GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2015 m. sausio 15 d. ( 1 )
Byla C‑3/14
Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej,
Telefonia Dialog sp. z o.o.
prieš
T-Mobile Polska SA, buvusią Polska Telefonia Cyfrowa SA
(Sąd Najwyższy (Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Direktyva 2002/19/EB — 5 straipsnis — Nacionalinių reguliavimo institucijų galios ir pareigos, susijusios su prieiga ir sujungimu — Direktyva 2002/21/EB — 7 straipsnio 3 dalis — Pranešimas apie priemonių projektus, kuriuos numato nacionalinės reguliavimo institucijos — Procedūros taikymo sritis — Su sprendimo dalyku susijusios sąlygos taikymo sritis — Su šios priemonės poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai susijusios sąlygos taikymo sritis — Sprendimas, kurį nacionalinė reguliavimo institucija priėmė spręsdama dviejų nacionalinių operatorių ginčą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/21/EB 20 straipsnį — Sprendimas, kuriuo vienam iš šių operatorių nustatyti įpareigojimai pagal Direktyvos 2002/22/EB 28 straipsnį, susijusį su prieiga prie negeografinių numerių“
1.
Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma patikslinti 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) ( 2 ) 7 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytos pranešimo procedūros taikymo sritį.
2.
Pagal šį straipsnį nacionalinė reguliavimo institucija (toliau – NRI) turi pranešti Komisijai ir kitų valstybių narių NRI apie priemonių projektus, pirma, kurių imasi remdamasi Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkte Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai nurodytomis nuostatomis ir, antra, kurios „daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punktą.
3.
Iš esmės Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) prašo Teisingumo Teismo patikslinti kiekvienos iš šių dviejų sąlygų taikymo sritį.
4.
Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninių ryšių tarnybos pirmininkas, toliau – UKE pirmininkas), t. y. Lenkijos NRI, ir Telefonia Dialog sp. z o.o. toliau – Telefonia Dialog) ginčą su vienu iš pagrindinių Lenkijos telekomunikacijų operatorių T‑Mobile Polska SA, buvusia Polska Telefonia Cyfrowa SA (toliau – T-Mobile Polska). Telefonia Dialog SA pateikus prašymą, UKE pirmininkas, siekdamas išnagrinėti jos ginčą su T‑Mobile Polska, pastarajai faktiškai nustatė įpareigojimus, kad galutiniams paslaugų gavėjams būtų užtikrinta Direktyvos 2002/22/EB ( 3 ) 28 straipsnyje garantuojama teisė prisijungti prie negeografinių numerių. Remiantis Universaliųjų paslaugų direktyvos 2 straipsnio d ir f punktais, „negeografinis numeris“ yra nacionalinio numeracijos plano numeris, kurio skaitmeninėje struktūroje nėra jokios geografinės nuorodos, naudojamos skambučiams nukreipti į fizinę tinklo galinio taško vietą. Tai, be kita ko, gali būti mobiliojo, nemokamo telefono ir telefono su papildomu mokesčiu numeriai. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš priimdamas šią priemonę UKE pirmininkas apie ją iš anksto nepranešė Europos Komisijai ir kitų valstybių narių NRI.
5.
Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalį NRI privalo pranešti apie tokią priemonę, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje. Nacionaliniam teismui ypač kyla klausimas dėl to, ar priemonė, kuria NRI operatoriui nustatė su prieiga prie negeografinių numerių susijusius įpareigojimus, patenka į procedūros taikymo sritį ir, konkrečiau kalbant, tenkina dvi sąlygas, nustatytas Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose.
6.
Šioje išvadoje paaiškinsiu, kodėl manau, kad tokia priemonė patenka į Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, todėl apie ją turi būti pranešta Komisijai ir kitų valstybių narių NRI, jeigu ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
7.
Šiuo klausimu siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai susijusia sąlyga reikalaujama įrodyti, kad nagrinėjama priemonė gali daryti reikšmingą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai paveikdama jų prekybos srautus. Kadangi šis vertinimas yra fakto klausimas, siūlysiu atsakyti, kad kiekviena kompetentinga nacionalinė institucija tai turi išnagrinėti in concreto atsižvelgdama į atitinkamos priemonės ir susijusių paslaugų pobūdį bei atitinkamų operatorių padėtį ir reikšmę rinkoje.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisės aktai
1. Prieigos direktyva
8.
Direktyvos 2002/19/EB ( 4 ) 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Pagal [Pagrindų direktyvą] ši direktyva derina būdus, kuriais valstybės narės reguliuoja elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimą ir prieigą prie jų. Tikslas – pagal vidaus rinkos principus nustatyti tinklų ir paslaugų teikėjų tarpusavio santykių reguliavimo sistemą, kuri sukurtų subalansuotą konkurenciją, elektroninių ryšių paslaugų sąveiką ir teiktų vartotojams naudą.“
9.
Prieigos direktyvos 5 straipsnyje „[NRI] galios ir pareigos, susijusios su prieiga ir sujungimu“ nustatyta:
„1. [NRI], siekdamos [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnyje išdėstytų tikslų, skatina ir atitinkamais atvejais užtikrina pagal šios direktyvos nuostatas pakankamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką, vykdydamos savo pareigas taip, kad būtų skatinamas veiklos efektyvumas, subalansuota konkurencija, veiksmingos investicijos ir inovacijos ir kuo didesnė nauda galutiniams paslaugų gavėjams.
Svarbiausia, nepažeisdamos priemonių, kurios pagal 8 straipsnį gali būti taikomos įmonėms, turinčioms didelę įtaką rinkoje, [NRI] turi galėti taikyti:
a)
tokiu mastu, koks būtinas užtikrinti ryšį tarp galutinių paslaugų gavėjų, įpareigojimus įmonėms, kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų, įskaitant pateisinamais atvejais įpareigojimą sujungti savo tinklus, jei tai dar nepadaryta;
3. Sąlygos ir įpareigojimai, nustatomi pagal 1 ir 2 dalis, turi būti įgyvendinami [Pagrindų direktyvos] 6 ir 7 straipsniuose nustatyta tvarka.
4. Kalbant apie prieigą ir sujungimą, valstybės narės užtikrina, kad [NRI] pateisinamais atvejais, siekdama užtikrinti [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnio politikos tikslus, būtų įgaliota įsikišti savo iniciatyva arba, nesant susitarimo tarp įmonių, vienos iš dalyvaujančių šalių prašymu laikydamasi šios direktyvos nuostatų ir [Pagrindų direktyvos] 6, 7, 20 ir 21 straipsniuose nustatytos tvarkos.“
10.
Prieigos direktyvos 8 straipsnis „Įpareigojimų nustatymas, keitimas ar panaikinimas“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad [NRI] turėtų įgaliojimus nustatyti 9–13 straipsniuose nurodytus įpareigojimus.
4. Pagal šį straipsnį nustatyti įpareigojimai turi būti pagrįsti nustatytos problemos pobūdžiu, turi būti proporcingi ir pateisinami atsižvelgiant į [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnyje nustatytus tikslus. Tokius įpareigojimus galima skirti tik po įvykusių pagal tos direktyvos 6 ir 7 straipsnius konsultacijų.
“
2. Pagrindų direktyva
11.
Pagrindų direktyvos 15 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(15)
Svarbu, kad [NRI] konsultuotųsi su visomis suinteresuotomis šalimis dėl planuojamų sprendimų ir atsižvelgtų į jų nuomonę prieš priimdamos galutinį sprendimą. Siekdamos užtikrinti, kad nacionaliniu mastu priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio bendrajai rinkai ar kitiems sutarties tikslams, [NRI] turėtų taip pat pranešti kai kuriuos sprendimų projektus Komisijai ir kitoms [NRI], kad jos turėtų galimybę pateikti pastabas. Tikslinga, kad [NRI] konsultuotųsi su suinteresuotomis šalimis dėl visų planuojamų priemonių, darančių poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Atvejai, kai taikomos 6 ir 7 straipsniuose nurodytos procedūros, yra apibrėžti šioje direktyvoje ir specifinėse direktyvose.
(38)
Priemonės, galinčios daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, – tai priemonės, kurios turi tokios tiesioginės ar netiesioginės, faktinės ar potencialios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, galinčiai sukurti kliūtį bendrajai rinkai. Čia įeina priemonės, darančios didelį poveikį operatoriams ar paslaugų gavėjams kitose valstybėse narėse, įskaitant inter alia priemones, turinčias įtakos paslaugų gavėjų kainoms kitose valstybėse narėse: priemonės, turinčios įtakos kitoje valstybėje narėje įsisteigusios įmonės galimybei teikti elektroninių ryšių paslaugą, ypač priemonės, turinčios įtakos galimybei siūlyti paslaugas transnacionaliniu mastu; ir priemonės, kurios daro poveikį rinkos struktūrai ar jos prieigai ir sukelia padarinius įmonėse, esančiose kitose valstybėse narėse.“
12.
Pagrindų direktyvos 6 straipsnyje „Konsultacijų ir skaidrumo mechanizmas“ nustatyta:
„Išskyrus atvejus, kai taikoma 7 straipsnio 6 dalis, 20 ar 21 straipsnis, valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai [NRI] pagal šią direktyvą ar specifines direktyvas ketina taikyti priemones, darančias didelį poveikį atitinkamai rinkai, suinteresuotoms šalims jos suteiktų galimybę per pagrįstai nustatytą laiką pateikti pastabas dėl planuojamos priemonės. “
13.
Pagrindų direktyvos 7 straipsnis „Elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimas“ suformuluotas taip:
„1. Atlikdamos savo užduotis pagal šią direktyvą ir specifines direktyvas, [NRI] kuo labiau atsižvelgia į 8 straipsnyje nustatytus tikslus, įskaitant ir tai, kiek jie susiję su vidaus rinkos veikimu.
2. [NRI] prisideda prie vidaus rinkos plėtros skaidriai bendradarbiaudamos viena su kita ir su Komisija, kad visose valstybėse narėse šios direktyvos ir specifinių direktyvų nuostatos būtų taikomos nuosekliai.
3. Be 6 straipsnyje nurodytų konsultacijų, kai [NRI] ketina imtis priemonės:
a)
kuriai taikomas šios direktyvos 15 ar 16 straipsnis, [Prieigos direktyvos] 5 ar 8 straipsnis ar [Universaliųjų paslaugų direktyvos] 16 straipsnis, ir
b)
kuri daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai,
ji tuo pat metu priemonės projektą padaro prieinamą Komisijai ir [NRI] kitose valstybėse narėse kartu pagal 5 straipsnio 3 dalį nurodydama, kuo priemonė yra paremta, ir apie ją praneša Komisijai bei kitoms [NRI]. Nacionalinės reguliavimo institucijos ir Komisija pastabas atitinkamai [NRI] gali pateikti ne vėliau kaip per mėnesį ar per 6 straipsnyje nurodytą laikotarpį, jei jis yra ilgesnis. Vieno mėnesio termino pratęsti negalima.
“
14.
Pagrindų direktyvos 20 straipsnyje „Įmonių ginčų sprendimas“ nustatyta:
„1. Tais atvejais, kai dėl įpareigojimų pagal šią direktyvą ar specifines direktyvas tarp įmonių, teikiančių valstybėje narėje elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, kyla ginčas, atitinkama [NRI] bet kurios ginčo šalies prašymu ir nepažeisdama 2 dalies nuostatų priima sprendimą, įpareigojantį išspręsti ginčą per kuo trumpesnį laiką .
3. Spręsdama ginčą [NRI] priima sprendimus, kuriais siekiama 8 straipsnyje išdėstytų tikslų. Visi įpareigojimai, kuriuos [NRI] nustato įmonei spręsdama ginčą, turi atitikti šios direktyvos ar specifinių direktyvų nuostatas.
3. Universaliųjų paslaugų direktyva
15.
Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsnis yra IV skyriuje „Galutinių paslaugų gavėjų interesai ir teisės“. Šis straipsnis susijęs su prieiga prie negeografinių numerių ir jame nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad galutiniai paslaugų gavėjai iš kitų valstybių narių galėtų pasiekti negeografinius numerius savo teritorijoje “
B – Lenkijos teisė
16.
Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtos su „telekomunikacijų paketu“ susijusios nuostatos į nacionalinės teisės sistemą perkeltos bylos faktinių aplinkybių metu galiojusios redakcijos 2004 m. liepos 16 d. Telekomunikacijų įstatymu (Ustawa Prawo telekomunikacyjne ( 5 )).
17.
Šio įstatymo 3 skyriaus „Konsultacijų procedūra“ 15 straipsnyje, kuriuo perkeliamas Pagrindų direktyvos 6 straipsnis, nustatyta:
„Prieš priimdamas sprendimą:
1)
bylose dėl rinkos tyrimo ar didelę įtaką rinkoje turinčio telekomunikacijų operatoriaus nustatymo arba dėl sprendimo šiuo klausimu panaikinimo;
2)
bylose dėl reguliavimo įpareigojimų telekomunikacijų įmonei, turinčiai didelę įtaką rinkoje ar jos neturinčiai, nustatymo, panaikinimo, pratęsimo ar pakeitimo;
3)
bylose dėl sprendimų, susijusių su telekomunikacijų prieiga, apie kuriuos kalbama 28–30 straipsniuose;
4)
bei kitose įstatyme nurodytose bylose
UKE pirmininkas vykdo konsultacijų procedūrą, per kurią suinteresuotieji subjektai gali raštu per nustatytą terminą pareikšti savo nuomonę dėl sprendimo projekto.“
18.
Šio įstatymo 4 skyriaus „Konsolidavimo procedūra“ 18 straipsnyje, kuriuo perkeliamas Pagrindų direktyvos 7 straipsnis, nustatyta:
„Jeigu 15 straipsnyje minimi sprendimai gali turėti įtakos valstybių narių prekybos santykiams, UKE pirmininkas lygiagrečiai su konsultacijų procedūra pradeda konsolidavimo procedūrą, nusiųsdamas Europos Komisijai ir kitų valstybių narių reguliavimo institucijoms motyvuotus sprendimų projektus.“
19.
Telekomunikacijų įstatymo 27 ir 28 straipsniais perkeliamas Prieigos direktyvos 5 straipsnis. 27 ir 28 straipsniai suformuluoti taip:
„27 straipsnis
1. UKE pirmininkas savo iniciatyva arba rašytiniu kiekvienos iš derybose dėl telekomunikacijų prieigos sutarties sudarymo dalyvaujančių šalių prašymu gali nustatyti tai sutarčiai sudaryti skirtų derybų užbaigimo terminą, kuris negali būti ilgesnis nei 90 dienų nuo prašymo dėl tokios sutarties sudarymo pateikimo.
2. Jei derybos nepradedamos, prieigą privalantis suteikti subjektas jos nesuteikia arba per 1 dalyje numatytą terminą sutartis nesudaroma, kiekviena iš šalių gali UKE pirmininko prašyti priimti sprendimą, kuriame būtų išspręsti ginčijami klausimai arba apibrėžtos bendradarbiavimo sąlygos.
“
„28 straipsnis
1. UKE pirmininkas priima sprendimą dėl prieigos suteikimo per 90 dienų nuo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo pateikimo, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus:
1)
telekomunikacijų tinklo naudotojų interesą;
2)
telekomunikacijų įmonėms nustatytas pareigas;
3)
šiuolaikinių telekomunikacijų paslaugų plėtrą;
4)
klausimų, dėl kurių kilo ginčas, pobūdį ir galimybę realiai įgyvendinti derybose dalyvaujančių telekomunikacijų įmonių siūlomus su prieigos techniniais ir ekonominiais aspektais susijusius sprendimus, kurie gali būti alternatyva;
5)
garantiją dėl:
a)
tinklų vientisumo ir paslaugų sąveikos;
b)
nediskriminacinių prieigos sąlygų;
c)
konkurencijos vystymosi telekomunikacijų paslaugų rinkoje;
4. Sprendimas dėl prieigos suteikimo pakeičia prieigos sutarties dalį, kuriai taikomas šis sprendimas.
6. Sprendimą dėl prieigos suteikimo gali pakeisti UKE pirmininkas kiekvienos iš susijusių šalių prašymu arba savo iniciatyva, jei tai būtina galutinių vartotojų interesų, veiksmingos konkurencijos arba paslaugų sąveikos apsaugai užtikrinti.
“
20.
Telekomunikacijų įstatymo 79 straipsnio 1 dalis, kuria perkeliamas Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsnis, suformuluota taip:
„Viešųjų telefono ryšio tinklų operatorius tais atvejais, kai tai yra įmanoma techniniu ir ekonominiu atžvilgiais, užtikrina galutiniams jo tinklo paslaugų naudotojams bei galutiniams kitų valstybių narių naudotojams galimybę prisijungti prie negeografinio numerio Lenkijos teritorijoje, išskyrus tuos atvejus, kai abonentas, kuriam skambinama, apribojo skambučius iš galutinių paslaugų naudotojų, esančių tam tikrose geografinėse teritorijose.“
II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
21.
Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Telefonia Dialog UKE pirmininko prašė imtis būtinų priemonių, kad būtų pakeistos su T‑Mobile Polska jos sudarytos sutarties dėl prieigos prie negeografinių numerių suteikimo galutiniams paslaugų naudotojams sąlygos.
22.
UKE pirmininkas, remdamasis Telekomunikacijų įstatymo 28 straipsniu, kuriuo perkeliamas Prieigos direktyvos 5 straipsnis, kuris, primenu, vadinasi „[NRI] galios ir pareigos, susijusios su prieiga ir sujungimu“, priėmė 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą, pagal kurį Telefonia Dialog įpareigota savo tinkle teikti skambučių užbaigimo paslaugą už šiame sprendime nustatytą atlygį. T‑Mobile Polska įpareigota užtikrinti savo abonentams prieigą prie Telefonia Dialog tinkle teikiamų informacinių ir pramoginių paslaugų už atlygį, kuris taip pat nustatytas šiame sprendime.
23.
Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas), išnagrinėjęs T‑Mobile Polska pareikštą ieškinį, panaikino UKE pirmininko sprendimą dėl to, kad šis apie jį nepranešė, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalį. Sąd Okręgowy w Warszawie nusprendė, kad šis sprendimas susijęs su valstybių narių piliečiais, kurie naudojasi T‑Mobile Polska teikiama tarptinklinio ryšio paslauga, todėl šis sprendimas daro įtaką valstybių narių prekybos santykiams.
24.
Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) šį teismo sprendimą paliko galioti.
25.
UKE pirmininkas pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy. Jis mano, kad Sąd Apelacyjny w Warszawie, nusprendęs, jog nagrinėjama priemonė daro poveikį bendrajai rinkai, neteisingai aiškino Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje vartojamą sąvoką „daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“, todėl pažeidė šią nuostatą.
26.
Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar [Pagrindų direktyvos] 7 straipsnio 3 dalį, siejamą su [Universaliųjų paslaugų direktyvos] 28 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad kiekviena priemonė, kurios imasi [NRI], kad įvykdytų [Universaliųjų paslaugų direktyvos] 28 straipsnyje numatytą pareigą, daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, jei ta priemonė leidžia užtikrinti, kad galutiniai naudotojai iš kitų valstybių narių galėtų pasiekti negeografinius numerius tos valstybės narės teritorijoje?
2.
Ar kartu taikomas [Pagrindų direktyvos] 6 straipsnio, 7 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio nuostatas reikia aiškinti taip, kad [NRI], spręsdama elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas teikiančių įmonių ginčą, susijusį su vienos iš tų įmonių pareigos, numatytos [Universaliųjų paslaugų direktyvos] 28 straipsnyje, atlikimu, negali vykdyti konsolidavimo procedūros net tada, kai priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, o pagal nacionalinę teisę ta [NRI] konsolidavimo procedūrą privalo vykdyti visada, kai priemonė gali daryti poveikį tarpusavio prekybai?
3.
Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar kartu taikomas [Pagrindų direktyvos] 6 straipsnio, 7 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į SESV 288 straipsnį ir ESS 4 straipsnio 3 dalį, reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas privalo netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias [NRI] įpareigojama vykdyti konsolidavimo procedūrą visada, kai jos taikoma priemonė gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai?“
III – Pirminės pastabos
27.
Siūlau Teisingumo Teismui nagrinėti klausimus kita eilės tvarka, nei pateikė Sąd Najwyższy, dėl toliau išdėstytų priežasčių.
28.
Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiais klausimais Teisingumo Teismo teiraujasi, ar NRI privalo vykdyti Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nustatytą pranešimo procedūrą, kai spręsdama vienoje valstybėje narėje elektroninių ryšių paslaugas teikiančių dviejų įmonių ginčą nustato Sąjungos teisės aktų leidėjo Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsnyje įtvirtintus įpareigojimus, susijusius su prieiga prie negeografinių numerių.
29.
Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nustatė atvejus, kai NRI turi pranešti apie priemonių projektus. Turi būti tenkinamos dvi sąlygos.
30.
Pirmoji sąlyga susijusi su priemonės dalyku. Remiantis Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punktu, tai turi būti priemonė, „kuriai taikomas šios direktyvos 15 ar 16 straipsnis, [Prieigos] [d]irektyvos 5 ar 8 straipsnis ar [Universaliųjų paslaugų] [d]irektyvos 16 straipsnis“.
31.
Antroji sąlyga susijusi su priemonės poveikiu bendrajai rinkai. Remiantis Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punktu, tai turi būti priemonė, kuri „daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“.
32.
Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokia šios antrosios sąlygos taikymo sritis. Iš tikrųjų Sąd Najwyższy kelia klausimą, ar tokia priemonė, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kuria siekiama užtikrinti prieigą prie negeografinių numerių, gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punktą.
33.
Be to, antruoju klausimu šis teismas siekia išsiaiškinti, kokia pirmosios sąlygos, susijusios su sprendimo pobūdžiu, taikymo sritis. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pranešimo procedūra taikytina priemonei, kurios imtasi pagal Pagrindų direktyvos 20 straipsnį ir kuria siekiama išspręsti nacionalinių operatorių ginčą.
34.
Taigi, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad būtų logiškiau pakeisti šių dviejų klausimų nagrinėjimo eilės tvarką. Iš tikrųjų, jeigu bus nuspręsta, kad tokia priemonė, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurios imtasi siekiant išspręsti įmonių ginčą, nėra susijusi su vienu iš atvejų, Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai nustatytų Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkte, nereikės nagrinėti, ar ši priemonė gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 3 dalies b punktą.
IV – Analizė
A – Dėl Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytos sąlygos, susijusios su priemonės pobūdžiu, taikymo srities
35.
Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalį NRI privalo pranešti apie priemonę, kuria ji telekomunikacijų operatoriui nustato su prieiga prie negeografinių numerių susijusius įpareigojimus, jeigu šios priemonės ėmėsi spręsdama ginčą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 20 straipsnį ( 6 ).
36.
Klausimas kyla dėl to, kad Pagrindų direktyvos 20 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nenurodo, jog apie tokį sprendimą turi būti pranešta Komisijai ir kitų valstybių narių NRI vykdant šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą.
37.
Klausimas kyla ir dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio šis sprendimas negali būti priskirtas prie šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkte Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų atvejų.
38.
Iš tiesų pagal šią nuostatą NRI privalo pranešti apie priemones, kuriomis:
—
pagal Pagrindų direktyvos 15 ir 16 straipsnius apibrėžia reikšmingą rinką ar atlieka rinkos analizę,
—
pagal Prieigos direktyvos 5 straipsnį vykdo įpareigojimus, susijusius su elektroninių ryšių tinklų prieiga ir jų sujungimu,
—
pagal Prieigos direktyvos 8 straipsnį nustato, keičia ar panaikina įpareigojimus, taikomus operatoriams, kurie pripažinti turinčiais didelę įtaką tam tikroje rinkoje, konkrečiai:
—
sujungimui ar prieigai taikomus skaidrumo įpareigojimus pagal Prieigos direktyvos 9 straipsnį,
—
nediskriminavimo įpareigojimus pagal Prieigos direktyvos 10 straipsnį,
—
apskaitos atskyrimo įpareigojimus pagal Prieigos direktyvos 11 straipsnį,
—
įpareigojimus dėl prieigos prie konkrečių tinklo elementų ir susijusių priemonių pagal Prieigos direktyvos 12 straipsnį bei
—
kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos sistemos reikalavimus pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnį ir
—
palieka galioti, pakeičia ar atšaukia su mažmeninėmis rinkomis susijusius įpareigojimus pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 16 straipsnio 3 dalį.
39.
Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nepaminėjo priemonės, kurios imtasi pagal Pagrindų direktyvos 20 straipsnį.
40.
Vis dėlto manau, kad tai nėra kliūtis tokį sprendimą įtraukti į Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nurodytos pranešimo procedūros taikymo sritį tada, kai ši priemonė yra susijusi su vienu iš įpareigojimų, nustatytų Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkte, ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punktą.
41.
Iš tikrųjų Pagrindų direktyvos 20 straipsnis yra vien procedūrinio pobūdžio nuostata. Primenu, jog šiame straipsnyje nustatytos taikytinos normos ir tvarka, kai NRI nagrinėja vienoje valstybėje narėje elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas teikiančių įmonių ginčą ir, siekdama išspręsti šį ginčą, priima privalomą sprendimą.
42.
Taigi procedūros, per kurią NRI ėmėsi aptariamos priemonės, pobūdis nelemia pranešimo procedūros vykdymo. Kaip aiškiai matyti iš Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkto, šios procedūros vykdymas susijęs tik su priemonės dalyku. Ar šia priemone siekiama apibrėžti reikšmingą rinką, ar ja siekiama užtikrinti galimybę naudotis elektroninių ryšių paslauga, ar jos tikslas – nustatyti rinkos operatoriui su kainų kontrole susijusius įpareigojimus?
43.
Todėl pagrindinėje byloje reikia išsiaiškinti būtent UKE pirmininko priimto sprendimo dalyką, neatsižvelgiant į tai, pagal kokią procedūrą šis sprendimas priimtas.
44.
Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad UKE pirmininkas priėmė šį sprendimą, kad būtų vykdomi įpareigojimai, nurodyti Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsnyje, kuriuo galutiniams paslaugų naudotojams garantuojama teisė pasiekti negeografinius numerius jų teritorijoje. Todėl toks sprendimas susijęs su galimybe naudotis elektroninių ryšių paslauga.
45.
Nors ši priemonė priimta pagal Pagrindų direktyvos 20 straipsnyje nurodytą ginčų sprendimo procedūrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino, jog šios priemonės imtasi remiantis įgaliojimais, kurie UKE pirmininkui suteikti pagal Telekomunikacijų įstatymo 28 straipsnį, o šiuo straipsniu į nacionalinės teisės sistemą perkeliamas Prieigos direktyvos 5 straipsnis. Primenu, kad pastaruoju straipsniu kiekvienai NRI suteikiama teisė, o gal net pareiga, rinkos operatoriams nustatyti įpareigojimus, susijusius su prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų ir jų sujungimu. Tai yra esminė nuostata ir akivaizdu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė su ja susijusi.
46.
Taigi UKE pirmininko priimta priemonė grindžiama, kiek tai susiję su jos dalyku, Prieigos direktyvos 5 straipsniu, kuriame nustatytos NRI galios ir pareigos, susijusios su prieiga ir sujungimu, o kiek tai susiję su procedūra, – Pagrindų direktyvos 20 straipsniu, kuriame nustatytos ginčų sprendimui taikytinos procedūros normos.
47.
Šiuo klausimu pažymiu, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė labai glaudų ryšį tarp priemonių, kurių imtasi remiantis Prieigos direktyvos 5 straipsniu, ir Pagrindų direktyvos 6, 7, 20 ir 21 straipsniuose nurodytų procedūros mechanizmų. Iš tikrųjų, kaip labai aiškiai matyti iš Prieigos direktyvos 5 straipsnio 3 ir 4 dalių, NRI nustatyti su prieiga ir sujungimu susiję įpareigojimai ir sąlygos turi būti įgyvendinami laikantis Pagrindų direktyvos 6 ir 7 straipsniuose nustatytų konsultacijų ir pranešimo procedūrų ir prireikus laikantis Pagrindų direktyvos 20 ir 21 straipsniuose nurodytų procedūros taisyklių, kai šios taisyklės taikomos sprendžiant su viena arba keliomis valstybėmis susijusį ginčą.
48.
Toliau pabrėžtina, kad priemonės, kurių imtasi pagal Prieigos direktyvos 5 straipsnį, aiškiai priskiriamos prie Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punkte nurodytų atvejų. Todėl NRI privalo pranešti apie jas Komisijai ir kitų valstybių narių NRI, jeigu šios priemonės daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
49.
Tokį aiškinimą patvirtina šioje srityje Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiami tikslai.
50.
Iš tikrųjų iš Pagrindų direktyvos 15 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, jog ja siekiama užtikrinti, kad nacionaliniu lygiu NRI priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio bendrajai rinkai. Be to, remiantis 2008 m. spalio 15 d. Komisijos rekomendacijos ( 7 ) antra konstatuojamąja dalimi, šie sprendimai neturi daryti neigiamo poveikio Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje nurodytiems tikslams, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia nustatydamas telekomunikacijų rinkos reguliavimo sistemą. Kitaip tariant, Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad NRI, skaidriai bendradarbiaudamos viena su kita ir su Komisija, prisidėtų prie bendrosios rinkos plėtojimo, kad užtikrintų nuoseklų „telekomunikacijų paketo“ nuostatų taikymą ir taip išvengtų bet kokio konkurencijos iškraipymo, galinčio trukdyti telekomunikacijų rinkos vystymuisi.
51.
Tačiau šiems tikslams būtų prieštaraujama, jeigu pranešimo procedūra nebūtų taikoma NRI priemonėms, kurių ji imasi spręsdama ginčą. Šios priemonės yra administracinio, o ne teisinio pobūdžio ir akivaizdu, kad pranešimas apie jas yra bendradarbiavimo, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia įtvirtinti tarp NRI ir Komisijos, dalis. Todėl, mano nuomone, iš Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies taikymo srities pašalinus tokias priemones būtų sutrikdytas siekiamas suderinimas. Šiuo klausimu pažymėtina, jog Pagrindų direktyvos 32 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė, kad „[s]pręsdamos ginčą, kilusį tarp įmonių, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas kurioje nors valstybėje narėje, [NRI] turėtų siekti užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kylančių pagal [Pagrindų] direktyvą ir pagal specifines direktyvas“, o tarp įpareigojimų nurodomas ir skaidrumo bei bendradarbiavimo reikalavimas.
52.
Beje, įdomu pažymėti, kad, kiek tai susiję su šiais siekiamais tikslais, minėtos rekomendacijos 4 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, jog ji „suteiks [NRI] galimybę aptarti visas planuojamas priemones prieš pateikiant oficialų pranešimą apie tokias priemones pagal [Pagrindų] [d]irektyvos 7 straipsnį“.
53.
Todėl, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, manau, jog Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad priemonė, kurios NRI imasi spręsdama ginčą ir kuria operatoriui nustato su prieiga prie negeografinių numerių susijusius įpareigojimus, atsižvelgdama į Prieigos direktyvos 5 straipsnyje, Pagrindų direktyvos 20 straipsnyje ir Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsnyje jai nustatytus įgaliojimus ir pareigas, patenka į pranešimo procedūros taikymo sritį, todėl apie šią priemonę turi būti pranešta, jeigu ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
B – Dėl Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytos sąlygos, susijusios su priemonės poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, taikymo srities
54.
Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalį priemonė, kuria NRI, remdamasi Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsniu, siekia užtikrinti galutiniams paslaugų naudotojams prieigą prie negeografinių numerių, neišvengiamai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, todėl apie tokią priemonę turi būti pranešta Komisijai ir kitų valstybių narių NRI.
55.
Šiuo atveju atsakymui į šį klausimą reikia nustatyti Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punkte nurodyto kriterijaus, susijusio su „[priemone], kuri daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“, taikymo sritį.
56.
Kaip minėta, šis kriterijus lemia pranešimo procedūros taikymo sritį. Nors dėl šio kriterijaus priimta daug teismo praktikos nagrinėjant ieškinius konkurencijos srityje, Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs šio kriterijaus taikymo srities, kiek tai susiję su ieškiniais telekomunikacijų sektoriuje.
57.
Pirmiausia pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai apibrėžia šio kriterijaus taikymo sritį Pagrindų direktyvos 38 konstatuojamojoje dalyje.
58.
Tai yra „priemonės, kurios turi tokios tiesioginės ar netiesioginės, faktinės ar potencialios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, galinčiai sukurti kliūtį bendrajai rinkai“, be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad šios priemonės „[apima] priemon[e]s, daranči[a]s didelį poveikį operatoriams ar paslaugų gavėjams kitose valstybėse narėse“.
59.
Pirmiausia konstatuoju, jog šis apibrėžimas tapatus tam, kurį Teisingumo Teismas ir Komisija pateikė nagrinėdami su konkurencijos teise susijusius ieškinius. Iš tikrųjų primenu, jog šioje srityje priimtame pamatiniame Sprendime Völk ( 8 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalyje (vėliau – EB sutarties 85 straipsnio 1 dalis, paskui – EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis, dabar – SESV 101 straipsnio 1 dalis) vartojama „[poveikio] valstybių narių tarpusavio prekyb[ai]“ sąvoka reiškia, kad nagrinėjamas susitarimas gali „tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį valstybių narių prekybai ir kliudyti tikslui kurti vientisą valstybių narių rinką“ ( 9 ). Po dvejų metų Sprendime Béguelin Import ( 10 ) Teisingumo Teismas nurodė ir tai, kad poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąvoka susijusi su susitarimais ir veiksmais, kurie daro „reikšmingą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“ ( 11 ).
60.
Šį apibrėžimą Komisija pakartojo pranešime „Gairės dėl [EB] 81 ir 82 straipsniuose vartojamos poveikio prekybai sąvokos“ ( 12 ); šios gairės bus aptariamos toliau.
61.
Todėl Sąjungos teisės aktų leidėjo apibrėžta „poveik[io] valstybių narių tarpusavio prekybai“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, yra tapati sąvokai „paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“, kaip ji suprantama pagal SESV 101 ir SESV 102 straipsnius.
62.
Šis tapatumas yra labai nuoseklus, jeigu laikoma, kad dabar telekomunikacijų rinka yra konkurencinga ir ūkio subjektų elgesys joje gali būti vertinamas atsižvelgiant į SESV 101 ir SESV 102 straipsnius.
63.
Kaip aiškiai matyti iš telekomunikacijų sektorių reglamentuojančių teisės aktų, atitinkamų rinkų apibrėžimas, ūkio subjektų padėtis ir galia šiose rinkose bei ūkio subjektų veiksmų šiose rinkose poveikis nustatomi atliekant ekonominį vertinimą, grindžiamą konkurencijos teisėje įtvirtinta metodologija. Beje, kalbant apie įpareigojimus, susijusius su elektroninių ryšių tinklų prieiga ir sujungimu, pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tai aiškiai nurodė Prieigos direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje.
64.
Šiomis aplinkybėmis, kaip ir visos pagrindinėje byloje pastabas pateikusios šalys, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“ taikymo sritis turi būti tokia pati kaip konkurencijos teisėje, visų pirma SESV 101 straipsnyje šio teisės aktų leidėjo vartojamos poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąvokos taikymo sritis, ir turi būti vertinama pagal tapačią metodologiją.
65.
Ši metodologija išsamiau išdėstyta gairėse, kurios grindžiamos Teisingumo Teismo praktika šioje srityje.
66.
Remiantis šiomis gairėmis, poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 101 ir SESV 102 straipsnius, kaip minėta, reiškia, kad atitinkamas susitarimas gali tiesiogiai arba netiesiogiai, iš tikrųjų arba potencialiai paveikti valstybių narių prekybą ( 13 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis vertinimas turi būti atliekamas išnagrinėjus objektyvių faktinių ar teisinių aplinkybių visumą atsižvelgiant į realias aplinkybes, kuriomis sudarytas susitarimas ( 14 ). Tai darydamos kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į nagrinėjamų susitarimo ar veiksmų pobūdį, susijusių gaminių pobūdį ir į dalyvaujančių įmonių padėtį bei reikšmę.
67.
Susitarimo pobūdis ir įmonių galia rinkoje leidžia nustatyti, ar šis susitarimas gali daryti poveikį valstybių narių prekybai. Susijusių gaminių pobūdis rodo, ar gali būti paveikta prekyba Sąjungoje. Iš tikrųjų, kai gaminio pirkimas ar pardavimas susijęs su prekyba tarp kelių valstybių narių ar sudaro didelę dalį įmonės, siekiančios įsitvirtinti ar plėsti veiklą kitose valstybėse narėse, veiklos, lengviau įrodyti, kad toks susitarimas gali daryti poveikį bendrajai rinkai.
68.
Be to, remiantis gairėmis, poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip jis suprantamas pagal SESV 101 ir SESV 102 straipsnius, reiškia, kad nagrinėjamas susitarimas ar veiksmai turi galėti daryti minimalų tarpvalstybinį poveikį ( 15 ), t. y. paveikti bent dvi valstybes nares. Iš tikrųjų poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai kriterijus apima kiekybinį elementą, kuris riboja Sąjungos teisės taikymą susitarimams ir veiksmams, galintiems daryti tam tikro masto poveikį. Poveikio reikšmingumo vertinimas taip pat susijęs su konkrečiomis aplinkybėmis kiekvienu atveju, būtent – nagrinėjamų susitarimo ar veiksmų pobūdžiu, susijusių gaminių pobūdžiu ir dalyvaujančių įmonių padėtimi rinkoje ( 16 ).
69.
Minėjau, jog manau, kad priemonės, kurios imasi NRI, poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai vertinimas turi būti atliekamas remiantis tapačia metodologija.
70.
Mano nuomone, šis vertinimas yra fakto klausimas, kurį turi išnagrinėti kiekviena kompetentinga nacionalinė institucija kiekvienu konkrečiu atveju. Taigi, šios institucijos turi vertinti, ar priemonė, kurios jos ketina imtis, gali reikšmingai ar pastebimai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir daryti tiesioginį arba netiesioginį, realų ar potencialų poveikį jų prekybai. Šiuo tikslu institucijų vertinimas turi būti grindžiamas, be kita ko, atitinkamos priemonės ir susijusių paslaugų pobūdžiu bei susijusių įmonių padėtimi ir jų reikšme rinkoje ( 17 ).
71.
Pagrindų direktyvos 38 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas pateikia neišsamų priemonių, galinčių daryti reikšmingą poveikį kitų valstybių narių operatoriams ar paslaugų gavėjams, sąrašą. Jame, be kita ko, nurodytos priemonės, kurios daro poveikį rinkos struktūrai ar prieigai prie jos ir taip sukelia padarinių kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms. Šiame sąraše nurodytos ir priemonės, susijusios su paslaugų gavėjams nustatytomis kainomis kitose valstybėse narėse, ir priemonės, turinčios įtakos kitoje valstybėje narėje įsisteigtų įmonių pajėgumui teikti elektroninių ryšių paslaugas.
72.
Taigi, Komisija pateikia pavyzdį ir mano, kad su skambučio užbaigimo tarifo nustatymu susijusios priemonės ( 18 ) daro poveikį kitų valstybių narių operatoriams, todėl apie tokias priemones jai turi būti iš anksto pranešta pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą ( 19 ). Iš tikrųjų dėl skambučio užbaigimo tarifų Komisija mano, kad šie tarifai yra skambučių tarp skirtingų tinklų operatorių klientų sąnaudų sudėtinė dalis ir įtraukiami į skambinančiojo kliento telefono sąskaitą, todėl priemonė gali būti laikoma darančia reikšmingą poveikį paslaugų naudotojams. Be to, ji mano, kad skambučio užbaigimo tarifų dydis daro tiesioginę įtaką kitose valstybėse narėse įsteigtų operatorių pajėgumui atsižvelgiant į nustatytus skambučio užbaigimo tarifus teikti savo paslaugas nagrinėjamoje valstybėje narėje.
73.
Taip pat Komisija mano, kad ir apie priemones, kuriomis NRI nustato plačiajuosčio ryšio prieigos didmeninio teikimo tarifus ir jų apskaičiavimo tvarką, turi būti iš anksto pranešta pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalį.
74.
Todėl pagrindinėje byloje nacionalinis teismas turės in concreto įvertinti, ar nagrinėjama priemonė, kurios imtasi, kad galutiniams vartotojams būtų užtikrinta prieiga prie negeografinių numerių, taip pat gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, todėl turi būti tenkinami visi pranešimo procedūros reikalavimai.
75.
Tai darydamas nacionalinis teismas turės atsižvelgti į šios priemonės pobūdį ir susijusių paslaugų pobūdį.
76.
Šiuo klausimu primenu, jog ta priemone T-Mobile Polska įpareigota užtikrinti jos teritorijoje esantiems galutiniams paslaugų naudotojams, kurie jos tinkle naudojasi tarptinkliniu ryšiu, prieigą prie negeografinių numerių.
77.
Primenu, jog pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 2 straipsnio d ir f punktus „negeografinis numeris“ yra nacionalinio numeracijos plano numeris, kurio skaitmeninėje struktūroje nėra jokios geografinės nuorodos, naudojamos skambučiams nukreipti į fizinę tinklo galinio taško vietą. Tai, inter alia, gali būti mobiliojo, nemokamo telefono ir telefono su papildomu mokesčiu numeriai.
78.
Šioje byloje matyti ir tai, jog nagrinėjama priemone nustatyta paslaugos, kuria teikiama prieiga prie negeografinių numerių, tarifo apskaičiavimo tvarka pagal T-Mobile Polska ir Telefonia Dialog sudarytą sutartį.
79.
Manau, jog šios aplinkybės įrodo, kad ši priemonė gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
80.
Pirma, prieiga prie negeografinių numerių, kurią T-Mobile Polska turi užtikrinti, naudojasi ne tik šios įmonės tinklo galutiniai paslaugų naudotojai, bet ir tie, kurie naudojasi jos tinkle teikiama tarptinklinio ryšio paslauga. Taigi, kaip teisingai pažymėjo Komisija, tarptinklinio ryšio (arba vadinamojo „roaming“) paslaugai teikti reikia tarpvalstybinio masto bendravimo. Beje, per posėdį T-Mobile Polska pažymėjo, kad yra sudariusi daugiau kaip 140 tarptinklinio ryšio sutarčių su įvairių valstybių narių operatoriais.
81.
Antra, nagrinėjama priemone nustatytos telekomunikacijų paslaugų kainos ir šių tarifų keitimo tvarka. Jeigu ši tvarka įtraukta į T-Mobile Polska sudarytą sutartį, mano nuomone, ji gali daryti tiesioginį poveikį galutiniam paslaugų naudotojui, nes tai yra skambučio sąnaudų sudėtinė dalis, todėl daro įtaką skambinančiojo kliento telefono sąskaitos dydžiui. Šiomis aplinkybėmis esu linkęs manyti, kad tokia priemonė gali daryti reikšmingą poveikį naudotojams. Be to, neatmestina galimybė, kaip nusprendė Sąd Apelacyjny w Warszawie, kad ši priemonė paveiks ir operatorių, visų pirma – įsteigtų kitose valstybėse narėse, galimybės patekti į rinką sąlygas.
82.
Be to, nacionalinis teismas turės atsižvelgti į atitinkamų įmonių, ypač T‑Mobile Polska, padėtį ir reikšmę rinkoje. Remiantis turimais duomenimis ir T-Mobile Polska per posėdį patekta informacija, ši įmonė yra viena iš pagrindinių telekomunikacijų operatorių Lenkijoje ir Rytų Europoje. Kaip matyti iš Sprendimo Polska Telefonia Cyfrowa ( 20 ), 2006 m. UKE pirmininkas pripažino, jog ši įmonė turi didelę įtaką telefono skambučių užbaigimo paslaugų rinkoje, todėl jai nustatė tam tikrus reglamentuojamojo pobūdžio įpareigojimus ( 21 ). 2008 m. T-Mobile Polska užėmė 29 % rinkos, 2013 m. rinkos dalis siekė 27 %. Ši su T‑Mobile Polska reikšme rinkoje susijusi informacija neabejotinai įrodo, kad per šios įmonės tinklą perduodamų ryšių, įskaitant nukreipimą į negeografinius numerius, apimtis yra didelė.
83.
Nors šios aplinkybės rodo, kad nagrinėjama priemonė gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, manau, kad jų nepakanka padaryti išvadą, kad gali būti daromas reikšmingas poveikis valstybių narių prekybai. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visus šioje byloje turimus duomenis, turės nustatyti tikslų šio poveikio mastą.
84.
Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad priemonė, kurios NRI imasi pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 28 straipsnį, kad galutiniams paslaugų naudotojams užtikrintų prieigą prie negeografinių numerių, gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, jeigu ši priemonė tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai gali daryti reikšmingą poveikį jų prekybos srautams.
85.
Šis vertinimas yra fakto klausimas, kurį kiekviena kompetentinga nacionalinė institucija turi išnagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdama į atitinkamos priemonės ir susijusių paslaugų pobūdį bei atitinkamų operatorių padėtį ir reikšmę rinkoje.
C – Dėl trečiojo klausimo
86.
Manau, kad nereikia nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiojo klausimo, turint omeny siūlomus atsakymus į du pirmuosius klausimus. Be to, kaip minėjau, iš bylos medžiagoje turimų Lenkijos teisės aktų teksto matyti, kad jis atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus.
V – Išvada
87.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Sąd Najwyższy pateiktus klausimus atsakyti taip:
1.
2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) 7 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad priemonė, kurios nacionalinė reguliavimo institucija imasi spręsdama ginčą ir kuria ji operatoriui nustato su prieiga prie negeografinių numerių susijusius įpareigojimus, naudodamasi pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) 5 straipsnį, Direktyvos 2002/21 20 straipsnį ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 28 straipsnį jai suteiktomis galiomis ir nustatytomis pareigomis, patenka į pranešimo procedūros taikymo sritį ir todėl apie ją turi būti pranešta, jeigu ši priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
2.
Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad priemonė, kurios nacionalinė reguliavimo institucija imasi pagal Direktyvos 2002/22 28 straipsnį, kad galutiniams paslaugų naudotojams užtikrintų prieigą prie negeografinių numerių, gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, jeigu ši priemonė tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai gali daryti reikšmingą poveikį jų prekybos srautams.
Šis vertinimas yra fakto klausimas, kurį kiekviena kompetentinga nacionalinė institucija turi išnagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdama į atitinkamos priemonės ir susijusių paslaugų pobūdį bei atitinkamų operatorių padėtį ir reikšmę rinkoje.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349, toliau – Pagrindų direktyva.
( 3 ) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367).
( 4 ) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 323).
( 5 ) Dz. U., Nr. 171, poz. 1800.
( 6 ) Kaip ir Komisija, manau, kad Lenkijos teisės aktai atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje numatytus įpareigojimus.
( 7 ) Komisijos rekomendacija dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 7 straipsnyje numatytų pranešimų, terminų ir konsultacijų (OL L 301, p. 23).
( 8 ) 5/69, EU:C:1969:35.
( 9 ) 5 punktas.
( 10 ) 22/71, EU:C:1971:113.
( 11 ) 16 punktas. Išskirta mano.
( 12 ) OL C 101, 2004, p. 81; toliau – gairės.
( 13 ) Žr. gairių 23 punktą.
( 14 ) Sprendimas Völk (EU:C:1969:35, 5 ir 7 punktai).
( 15 ) Žr. gairių 13 punktą.
( 16 ) Žr. gairių 28 punktą.
( 17 ) Pavyzdžiui, žr. Sprendimą Javico (C‑306/96, EU:C:1998:173, 17 punktas).
( 18 ) T. y. didmeniniai tarifai, kuriuos mobiliajame telefone priimančiojo skambutį abonento operatorius taiko skambinančiojo abonento tinklo operatoriui už skambučio perdavimą ar „užbaigimą“.
( 19 ) Žr. 2009 m. birželio 25 d. ir 2010 m. birželio 24 d. Komisijos pranešimus spaudai, kurie prieinami šiais interneto adresais: ir .
( 20 ) C‑410/09, EU:C:2011:294.
( 21 ) 14 punktas.
Full & Egal Universal Law Academy