotojo asmens statusą (geprivilegieerdenpas; toliau ‐ privilegijuotojo asmens statusas). Dėl šio statuso ji, be kita ko, buvo atleista nuo daugumos mokesčių ir įmokų mokėjimo. Remiantis informacija, kurią JAV konsulatas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, matyti, kad, L. F. Evans pradėjus dirbti JAV konsulate, iš jos darbo užmokesčio nebuvo išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.
24.
Pasinaudodama jai 19 punkte nurodyta galimybe, L. F. Evans 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškime (toliau ‐ 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškimas) pasirinko „paskirtos dirbti darbuotojos“ (anglų k. posted) statusą, kuris reiškė, kad ji „nebus draudžiama pagal [Nyderlandų] socialinės apsaugos sistemą ir todėl neturės teisės gauti pagal šią sistemą numatytų išmokų“.
25.
2008 m. kovo 27 d., atsakydama į L. F. Evans šiuo tikslu pateiktą prašymą, Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank (Socialinio draudimo tarnybos valdyba, toliau ‐ Svb) informavo ją apie laikotarpius, kuriais ji buvo draudžiama pensijos draudimu pagal AOW. Svb nurodė, kad reikėtų atsižvelgti į laikotarpį nuo 1973 m. lapkričio 7 d. iki 1980 m. lapkričio 18 d., tačiau laikėsi nuomonės, kad L. F. Evans nebuvo draudžiama nuo to laiko, kai pradėjo dirbti JAV konsulate.
26.
L. F. Evans užginčijo šį sprendimą Amsterdamo Rechtbank (Amsterdamo pirmosios instancijos teisme). 2011 m. kovo 15 d. priimtame sprendime Amsterdamo Rechtbank nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnį ir Teisingumo Teismo sprendimą Boukhalfa ( 12 ) L. F. Evans laikotarpiu nuo 1980 m. lapkričio 18 d. iki 2008 m. kovo 12 d. turėjo būti vertinama kaip pagal AOW apdraustasis asmuo. Be to, šis teismas nustatė, kad L. F. Evans yra nuolatinė Nyderlandų gyventoja, o jos privilegijuotasis statusas šiuo atveju neturi jokios reikšmės.
27.
Svb apskundė šį sprendimą Centrale Raad van Beroep (Centriniam apeliaciniam teismui). Abejodamas, kaip teisingai reikėtų aiškinti Reglamentą Nr. 1612/68 ir Reglamentą Nr. 1408/71, minėtas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnis ir (arba) 16 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad toks asmuo kaip L. F. Evans, kuri yra valstybės narės pilietė, kuri pasinaudojo laisvo darbuotojų judėjimo teise, kuriai buvo taikomi Nyderlandų teisės aktai socialinės apsaugos srityje ir kuri vėliau pradėjo dirbti Jungtinių Amerikos Valstijų generaliniame konsulate Nyderlanduose kaip aptarnaujančiojo personalo narė, nuo šios veiklos vykdymo pradžios nebepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione personae sritį?“
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:
2.
a)
Ar Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnis ir (arba) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad privilegijuotojo asmens statuso, kurį šiuo atveju, be kita ko, sudaro atleidimas nuo pareigos draustis socialiniu draudimu ir mokėti socialinio draudimo įmokas, taikymas L. F. Evans turi būti laikomas pakankamu daromo skirtumo dėl pilietybės pateisinimu?
2.
b)
Kokia reikšmė šiomis aplinkybėmis turi būti skiriama faktui, jog 1999 m. gruodį, atsakydama į užklausą, L. F. Evans pasirinko galimybę išsaugoti privilegijuotojo asmens statusą?“
28.
Rašytines pastabas pateikė L. F. Evans, Svb, Nyderlandų ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija. Šios šalys, išskyrus Portugalijos vyriausybę, 2014 m. balandžio 9 d. vykusiame posėdyje taip pat pateikė žodinius argumentus.
III – Analizė
A – Įvadinės pastabos
29.
Įvadinėje pastaboje, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi su privalomuoju draudimu, užtikrinamu prasidėjus darbo santykiams, kurie baigėsi iki 2010 m. gegužės 1 d., būtina nurodyti, kad ją reikia nagrinėti remiantis Reglamentu Nr. 1408/71.
30.
Pirmasis klausimas susijęs su tuo, ar asmuo, kuris yra tokioje padėtyje kaip L. F. Evans, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione personae sritį, kaip nurodyta jo 2 straipsnyje, tuo laikotarpiu, kai ji dirbo JAV konsulate ( 13 ). Svb neginčija fakto, kad laikotarpiai, kuriuos, prieš įsidarbindama JAV konsulate, L. F. Evans dirbo Nyderlanduose, turėtų būti įtraukti apskaičiuojant jos pensiją, ir tai daro ne be pagrindo. Man, kaip ir Komisijai, sunku suprasti, kaip L. F. Evans šiais laikotarpiais galėtų nepatekti į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione personae sritį.
31.
Antrasis klausimas, kuris užduodamas tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręs, kad Reglamentas Nr. 1408/71 yra taikytinas laikotarpiui, kuriuo L. F. Evans dirbo JAV konsulate, yra toks: ar atsisakymas įtraukti tą laikotarpį apskaičiuojant jos pensiją, atsižvelgiant į jos privilegijuotąjį statusą ir 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškimą, reiškia nepateisinamą diskriminaciją dėl pilietybės.
32.
Atsakant į abu klausimus, reikia atsižvelgti į VKKS nuostatas dėl privilegijų ir imunitetų. Tačiau šios nuostatos Nyderlanduose įsigaliojo tik 1986 m. sausio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po to, kai L. F. Evans pradėjo dirbti JAV konsulate. Todėl iš pradžių būtina išnagrinėti, ar aptariamuoju laikotarpiu VKKS galėtų būti laikoma sudedamąja tarptautinės paprotinės teisės dalimi.
B – Preliminarus klausimas: VKKS taikytinumas ratione temporis
33.
Nyderlandų vyriausybė, visų pirma siekdama pagrįsti savo teiginį, kad dirbdama JAV konsulate L. F. Evans nepateko į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione personae sritį, remiasi tam tikromis VKKS nuostatomis dėl konsulinių privilegijų ir imunitetų. Tačiau formaliai tuo metu, kai L. F. Evans buvo įdarbinta JAV konsulate, ši konvencija Nyderlanduose negaliojo, ir ji neįsigaliojo iki 1986 m. sausio 16 d. Vis dėlto tos nuostatos vis tiek gali būti svarbios tiek, kiek jomis paprasčiausiai kodifikuojamos tarptautinės paprotinės teisės taisyklės šiuo klausimu. Jei taip yra iš tikrųjų, aiškinant ES teisę, į jas būtina atsižvelgti (žr. šios išvados 52 punktą).
34.
Kiek man žinoma, Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės aptarti su VKKS susijusių klausimų. Tačiau teismo praktikoje galima rasti daugybę sprendimų, susijusių su „dukterine konvencija“, t. y. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių (toliau ‐ VKDS) ( 14 ).
35.
Teisingumo Teismas nusprendė, kad VKDS yra viešoji tarptautinės teisės konvencija, kurią, įgyvendindamos savo įgaliojimus diplomatinių santykių srityje, sudarė valstybės narės ir ne valstybės narės. VKDS iš esmės reglamentuoja dvišalius valstybių santykius, o ne valstybių ir Europos Sąjungos, kuri, be to, nėra šios konvencijos šalis, santykius ( 15 ). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad valstybėms yra atstovaujama šalyje, kurioje ambasados arba diplomatinės atstovybės ar tarptautinių organizacijų nuolatinės atstovybės, vadovaudamosi tarptautinės paprotinės teisės taisyklėmis, paskiria dirbti pareigūną. Tokios taisyklės „susistemintos visų pirma“ VKDS ( 16 ).
36.
Kalbant apie VKKS nuostatas dėl konsulinių pareigūnų ir konsulinių darbuotojų privilegijų ir imunitetų, pažymėtina, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas (toliau ‐ TTT) nusprendė, jog tai yra giliai tarptautinėje teisėje įsišakniję principai ( 17 ). Nors TTT tiesiogiai nenurodė, kad VKKS yra kodifikuojamos tarptautinės paprotinės teisės taisyklės, jis vis tiek laikėsi nuomonės, kad abiejose „Vienos konvencijose, kuriomis kodifikuojama diplomatinių ir konsulinių santykių teisė, įtvirtinti esminiai principai ir taisyklės, kurie padeda valstybėms palaikyti taikius santykius ir kurių laikosi viso pasaulio tautos, nesvarbu, kokia jų religija, kultūra ir politinė sandara“ ( 18 ).
37.
Todėl, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką dėl VKDS ir TTT praktiką dėl abiejų konvencijų, manau, kad VKKS (kurios šalimis šiuo metu yra visos valstybės narės) 48 ir 71 straipsniuose, kuriuose įtvirtintos privilegijas ir imunitetus reglamentuojančios nuostatos, kodifikuojama tarptautinė paprotinė teisė; tą patį teigia ir Nyderlandų vyriausybė.
38.
Kadangi nagrinėjama byla iš dalies yra susijusi su laikotarpiu (1980 m. lapkričio 17 d.–1986 m. sausio 16 d.) prieš įsigaliojant VKKS Nyderlanduose, tačiau po to, kai buvo priimti minėti TTT sprendimai Teherano įkaitų klausimu, VKKS privilegijas ir imunitetus reglamentuojančios taisyklės pagal paprotį taikomos ir minėtam laikotarpiui.
C – Pirmasis klausimas: Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione personae sritis
39.
Visų pirma Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnį L. F. Evans taikomi valstybės narės teisės aktai ( 19 ).
40.
Mano žiniomis, Teisingumo Teismas dar nenagrinėjo konkrečios situacijos, susijusios su darbuotojo ir užsienio valstybės ( 20 ) darbo santykiais, kai darbuotojas dirba šios valstybės ambasadoje arba konsulate valstybėje narėje, kurios pilietybės neturi ( 21 ). Galimi keli scenarijai.
41.
Pavyzdžiui, siekdamas susidaryti nuomonę, kad L. F. Evans patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, Amsterdamo Rechtbank, be kita ko, rėmėsi Sprendimu Boukhalfa ( 22 ) . Tačiau teismų praktika, kuriai priskirtinas Sprendimas Boukhalfa ( 23 ), susijusi su tais atvejais, kai darbas buvo atliekamas už tikrosios Europos Sąjungos teritorijos ribų arba kai bent jau nebuvo aišku, ar darbo atlikimo vieta turėtų būti laikoma priklausančia Europos Sąjungos teritorijai.
42.
Priešingai, nagrinėjama byla yra susijusi su situacija, kai darbuotojas neabejotinai dirbo ES teritorijoje ( 24 ). Todėl Teisingumo Teismas, kaip nurodyta Sprendime Boukhalfa (EU:C:1996:174) ( 25 ), neturi rinktis, kokį principą taikyti: – teritorinį ar „pakankamai glaudaus ryšio“ su Europos Sąjunga; šiuo atveju paprasčiausiai taikomas pirmasis principas.
43.
Todėl nebūtų pernelyg nepagrįsta teigti, kad, remiantis vien teritoriniu principu, L. F. Evans taikomi valstybės narės teisės aktai, įskaitant ir tai, kad jos atveju taikytinas Reglamentas Nr. 1408/71. Siekiant pagrįsti šį teiginį, norisi remtis teismo praktikoje išdėstytais argumentais, pagal kuriuos ES pilietis, dirbantis valstybėje narėje, kuri nesutampa su jo kilmės valstybe, nepraranda savo kaip darbuotojo statuso pagal SESV 45 straipsnį ir tais atvejais, kai jis dirba tarptautinėje organizacijoje (pvz., Europos kosmoso agentūroje, Europos saugios oro navigacijos organizacijoje arba Europos patentų organizacijoje). Būtent taip yra ir šioje byloje, net jeigu su tokio ES piliečio atvykimu į šalį, kurioje jis dirba, ir gyvenimu joje susijusios taisyklės yra konkrečiai nustatytos tarptautiniame susitarime, sudarytame tarp tarptautinės organizacijos ir valstybės, kurioje tokia organizacija įsikūrusi ( 26 ).
44.
Vis dėlto dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad šis požiūris nėra tinkamas.
45.
Nagrinėjama byla susijusi su specifine situacija, kurioje pagal tarptautinę teisę gyvenamosios vietos valstybei suteikiama galimybė taikyti savo socialinio draudimo taisykles konsuliniams darbuotojams, kurie yra nuolatiniai tos valstybės gyventojai, arba jų netaikyti. Iš tiesų, pagal VKKS 48 straipsnio 1 dalį priimančioji valstybė paprastai neturi teisės reikalauti, kad užsienio valstybės konsuliniai darbuotojai mokėtų socialinio draudimo įmokas ( 27 ). Nukrypstant nuo šios nuostatos, VKKS 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konsuliniai darbuotojai, kurie nuolat gyvena priimančiojoje valstybėje, turi naudotis tik tomis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kuriuos jiems suteikia ta valstybė.
46.
Kitaip tariant, tarptautinėje teisėje nereikalaujama, bet ir nedraudžiama, kad pavienės valstybės atleistų nuo mokesčių nuolat gyvenančius konsulinius darbuotojus, tačiau joms suteikiama diskrecijos teisė šį klausimą išspręsti pagal nacionalinę teisę.
47.
Nagrinėjamoje byloje pagal 1976 m. nutarimą Nyderlandai nuo prievolės mokėti socialinio draudimo įmokas iš pradžių atleido visus nuolat gyvenančius konsulinius darbuotojus, kurie neturėjo Nyderlandų pilietybės. Tačiau patvirtinus naują praktiką, Nyderlandai nuo 1987 m. rugpjūčio 1 d. Nyderlandų konsuliniams darbuotojams ir nuolat gyvenantiems užsienio konsuliniams darbuotojams pradėjo taikyti vienodas sąlygas ir reikalavo, kad jie mokėtų įmokas pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą.
48.
Kadangi L. F. Evans buvo įdarbinta JAV konsulate iki šios datos, ji nebuvo privalomai draudžiama pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą.
49.
Kaip ir kitiems panašioje situacijoje esantiems asmenims, L. F. Evans 1999 m. vis dėlto buvo suteikta galimybė pasirinkti Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą. L. F. Evans jos atsisakė ir nusprendė neprisijungti prie Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos; ji taip pat nemokėjo įmokų pagal šią sistemą. Be to, atsižvelgiant į L. F. Evans privilegijuotąjį statusą, ji buvo atleista nuo Nyderlanduose galiojančių mokestinių prievolių.
50.
Vadinasi, tuo metu, kai L. F. Evans dirbo JAV konsulate, valstybės narės teisės aktai jai buvo netaikomi. Kitaip tariant, tuo laikotarpiu jai nebuvo taikomas Reglamentas Nr. 1408/71 ( 28 ), nes ji neatitiko visų šio reglamento 2 straipsnyje nustatytų sąlygų.
51.
Atsižvelgiant į tokius argumentus, atitinkamos valstybės narės negalima kritikuoti už tai, kad ji teisėtai pasinaudojo jai pagal tarptautinę teisę suteikta diskrecija reikalauti, kad nuolat gyvenantys konsuliniai darbuotojai nuo 1987 m. rugpjūčio 1 d. mokėtų įmokas pagal šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemą.
52.
Pirma, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjunga yra įpareigota laikytis tarptautinės paprotinės teisės taisyklių ( 29 ) ir kad ES teisė, įskaitant Reglamentą Nr. 1408/71, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šias taisykles ( 30 ), pvz., VKKS 71 straipsnio 2 dalį. Teisingumo Teismas tai puikiai supranta, nes Reglamentą Nr. 1408/71 jau aiškino atsižvelgdamas į bendruosius tarptautinės teisės principus ( 31 ). Nors pagal VKKS 73 straipsnį ( 32 ), kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pirmenybė teikiama kitiems galiojantiems tarptautiniams susitarimams, pvz., Europos Sąjungos steigiamosioms sutartims ( 33 ), ši eiliškumo tvarka taikoma tik kolizijos atveju ir ji nepanaikina pareigos aiškinti ES teisę nuosekliai atsižvelgiant į VKKS taisykles dėl privilegijų ir imunitetų ( 34 ). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuostata dėl valstybės narės teisės aktų taikymo asmeniui, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje, turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į VKKS 71 straipsnio 2 dalį.
53.
Antra, bet kokia reforma, pvz., naujos praktikos patvirtinimas, iš esmės reiškia esamos padėties pokyčius, kurie turi būti įgyvendinami nustatant pereinamojo laikotarpio nuostatas. Jeigu tokiomis taisyklėmis nėra netinkamai ribojamos nusistovėjusios teisės, jos turi būti priimamos.
54.
Galiausiai su nacionalinės teisės aktų taikymu susijusi diskrecijos teisė visiškai priklausė asmenims, kurių situacija yra tokia pat kaip ir L. F. Evans, nes jiems buvo suteikta galimybė nuspręsti, ar išlaikyti savo privilegijuotąjį statusą ir prisijungti prie Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad toks pasirinkimas pagal tarptautinę teisę negali turėti įtakos diskrecijos, kurią šiuo klausimu išlaiko šios valstybės, teisėtumui.
55.
Reikia nustatyti ir tai, ar šiai diskrecijai kokią nors įtaką turi Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnis, t. y. nuostata, kurią aiškiai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šioje nuostatoje įtvirtinta speciali taisyklė dėl diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose dirbančių asmenų. Ar, tinkamai aiškinant šią taisyklę, visi ES piliečiai, dirbantys diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose, įskaitant užsienio valstybių diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį?
56.
Aš nemanau, kad būtent taip ir yra.
57.
Nukrypstant nuo Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytos bendrosios taisyklės (kurioje nustatyta, kad pagal lex loci laboris principą pirmenybė teikiama įdarbinimo vietos valstybei narei, o ne gyvenamosios vietos valstybei narei arba valstybei narei, kurioje yra įsisteigęs darbdavys), t. y. taisyklės, kuri pagal šio reglamento 16 straipsnio 1 dalį taip pat taikoma „diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose dirbantiems asmenims bei tokių atstovybių ar įstaigų darbuotojų privačiai samdomiems asmenims“, 16 straipsnio 2 dalyje apdraustam asmeniui, kuris yra „valstybės narės, kuri yra akredituojanti arba siunčiančioji valstybė“, pilietis, suteikiama galimybė pasirinkti, kad jam būtų taikomi „tos valstybės“ teisės aktai ( 35 ). Mano manymu, 16 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos kartu, atsižvelgiant į tai, kad, atrodytų, jog 16 straipsnio 1 dalis pati savaime nereglamentuoja klausimo, kuriam dar netaikomas 13 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas lex loci laboris principas ( 36 ). Todėl 16 straipsnio paskirtis yra suteikti paskirtiems diplomatiniams ir konsuliniams darbuotojams galimybę pasirinkti, ar taikytina darbo vietos, ar kilmės vietos teisė.
58.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnio 2 dalies tekste anglų kalba konkrečiai nenurodoma, ar ši nuostata taikoma tik ES vidaus diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbuotojams, ar taip pat Europos Sąjungoje esančių užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbuotojams. ( 37 ) Tačiau atlikus kalbinį palyginimą, paaiškėja, kad Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnio 2 dalies tekstuose danų, olandų ir vokiečių kalbomis naudojama šiek tiek skirtinga ir tikslesnė struktūra, nei daugelyje kitų kalbų, nes jomis aiškiai nurodoma, kad tokia pasirinkimo galimybė suteikiama tik tiems darbuotojams, kurie turi valstybės narės, kuri yra siunčiančioji valstybė, pilietybę ( 38 ). Taigi iš tų kalbinių versijų aiškiai matyti, kad 16 straipsnio 2 dalis netaikoma toms situacijoms, kuriose siunčiančioji valstybė yra užsienio valstybė, kaip yra nagrinėjamoje byloje.
59.
Tačiau, nepaisant šio kalbinio aspekto, atrodo, kad Reglamento Nr. 1408/71 struktūra ir tikslas ‐ atmesti tiek darbo santykius su trečiosiose valstybėse esančiomis valstybių narių ambasadomis ir konsulatais, tiek darbo santykius su ES teritorijoje esančių užsienio valstybių ambasadomis ir konsulatais.
60.
Iš tiesų kalbant apie Reglamento Nr. 1408/71 struktūrą, pažymėtina, kad 2 straipsnyje, kaip minėta, pateikiama nuoroda į „vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus“, o ne trečiosios valstybės teisės aktus.
61.
Be to, Reglamento Nr. 1408/71 6‐9 straipsniai, kuriuose nustatytas šio reglamento ir tam tikrų tarptautinių konvencijų ryšys, netektų prasmės, jeigu reglamentą (arba konkrečias jo nuostatas) laikytume taikytinu tokioms situacijoms ( 39 ).
62.
Kalbant apie pagrindinį Reglamento Nr. 1408/71 tikslą, reikia paminėti, kad juo siekiama koordinuoti valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktus ES viduje. Tai aiškiai matyti iš kelių reglamento preambulės konstatuojamųjų dalių ( 40 ). Taip pat turėčiau pridurti, kad Teisingumo Teismas ne kartą nurodė, kad „Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, pagal kurias nustatoma taikytina teisė, yra užbaigta kolizinių normų sistema, dėl kurios nacionaliniai įstatymų leidėjai praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės taikymo šioje srityje apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems ji taikoma, ir teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos“ (išskirta mano) ( 41 ). Nebūtų prasmės šią Teisingumo Teismo argumentaciją aiškinti taip, lyg ji apimtų trečiųjų valstybių, kurių atžvilgiu Europos Sąjunga neturi jokių galių, įstatymų leidėjus. Šią nuostatą taip pat patvirtina faktas, kad ne valstybėms narėms socialinės apsaugos teisės aktų koordinavimo sistema, nustatyta Reglamentu Nr. 1408/71, taikoma tik tais atvejais, kai ES teisės aktų leidėjas suteikė konkretų leidimą šiuo klausimu ( 42 ).
63.
Atrodo, Sprendime Aldewereld (EU:C:1994:271) patvirtinama nuomonė, kad Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsniu siekiama išspręsti Europos Sąjungos vidaus problemą. Iš tikrųjų, jeigu 16 straipsnyje nebūtų numatyta pasirinkimo galimybė, valstybei narei būtų sudėtinga išvengti sunkumų įdarbinant savo piliečius, kurių atsirastų taikant valstybės narės, kurioje jie dirba, teisės aktus tuo atveju, jeigu kilmės valstybės narės teisės aktai socialinės apsaugos srityje būtų palankesni šiems piliečiams ( 43 ). Priešingai, neatrodo, kad tai yra tas pats tikslas, kurio siekiama VKKS 48 straipsniu ( 44 ).
64.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, užsienio valstybių ambasadose ir konsulatuose dirbančių asmenų savaiminį įtraukimą į socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, nustatyto Reglamente Nr. 1408/71, taikymo sritį (arba paprasčiausiai darant tokią prielaidą) būtų sunku suderinti su VKDS 33 straipsnio 1 dalyje ir VKKS 48 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis.
65.
Todėl Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnis neturi įtakos mano pagrindinei nuomonei, kad darbo JAV konsulate laikotarpiu L. F. Evans nebuvo taikytini valstybės narės teisės aktai ir kad dėl šios priežasties reglamentas nebuvo taikytinas. L. F. Evans teiginys, kad ji tapo neteisėtos diskriminacijos dėl pilietybės auka, pats savaime nereiškia, kad šis klausimas patenka į reglamento taikymo sritį.
66.
Galiausiai, kaip teisingai nurodo Komisija, tai, kad L. F. Evans buvo draudžiama pagal kolektyvinio sveikatos draudimo sistemą, kurią kartu su Nyderlandų draudimo bendrove naudojo JAV konsulatas, neturi jokios reikšmės, nes kolektyviniai susitarimai bet kuriuo atveju nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį (žr. reglamento 1 straipsnio j punktą) ( 45 ).
67.
Remdamasis šiuo pagrindu, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti taip: tinkamai aiškinant Reglamento Nr. 1408/71 2 ir 16 straipsnius, šis reglamentas nė viename darbo santykių etape netaikomas valstybės narės piliečiui, kuris kitoje valstybėje narėje dirba administracinio ar techninio personalo darbuotoju ne valstybės narės konsulate, jeigu pagal priimančiosios valstybės narės teisės aktus, priimtus vadovaujantis VKKS 71 straipsnio 2 dalimi, šiam asmeniui netaikoma tos priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema.
D – Antrasis klausimas: diskriminacija
68.
Antrasis klausimas yra alternatyvus. Į jį atsakysiu trumpai, jeigu Teisingumo Teismas nepritars mano nuomonei, kad Reglamentas Nr. 1408/71 netaikomas byloje, kurią nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
69.
Užduodamas antrąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar dėl savo privilegijuotojo statuso ir 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškimo L. F. Evans negali nagrinėjamoje byloje pagrįstai būti laikoma diskriminacijos dėl pilietybės auka ( 46 ).
70.
Jei būtų nuspręsta, kad tuo metu, kai L. F. Evans dirbo JAV konsulate, jai buvo taikytini valstybės narės teisės aktai, tuomet būtina kartu taikyti SESV 45 straipsnyje, Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnyje nustatytą nediskriminavimo principą.
71.
Tačiau tose nuostatose įtvirtintu nediskriminavimo principu reikalaujama ne tik, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, bet ir to, kad skirtingos situacijos nebūtų vertinamos vienodai. Toks vertinimas gali būti pateisinamas, tik jeigu jis pagrįstas nuo atitinkamų asmenų pilietybės nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui ( 47 ).
72.
Nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti, ar L. F. Evans specialus statusas yra pakankamai skirtingas, kad ją būtų galima atskirti nuo užsienio valstybės konsulate dirbančio asmens, kuris yra: i) nuolat Nyderlanduose po 1987 m. rugpjūčio 1 d. gyvenantis ES pilietis arba ii) Nyderlandų pilietis („kitų dviejų rūšių konsuliniai darbuotojai“).
73.
Šiuo klausimu Svb ir Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad L. F. Evans situacijos negalima lyginti su kitų dviejų rūšių konsulinių darbuotojų situacija. Jeigu tam nebūtų pritarta, šios šalys teigia, kad 1976, 1989 ir 1998 metų nutarimuose nustatytose taisyklėse skirtumas tarp asmenų dėl jų pilietybės nedaromas ir kad jos bet kuriuo atveju yra pagrįstos tarptautine viešąja teise.
74.
Mano nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra priežasties kalbėti apie diskriminavimo atvejį, atsižvelgiant į tai, kad L. F. Evans situacija nėra panaši į kitų dviejų rūšių konsulinių darbuotojų situaciją.
75.
Pagal VKKS 71 straipsnio 2 dalį L. F. Evans priklausymas Nyderlandų socialinės apsaugos sistemai buvo reglamentuojamas nacionaliniu įstatymu. Jeigu teismas nuspręstų, kad šis veiksnys pats savaime nelemia, kad L. F. Evans situacija nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad L. F. Evans situacijos faktinės ir teisinės aplinkybės objektyviai skyrėsi nuo kitų dviejų rūšių konsulinių darbuotojų situacijos faktinių ir teisinių aplinkybių.
76.
Iš tiesų, L. F. Evans situacijos teisinės aplinkybės yra skirtingos, kadangi, skirtingai nei kitų dviejų rūšių konsuliniai darbuotojai, kurie yra privalomai draudžiami ir turi pareigą mokėti įmokas pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą, ji iš pat pradžių nedalyvavo toje sistemoje ir vėliau jos situacija buvo tokia, kad jos dalyvavimas toje sistemoje priklausė nuo jos pačios pasirinkimo ( 48 ). L. F. Evans situacijos faktinės aplinkybės skiriasi tuo atžvilgiu, kad, atsižvelgiant į šį teisinį skirtumą ir jos pasirinkimą, ji nuo 1980 m. lapkričio 17 d. toliau nemokėjo įmokų pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą. Todėl L. F. Evans situacijoje atsidūręs darbuotojas negali puoselėti tokių pat lūkesčių, susijusių su socialine apsauga, kaip ir kitų dviejų rūšių konsuliniai darbuotojai.
77.
Remdamasis šiuo pagrindu, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamentas Nr. 1408/71 turi būti taikytinas šioje byloje, rekomenduočiau nepritarti išvadai, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės yra susijusios su nepateisinamos diskriminacijos atveju.
78.
Vadinasi, remiantis 76 punkte išsakyta mano pozicija, jeigu 2b klausimas būtų suprantamas kaip prašymas išaiškinti, ar, atsižvelgiant į 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškimą, L. F. Evans buvo neteisėtos diskriminacijos auka, mano atsakymas turėtų būti „ne“. Tačiau jeigu 2b klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašytų Teisingumo Teismo išaiškinti ‐ jeigu jis nustatytų, kad L. F. Evans situacija yra panaši į kitų dviejų rūšių konsulinių darbuotojų situaciją, ir nuspręstų, kad su ja buvo skirtingai elgiamasi dėl jos pilietybės, ‐ ar 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškimas galėtų padėti ištaisyti tokią neteisėtą padėtį, laikyčiausi toliau pateiktos nuomonės.
79.
Pagrindinės ESV sutartyje, įskaitant SESV 45 straipsnį, nustatytos judėjimo laisvės taisyklės yra pirminės teisės taisyklės, suteikiančios asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo saugoti ( 49 ). Šios taisyklės iš esmės sudaro vidaus rinkos pagrindą. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad valstybės narės netgi buvo laikomos atsakingomis tais atvejais, kai nesiėmė tinkamų priemonių, kad užtikrintų judėjimo laisvę ( 50 ). Tam tikromis aplinkybėmis net ir privatūs asmenys negali išvengti diskriminacijos dėl pilietybės draudimo, nustatyto SESV 45 straipsnyje ( 51 ).
80.
Be to, SESV 45 straipsnyje įtvirtinta „diskriminacijos“ sąvoka yra objektyvi. Pasak Teisingumo Teismo, darbuotojų judėjimo Europos Sąjungoje laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės ( 52 ).
81.
Todėl, mano nuomone, šiuo atveju subjektyvios aplinkybės turi mažai įtakos šioje byloje. Kitaip tariant, tai, ar asmuo sutiko būti diskriminuojamas, ar ne, negali reikšti arba nereikšti diskriminavimo atvejo. Nesu pasirengęs sutikti, kad, atsižvelgiant į 1999 m. gruodžio 5 d. pareiškimą, L. F. Evans, vadovaujantis principu venire contra factum proprium, galėtų būti draudžiama teigti, kad ji buvo diskriminuojama.
82.
Jeigu būtų laikomasi priešingos nuomonės, tai reikštų, kad valstybės narės būtų raginamos daryti spaudimą privatiems asmenims, kad jie sutiktų su neteisinga situacija ir, kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė L. F. Evans, atgrasytų juos nuo galimybės pasinaudoti teisėmis, kurios jiems tiesiogiai suteikiamos Sutarties nuostatomis dėl judėjimo laisvės ( 53 ). Todėl, jeigu Teisingumo Teismas nustatys, kad Reglamentas Nr. 1408/71 yra taikytinas, ir nuspręs, kad atitinkamomis Nyderlandų taisyklėmis pažeidžiamas diskriminacijos dėl pilietybės draudimo principas, abejoju, kad dėl 1999 m. gruodžio 5 d pareiškimo iš L. F. Evans galėtų būti atimama galimybė ginti savo teisę nebūti diskriminuojamai, kuri jai tiesiogiai suteikiama SESV 45 straipsniu.
IV – Išvada
83.
Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Tinkamai aiškinant 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 2 ir 16 straipsnius, šis reglamentas bet kuriame darbo santykių etape netaikomas valstybės narės piliečiui, kuris kitoje valstybėje narėje dirba kaip administracinio ar techninio personalo darbuotojas ne valstybės narės konsulate, jeigu pagal priimančiosios valstybės narės teisės aktus, priimtus vadovaujantis 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 71 straipsnio 2 dalimi, šiam asmeniui netaikoma tos priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, sudaryta 1963 m. balandžio 24 d. Vienoje, Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 596 t., p. 261.
( 3 ) Šioje išvadoje sąvoka „atstovaujamoji valstybė“ taip pat reiškia „kilmės valstybę“.
( 4 ) Šioje išvadoje sąvoka „priimančioji valstybė“ taip pat reiškia „gyvenamosios vietos valstybę“.
( 5 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1413 t., Nr. A-8638.
( 6 ) 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) su padarytais pakeitimais.
( 7 ) 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), su padarytais pakeitimais.
( 8 ) Nuo 1975 m. lapkričio 25 d. iki 1985 m. balandžio 1 d. ši galimybė buvo numatyta AOW 6 straipsnio 3 dalyje, o nuo 1985 m. balandžio 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d. – AOW 6 straipsnio 2 dalyje. Nuo 1998 m. liepos 1 d. ši galimybė vėl numatyta AOW 6 straipsnio 3 dalyje.
( 9 ) Besluit uitbreiding en beperking kring verzekerden volksverzekeringen van 19 oktober 1976, Staatsblad 1976, 557; iš dalies pakeistas 1982 m. liepos 7 d. Karališkuoju nutarimu, Staatsblad 1982, 457, ir 1984 m. rugpjūčio 20 d. Karališkuoju nutarimu, Staatsblad 1984, 398.
( 10 ) Besluit uitbreiding en beperking kring verzekerden volksverzekeringen van 3 mei 1989, Staatsblad 1989, 164.
( 11 ) Besluit uitbreiding en beperking kring verzekerden volksverzekeringen van 24 december 1998, Staatsblad 1998, 746.
( 12 ) C‑214/94, EU:C:1996:174.
( 13 ) Juo remdamasis, kaip ir Nyderlandų vyriausybė, darau išvadą, kad ji buvo „konsulinė darbuotoja“, kaip tai apibrėžta VKKS 1 straipsnio e punkte.
( 14 ) Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, sudaryta 1961 m. balandžio 18 d. Vienoje, Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 500 t., p. 95. Dėl užsienio valstybės ambasados imuniteto nuo jurisdikcijos žr. Sprendimą Mahamdia (C‑154/11, EU:C:2012:491).
( 15 ) Sprendimo Komisija / Belgija, C‑437/04, EU:C:2007:178, 33 punktas.
( 16 ) Sprendimo Komisija / Hosman-Chevalier, C‑424/05 P, EU:C:2007:367, 39 punktas (išskirta mano). Taip pat žr. Sprendimo Salvador García / Komisija, C‑7/06 P, EU:C:2007:724, 51 punktą; Sprendimo Herrero Romeu / Komisija, C‑8/06 P, EU:C:2007:725, 45 punktą; Sprendimo Salazar Brier / Komisija, C‑9/06 P, EU:C:2007:726, 49 punktą ir Sprendimo De Bustamante Tello / Taryba, C‑10/06 P, EU:C:2007:727, 41 punktą.
( 17 ) Žr. 1979 m. gruodžio 15 d. TTT nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimtos byloje Jungtinių Valstijų diplomatiniai ir konsuliniai darbuotojai Teherane (Jungtinės Valstijos prieš Iraną), I.C.J. Reports 1979, p. 7, 40 punktą.
( 18 ) Žr. TTT sprendimo Jungtinių Valstijų diplomatiniai ir konsuliniai darbuotojai Teherane (Jungtinės Valstijos prieš Iraną), I.C.J. Reports 1980, p. 3, 45 punktą.
( 19 ) Didesnio aiškumo dėlei reikėtų nurodyti, kad Nyderlandų vyriausybė neigia ne tik tai, kad L. F. Evans taikoma Nyderlandų teisė, bet ir tai, kad ji atitinka „dirbančio asmens“, kaip jis apibrėžtas Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje, reikalavimus, nes, pasak šios vyriausybės, L. F. Evans neatitinka šio reglamento 1 straipsnio a punkte pateiktos apibrėžties, atsižvelgiant į tai, kad ji pagal šią apibrėžtį nėra apdrausta nei privalomuoju, nei savanorišku draudimu. Šis antras klausimas yra tiesiogiai susijęs su pirmuoju, todėl toliau jų atskirai neaptarinėsiu.
( 20 ) Šioje išvadoje vartojama frazė „užsienio valstybės“ reiškia trečiąsias valstybes.
( 21 ) Sprendimas Gómez Rivero (C‑211/97, EU:C:1999:275) buvo susijęs su Ispanijos pilietės sutuoktiniu, kuris dirbo ne trečiosios valstybės konsulate, o Ispanijos generaliniame konsulate Hanoveryje (Vokietijoje).
( 22 ) EU:C:1996:174.
( 23 ) EU:C:1996:174. Žr., be kita ko, Sprendimą Aldewereld (C‑60/93, EU:C:1994:271) ir Sprendimą Salemink (C‑347/10, EU:C:2012:17).
( 24 ) Pagal tarptautinę teisę užsienio atstovybės pastatai negali būti laikomi atstovaujamos valstybės nacionaline teritorija; žr. generalinio advokato P. Léger išvados byloje Boukhalfa (EU:C:1995:381) 26 punktą ir jame nurodytas institucijas. Taip pat žr. E. Denza „Diplomatic Law. Commentary on the Vienna Convention on Diplomatic Relations“, Oxford University Press, Niujorkas, 2008 (3-iasis leidimas), p. 136‐137, ir J. Crawford „Brownlie’s Principles of Public International Law“, Oxford University Press, Oksfordas, 2012 (8-asis leidimas), p. 397.
( 25 ) Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvados byloje Salemink (EU:C:2011:562) 39 punktą, taip pat šios išvados 2 ir 38‐42 punktus.
( 26 ) Žr. Sprendimo Echternach ir Moritz (sujungtos bylos 389/87 ir 390/87, EU:C:1989:130) 11 ir 12 punktus ir Sprendimo Schmid (C‑310/91, EU:C:1993:221) 20 punktą. Taip pat žr. Sprendimo Gardella (C‑233/12, EU:C:2013:449) 25 ir 26 punktus.
( 27 ) Tai nėra tas pats, kaip suteikti konsuliniams darbuotojams galimybę pasirinkti dalyvauti priimančiosios valstybės socialinės apsaugos sistemoje, nes tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tokia valstybė tai leidžia; žr. VKKS 48 straipsnio 4 dalį.
( 28 ) Žr. Sprendimo Boukhalfa (EU:C:1996:174) 16 punktą, kuriame Teisingumo Teismas pabrėžė, kad I. Boukhalfa priklauso Vokietijos socialinės apsaugos sistemai ir Vokietijos pajamų mokestis jai taikomas ribotai. Be to, toje byloje pateiktoje išvadoje (EU:C:1995:381, 5 punktas) generalinis advokatas P. Léger nurodė, kad I. Boukhalfa mokėjo įmokas pagal šią sistemą.
( 29 ) Žr. Sprendimo Racke (C‑162/96, EU:C:1998:293) 45 punktą ir Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 101 punktą.
( 30 ) Žr. Sprendimo Poulsen ir Diva Navigation (C‑286/90, EU:C:1992:453) 9 punktą.
( 31 ) Dėl teisės, susijusios su žemyniniam šelfui taikytinu teisiniu režimu, žr. Sprendimo Salemink (EU:C:2012:17) 31 punktą.
( 32 ) Šioje nuostatoje nustatyta: „1. (VKKS) nuostatos neturi įtakos kitoms galiojančioms tarptautinėms sutartims. 2. Niekas (VKKS) neuždraudžia valstybėms sudaryti tarptautines sutartis, kurios patvirtina, papildo ar praplečia šios Konvencijos nuostatas.“
( 33 ) Tačiau pagal Straipsnių dėl konsulinių santykių projektą 73 straipsnio tikslas yra „konkrečiai nurodyti, kad (VKKS) neturi įtakos susitariančiųjų šalių sudarytoms tarptautinėms konvencijoms arba kitiems susitarimams, susijusiems su konsuliniais santykiais ir imunitetais“ (išskirta mano) (neoficialus vertimas) („Yearbook of the International Law Commission“, 1961, II t., p. 128, dėl 71 straipsnio projekto).
( 34 ) Šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjungai nėra svetimos imunitetų ir privilegijų sąvokos, nes su tuo susijusios taisyklės yra nustatytos ES pirminėje teisėje, visų pirma Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 16 ir 17 straipsniuose.
( 35 ) Dėl šios nuostatos žr. Sprendimo Gómez Rivero (EU:C:1999:275) 22‐23 punktus.
( 36 ) Daug dėmesio skirta dėl įvairių kalbinių versijų skirtumų kylančiam klausimui, ar L. F. Evans, kaip „konsulinė darbuotoja“ pagal VKKS 1 straipsnio e punktą, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnio taikymo ratione personae sritį. Vis dėlto, kaip ir Komisija, norėčiau pabrėžti, kad Reglamente Nr. 1408/71 nėra jokio aiškaus teisinio pagrindo VKKS apibrėžtis taikyti šio reglamento 16 straipsniui. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad klausimas, ar L. F. Evans patenka į 16 straipsnio taikymo ratione personae sritį, mano nuomone, nėra lemiamas. Todėl nėra poreikio toliau analizuoti šį klausimą.
( 37 ) Anglu kalba „akredituojančios valstybės“ sąvoka gali būti suprantama kaip reiškianti siunčiančiąją valstybę (net jeigu toks aiškinimas reikštų, kad Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnio 2 dalyje yra tautologija). Toks aiškinimas atitiktų kitas kalbines versijas, pavyzdžiui, prancūzų, kuria vartojamas žodžių junginys „l’État membre accréditant“, o ne „l’État membre accréditaire“ (toliau žr. paskesnėje išnašoje pateiktas ir su ja susijusias pastabas).
( 38 ) Danų kalba: „De i stk. 1 nævnte arbejdstagere, der er statsborgere i den medlemsstat, som den pågældende mission eller det pågældende konsulat repræsenterer “; vokiečių kalba: „Die in Absatz 1 bezeichneten Arbeitnehmer, die Staatsangehörige des entsendenden Mitgliedstaats sind “; nyderlandų kalba: „Niettemin mogen de in lid 1 bedoelde werknemers die onderdaan zijn van de Lid-Staat welke zendstaat is “. Be to, kaip minėta ankstesnėje išnašoje, reglamento versijos prancūzų kalba 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta „État membre accréditant“ ir „État membre d’envoi“, o ne užsienio valstybė.
( 39 ) Visų pirma Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnio b punkte nustatyta: „Laikantis šio reglamento 7, 8 straipsnių ir 46 straipsnio 4 dalies nuostatų, asmenims ir dalykams, kuriuos jis apima, pastarasis pakeičia bet kurios socialinės apsaugos konvencijos nuostatas, kurių privalo laikytis bent dvi valstybės narės ir viena ar daugiau kitų valstybių, kai tvarkant atitinkamus dalykus nedalyvauja nė vienos iš pastarųjų valstybių įstaiga“ (išskirta mano). Todėl šia nuostata aiškiai atskiriamos valstybės narės ir užsienio valstybės.
( 40 ) Visų pirma žr. Reglamento Nr. 1408/71 preambulės 2 ir 5‐8 konstatuojamąsias dalis.
( 41 ) Žr., be kita ko, Sprendimo van Delft ir kiti (C‑345/09, EU:C:2010:610) 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.
( 42 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimo Xhymshiti (C‑247/09, EU:C:2010:698) 31‐36 punktus; Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑431/11, EU:C:2013:589) 47 punktą ir Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑656/11, EU:C:2014:97) 57‐59 ir 63 punktus.
( 43 ) Žr. Sprendimo Aldewereld (EU:C:1994:271) 19 punktą.
( 44 ) Pagal rekomendacijas dėl konsulinių santykių „(VKKS 48 straipsnyje) numatyta išimtis, susijusi su socialinės apsaugos taisyklėmis, yra pateisinama praktinėmis priežastimis. Jeigu konsulato narys per savo karjerą buvo paskirtas dirbti į įvairių šalių konsulatus, jam nebetaikomi siunčiančiosios valstybės socialinės apsaugos teisės aktai (sveikatos draudimas, senatvės draudimas, draudimas nuo neįgalumo ir t. t.), o jeigu jam dirbant kuriame nors konsulate būtų tikimasi, kad jis laikysis teisės aktų nuostatų, kurios skiriasi nuo siunčiančiosios valstybės teisės aktų nuostatų, atitinkamas pareigūnas ar darbuotojas susidurs su dideliais sunkumais. Todėl galimybė taikyti šiame straipsnyje numatytą išimtį, siekiant, kad konsulato nariams ir toliau galėtų būti taikomi jų nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktai be jokių pertraukų, atitinka visų valstybių interesus“ (išskirta mano) (neoficialus vertimas) („Yearbook of the International Law Commission“, 1961, II t., p. 119‐120).
( 45 ) Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimo Salemink (EU:C:2012:17) 44 punktą.
( 46 ) Galėčiau pridurti, kad diskriminacija, kurios auka, kaip teigia L. F. Evans, ji tapo, yra paradoksali išdava nacionalinės taisyklės, kuri bent jau pagal 1976 m. nutarimą iš pradžių, atrodo, buvo susijusi su atvirkštine Nyderlandų piliečių, kurie paprastai negalėjo (ir iki šiol negali) įgyti privilegijuotojo statuso, diskriminacija.
( 47 ) Žr., be kita ko, Sprendimo Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539) 31 punktą ir Sprendimo Huber (C‑524/06, EU:C:2008:724) 75 punktą.
( 48 ) Dėl apdraustų asmenų galimybės pasirinkti jiems taikytinus teisės aktus, žr. Sprendimą Aldewereld (EU:C:1994:271, 18 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienintelė Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostata, kurioje numatyta darbuotojui suteikiama galimybė pačiam priimti sprendimą, yra 16 straipsnis. Šiuo klausimu taip pat žr. mano išvadą byloje I (C‑255/13, EU:C:2014:178, 59‐61 punktai).
( 49 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame (sujungtos bylos C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) 54 punktą.
( 50 ) Žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑265/95, EU:C:1997:595) 30‐32 punktus ir Sprendimo Schmidberger (C‑112/00, EU:C:2003:333) 58 punktą.
( 51 ) Žr. Sprendimo Angonese (C‑281/98, EU:C:2000:296) 36 punktą ir Sprendimo Raccanelli (C‑94/07, EU:C:2008:425) 45 ir 46 punktus.
( 52 ) Žr. Sprendimo Angonese (EU:C:2000:296) 29 punktą ir Sprendimo Raccanelli (EU:C:2008:425) 41 punktą.
( 53 ) Žr. panašiai, nors visiškai kitu klausimu, bendrą generalinio advokato Y. Bot išvadą sujungtose bylose Bero ir Bouzalmate (C‑473/13 ir C‑514/13, EU:C:2014:295) ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje Pham (C‑474/13, EU:C:2014:336, 190 ir 201 punktai).
Full & Egal Universal Law Academy