8.2.2014
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 39/8
2013 m. lapkričio 28 d.Orange, anksčiau — France Télécom, pateiktas apeliacinis skundas dėl 2013 m. rugsėjo 16 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-258/10 Orange prieš Komisiją
(Byla C-621/13 P)
2014/C 39/15
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Apeliantė: Orange, anksčiau — France Télécom, atstovaujama advokatų H. Viaene ir D. Gillet
Kita proceso šalis: Europos Komisija, Prancūzijos Respublika, Département des Hauts-de-Seine, Sequalum SAS
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti 2013 m. rugsėjo 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Orange prieš Europos Komisiją (T-258/10) ir, jeigu Teisingumo Teismas pripažins, kad turi visus reikiamus duomenis priimti galutinį sprendimą dėl bylos esmės — panaikinti 2009 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendimą C(2009) 7426 galutinis, susijusį su subsidija už dėl viešųjų paslaugų perdavimo (toliau — VPP) patirtas išlaidas, skirta didelio pajėgumo elektroninių ryšių tinklui Aukštutinės Senos regione įrengti ir eksploatuoti (Valstybės pagalba Nr. 331/2008 — Prancūzija).
—
Nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis atnaujintų bylos nagrinėjimą.
—
Priteisti iš Komisijos, regiono ir Sequalum visas šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus tas, kurias patyrė Prancūzijos Respublika.
—
Nurodyti, kad Prancūzijos Respublika padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliantė nurodo keturis apeliacinio skundo pagrindus.
Pirma, apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas pažeidė motyvavimo pareigą, įtvirtintą Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnyje ir 53 straipsnio pirmoje pastraipoje, nes dėl pagrindo, susijusio su rinkos nepakankamumo nebuvimu, priėmė nepakankamą ir prieštaringą sprendimą. Konkrečiai kalbant, apeliantė Bendrajam Teismui priekaištauja, kad jis atmetė jos argumentą, pagrįstą tuo, kad THD +92 projektas negalėjo būti pripažintas bendros ekonominės svarbos paslauga todėl, kad dėl analogiškas paslaugas siūlančių konkuruojančių operatorių veiklos nėra rinkos nepakankamumo.
Antra, apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, kai nustatė momentą, nuo kada turi būti vertinama, kad egzistuoja rinkos nepakankamumas. Apeliantės nuomone, šis nepakankamumas turi būti vertinamas tuo momentu, kai priimama priemonė, kuria siekiama išspręsti rinkos nepakankamumo problemą.
Trečia, apeliantė Bendrąjį Teismą kaltina padarius teisės klaidą, kai jis aiškino gairių (1) 78 dalį ir pripažino, kad, išsami analizė, kurią reikia atlikti dėl bet kurios įprastinėje „juodojoje“ srityje numatytos teikti valstybės pagalbos, neapima SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros pradžios.
Galiausiai, apeliantė mano, kad Bendrojo Teismo teiginys, kad subsidija neteiktina srityse, kuriose pasiekiama 9 ir 10,63 % dydžio vidinė grąžos norma, yra akivaizdžiai neteisinga. Todėl klaidingos Bendrojo Teismo remiantis šiuo teiginiu padarytos teisinės išvados, t. y., kad subsidija nebuvo per didelė ir kad todėl nagrinėjamas projektas atitiko Sprendime Altmark suformuluotą trečią kriterijų.
(1) Komisijos komunikatas — Valstybės pagalbos taisyklių taikymo plačiajuosčio ryšio tinklų sparčiam diegimui Bendrijos gairės (OL C 235, 2009, p. 7).
Full & Egal Universal Law Academy