4.8.2014
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 253/14
2014 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas (Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) byloje dėl Bashir Mohamed Ali Mahdi
(Byla C-146/14 PPU) (1)
((Vizos, prieglobstis, imigracija ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos sritys - Direktyva 2008/115/EB - Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas - 15 straipsnis - Sulaikymas - Sulaikymo termino pratęsimas - Administracinės ar teisminės institucijos pareigos - Teisminė priežiūra - Trečiosios šalies piliečio asmens tapatybės dokumentų nebuvimas - Kliūtys įvykdyti sprendimą išsiųsti - Atitinkamos trečiosios šalies ambasados atsisakymas išduoti šios šalies piliečiui grįžti reikalingą asmens tapatybės dokumentą - Pasislėpimo pavojus - Pagrįsta tikimybė išsiųsti - Nepakankamas bendradarbiavimas - Galima atitinkamos valstybės narės pareiga išduoti laikiną dokumentą dėl asmens statuso))
2014/C 253/18
Proceso kalba: bulgarų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Administrativen sad Sofia-grad
Šalis pagrindinėje byloje
Bashir Mohamed Ali Mahdi
Dalykas
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Administrativen sad Sofia-grad – 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98) 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktų, 3, 4 ir 6 dalių, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsnių išaiškinimas – Neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio išsiuntimas – Administracinis sulaikymas – Tokio sulaikymo pratęsimas – Galimybė viršyti maksimalų sulaikymo terminą, pagrįsta asmens tapatybės dokumentų neturėjimu – Kliūtys įvykdyti sprendimą išsiųsti – Pagrįsta tikimybė išsiųsti – Suinteresuotojo asmens kilmės šalies ambasados atsisakymas išduoti grąžinimui reikalingą dokumentą – Galima atitinkamos valstybės narės pareiga išduoti laikiną dokumentą dėl asmens statuso
Rezoliucinė dalis
1.
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsnio 3 ir 6 dalis, analizuojamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad bet koks pasibaigus maksimaliam trečiosios šalies piliečio pradinio sulaikymo terminui kompetentingos institucijos sprendimas dėl tolesnių priemonių turi būti priimtas rašytinio akto forma, nurodant šį sprendimą pagrindžiančius faktinius ir teisinius motyvus.
2.
Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 ir 6 dalis reikia aiškinti taip, kad priežiūra, kurią turi vykdyti teisminė institucija, gavusi prašymą pratęsti trečiosios šalies piliečio sulaikymo terminą, turi leisti šiai institucijai, išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį iš esmės, priimti sprendimą tęsti atitinkamo piliečio sulaikymą, pakeisti jį kita švelnesne prievartos priemone ar paleisti šį pilietį; priimdama tokį sprendimą minėta institucija gali remtis prašymą pateikusios administracinės institucijos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, taip pat per priežiūros procedūrą jai galbūt nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais ir pastabomis.
3.
Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 ir 6 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamas toks nacionalinis teisinis reglamentavimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį pradinį šešių mėnesių sulaikymo terminą galima pratęsti remiantis vien tuo, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis neturi asmens tapatybės dokumentų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti visas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad nuspręstų, ar šiam piliečiui galima veiksmingai taikyti švelnesnę prievartos priemonę arba ar tebėra pavojus, kad jis pasislėps.
4.
Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad trečiosios šalies pilietis, tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negavęs tapatybės dokumento, kuris būtų leidęs išsiųsti jį iš suinteresuotosios valstybės narės, gali būti laikomas „nepakankamai bendradarbiaujančiu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tik jei išnagrinėjus šio piliečio elgesį pradinio sulaikymo laikotarpiu paaiškėtų, kad jis nebendradarbiavo įgyvendinant išsiuntimo procedūrą, ir tikėtina, kad dėl šio elgesio išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau, nei numatyta, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
5.
Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė negali būti įpareigota išduoti atskirą leidimą gyventi arba kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti trečiosios šalies piliečiui, neturinčiam asmens tapatybės dokumentų ir negavusiam tokių dokumentų iš savo kilmės šalies, po to, kai nacionalinis teismas jį paleido, konstatavęs nebesant pakankamos tikimybės įvykdyti sprendimą išsiųsti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį. Tačiau tokiu atveju valstybė narė turi šiam piliečiui išduoti raštišką jo situacijos patvirtinimą.
(1) OL C 159, 2014 5 26.
Full & Egal Universal Law Academy