GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2014 m. rugsėjo 4 d. ( 1 )
Sujungtos bylos C‑464/13 ir C‑465/13
Europäische Schule München
prieš
Silvana Oberto (C‑464/13),
Barbara O'Leary (C‑465/13)
(Bundesarbeitsgericht (Vokietija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Europos mokyklų statutas — Europos mokyklų Skundų tarybos ar Europos mokyklos buvimo vietos teismų kompetencija priimti sprendimą dėl terminuotos darbo sutarties, sudarytos tarp Europos mokyklos ir mokytojo, kurio nekomandiravo ar neskyrė valstybė narė“
I – Įvadas
1.
Ar pagal 1994 m. birželio 21 d. Liuksemburge tarp valstybių narių ir Europos Bendrijų sudarytos Konvencijos, apibrėžiančios Europos mokyklų statutą ( 2 ) (toliau – 1994 m. konvencija), 27 straipsnio 2 dalį ginčai, susiję su darbo sutarčių, ne vieną kartą per kelerius metus sudarytų tarp Europos mokyklos direktoriaus ir šios mokyklos mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, terminuotu pobūdžiu priklauso šios mokyklos buvimo vietos teismų ar Europos mokyklos Skundų tarybos jurisdikcijai?
2.
Iš esmės tai Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nori išsiaiškinti savo prejudiciniais klausimais, pateiktais nagrinėjant dvi bylas, kurias Europäische Schule München (toliau – Miuncheno Europos mokykla) iškėlė dvi jos ne visą darbo dieną dirbančios mokytojos S. Oberto ir B. O’Leary, vykdžiusios šią veiklą atitinkamai nuo 1998 ir 2003 metų pagal terminuotas vienų metų darbo sutartis, kurias šios mokyklos direktorius periodiškai pratęsdavo, taikydamas Europos mokyklų mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, įdarbintų laikotarpiu nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., nuostatus, patvirtintus Europos mokyklų valdytojų tarybos (toliau – Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatai) ( 3 ).
3.
Dviem Arbeitsgericht München (Miuncheno darbo teismas) pateiktais ieškiniais S. Oberto ir B. O’Leary ginčijo savo darbo sutarčių, kurių paskutinės baigė galioti 2011 m. rugpjūčio mėn., trukmės apribojimą iki vienų metų. Arbeitsgericht München jos teigia, kad Vokietijos teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl darbo santykių, kurie sieja jas su Miuncheno Europos mokykla, trukmės apribojimų teisėtumo. Tačiau, Miuncheno Europos mokyklos nuomone, jai netaikoma Vokietijos teismų jurisdikcija ir pagrindinės bylos ginčas priklauso išimtinei Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcijai.
4.
Tarpiniu sprendimu Arbeitsgericht München pripažino, kad ieškinys priimtinas ir tai buvo patvirtinta apeliacinėje instancijoje. Nagrinėdamas Miuncheno Europos mokyklos pateiktą kasacinį skundą, Bundesarbeitsgericht kelia klausimą dėl 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio išaiškinimo.
5.
Tokiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1)
Ar [1994 m.] konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad Europos mokykloje įdarbinti ne visą darbo dieną dirbantys mokytojai, kurių nepatvirtino valstybės narės, priskiriami prie asmenų, kuriems taikoma ši konvencija ir kuriems, priešingai nei administracijai ir pagalbiniam personalui, taikoma minėta nuostata?
2)
Jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai:
Ar [1994 m.] konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata apima ir su ne visą darbo dieną dirbančiais mokytojais susijusio ir jiems nepalankaus akto, grindžiamo konvencija arba ja remiantis priimtomis nuostatomis, kurį priėmė mokyklos direktorius naudodamasis savo įgaliojimais, numatytais šioje konvencijoje, teisėtumą?
3)
Jei Teisingumo Teismas į antrąjį klausimą atsakytų teigiamai:
Ar [1994 m.] konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad Europos mokyklos direktoriaus ir ne visą darbo dieną dirbančio mokytojo susitarimas dėl to mokytojo darbo sutarties galiojimo trukmės, yra direktoriaus dėl to mokytojo priimtas ir šiam nepalankus aktas?
4)
Jei Teisingumo Teismas į antrąjį ar trečiąjį klausimą atsakytų neigiamai:
Ar [1994 m.] konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad jame nurodytos Skundų tarybos išimtinei jurisdikcijai pirmoje ir paskutinėje instancijoje, išnaudojus visas administracines priemones, priklauso ginčai dėl darbo sutarties, kurią mokyklos direktorius sudaro su ne visą darbo dieną dirbančiu mokytoju, galiojimo trukmės nustatymo, jei šis susitarimas iš esmės grindžiamas Valdytojų tarybos reikalavimu, įtvirtintu Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 1.3 punkte, kuriame numatyta, kad darbo sutartys sudaromos vieniems metams?“
6.
Dėl šių klausimų pagrindinės bylos šalys ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Šios suinteresuotosios šalys taip pat buvo išklausytos žodžiu 2014 m. gegužės 15 d. posėdyje.
II – Analizė
A – Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinius klausimus
7.
Miuncheno Europos mokykla savo rašytinėse pastabose abejojo Teisingumo Teismo kompetencija atsakyti į prejudicinius klausimus, remdamasi 1994 m. konvencijos tarptautiniu pobūdžiu. Nors Miuncheno Europos mokykla per posėdį pagrįstai atsisakė šio prieštaravimo, šį klausimą bent jau viešosios tvarkos sumetimais verta šiek tiek paanalizuoti.
Iš tiesų Europos mokyklų, kurių tikslas – užtikrinti Europos Sąjungos institucijų darbuotojų vaikų bendrą ikimokyklinį ir vidurinį mokyklinį ugdymą ( 4 ), steigimas buvo reglamentuojamas 1957 m. balandžio 12 d. Liuksemburge pasirašytu Europos mokyklos statutu ( 5 )
8.
ir 1962 m. balandžio 13 d. pasirašytu protokolu dėl Europos mokyklų steigimo, kuris grindžiamas Europos mokyklų statutu ( 6 ); šie dokumentai sudaryti šešių valstybių narių, pirmųjų Europos Bendrijų steigėjų, o pačios Europos Bendrijos nebuvo prisijungusios prie šių dokumentų.
9.
Teisingumo Teismas, remdamasis 1957 m. statuto tarpvyriausybiniu pobūdžiu, pripažino, kad nėra kompetentingas aiškinti šio statuto nuostatų tiek pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tiek pagal EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą, kuri skirta konstatuoti, kad valstybei narei pagal EB sutartį tenkantys įsipareigojimai neįvykdyti ( 7 ). Iš tiesų šį dokumentą sudarė tik valstybės narės ir jis nebuvo sudedamoji Bendrijos teisės dalis ( 8 ).
10.
Tačiau 1957 m. statutas ir 1962 m. balandžio 13 d. pasirašytas protokolas dėl Europos mokyklų steigimo, kuris grindžiamas Europos mokyklų statutu, buvo panaikinti ir pakeisti 1994 m. konvencija, kaip nurodyta jos 34 straipsnyje.
11.
Vis dėlto 1994 m. konvenciją sudarė ne vien valstybės narės, bet ir Europos Bendrijos, dėl kurių dalyvavimo priimtas 1994 m. birželio 17 d. Tarybos sprendimas 94/557/EB, Euratomas, įgaliojantis Europos bendriją ir Europos atominės energijos bendriją pasirašyti ir sudaryti konvenciją, apibrėžiančią Europos mokyklų statutą ( 9 ).
12.
Taigi minėtoji konvencija yra Europos Sąjungos Tarybos sudarytas susitarimas, o tai, dabar kalbant apie Europos Sąjungą, reiškia, kad nuo šio susitarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2002 m. spalio 1 d., jis yra sudedamoji Sąjungos teisinės sistemos dalis. Iš to darytina išvada, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas priimti prejudicinį sprendimą dėl 1994 m. konvencijos nuostatų išaiškinimo ( 10 ).
13.
Šis aiškinimas nepaneigtas Sprendimu Miles ir kt. ( 11 ), kuris buvo susijęs ne su 1994 m. konvencijos pobūdžiu Sąjungos teisinės sistemos atžvilgiu, bet su Europos mokyklų Skundų tarybos pripažinimu „valstybės narės teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį.
14.
Norėčiau pridurti, kad, mano supratimu, Teisingumo Teismo kompetencija atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus dėl 1994 m. konvencijos nuostatų išaiškinimo taip pat apima aktus, priimtus remiantis šiomis nuostatomis, kuriose į juos daroma nuoroda, visų pirma siekiant apibrėžti jų taikymo sritį. Iš tiesų šie aktai leidžia išaiškinti tikslią šių nuostatų taikymo sritį. Jie neabejotinai yra neatskiriama šių nuostatų dalis ir todėl Teisingumo Teismas negali į juos neatsižvelgti.
15.
Kaip bus matyti iš svarstymų, susijusių su atsakymu, kuris turi būti pateiktas į prejudicinius klausimus, tarp šių aktų šioje byloje nagrinėjamu atveju yra Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatai – visuotinai taikomas aktas, kurį priėmė Europos mokyklų Valdytojų taryba, pagrindinė bendra šių mokyklų sprendimų priėmimo institucija, į kurios sudėtį įeina visų pirma valstybių narių ir Europos Komisijos atstovai ( 12 ). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats puikiai žino, kad būtina vadovautis tokiu požiūriu, nes ketvirtajame prejudiciniame klausime dėl 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies išaiškinimo jis aiškiai nurodo Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatus.
16.
Mano nuomone, kadangi Teisingumo Teismo kompetencija atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus nekelia jokių abejonių, dabar reikia išnagrinėti šiuos klausimus, kuriais visais iš esmės siekiama nustatyti, ar 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip Miuncheno Europos mokyklos buvimo vietos teismas, neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kuriuos jam pateikė S. Oberto ir B. O’Leary, nes pagal minėtą straipsnį jie turėjo būti pateikti Europos mokyklų Skundų tarybai.
B – Dėl 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies ir Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcijos apimties
17.
Nors 1957 m. statute nebuvo numatytas joks konkretus jame nurodytų asmenų ir Europos mokyklų ginčų sprendimo mechanizmas, pagal 1994 m. konvenciją įsteigta „griežtai ribotos jurisdikcijos“ Skundų taryba siekiant „garantuoti mokymo personalo ir kitų asmenų, kuriems taikomas šis statutas, atitinkamą teisinę apsaugą nuo [šių mokyklų] Valdytojų tarybos ir Administracinės tarybos veiksmų“ ( 13 ).
18.
Pirmojo prejudicinio klausimo tekste nurodomos dvi Europos mokyklose dirbančių asmenų kategorijos: viena, pedagoginis personalas ir, antra, administracija ir pagalbinis personalas.
19.
Kalbant apie Europos mokyklų Skundų tarybos kompetenciją, pažymėtina, jog iš 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos matyti, kad Skundų tarybos išimtinei jurisdikcijai pirmoje ir paskutinėje instancijoje išnaudojus visas administracinio poveikio priemones priklauso „bet koks ginčas dėl šios konvencijos taikymo asmenims, kuriems taikoma ši konvencija, išskyrus administraciją ir pagalbinį personalą, ir dėl bet kurio akto ar taisyklių, priimtų pagal [1994 m.] konvenciją, teisėtumo, turintis neigiamos įtakos šiems asmenims, mokyklos Valdytojų tarybai ar Administracinei tarybai naudojantis savo galiomis, nurodytomis šioje konvencijoje “.
20.
Iš šios nuostatos matyti, kad Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcijos taikymo sritis ratione personae apima ginčus, į kuriuos įsitraukę 1994 m. konvencijoje nurodyti asmenys, išskyrus ginčus, susijusius su administracija ir pagalbiniu personalu.
21.
Iš to darytina išvada, kad administracijos, pagalbinio personalo ir Europos mokyklų ginčai priklauso šių mokyklų buvimo vietos teismų jurisdikcijai.
22.
Šį aiškinimą visų pirma patvirtina 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 7 dalis, pagal kurią „kiti ginčai, kuriuose dalyvauja [Europos] mokyklos“, t. y. ginčai, nepriklausantys išimtinei ir griežtai apibrėžtai Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcijai, „priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai“.
23.
Šį aiškinimą taip pat patvirtina Europos mokyklų administracijos ir pagalbinio personalo teikiamų paslaugų nuostatų, kuriuos Valdytojų taryba patvirtino 2007 m. balandžio 17 ir 18 d. Lisabonoje, 36 straipsnis, pagal kurį tik šie teismai yra kompetentingi priimti teismo sprendimą dėl Europos mokyklos ir jos administracijos ir pagalbinio personalo nario ginčų, susijusių su šiam personalo nariui nepalankaus minėtų nuostatų taikymo akto teisėtumu ( 14 ).
24.
Tačiau pagal 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą pedagoginio personalo ir Europos mokyklų ginčai priskiriami išimtinei Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcijai.
25.
Vis dėlto tokios išvados nepakanka siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą bylose tarp Europos mokyklos ir jos mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną.
26.
Pirma, iš 1994 m. konvencijos nuostatų matyti, kad šioje konvencijoje numatyta kategorija „mokymo personalas“ (pranc. „personnel enseignant“ arba „corps enseignant“) neapima mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną stricto sensu.
27.
Iš tiesų iš 1994 m. konvencijos 3 straipsnio 2 dalies darytina išvada, kad mokykloje ugdo mokytojai, kurių kandidatūrai pritaria arba kuriuos skiria valstybės narės, t. y. tie, kurie, priklausydami savo valstybės narės švietimo sistemai, per komandiravimo ar paskyrimo į Europos mokyklas laiką be išlygų išlaiko teisę į paaukštinimą ir pensiją, užtikrinamą pagal jų nacionalines normas, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 12 straipsnio 4 dalies a punktą ( 15 ).
28.
Be to, 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje daromas skirtumas tarp „mokymo personalo veiklos nuostatų“, kuriuos pagal minėtos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį patvirtino Valdytojų taryba ( 16 ), ir „ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų darbo sutarties“.
29.
Taigi ne visą darbo dieną dirbantys mokytojai nepatenka nei į mokyklų „administracijos ir pagalbinio personalo“ kategoriją, nei į „mokymo personalo“ kategoriją, kaip jos suprantamos pagal 1994 m. konvencijos nuostatas.
30.
Mano nuomone, jie veikiau priskiriami prie kitos kategorijos asmenų, „kuriems taikoma ši konvencija“ ir kurių ginčai su Europos mokyklomis pagal 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą iš principo turėtų būti perduodami Europos mokyklų Skundų tarybai.
31.
Tačiau, antra, reikia priminti, kad 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje tiksliai daroma nuoroda į „ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų darbo sutartį“ siekiant nustatyti „taikymo sąlygas ir išsamias taisykles“, susijusias su minėtos Skundų tarybos procedūromis.
32.
Ne visą darbo dieną dirbantiems mokytojams taikoma sistema yra perrašyta į Valdytojų tarybos patvirtintus Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatus, kuriais taip pat reglamentuojami pagrindinėse bylose nagrinėjami Miuncheno Europos mokyklos ir B. O’Leary ir S. Oberto darbo santykiai.
33.
Iš minėtų nuostatų matyti, kad ne visą darbo dieną dirbantys mokytojai įdarbinami tam tikroms funkcijoms atlikti, siekiant suteikti laikiną poreikį tenkinančią paslaugą, ir jų darbo sutartys yra metinės ( 17 ).
34.
Be to, nors Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.2 straipsnyje patikslinta, kad dauguma Europos mokyklų komandiruotojo personalo nuostatų taisyklių, įskaitant šių nuostatų 80 straipsnį, susijusį su Europos mokyklų Skundų tarybos procedūra, „yra taikoma direktoriaus pasamdytiems mokytojams“, Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsnyje „Mokyklos buvimo vietos valstybės teisės aktai“ numatyta, kad „ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sąlygos reglamentuojamos mokyklos buvimo vietos valstybės teisės aktais darbo santykių, socialinės apsaugos ir apmokestinimo srityse, nepažeidžiant pirmiau nurodytų nuostatų. Mokyklos buvimo vietos teismai turi jurisdikciją spręsti galimus ginčus.“
35.
Taigi, remiantis 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje esančia nuoroda į ne visą darbo dieną dirbantiems mokytojams taikomos sistemos sąlygas ir išsamias taisykles, pagal Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsnį Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcija ir joje taikoma procedūra apima tik mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, ginčus su Europos mokyklomis tokiu mastu, kurį reikia nustatyti.
36.
Savo rašytinėse pastabose remdamasi 2012 m. rugpjūčio 21 d. Skundų tarybos sprendimu byloje 12/12 (toliau – sprendimas byloje 12/12), Miuncheno Europos mokykla iš esmės mano, kad pagal Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.2 straipsnį Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcijai priklauso visi darbo srities ginčai tarp ne visą darbo dieną dirbančio mokytojo ir Europos mokyklos.
37.
Nors akivaizdu, kad Teisingumo Teismas nėra saistomas minėtos Skundų tarybos vertinimų, man atrodo, bet kuriuo atveju keletą svarbių išvados, kurią Miuncheno Europos mokykla daro iš sprendimo byloje 12/12, niuansų reikia paminėti dėl dviejų priežasčių.
38.
Pirma, reikia patikslinti, kad toje byloje Europos mokyklų Skundų tarybos buvo prašoma priimti sprendimą dėl Miuncheno Europos mokyklos direktoriaus sprendimo dėl atsisakymo sumokėti vienam iš jos ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų už priežiūros paslaugas dirbant viršvalandžius teisėtumo. Minėta Skundų taryba atmetė skundą kaip nepriimtiną, nurodžiusi pagrindinį motyvą, kad prieš paduodant skundą nebuvo inicijuota nuostatuose numatyta ikiteisminė procedūra ( 18 ). Tačiau, kaip leidžia manyti ginčo dalykas ir subsidiarūs Skundų tarybos sprendimo motyvai dėl esmės, skundas buvo susijęs su ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų darbo užmokesčio sąlygomis, o ne su jų „įdarbinimo ir atleidimo iš darbo“ sąlygomis, kaip tai suprantama pagal Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsnį.
39.
Antra, tiesa, kad, prieš pripažindama skundą nepriimtinu, Europos mokyklų Skundų taryba vis dėlto nurodė, jog yra kompetentinga nagrinėti tokį skundą, atsižvelgiant į Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.2 straipsnyje esančią nuorodą į Komandiruotojo personalo nuostatų 80 straipsnį; 3.2 straipsnis „turi viršenybę prieš [Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną,] nuostatų 3.4 [straipsnį], kuriame numatyta mokyklos buvimo vietos teismo – šiuo atveju Arbeitsgericht München – jurisdikcija, tačiau „nepažeidžiant pirmiau pateiktų nuostatų, taigi subsidiariai“ ( 19 ). Tačiau, teneįsižeidžia Skundų taryba, iš Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsnio teksto, pateikto šios išvados 34 punkte, aiškiai matyti, kad frazė „nepažeidžiant pirmiau nurodytų nuostatų“ šio straipsnio pirmo sakinio pabaigoje niekaip nesusijusi su antru šio straipsnio sakiniu, kuriame kalbama apie buvimo vietos valstybės teismų jurisdikciją „spręsti galimus ginčus“.
40.
Galiausiai Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsnio pirmo sakinio frazė „nepažeidžiant pirmiau nurodytų nuostatų“ susijusi tik su „mokytojų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sąlygomis“, taigi ją galima suprasti tik kaip nurodančią materialines, o ne procedūrines sąlygas, numatytas kitose Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų taisyklėse.
41.
Man atrodo, šis požiūris atitinka jau nurodytą 1994 m. konvencija siekiamą tikslą griežtai apibrėžti Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikciją, pernelyg neapribojant mokyklų buvimo vietos teismams priklausančios jurisdikcijos, išplaukiančios iš šios konvencijos 27 straipsnio 7 dalies.
42.
Šiuo klausimu, siekiant išsklaidyti bet kokius neaiškumus, atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, akivaizdu, kad negalima pripažinti pagrįstu Miuncheno Europos mokyklos pateikto bendro pobūdžio argumento, susijusio su Europos mokyklų, kaip tarptautinių organizacijų, jurisdikciniu imunitetu nacionaliniuose teismuose ( 20 ).
43.
Iš tiesų 1994 m. konvencija ir pagal ją priimti aktai pakankamai rodo susitariančiųjų šalių norą užtikrinti tolygų Europos mokyklų Skundų tarybos ir Europos mokyklų buvimo vietos teismų atitinkamos kompetencijos padalijimą ir neleisti šioms mokykloms įgyti visiško imuniteto nacionaliniuose teismuose, taip pat ir darbo santykių srityje, taikant tai ir asmenims, atliekantiems pagrindinę, t. y. mokymo funkciją Europos mokyklose, ir asmenims, kurie šią funkciją atlieka papildomai ar netiesiogiai.
44.
Mano supratimu, iš to darytina išvada, kad Europos mokyklų Skundų tarybos jurisdikcija apima ne visą darbo dieną dirbančio mokytojo ir Europos mokyklos ginčus, išskyrus, viena vertus, ginčus, susijusius su šių darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sąlygomis, remiantis kartu taikomais 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 2 dalies antra pastraipa ir Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsniu, ir, kita vertus, kitus ginčus, kurių šalys yra mokyklos, visų pirma ginčus, susijusius su civiline ir baudžiamąja atsakomybe, kaip tai suprantama pagal 1994 m. konvencijos 27 straipsnio 7 dalį.
45.
Šiuo atveju tiek, kiek pagrindinių bylų ginčai susiję su metinių sutarčių sudarymu paeiliui ( 21 ), taigi ir su esmine ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų įdarbinimo sąlyga, pagal Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 3.4 straipsnį jie priklauso Miuncheno Europos mokyklos buvimo vietos teismų jurisdikcijai.
46.
Man atrodo, tokios Europos mokyklų buvimo vietos teismų jurisdikcijos pripažinimas yra teisingas ir pagrįstas dar ir todėl, kad taip materialinės teisės požiūriu galima užtikrinti tinkamą ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų teisių apsaugą jų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sąlygų srityje, nors ši apsauga, nepaisant minėtų mokytojų turimo darbuotojo statuso, nėra neabejotinai užtikrinama pagal 1994 m. konvencijos nustatytą teisminio apskundimo sistemą.
47.
Norėčiau priminti, kad pagal teismų praktiką valstybės narės pilietis, kuris kitoje valstybėje narėje dirba tarptautinėje organizacijoje, dėl to nepraranda savo kaip darbuotojo statuso, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį ( 22 ). Šio statuso pripažinimas ir išlaikymas yra svarbus dar ir todėl, kad atitinkamiems asmenims, panašiai kaip ir Europos mokyklų įdarbintiems ne visą darbo dieną dirbantiems mokytojams, daugiausia taikomos valstybės narės, kurioje yra nagrinėjamos tarptautinės organizacijos būstinė, teisės aktų nuostatos, galiojančios užimtumo ir darbo, taip pat socialinės apsaugos ir pajamų apmokestinimo srityse.
48.
Taip pat reikia pabrėžti, kad savo atitinkamais ieškiniais, pareikštais Miuncheno Europos mokyklos buvimo vietos teismuose, S. Oberto ir B. O’Leary iš esmės siekia, kad joms būtų taikoma apsauga, suteikiama Vokietijos teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis ( 23 ), visų pirma 1999 m. kovo 18 d. sudaryto bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – bendrasis susitarimas), esančio šios direktyvos priede, 5 punkto 1 dalis.
49.
Minėto punkto tikslas – pasiekti vieną iš šio bendrojo susitarimo tikslų, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutarys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, padėsiančias išvengti to, kad pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacija būtų nepatikima ( 24 ).
50.
Taigi, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, pagal Direktyvą 1999/70 valstybės narės įpareigojamos imtis bent vienos iš bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytų trijų priemonių, susijusių atitinkamai su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių sutarčių ar tokių darbo santykių pratęsimą, maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių trukme ir jų pratęsimų skaičiumi ( 25 ).
51.
Šiuo tikslu Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmoje pastraipoje visų pirma reikalaujama, kad valstybės narės galėtų „visuomet“ garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai.
52.
Be to, Sąjungos teismas taip pat yra pripažinęs, kad pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje konkrečiai išreiškiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas, kuris yra bendrasis teisės principas, todėl klostantis Sąjungos ir jos laikinųjų tarnautojų santykiams šiems tarnautojams taikytinas nuostatas reikia aiškinti kuo labiau laikantis bendrojo susitarimo tikslų ir būtiniausių reikalavimų ir galiausiai draudimo piktnaudžiauti teise principo ( 26 ).
53.
Todėl pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai, kuriuos terminuotai įdarbino valstybės narės darbdavys ar Sąjungos institucijos, turi galėti pasinaudoti bendra būtiniausių reikalavimų sistema, numatyta pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje, arba pagal šioje nuostatoje konkrečiai išreikštą draudimo piktnaudžiauti teise principą.
54.
Valstybės narės ir Sąjunga, kurios, primenu, yra vienintelės 1994 m. konvencijos susitariančiosios šalys, negali pagrįstai atsisakyti Sąjungos darbuotojams užtikrinti šios bendros sistemos taikymo, tarpusavyje sudarydamos 1994 m. konvenciją, nors, panašiai kaip ir Europos mokyklų mokytojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, minėtiems darbuotojams taikoma sistema daugiausia reglamentuojama šių mokyklų buvimo vietos valstybės narės teisės aktais.
55.
Be to, per posėdį Komisija neneigė, kad pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje numatyti būtiniausi reikalavimai gali būti taikomi Europos mokyklų ir jų mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo santykiams, tačiau iš esmės ji tik nurodė, kad pagal 1994 m. konvenciją priimti Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatai nebuvo pritaikyti atsižvelgiant į teisės raidą, kaip matyti iš minėtos bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies, konkrečiai išreiškiančios draudimo piktnaudžiauti teise principą.
56.
Tačiau 1994 m. konvenciją, kaip Sąjungos teisės aktą, reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrąjį draudimo piktnaudžiauti teise principą, Sąjungoje nustatytų darbo santykių srityje konkrečiai išreikštą pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje, pagal kurią reikalaujama imtis būtiniausių priemonių siekiant neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.
57.
Tačiau reikia pripažinti, jog 1994 m. konvencijos nuostatomis neužtikrinama, kad tokia bendra būtiniausių priemonių, kylančių iš Sąjungos teisės, sistema būtų neabejotinai galima veiksmingai remtis pagal konvenciją įsteigtoje teisminėje institucijoje, nepaisant Europos mokyklų mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, turimo darbuotojo statuso, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį.
58.
Iš tiesų, remdamasi motyvu, grindžiamu pagal 1994 m. konvenciją įtvirtintos bendradarbiavimo sistemos sui generis pobūdžiu ir tarptautinės organizacijos struktūrinio padalinio statusu ( 27 ), Europos mokyklų Skundų taryba jau yra pripažinusi, kad tarptautiniai dokumentai, o pagal juos ir Sąjungos teisė, kurių šalys nėra pačios Europos mokyklos, negali teisiškai įpareigoti šių mokyklų ( 28 ).
59.
Aišku, minėta Skundų taryba siekė pripažinti, kad pagrindiniai arba bendrieji principai, kurie nurodyti tuose dokumentuose ir kurie bendrai pripažinti ir Sąjungos, ir valstybių narių teisinėse sistemose, „gali“ būti Europos mokyklų struktūrinių padalinių veiksmų pagrindas papildomai jų pačių teisės normoms ( 29 ).
60.
Vis dėlto Europos mokyklų Skundų tarybos turima diskrecija nustatant taisykles ir principus, visų pirma kylančius iš Sąjungos teisės, kurie tiesiog gali būti pagrindas nagrinėjant Europos mokyklų veiksmų ir dokumentų teisėtumą, neleidžia užtikrinti, kad darbuotojų, panašiai kaip ir ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų, kuriems taikoma sistema iš esmės reglamentuojama Europos mokyklos buvimo vietos valstybės narės darbo, socialinės apsaugos ir apmokestinimo srities teisės aktais, atžvilgiu būtų paisoma bendrojo draudimo piktnaudžiauti teise principo, Sąjungoje nustatytų darbo santykių srityje konkrečiai išreikšto bendra sistema, kurią sudaro pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies būtiniausieji reikalavimai ir kurią minėtoji valstybė narė turi „visuomet“ užtikrinti.
61.
Man atrodo, tokia diskrecija kelia nerimą dar ir todėl, kad Europos mokyklų Skundų taryba priima sprendimus kaip pirmoji ir paskutinė instancija ir nėra įgaliota kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo pagal SESV 267 straipsnį, kaip matyti iš Sprendimo Miles ir kt. ( 30 )
62.
Tai, kad, pagal 1994 m. konvenciją įkūrus Europos mokyklų Skundų tarybą, buvo sudaryta galimybė užtikrinti asmenų, kuriems taikoma ši konvencija, tam tikrą teisminės apsaugos lygį, aiškiai neužtikrina, kad materialinės teisės požiūriu šie asmenys galės veiksmingai ir neabejotinai remtis pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje įtvirtintais būtiniausiais reikalavimais, kuriais konkrečiai išreiškiamas bendrasis teisės principas, kuris įpareigoja visas 1994 m. konvencijos susitariančiąsias šalis ir kurio, mano nuomone, pagal šią konvenciją įsteigti struktūriniai padaliniai negali nepaisyti.
63.
Taigi, mano nuomone, nepakanka nustatyti tokios procedūrinės priemonės ( 31 ). Taip pat būtina, kad šia priemone būtų galima užtikrinti, jog asmenims, kuriems taikoma 1994 m. konvencija, suteiktos teisės, šiuo atveju kylančios iš Sąjungos teisės normų, susijusių su piktnaudžiavimo teise, įmanomo naudojant paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis, draudimu, būtų galima veiksmingai remtis šia konvencija įsteigtoje teisminėje institucijoje ( 32 ).
64.
Kadangi, kaip jau įrodyta, galimybė remtis šiomis teisėmis minėtoje institucijoje nėra visiškai užtikrinama, manau, kad, kol 1994 m. konvencijoje numatyta teisminė sistema nėra pakeista taip, kad Europos mokyklų Skundų taryba būtų įgaliota pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ( 33 ), šioje byloje nagrinėjamu atveju pateisinama, kad ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų teisių, susijusių su jų įdarbinimu Europos mokyklose ir atleidimu iš darbo, paisymo kontrolę užtikrintų šių mokyklų buvimo vietos valstybės narės teismai.
65.
Kitaip iš nacionalinių teismų būtų atima jurisdikcija nagrinėti ginčus, objektyviai susijusius (bent iš dalies) su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu, o šiuo metu pagal 1994 m. konvenciją įsteigta teisminė institucija nepriklauso Sąjungos teismų sistemai. Tačiau pagal analogiją remiantis motyvais, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė savo nuomonėje dėl susitarimo, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema, projekto ( 34 ), toks sprendimas, man atrodo, nesuderinamas su Sąjungos pirmine teise.
66.
Todėl, manau, ir 1994 m. konvencijos 27 straipsnio tekstas, aiškinamas atsižvelgiant į Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatus, ir kontekstas, ir prasmė, į kuriuos atsižvelgiant reikia aiškinti šiuos dokumentus, rodo, kad ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sąlygos priklauso Europos mokyklų buvimo vietos valstybės narės teismų jurisdikcijai.
67.
Priešingai, nei Miuncheno Europos mokykla teigė per posėdį Teisingumo Teisme, tokios Europos mokyklų buvimo vietos valstybės narės teismų jurisdikcijos pripažinimas nereikštų, kad ne visą darbo dieną dirbantiems mokytojams būtų taikomos skirtingos sistemos. Iš tiesų, nors, kaip per posėdį pritarė ir minėtoji mokykla, ir Komisija, tam tikros Europos mokyklos savo ne visą darbo dieną dirbantiems mokytojams jau nebesiūlo sudaryti tik metinių sutarčių, todėl šiems darbuotojams nėra taikomos visiškai vienodos įdarbinimo taisyklės; būtiniausieji reikalavimai, kurie numatyti pagal Direktyvą 1999/70 įgyvendinto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje, konkrečiai išreiškiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, ir kuriuos nacionaliniai teismai turi užtikrinti, sudaro visoms valstybėms narėms, visų pirma toms, kurių teritorijoje yra įsteigtos Europos mokyklos, bendrą sistemą.
68.
Galiausiai, turiu pakartoti, kad požiūrio, kuriuo siūlau Teisingumo Teismui vadovautis šiose bylose, nereikia suprasti kaip keliančio abejonių dėl jurisdikcinio imuniteto, kurį pagal savo steigiamuosius dokumentus turi tarptautinės organizacijos.
69.
Atvirkščiai, jis grindžiamas ne kartą nurodytais ypač glaudžiais funkciniais santykiais, kurie Europos mokyklas sieja su valstybėmis narėmis ir Sąjungos institucijomis, ir savita 1994 m. konvencijos bei ja remiantis priimtų aktų nuostatų sistema, pagal kurią nacionaliniams teismams pripažįstama kita jurisdikcija nagrinėti ginčus tarp minėtoje konvencijoje nurodytų asmenų ir Europos mokyklų, išskyrus ginčus, kuriuos spręsti griežtai priskirta Europos mokyklų Skundų tarybai.
III – Išvada
70.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesarbeitsgericht pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1994 m. birželio 21 d. Liuksemburge tarp valstybių narių ir Europos Bendrijų sudarytos Konvencijos, apibrėžiančios Europos mokyklų statutą, 27 straipsnio 2 ir 7 dalis reikia aiškinti taip, kad jomis Europos mokyklų buvimo vietos teismams suteikiama jurisdikcija nagrinėti šių mokyklų ir jų mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, ginčus dėl šių mokytojų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo sąlygų, kaip tai suprantama Europos mokyklų mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, įdarbintų nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., nuostatuose, patvirtintuose šių mokyklų Valdytojų tarybos.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 212, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 16 sk., 1 t., p. 16. Konvencija įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d.
( 3 ) 2011‑06‑D‑24‑fr‑1.
( 4 ) Žr. 1994 m. konvencijos 1 ir 3 straipsnius. Europos mokyklų, kurioms taikomas statutas, dabar yra keturiolika, jose mokosi maždaug 23000 mokinių ir jose suteikiamas Europos bakalaureato laipsnis. Penkios iš šių mokyklų įsteigtos Belgijoje, trys – Vokietijoje (tarp jų – Miuncheno Europos mokykla), dvi Liuksemburge, viena Ispanijoje, viena Italijoje, viena Nyderlanduose ir viena Jungtinėje Karalystėje. Nuo 2005 m., visų pirma siekdama atsižvelgti į tai, kad kitose valstybėse narėse veikia Sąjungos agentūros ar kitos panašios organizacijos, Europos mokyklų Valdytojų taryba nusprendė įkurti tam tikrą skaičių vadinamojo II tipo patvirtintų Europos mokyklų, užtikrinančių keturiolikai Europos mokyklų lygiavertį ugdymą ir įgaliotų suteikti Europos bakalaureato laipsnį. Vis dėlto šios patvirtintos Europos mokyklos, kurių dabar yra 9 (dvi Prancūzijoje, viena Vokietijoje, viena Suomijoje, viena Graikijoje, viena Airijoje, viena Italijoje, viena Nyderlanduose ir viena Jungtinėje Karalystėje), nėra išvardytos 1994 m. konvencijos I priede.
( 5 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 443 t., p. 129.
( 6 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 752 t., p. 267.
( 7 ) Atitinkamai žr. Sprendimą Hurd (44/84, EU:C:1986:2, 20–22 punktai) ir Sprendimą Komisija / Belgija (C‑132/09, EU:C:2010:562, 45 punktas).
( 8 ) Visų pirma žr. Sprendimą Komisija / Belgija (EU:C:2010:562, 44 punktas). Be to, svarbu pažymėti, kad Europos Bendrijos niekaip neprisiėmė valstybių narių įsipareigojimų pagal 1957 m. konvenciją įsteigtuose organuose ir šioje konvencijoje nebuvo jokios nuostatos, pagal kurią Teisingumo Teismui būtų suteikta jurisdikcija.
( 9 ) OL L 212, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 16 sk., 1 t., p. 14.
( 10 ) Pagal analogiją visų pirma žr. Sprendimą Bogiatzi (C‑301/08, EU:C:2009:649, 23 punktas) ir Sprendimą Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 73 punktas). Dėl 1994 m. konvencijos žr. mano išvadą byloje Komisija / Belgija (C‑132/09, EU:C:2010:342, 46 punktas).
( 11 ) Sprendimas Miles ir kt. (C‑196/09, EU:C:2011:388).
( 12 ) Žr. 1994 m. konvencijos 8 ir 10 straipsnius.
( 13 ) Žr. 1994 m. konvencijos 4 konstatuojamąją dalį.
( 14 ) 2007‑D‑153‑fr‑6, p. 18.
( 15 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑545/09, EU:C:2012:52, 41 ir 48 punktai). Anksčiau Europos mokyklų Skundų taryba kasmet paeiliui sudaromas ne visą darbo dieną dirbančio mokytojo ir Briuselio II Europos mokyklos sutartis yra kvalifikavusi kaip „priklausančias privatinės teisės sistemai, kuri visiškai skiriasi nuo į Europos mokyklas komandiruotam personalui taikomos sistemos“, darydama prielaidą, kad šis personalas, priešingai nei ne visą darbo dieną dirbantys mokytojai, yra komandiruojamas nacionalinės valdžios institucijų; žr. 2001 m. birželio 22 d. Skundų tarybos sprendimą dėl skundo Nr. 01/001, p. 7. Šis sprendimas, kaip ir visi Skundų tarybos priimti sprendimai, skelbiamas interneto svetainėje adresu .
( 16 ) Žr. Europos mokyklų komandiruotojo personalo nuostatus, pastarąjį kartą Valdytojų tarybos pakeistus 2013 m. gruodžio 5 d., (2011‑04‑D‑14‑fr‑3).
( 17 ) Žr. atitinkamai Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 1.2 straipsnį, 2 straipsnio a punktą ir 1.3 straipsnį. Savo rašytinėse pastabose Miuncheno Europos mokykla vis dėlto patikslino, kad ne visą darbo dieną dirbantys mokytojai sudaro maždaug 40 % viso šios mokyklos personalo. Be to, pagal Europos mokyklų generalinio sekretoriaus dokumentą dėl šių mokyklų sistemos reformos, 2009 m. balandžio 23 d. patvirtintą Valdytojų tarybos (2009‑D‑353‑fr-4, p. 5), būtina nemažinti ne visą darbo dieną dirbančių mokytojų, kurie sudaro maždaug 25 % visų pedagogų, skaičiaus.
( 18 ) 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo 9 punkto b papunktis. Subsidiariai Skundų taryba manė, kad skundą bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip nepagrįstą dėl esminio motyvo, kad priežiūros laiką reikia laikyti „kita“ mokymo veiklą papildančia veikla, už kurią nėra mokamas papildomas užmokestis.
( 19 ) Minėto sprendimo 9 punkto a papunktis.
( 20 ) Šiuo klausimu žr. neseniai išleistą M. F. Orzan, „Le immunità ed i privilegi delle organizzazioni internazionali“, A. Del Vecchio (a cura di) Diritto delle Organizzazioni Internazionali, Edizioni Scientifiche Italiane, 2012, p. 243.
( 21 ) Dėl visa ko primenu, jog Mokytojų, dirbančių ne visą darbo dieną, nuostatų 1.3 straipsnyje numatyta, kad „darbo sutartys yra metinės“.
( 22 ) Visų pirma žr. Sprendimą Gardella (C‑233/12, EU:C:2013:449, 25 ir 26 punktai) dėl Europos patentų biuro darbuotojo.
( 23 ) OL L 175, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368.
( 24 ) Visų pirma žr. Sprendimą Márquez Samohano (C‑190/13, EU:C:2014:146, 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
( 25 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Márquez Samohano (EU:C:2014:146, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
( 26 ) Visų pirma žr. Sprendimą Adjemian ir kt. / Komisija (T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 57 ir 62 punktai) ir Nutartį Christoph ir kt. / Komisija (F‑63/08, EU:F:2013:36, 75 punktas). Primenu, kad 2007 m. liepos 5 d. Sprendime Kofoed (C‑321/05, EU:C:2007:408, 38 punktas) Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis Sąjungos teisės principas.
( 27 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Miles ir kt. (EU:C:2011:388, 39 ir 42 punktai).
( 28 ) Visų pirma žr. 2007 m. liepos 30 d. Skundų tarybos sprendimo dėl skundo Nr. 07/14 18 punktą ir 2009 m. spalio 15 d. Skundų tarybos sprendimo dėl skundo Nr. 09/35 12 punktą.
( 29 ) Žr. 2012 m. rugpjūčio 28 d. Skundų tarybos sprendimo dėl skundo Nr. 12/35 11 punktą.
( 30 ) Sprendimas Miles ir kt. (EU:C:2011:388, 46 punktas). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad savo 2013 m. veiklos ataskaitoje (2014‑02‑D‑16‑fr‑2, 2014 m. kovo 11–12 d. dokumentas, p. 11) Europos mokyklų Skundų tarybos pirmininkas, primindamas ir patvirtindamas Teisingumo Teismo „siūlymą“ Sprendime Miles ir kt. (EU:C:2011:388, 45 punktas), pagal kurį susitariančiosios šalys turi užtikrinti 1994 m. konvencijos nustatytos teisminės apsaugos sistemos raidą, mano, kad tokia raida leistų „užtikrinti veiksmingą pagarbą šioje konvencijoje numatytų asmenų teisėms“ siekiant „užtikrinti šių asmenų teisminę apsaugą, panašią į užtikrinamą kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui“.
( 31 ) To galbūt galėtų pakakti, atsižvelgiant į pilietines ir procesines teises, užtikrinamas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK), apskritai, kalbant apie vidaus teisių gynimo priemones, kurias yra nustačiusios tarptautinės organizacijos, neturinčios tokio glaudaus ryšio su Sąjungos valstybėmis narėmis ir institucijomis kaip Europos mokyklos. Šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 19 d. EŽTT sprendimo Waite ir Kennedy prieš Vokietiją, Nr. 26083/94, CEDH 1999‑I, 67–73 punktus; 2013 m. kovo 5 d. EŽTT sprendimo Chapman prieš Belgiją, Nr. 39619/06, 48–54 punktus.
( 32 ) Reikia pažymėti, kad net ir dėl teisės kreiptis į teismą, kaip ji suprantama pagal EŽTK 6 straipsnį, tam tikri nacionaliniai teismai tikrina tikrai veiksmingą tarptautinių organizacijų nustatyto darbo santykių srityje kylančių ginčų sprendimo mechanizmo pobūdį, o jo nesant šie nacionaliniai teismai pripažįsta turintys jurisdikciją nagrinėti jiems perduodamus ginčus, jeigu yra atitinkama sąsaja. Šiuo klausimu žr. 20 išnašoje pateikiamus F. Orzan pavyzdžius, p. 260 ir 265.
( 33 ) 30 išnašoje minėtoje 2013 m. veiklos ataskaitoje Europos mokyklų Skundų tarybos pirmininkas nurodė, kad šiuo metu jis vadovauja darbo grupei, įgaliotai Europos mokyklų Valdytojų tarybos generaliniam sekretoriatui pateikti pasiūlymą dėl to, „kaip stiprinti teisminę apsaugą Europos mokyklų sistemoje“. Apskritai, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tarptautiniu susitarimu, sudarytu su trečiosiomis šalimis, jam gali būti suteikta nauja jurisdikcija su sąlyga, kad tokiu suteikimu iš esmės nepakeičiama Teisingumo Teismo funkcija, nustatyta ES ir ESV sutartyse; visų pirma žr. Nuomonę 1/09 (EU:C:2011:123, 75 punktas). Tokia galimybė juo labiau turi būti pripažinta tarptautinio susitarimo, kurį sudarė tik valstybės narės ir Sąjunga, atveju.
( 34 ) Nuomonė 1/09 (EU:C:2011:123, 80–82 punktai).
Full & Egal Universal Law Academy