GENERALINIO ADVOKATO
PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,
pateikta 2015 m. rugsėjo 24 d. ( 1 )
Byla C‑292/14
Elliniko Dimosio
prieš
Stefanos Stroumpoulis,
Nikolaos Koumpanos,
Panagiotis Renieris,
Charalampos Renieris,
Ioannis Zacharias,
Dimitrios Lazarou,
Apostolos Chatzisotiriou
(Symvoulio tis Epikrateias (Graikija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam — Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija — Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės — Direktyva 80/987/EEB — Bendrovė su buveine trečiojoje valstybėje, tačiau faktinę buveinę turinti valstybėje narėje, kurioje jai buvo iškelta bankroto byla — Darbuotojų apsaugos lygis, kiek tai susiję su neapmokėtais jų reikalavimais — Lygiavertė apsauga“
1.
Šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, kuriuo prašoma išaiškinti, ar valstybė narė turi vykdyti iš Direktyvos 80/987/EEB ( 2 ) kylančius įsipareigojimus tokiu atveju, kai darbuotojus jūrininkus įdarbino bendrovė, kuri, turėdama buveinę trečiojoje valstybėje, faktinę buveinę turi toje valstybėje narėje, o pastarosios valstybės teismas pagal tos valstybės narės teisės aktus tą bendrovę pripažino nemokia.
2.
Siekiant išspręsti šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, reikia taikyti ne Sąjungos teisę, bet du svarbius tarptautinės teisės aktus, kaip antai Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją ( 3 ) ir Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( 4 ). Manau (ir turiu tai pagrindžiančių argumentų), kad, teisingai suprantant minėtus tarptautinės teisės aktus, pagrindinėje byloje Direktyva 80/987 dėl savo specifikos turi taikymo viršenybę.
3.
Kiek tai susiję su Symvoulio tis Epikrateias pateikto klausimo esme, padarysiu išvadą, jog nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis įvykdytos Direktyvoje 80/987 nustatytos sąlygos tam, kad valstybė narė teiktų darbuotojams šia direktyva garantuojamą apsaugą, o nacionalinės teisės normų, taikomų tik jūrininkams, kurie yra tos valstybės narės piliečiai ir kurie, įdarbinti su Graikijos vėliava plaukiojančiuose laivuose arba prie „Naftiko Apomachiko Tameio“ (Jūrininkų pensijų fondas, toliau – NAT) prisijungusiuose užsienio laivuose, buvo palikti likimo valiai užsienyje, negalima laikyti „lygiaverte apsauga“.
I – Teisinis pagrindas
A – Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija
4.
Remiantis Jūrų teisės konvencijos 91 straipsnio 1 dalimi, „[k]iekviena valstybė nustato sąlygas, kuriomis ji suteikia savo nacionalinę priklausomybę laivams, registruoja laivus savo teritorijoje ir suteikia teisę plaukioti su savo vėliava. Laivai turi tos valstybės nacionalinę priklausomybę, su kurios vėliava jie turi teisę plaukioti. Valstybę ir laivą turi sieti tikri ryšiai“.
5.
Remiantis Jūrų teisės konvencijos 92 straipsnio 1 dalimi, „[l]aivai plaukioja tik su vienos valstybės vėliava ir, išskyrus ypatingus atvejus, kurie yra numatyti tarptautinėse sutartyse arba šioje Konvencijoje, atviroje jūroje jiems galioja tik tos valstybės jurisdikcija. Laivas negali keisti vėliavos kelionės arba sustojimo uoste metu, išskyrus tuos atvejus, kai iš tikrųjų pasikeičia laivo nuosavybės teisė arba jo registras“.
6.
Jūrų teisės konvencijos 94 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekviena valstybė tinkamai vykdo savo jurisdikciją ir kontrolę administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava.
2. Visų pirma kiekviena valstybė:
b)
pagal savo vidaus teisės normas įgyvendina jurisdikciją kiekvienam su jos vėliava plaukiojančiam laivui, taip pat laivo kapitonui, pareigūnams ir įgulos nariams, kiek tai susiję su laivo administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais.
“
7.
Remiantis Jūrų teisės konvencijos 218 straipsnio 1 dalimi, „[k]ai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste arba jūros terminale, ši valstybė gali imtis tyrimo, o jei pakanka įrodymų, iškelti bylą dėl medžiagų išmetimo iš tokio laivo už šios valstybės vidaus vandenų, teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos pažeidžiant kompetentingų tarptautinių organizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas taikytinas tarptautines normas ir standartus“.
8.
Remiantis Jūrų teisės konvencijos 220 straipsnio 1 dalimi, „[k]ai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste ar jūros terminale, ši valstybė gali, atsižvelgiant į 7 skyriaus nuostatas, iškelti bylą dėl bet kokių jos įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų pagal šią Konvenciją, ar taikytinų tarptautinių normų ir standartų, skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, pažeidim[ams], jei tokie pažeidimai įvykdomi tos valstybės teritorinėje jūroje arba išskirtinėje ekonominėje zonoje“.
B – Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės
9.
Remiantis Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi, „sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė“.
10.
Romos konvencijos 6 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę darbo sutartyje neatima ir neriboja darbuotojo teisės į apsaugą, kurią jam suteikia privalomos teisės normos, jeigu, nesant pasirinkimo, būtų taikytina teisė pagal šio straipsnio 2 dalį.
2. Nepaisant 4 straipsnio nuostatų, nesant pasirinkimo pagal 3 straipsnį, darbo sutarčiai taikoma:
a)
valstybės, kurioje vykdydamas sutartį darbuotojas paprastai dirba, teisė, net jeigu jis laikinai dirba kitoje valstybėje,
arba
b)
jei darbuotojas paprastai nedirba darbo nei vienoje valstybėje – valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta, teisė,
išskyrus atvejus, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė.“
11.
Romos konvencijos 10 straipsnyje nustatyta:
„1. Pagal šios konvencijos 3–6 ir 12 straipsnius sutarčiai taikytina teisė pirmiausia yra taikoma:
a)
sutarties aiškinimui;
b)
sutarties vykdymui;
c)
neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, sutarties neįvykdymo teisinėms pasekmėms, taip pat ir nuostolių apskaičiavimui tiek, kiek tai reguliuoja teisės normos;
d)
įvairiems prievolių įvykdymo būdams bei įgyjamajai senačiai ir ieškinio senačiai;
e)
sutarties negaliojimo teisinėms pasekmėms.“
C – Sąjungos teisė
12.
Atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, reikia remtis Direktyvos 80/987 versija iki šios direktyvos pakeitimo Direktyva 2002/74/EB ( 5 ) ir panaikinimo ją pakeitusia Direktyva 2008/94/EB ( 6 ).
13.
Direktyvos 80/987 pirmose keturiose konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„kadangi būtina apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam, o ypač garantuoti neapmokėtų reikalavimų apmokėjimą, kartu atsižvelgiant į Bendrijos subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį;
kadangi tarp valstybių narių lieka skirtumų, susijusių su darbuotojų apsauga šioje srityje; kadangi būtina imtis priemonių mažinant šiuos skirtumus, kurie gali daryti tiesioginį poveikį bendrosios rinkos veikimui;
kadangi būtina skatinti šios srities įstatymų derinimą, kartu juos tobulinant pagal Sutarties 117 straipsnio nuostatas;
kadangi dėl savo geografinės padėties ir dabartinės darbo struktūros Grenlandijos darbo rinka iš esmės skiriasi nuo kitų Bendrijos regionų darbo rinkų.“
14.
Direktyvos 80/987 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.
2. Valstybės narės gali išimties tvarka netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams dėl šių darbuotojų darbo sutarčių arba darbo santykių specialaus pobūdžio arba esant kitoms garantijų formoms, kurios teikia darbuotojams apsaugą, lygiavertę šios direktyvos teikiamai apsaugai.
Pirmoje pastraipoje minimos darbuotojų kategorijos yra nurodytos priede.
3. Ši direktyva netaikoma Grenlandijai. Pasikeitus darbo struktūrai šiame regione, ši išimtis turi būti peržiūrėta.“
15.
Direktyvos 80/987 2 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Šioje direktyvoje darbdavys laikomas nemokiu:
a)
jei pagal atitinkamos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus pateikiamas prašymas pradėti procesinius veiksmus dėl darbdavio turto, kad būtų kolektyviai patenkinti kreditorių reikalavimai, įskaitant 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus; ir
b)
jei pagal pirmiau minėtus įstatymus ir kitus teisės aktus kompetentinga institucija:
—
nusprendė pradėti procesinius veiksmus
—
arba nustatė, jog darbdavio įmonė yra visiškai uždaryta arba verslas baigtas vykdyti, o esamo turto nepakanka, kad būtų prasminga pradėti procesinius veiksmus.
2. Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamų sąvokų „darbuotojas“, „darbdavys“, „darbo užmokestis“, „neatidėliotina [įgyta] teisė“ ir „būsimoji [įgyjama] teisė“.“
16.
Direktyvos 80/987 3 straipsnyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos užtikrintų darbdavio neapmokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir susijusių su darbo užmokesčiu už laikotarpį iki nustatytos datos, apmokėjimą“.
17.
Remiantis direktyvos 5 straipsniu:
„Valstybės narės išsamias garantijų institucijų organizavimo, finansavimo ir veiklos taisykles nustato pagal šiuos principus:
a)
institucijų turtas turi būti atskirtas nuo darbdavio apyvartinio kapitalo ir jam negali būti taikomi procesiniai veiksmai dėl jo nemokumo;
b)
darbdaviai prisideda prie garantijų institucijų finansavimo, išskyrus jei jas finansuoja tik valdžios institucijos;
c)
garantijų institucijų įsipareigojimai nepriklauso nuo to, ar įvykdyti visi jų finansavimo įsipareigojimai.“
18.
Remiantis Direktyvos 80/987 6 straipsniu, „[v]alstybės narės gali nustatyti, kad 3, 4 ir 5 straipsniai netaikomi įmokoms, mokamoms pagal įstatymų numatytas valstybines socialinės apsaugos sistemas arba pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms“.
19.
Remiantis tos pačios direktyvos 7 straipsniu, „[v]alstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jeigu darbdavys iki savo nemokumo pradžios nemokėjo draudimo įstaigoms privalomų įmokų pagal įstatymų numatytas valstybines socialinės apsaugos sistemas, darbuotojai neprarastų teisės į šių draudimo įstaigų mokėtinas išmokas, jeigu darbuotojų įmokos buvo išskaičiuojamos iš jų darbo užmokesčio“.
D – Nacionalinė teisė
20.
Ši direktyva į Graikijos teisę pirmiausia buvo perkelta Įstatymu Nr. 1172/1981, vėliau – Įstatymu Nr. 1836/1989 ir įgyvendinant šio įstatymo nuostatas priimtu Prezidento dekretu Nr. 1/1990.
21.
Įstatymo Nr. 1220/1981, kuriuo papildomi ir pakeičiami su Pirėjo uosto valdymo institucija susiję teisės aktai, 29 straipsnyje buvo numatyta, kad jeigu jūrininkai graikai būtų palikti likimo valiai užsienyje su Graikijos vėliava plaukiojančiuose laivuose arba prie NAT prisijungusiuose užsienio laivuose, NAT mokės darbo užmokestį daugiausia tris mėnesius ir pasirūpins repatrijavimu.
II – Faktinės bylos aplinkybės
22.
1994 m. liepos 14 d. atsakovus pagrindinėje byloje, gyvenančius Graikijoje, toje valstybėje narėje įdarbino bendrovė, turinti registruotą buveinę Maltoje, kuri tuo metu buvo trečioji valstybė, dirbti šiai bendrovei priklausančiame kruiziniame laive, plaukiojančiame su Maltos vėliava.
23.
Sutarčių dalykas buvo laikina laivo nuoma 1994 m. vasaros laikotarpiu. Jose buvo nustatyta, kad joms taikoma Maltos, su kurios vėliava plaukiojo laivas, teisė. Tačiau laikina laivo nuoma buvo nutraukta ir atsakovams pagrindinėje byloje nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, todėl 1994 m. gruodžio 15 d. jie nutraukė savo darbo sutartis.
24.
Dėl įvairių arešto orderių laivas liko stovėti Pirėjo uoste ir buvo areštuotas iki 1995 m. birželio 7 d., kai buvo parduotas iš varžytinių.
25.
Tuomet atsakovai pagrindinėje byloje įstatyme numatytu būdu pareiškė iš darbo sutarčių kylančius savo reikalavimus (darbo užmokestis ir išmokos nuo 1994 m. liepos 14 d. iki 1994 m. gruodžio 15 d. ir išeitinės išmokos) ir prašė, kad jų reikalavimai būtų laikomi privilegijuotaisiais. Tačiau kompetentinga institucija nusprendė, kad šie reikalavimai pagal Maltos teisę nėra privilegijuotieji, ir neįtraukė jų į tokių reikalavimų sąrašą.
26.
Tuo pačiu metu atsakovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį Μonomeles Protodikeio Peiraios (Pirėjo pirmosios instancijos teismas, kuriame bylas sprendžia vienas teisėjas) su prašymu patenkinti jų reikalavimus. Ši teisminė institucija ieškinį patenkino ir nusprendė, kad atsakovams pagrindinėje byloje turi būti sumokėtos atitinkamos sumos ir įstatyme numatytos palūkanos nuo 1994 m. gruodžio 16 d. Ji taip pat nusprendė, kad laivo vėliava buvo patogios šalies vėliava.
27.
Tuo metu buvo paskelbtas bendrovės, kuri buvo laivo savininkė, bankrotas, vėliau bankroto procedūra dėl reikalavimams patenkinti reikalingo turto trūkumo buvo užbaigta teismo sprendimu.
28.
Tuomet atsakovai pagrindinėje byloje kreipėsi dėl žalos atlyginimo į Dioikitiko Protodikeio Athinon (Atėnų administracinis teismas) ir prašė įpareigoti Graikijos valstybę sumokėti jiems civilinio teismo nustatytas sumas. Grįsdami šį reikalavimą jie teigė, kad valstybė, pažeisdama Direktyvą 80/987, nepriėmė nuostatų dėl garantijų, susijusių su neapmokėtais reikalavimais, kylančiais iš jūros laivų įgulų darbo sutarčių, darbdaviui tapus nemokiam.
29.
Dioikitiko Protodikeio atmetė skundą, nes nusprendė, kad Direktyvos 80/987 nuostatos netaikomos nemokaus darbdavio neįvykdytiems reikalavimams, kylantiems iš Graikijos jūrininkų, kurie yra su užsienio vėliava plaukiojančių jūros laivų įgulų nariai, darbo sutarčių, ir neįrodyta, kad nagrinėjama vėliava buvo patogios šalies vėliava.
30.
Atsakovai pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Dioikitiko Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis administracinis teismas), šis patenkino jų reikalavimus ir nusprendė, kad įrodyta, jog bendrovė laivo savininkė vykdė savo veiklą Graikijoje – valstybėje, kurioje buvo faktinė jos buveinė (būtent Pirėjuje) ir su kuria ją siejo realus ryšys, dėl to Maltos vėliava, su kuria laivas plaukiojo, buvo patogios šalies vėliava.
31.
Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad darbuotojai patenka į Direktyvos 80/987 taikymo sritį ir kad Graikijos įstatymų leidėjas turėjo perkelti šią direktyvą į vidaus teisę priimdamas ją atitinkančias teisės normas, nes nacionalinės teisės aktais neteikiama apsauga, lygiavertė tai, kurią užtikrina minėta direktyva.
32.
Todėl Dioikitiko Efeteio Athinon nusprendė, kad Graikijos valstybė turi atsakovams pagrindinėje byloje apmokėti su darbo užmokesčiu susijusius neapmokėtus reikalavimus.
33.
Graikijos vyriausybė pateikė kasacinį skundą Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba). Graikijos vyriausybė neginčijo Dioikitiko Efeteio Athinon padarytų išvadų dėl įmonės laivo savininkės faktinės buveinės ir patogios šalies vėliavos, tačiau teigė, kad Direktyvos 80/987 priedo II skyriaus A skirsnyje nurodytos „jūros laivų įgulos“ gali būti tik su Graikijos vėliava plaukiojančių laivų įgulos ir jokiu būdu negali būti įgulos laivų, kurie plaukioja su patogios šalies vėliava ir kurie, nors ir susiję su Graikija, nėra prisijungę prie NAT.
34.
Be to, Graikijos vyriausybė taip pat ginčija antrosios instancijos teismo vertinimą, kad jūros laivų įguloms taikomi Graikijos teisės aktai nesuteikia joms apsaugos, lygiavertės tai, kurią užtikrina Direktyva 80/987.
35.
Manydamas, kad dėl Graikijos vyriausybės kasaciniame skunde nurodytų pagrindų kyla Sąjungos teisės aiškinimo klausimų, dėl kurių sprendimą turi priimti Teisingumo Teismas, Symvoulio tis Epikrateias jam pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
III – Pateikti klausimai
36.
2014 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinys yra toks:
„1.
Ar pagal Tarybos direktyvos 80/987/EEB nuostatas valstybės narės jūrininkams, dirbusiems su valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, vėliava plaukiojusiame laive, kiek tai susiję su neapmokėtais jų reikalavimais bendrovei laivo savininkei, kurios registruota buveinė yra trečiojoje valstybėje, tačiau faktinė – nagrinėjamoje valstybėje narėje, ir kuriai dėl jos faktinės buveinės vietos šios valstybės narės teismas pagal nacionalinės teisės nuostatas iškėlė bankroto bylą, taikomos apsaugą numatančios šios direktyvos nuostatos, atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą tikslą ir neatsižvelgiant į tai, kad darbo sutartims taikoma trečiosios valstybės teisė, ir į tai, kad valstybė narė negali reikalauti, kad jos teisės sistemai nepriklausančio laivo savininkas mokėtų įmokas garantijų institucijai finansuoti?
2.
Ar pagal Tarybos direktyvos 80/987/EEB nuostatas tai, kad Įstatymo Nr. 1220/1981 29 straipsnyje numatyta, jog Naftiko Apomachiko Tameio (NAT) daugiausia trijų mėnesių darbo užmokestį atitinkančias sumas, kurios nustatomos remiantis Graikijos jūrininkams, dirbantiems su Graikijos vėliava plaukiojančiuose laivuose arba užsienio laivuose, prisijungusiuose prie NAT, atitinkamose kolektyvinėse sutartyse nustatytu baziniu darbo užmokesčiu ir išmokomis, minėtame straipsnyje numatytu atveju, t. y. kai šie jūrininkai paliekami likimo valiai užsienyje, gali būti laikomi lygiaverte apsauga?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme. Šalių argumentai
37.
Procese dalyvavo ir pastabas raštu pateikė Graikijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Komisija.
A – Dėl pirmojo klausimo
38.
Komisija tvirtina, kad, remiantis Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalimi ir 2 straipsnio 1 dalimi, šios direktyvos 3 straipsnyje numatytų įsipareigojimų egzistavimą lemiantis kriterijus yra valstybės narės kompetencija, susijusi su darbdavio nemokumo procedūra, o šį klausimą dėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami įvykiai susiklostė anksčiau, nei įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 ( 7 ), reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinę teisę.
39.
Vis dėlto Komisija primena, kad, remiantis teismo praktika, tuo atveju, kai vienoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla, o darbdavys vykdo veiklą ir kitoje valstybėje narėje, kurioje buvo įdarbinti darbuotojai, šios antrosios valstybės narės garantijų institucija privalo apmokėti iš Direktyvos 80/987 kylančius reikalavimus.
40.
Komisijos teigimu, siekiant nustatyti, ar Direktyva 80/987 taikytina ginčo atveju, nesvarbi nei darbo sutarčiai taikytina teisė, nei Jūrų teisės konvencijos nuostatos.
41.
Jos manymu, darbo sutarčiai taikytina teisė nesvarbi, nes pagal Romos konvencijos 10 straipsnį šioje konvencijoje reglamentuojami tik privatūs darbdavio ir darbuotojo santykiai, o pagal Direktyvą 80/987 darbuotojams suteiktos teisės yra įstatymuose įtvirtintos teisės, kurios susijusios su darbdavio nemokumu ir kurias turi užtikrinti valstybė, kur iškeliama bankroto byla.
42.
Jūrų teisės konvencija nereikšminga dėl to, kad, nesvarbu, kokia taisyklė įtvirtinta šios konvencijos 94 straipsnyje, pagal jos 218 ir 220 straipsnius laivai priskiriami valstybės, kurios uoste jie stovi, suverenitetui, o su laivo vėliava ir uosto valstybe susiję principai taikytini neatsižvelgiant, kur yra bendrovės laivo savininkės buveinė. Kadangi pagrindinis ginčas susijęs su Graikijos valstybe, kurioje buvo iškelta ir nagrinėjama bankroto byla, Komisija mano, kad jūrų teisės taisyklės negali turėti įtakos Direktyvos 80/987 taikymui.
43.
Graikijos vyriausybės manymu, tai, kad faktinė darbdavio buveinė buvo Graikijoje ir šioje valstybėje narėje buvo iškelta bankroto byla, negali lemti Direktyvoje 80/987 numatytos apsaugos taikymo. Šiuo klausimu Graikijos vyriausybė teigia, kad paprastai Sąjungos teisės taikymo sritis neapima trečiųjų valstybių, o tai šiuo atveju patvirtina Direktyvos 80/987 1 straipsnyje numatyta su Grenlandija susijusi išimtis ir Teisingumo Teismo praktika bylose Mosbaek ( 8 ) ir Poulsen ir Diva Navigation ( 9 ). Kaip tvirtina Graikijos vyriausybė, be to, lemiama yra tai, kad darbo santykiams taikytina Maltos teisė, ir tai, kad pagal Direktyvą 80/987 darbdaviai turi prisidėti prie garantijų institucijos finansavimo, nes valstybės narės negali reikalauti, kad ne su jų vėliava plaukiojančių laivų savininkai įvykdytų šią pareigą. Galiausiai Graikijos vyriausybė teigia, kad kitoks aiškinimas reikštų, jog valstybių narių garantijų institucijos turėtų padengti su darbo užmokesčiu susijusius trečiųjų valstybių piliečių, įdarbintų su trečiųjų valstybių vėliavomis plaukiojančiuose laivuose, reikalavimus.
44.
Italijos vyriausybė sutinka su Graikijos vyriausybės pozicija. Jos manymu, vienintelis svarbus kriterijus taikant Direktyvą 80/987 yra darbo funkcijų atlikimo vieta, nes iš Sąjungos teisės aktų matyti, kad teisės aktų leidėjas daugių daugiausia turi omenyje atvejį, kai darbdavys vykdo savo veiklą dviejose valstybėse narėse, ir neįtraukia atvejų, susijusių tik su trečiąja valstybe. Kita vertus, pirmosios dvi Direktyvos 80/987 konstatuojamosios dalys, kuriose pateikiamos nuorodos į „Bendriją“ ir „bendrąją rinką“, patvirtina, kad direktyvoje nustatytos garantijos tikslas yra perkelti nemokios bendrovės darbuotojų reikalavimų ekonominę naštą valstybei narei tam, kad būtų patenkintas socialinis interesas užtikrinant valstybių narių ekonominę pusiausvyrą taip, kad ši garantija neturėtų prasmės darbuotojų, kurie dirbo trečiosiose valstybėse, tų valstybių darbdaviams. Galiausiai Italijos vyriausybė nurodo, kad suteikus garantiją be jokio atlygio kaip bendrą naudą kiltų grėsmė valstybių narių finansinėms galimybėms.
B – Dėl antrojo klausimo
45.
Komisija nurodo bylą Komisija / Graikija ( 10 ), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad „lygiaverte“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 80/987 1 straipsnio 2 dalį, apsauga gali būti laikoma tik tokia apsauga, kuri darbuotojams užtikrina pagrindines šioje direktyvoje apibrėžtas garantijas. Komisijos teigimu, pagal Įstatymo Nr. 1220/1981 29 straipsnį neteikiama tokios rūšies apsauga, nes jis taikomas tik darbuotojų palikimo likimo valiai užsienyje atveju.
46.
Graikijos vyriausybė – priešingai – mano, kad nacionalinės teisės normomis teikiama lygiavertė apsauga, nes NAT valdomas fondas atitinka visas Direktyvos 80/987, visų pirma jos 3 ir 5 straipsnių, sąlygas. Tai įrodo faktas, kad 1993 m. Komisijai tiko tuo metu jai pateikti paaiškinimai dėl vidaus teisės atitikties Direktyvai 80/987 priėmus minėtą sprendimą byloje Komisija / Graikija.
V – Vertinimas
A – Dėl pirmojo klausimo
47.
Siekiant atsakyti į pirmąjį iš Symvoulio tis Epikrateias pateiktų klausimų, visų pirma reikia nustatyti, ar nėra tarptautinės teisės normų, kurios pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis turėtų taikymo viršenybę Direktyvos 80/987 atžvilgiu.
48.
Taip galėtų būti Jūrų teisės konvencijos atveju: šios konvencijos 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „atviroje jūroje [laivams] galioja tik [vėliavos] valstybės jurisdikcija“, o 94 straipsnio 2 dalies b punkte laivo vėliavos valstybei pavedama įgyvendinti savo jurisdikciją „laivo kapitonui, pareigūnams ir įgulos nariams, kiek tai susiję su laivo administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais“. Nagrinėjamu atveju laivas, su kuriuo buvo susiję darbo santykiai, plaukiojo su Maltos vėliava, todėl, remiantis Jūrų teisės konvencija, „socialiniais klausimais“ jurisdikciją turi ši (tuo metu buvusi) trečioji valstybė.
49.
Beje, nagrinėjamu atveju darbo santykiams buvo taikytina Maltos teisė, nes Romos konvencijos 10 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad darbo sutarčiai taikytina teisė yra taikoma „sutarties vykdymui“.
50.
Nepaisant to, manau, kad specialumo principas verčia daryti išvadą, jog šiose bylose Direktyva 80/987 turi taikymo viršenybę.
51.
Pirma, kadangi šia direktyva konkrečiai siekiama „apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam“ (pirma konstatuojamoji dalis), direktyvoje valstybėms narėms nustatoma pareiga nustatyti neapmokėtų darbuotojų reikalavimų garantijų jų darbdaviui tapus nemokiam mechanizmą. Šis apsaugos tikslas akivaizdžiai susijęs su teisiniais darbuotojo ir darbdavio santykiais, t. y. su darbo sutartimi, tačiau neturi nieko bendra su šios sutarties reguliavimu arba režimu, t. y. su klausimais, kurie sudaro tipišką darbo sutarties dalyką ir kuriuos nagrinėjamu atveju, remiantis Romos konvencija, reglamentuoja Maltos teisė.
52.
Antra, manau, kad Jūrų teisės konvencija neturėtų turėti viršenybės Direktyvos 80/987 atžvilgiu, nes garantija, dėl kurios direktyvoje valstybėms narėms nustatoma pareiga, nesusijusi su laivų ar jūros plotų, t. y. dalykų, kuriais natūraliai apsiriboja tarptautinės teisės interesas, kuriuo pateisinamas jurisdikcijos priskyrimas laivo vėliavos valstybei, kaip numatyta Jūrų teisės konvencijoje, teisiniu režimu ( 11 ).
53.
Konkrečiau kalbant, reikia pažymėti, kad pagal Jūrų teisės konvencijos 92 straipsnio 1 dalį išimtinė jurisdikcija laivų „atviroje jūroje“ atžvilgiu suteikiama laivo vėliavos valstybei. Todėl bet kuriuo atveju tai nėra išimtinė jurisdikcija. Tiesa, pagal Jūrų teisės konvencijos 94 straipsnio 2 dalies b punktą laivo vėliavos valstybė turi jurisdikciją „laivo kapitonui, pareigūnams ir įgulos nariams, kiek tai susiję su laivo administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais“. Žinoma, ši kompetencija neapribota teritorijos atžvilgiu, bet, atrodo, būtų per daug tuo remiantis daryti išvadą, kad šiame straipsnyje laivo vėliavos valstybei būtinai suteikiama išimtinė jurisdikcija dėl visų darbo santykių ir bet kuriuo atveju – kompetencija užtikrinti viešą darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiam.
54.
Tai konstatavus, dabar reikia nustatyti, ar, kaip nurodyta Symvoulio tis Epikrateias pateiktame pirmajame klausime, atitinkami darbuotojai pagrindinėje byloje patenka į Direktyvos 80/987 taikymo sritį.
55.
Remiantis Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva „taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams“. Tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „darbdavys laikomas nemokiu“, kai pagal valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus buvo pateiktas prašymas arba nuspręsta iškelti bankroto bylą.
56.
Iš šių dviejų straipsnių matyti, kad Direktyva 80/987 taikoma darbuotojams, kurių darbdaviams pagal valstybės narės teisės aktus iškelta bankroto byla. Būtent taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, nes bankroto bylą bendrovei, kuri buvo įdarbinusi jūrininkus, iškėlė Graikijos teismas pagal Graikijos teisės aktus. Be to, Graikijos teismai turėjo jurisdikciją dėl to, kad, kaip nusprendė Dioikitiko Efeteio Athinon nagrinėdamas bylą kaip apeliacinė instancija, faktinė darbdavio buveinė buvo Graikijos teritorijoje, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tuo nesuabejojo.
57.
Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, iš esmės yra du veiksniai, verčiantys į pirmąjį klausimą atsakyti teigiamai. Pirma, tai, kad darbdavio nemokumą pripažino valstybės narės teismas pagal šios valstybės narės teisės aktus po to, kai konstatavo, kad faktinė darbdavio buveinė yra minėtoje valstybėje narėje. Antra, socialinis Direktyvos 80/987 tikslas.
58.
Iš tiesų Direktyvos 80/987 užtikrinamą apsaugą turi įgyvendinti „garantijų institucijos“, kurias finansuoti – „išskyrus jei jas finansuoja tik valdžios institucijos“ (5 straipsnio b punktas) – turi darbdaviai, mokėdami įmokas. Nagrinėjamu atveju nemokus darbdavys tikrai neprisidėjo prie Graikijos garantijų institucijos, t. y. NAT, finansavimo, nes buvo įsisteigęs trečiojoje valstybėje.
59.
Nepaisant to, direktyvos 5 straipsnio c punkte nustatyta, kad „garantijų institucijų įsipareigojimai nepriklauso nuo to, ar įvykdyti visi jų finansavimo įsipareigojimai“ ( 12 ). Suprantama, kad taip yra dėl valstybei narei tenkančios pareigos imtis „priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos užtikrintų darbdavio neapmokėtų reikalavimų apmokėjimą“ ( 13 ) ir nustatyti „garantijų institucijų organizavimo, finansavimo ir veiklos taisykles“ ( 14 ).
60.
Tai, kad faktinė nemokaus darbdavio buveinė buvo Graikijoje, yra nustatyta ir neginčijama, todėl galima teigti, kad, kaip nusprendė Dioikitiko Efeteio Athinon, Graikijos valstybei teko atsakomybė priversti jį vykdyti bet kuriam darbdaviui, formaliai ir faktiškai įsikūrusiam Graikijoje, tenkančias pareigas, tarp kurių yra pareiga prisidėti prie garantijų institucijos finansavimo. Tai, kad ji šios pareigos nevykdė, negali sukelti žalos darbuotojams, kurių darbdavys tapo nemokus, nes direktyvos 5 straipsnio c punkte nustatyta, kad garantijų institucija privalo teikti apsaugą neatsižvelgdama į tai, „ar įvykdyti visi [jos] finansavimo įsipareigojimai“. Todėl teisei į žalos atlyginimą atsirasti nebūtinai turi būti įvykdyta įmokų mokėjimo pareiga, nes šios teisės egzistavimas priklauso tik nuo, ar įvyksta Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas atvejis, t. y. ar darbuotojai turi iš darbo sutarčių kylančių neapmokėtų reikalavimų nemokiems darbdaviams.
61.
Taigi, pirmoji tarpinė išvada yra tokia: manau, kad į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, jog Direktyva 80/987 taikytina su darbo užmokesčiu, nesumokėtu jūrininkams, įdarbintiems su trečiosios valstybės vėliava plaukiojančiame laive dirbti bendrovei, kurios registruota buveinė yra šios trečiosios valstybės teritorijoje, tačiau faktinė buveinė – valstybės narės, kurioje buvo įdarbinti jūrininkai ir kurioje šios valstybės narės teismas pagal nacionalinės teisės aktus iškėlė bankroto bylą, teritorijoje, susijusių reikalavimų atvejais, o tai, kad darbo sutartims taikoma trečiosios valstybės teisė ir bendrovė darbdavė neprisidėjo prie atitinkamos valstybės narės garantijų institucijos finansavimo, neturi reikšmės.
B – Dėl antrojo klausimo
62.
Antruoju klausimu Symvoulio tis Epikrateias teiraujasi, ar „lygiaverte apsauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 80/987 1 straipsnio 2 dalį, laikytina garantija, numatyta tik jūrininkams graikams, kurie, įdarbinti su Graikijos vėliava plaukiojančiuose laivuose arba prie NAT prisijungusiuose užsienio laivuose, buvo palikti likimo valiai užsienyje.
63.
Nustačius, kad Direktyva 80/987 iš tiesų taikytina darbuotojams, kurių situacija tokia, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia išnagrinėti, ar Graikijos teisės aktuose jūrininkams, kurių situacija tokia, kaip nurodyta Įstatyme Nr. 1220/1981, numatyta „apsauga lygiavertė“ Direktyvos 80/987 garantuojamai apsaugai.
64.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėjami nacionalinės teisės aktai tik garantuoja kolektyvinėse sutartyse numatytą bazinį darbo užmokestį daugiausia tris mėnesius, atlyginimą ir išmokas jūrininkams graikams, įdarbintiems su Graikijos vėliava plaukiojančiuose laivuose arba prie NAT prisijungusiuose užsienio laivuose, tuo atveju, kai šie darbuotojai buvo palikti likimo valiai užsienyje. Todėl kyla klausimas, ar taip apribodamas Direktyvos 80/987 taikymo sritį nacionalinis įstatymų leidėjas teisingai įvykdė įsipareigojimą perkelti šią direktyvą į vidaus teisę.
65.
Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši direktyva „taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams“. Be to, to paties straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms „išimties tvarka“ leidžiama „netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams“. Ši išimtis gali būti daroma „dėl darbo sutarčių arba darbo santykių specialaus pobūdžio arba esant kitoms garantijų formoms, kurios teikia darbuotojams apsaugą, lygiavertę šios direktyvos teikiamai apsaugai“. Bet kuriuo atveju darbuotojų kategorijos, kurių galima neįtraukti į Direktyvos 80/987 taikymo sritį, nurodytos šios direktyvos priede.
66.
Graikijos atveju, kaip nurodyta minėto priedo I skyriuje, prie darbuotojų, neįtrauktų dėl jų darbo sutarčių specialaus pobūdžio, kategorijos priklauso „[ž]vejybos laivo kapitonas ir įgulos nariai, jeigu jų darbo užmokestį sudaro tam tikra laivo pelno arba bendrų pajamų dalis“. Be to, kaip matyti iš šio priedo II skyriaus, dėl to, kad naudojasi kitomis garantijos formomis, neįtrauktos „[j]ūros laivų įgulos“.
67.
Taigi, kalbama apie išimtis, kurios visuomet susijusios tik su darbuotojų kategorijos kriterijumi ir niekada su aplinkybėmis, kuriomis dėl darbdavio nemokumo buvo neapmokėti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai. Direktyvoje 80/987 įtvirtinta apsauga apima darbuotojų reikalavimus nemokiems darbdaviams ir nėra galimybės numatyti daugiau išimčių, nei nustatyta jos 1 straipsnio 2 dalyje, todėl negalima manyti, kad jos tikslą atitinka nacionalinės teisės norma, kurioje įtvirtintos sąlygos, kaip antai numatytos Įstatymo Nr. 1220/1981 29 straipsnyje, t. y. susijusios su jūrininkais graikais, įdarbintais su Graikijos vėliava plaukiojančiuose laivuose arba prie NAT prisijungusiuose užsienio laivuose, kai šie darbuotojai buvo palikti likimo valiai užsienyje.
68.
Esant tokioms aplinkybėms, mano nuomone, yra aišku, kad nacionalinės teisės normomis tam tikriems nacionaliniams darbuotojams tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kaip ką tik aprašytosios, teikiama apsauga negali būti laikoma „apsauga, lygiaverte“ tai, kurią garantuoja Direktyva 80/987 dėl su darbo užmokesčiu susijusių darbuotojų reikalavimų, neapmokėtų jų darbdaviams tapus nemokiems, ir nėra kitų išimčių, tik tos, kurias aiškiai leidžia ši direktyva. Todėl reikia priminti Komisijos nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią „ir iš Direktyvos [80/987], kuria siekiama užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą, tikslo, ir iš 1 straipsnio 2 dalyje numatyto neįtraukimo galimybės išimtinio pobūdžio matyti, kad „lygiaverte“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, gali būti laikoma tik tokia apsauga, kuri, nors ir pagrįsta sistema, kurios sąlygos skiriasi nuo direktyvoje numatytų sąlygų, užtikrina darbuotojams direktyvoje apibrėžtas pagrindines garantijas“ ( 15 ).
69.
Taigi, antroji tarpinė išvada yra tokia: siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti, kad Įstatymo Nr. 1220/1981 29 straipsnyje numatyta išmoka nėra „apsauga, lygiavertė“ Direktyvos 80/987 1 straipsnio 2 dalyje reikalaujamai apsaugai.
VI – Išvada
70.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:
1.
1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo taikytina su darbo užmokesčiu, nesumokėtu jūrininkams, įdarbintiems su trečiosios valstybės vėliava plaukiojančiame laive dirbti bendrovei, kurios registruota buveinė yra šios trečiosios valstybės teritorijoje, tačiau faktinė buveinė – valstybės narės, kurioje buvo įdarbinti jūrininkai ir kurioje šios valstybės narės teismas pagal nacionalinės teisės aktus iškėlė bankroto bylą, teritorijoje, susijusių reikalavimų atvejais, o tai, kad darbo sutartims taikoma trečiosios valstybės teisė ir bendrovė darbdavė neprisidėjo prie atitinkamos valstybės narės garantijų institucijos finansavimo, neturi reikšmės.
2.
Įstatymo Nr. 1220/1981 29 straipsnyje numatyta išmoka nėra „apsauga, lygiavertė“ Direktyvos 80/987 1 straipsnio 2 dalyje reikalaujamai apsaugai.
( 1 ) Originalo kalba: ispanų.
( 2 ) 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217).
( 3 ) Pasirašyta 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje (Jamaika), įsigaliojo 1994 m. lapkričio 16 d., Maltos Respublikos ratifikuota 1993 m. gegužės 20 d., o Graikijos Respublikos – 1995 m. liepos 21 d., Europos bendrijos vardu patvirtinta 1998 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimu 98/392/EB (OL L 179, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 4 sk., 3 t., p. 260), toliau – Jūrų teisės konvencija.
( 4 ) Pateikta pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL C 169, p. 10), toliau – Romos konvencija.
( 5 ) 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 270, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 261).
( 6 ) 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (kodifikuota redakcija) (OL L 283, p. 36).
( 7 ) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191).
( 8 ) Byla C‑117/96, EU:C:1997:415.
( 9 ) Byla C‑286/90, EU:C:1992:453.
( 10 ) Byla C‑53/88, EU:C:1990:380.
( 11 ) Dėl šios priežasties byloje Poulsen ir Diva Navigation (C‑286/90, EU:C:1992:453) Teisingumo Teismas nusprendė, kad tuo metu nagrinėtos Sąjungos teisės aiškinimas turi atitikti tarptautinę teisę.
( 12 ) Išskirta mano.
( 13 ) Direktyvos 80/987 3 straipsnio 1 dalis.
( 14 ) Direktyvos 80/987 5 straipsnis.
( 15 ) Byla Komisija / Graikija, C‑53/88, EU:C:1990:380, 19 straipsnis.
Full & Egal Universal Law Academy