GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2015 m. kovo 12 d. ( 1 )
Byla C‑20/14
BGW Beratungs‑Gesellschaft Wirtschaft mbH, anksčiau – BGW Marketing‑ & Management‑Service GmbH,
prieš
Bodo Scholz
(Bundespatentgericht (Vokietija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Teisės aktų derinimas — Prekių ženklai — Direktyva 2008/95/EB — 4 straipsnio 1 dalies b punktas — Papildomi atsisakymo registruoti ar registracijos negaliojimo pagrindai — Vėlesnis prekių ženklas, sudarytas iš raidžių sekos, apimančios ankstesnio prekių ženklo žodinį elementą, ir sintagmos, sudarytos iš žodžių, kurių pirmosios raidės atitinka tą raidžių seką, derinio — Galimybė supainioti — Vertinimo kriterijai“
1.
Šioje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Direktyvos 2008/95/EB ( 2 ) 4 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimu ir buvo pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį dėl to, kad atmestas bendrovės BGW Beratungs‑Gesellschaft Wirtschaft mbH, buvusios BGW Marketing- & Management-Service GmbH (toliau – BGW), pareikštas protestas dėl žodinio prekių ženklo „BGW Bundesverband der deutschen Gesundheitswirtschaft“ registracijos, kurią atlieka Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba, toliau – DPMA).
I – Teisinis pagrindas
2.
Direktyva 2008/95, įsigaliojusia 2008 m. lapkričio 28 d., kodifikuota Direktyva 89/104/EEB ( 3 ).
3.
Direktyvos 2008/95 3 straipsnio „Atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindai“ 1 dalies b ir c punktuose nurodyta:
„1. Toliau išvardyti žymenys neregistruojami arba, jeigu įregistruoti, jų registracija gali būti pripažinta negaliojančia:
b)
prekių ženklai, neturintys jokių skiriamųjų požymių;
c)
prekių ženklai, sudaryti tiktai iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms;
.“
4.
Direktyvos 2008/95 4 straipsnio „Kiti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu ankstesnėms teisėms“ 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta:
„1. Prekių ženklas neregistruojamas arba, jeigu įregistruotas, jo registracija gali būti pripažinta negaliojančia:
a)
jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ir paslaugos, kurioms jis yra pareikštas įregistruoti arba yra įregistruotas, yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurioms ankstesnis prekių ženklas yra saugomas;
b)
jeigu dėl savo tapatumo ar panašumo į ankstesnį prekių ženklą ir dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės; suklaidinimo galimybė apima galimybę jį susieti su ankstesniu prekių ženklu.“
II – Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
5.
Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės, nurodytos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, gali būti apibendrintos taip.
6.
2006 m. gruodžio 11 d. DPMA registre buvo įregistruotas žodinis prekių ženklas „BGW Bundesverband der deutschen Gesundheitswirtschaft“ (toliau – vėlesnis prekių ženklas) 16, 35, 41 ir 43 klasės prekėms, kaip tai suprantama pagal peržiūrėtą ir iš dalies pakeistą 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti ( 4 ). Protestas dėl prekių ženklo įregistravimo buvo grindžiamos tokiu Vokietijos žodiniu ir vaizdiniu prekių ženklu:
įregistruotu nuo 2004 m. liepos 21 d. 16, 35 ir 41 klasės prekėms ir paslaugoms, kaip jos suprantamos pagal minėtą Nicos sutartį (toliau – ankstesnis prekių ženklas) ( 5 ).
7.
2009 m. spalio 2 d. sprendimu DPMA 44 klasės prekių ženklų skyrius, pripažinęs, kad ženklai, dėl kurių kilo ginčas, gali būti supainioti, iš dalies panaikino vėlesnio prekių ženklo registraciją ir atmetė likusią protesto dalį. Vėlesnio prekių ženklo savininkui padavus skundą, 2012 m. sausio 9 d. DPMA 44 klasės prekių ženklų skyriaus sprendimu minėtas sprendimas buvo panaikintas remiantis tuo, kad nebuvo įrodytas ankstesnio ženklo naudojimas, kuriuo išlaikomos įgytos teisės.
8.
2012 m. sausio 9 d. BGW kreipėsi į Bundespatentgericht dėl tokio sprendimo panaikinimo.
9.
Minėtas teismas, remdamasis BGW jam pateikta medžiaga, laikėsi nuomonės, kad ankstesnio prekių ženklo naudojimas, kuriuo išlaikomos įgytos teisės, buvo įrodytas, bent kiek tai susiję su „spaudiniais“ ir „reklamos“ paslaugomis, „seminarų organizavimu“ ir „varžybų organizavimu“, nes minėtos paslaugos buvo daugiausia teikiamos sveikatos sektoriaus įmonėms, t. y. optikoms ir klausos aparatų pardavėjams. Jis padarė išvadą, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, naudojami tapatiems produktams, t. y. spaudiniams, taip pat iš dalies tapačioms ir iš dalies panašioms paslaugoms žymėti.
10.
Kiek tai susiję su prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ankstesnio prekių ženklo bendrą įspūdį lemia išimtinai raidžių seka „BGW“, o šio ženklo vaizdinis elementas nežymus ir neturi jokios reikšmės fonetiniu požiūriu. Vėlesnio prekių ženklo bendrą įspūdį taip pat lemia ta pati raidžių seka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kuris šiuo atžvilgiu remiasi Vokietijos Bundesgerichtshof praktika, vėlesnio prekių ženklo sintagma „Bundesverband der deutschen Gesundheitswirtschaft“ („nacionalinė Vokietijos sveikatos įmonių federacija“) yra apibūdinamoji ir neturi jokio skiriamojo požymio. Ši sintagma tiesiog nurodo, kad nagrinėjamas prekes ir paslaugas tiekia (teikia) visoje šalyje veikianti sveikatos sektoriaus įmonių federacija, tačiau neleidžia tiksliai nustatyti šių prekių ir paslaugų komercinės kilmės. Bet kuriuo atveju Bundespatentgericht mano, kad, nepaisant to, kaip būtų vertinama minėta sintagma, reikia pripažinti, kad raidžių seka „BGW“ vėlesniame prekių ženkle turi bent jau „nepriklausomą išskirtinę poziciją“, kaip ji suprantama Sprendime Medion (C‑120/04, EU:C:2005:594). Taigi, minėto teismo teigimu, susidūrusi su šiuo ženklu rinkoje, atitinkama visuomenė atpažins ankstesnį prekių ženklą, nes vienintelis skirtumas yra tai, kad santrumpa BGW, kuri pati neturi jokios reikšmės, dabar yra išreikšta paaiškinamąja (apibūdinamąja) nuoroda „Bundesverband der deutschen Gesundheitswirtschaft“.
11.
Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodydamas Sprendimą AMS / VRDT – American Medical Systems (AMS Advanced Medical Services) (T‑425/03, EU:T:2007:311), daro išvadą, jog nekyla jokių abejonių, kad, kiek tai susiję su šios išvados 9 punkte nurodytomis prekėmis ir paslaugomis, atitinkama visuomenė gali supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.
12.
Vis dėlto minėtas teismas mano, kad šitaip nuspręsti jam neleidžia Sprendimas Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11, EU:C:2012:147), kuriame Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktus reikia aiškinti taip, kad jie taikomi žodiniam prekių ženklui, sudarytam iš apibūdinamosios sintagmos ir raidžių sekos, kuri pati savaime nėra apibūdinamoji, kombinacijos [derinio], jei šią seką dėl to, kad ji apima pirmąsias šios sintagmos kiekvieno žodžio raides, atitinkama visuomenė suvokia kaip minėtos sintagmos santrumpą, todėl nagrinėjamas prekių ženklas, vertinamas visas, gali būti suprastas kaip apibūdinamųjų nuorodų ar santrumpų kombinacija [derinys]. Be to, Bundespatentgericht primena, jog minėto sprendimo 38 punkte patikslinta, kad raidžių seka, apimanti pirmąsias sintagmą sudarančių žodžių raides, palyginti su ja, užima tik papildomą padėtį. Tačiau, minėto teismo teigimu, sudėtinio prekių ženklo sudedamajai daliai, šiuo atveju – vėlesnio prekių ženklo raidžių sekai „BMW“, suvokiamai kaip santrumpa, negalima priskirti dominuojamojo pobūdžio arba bent jau nepriklausomos išskirtinės pozicijos, jeigu ši minėto ženklo sudedamoji dalis jame teužima papildomą padėtį.
13.
Tai, kad Sprendimas Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11, EU:C:2012:147) buvo susijęs su atsisakymo registruoti pagrindais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnį, Bundespatentgericht teigimu, nesuteikia pagrindo pateikti kitokio aiškinimo pagrindinėje byloje, kurioje kalbama apie šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą papildomą atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindą. Minėto teismo teigimu, būtų kitaip tik jeigu į tai, kad ankstesnis prekių ženklas yra faktiškai naudojamas rinkoje, būtų galima atsižvelgti vertinant vėlesnio prekių ženklo sudaromą bendrą įspūdį, tačiau Teisingumo Teismas atmetė tokią galimybę, visų pirma sprendimuose Calvin Klein Trademark Trust / VRDT (C‑254/09 P, EU:C:2010:488, 53 ir 58 punktai) ir Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 58 punktas).
14.
Šiomis aplinkybėmis Bundespatentgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2008/95/EB 4 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tapačių ir panašių prekių ir paslaugų atveju galima laikyti, jog yra galimybė supainioti visuomenę, jei skiriamąjį požymį turinti raidžių seka, būdinga ankstesniam vidutinį skiriamąjį požymį turinčiam žodiniam ir vaizdiniam žymeniui, yra pakartota trečiojo asmens vėlesniame žodiniame žymenyje, papildant šią raidžių seką su ja susijusia apibūdinamųjų žodžių sintagma, kuri paaiškina šią raidžių seką kaip apibūdinamųjų žodžių santrumpą?“
15.
Pastabas raštu pateikė tik Europos Komisija ir Lenkijos Respublika. Remdamosi argumentais, kurie iš esmės sutampa, jos siūlo į prejudicinį klausimą atsakyti teigiamai.
III – Analizė
16.
Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia dėl išvadų, kurias reikia padaryti atsižvelgiant į Sprendimą Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147), siekiant įvertinti prekių ženklų, dėl kurių pagrindinėje byloje kilo ginčas, panašumą, pirmiausia reikia trumpai priminti to sprendimo turinį (A dalis) ir tuomet apibrėžti jo taikymo sritį bei įvertinti jo reikšmę pagrindinės bylos ginčui išspręsti (B dalis). Tada priminsiu kriterijus, kuriais remiantis reikia vertinti prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą, kad būtų galima konstatuoti galimybę supainioti, kaip ji suprantama Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punkte (C dalis).
A – Sprendimas „Strigl ir Securvita “
17.
Sujungtose bylose, kuriose priimtas Sprendimas Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147), dviem prašymais priimti prejudicinį sprendimą, kurie buvo pateikti dviejose bylose, iš kurių viena susijusi su žymens „Multi Markets Fund mmF“ įregistravimu kaip žodinio prekių ženklo, o kita – su prašymu panaikinti žodinio prekių ženklo „NAI – Der Natur-Aktien-Index“ registraciją, Bundespatentgericht klausė Teisingumo Teismo, ar Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b ir (arba) c punktuose numatyti atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindai taikomi žodiniam prekių ženklui, sudarytam iš apibūdinamosios sintagmos ir raidžių sekos, kuri pati savaime nėra apibūdinamoji, bet apima šią sintagmą sudarančių žodžių pirmąsias raides, kombinacijos [derinio].
18.
Tame sprendime, remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotomis aplinkybėmis, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamus žymenis sudarė, viena, sintagma, prekyboje žyminti „vienos rūšies paslaugas ir kai kurias jų charakteristikas“, ir tai reikia laikyti siūlomų paslaugų savybių apibūdinimu, kaip suprantama Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies c punkte, ir, kita, raidžių seka, kuri, vertinama atskirai, nebuvo apibūdinamojo pobūdžio, kaip tai suprantama minėtoje nuostatoje, nes ji per se negali „žymėti kokios nors atitinkamos paslaugos charakteristikos“ ( 6 ).
19.
Tuomet minėto sprendimo 30 ir 31 punktuose priminęs tikslus, kurių siekiama Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose numatytais atsisakymo registruoti pagrindais, Teisingumo Teismas vertino pagrindinėje byloje nagrinėjamų žymenų visumą. Tokiomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad kiekviename iš nagrinėtų žymenų esančios trys didžiosios raidės, t. y. „MMF“ ir „NAI“, apima sintagmų, prie kurių jos yra prijungtos, pirmąsias raides ir kad „sintagma ir raidžių seka kiekvienu atveju skirtos viena kitą paaiškinti ir pabrėžti ryšį tarp jų“, o kiekviena raidžių seka „sukurta tam, kad būtų sustiprintas visuomenės turimas sintagmos suvokimas, supaprastintas sintagmos vartojimas ir palengvintas jos įsiminimas“, o tai, ar raidžių seka yra prieš sintagmą, ar po jos, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės ( 7 ).
20.
Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jeigu pagrindinėse bylose nagrinėjamas raidžių sekas atitinkama visuomenė suvoks kaip sintagmų, prie kurių jos prijungtos, santrumpas, „minėtos sekos negali būti svarbesnės už kaip visuma vertinamo prekių ženklo visų sudedamųjų dalių sumą, ir taip yra, net jeigu jos pačios savaime gali būti laikomos skiriamosiomis“. Tačiau, pasak Teisingumo Teismo, kuris šiuo atžvilgiu nurodo generalinio advokato išvados 56 punktą ( 8 ), tokia raidžių seka, palyginti su sintagmomis, prie kurių ji yra prijungta, užima tik „papildomą padėtį“ ( 9 ).
B – Dėl Sprendimo „Strigl ir Securvita “ taikymo srities ir jo reikšmės pagrindinės bylos ginčui išspręsti
21.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad turi taikyti principus, nustatytus Teisingumo Teismo sprendime Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147), kad įvertintų prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje, panašumą. Šią išvadą jis grindžia dviem prielaidomis, t. y. viena, kad vėlesnis prekių ženklas, vertinamas kaip visuma, yra apibūdinamojo pobūdžio, ir, kita, kad prekių ženklo atitinkamai visuomenei sudaromo bendro įspūdžio vertinimas negali skirtis, nelygu, ar reikia nustatyti absoliutų, ar santykinį (pagal Direktyvą 2008/95 – „kitą“) atsisakymo registruoti pagrindą.
22.
Nepaneigdamas šių prielaidų pagrįstumo, vis dėlto turiu kai ką patikslinti.
1. Dėl prielaidos, kad vėlesnis prekių ženklas yra apibūdinamojo pobūdžio
23.
Kriterijai, kuriais remiantis reikia vertinti, ar kalbama apie Direktyvos 2007/95 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą atsisakymo registruoti pagrindą arba apie Reglamento Nr. 207/2009 ( 10 ) 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą identišką pagrindą, jau seniai suformuluoti Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuriuo paremtas šis atsisakymo registruoti pagrindas, t. y. neleisti, kad minėtose nuostatose numatyti žymenys ar nuorodos priklausytų vienintelei įmonei juos įregistravus kaip prekių ženklą ( 11 ). Yra patvirtinta, kad žymens apibūdinamasis požymis gali būti vertinamas tik, viena, atsižvelgiant į atitinkamas prekes ar paslaugas ir, kita, į tikslinės visuomenės, kurią sudaro šių prekių ar paslaugų vartotojai, suvokimą ( 12 ). Be to, patikslinta, kad minėtose nuostatose nurodyti žymenys ir nuorodos yra tokie, kurie, tikslinei visuomenei įprastai juos vartojant, gali žymėti prekes ar paslaugas, kurioms šį ženklą prašoma įregistruoti, arba tiesiogiai, arba nurodant kurią nors iš pagrindinių šių prekių ar paslaugų savybių ( 13 ), ir kad minėtose nuostatose nustatyto draudimo taikymui žymens atžvilgiu reikia, kad tarp jo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginis ir konkretus ryšys, leidžiantis atitinkamai visuomenei iš karto ir nesvarstant suvokti jį kaip atitinkamų prekių ir paslaugų ar vienos iš jų savybių apibūdinimą ( 14 ). Nors Europos Sąjungos teismas šiuos kriterijus dažnai taikė griežtai ( 15 ), vis dėlto žymens negalima atsisakyti įregistruoti remiantis jo apibūdinamuoju pobūdžiu, nebent pagrįsta manyti, kad suinteresuotieji asmenys pripažins jį kaip apibūdinantį prekių ar paslaugų, kurioms jį prašoma įregistruoti, vieną iš „savybių“, t. y. „charakteristiką, kurią lengvai atpažįsta suinteresuotieji asmenys“ ( 16 ).
24.
Kiek minėti kriterijai yra tenkinami vėlesnio prekių ženklo sintagmos „Bundesverband der deutschen Gesundheitswirtschaft“ atveju? Atsižvelgiant į prekių ir paslaugų, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas, apibūdinimą ( 17 ), jos tik iš dalies atrodo priskirtinos prie sveikatos sektoriaus – kuris, beje, dažniausiai suprantamas kaip „fitness (kūno rengyba)“ plačiąja prasme ( 18 ) – arba specialiai skirtos šiam sektoriui, nes galima kelti pagrįstą klausimą, ar, kaip reikalaujama pagal pirmesniame punkte nurodytą teismų praktiką, nagrinėjamą sintagmą ir šias prekes bei paslaugas sieja toks „pakankamai tiesioginis ir konkretus ryšys“, kuris leistų atitinkamai visuomenei „iš karto ir nesvarstant“ suvokti jį kaip atitinkamų prekių ir paslaugų kategorijos ar vienos iš jų savybių apibūdinimą.
25.
Kaip jau nurodžiau šios išvados 10 punkte, Bundespatentgericht daro išvadą, kad vėlesnio prekių ženklo elementas „Bundesverband der deutschen Gesundheitswirtschaft“ yra apibūdinamojo pobūdžio, remdamasis tuo, kad sintagmos, kurios tiesiog nurodo, kad nagrinėjamas prekes tieka ir paslaugas teikia konkrečiame sektoriuje veikiantis subjektas (vėlesnio prekių ženklo atveju – sveikatos sektoriuje veikiančių įmonių federacija), pačios savaime yra apibūdinamojo pobūdžio. Tačiau, pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo logiką, šią išvadą reikia suprasti kaip susijusią ne su visomis prekėmis ir paslaugomis, kurioms yra įregistruotas vėlesnis prekių ženklas ir kurios pateiktos šios išvados 4 išnašoje pateiktame apibūdinime, o tik tomis, kurias žymintys prekių ženklai, dėl kurių šioje byloje kilo ginčas, gali konkrečiai pasitaikyti rinkoje, kaip jas apibrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. „spaudiniai“, „seminarų organizavimas“ ir „varžybų organizavimas“, „siūloma sveikatos sektoriaus įmonėms, visų pirma optikoms ir klausos aparatų pardavėjams“.
26.
Taigi gali kilti klausimas, ar vėlesniam prekių ženklui, kaip ir pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas Sprendimas Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147), nagrinėtiems prekių ženklams, taikomas Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas atsisakymo registruoti ar registracijos negaliojimo pagrindas, kaip Teisingumo Teismas jį yra išaiškinęs ir pritaikęs tame sprendime. Nors neigiamas atsakymas į šį klausimą savaime nereikštų, kad Sprendime Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11, EU:C:2012:147) padarytos Teisingumo Teismo išvados yra nereikšmingos pagrindinei bylai išspręsti, vis dėlto jis rodytų, kad pagrindinių bylų, dėl kurių buvo priimtas minėtas sprendimas, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos nereikėtų visiškai sugretinti.
2. Dėl prielaidos, kad bendro įspūdžio, kurį atitinkamai visuomenei gali sudaryti prekių ženklas, vertinimas negali skirtis, nelygu, ar reikia nustatyti absoliutų, ar santykinį atsisakymo registruoti pagrindą
27.
Pagal nusistovėjusią teismų praktiką apibūdinamąjį žymens pobūdį ir skiriamąjį jo požymį, taip pat galimybę supainioti žymenis reikia vertinti atsižvelgiant į tuos pačius kriterijus, t. y. viena, atitinkamas prekes ir (arba) paslaugas ir, kita, atitinkamos visuomenės suvokimą ( 19 ). Be to, abiem atvejais, jeigu tai yra sudėtiniai žymenys, vertinti reikia atsižvelgiant į jų sudaromą bendrą įspūdį ( 20 ). Taigi nagrinėti, ar yra absoliutūs, ar santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai, kaip jie atitinkamai suprantami Direktyvos 2008/95 atitinkamai 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose ir 4 straipsnio 1 dalies b punkte (bei atitinkamose Reglamento Nr. 207/2009 nuostatose), reikia remiantis bendrais kriterijais.
28.
Tačiau būtina pažymėti, viena, kad šiomis nuostatomis siekiama skirtingų tikslų ir norima apsaugoti skirtingus interesus. Taigi, kalbant apie Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies c punktą [ir Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą], pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra patikslinęs, jog bendras interesas, kuriuo grindžiama ši nuostata, yra užtikrinti, kad žymenis, kuriais apibūdinamos viena arba kelios prekių ar paslaugų, kurioms juos prašoma įregistruoti kaip prekių ženklus, savybės, galėtų laisvai naudoti visi tokias prekes ar paslaugas siūlantys ūkio subjektai ( 21 ). Kita vertus, bendrojo intereso sąvoka, kuria grindžiamas minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punktas [ir Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas], yra akivaizdžiai neatsiejama nuo esminės prekių ženklo paskirties – garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos kilmės tapatybę ir leisti neklystant atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ir paslaugų ( 22 ). Savo ruožtu Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalyje [taip pat Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalyje] numatyti santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai susiję su atvejais, kai žymuo nėra naujas, nes jį galima supainioti su ankstesniais prekių ženklais. Nors šiuos atsisakymo registruoti pagrindus ir prekių ženklo funkciją nurodyti kilmę sieja aiškus ryšys ( 23 ), jais iš esmės siekiama apsaugoti individualius ankstesnių prekių ženklų, dėl kurių ir prašomo įregistruoti žymens kilo ginčas, savininkų interesus, o tai, be kita ko, rodo aplinkybė, kad santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai yra nagrinėjami tik pareiškus protestą, o absoliutūs pagrindai – savo iniciatyva ( 24 ).
29.
Kita vertus, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors atitinkamos visuomenės suvokimas apie žymenį negali priklausyti nuo atsisakymo registruoti pagrindo, į kurį atsižvelgta, vis dėlto tai, iš kokios perspektyvos vertinamas šis suvokimas, priklauso nuo to, ar reikia vertinti žymens apibūdinamąjį pobūdį, ar galimybę supainioti du žymenis. Jeigu pirmuoju atveju daugiausia dėmesio skiriama protiniams procesams, galintiems leisti nustatyti žymens ar skirtingų jo sudedamųjų dalių ir (arba) atitinkamų prekių ir (arba) paslaugų tarpusavio ryšį, antruoju atveju nagrinėjimas labiau susijęs su įsiminimo, atpažinimo ir prisiminimo procesais, taip pat su susiejimo mechanizmais ( 25 ). Sudėtinių žymenų atveju atliekant tokį nagrinėjimą reikia įvertinti įvairių žymens sudedamųjų dalių gebėjimą pritraukti visuomenės dėmesį ir sudaryti bendrą įspūdį, taip paveikiant minėtus procesus ir protinius mechanizmus.
30.
Akivaizdu, kad minėti du požiūriai nėra vienas nuo kito visiškai nepriklausomi. Pavyzdžiui, pagal nusistovėjusią teismo praktiką apskritai visuomenė apibūdinančio elemento, kuris yra sudėtinio prekių ženklo dalis, nelaikys šiuo prekių ženklu sukurto bendro įspūdžio skiriamuoju ir dominuojančiu elementu ( 26 ). Tačiau jie išlaiko savo savarankiškumą. Taigi, nepaisant mano ką tik paminėtos taisyklės, reikia pažymėti, jog Bendrasis Teismas vis dėlto yra patikslinęs, kad „neryškus sudėtinio prekių ženklo skiriamasis požymis ( 27 ) nebūtinai reiškia, kad jis negali būti dominuojantis elementas, nes, ypač atsižvelgiant į jo vietą žymenyje ir dydį, jis gali atkreipti vartotojo dėmesį ir išlikti jo atmintyje“ ( 28 ).
3. Dėl Sprendimo Strigl ir Securvita taikymo srities
31.
Iš Sprendimo Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147) motyvų matyti, kad prekių ženklo, kurį sudaro raidžių sekos ir sintagmos derinys, neregistruotinumas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju remiantis ne objektyviais ir iš anksto nustatytais kriterijais, o tuo, kaip atitinkama visuomenė suvokia įvairių žymens elementų tarpusavio ryšį ir visą šį žymenį. Taigi minėto sprendimo 32 ir 34 punktuose Teisingumo Teismas rėmėsi argumentais, grindžiamais empirine nagrinėjamų žymenų analize, siekdamas nustatyti, ar tarp skirtingų šių žymenų sudedamųjų dalių yra ryšys, galintis paveikti tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia juos, ir jų įsiminimą lemiantį protinį procesą. Taigi minėtame sprendime nepaliekama jokios vietos automatiškumui, kaip tik, atvirkščiai, nurodoma taikyti suvokimo taisykles ( 29 ).
32.
Manau, taip reikėtų aiškinti ir minėto sprendimo 38 punkte esantį teiginį, kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad „raidžių seka, apimanti pirmąsias sintagmą sudarančių žodžių raides, palyginti su ja, užima tik papildomą padėtį“. Iš tiesų minėtas teiginys tikrai neišreiškia visuotinio vertinimo taisyklės, nes juo Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose numatytų atsisakymo registruoti pagrindų taikymo tikslais tik patikslinama, kad nors raidžių seka savaime turi skiriamąjį požymį, ji gali būti apibūdinamojo pobūdžio, jeigu yra įtraukta į sudėtinį prekių ženklą, kuriame prijungta prie pagrindinio apibūdinamojo žodžių junginio ir būtų suprantama kaip jo santrumpa, o tai reikia nustatyti vertinant kiekvieną konkretų atvejį.
33.
Be to, atsižvelgiant į minėto teiginio kontekstą, jį reikia suprasti kaip neleidžiantį teigti, kad jeigu yra Sprendimo Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147) 32–35 punktuose apibūdintas atitinkamų raidžių sekų ir sintagmų, prie kurių jos yra prijungtos, tarpusavio priklausomybės ryšys, šių sekų, vertinamų atskirai, skiriamasis požymis galėtų apimti nagrinėjamų žymenų visumą ir suteikti jiems, nepaisant apibūdinamojo sintagmų pobūdžio, bendrą skiriamąjį požymį. Taigi nagrinėjamų sekų „papildomo pobūdžio“ nurodymo nereikia laikyti jų, kaip sudėtinio ženklo elementų, gebėjimo patraukti atitinkamos visuomenės dėmesį ir grąžinti prie žymens įsiminimo ir prisiminimo proceso vertinimu.
4. Išvada dėl Sprendimo Strigl ir Securvita reikšmės priimant sprendimą pagrindinėje byloje
34.
Atsižvelgiant į skirtingas faktines ir teisines aplinkybes bylose, kurioms esant priimtas Sprendimas Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11, EU:C:2012:147), taip pat į iš esmės empirinį šio sprendimo motyvų pobūdį ir jam suteiktiną taikymo sritį, neatrodo, kad jame padarytas išvadas būtų galima automatiškai pritaikyti pagrindinei bylai. Taigi lyginti žymenis, dėl kurių toje byloje kilo ginčas, ir vertinti galimybę juos supainioti reikia remiantis bendrais byloje taikomais kriterijais, kurie bus glaustai nurodyti toliau.
C – Kriterijai, kuriais remiantis reikia vertinti galimybę supainioti prekių ženklus, dėl kurių pagrindinėje byloje kilo ginčas
35.
Galimybė supainioti yra speciali apsaugos, kurią įregistruotas prekių ženklas, be kita ko, suteikia nuo to, kad tretieji asmenys naudotų neidentiškus žymenis, sąlyga. Teisingumo Teismas apibrėžė šią sąlygą kaip reiškiančią riziką, kad visuomenė gali manyti, jog prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba, jei taikytina, ekonomiškai susijusių įmonių ( 30 ).
36.
Pagal Direktyvos 2008/95 11 konstatuojamąją dalį tokios galimybės buvimo vertinimas „priklauso nuo daugelio elementų, ypač nuo prekių ženklo pripažinimo rinkoje, nuo [sąsajų, kurios gali būti padarytos] su naudojamu ar įregistruotu žymeniu, nuo prekių ženklo bei žymens ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnio“. Taigi galimybė supainioti turi būti vertinama visapusiškai, atsižvelgiant į visus su nagrinėjamu atveju susijusius veiksnius ( 31 ).
37.
Siekiant įvertinti atitinkamų prekių ženklų panašumo lygį, reikia nustatyti, kiek jie panašūs vizualiai, pagal skambesį ir konceptualiai, ir prireikus įvertinti svarbą, kurią būtina suteikti šiems skirtingiems elementams, atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategoriją ir sąlygas, kuriomis prekiaujama šiomis prekėmis ar paslaugomis ( 32 ).
38.
Nagrinėjamų žymenų vaizdinį, garsinį ir konceptualų panašumą reikia vertinti visapusiškai, ir lemiamą reikšmę šiuo atveju turi tai, kaip paprastas nagrinėjamų prekių ar paslaugų vartotojas suvokia prekių ženklą ( 33 ). Šiuo atžvilgiu teismų praktikoje patikslinta, kad paprastas vartotojas prekių ženklą dažniausiai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių ( 34 ). Taigi šis visapusiškas vertinimas turi būti grindžiamas prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, sudaromu bendru įspūdžiu, visų pirma atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius požymius ( 35 ). Visų pirma Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, vertinant dviejų prekių ženklų panašumą, negalima atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį lyginti su kitu prekių ženklu; atvirkščiai, lyginti reikia vertinant kiekvieną iš nagrinėjamų prekių ženklų ( 36 ).
39.
Nors sudėtiniam prekių ženklui sudarant bendrą įspūdį atitinkamai visuomenei tam tikromis aplinkybėmis gali dominuoti viena ar kelios jo sudedamosios dalys, panašumą remiantis vien dominuojančiu elementu galima būtų vertinti tik tuomet, jei visos kitos prekių ženklo sudedamosios dalys būtų nežymios ( 37 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pirmiausia Sprendime Medion (C‑120/04, EU:C:2005:594), kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, patikslino, kad nors sudėtinio prekių ženklo elemento negalima laikyti dominuojančiu, į jį reikia atsižvelgti vertinant šio ir ankstesnio prekių ženklo panašumą, jeigu pats šis elementas yra ankstesnis prekių ženklas ir išlaiko sudėtiniame prekių ženkle išskirtinę, nepriklausomą poziciją. Iš tiesų, jeigu bendras elementas išlaiko sudėtiniame prekių ženkle išskirtinę nepriklausomą poziciją, bendras sudaromas šio žymens įspūdis gali leisti visuomenei manyti, kad nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra kilusios bent jau iš ekonomiškai susijusių įmonių; tokiu atveju būtina pripažinti galimybės supainioti buvimą ( 38 ). Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs, kad sudėtinio žymens elementas neišsaugos tokios nepriklausomos išskirtinės pozicijos, jeigu šis elementas kartu su kitu ar kitais žymens elementais, vertinamais kaip visuma, sudarys vienetą, kurio reikšmė skirsis nuo atskirai vertinamų minėtų elementų reikšmės ( 39 ).
40.
Galiausiai primenu, kad net elementas, turintis tik silpną skiriamąjį požymį, gali būti sudėtinio prekių ženklo bendro įspūdžio dominantė arba užimti nepriklausomą išskirtinę poziciją šiame prekių ženkle, kaip tai suprantama Sprendime Medion (C‑120/04, EU:C:2005:594), nes, ypač atsižvelgiant į jo vietą žymenyje ir dydį, „jis gali atkreipti vartotojo dėmesį ir išlikti jo atmintyje“ ( 40 ).
41.
Būtent remdamasis pirma nurodytais principais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi vertinti prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą ir galimybės supainioti galimą buvimą.
42.
Visų pirma minėtas teismas turi išanalizuoti skirtingas vėlesnio prekių ženklo sudedamąsias dalis, santykinį jų svorį ir atitinkamą jų sąveiką, kad sintezės būdu nustatytų bendrą šio ženklo sudaromą įspūdį, kuris gali išlikti atitinkamos visuomenės atmintyje. Atlikdamas tokį nagrinėjimą pagrindinės bylos aplinkybėmis, kai vėlesnį prekių ženklą sudaro žymuo, kuriame raidžių seka pateikiama kaip vienintelis žodinis ankstesnio prekių ženklo elementas, ir sintagma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kitų veiksnių, turi atsižvelgti į atitinkamą raidžių sekos ir sintagmos padėtį žymenyje ( 41 ), taip pat jos ilgį ( 42 ) ir galimą apibūdinamąjį jos pobūdį ( 43 ), ryšį, kurį atitinkama visuomenė gali nustatyti tarp raidžių sekos ir sintagmos, visų pirma tai, kad raidžių seka gali būti suprantama kaip sintagmos santrumpa, ar ryšys suvokiamas iš karto, ar ne, taip pat tokio suvokimo pasekmes prisimenant žymenį ( 44 ), atitinkamų produktų tipologiją, atitinkamos visuomenės savybes, jos pastabumo lygį, taip pat, kiek prisimenama (trumpai, vidutiniškai ar ilgai). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus turi įvertinti, ar aplinkybė, kad vėlesnio prekių ženklo elementai dėl ryšių, kuriuos atitinkama visuomenė gali nustatyti tarp raidžių sekos ir sintagmos, sudaro logišką atskirą vienetą, neleidžia visuomenei atskirai suvokti ir prisiminti šios raidžių sekos, kuri yra bendra prekių ženklams, dėl kurių kilo ginčas, ir taip reikšmingai prisidėti prie vėlesnio prekių ženklo bendro įvaizdžio kūrimo minėtos visuomenės atmintyje. Atliekant tokį vertinimą ir siekiant įvertinti prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, konceptualų panašumą, reikia taip pat atsižvelgti į tikimybę, kad ankstesnį prekių ženklą matę vartotojai raidžių sekai, iš kurios sudarytas šis ženklas, priskirs tą pačią reikšmę, kurią ji turi vėlesniame prekių ženkle ( 45 ).
43.
Tačiau, kaip jau nurodžiau, atliekant tokį nagrinėjimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nėra privalomos Teisingumo Teismo išvados, kurias jis kitomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis padarė byloje Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11, EU:C:2012:147).
IV – Išvada
44.
Remdamasis visais išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Bundespatentgericht pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 4 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jeigu prekės ir paslaugos yra tapačios arba panašios, visuomenė gali supainioti du žymenis, jei raidžių seka, kuri yra vienintelis žodinis ankstesnio žymens elementas, yra pakartojama vėlesniame žodiniame žymenyje kartu su apibūdinamąja sintagma, sudaryta iš žodžių, kurių pirmosios raidės pakartoja minėtos sekos raides, taip, kad atitinkama visuomenė šią seką suvokia kaip sintagmos, prie kurios ši seka prijungta, santrumpą. Galimybės supainioti buvimą reikia vertinti visapusiškai, atsižvelgiant į visas byloje nagrinėjamo atvejo aplinkybes.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25).
( 3 ) 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/104/EEB (OL 40, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92).
( 4 ) Nagrinėjamos prekės ir paslaugos atitinka tokį apibūdinimą:
– „Spaudiniai“, priskiriami 16 klasei;
– „Reklama; verslo vadyba; verslo tvarkyba; įstaigų veikla; konsultacijos verslo klausimais; verslo organizavimo konsultacijos; konsultacijos verslo vadybos klausimais; parodų ir mugių komerciniais arba reklaminiais tikslais organizavimas; viešieji ryšiai“, priskiriama 35 klasei;
– „Švietimas; mokymas; pramogos; sportinė ir kultūrinė veikla; parodų organizavimas kultūros ir mokymo tikslais; laisvalaikio paslaugos; sveikatos klubų valdymas [vokiečių k. „Betrieb von Gesundheits-Klubs“]; kolokviumų organizavimas ir vedimas; konferencijų, kongresų ir simpoziumų organizavimas ir vedimas; sporto įrenginių eksploatavimo paslaugos; sportinės įrangos nuoma; sporto ir gimnastikos instruktoriaus paslaugos; seminarų, praktinių užsiėmimų, paskaitų, diskusijų ir kursų organizavimas ir vedimas; konsultacijos laisvalaikio praleidimo klausimais; mokymo ir kvalifikacijos kėlimo kursų organizavimas ir vedimas; informacijos apie sporto ir kultūros renginius sanatorijų lankytojams teikimo paslaugos; konsultacijos sanatorinio gydymo klausimais“, priskiriama 41 klasei; ir
– „Aprūpinimo maistu ir laikino apgyvendinimo paslaugos; lankytojų, pirmiausia sanatorijų lankytojų, apgyvendinimo užsakymo ir tarpininkavimo paslaugos; paslaugų senelių namams teikimas; atostogų stovyklų veikla“, priskiriama 43 klasei.
( 5 ) Nagrinėjamos prekės ir paslaugos atitinka tokį apibūdinimą:
– Popierius, kartonas ir jų dirbiniai, kiek jie priskirti prie 16 klasės; spaudiniai; knygų įrišimo medžiagos; nuotraukos; raštinės reikmenys; raštinės ar buitinės lipniosios medžiagos; dailininkų reikmenys; teptukai; rašomosios mašinėlės ir biuro reikmenys (išskyrus baldus); mokomoji medžiaga ir vaizdinės priemonės (išskyrus aparatūrą); plastikinės pakavimo medžiagos, kiek jos priskirtos prie kitų klasių“, priskiriama 16 klasei;
– „Reklama; verslo vadyba; verslo tvarkyba; įstaigų veikla“, priskiriama 31 klasei; ir
– Švietimas; mokymas; pramogos; sportinė ir kultūrinė veikla; laikraščių, žurnalų ir knygų publikavimas ir leidimas; tekstų leidimas; mugių ir parodų organizavimas pramogų, kultūros ir sporto tikslais; filmų gamyba; filmų nuoma; vaizdo kamerų, garso įrašymo aparatūros, televizijos ir radijo įrangos nuoma; nuotolinis mokymas; konferencijų, kongresų ir simpoziumų organizavimas ir vedimas; elektroninių knygų ir žurnalų internetinė leidyba; radijo pramoginiai pokalbiai; seminarų ir praktinių užsiėmimų organizavimas ir vedimas; vertimai; mokymas ir ugdymas; koliokviumų organizavimas ir vedimas; scenarijų rašymas; vaizdajuosčių gamyba; varžybų organizavimas“, priskiriama 41 klasei.
( 6 ) Žr. 25–28 punktus.
( 7 ) Žr. 32 ir 33 punktus.
( 8 ) Generalinio advokato N. Jääskinen išvada byloje Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147)
( 9 ) Žr. 37 ir 38 punktus.
( 10 ) 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1).
( 11 ) Žr. Sprendimą Eurohypo / VRDT (C‑304/06 P, EU:C:2008:261, 55 ir 56 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).
( 12 ) Žr. Sprendimą Matratzen Concord (C‑421/04, EU:C:2006:164, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir Sprendimą Eurocool Logistik / VRDT (EUROCOOL) (T‑34/00, EU:T:2002:41, 38 punktas).
( 13 ) Žr., be kitų, Sprendimą Procter & Gamble / VRDT (C‑383/99 P, EU:C:2001:461, 39 punktas).
( 14 ) Žr., be kitų, Sprendimą Metso Paper Automation / VRDT (PAPERLAB) (T‑19/04, EU:T:2005:247, 25 punktas).
( 15 ) Kai kuriais atvejais pakankamu buvo laikomas net labai silpnas ryšys, visų pirma žr. Sprendimą Ellos / VRDT (ELLOS) (T‑219/00, EU:T:2002:44).
( 16 ) Žr. sprendimus Windsurfing Chiemsee (C‑108/97 et C‑109/97, EU:C:1999:230, 31 punktas), Koninklijke KPN Nederland (C‑363/99, EU:C:2004:86, 56 punktas) ir Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 50 punktas).
( 17 ) Šis apibūdinimas pateiktas šios išvados 4 išnašoje.
( 18 ) Tai yra „sanatorijų lankytojų informavimo apie sporto ir kultūros veiklą paslaugos“ ir „klientams, visų pirma sanatorijų lankytojams teikiamos apgyvendinimo rezervavimo ir apgyvendinimo tarpininkų paslaugos“, „senelių namų paslaugos arba tam tikros 41 klasės paslaugos, susijusios su sportu ir kūno rengyba („sportinė ir kultūrinė veikla“, „sveikatos klubai“, „sporto įrenginių eksploatavimo paslaugos“, „sportinės įrangos nuoma“, „gimnastikos instruktoriaus paslaugos“).
( 19 ) Kiek tai susiję su žymens apibūdinamojo pobūdžio ir skiriamojo požymio vertinimu, žr. šios išvados 23 punktą. Kiek tai susiję su supainiojimo galimybės vertinimu, Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas yra ne kartą pabrėžę, kad „paprasto nagrinėjamų prekių ir paslaugų vartotojo prekių ženklo suvokimas yra lemiamas kriterijus atliekant visapusišką visuomenės suklaidinimo galimybės vertinimą“. Žr., be kita ko, Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktas).
( 20 ) Be kita ko, žr. Sprendimą Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147, 34 punktas). Taip pat žr. šios išvados 35 ir paskesnius punktus.
( 21 ) Žr. sprendimus Windsurfing Chiemsee (C‑108/97 ir C‑109/97, EU:C:1999:230, 25 punktas), VRDT / Wrigley (C‑191/01 P, EU:C:2003:579, 31 punktas), Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11,EU:C:2012:147, 31 punktas) ir Streamserve / VRDT (STREAMSERVE) (T‑106/00, EU:T:2002:43, 36 punktas).
( 22 ) Žr., be kita ko, Sprendimą Eurohypo / VRDT (C‑304/06 P, EU:C:2008:261, 56 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
( 23 ) Žr., be kita ko, Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 27 punktas).
( 24 ) Sprendimas adidas ir adidas Benelux (C‑102/07, EU:C:2008:217) gerai parodo šį požiūrio skirtumą, visų pirma tarp Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto absoliutaus atsisakymo registruoti pagrindo ir šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto santykinio pagrindo. Priminęs, kad galimybės supainioti vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių, Teisingumo Teismas minėto sprendimo 30 punkte patikslino, kad „aplinkybės, kad žymenį reikia išlaikyti prieinamą ūkio subjektams, nėra tarp šių svarbių veiksnių“. Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, „kaip išplaukia iš direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkto ir iš nurodytos teismo praktikos, atsakymas į klausimą dėl galimybės supainioti buvimo turi būti pagrįstas tuo, kaip visuomenė suvokia, viena vertus, prekių ženklo savininko paraiškoje nurodytas prekes ir, kita vertus, prekes, žymimas trečiųjų asmenų naudojamu žymeniu“.
( 25 ) O tai reiškia, kad atsižvelgiama į visuomenės pastabumo lygį, prekių tipą, galimybę tiesiogiai palyginti prekių ženklus, taigi ir jų prekybos būdus; žr., be kita ko, Sprendimą Lloyd Schuhfabrik Meyer (C‑342/97, EU:C:1999:323, 26 ir 27 punktai).
( 26 ) Žr., be kitų, sprendimus Alejandro / VRDT – Anheuser-Busch (BUDMEN) (T‑129/01, EU:T:2003:184, 53 punktas) ir New Look / VRDT – Naulover (NLSPORT, NLJEANS, NLACTIVE ir NLCollection) (T‑117/03–T‑119/03 ir T‑171/03, EU:T:2004:293, 34 punktas).
( 27 ) Toje byloje buvo kalbama apie vaizdinį elementą, sudarytą iš karvės odos piešinio, kuris buvo apibūdinamasis nurodant atitinkamus produktus (pieno produktus).
( 28 ) Žr. Sprendimą AVEX / VRDT – Ahlers (a) (T‑115/02, EU:T:2004:234, 20 punktas) ir Sprendimą Inex / VRDT – Wiseman (karvės odos vaizdavimas) (T‑153/03, EU:T:2006:157, 32 punktas).
( 29 ) Šiuo klausimu žr. S. Sandri „Serie di lettere e serie di parole, Giurisprudenza comunitaria del marchio e del design“, Commento tematico II, 2012, p. 39–45.
( 30 ) Žr., be kita ko, sprendimus Lloyd Schuhfabrik Meyer (C‑342/97, EU:C:1999:323, 17 punktas), Medion (C‑120/04, EU:C:2005:594, 24 ir 26 punktai) ir adidas e adidas Benelux (C‑102/07, EU:C:2008:217, 28 punktas).
( 31 ) Žr. sprendimus SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 22 punktas), Marca Mode (C‑425/98, EU:C:2000:339, 40 punktas) ir Medion (EU:C:2005:594, 27 punktas), adidas ir adidas Benelux (C‑102/07, EU:C:2008:217, 29 punktas), VRDT / Shaker (C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 34 punktas) ir Nestlé / VRDT (C‑193/06 P, EU:C:2007:539, 33 punktas).
( 32 ) Sprendimai VRDT / Shaker (C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 36 punktas) ir Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 85 punktas).
( 33 ) Žr., be kita ko, Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktas).
( 34 ) Žr., be kita ko, sprendimus SABEL (EU:C:1997:528, 23 punktas), VRDT / Shaker (EU:C:2007:333, 35 punktas) ir Nestlé / VRDT (C‑193/06 P, EU:C:2007:539, 34 punktas).
( 35 ) Žr., be kita ko, Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktas), sprendimus Lloyd Schuhfabrik Meyer (C‑342/97, EU:C:1999:323, 25 punktas), VRDT / Shaker (EU:C:2007:333, 35 punktas) ir Aceites del Sur-Coosur / Koipe (EU:C:2009:503, 60 punktas).
( 36 ) Žr., be kitų, sprendimus VRDT / Shaker (EU:C:2007:333, 41 punktas) ir Aceites del Sur-Coosur / Koipe (EU:C:2009:503, 61 punktas).
( 37 ) Sprendimai VRDT / Shaker (EU:C:2007:333, 41 ir 42 punktai), Nestlé / VRDT (C 193/06 P, EU:C:2007:539, 42 ir 43 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).
( 38 ) Dėl šios formuluotės žr. Nutartį ecoblue / VRDT ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria (C‑23/09 P, EU:C:2010:35, 45 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Medion (C‑120/04, EU:C:2005:594, 30 ir 36 punktai), Nutartį Perfetti Van Melle / VRDT (C‑353/09 P, EU:C:2011:73, 36 punktas), Bimbo / VRDT (C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 24 punktas), taip pat mano išvadą byloje Bimbo / VRDT (C‑591/12 P, EU:C:2014:34, 24 punktas).
( 39 ) Šiuo klausimu žr. Nutartį ecoblue / VRDT ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria (C‑23/09 P, EU:C:2010:35, 47 punktas), Sprendimą Becker / Harman International Industries (EU:C:2010:368, 37 ir 38 punktai) ir Nutartį Perfetti Van Melle / VRDT, EU:C:2011:73, 36 ir 37 punktai).
( 40 ) Šiuo klausimu žr. sprendimus AVEX / VRDT – Ahlers (a) (T‑115/02, EU:T:2004:234, 20 punktas) ir Inex / VRDT – Wiseman (karvės odos vaizdavimas) (T‑153/03, EU:T:2006:157, 32 punktas).
( 41 ) Nepaisant to, ką Teisingumo Teismas patvirtino Sprendimo Strigl ir Securvita (C‑90/11 ir C‑91/11, EU:C:2012:147) 33 punkte, manau, tai, ar raidžių seka eina prieš sintagmą, ar po jos, a priori neatrodo nereikšminga, nes tai kaip tik gali paveikti žymens konceptualaus suvokimo ir įsiminimo visuomenėje procesą. Šiuo atžvilgiu taip pat žr. Sprendimą AMS / VRDT – American Medical Systems (AMS Advanced Medical Services) (T‑425/03, EU:T:2007:311, visų pirma 79 punktas).
( 42 ) Visų pirma žr. Sprendimą Klein Trademark Trust / VRDT – Zafra Marroquineros (CK CREACIONES KENNYA) (T‑185/07, EU:T:2009:147, 42 punktas).
( 43 ) Žr. Sprendimą AMS / VRDT – American Medical Systems (AMS Advanced Medical Services) (T‑425/03, EU:T:2007:311, 81 punktas).
( 44 ) Kiek tai susiję su fonetiniu prekių ženklo aspektu, žr. Sprendimą AMS / VRDT – American Medical Systems (AMS Advanced Medical Services) (T‑425/03, EU:T:2007:311, 84 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Klein Trademark Trust / VRDT – Zafra Marroquineros (CK CREACIONES KENNYA) (T‑185/07, EU:T:2009:147, 44 ir 45 punktai).
( 45 ) Žr. Sprendimą AMS / VRDT – American Medical Systems (AMS Advanced Medical Services) (T‑425/03, EU:T:2007:311, 86 punktas).
Full & Egal Universal Law Academy