GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2014 m. lapkričio 6 d. ( 1 )
Byla C‑564/13 P
Planet AE Anonymi Etaireia Parochis Symvouleftikon Ypiresion
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas — SESV 272 straipsnis — Arbitražinė išlyga — Ieškinys dėl pripažinimo — Suinteresuotumas pareikšti ieškinį“
I – Įžanga
1.
Šiame apeliaciniame skunde, pareikštame dėl Bendrojo Teismo nutarties ( 2 ) (toliau – skundžiama nutartis), iš esmės keliami procesiniai klausimai, turintys didelę praktinę reikšmę.
2.
Ginčas vyksta dėl to, ar galima reikšti ieškinius dėl pripažinimo Sąjungos teismuose ir, jei taip, kokiomis sąlygomis, kai, remiantis SESV 272 straipsnio arbitražine išlyga, jų jurisdikcijai priklauso nagrinėti teisminius ginčus tarp Europos Komisijos ir privačios įmonės.
II – Ginčo aplinkybės ir skundžiama nutartis
3.
Apeliantė, Graikijos įmonė, už trijų projektų (Ontology enabled E-Gov Service Configuration, ONTOGOV, Fostering self‑adaptive e‑government service improvement using semantic technologies, FIT, ir Risk Assessment for Customs in Western Balkans, RACWeb) vykdymą iš Europos Komisijos gavo įvairias pinigų sumas.
4.
Projektai buvo vykdomi ir mokėjimai atliekami vadovaujantis sutartimis tarp apeliantės ir Komisijos. Šalys buvo sutarusios, kad sutartims bus taikoma Belgijos teisė. Pagal sutartis Komisija, gavusi atitinkamus įrodymus, turėjo apmokėti tam tikras tinkamas finansuoti apeliantės išlaidas. Sutartyse buvo aiškiai numatyta sąlyga, kad Komisija galės ex post patikrinti, ar jos išmokėtomis lėšomis iš tiesų buvo padengtos finansuoti tinkamos išlaidos.
5.
Remiantis atitinkamomis arbitražinėmis išlygomis, ginčai dėl šių sutarčių galiojimo, vykdymo ar aiškinimo priklausė Sąjungos teismų kompetencijai.
6.
Pasibaigus projektams, Komisija, kaip ir buvo numatyta sutartyse, 2008 m. įgaliojo nepriklausomą audito įmonę patikrinti, ar apeliantės nurodytos išlaidos iš tiesų buvo tinkamos finansuoti, kartu įvertinant, ar, Komisijos požiūriu, mokėjimus ji atliko remdamasi tinkamu teisiniu pagrindu. Patikrinimo metu auditorius suabejojo, ar visi mokėjimai buvo atlikti remiantis tinkamu teisiniu pagrindu. Pirmiausia jis sukritikavo tai, kad, vykdant projektus, neva labai daug darbo atliko apeliantės aukščiausiojo lygio vadovai (kurių dideli įkainiai sudarė nemenką dalį išlaidų). Apeliantė ir Komisijos tarnyba, atsakinga už išorės auditą, per kelerius metus – iki pat 2012 m. gegužės mėn. – taip ir nesugebėjo sutarti dėl to, ar visa 547653,42 EUR suma buvo tinkama finansuoti (toliau – išlaidos, dėl kurių vyksta ginčas) ( 3 ).
7.
Nors Komisija ir toliau buvo pasirengusi derėtis neteismine būdu ( 4 ) ir dar nebuvo kreipusis į apeliantę dėl išmokėtų sumų grąžinimo, pastaroji 2012 m. lapkritį pateikė Bendrajam Teismui ieškinį, prašydama pripažinti, kad Komisija, atsisakiusi pripažinti išlaidas, dėl kurių vyksta ginčas, pažeidė sutartis, taip pat pripažinti, kad išlaidos, dėl kurių vyksta ginčas, yra tinkamos finansuoti ir jų Komisijai grąžinti nereikia ( 5 ). Savo ieškinį apeliantė grindė SESV 272 straipsniu ir SESV 340 straipsniu.
8.
Komisija su ieškiniu nesutiko, tvirtindama, kad jis nepriimtinas.
9.
Skundžiamoje nutartyje iš esmės buvo pritarta Komisijos argumentams ir apeliantės ieškinys buvo atmestas kaip nepriimtinas. Bendrojo Teismo manymu, tol, kol Komisija nesikreipė į apeliantę prašydama grąžinti pinigus, klausimas, ar apeliantė apskritai patyrė nuostolių, yra hipotetinis. Todėl jos ieškiniui esą trūksta pakankamai konkretaus ir šiuo metu egzistuojančio suinteresuotumo jį pareikšti ( 6 ).
III – Apeliacinis skundas
10.
Apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi, iš esmės argumentuodama, kad su pripažinimu susijęs suinteresuotumas egzistuoja dar prieš Komisijai konkrečiai kreipiantis dėl pinigų grąžinimo. Komisija esą nuolat ignoruoja apeliantės argumentus dėl išlaidų, dėl kurių vyksta ginčas. Esą visiškai neaišku, ar apeliantė galės pasilikti išmokėtas sumas, dėl kurių šalys nesutaria. Dėl to esą yra atsiradęs netikrumas, kuris konkrečiai ir šiuo metu daro neigiamą poveikį turtinei apeliantės padėčiai. Taigi, kaip mano apeliantė, jos ieškinys su prašymu pripažinti sutartinį reikalavimą yra priimtinas ( 7 ).
11.
Komisija mano, kad skundžiamoje nutartyje teisės klaidų nėra, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
IV – Teisinis vertinimas
12.
Ši byla atveria Teisingumo Teismui naujus teisinius horizontus. Jis turi išaiškinti du klausimus: pirma, ar, atsižvelgiant į SESV 272 straipsnį, ieškinys dėl pripažinimo apskritai gali būti priimtinas, ir, antra, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, galima laikyti, kad apeliantas yra pakankamai suinteresuotas pareikšti ieškinį. Ieškant atsakymo į abu klausimus, bus svarbu tai, kokia teise remiantis vertintinas ieškinio dėl pripažinimo priimtinumas ir priimtinumo sąlygos.
A – Pirmojoje instancijoje pareikšto prašymo kvalifikavimas kaip ieškinio dėl pripažinimo
13.
Tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar apeliantės ieškinys apskritai gali būti kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl pripažinimo.
14.
Šis klausimas, be kita ko, kyla ir todėl, kad apeliantė savo ieškinyje suformuluotą prašymą „pripažinti, kad su aukščiausiojo lygio ieškovės vadovais susijusios personalo išlaidos yra tinkamos finansuoti ir ieškovė neprivalo jų grąžinti Komisijai“, pirmojoje instancijoje grindė ne tik SESV 272 straipsniu, bet ir SESV 340 straipsnio pirma pastraipa ( 8 ), o tai iš pirmo žvilgsnio leido laikyti jos prašymą prašymu dėl žalos atlyginimo, o patį ieškinį – ieškiniu dėl vykdymo.
15.
Šiuo klausimu Komisija laikėsi nuomonės, kad apeliantė galiausiai prašo leisti jai pasilikti išmokėtas sumas, o tai prašymas, kuris paprastai reiškiamas kaip ieškinys dėl vykdymo. Todėl apeliantės ieškinys esą laikytinas ieškiniu dėl vykdymo.
16.
Tačiau šis argumentas neįtikina jau vien todėl, kad, aiškinant prašymus pagal jų turinį (ką Sąjungos teismai turi daryti ( 9 )), apeliantė savo ieškiniu siekia ne to, kad Komisija ką nors įvykdytų, o kad teismas pripažintų, jog sumos jau išmokėtos remiantis tinkamu teisiniu pagrindu. Apeliantė nesiekia, kad Komisijai būtų nurodyta imtis kokių nors veiksmų arba jų nesiimti; ji, kaip pripažįsta ir pati Komisija, tik nori, kad teismas pripažintų, jog ji gali pasilikti Komisijos jai išmokėtas sumas. Todėl šioje byloje teismas turi įvertinti šalis siejančius teisinius santykius tuo atžvilgiu, ar iš jų gali būti kildinama Komisijos teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas. Taigi apeliantė siekia, kad būtų pripažinta, jog teisės reikalauti grąžinti išmokėtas sumas Komisija neturi.
17.
Toks ieškinys laikytinas ne ieškiniu dėl vykdymo, o ieškiniu dėl (teisės nebuvimo) pripažinimo, kurio priimtinumą ir priimtinumo sąlygas toliau reikia įvertinti pagal SESV 272 straipsnį.
B – Ieškinio dėl pripažinimo priimtinumas pagal SESV 272 straipsnį
18.
Apeliacinis skundas gali būti patenkintas tik tuomet, jei SESV 272 straipsnis apskritai leidžia kreiptis į Sąjungos teismus su ieškiniu dėl pripažinimo. Todėl į šį klausimą reikia atsakyti pirmiausia.
1. SESV 272 straipsnis kaip speciali jurisdikcijos taisyklė
19.
Nei SESV 272 straipsnyje, nei Sąjungos teismų procedūros reglamentuose nepateikiamas baigtinis galimų ieškinio, pateikiamo remiantis arbitražine išlyga, rūšių sąrašas. Todėl tai, kad ieškinio dėl pripažinimo priimtinumas nėra reglamentuotas pozityviojoje teisėje, dar nereiškia, kad jis apskritai yra nepriimtinas.
20.
Priešingai – jei SESV 272 straipsnyje šalims leidžiama su savo ginčais kreiptis į Sąjungos teismus, šie teismai privalo iš principo būti kompetentingi nagrinėti visus ieškinius, kurie gali būti reiškiami vykstant šiems ginčams. Prie šių ieškinių priklauso ir ieškiniai dėl pripažinimo ( 10 ). Tai išplaukia iš veiksmingos teisminės gynybos principo, įtvirtinto Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
21.
Teismų (pirmiausia Bendrojo Teismo) praktikoje galima rasti sprendimų, kuriuose, nors ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo problema tiesiogiai ir nekeliama, bet, remiantis arbitražinėmis išlygomis, pateikti prašymai dėl pripažinimo nebuvo atmesti kaip nepriimtini, o buvo nagrinėti iš esmės ( 11 ).
22.
Šiai praktikai neprieštarauja tai, kad Sąjungos teismai nepriima nagrinėti į SESV 272 straipsnio taikymo sritį nepatenkančių ieškinių dėl pripažinimo, jei jie „neatitinka nė vienos iš ieškinių rūšių, kurios priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai“ ( 12 ). Juk jei SESV yra išsamiai reglamentuotos ieškinių, galimų institucijų santykiuose su valstybėmis narėmis, rūšys ( 13 ), to visiškai negalima pasakyti apie arbitražinių išlygų sritį. SESV 272 straipsnyje veikiau nustatytos atviros sąlygos, leidžiančios kreiptis į Sąjungos teismus remiantis šalių nepriklausomai suderintomis arbitražinėmis išlygomis dėl turinio atžvilgiu detaliau neapibrėžtų „pagal viešąją ar pagal privatinę teisę“ reglamentuojamų sutarčių. Taip yra todėl, kad, kitaip nei institucinės Sąjungos teisės srityje, ex ante visiškai neįmanoma prognozuoti, kokie ieškiniai gali būti pateikti Sąjungos teismams pagal SESV 272 straipsnį. Aišku tik tai, kad šie teismai, kurių jurisdikcijai pagal SESV 272 straipsnį „priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą“, turi užtikrinti šalims visapusišką veiksmingą teisminę gynybą. Taigi, jei konkrečiu atveju tai apima ir ieškinį dėl pripažinimo, Sąjungos teismai privalo nagrinėti ir jį ir negali, kai yra kalbama apie SESV 272 straipsnį, pareikšti, kad tai nepriklauso jų jurisdikcijai, darydami nuorodą į tai, jog pozityviojoje teisėje ieškiniai dėl pripažinimo nėra aiškiai reglamentuoti (arba darydami nuorodą į jų nepriimtinumą kitose Sąjungos teisės srityse).
23.
Tiesa, dar liko neatsakyta į klausimą, ar iš principo priimtino ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo sąlygos vertintinos autonomiškai pagal Sąjungos teisę, ar lemiamą reikšmę turi sutartims taikytina teisė (paprastai nacionalinė teisė).
2. Remiantis SESV 272 straipsniu pareikšto ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo sąlygų vertinimo kriterijai
24.
Egzistuoja trys priežastys taikyti autonominį vertinimą pagal Sąjungos teisę.
a) Lex fori reikšmingumas kalbant apie teisminės gynybos formų priimtinumą ( 14 )
25.
Pirma, priimtino ieškinio rūšies ir jo priimtinumo sąlygų klausimas iš esmės yra neatsiejama procesinės teisės dalis – vadinasi, šis klausimas yra priskirtinas ne prie sutarčiai taikytinos teisės, o vertintinas pagal teismui, į kurį kreiptasi, taikytinas (šiuo atveju – Sąjungos teisės) normas. Taigi tuo atveju, kai remiamasi SESV 272 straipsniu, vertinant ieškinio dėl pripažinimo tinkamumo ir jo priimtinumo sąlygų klausimą, kaip lex fori reikėtų pasitelkti Sąjungos teisę.
26.
Atrodo, šis požiūris (išskyrus nelabai įtikinamas išimtis ( 15 )) vyrauja ir teisinėje literatūroje, ir nacionalinių teismų praktikoje. Teisminės gynybos poreikis daugiausia laikomas teisės į teisminę gynybą, kuri esą negali priklausyti nuo taikytinos teisės, dalimi. Todėl vertinant tokios teisminės gynybos formos, kaip ieškinys dėl pripažinimo, priimtinumą lemiamą reikšmę turi lex fori ( 16 ).
27.
Tačiau reikėtų atskirai nagrinėti klausimą, ar konkrečiu atveju, remiantis šalių sutartu pactum de non petendo, kuriai nors šaliai gali būti neleista pareikšti iš esmės priimtino ieškinio ir pagal kokią teisę vertintinas tokio susitarimo galiojimas. Atrodo, tokiu atveju reikėtų remtis ne atitinkamo reikalavimo lex fori, o lex causae. Tačiau šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas ir todėl į jį atsakyti nereikia.
b) Autonomija ir vienodas Sąjungos teisės taikymas
28.
Antra, tai, kad reikėtų taikyti autonominį vertinimą pagal Sąjungos teisę, patvirtina ir autonomijos principas, ir vienodo Sąjungos teisės taikymo principas.
29.
Jei būtų remiamasi konkrečioje byloje nagrinėjamam susitarimui taikytina teise, Sąjungos teismų teisės taikymas fragmentuotųsi: atsižvelgiant į tai, kokią teisę šalys buvo pasirinkusios (o gali būti ir taip, kad jos bus pasirinkusios ir trečiosios šalies teisę), ieškinys dėl pripažinimo gali būti tai priimtinas, tai nepriimtinas, o procesas Sąjungos teismuose šiuo atžvilgiu taptų priklausomas nuo nuolat kintančių nacionalinės teisės taisyklių. Be to, tai būtų nesuderinama su pagrindine taisykle, kad procesas Sąjungos teismuose nepriklauso nuo šalių pasirinkimo ( 17 ), juo labiau kad toks sprendinys kaip tik ir grindžiamas šalių dispozicijoje esančiu taikytinos teisės pasirinkimu.
30.
Be to, jei klausimas dėl priimtinumo būtų sprendžiamas pagal nacionalinę teisę, tai sukeltų praktinių problemų nustatant ir vertinant aktualią teisinę padėtį ( 18 ), o jei teismo dėl to priimtas sprendimas dar būtų ir apskųstas, atsirastų painiavos taikant Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį.
31.
Pagal šią nuostatą Teisingumo Teismas iš principo nagrinėja tik apeliacinius skundus dėl Sąjungos teisės. Jeigu Teisingumo Teismas negalėtų išsamiai patikrinti, ar Bendrasis Teismas tikrai teisingai taikė nacionalinę teisę, kiek joje reglamentuojamos ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo sąlygos ( 19 ), atsirastų teisminės gynybos spraga, su kuria nebūtų galima taikstytis siekiant, kad teisingumas būtų vykdomas tinkamai. Jei Teisingumo Teismas ketintų nagrinėjamoje byloje pasitelkti lex causae nacionalinę teisę ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo sąlygoms vertinti, jis turėtų atsižvelgti į šias problemas.
32.
Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs – beje, su arbitražine išlyga susijusio proceso metu, bet tiesiogiai nenagrinėdamas galimybės peržiūrėti nacionalinę teisę ir šiuo atžvilgiu atsiveriančios prieštaros su byla Edwin / VRDT ( 20 ) klausimo, – kad, priešingai, nei nustatyta Statuto 58 straipsnyje, jis gali peržiūrėti nacionalines sutarčiai taikytinas materialinės teisės nuostatas ( 21 ). Tai patvirtina ypatinga SESV 272 straipsnio padėtis SESV kompetencijų reglamentavimo sistemoje ir veiksmingos teisminės gynybos principas. Tiesa, tai neturėtų reikšti, kad bylos šalys, be sutarčiai taikytinos teisės pasirinkimo, dar galėtų ir nustatyti Sąjungos teismų proceso teisę. Privatinės teisės subjektai neturi visiškai jokios įtakos šios teisės autonomiškai ir visoje Sąjungoje vienodai struktūrai.
33.
Jei leidimo pasirinkti teisę būdu šalių autonomija neribotai būtų taikoma taip pat ir Sąjungos teismuose vykstančiuose procesuose, pradėtuose remiantis arbitražine išlyga, būtų atverta Pandoros skrynia. Leidus ieškinio priimtinumą nustatyti pagal šalių pasirinktą teisę, vadinasi, pagal šalių valią, būtų logiška pripažinti lemiamą šalių valios reikšmę ir visais kitais remiantis SESV 272 straipsniu vykstančio proceso klausimais, pavyzdžiui, dėl teismo sudėties arba konkrečios proceso eigos. Bet tai būtų nesuderinama su Sąjungos teismų procedūros reglamentų nuostatomis.
34.
Kad nacionaline teise remtis nereikėtų, galiausiai liudija ir tai, kad pagal SESV 272 straipsnį šalims leidžiama savo teisminiam ginčui taikyti ne tam tikrą nacionalinę teisę, o remtis kitokio pobūdžio taisyklėmis. Tačiau pasitaiko, kad jose apskritai nėra atsakymo į tai, kokiomis sąlygomis ieškinys dėl pripažinimo yra priimtinas, pavyzdžiui, tuomet, kai jos (kaip antai Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių arba Unidroit tarptautinių komercinių sutarčių principai) yra susijusios tik su materialinės teisės aspektais. Tačiau Teisingumo Teismas ir tokiais atvejais turi galėti įvertinti, ar jam pateiktas ieškinys dėl pripažinimo yra priimtinas. Vadinasi, jei atvejai, kai šalys lex causae pasirenka nacionalinę teisę, ir atvejai, kai jos to nepadaro, nagrinėjant priimtinumo klausimą turi būti vertinami pagal vienodus kriterijus, nelieka kitos galimybės, kaip tik nustatyti šiuos kriterijus pagal Sąjungos teisę.
c) Sąjungos teisės sąvokos „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ tinkamumas nustatant ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo sąlygas
35.
Trečia, nėra jokios būtinybės remtis atitinkama lex causae.
36.
Juk Sąjungos proceso teisėje egzistuoja išsami visuotinai galiojančių, nusistovėjusios teismų praktikos sukonkretintų principų sistema, kurią mutatis mutandis galima pritaikyti ir ieškiniui dėl pripažinimo. Sprendžiant jo priimtinumo problemą, pagrindinis klausimas yra suinteresuotumo pareikšti ieškinį klausimas: jei suinteresuotumo nėra, vadinasi, bet kokio pobūdžio ieškinys yra nepriimtinas. Tai taikoma ir ieškiniams dėl pripažinimo.
37.
Toliau reikia išsiaiškinti, ar apeliantė buvo pakankamai suinteresuota pareikšti ieškinį dėl pripažinimo.
38.
Tačiau jau galima padaryti tarpinę išvadą, kad ieškinys dėl pripažinimo pagal SESV 272 straipsnį, pirma, iš principo yra priimtinas, antra, jo priimtinumo sąlygos nustatomos remiantis autonominiais Sąjungos teisės principais.
C – Apeliantės suinteresuotumas pareikšti ieškinį
39.
Kaip teisingai nurodo Bendrasis Teismas, apeliantė būtų nesuinteresuota pareikšti 2012 m. lapkritį pateiktą ieškinį, jeigu ieškinys, jei jis būtų patenkintas, neduotų jai jokios svaresnės naudos ir jeigu nebūtų aktualaus ir tuo metu egzistuojančio suinteresuotumo kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos ( 22 ). Įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka apeliantei ( 23 ).
40.
Ieškinyje apeliantė nepateikia jokių konkrečių argumentų dėl savo tariamo suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Taip pat ir apeliaciniame skunde ji apsiriboja abstraktesnėmis formuluotėmis, kurios visos iš esmės sukasi apie apeliantės turtinės padėties „netikrumą“, kol ji neva nesanti tikra, ar galės pasilaikyti gautas pinigines lėšas ( 24 ). Tačiau apeliantė nepateikia konkrečių argumentų, kokios naudos ji gautų iš teisinės padėties išaiškinimo dar ieškinio pareiškimo momentu, ir juo labiau argumentų, kad priešingu atveju jai grėstų rimti teisiniai ar ekonominiai nuostoliai, tik šių ji nepatikslina. Paklausta per teismo posėdį, apeliantė šiuo klausimu nepasakė nieko konkretaus, todėl nebereikia kelti klausimo, ar atitinkami argumentai apeliacinėje instancijoje būtų laikytini pateiktais per vėlai ir todėl į juos nereikėtų atsižvelgti.
41.
Tai yra silpnoji apeliantės ieškinio dėl pripažinimo vieta. Juk nors ieškinys dėl pripažinimo pagal SESV 272 straipsnį iš principo yra priimtinas, Sąjungos teisėje kaip tik tokiu atveju, kaip apeliantės atvejis, reikalaujama konkrečių argumentų, kodėl, Komisijai dar nepareiškus jokių reikalavimų, apeliantei būtina kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos. Juk jei ieškinių dėl vykdymo, kuriuose reikalaujama įvykdyti konkrečius reikalavimus, atveju suinteresuotumas pareikšti ieškinį paprastai išplaukia iš ieškinyje suformuluotų reikalavimų konteksto, ieškovas, siekiantis, kad teismas abstrakčiai pripažintų, kad tam tikri teisiniai santykiai (pavyzdžiui, tam tikras reikalavimas) egzistuoja arba neegzistuoja, paprastai turi pateikti konkrečių motyvų, pagrindžiančių jo gintiną interesą. Sąjungos teismų uždavinys nėra teikti abstrakčias teisines išvadas.
42.
Žinoma, galima įsivaizduoti situacijas, kuriomis, siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą, apeliantė turi turėti teisę kreiptis į teismą su prašymu išaiškinti teisinę padėtį ir pateikti ieškinį dėl pripažinimo dar prieš kitai sutarties šaliai pareiškiant jai reikalavimus.
43.
Galima būtų pagalvoti, pavyzdžiui, apie tai, kad tuo atveju, jei teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas tebeegzistuotų, apeliantės vadovybė dar prieš kreditorei pareiškiant reikalavimus būtų priversta pateikti bankroto prašymą arba suformuoti didelius atidėjinius metinėse finansinėse ataskaitose, o tai, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, turėtų neigiamą įtaką įmonės finansinei būklei, ekonominei vertei arba galimybei laimėti viešuosius konkursus.
44.
Tačiau nieko panašaus apeliantė netvirtino, o tik apsiribojo bendro pobūdžio pasvarstymais. Tačiau to nepakanka norint įrodyti, kad, pasinaudojusi teise į teisminę gynybą, ji gaus konkrečios ir aktualios naudos.
45.
Tai pasakytina juo labiau todėl, kad apeliantė savo teise kreiptis į teismą pasinaudojo ne tik Komisijai dar nepareiškus konkrečių piniginių reikalavimų, bet netgi jai galutinai neužbaigus pačios procedūros, dėl kurios buvo sutarta sutartyse ir dėl kurios eigos Komisija, rodos, buvo pasirengusi ir toliau derėtis. Nematyti, kad tokiomis aplinkybėmis apeliantei teisine prasme būtų kilusi grėsmė, dėl kurios būtų reikėję kreiptis į teismą, net ir turint galvoje tai, kad ieškinį dėl pripažinimo, grindžiamą viena iš pagrindinių teisių – teise į gerą administravimą, – galbūt pateisinamu pagrindu (pavyzdžiui, nepagrįstai užsitęsus Komisijos procedūrai) galima pareikšti ir dar nesibaigus Komisijos atliekamoms audito procedūroms ( 25 ). Tačiau šiuo klausimu apeliantė jokių konkrečių argumentų nepateikė. Vien tik jos subjektyvus įspūdis, kad Komisija per neteisminę procedūrą neva ignoruoja jos argumentus, negali pagrįsti intereso kreiptis į teismą. Ieškinio dėl pripažinimo visų pirma negalima naudoti kaip spaudimo priemonės, siekiant paskubinti neteismines ir sutartimis suderintas procedūras.
46.
Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad apeliantė nebuvo suinteresuota pareikšti ieškinio ir todėl patį ieškinį atmetė kaip nepriimtiną.
47.
Vadinasi, apeliacinį skundą reikia atmesti.
D – Bylinėjimosi išlaidos
48.
Kadangi visas apeliantės apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 1 ir 2 dalis, taikomas kartu su 138 straipsnio 1 dalimi, iš jos reikėtų priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau kadangi Komisija atitinkamo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė, o anuomet Bendrajam Teismui pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje nebegalioja, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
V – Išvada
49.
Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1.
Apeliacinį skundą atmesti.
2.
Nurodyti apeliantei ir Europos Komisijai padengti savo pačių bylinėjimosi išlaidas.
( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.
( 2 ) Nutartis Planet / Komisija (T‑489/12, EU:T:2013:496).
( 3 ) Skundžiamos nutarties 7–22 punktai.
( 4 ) Skundžiamos nutarties 39–40 punktai.
( 5 ) Skundžiamos nutarties 23–27 punktai; tiksli apeliantės prašymo pirmojoje instancijoje formuluotė: „pripažinti, kad Europos Komisija, atsisakiusi pripažinti su aukščiausiojo lygio ieškovės vadovais susijusias personalo išlaidas, pažeidė ONTOGOV, FIT ir RACWeb sutartis ir kad, be to, su aukščiausiojo lygio ieškovės vadovais susijusios personalo išlaidos, kurių bendra sumas – 547 653,42 EUR ir kurios pateiktos Komisijai pagal minėtas sutartis, yra tinkamos finansuoti ir ieškovė neprivalo jų grąžinti Komisijai“.
( 6 ) Skundžiamos nutarties 44–50 punktai.
( 7 ) Apeliacinio skundo 14–16 punktai.
( 8 ) Žr. ieškinio 1 punktą.
( 9 ) Žr. Nutartį Verein Deutsche Sprache / Taryba (C‑93/11 P, EU:C:2011:429, 18 punktas).
( 10 ) Taip pat ir šioje byloje nagrinėjamas ieškinys, kuris yra susijęs su sutarčių, dėl kurių vyksta ginčas, vykdymu ir todėl jam taikoma 5 punkte minėta arbitražinė išlyga.
( 11 ) Žr., pavyzdžiui, Sprendimus ELE.SI.A / Komisija (T‑312/10, EU:T:2012:512, 58 punktas) ir EMA / Komisija (T‑116/11, EU:T:2013:634, 64 punktas).
( 12 ) Nutartis Italija / Komisija (C‑224/03, EU:C:2003:658, 21 punktas), susijusi su Italijos Respublikos ieškiniu, kuriame ji prašė pripažinti, kad tam tikros priemonės neįeina į Komisijos kompetenciją; dėl susijusių su viešosios tarnybos teise ieškinių dėl pripažinimo taip pat žr. Sprendimą Jaenicke Cendoya / Komisija (108/88, EU:C:1989:325, 8–9 punktai).
( 13 ) Nutartis Italija / Komisija (C‑224/03, EU:C:2003:658, 21 punktas).
( 14 ) Žr. F. Dasser „Feststellungsinteresse in internationalen Verhältnissen“, Jusletter, 2003 m. rugsėjo 29 d., 16–18 punktai; internete šį straipsnį galima rasti adresu .
( 15 ) Dėl nukrypstančio Šveicarijos teismų požiūrio, paremto lex causae (tiesa, be sąsajų su Sąjungos teise), žr. kritinę F. Dasser pastabą (minėta 14 išnašoje).
( 16 ) Žr. H. Schack „Internationales Zivilverfahrensrecht“, 6‑asis leidimas, Miunchenas, C. H. Beck, 2014, 591 punktas ir pateiktos nuorodos.
( 17 ) Dėl ieškinio senaties terminų nekeičiamumo žr., pavyzdžiui, Nutartį Micşa (C‑573/10, EU:C:2011:479, 47 punktas).
( 18 ) Dėl Bendrojo Teismo faktų tyrimo ex officio principo ir nacionalinės teisės atžvilgiu žr. Sprendimą VRDT / National Lottery Commission (C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 44 punktas).
( 19 ) Pagal savo pobūdį šio aspekto negalima priskirti prie dėl kompetencijos trūkumo ar proceso tvarkos pažeidimo paduodamų skundų, kurie pagal Statuto 58 straipsnį gali būti neribotai peržiūrėti, nes kompetencijos klausimas yra galutinai išsprendžiamas remiantis SESV 272 straipsniu, taikomu kartu su arbitražine išlyga, o ieškinio dėl pripažinimo priimtinumo sąlygų klausimas nėra susijęs su proceso eiga per se.
( 20 ) Sprendimas Edwin / VRDT (C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 48–53 punktai).
( 21 ) Šis klausimas Sprendime Commune de Millau ir SEMEA / Komisija (C‑531/12 P, EU:C:2014:2008) plačiau nenagrinėjamas; žr. mano išvadą šioje byloje (C‑531/12 P, EU:C:2014:1946).
( 22 ) Dėl nusistovėjusios teismo praktikos pirmiausia žr. sprendimus Cañas / Komisija (C‑269/12 P, EU:C:2013:415, 15 punktas), Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 61 punktas) ir Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktas).
( 23 ) Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:30, 51 ir 55 punktai).
( 24 ) Apeliantės samprotavimai šiek tiek primena Prancūzijos teisinėje literatūroje išplėtotą sąvoką „intérêt de sécurité juridique“, kuri, tiesa, nėra įsitvirtinusi nei teismų praktikoje (dėl teismų praktikos žr. S. Grayot‑Dirx „Une action en justice peut-elle naître indépendamment d’un litige?“, Recueil Dalloz, 2011, 2311), nei juo labiau neseniai iš naujo kodifikuotame Civilinio proceso kodekse (Code de procédure civile). Dėl šios sąvokos žr. S. Guinchard, C. Chainais, F. Ferand „Procédure civile“, 31-asis leidimas, Paryžius, Dalloz, 2012, 134 punktas. Išsamiau šio klausimo nagrinėti nebūtina, nes, kaip jau minėta, suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl pripažinimo nustatomas ne pagal nacionalinę, o pagal Sąjungos teisę.
( 25 ) Žr. mano išvadą byloje Commune de Millau ir SEMEA / Komisija (C‑531/12 P, EU:C:2014:1946).
Full & Egal Universal Law Academy