GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2015 m. kovo 19 d.(1)
Sujungtos bylos C‑25/14 ir C‑26/14
Union des syndicats de l’immobilier (UNIS)
prieš
Ministre du Travail, de l’Emploi, de la Formation professionnelle et du Dialogue social,
Syndicat national des résidences de tourisme (SNRT) ir kt.
ir
Beaudout Père et Fils SARL
prieš
Ministre du Travail, de l’Emploi, de la Formation professionnelle et du Dialogue social,
Confédération nationale de la boulangerie et boulangerie‑pâtisserie française,
Fédération générale agroalimentaire FGA – CFDT ir kt.
(Conseil d’État (Prancūzija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„SESV 56 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai – Skaidrumo pareiga – Skaidrumo pareigos taikymo sritis – Nacionalinės kolektyvinės sutartys – Papildomo socialinio draudimo sistema – Socialinių partnerių paskirta draudimo įstaiga, kuri vienintelė yra atsakinga už šios sistemos valdymą – Šios sistemos taikymo išplėtimas ministro įsakymu visiems atitinkamo sektoriaus samdomiesiems darbuotojams ir darbdaviams“
I – Įvadas
1. Šiose sujungtose bylose socialiniai partneriai pirmiausia suderėjo dėl kolektyvinių sutarčių, siekdami sukurti papildomo socialinio draudimo sistemą, pirmiausia skirtą sveikatos išlaidoms kompensuoti, ir pagal šias sutartis paskyrė vienintelę draudimo įstaigą, nepaskelbusios konkurso. Vėliau, valdžios institucijoms išplėtus šios sistemos taikymą, joje privalomai įpareigoti dalyvauti visi atitinkamo sektoriaus samdomieji darbuotojai ir darbdaviai.
2. Pagrindinis teisinis klausimas šiose bylose yra tas, ar teismo praktika, susijusi su SESV 56 straipsnio, taip pat vienodo požiūrio principo ir iš jo kylančios skaidrumo pareigos aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas yra pateikęs visų pirma paslaugų koncesijų srityje, mutatis mutandis taikoma pirmiau apibūdintai išplėtimo procedūrai.
3. Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos pateikė Conseil d’État (Prancūzija), grindžiami skundais, kuriais, pirma, Union des syndicats de l’immobilier (UNIS) (toliau – UNIS) byloje C‑25/14 ir, antra, Beaudout Père et Fils SARL (toliau – Beaudout) byloje C‑26/14 prašo panaikinti du ministre du Travail, de l’Emploi et de la Santé (darbo, užimtumo ir sveikatos ministras) įsakymus, kuriais minėtu būdu išplėstas kolektyvinių sutarčių taikymas. Juose keliamas klausimas, ar galima skaidrumo pareiga, kylanti iš SESV 56 straipsnio, yra taikoma valdžios institucijų sprendimui dėl taikymo srities išplėtimo, kuriuo ūkio subjektui suteikta išimtinė teisė(2). Taigi šios bylos yra priskiriamos prie tokių bylų kaip ta, kurioje priimtas Sprendimas AG2R Prévoyance(3), nes jose reikia vertinti tą pačią sistemą, t. y. sistemą, kuri yra bylos C‑26/14 dalykas, atsižvelgiant į pagrindines laisves, visų pirma į laisvę teikti paslaugas, o ne į Sąjungos teisės konkurencijos taisykles.
II – Prancūzijos teisės aktai
4. Prancūzijoje dalis dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo patirtų sveikatos priežiūros išlaidų kompensuojama pagal pagrindinę socialinės apsaugos sistemą. Išlaidų dalis, kurią privalo padengti apdraustasis, gali būti iš dalies kompensuota pagal papildomo sveikatos draudimo sistemą.
5. Reikšmingos Prancūzijos teisės nuostatos įtvirtintos Socialinės apsaugos kodekse ir Darbo kodekse.
6. Pagal Socialinės apsaugos kodekso L. 911‑1 straipsnį samdomiesiems darbuotojams taikomos kolektyvinės garantijos gali būti visų pirma nustatomos susitarimais arba kolektyvinėmis sutartimis, kurių nuostatos yra iš esmės privalomos tik darbdaviams ir samdomiesiems darbuotojams atstovaujančių organizacijų, kurios derėjosi dėl šių sutarčių ir jas sudarė, nariams. To paties kodekso L. 911‑3 straipsnyje numatyta, kad kompetentingo ministro įsakymu šių sutarčių taikymas vis dėlto gali būti išplėstas.
7. Pagal 2006 m. birželio 24 d.–2013 m. gruodžio 25 d. galiojusios redakcijos Socialinės apsaugos kodekso L. 912‑1 straipsnį, „jeigu pagal L. 911‑1 straipsnyje minimus profesinius ar tarpprofesinius susitarimus numatytas rizikos – nuo kurios draudimą pagal šiuos susitarimus užtikrina viena ar kelios Įstatymo Nr. 89‑1009 1 straipsnyje nurodytos įstaigos arba viena ar kelios Draudimo kodekso L. 370‑1 straipsnyje nurodytos įstaigos, prie kurių privalo prisijungti įmonės, patenkančios į šių susitarimų taikymo sritį, – pasidalijimas, juose turi būti nuostata, kurioje nurodoma, kokiomis sąlygomis ir kas kiek laiko gali būti peržiūrėti rizikos pasidalijimo organizavimo būdai. Peržiūrėjimo periodiškumas neturi viršyti penkerių metų“(4).
8. Susitarimo ar sutarties taikymo srities išplėtimo procedūra reglamentuojama Darbo kodekse, būtent jo L. 2261‑15, L. 2261‑19, L. 2261‑24, L. 2261‑25, L. 2261‑27 ir D. 2261‑3 straipsniuose. Iš jų matyti, kad sektorinės kolektyvinės sutartys ir profesiniai arba tarpprofesiniai susitarimai, sudaromi jungtiniame komitete, o jų pakeitimai ir priedai tam tikromis sąlygomis kompetentingo ministro įsakymu gali būti išplėsti siekiant padaryti visus juos privalomus samdomiesiems darbuotojams ir darbdaviams, patenkantiems į atitinkamo susitarimo ar sutarties taikymo sritį. Prieš tai privaloma pasikonsultuoti su Nacionaline kolektyvinių derybų komisija, kuri turi pateikti motyvuotą teigiamą nuomonę. Jeigu bent dvi šioje komisijoje atstovaujamos darbdavių arba samdomųjų darbuotojų organizacijos pateikia motyvuotą prieštaravimą, ministras gali iš naujo išsamiai pasikonsultuoti su šia komisija ir tuomet, atsižvelgdamas į naują nuomonę, priimti sprendimą dėl taikymo srities išplėtimo.
9. Darbo kodekso L. 2261‑25 straipsnyje nustatyta:
„Darbo ministras, gavęs motyvuotą Nacionalinės kolektyvinių derybų komisijos nuomonę, gali nuspręsti neišplėsti sąlygų, kurios prieštarauja teisės nuostatoms, taikymo.
Be to, jis gali nuspręsti neišplėsti sąlygų, kurias galima atskirti nuo susitarimo ar sutarties nepakeitus jo (jos) struktūros, tačiau kurios neatitinka į nagrinėjamą taikymo sritį patenkančio sektoriaus ar sektorių padėties, taikymo.
“
10. Darbo kodekso D. 2261‑3 straipsnyje numatyta:
„Jeigu numatoma priimti įsakymą dėl taikymo srities išplėtimo, prieš tai paskelbiamas pranešimas Journal officiel de la République française. Šiame pranešime suinteresuotosios organizacijos ir asmenys kviečiami pateikti savo pastabas. Jame nurodoma susitarimo arba sutarties deponavimo vieta ir tarnyba, kuriai turi būti pateikiamos pastabos.
Suinteresuotosioms organizacijoms ir asmenims suteikiamas penkiolikos dienų terminas pastaboms pateikti, skaičiuojamas nuo pranešimo paskelbimo dienos.“
11. 1989 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 89‑1009, kuriuo padidinamos nuo tam tikrų rizikos rūšių apdraustiems asmenims suteikiamos garantijos(5), 1 straipsnyje nustatyta:
„Šios antraštinės dalies nuostatos taikomos veiklai, kurios tikslas – mirties rizikos, fizinių sužalojimų ar su motinyste susijusios rizikos, nedarbingumo ar neįgalumo rizikos, tai pat nedarbo rizikos prevencija ir šių rizikos rūšių draudimas. Pirmoje pastraipoje nurodytą draudimo veiklą gali vykdyti tik šie subjektai:
a) įmonės, kurioms taikomas Draudimo kodeksas;
b) institucijos, kurioms taikoma Socialinės apsaugos kodekso VII knygos III antraštinė dalis;
c) institucijos, kurioms taikomas Kaimo kodekso VII knygos II antraštinės dalies II skyriaus 4 skirsnis;
d) savidraudos draugijos, kurioms taikomas Savidraudos kodeksas.“
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinės bylos, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
12. Kiek tai susiję su byla C‑25/14, nekilnojamojo turto sektoriaus nacionalinė kolektyvinė sutartis buvo sudaryta 1988 m. rugsėjo 9 d. 2010 m. lapkričio 23 d. šios kolektyvinės sutarties pakeitimu Nr. 48 ir 2011 m. gegužės 17 d. pakeitimais Nr. 49 ir Nr. 50 buvo nustatyta privalomoji socialinio draudimo sistema, apimanti mirties rizikos, nedarbingumo ar neįgalumo rizikos draudimą, ir privalomoji sveikatos išlaidų kompensavimo sistema. Pakeitimo Nr. 48 17 straipsniu Institution de prévoyance de groupe Mornay trejiems metams buvo paskirta vienintele draudimo įstaiga, užtikrinančia draudimo garantijas pagal šias dvi sistemas.
13. 2011 m. liepos 13 d. įsakymu ministre du Travail, de l’Emploi et de la Santé pripažino minėtus pakeitimus Nr. 48–Nr. 50 privalomais visiems atitinkamo sektoriaus samdomiesiems darbuotojams ir darbdaviams.
14. Kiek tai susiję su byla C‑26/14, nacionalinė kolektyvinė duonos ir konditerijos gaminių (amatininkų įmonių) sektoriaus sutartis buvo sudaryta 1976 m. kovo 19 d. Papildomo sveikatos išlaidų kompensavimo sistema šio sektoriaus samdomiesiems darbuotojams buvo nustatyta minėtos sutarties 2006 m. balandžio 24 d. pakeitimu Nr. 83, remiantis apdraustos rizikos pasidalijimu ir privalomuoju darbdavių dalyvavimu. Tuo pačiu pakeitimu socialinio draudimo institucija AG2R Prévoyance (toliau – AG2R) buvo paskirta vienintele šios sistemos valdymo institucija. 2011 m. gegužės 27 d. pakeitimo Nr. 100 6 straipsniu AG2R ir vėl penkeriems metams buvo paskirta minėtos sistemos draudimo institucija.
15. 2011 m. gruodžio 23 d. įsakymu ministre du Travail, de l’Emploi et de la Santé pripažino minėtą pakeitimą Nr. 100 privalomu visiems atitinkamo sektoriaus samdomiesiems darbuotojams ir darbdaviams.
16. Skundais, pateiktais Conseil d’État atitinkamai 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2012 m. vasario 24 d., UNIS ir Beaudout prašė panaikinti atitinkamai 2011 m. liepos 13 d. ir 2011 m. gruodžio 23 d. ministro įsakymus dėl taikymo srities išplėtimo.
17. Be kitų pagrindų, UNIS ir Beaudout nurodė, kad nagrinėjamų papildomos socialinės apsaugos sistemų draudimo įstaigos buvo paskirtos pažeidžiant iš SESV 56 straipsnio kylančią skaidrumo pareigą, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Šiuo klausimu UNIS ir Beaudout visų pirma rėmėsi Sprendimu Sporting Exchange(6), kuriame Teisingumo Teismas minėtą skaidrumo pareigą laikė valstybės narės teisės suteikti subjektui išimtinę teisę vykdyti ekonominę veiklą, kad ir koks būtų šio subjekto atrankos būdas, privaloma išankstine sąlyga.
18. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nors Institution de prévoyance de groupe Mornay ir AG2R nesiekia pelno ir veikia remdamosi solidarumo principu, jas reikia laikyti ekonominę veiklą vykdančiomis įmonėmis, kurias socialiniai partneriai pasirinko iš kitų įmonių, su kuriomis minėtos įmonės konkuruoja jų siūlomų socialinio draudimo paslaugų rinkoje.
19. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsakymas į pagrindus, susijusius su skaidrumo pareigos pažeidimu, priklauso nuo to, ar šios pareigos paisymas yra tokio taikymo srities išplėtimo, kuris yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje, išankstinė privaloma sąlyga, ir kad šis klausimas yra lemiamas jo nagrinėjamiems ginčams išspręsti.
20. Abejodama dėl SESV 56 straipsnio aiškinimo, Conseil d’État dviem 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimais nusprendė sustabdyti pagrindinių bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, kuris tose dviejose bylose yra suformuluotas vienodai:
„Ar pagal SESV 56 straipsnį kylančios skaidrumo pareigos laikymasis yra privaloma išankstinė sąlyga, kai valstybė narė siekia kolektyvinės sutarties, kuria vienam socialinių partnerių pasirinktam subjektui pavedamas darbuotojams nustatytos privalomos papildomo socialinio draudimo sistemos valdymas, taikymo sritį išplėsti visoms sektoriaus įmonėms?“
21. Rašytines pastabas pateikė UNIS, Beaudout, Syndicat national des résidences de tourisme (SNRT) ir kt. (toliau – SNRT), Confédération nationale de la boulangerie et boulangerie‑pâtisserie française, Fédération générale agroalimentaire FGA – CFDT ir kt., Prancūzijos vyriausybė, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija; visoms joms buvo atstovaujama 2015 m. sausio 22 d. įvykusiame posėdyje.
IV – Analizė
A – Pirminės pastabos
22. Pirmiausia noriu patikslinti, kad Conseil d’État klausimas susijęs su procedūra, kurią taikydama valstybė narė išplečia kolektyvinės sutarties, apimančios vienintelės draudimo įstaigos paskyrimą, taikymą visoms sektoriaus įmonėms, o ne su tuo, kad socialiniai partneriai pasirinko šį subjektą. Vis dėlto man atrodo akivaizdu, kad, analizuojant nagrinėjamų sprendimų atitiktį nuostatoms, susijusioms su laisve teikti paslaugas, negalima atsiriboti nuo procedūros, kurią taikė socialiniai partneriai ir kuri yra būtina sąlyga, nes priimdamas sprendimą išplėsti taikymą kompetentingas ministras negali pasirinkti kitokios socialinio draudimo įstaigos nei ta, kurią pasirinko socialiniai partneriai.
23. Kai kurios pastabas raštu pateikusios šalys pabrėžė sutarčių laisvės ir teisės į kolektyvines derybas svarbą. Teisė į kolektyvines derybas tikrai pripažįstama tiek įvairių tarptautinių dokumentų, dėl kurių valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė, tiek pačių valstybių narių Bendrijos arba Europos Sąjungos lygmeniu parengtų dokumentų nuostatomis, kaip antai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuriai pagal ESS 6 straipsnį suteikiama ta pati teisinė galia kaip ir Sutartims, 28 straipsniu(7).
24. Vis dėlto pagrindinės teisės į kolektyvines derybas įgyvendinimas turi atitikti reikalavimus, kylančius iš ESV sutarties saugomų laisvių, ir proporcingumo principą(8).
25. Taigi kolektyvinių sutarčių sąlygos nėra pašalintos iš Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu asmenų judėjimu, taikymo srities. Teisės, atsirandančios dėl Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu, turi būti suderintos su socialinės politikos tikslais(9).
26. Dėl antrojo pradinio aspekto reikia pažymėti, kad pateikus šiuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą Prancūzijos teisės aktai buvo iš dalies pakeisti.
27. 2013 m. birželio 13 d. sprendimu(10) Prancūzijos Conseil constitutionnel, gavusi prašymą patikrinti įstatymo, vadinamo Įstatymu dėl darbo vietų garantijų (Loi relative à la sécurisation de l'emploi)(11), atitiktį Prancūzijos Konstitucijai, Socialinės apsaugos kodekso L. 912‑1 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas, susijusias su įmonių, patenkančių į kai kurių sutarčių taikymo sritį, privalomu dalyvavimu paskirtosios įstaigos valdomoje papildomo sveikatos išlaidų kompensavimo sistemoje, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.
28. Pagal Conseil constitutionnel sprendimą pripažinimas, kad minėtas L. 912‑1 straipsnis neatitinka Konstitucijos, įsigaliojo nuo šio sprendimo paskelbimo, t. y. 2013 m. birželio 16 d., tačiau jis netaikomas šio straipsnio pagrindu sudarytoms sutartims, kurios jau galiojo šio paskelbimo metu.
29. Vėliau Socialinės apsaugos kodekso L. 912‑1 straipsnis buvo iš dalies pakeistas 2013 m. gruodžio 23 d. Įstatymu Nr. 2013‑1203(12), ir dabar jame numatyta, kad profesiniais susitarimais galima reglamentuoti draudimą nuo atitinkamų rizikos rūšių, rekomenduojant vieną ar daugiau įstaigų, kurios gali būti draudimo įstaigos. Pagal minėto L. 912‑1 straipsnio 1 dalį „prieš pateikiant šią rekomendaciją turi būti rengiamas atitinkamų įstaigų arba institucijų konkursas taikant skaidrumo, nešališkumo ir vienodo požiūrio į kandidatus reikalavimus dekrete nustatytomis sąlygomis“(13).
30. Tačiau šiuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į teisės aktus, taikytus prieš minėtą pakeitimą.
31. Savo analizę pradėsiu nuo patikros, ar SESV 56 straipsnis yra reikšmingas nagrinėjant pagrindines bylas. Antra, norint įvertinti, ar šioje byloje reikia laikytis skaidrumo reikalavimų, kurie pagal nusistovėjusią teismo praktiką kyla iš SESV 56 straipsnio, reikia patikrinti, ar šių pagrindinėse bylose nagrinėjamų sistemų valdymas kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą, ir apsvarstyti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su paslaugų koncesijos sutartimis. Galiausiai išanalizuosiu, ar SESV 56 straipsnio aiškinimą, iš esmės suformuluotą teismo praktikoje, susijusioje su paslaugų koncesijos sutartimis ir skaidrumo pareiga, galima taikyti pagrindinių bylų aplinkybėmis. Tada pareikšiu nuomonę dėl prašymo apriboti Teisingumo Teismo sprendimo, kuris bus priimtas, galiojimą laiko atžvilgiu.
B – Dėl SESV 56 straipsnio taikytinumo šioje byloje
32. Pirmiausia reikia nustatyti, ar pagrindinės bylos iš tikrųjų susijusios su laisve teikti paslaugas. Per teismo posėdį SNRT ir Confédération nationale de la boulangerie et boulangerie‑pâtisserie française teigė, kad veikti socialinės apsaugos srityje gali tik Prancūzijos valstybės leidimą gavusios institucijos, kurios yra įsteigtos Prancūzijoje(14).
33. Mano nuomone, šiuo klausimu naudinga priminti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos socialinio draudimo sistemos gali būti valdomos ne tik socialinio draudimo institucijų, bet ir Draudimo kodekso reglamentuojamų įmonių.
34. Pasibaigus Direktyvos 92/49(15) – trečiosios kartos ne gyvybės draudimo direktyvos – perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, galimybei vykdyti draudimo veiklą ir jos vykdymui reikalingas bendras oficialus leidimas, kurį išduoda valstybės narės, kurioje yra draudimo įmonės registruota buveinė, institucijos. Šis leidimas suteikia įmonei galimybę vykdyti savo veiklą visoje Sąjungoje naudojantis įsisteigimo laisve arba laisve teikti paslaugas. Reikia pažymėti, kad pagal Draudimo kodekso L362‑2 straipsnį kiekviena Bendrijos draudimo įmonė, įsteigta kitoje valstybėje narėje nei Prancūzijos Respublika, gali Prancūzijos teritorijoje, naudodamasi laisve teikti paslaugas iš šios buveinės, drausti nuo rizikos ar prisiimti įsipareigojimus pagal leidimus, kuriuos jai suteikė jos kilmės valstybės kontrolės institucijos.
35. Pagrindinėse bylose nagrinėjamos socialinio draudimo sistemos – tai socialinės apsaugos sistemą papildančios sistemos, taigi jos nėra teisės aktuose numatytos socialinės apsaugos sistemos dalis. Vis dėlto reikia pridurti, jog iš Sprendimo Komisija / Belgija matyti, kad nors Direktyva 92/49 iš esmės nėra susijusi su draudimu, įeinančiu į teisės aktuose numatytą socialinės apsaugos sistemą, ši direktyva yra taikoma draudimui, kuris įeina į teisės aktuose numatytą socialinės apsaugos sistemą ir kurį draudimo įmonės vykdo pačios prisiimdamos riziką(16).
36. Taigi man atrodo, kad, atsižvelgiant į minėtą direktyvą, nacionalinės teisės aktus ir minėtą Sprendimą Komisija / Belgija, draudimo įmonės, įsteigtos kitose valstybėse narėse ir jose gavusios leidimą, turi galėti siūlyti savo paslaugas Prancūzijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas, kiek tai susiję su papildomos sveikatos priežiūros išlaidų sistemos, kuri yra nagrinėjama pagrindinėse bylose, valdymu.
37. Vis dėlto reikia pridurti, kad jeigu nebūtų įmanomas tarpvalstybinis tokių paslaugų teikimas, skaidrumo pareigos atrenkant draudimo įstaigą poveikio klausimas bet kuriuo atveju išliktų reikšmingas, kiek tai susiję su įsisteigimo laisve.
38. Galiausiai noriu pažymėti, kad, nurodydamas SESV 56 straipsnį, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad tokių išimtinių teisių kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose suteikimu ribojama laisvė teikti paslaugas ir kad šį apribojimą galima pateisinti. Kadangi prejudicinis klausimas nesusijęs su tokio apribojimo buvimo ar jo pateisinimo įvertinimu ir kadangi tokio apribojimo buvimas ar jo pateisinimas taip pat nebuvo ginčijamas, toliau šio klausimo nenagrinėsiu.
39. Prieš išsamiau nagrinėjant, kaip Teisingumo Teismas aiškina SESV 56 straipsnį atsižvelgdamas į skaidrumo pareigos ribas, ir prieš atsakant į klausimą, ar šį aiškinimą galima taikyti pagrindinių bylų aplinkybėms, reikia patikrinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjama veikla kelia tarptautinį susidomėjimą, nes tai yra dar ir būtina skaidrumo pareigos taikymo sąlyga, kaip ji suformuluota Teisingumo Teismo praktikoje.
C – Dėl aiškaus tarptautinio susidomėjimo tokios papildomo socialinio draudimo sistemos, kuri nagrinėjama pagrindinėse bylose, valdymu
40. Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašymuose nemini sąvokos „aiškus tarptautinis susidomėjimas“. Kaip per teismo posėdį teigė UNIS ir Beaudout, šiame teisme susidomėjimo klausimas taip pat nebuvo aiškiai aptarinėjamas. Vis dėlto tai, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepadarė pirminių išvadų dėl galimo aiškaus tarptautinio susidomėjimo buvimo, nereiškia, kad jo prašymas yra nepriimtinas, jeigu, nepaisydamas šių trūkumų, Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, mano, kad gali pateikti naudingą atsakymą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Tačiau Teisingumo Teismas galėtų pateikti atsakymą tik tuo atveju, jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išsamiai įvertinęs visas svarbias pagrindinės bylos aplinkybes, galės konstatuoti aiškų tarptautinį susidomėjimą(17).
41. Man atrodo, kad prejudicinis klausimas pateiktas remiantis prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamų sistemų valdymas kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą. Taigi manau, kad šį klausimą reikia išnagrinėti.
42. Rašytines pastabas šioje byloje pateikusios šalys nesutaria dėl to, ar tokia papildomo socialinio draudimo sistemos valdymo veikla, kuri nagrinėjama pagrindinėse bylose, kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą.
43. Beaudout ir Komisijos teigimu, tokių sistemų valdymas kelia tarptautinį susidomėjimą. Komisija tvirtina, kad kitos valstybės narės įmonė gali visai paprastai siūlyti tokią paslaugą. Be to, Beaudout byloje C‑26/14 nurodo atitinkamos valdymo sutarties vertę, kuri, jos skaičiavimais, yra 70 mln. EUR(18).
44. Tačiau kitos rašytines pastabas pateikusios šalys, išskyrus Prancūzijos vyriausybę, tvirtina, kad tokio tipo sutartis negali sudominti kitoje valstybėje narėje įsikūrusio ūkio subjekto. Tarp įvairių šiuo klausimu nurodytų priežasčių yra draudimo rinkų ekonominės savybės(19) ir glaudūs santykiai, kuriuos tarpusavyje turi palaikyti socialinės apsaugos institucija, atitinkami darbdaviai ir samdomieji darbuotojai. Be to, ryšiai, kuriuos pasirinkta socialinio draudimo institucija palaiko su socialiniais partneriais, bendrai užtikrinančiais kontrolę, yra tokie, kad šios institucijos negalėtų pakeisti joks kitas kitoje valstybėje įsteigtas subjektas.
45. Tarptautinio susidomėjimo buvimas nagrinėtas teismo praktikoje, susijusioje su viešaisiais pirkimais, kuriems, atsižvelgiant į jų vertę, netaikomos šioje byloje taikytinose direktyvose numatytos procedūros, ir teismo praktikoje, susijusioje su paslaugų koncesijos sutartimis.
46. Taigi Sprendime SECAP ir Santorso(20) Teisingumo Teismas pripažino, kad tarptautinio susidomėjimo konkrečia rinka buvimą reikia vertinti atsižvelgiant į šios rinkos savybes. Pavyzdžiui, darbų pirkimo sutartis galėtų kelti tokį tarptautinį susidomėjimą dėl sąmatinės vertės, kartu atsižvelgiant ir į jos techninį lygį arba darbų atlikimo vietą, galinčią kelti užsienio ūkio subjektų susidomėjimą. Objektyvūs kriterijai, rodantys aiškaus tarptautinio susidomėjimo realumą, galėtų visų pirma būti tam tikro dydžio atitinkamos sutarties vertė, kartu atsižvelgiant į darbų atlikimo vietą. Be to, taip pat galima atmesti tokio susidomėjimo egzistavimą tuo atveju, kai, pavyzdžiui, aptariamos sutarties ekonominė nauda yra labai maža.
47. Iš Sprendimo Belgacom(21) matyti, kad aiškų tarptautinį susidomėjimą visų pirma gali kelti sutarties, kurią numatoma sudaryti, ekonominė svarba, jos vykdymo vieta ar techninės savybės ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu turi išsamiai įvertinti visas svarbias aplinkybes.
48. Aiškus tarptautinis susidomėjimas yra net jei ir nereikalaujama, kad ūkio subjektas būtų tikrai pareiškęs savo susidomėjimą. Visų pirma taip yra tuo atveju, jeigu ginčas susijęs su nagrinėjamos sutarties skaidrumo stoka. Iš tiesų tokiu atveju kitose valstybėse narėse įsteigti ūkio subjektai neturi realios galimybės pareikšti susidomėjimo gauti tokią koncesiją(22).
49. Kiek tai susiję su nagrinėjamos veiklos ekonomine nauda, iš Prancūzijos vyriausybės pastabų matyti, kad duonos ir konditerijos gaminių (amatininkų įmonės) sektoriaus nacionalinės kolektyvinės sutarties sistema taikoma 117 476 samdomiems šio sektoriaus darbuotojams(23). Nekilnojamojo turto sektoriaus nacionaline kolektyvine sutartimi 142 800 sektoriaus samdomų darbuotojų užtikrinama daugiau paslaugų nei duonos ir konditerijos gaminių sektoriaus (amatininkų įmonių) nacionaline kolektyvine sutartimi. Taigi man atrodo, kad šių sistemų valdymo ekonominės naudos negalima laikyti nedidele.
50. Aišku, kai kurios papildomo socialinio draudimo srities ypatybės galėtų leisti manyti, kad kalbama daugiausia apie nacionalinę rinką(24).
51. Vis dėlto, mano nuomone, negalima atmesti, kad tokios papildomo socialinio draudimo sistemos, kuri nagrinėjama pagrindinėse bylose, valdymas kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą, visų pirma atsižvelgiant į ekonominę naudą, susijusią su šiomis sistemomis. Bet kuriuo atveju būtinybė veikti vietoje ir kalbiniai reikalavimai nėra tokios kliūtys, kurių negalėtų įveikti kitose valstybėse narėse, bent jau kaimyninėse valstybėse narėse, įsteigtos įmonės(25).
52. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsamiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su nagrinėjama rinka, kad patikrintų, ar yra aiškus tarptautinis susidomėjimas(26).
53. Darant prielaidą, jog yra aiškus tarptautinis susidomėjimas, dabar, norint pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą informaciją, kad jis galėtų išnagrinėti savo bylas, reikia išnagrinėti skaidrumo pareigą, kuri suformuluota Teisingumo Teismo praktikoje, ir jos taikytinumą nagrinėjamu atveju.
D – Dėl skaidrumo pareigos pagal teismo praktiką, susijusią su paslaugų koncesijos sutartimis
54. Sprendimas Sporting Exchange, kurį nurodo ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir rašytines pastabas pateikusios šalys, priskiriamas prie Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su paslaugų koncesijos sutartimis. Sprendime Sporting Exchange, kuris nesusijęs su paslaugų koncesija, Teisingumo Teismas savo praktiką, susijusią su paslaugų koncesijos sutartimis, išplėtė įtraukdamas į ją išimtinės teisės suteikimą, nes manė, kad skaidrumo pareiga yra valstybės narės teisėje nustatyta privaloma išankstinė sąlyga suteikti subjektui išimtinę teisę vykdyti ekonominę veiklą, kad ir koks būtų šio subjekto atrankos būdas(27). Taigi norint geriau išsiaiškinti šios teismo praktikoje nustatytos skaidrumo pareigos taikymo sritį, reikia išanalizuoti teismo praktiką, susijusią su paslaugų koncesijos sutartimis.
55. Paslaugų koncesijos sutartys šiuo metu nėra reglamentuojamos nė viena direktyva, kuria Sąjungos teisės aktų leidėjas reglamentavo viešųjų pirkimų sritį(28). Tačiau valdžios institucijos, sudarančios tokias sutartis, apskritai privalo paisyti pagrindinių ESV sutarties normų, visų pirma SESV 56 straipsnio, ir, konkrečiai kalbant, vienodo požiūrio bei nediskriminavimo dėl pilietybės principų, taip pat iš jų kylančios skaidrumo pareigos(29).
56. Pirmiausia noriu pažymėti, kad skaidrumo pareiga, kaip ji suformuluota Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su paslaugų koncesijomis, yra tokia pareiga, kuri tenka paslaugų koncesijos sutartį sudarančioms valstybių narių valdžios institucijoms(30). Ši skaidrumo pareiga taikoma tais atvejais, kai atitinkama paslaugų koncesija gali dominti įmonę, esančią kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje suteikiama koncesija(31).
57. Kiek tai susiję su skaidrumo pareigos tikslais, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 56 straipsniu, vienodo požiūrio bei nediskriminavimo dėl pilietybės principais ir iš jų kylančia skaidrumo pareiga siekiama tų pačių tikslų kaip ir Direktyva 92/50/EEB(32), susijusia su viešojo paslaugų pirkimo sutartimis, kuriomis visų pirma siekiama užtikrinti laisvą paslaugų judėjimą ir atvirą neiškraipytą konkurenciją valstybėse narėse(33). Todėl nagrinėjant skaidrumo pareigos tikslus gali būti naudinga pagal analogiją išnagrinėti minėtos direktyvos tikslus.
58. Pagal Teisingumo Teismo praktiką minėta direktyva siekiama išvengti rizikos, kad perkančiosioms organizacijoms sudarant viešojo pirkimo sutartis pirmenybė bus teikiama nacionaliniams dalyviams ar kandidatams, ir galimybės, kad valstybės, savivaldybės ar viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos finansuojamas ar kontroliuojamas subjektas vadovausis kitais nei ekonominiais kriterijais(34). Skaidrumo pareiga siekiama tų pačių tikslų visų pirma suteikiant paslaugų koncesijas arba išimtines teises.
59. Taigi skaidrumo pareiga leidžia koncesiją suteikiančiai valdžios institucijai įsitikinti, kad laikomasi vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl pilietybės principų. Koncesiją suteikianti valdžios institucija turi įvertinti, kontroliuojama kompetentingų teismų, ar konkurso sąlygos atitinka nagrinėjamos viešųjų paslaugų koncesijos ypatumus(35).
60. Nors skaidrumo pareiga nebūtinai reiškia pareigą skelbti konkursą, vykdydama šią pareigą perkančioji organizacija privalo užtikrinti kiekvienam potencialiam dalyviui pakankamą viešumo laipsnį, leidžiantį atverti paslaugų koncesiją konkurencijai ir kontroliuoti suteikimo procedūros nešališkumą(36).
61. Iš sprendimų Parking Brixen ir Komisija / Italija matyti, kad aplinkybė, jog nepaskelbtas joks konkursas tokiai paslaugų koncesijai, kaip nagrinėta bylose, kuriose priimti šie sprendimai, suteikti, neatitiko SESV 49 ir 56 straipsnių ir visų pirma pažeidė bendrąjį skaidrumo principą ir pareigą užtikrinti tinkamą viešumą(37).
62. Minėtame Sprendime Sporting Exchange Teisingumo Teismas, nagrinėdamas vieno leidimo išdavimą azartinių lošimų srityje, laikėsi nuomonės, jog vien aplinkybe, kad minėtas išdavimas neprilygsta paslaugų koncesijos sutarčiai, negalima pateisinti to, jog išduodant tokį oficialų leidimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nesilaikoma iš SESV 56 straipsnio kylančių reikalavimų, visų pirma vienodo požiūrio principo ir skaidrumo pareigos. Teisingumo Teismo teigimu, skaidrumo pareiga turi būti taikoma sistemai, pagal kurią valstybės narės institucijos, vykdydamos valdžios įgaliojimus, išduoda leidimą vienam subjektui, nes tokio leidimo išdavimo poveikis kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms, potencialiai susidomėjusioms šia veikla, yra toks pat kaip paslaugų koncesijos sutarties atveju(38).
63. Šis aiškinimas, susijęs su išimtinėmis teisėmis, buvo patvirtintas Sprendime Belgacom, susijusiame su paslaugų koncesija. Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės ūkio subjektas šios valstybės narės teismuose gali remtis iš SESV 56 straipsnio kylančios skaidrumo pareigos pažeidimu, padarytu sudarius susitarimą, kuriuo vienas ar daugiau minėtos valstybės narės viešųjų subjektų suteikė tos pačios valstybės narės ūkio subjektui paslaugų koncesiją, dėl kurios kyla aiškus tarptautinis susidomėjimas, arba ūkio subjektui suteikė išimtinę teisę vykdyti ekonominę veiklą, dėl kurios kyla toks susidomėjimas(39).
64. Sprendime AG2R Prévoyance Teisingumo Teismas nutarė, jog dėl to, kad AG2R turi būti traktuojama kaip ekonominę veiklą vykdanti įmonė, valdžios institucijų sprendimas numatyti privalomą prisijungimą prie papildomo sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sistemos visoms sektoriaus įmonėms, nenumatant jokios galimybės neprisijungti, neišvengiamai reiškia, kad šiai įstaigai suteikiama išimtinė teisė rinkti ir valdyti šio sektoriaus darbdavių ir samdomųjų darbuotojų įmokas pagal šią sistemą(40).
65. Iš to darytina išvada, kad tokios išimtinės teisės poveikį įmonėms, kurios įsteigtos kitose valstybėse narėse ir kurias galbūt domina šios veiklos vykdymas, galima prilyginti paslaugų koncesijos sutarties poveikiui. Todėl dabar reikia išnagrinėti kitas skaidrumo pareigos taikymo sąlygas.
E – Dėl skaidrumo pareigos taikytinumo išplėtimo procedūrai
66. UNIS, Beaudout, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos teigimu, iš Sprendimo Sporting Exchange(41) darytina išvada, kad iš SESV 56 straipsnio kylančios skaidrumo pareigos būtina laikytis, jeigu išimtinė teisė ūkio subjektui suteikiama taikant kolektyvinės sutarties taikymo srities išplėtimo procedūrą.
67. Kitos rašytines pastabas pateikusios šalys teigia, kad minėtame Sprendime Sporting Exchange pateikto SESV 56 straipsnio aiškinimo negalima taikyti pagrindinės bylos aplinkybėms ir kad todėl skaidrumo pareiga netaikytina. Visų pirma šios šalys nurodo, kad, kitaip negu minėtame sprendime nurodytų aplinkybių atveju arba viešųjų pirkimų ar paslaugų koncesijos atveju, draudimo įstaiga pasirenkama ne valdžios institucijos sprendimu, o pagal socialinių partnerių, dalyvaujančių kolektyvinėse derybose, sutartį. Ministras, turintis kompetenciją išplėsti kolektyvinę sutartį, kuria paskirta draudimo įstaiga, nesikiša į šios įstaigos pasirinkimą ir neturi jokių galių, susijusių su šiuo pasirinkimu taikant taikymo srities išplėtimo procedūrą.
68. Primenu, kad skaidrumo pareiga, kaip ji suformuluota Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su paslaugų koncesijomis, tenka paslaugų koncesijos sutartį sudarančioms valstybių narių valdžios institucijoms(42) ir kad ši pareiga nebūtinai reiškia pareigą skelbti konkursą. Pagal skaidrumo reikalavimus kitos valstybės narės nei paslaugos gavėjo valstybė narė teritorijoje esanti įmonė tinkamą informaciją, susijusią su šia koncesija, gali gauti dar prieš suteikiant šią koncesiją, taigi jeigu ši įmonė būtų norėjusi, ji būtų galėjusi pareikšti susidomėjimą šios koncesijos gavimu(43).
69. Kaip jau minėjau šios išvados 22 punkte, Conseil d’État klausimas susijęs su procedūra, kurią taikydama valstybė narė kolektyvinės sutarties taikymą išplečia visoms sektoriaus įmonėms. Tai neabejotinai reiškia išimtinės teisės suteikimą socialinių partnerių pasirinktai įstaigai.
70. Atrodo, kad su minėta teismo praktika suderinama tai, jog SESV 56 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis valstybės narės valdžios institucijoms išimtinę teisę suteikti ūkio subjektui, pasirinktam vykdant visiškai neskaidrią procedūrą, nepaisant šio ūkio subjekto atrankos būdo.
71. Kai tokį subjektą pasirenka kas nors kitas, o ne valdžios institucija, kuri suteikia nagrinėjamą išimtinę teisę, ir kai šiai valdžios institucijai toks subjekto pasirinkimas taikant procedūrą, kurią vykdė ne nagrinėjama institucija, yra privalomas, taikant tokią išankstinę atrankos procedūrą reikia paisyti skaidrumo pareigos. Kitaip nebūtų tenkinami iš SESV 56 straipsnio kylantys reikalavimai, nes kitose valstybėse narėse įsikūrusios įmonės negalėtų pareikšti savo susidomėjimo prieš valdymo institucijai priimant sprendimą dėl pasirinkimo. Tokiu atveju tai, kad kolektyvinės sutarties taikymo srities išplėtimo procedūra ministerijoje yra skaidri, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, nepateisina socialinio draudimo įstaigos atrankos procedūros neskaidrumo.
72. Ši išvada reiškia ne tai, kad pati skaidrumo pareiga tenka socialiniams partneriams, kurie visada gali naudotis savo teise į kolektyvines derybas(44), bet tik tai, kad vykdant šią pirminę procedūrą turi būti pasiektas minimalus skaidrumo lygis, jeigu suderėtos kolektyvinės sutarties taikymo sritį valdžios institucijos vėliau turi išplėsti visam sektoriui.
73. Taip pat reikia pabrėžti, kad objektyvaus draudimo įstaigos pasirinkimo savaime nepakanka, kad būtų užtikrinta, jog bus paisoma iš SESV 56 straipsnio kylančių reikalavimų. Neskaidri atrankos procedūra, nors ir būtų objektyvi, neleidžia suinteresuotosioms įmonėms nei gauti tinkamos informacijos, nei pareikšti susidomėjimo prieš pasirenkant įstaigą. Minimalaus skaidrumo reikalavimu suinteresuotosioms įmonėms suteikiama galimybė sužinoti atrankos kriterijus ir įvertinti jų objektyvumą ir pasirinkimo nešališkumą.
74. Primenu, kad šios srities Prancūzijos teisės aktai neseniai buvo iš dalies pakeisti, siekiant į juos įtraukti konkursą, kurį socialiniai partneriai rengia minėtos draudimo įstaigos atrankos etapu. Taigi atrodo, kad, kiek tai susiję su išankstine atrankos procedūra, įmanomas ir skaidresnis sprendimas ir kad, a contrario, siekiant apsaugoti atitinkamus bendruosius interesus nebūtina riboti atrankos procedūros skaidrumo.
F – Ar šiuo atveju buvo laikomasi skaidrumo pareigos?
75. Remiantis Prancūzijos vyriausybės rašytinėmis pastabomis, pagal Darbo kodekso L. 2261‑19 straipsnį siekiant išplėsti sektorinės sutarties, profesinio ar tarpprofesinio susitarimo arba vieno iš šių dokumentų pakeitimo taikymo sritį būtina, kad jie būtų suderėti ir sudaryti jungtinio komiteto. Šį komitetą sudaro nagrinėjamo profesinio sektoriaus socialiniai partneriai, kitaip tariant, atitinkamos kolektyvinės sutarties taikymo srityje darbdaviams ir samdomiesiems darbuotojams atstovaujančios organizacijos.
76. Šiuo kolektyvinių derybų etapu draudimo įstaiga atitinkamo profesinio sektoriaus socialiniams partneriams gali pateikti savo paraišką, kad jai būtų patikėta valdyti šio sektoriaus papildomo socialinio draudimo sistemą. Šiuo klausimu minėta vyriausybė pabrėžia, kad kolektyvines sutartis galima rasti internete ir kad suinteresuotosios įmonės gali visai paprastai sužinoti, kada iš naujo deramasi dėl papildomo socialinio draudimo sistemų valdymo.
77. Mano nuomone, negalima atmesti, kad tokia nacionalinė praktika jau leidžia tam tikru mastu išvengti rizikos, kuriai siekiama neleisti atsirasti taikant skaidrumo pareigą, ir, be kita ko, leidžia suinteresuotosioms įmonėms gauti būtiną informaciją ir pareikšti susidomėjimą prieš pasirenkant įstaigą. Vis dėlto man dėl to kyla didelių abejonių.
78. Šiuo klausimu taip pat reikia nustatyti, ar skaidrumo pareiga reiškia, kad skaidrumo reikalavimus būtina užtikrinti teisės aktų lygmeniu, o gal pakanka, kad skaidrumas būtų faktinis, net ir nesant aiškaus reglamentavimo, jeigu skaidrumą tikrai užtikrina tam tikro lygio informacija ir duomenų skelbimas, kaip šioje byloje teigia Prancūzijos vyriausybė.
79. Man atrodo, jog Teisingumo Teismo praktikoje nereikalaujama, kad skaidrumo garantijos būtų nustatytos teisės aktuose, jeigu pakankamas skaidrumo lygis užtikrinamas kitomis priemonėmis.
80. Reikia pridurti, kad, mano nuomone, per teismo posėdį aptartas klausimas dėl kontrolės, kurią socialiniai partneriai gali taikyti savo pasirinktai draudimo įstaigai, poveikio neturi reikšmės galimam atrankos procedūros neskaidrumo pateisinimui. Iš tiesų pagal ankstesnę teismo praktiką(45), jeigu valstybė narė griežtai kontroliuoja pasirinktą subjektą, tai tam tikrais atvejais gali pateisinti skaidrumo trūkumą atrankos etapu. Vis dėlto reikia pažymėti, kad šis variantas prilygsta kontrolei, kurią valdžios institucijos gali tiesiogiai taikyti pasirinktam subjektui, o pagrindinių bylų atveju draudimo įstaigas tam tikru mastu(46) gali kontroliuoti socialiniai partneriai. Taigi šiuo atveju valstybė narė jų nekontroliuoja nei tiesiogiai, nei per socialinius partnerius.
81. Todėl nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, turi įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose, nagrinėjamoms socialinio draudimo sistemoms priklausančių draudimo įstaigų atrankos procedūra buvo pakankamai skaidri laisvės teikti paslaugas atžvilgiu, kad nagrinėjami taikymo srities išplėtimo ministro įsakymais atvejai būtų pateisinami.
G – Dėl prašymo apriboti sprendimo poveikį laiko atžvilgiu
82. Savo rašytinėse pastabose Prancūzijos vyriausybė prašė apriboti Teisingumo Teismo sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos procedūros neatitinka skaidrumo pareigos, atsižvelgiant į riziką, kad ministro įsakymais išplėstų sistemų naudos gavėjų sveikatai bus padarytas didelis poveikis(47), ir suinteresuotųjų subjektų sąžiningumą. Per teismo posėdį Beaudout prašė atmesti šį prašymą, o Confédération nationale de la boulangerie et boulangerie‑pâtisserie française prašė pakeisti sprendimo galiojimą laiko atžvilgiu.
83. Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais ir taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika(48).
84. Mano nuomone, Prancūzijos vyriausybės nurodytos aplinkybės neatitinka minėtų kriterijų. Ministro įsakymų panaikinimas nebūtinai reiškia įvairių sutartinių santykių, kurie šiuo atveju egzistuoja draudimo srityje, nutrūkimą. Tokio panaikinimo poveikis nei darbdaviams, nei apdraustiesiems nėra aiškus bent jau civilinės teisės požiūriu, todėl konkretų būsimo Teisingumo Teismo sprendimo poveikį reikia nustatyti pagal nacionalinę teisę.
V – Išvada
85. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État (Prancūzija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
Skaidrumo pareigos, kylančios iš SESV 56 straipsnio, paisymas yra būtina išankstinė sąlyga, kad valstybė narė galėtų išplėsti kolektyvinės sutarties, kuria socialinių partnerių pasirinktam vieninteliam subjektui patikėta valdyti papildomą privalomąją samdomiesiems darbuotojams sukurtą socialinio draudimo sistemą, taikymo sritį visoms sektoriaus įmonėms. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose, nagrinėjamų socialinės apsaugos sistemų draudimo įstaigų atrankos procedūra buvo pakankamai skaidri laisvės teikti paslaugas požiūriu, kad būtų pateisintas nagrinėjamas taikymo srities išplėtimas.
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Tačiau reikia pažymėti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama išimtinė teisė nėra „prigimtinė“ arba tradicinė išimtinė teisė, kaip ji suprantama klasikinėje teismų praktikoje, susijusioje su, pavyzdžiui, telekomunikacijų paslaugų rinka (žr., be kita ko, Sprendimo British Telecommunications, C‑302/94, EU:C:1996:485, 27 punktą).
3 – C‑437/09, EU:C:2011:112. Toje byloje Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę įvertinti, pirma, privalomo prisijungimo prie sistemos, kurią valdė vienintelė įstaiga, nesant galimybės taikyti jokių išimčių atitinkamo sektoriaus įmonėms, mechanizmo atitiktį SESV 101 ir 102 straipsnių nuostatoms ir, antra, galimą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Be šios bylos AG2R Prévoyance, Teisingumo Teismas gavo tris Tribunal d’instance de Dax (Prancūzija) prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kurie buvo susiję su to paties prisijungimo mechanizmo, numatyto duonos ir konditerijos gaminių (amatininkų įmonių) nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje, atitiktimi SESV 102 straipsniui (bylos C‑97/10, C‑98/10 ir C‑99/10). Paskelbus minėtą Sprendimą AG2R Prévoyance, Tribunal d’instance de Dax pranešė Teisingumo Teismui, kad nori atsiimti savo prašymus priimti prejudicinį sprendimą. 2011 m. birželio 8 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas nurodė išbraukti šias bylas iš Teisingumo Teismo bylų registro.
4 – Iš pradžių Socialinės apsaugos kodekso L. 911‑1, L. 911‑3 ir L. 912‑1 straipsniai buvo skirti 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvai 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančiai direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (OL L 228, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 346), perkelti į nacionalinę teisę (žr. 1994 m. rugpjūčio 8 d. Įstatymą Nr. 94‑678 dėl pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų papildomos socialinės apsaugos, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamos 1992 m. birželio 18 d. ir rugpjūčio 10 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 92‑49 ir 92‑96; JORF, 1994 m. rugpjūčio 10 d., p. 11655). Jie buvo iš dalies pakeisti 2006 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 2006‑344 (JORF, 2006 m. kovo 24 d., p. 4456) ir įsigaliojo 2006 m. birželio 24 d.
5 – JOFR, 1990 m. sausio 2 d., p. 13.
6 – C‑203/08, EU:C:2010:307.
7 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑271/08, EU:C:2010:426, 37 punktas).
8 – Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑271/08, EU:C:2010:426, 42–44 punktai ir nurodyta teismo praktika).
9 – Sprendimas International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union (C‑438/05, EU:C:2007:772, 54 ir 79 punktai).
10 – 2013 m. birželio 13 d. Sprendimas Nr. 2013‑672 DC.
11 – Minėtas įstatymas buvo paskelbtas priėmus šį sprendimą, 2013 m. birželio 14 d. (JORF, 2013 m. birželio 16 d., p. 9958). Pagal šį sprendimą Conseil constitutionnel gali vertinti jau paskelbto įstatymo atitiktį Konstitucijai, nagrinėdama teisės akto nuostatas, kuriomis šis įstatymas yra iš dalies keičiamas ar papildomas arba kurios turi poveikį paskelbto įstatymo taikymo sričiai. Ginčijamomis Įstatymo dėl darbo vietų garantijų nuostatomis papildomos Socialinės apsaugos kodekso L. 912‑1 straipsnio nuostatos.
12 – JORF, 2013 m. gruodžio 24 d., p. 21034.
13 – Pažymėta mano. Šio konkurso sąlygos buvo nustatytos 2015 m. sausio 8 d. Dekretu Nr. 2015‑13 dėl įstaigų konkurso pagal rekomendaciją, numatytą Socialinės apsaugos kodekso L. 912‑1 straipsnyje (JORF, 2015 m. sausio 10 d., p. 450). Šio dekreto tikslas – apibrėžti taikytiną tvarką, visų pirma siekiant užtikrinti skaidrumą.
14 – SNRT nurodo Socialinės apsaugos kodekso L. 931‑4 straipsnį, susijusį su oficialiu leidimu, kurio reikalaujama iš socialinio draudimo institucijų.
15 – Ši direktyva vėliau buvo panaikinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, p. 1).
16 – C‑206/98, EU:C:2000:256, 44 punktas. Minėtas Sprendimas Komisija / Belgija buvo susijęs su privalomuoju nelaimingų atsitikimų darbe draudimu, priskiriamu Belgijos teisės aktuose numatytai socialinės apsaugos sistemai.
17 – Sprendimai Serrantoni ir Consorzio stabile edili (C‑376/08, EU:C:2009:808, 25 punktas) ir Azienda sanitaria locale n. 5 „Spezzino“ ir kt. (C‑113/13, EU:C:2014:2440, 48 punktas).
18 – Be to, per teismo posėdį Beaudout patvirtino, kad Prancūzijoje jau yra sektorių, kuriuose užsienio įmonės yra pareiškusios susidomėjimą tokios sistemos valdymu, ir įmonių, kurios yra pasirinkusios užsienio draudimo įstaigą papildomo sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sistemai valdyti. UNIS savo rašytinėse pastabose tarptautinio susidomėjimo klausimo nenagrinėjo, tačiau per teismo posėdį patvirtino, kad tarptautinis susidomėjimas yra. Be to, UNIS teigimu, Prancūzijos įstaigos jau siūlo savo paslaugas kitose valstybėse narėse.
19 – Confédération nationale de la boulangerie et boulangerie‑pâtisserie française nurodo Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Verslo draudimo sektoriaus tyrimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 dėl įmonių draudimo 17 straipsnį (galutinė ataskaita)“ (COM(2007) 556 final, pateikiamą šiuo interneto adresu: ). Pagal šią ataskaitą pirminės draudimo rinkos paprastai veikia nacionaliniu lygmeniu, išimtis – stambieji klientai ir didelė rizika. Tarp Komisijos nurodytų priežasčių yra nacionalinės teisės aktų, kuriais apskritai reglamentuojamos sutartys, draudimas ir atsakomybė, pokyčiai, reikalavimas veikti vietoje ir kalbiniai sunkumai. Tačiau reikia pabrėžti, jog Komisijos tyrimas atliktas, „kad galiausiai būtų konkrečiai nustatyti bet kokie ribojantys veiksmai arba konkurencijos iškraipymai, galintys pažeisti Sutarties 81 arba 82 straipsnius“, o tai reiškia, kad nagrinėjamame sektoriuje jau yra tarptautinė rinka. Todėl Komisijos išvados dėl dabartinės draudimo rinkų būklės negali būti lemiamos vertinant tarptautinio susidomėjimo buvimą.
20 – C‑147/06 ir C‑148/06, EU:C:2008:277, 24 ir 31 punktai.
21 – C‑221/12, EU:C:2013:736, 29 ir 30 punktai.
22 – Sprendimas Belgacom (C‑221/12, EU:C:2013:736, 31 punktas). Tačiau vien to, kad vykdant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą Komisija nurodė, jog ji yra gavusi skundą dėl nagrinėjamo pirkimo, nepakanka įrodyti, kad šis pirkimas kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą, taigi ir pripažinti, kad neįvykdyti įsipareigojimai (Sprendimas Komisija / Airija, C‑507/03, EU:C:2007:676, 34 punktas).
23 – Kaip jau buvo nurodyta šios išvados 43 punkte, Beaudout skaičiavimais, ginčijamos valdymo sutarties vertė yra 70 mln. EUR.
24 – Vis dėlto net darant prielaidą, kad faktinė rinka buvo daugiausia nacionalinė, tai nebūtinai rodo tarptautinio susidomėjimo nebuvimą. Remiantis Komisijos sudarytos ekspertų grupės galutine ataskaita, nacionalinės teisės aktų, susijusių su sutartimis, skirtumai kliudo draudimo produktus tiekti tarpvalstybiniu mastu, nes patiriamos didesnės sąnaudos, teisinis nesaugumas, o vartotojams ir įmonėms sunku apsidrausti kitose Sąjungos valstybėse narėse (žr. 2014 m. vasario 27 d. pranešimą spaudai dėl galutinės ataskaitos (Final Report of the Commission Expert Group on European Insurance Contract Law); su ataskaita anglų kalba galima susipažinti šiuo interneto adresu: ). Taigi iš to, kad konkrečioje rinkoje yra mažai užsienio draudimo įstaigų, negalima daryti išvados, kad šios užsienio įstaigos nenori į šią rinką patekti.
25 – Be to, noriu priminti, kad, nors šiuo atveju nekalbama apie draudimą, kuris yra socialinės apsaugos dalis, Sąjungos teisės nuostatos, susijusios su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, atitinkamais atvejais gali būti taikomos draudimui, kurį apima teisės aktuose numatyta socialinės apsaugos sistema ir kurį draudimo įmonės taiko pačios prisiimdamos riziką (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑206/98, EU:C:2000:256, 44 punktą).
26 – Sprendimai SECAP ir Santorso (C‑147/06 ir C‑148/06, EU:C:2008:277, 34 punktas) ir Serrantoni ir Consorzio stabile edili (C‑376/08, EU:C:2009:808, 25 punktas).
27 – C‑203/08, EU:C:2010:307, 47 punktas.
28 – Teisinis pagrindas, susijęs su paslaugų koncesijos sutartimis, paaiškintas 2000 m. balandžio 29 d. Komisijos aiškinamajame komunikate dėl koncesijų Bendrijos teisėje (OL C 121, p. 2). Be to, reikia pažymėti, kad 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, p. 1), kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas yra 2016 m. balandžio 18 d.
29 – Sprendimai Telaustria ir Telefonadress (C‑324/98, EU:C:2000:669, 60 ir 61 punktai), Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 46 punktas), Wall (C‑91/08, EU:C:2010:182, 33 punktas) ir Sporting Exchange (C‑203/08, EU:C:2010:307, 39 punktas).
30 – Sprendimai Telaustria ir Telefonadress (C‑324/98, EU:C:2000:669, 62 punktas), Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 49 ir 50 punktai) ir Wall (C‑91/08, EU:C:2010:182, 36 punktas).
31 – Sprendimai Coname (C‑231/03, EU:C:2005:487 17 punktas), Wall (C‑91/08, EU:C:2010:182, 34 punktas) ir Sporting Exchange (C‑203/08, EU:C:2010:307, 40 punktas).
32 – 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322).
33 – Sprendimas Wall (C‑91/08, EU:C:2010:182, 48 punktas).
34 – Sprendimai Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt. (C‑44/96, EU:C:1998:4, 33 punktas), BFI Holding (C‑360/96, EU:C:1998:525, 42 ir 43 punktai) ir University of Cambridge (C‑380/98, EU:C:2000:529, 17 punktas).
35 – Sprendimas Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 49 ir 50 punktai).
36 – Sprendimai Telaustria ir Telefonadress (C‑324/98, EU:C:2000:669, 62 punktas), Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 49 punktas), Komisija / Italija (C‑260/04, EU:C:2007:508, 24 punktas), Wall (C‑91/08, EU:C:2010:182, 36 punktas) ir Sporting Exchange (C‑203/08, EU:C:2010:307, 41 punktas).
37 – Sprendimai Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 50 punktas) ir Komisija / Italija (C‑260/04, EU:C:2007:508, 25 punktas).
38 – Sprendimas Sporting Exchange (C‑203/08, EU:C:2010:307, 46 ir 47 punktai).
39 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Belgacom (C‑221/12, EU:C:2013:736, 34 punktas) (pažymėta mano).
40 – C‑437/09, EU:C:2011:112, 66 punktas.
41 – C‑203/08, EU:C:2010:307.
42 – Sprendimai Telaustria ir Telefonadress (C‑324/98, EU:C:2000:669, 62 punktas), Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 49 ir 50 punktai) ir Wall (C‑91/08, EU:C:2010:182, 36 punktas).
43 – Sprendimai Coname (C‑231/03, EU:C:2005:487, 21 punktas), Coditel Brabant (C‑324/07, EU:C:2008:621, 25 punktas) ir Sporting Exchange (C‑203/08, EU:C:2010:307, 41 punktas) (pažymėta mano).
44 – Be kita ko, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnį.
45 – Iš Teisingumo Teismo praktikos darytina išvada, kad SESV 56 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės laisvės apribojimai, konkrečiai susiję su vienam subjektui skirto leidimo išdavimo ir pratęsimo procedūromis, gali būti laikomi pateisinamais, jei susijusi valstybė narė nusprendžia išduoti arba pratęsti leidimą vienam viešajam subjektui, kurio tiesioginę valdymo priežiūrą vykdo valstybė, arba privačiajam subjektui, kurio veiklą gali griežtai kontroliuoti valdžios institucijos (Sprendimo Sporting Exchange, C‑203/08, EU:C:2010:307, 59 punktas).
46 – Reikia pažymėti, kad teismo posėdyje dalyvavusių šalių nuomonės labai skyrėsi dėl to, ar išplėtus taikymo sritį kolektyvinės sutarties nepasirašiusios profesinės sąjungos gali įeiti į jungtinio komiteto sudėtį, taigi ir kontroliuoti draudimo įstaigą.
47 – Tarp prašymo motyvų visų pirma buvo nurodyta tai, kad įsakymų išplėsti taikymą panaikinimas, kuris būtų tikėtinas tokio Teisingumo Teismo sprendimo padarinys nacionaliniu lygmeniu, reikštų rizikos pasidalijimo principo, kuriuo grindžiamos šios sistemos, taikymo pabaigą, ir kiltų klausimas dėl jų finansinės pusiausvyros ir pagal šias sistemas užtikrinamų garantijų. Be to, kiek tai susiję su nekilnojamojo turto sektoriaus nacionaline kolektyvine sutartimi, nagrinėjamos sistemos įsigaliojimas priklausė nuo įsakymo dėl taikymo srities išplėtimo visoms įmonėms, t. y. įskaitant prisijungusias įmones, paskelbimo.
48 – Sprendimas Balazs ir Casa Judeţeană de Pensii Cluj (C‑401/13 ir C‑432/13, EU:C:2015:26, 50 punktas ir nurodyta teismo praktika).
Full & Egal Universal Law Academy