27.7.2013
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 215/9
2013 m. gegužės 24 d.Henkel AG & Co. KGaA, Henkel France pateiktas apeliacinis skundas dėl 2013 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimtos nutarties byloje T-607/11 Henkel AG & Co. KGaA, Henkel France prieš Europos Komisiją
(Byla C-283/13 P)
2013/C 215/12
Proceso kalba: anglų
Šalys
Apeliantės: Henkel AG & Co. KGaA, Henkel France, atstovaujamos advokatų F. Brunet, E. Paroche, advocate E. Bitton
Kitos proceso šalys: Europos Komisija, Danijos Karalystė
Apeliančių reikalavimai
Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:
—
panaikinti nutartį tiek, kiek ja buvo nuspręsta, kad nereikia priimti sprendimo dėl Henkel Bendrajam Teismui pareikšto ieškinio reikalavimo dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo (nutarties rezoliucinės dalies 1 punktas);
—
nuspręsti, kad Henkel pareikštas ieškinys Bendrajam Teismui turi dalyką ir kad jis yra priimtinas bei grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis iš naujo išnagrinėtų reikšmingas aplinkybes;
—
panaikinti nutartį tiek, kiek juo Henkel įpareigojama padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje T–607/11 R (nutarties rezoliucinės dalies 4 punktas) ir įpareigoti Komisiją padengti bylinėjimosi išlaidas šiame procese ir procese Bendrajame Teisme.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliacinis skundas grindžiamas keturiais pagrindais, kuriais apeliantės ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad jos neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme dėl ginčijamo sprendimo. Iš tiesų, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas neteko dalyko dėl ADLC sprendimo, laikydamas, kad dokumentų perdavimas nebuvo būtinas siekiant užtikrinti apeliančių teisės į gynybą laikymąsi ir kad šie dokumentai neturi jokios reikšmės jo nagrinėjamai bylai.
Priešingai, apeliantės tvirtina, kad jos išsaugo teisėtą suinteresuotumą kreiptis į Bendrąjį Teismą, nes jos turi remtis Prancūzijos procesiniais dokumentais tam, kad įrodytų, jog: i) faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo paskirta bauda byloje COMP/39.579, yra tos pačios, kaip ir tos, kurios nagrinėjamos Prancūzijos procese, ar bent jau labai panašios, o tai turi reikšmės apeliančių statusui tiek, kiek tai susiję su baudos neskyrimu Prancūzijoje; ir ii), kad Henkel reikalavimas leisti naudoti šiuos dokumentus Prancūzijos procese neturėtų būti laikomas kaip paraišką dėl baudos neskyrimo pateikusio asmens bendradarbiavimo trūkumas, pateisinantis baudos sumažinimą 25 %, bet ne 30 %, kaip tai nusprendė ADLC, tačiau turi būti laikomas kaip naudojimasis teise ir teisėtu interesu, t. y. teisių į gynybą įgyvendinimu.
Šį apeliacinį skundą sudaro keturi pagrindai:
—
pirma, Bendrasis Teismas iškraipė faktus klaidingai nuspręsdamas, kad ADLC priėmus sprendimą nebėra procedūrinio etapo, per kurį šie dokumentai galėtų būti dar kartą išnagrinėti, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, jei šie dokumentai būtų perduoti ADLC;
—
antra, Bendrasis Teismas iškraipė faktus klaidingai aiškindamas tikrą prašymo perduoti dokumentus tikslą, kai jis nusprendė, kad šio prašymo tikslas buvo tik leisti ADLC išnagrinėti dokumentus, nors jo pagrindinis tikslas buvo leisti Henkel įgyvendinti savo gynybos teises nagrinėjant dokumentus Prancūzijos procese;
—
trečia, nutartis yra klaidingai motyvuota, nes Bendrasis Teismas manė, kad Henkel neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinį neperžiūrėjus Henkel nurodytų argumentų;
—
ketvirta, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą neišnagrinėjęs, ar Henkel neišsaugojo suinteresuotumo kreiptis į Bendrąjį Teismą siekiant užtikrinti, kad neteisėti veiksmai nepasikartotų.
Dėl visų šių priežasčių apeliantės atitinkamai prašo Teisingumo Teismo panaikinti nutartį.
Full & Egal Universal Law Academy