GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2016 m. sausio 14 d. ( 1 )
Sujungtos bylos C‑381/14 ir C‑385/14
Jorge Sales Sinués
prieš
Caixabank SA
ir
Youssouf Drame Ba
prieš
Catalunya Caixa SA (Catalunya Banc S.A.)
(Juzgado de lo Mercantil no 9 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 9, Ispanija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 93/13/EEB — Sutartys, sudarytos su vartotojais — Hipoteka užtikrinta paskolos sutartis — Nesąžiningos sąlygos — Ieškinys dėl sąlygos pripažinimo negaliojančia — Vartotojų gynimo asociacija — Grupės ieškinys dėl uždraudimo — Individualios procedūros sustabdymas — Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai“
I – Įvadas
1.
Šiose bylose Juzgado de lo Mercantil no 9 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 9, Ispanija) abejoja Ispanijos teisės aktų, susijusių su pirmumu civiliniame procese, atitiktimi Direktyvos 93/13/EEB ( 2 ) 7 straipsniui ir dėl šios priežasties individualių ieškinių nagrinėjimo sustabdymo, kol bus priimtas galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama pagal vartotojų ir naudotojų asociacijos grupės ieškinį pradėta byla, atitiktimi tam pačiam straipsniui.
2.
Prašymai priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti nagrinėjant dviejų vartotojų ginčus su dviem bankais, pareiškus individualius ieškinius dėl apatinės palūkanų normos ribos sąlygos, įtrauktos į hipoteka užtikrintos paskolos sutartis, pripažinimo negaliojančia.
3.
Be to, šiose bylose Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti savo praktiką, susijusią su individualių ieškinių ir grupės ieškinių pobūdžiu bei jų tarpusavio santykiu.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4.
Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“
5.
Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje patikslinta:
„ sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.“
6.
Minėtos direktyvos 6 straipsnio l dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos[,] naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju[,] taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
7.
Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.
2. Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.
.“
B – Ispanijos teisė
8.
2000 m. sausio 7 d. Civilinio proceso kodekso (Ley de enjuiciamiento) (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575, toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje nustatyta:
„1. Kol byla nagrinėjama, bet kuriam asmeniui, kuris įrodo turintis tiesioginį ir teisėtą suinteresuotumą bylos baigtimi, gali būti leidžiama joje dalyvauti kaip ieškovui ar atsakovui.
Konkrečiai kalbant, bet kuris vartotojas ar naudotojas gali įstoti į bylą, pradėtą teisės aktuose pripažintų organizacijų, kurių tikslas – ginti vartotojų ir naudotojų interesus.
2. Prašymo įstoti į bylą padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo. Išklausęs norinčias įstoti į bylą šalis teismas per dešimt dienų priima nutartį.
3. Davus leidimą įstoti į bylą ši nepradedama nagrinėti iš naujo, tačiau įstojusi į bylą šalis turi būti visapusiškai laikoma bylos šalimi ir galės ginti bendraieškio arba savo reikalavimus, jei turi procesinę teisę tai daryti, net jei bendraieškiai atsisako savo reikalavimų, sutinka su priešininko reikalavimu, atsisako ieškinio ar pasitraukia iš bylos dėl kitų priežasčių.
Įstojusiai į bylą šaliai suteikiama teisė pareikšti reikalavimus, būtinus jos interesams apginti, kurių ji negalėjo pareikšti, nes tai turėjo būti padaryta tose bylos nagrinėjimo stadijose, kol dar nebuvo leista įstoti į bylą. Bet kuriuo atveju teismo kancleris turi informuoti apie šiuos reikalavimus kitas bylos šalis per penkių dienų terminą.
Įstojusi į bylą šalis gali pasinaudoti priemonėmis, kurios leidžia ginčyti bet kokį sprendimą, kuris, jos manymu, pažeidžia jos interesus, net jei bendraieškis tokiems sprendimams pritaria.“
9.
Civilinio proceso kodekso 15 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Asociacijų ar organizacijų, įsteigtų vartotojų ir naudotojų interesams ginti ar nukentėjusiųjų grupių pradėtose bylose dalyvauti šaukiami visi tie, kurie turi nukentėjusiųjų šalių statusą dėl to, kad jie buvo prekės ar paslaugos, dėl kurių iškelta byla, vartotojai arba naudotojai, kad apgintų savo individualias teises ir interesus. Šaukimą parengia teismo kancleris, kuris pranešimą apie tai, kad ieškinys pripažintas priimtinu, turi paskelbti masinio informavimo priemonėse, platinamose toje teritorijoje, kurioje pažeistos šios teisės ar interesai.
3. Bylose, kur įvykiai lėmė žalą asmenims, kurių skaičius nenustatytas arba jį sunku nustatyti, šaukimas į teismą sustabdo bylą laikotarpiui, kuris negali viršyti dviejų mėnesių ir kurį teismo kancleris nustato kiekvienu atveju atsižvelgdamas į aplinkybes ar įvykio sudėtingumą arba sunkumus, su kuriais susiduriama nustatant nukentėjusius asmenis ir jų buvimo vietą. Bylos nagrinėjimas atnaujinamas, kai į ją įstoja visi į šaukimą atsiliepę vartotojai, ir vėliau vartotojams ar naudotojams neleidžiama individualiai dalyvauti byloje su sąlyga, kad jie galės ginti savo teises ar interesus pagal šio įstatymo 221 ir 519 straipsnių nuostatas.
4. Pirmesnių dalių nuostatos netaikomos byloms, iškeltoms pareiškus ieškinį dėl uždraudimo, kuriuo siekiama ginti kolektyvinius ir bendruosius vartotojų ir naudotojų interesus.“
10.
Civilinio proceso kodekso 43 straipsnyje nustatyta:
„Kai sprendžiant ginčą būtina išspręsti klausimą, kuris savo ruožtu yra kitos to paties ar kito teismo nagrinėjamos bylos pagrindinis dalykas ir bylų sujungti neįmanoma, teismas, abiejų šalių ar vienos iš jų prašymu ir jas išklausęs, gali nutartimi sustabdyti bylą esamoje stadijoje, kol bus priimtas sprendimas byloje dėl prejudicinio klausimo.“
11.
Dėl teismo sprendimų, paskelbtų nagrinėjant vartotojų arba naudotojų asociacijų iškeltas bylas, Civilinio proceso kodekso 221 straipsnyje nurodyta:
„1. Nepažeidžiant pirmesnių straipsnių nuostatų, sprendimams, priimtiems dėl šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytų tinkamai įgaliotų asociacijų ar organizacijų ieškinių, taikomos tokios taisyklės:
1a.
Jei buvo prašoma priteisti nuostolių atlyginimą, nurodyti atlikti ar uždrausti tam tikrus veiksmus ar perduoti tam tikrą konkretų arba bendrais požymiais apibūdintą daiktą, teismo sprendime, kuriuo patenkinamas reikalavimas, turi būti atskirai nustatomi vartotojai ir naudotojai, kurie, atsižvelgiant į juos ginančius įstatymus, laikytini turinčiais teisę šiuo sprendimu pasinaudoti.
Kai neįmanoma atskirai nustatyti šių naudotojų ar vartotojų, sprendime turi būti nurodyti duomenys, ypatybės ir reikalavimai, būtini tam, kad būtų galima reikalauti sumokėjimo ir prireikus pateikti prašymą dėl vykdymo arba įstoti į vykdymo procesą, jeigu prašymą dėl vykdymo pateikė asociacija ieškovė.
2a.
Jeigu kaip pagrindas priteisti nuostolių atlyginimą arba kaip pagrindinis ar vienintelis sprendimas tam tikra veikla ar elgesys pripažįstami neteisėtais arba prieštaraujantys įstatymui, teismo sprendime turi būti nurodoma, ar pagal vartotojus ir naudotojus ginančius įstatymus šis pripažinimas turi procesinių padarinių asmenims, kurie nebuvo atitinkamo proceso šalys.
3a.
Jeigu konkretūs vartotojai ar naudotojai įstojo į bylą, sprendime turi būti aiškiai nuspręsta dėl jų reikalavimų.
2. Jeigu priimamas sprendimas, kuriuo patenkinamas ieškinys dėl uždraudimo siekiant apsaugoti kolektyvinius ir bendruosius vartotojų ir naudotojų interesus, teismas, jei mano, kad tai būtina, gali nurodyti, kad visas sprendimas arba jo dalis bus paskelbti atsakovo lėšomis arba, jei pažeidimo padariniai gali tęstis dar kurį laiką, kad bus skelbiamas pataisytas pranešimas.“
12.
Civilinio proceso kodekso 222 straipsnyje nustatyta:
„1. Kai galutiniu sprendimu, turinčiu res judicata galią, patenkinamas arba atmetamas prašymas, pagal įstatymą priėmus tokį sprendimą negalima jokia paskesnė procedūra, kurios dalykas sutampa su bylos, kurioje šis sprendimas buvo priimtas, dalyku.
2. Res judicata galią turi ieškinyje ir priešieškinyje pateikti reikalavimai, taip pat šio įstatymo 408 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti aspektai.
Naujomis ir besiskiriančiomis nuo minėtų reikalavimų pagrindo laikomos faktinės aplinkybės, susiklosčiusios suėjus procesinių dokumentų pateikimo terminui byloje, kurioje buvo pateikti šie reikalavimai.
3. Res judicata galia taikoma bylos, kurioje ji atsiranda, šalims, jų paveldėtojams ir teisių perėmėjams, taip pat asmenims, kurie, nors ir nėra bylos šalys, turi teises, suteikiančias šalims pagrindą pareikšti ieškinį pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas.
4. Res judicata galią turintis galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama byla, yra privalomas bylą vėliau nagrinėjančiam teismui, jeigu nagrinėjant naują bylą paaiškėja, kad res judicata galią turintis sprendimas yra jos loginis precedentas šiose bylose, kad ir koks jis būtų, kai abiejų bylų šalys yra tos pačios arba res judicata galia taikoma joms pagal teisės aktų nuostatas.“
13.
Civilinio proceso kodekso 519 straipsnyje nustatyta:
„Kai 221 straipsnio pirmoje taisyklėje nurodytame teismo sprendime nenustatoma, kurie konkretūs vartotojai ar naudotojai turi teisę į nuostolių atlyginimą, už vykdymą atsakingas teismas, atsižvelgdamas į vienos ar daugiau suinteresuotųjų šalių prašymus ir išklausęs šalis, iš kurių reikalaujama atlyginti žalą, priima nutartį, kurioje, atsižvelgdamas į sprendime apibrėžtas ypatybes, charakteristikas ir reikalavimus, nustato, ar pareiškėjai turi teisę į nuostolių atlyginimą. Pasinaudodami patvirtinta šios nutarties kopija asmenys, kurių teisė į nuostolių atlyginimą pripažinta, gali kreiptis dėl vykdymo. Prokuroras gali kreiptis su prašymu vykdyti sprendimą atitinkamų vartotojų ir naudotojų naudai.“
III – Pagrindinės bylos ginčo faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
14.
2005 m. spalio 20 d. ir vasario 7 d. J. Sales Sinués ir Y. Drame Ba kiekvienas sudarė hipoteka užtikrintos paskolos novacijos sutartį ir hipoteka užtikrintos paskolos sutartį atitinkamai su banku Caixabank, SA (toliau – Caixabank) ir banku Catalunya Caixa, SA (Catalunya Banc SA, toliau – Catalunya Caixa). Šios sutartys buvo sudarytos nustačius nominalią palūkanų normą atitinkamai visai 78132 EUR ir 209000 EUR sumai, o pagal „apatinės palūkanų normos ribos“ sąlygą buvo numatyta nominaliųjų palūkanų normos pokyčio riba, taikoma vėlesniems kasmetiniams atnaujinimams, atitinkamai 2,85 % ir 3,75 %. Tose sutartyse taip pat buvo numatyta maksimali šios palūkanų normos riba arba lubos, kuri buvo 12 %.
15.
Minėtose sutartyse taip pat buvo įrašyta sąlyga, pagal kurią nuo tos dienos, kai sutartys pradedamos taikyti, atitinkamai nuo 2006 m. spalio 1 d. ir 2005 m. rugpjūčio 31 d., taikyta fiksuota nominali palūkanų norma. Nuo šių datų iki visiško paskolų grąžinimo buvo taikomos nominalios kintamosios palūkanos, nustatytos atsižvelgiant į referencinį rodiklį, t. y. atitinkamai EURIBOR +0,60 % ir +0,50 %.
16.
Atitinkamai 2013 m. spalio 10 d. ir spalio 25 d. J. Sales Sinués ir Y. Drame Ba kiekvienas pareiškė individualų ieškinį dėl jų hipoteka užtikrintos paskolos sutartyse įtvirtintos apatinės palūkanų normos ribos sąlygos pripažinimo negaliojančia. Savo ieškiniuose pagrindinių bylų ieškovai teigia, kad, kalbant apie bendrąsias sutarčių sąlygas, bankai vienašališkai, be jokių derybų, primetė jiems apatinės palūkanų normos ribos sąlygą. Todėl ieškovai reikalauja, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, pirma, pripažintų minėtų sąlygų negaliojimą dėl skaidrumo ir pusiausvyros stokos jų nenaudai, ir, antra, taikyti šių bankų pagal minėtas sąlygas nepagrįstai gautų sumų restituciją.
17.
Prieš ieškovams pareiškiant ieškinius, 2010 m. lapkričio 11 d. ADICAE vartotojų ir naudotojų asociacija (Asociación de Usuarios de Bancos Cajas y Seguros) ( 3 ) pareiškė grupės ieškinį Juzgado de lo Mercantil no 11 de Madrid (Madrido komercinių bylų teismas Nr. 11, Ispanija) 72 bankams, tarp jų – Caixabank ir Catalunya Caixa ( 4 ). Šiuo ieškiniu buvo siekiama nutraukti apatinės palūkanų normos ribos sąlygų naudojimą dėl jų nesąžiningo pobūdžio.
18.
Remdamiesi Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 4 dalimi, 43 ir 222 straipsniais, atsakovai pagrindinėse bylose pateikė prieštaravimą, grindžiamą prejudicine teismo sprendimo civilinėje byloje galia, ir reikalavo, kad būtų sustabdytos su jais susijusios individualios bylos, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo bus išnagrinėtas grupės ieškinys.
19.
Pagrindinių bylų ieškovai nesutiko su šiuo prieštaravimu, nurodydami savo teisę atsiskirti nuo vartotojų ir naudotojų asociacijos pareikšto grupės ieškinio ir teisę pareikšti individualų ieškinį.
20.
Nagrinėdamas jam perduotus ginčus, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodo, kad Civilinio proceso kodekso 43 straipsnyje numatytas individualaus ieškinio nagrinėjimo sustabdymas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl grupės ieškinio. Jis priduria, kad jeigu sunku arba neįmanoma nustatyti suinteresuotųjų asmenų skaičių, pagal Civilinio proceso kodekso 15 straipsnio 3 dalį suinteresuotiesiems asmenims leidžiama pareikšti individualų ieškinį tik per du mėnesius nuo socialinės žiniasklaidos priemonėse paskelbto bendro šaukimo į teismą. Galiausiai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad individualus dalyvavimas byloje dėl kolektyvinių interesų gynimo, iškeltoje pagal Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 4 dalį, įpareigoja suinteresuotąjį vartotoją atvykti į šią bylą nagrinėjantį teismą, atsisakant savo teismo (savo nuolatinės gyvenamosios vietos komercinių bylų teismo) jurisdikcijos.
21.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirma, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokiomis kaip aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, Civilinio proceso kodekso 43 straipsnis atitinka Direktyvos 93/13 7 straipsnį. Visų pirma jis primena, kad byla dėl grupės ieškinio, kurios baigtis yra lemiama sustabdžius pagrindinių bylų nagrinėjimą, prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną buvo nagrinėjama jau ketverius metus, kad posėdžio data dar nenustatyta ir kad daugelis bankų dar nepateikė atsiliepimų į ieškinį.
22.
Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Mercantil no 9 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 9) dviem 2014 m. birželio 27 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2014 m. rugpjūčio 11 d. (C‑381/14) ir rugpjūčio 13 d. (C‑385/14), nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1.
Ar galima pripažinti, kad Ispanijos teisės sistemoje numatyta veiksminga priemonė ar mechanizmas, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį?
2.
Kiek bylos nagrinėjimo sustabdymas laikytinas kliūtimi vartotojui – taigi minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu – pateikti skundą nurodant, kad jo sutartyje numatytos nesąžiningos sąlygos yra negaliojančios?
3.
Ar tai, kad vartotojas negali atsiskirti nuo grupės ieškinio, yra Direktyvos 93/13 7 straipsnio 3 dalies pažeidimas?
4.
Ar vis dėlto [Civilinio proceso kodekso] 43 straipsnyje numatytas bylos nagrinėjimo sustabdymas suderinamas su Direktyvos 93/13 7 straipsniu remiantis tuo, kad vartotojų teisės visapusiškai apsaugotos minėtu grupės ieškiniu, nes Ispanijos teisės sistemoje numatyti kiti taip pat veiksmingi procesiniai mechanizmai, skirti vartotojų teisėms apsaugoti ir teisinio saugumo principui užtikrinti?“
23.
2014 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑381/14 ir C‑385/14 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas. Pastabas raštu pateikė J. Sales Sinués, Catalunya Caixa, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. J. Sales Sinués, Caixabank, Catalunya Caixa, Ispanijos vyriausybė ir Komisija buvo išklausyti 2015 m. rugsėjo 30 d. įvykusiame posėdyje.
IV – Prejudicinių klausimų analizė
24.
Pateikti prejudiciniai kausimai, kaip juos suformulavo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susiję su Direktyvos 93/13 išaiškinimu nagrinėjant dvi hipoteka užtikrintos paskolos sutartis, kuriose abiejose yra apatinės palūkanų normos ribos sąlyga. Pagal šią sąlygą nustatoma minimali kintamųjų palūkanų riba, tuomet vartotojai negali pasinaudoti oficialios palūkanų normos sumažinimu, jeigu ši norma yra mažesnė už minėtą ribą.
25.
Šios bylos yra ne tik teisiškai sudėtingos, joms būdinga ir tai, kad skirtingi nacionaliniai teismai taiko daug skirtingų aiškinimo kriterijų. Todėl man atrodo, jog pirmiausia, remiantis Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje esančia informacija, reikia priminti svarbiausius nagrinėjamų proceso teisės aktų aspektus, tada nagrinėti prejudicinius klausimus.
A – Pirminės pastabos
26.
Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, J. Sales Sinués, Ispanijos vyriausybė ir Komisija nurodė nagrinėjamų teisės aktų taikymo sritį, visų pirma Civilinio proceso kodekso 43 straipsnį, kuris, be kita ko, yra svarbiausias prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir Teisingumo Teisme iškilusiam klausimui.
1. Išimtis, susijusi su pirmumu civiliniame procese
27.
Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Ispanijos proceso teisę dvi bylos tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko bei pagrindo negali būti keliamos nei vienu metu, nei viena po kitos, atsižvelgiant į tai, kad gali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Siekiant išvengti tokio pavojaus, Ispanijos teisėje yra numatyti trys skirtingi mechanizmai – res judicata galia ( 5 ), lis pendens ( 6 ) ir pirmumas civiliniame procese.
28.
Būtent pastarasis procesinis mechanizmas, numatytas Civilinio proceso kodekso 43 straipsnyje, ir yra prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliama esminė problema. Minėtame straipsnyje numatyti atvejai, kai, norint priimti sprendimą dėl civilinių bylų teisme nagrinėjamo ginčo, „būtina išnagrinėti klausimą, kuris yra tame pačiame arba kitame civilinių bylų teisme nagrinėjamos kitos bylos pagrindinis dalykas“. Pagal tą patį straipsnį, jeigu bylas galima sujungti, teismas turi tai padaryti. Tačiau jeigu bylų neįmanoma sujungti, pagal šią nuostatą bylą nagrinėjančiam teismui leidžiama sustabdyti jos nagrinėjimą.
29.
Kad bylos nagrinėjimas galėtų būti sustabdytas, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. tiesioginis ir lemiamas prejudicinio klausimo poveikis pagrindinės bylos baigčiai, vienos arba abiejų šalių prašymas ( 7 ) ir nagrinėjama byla, susijusi su prejudiciniu klausimu. Vis dėlto Civilinio proceso kodekso 43 straipsnyje nurodyta, kad „teismas gali nuspręsti sustabdyti bylos nagrinėjimą“. Taigi, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atrodo, kad bylos sustabdymas yra neprivalomojo pobūdžio, nes pagal 43 straipsnį teismams suteikiama diskrecija spręsti, ar bylos nagrinėjimą reikia sustabdyti ( 8 ).
2. Civilinio proceso kodekso 43 straipsnio skirtingas aiškinimas ir taikymas nacionaliniuose teismuose
30.
Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, prejudicinių klausimų analizę dar labiau apsunkina tai, kad nacionaliniai teismai skirtingai aiškina ir taiko Civilinio proceso kodekso 43 straipsnį, kai yra nagrinėjamas ADICAE pareikštas grupės ieškinys dėl uždraudimo, o šis klausimas nacionaliniu lygmeniu dar nebuvo išnagrinėtas kasacine tvarka.
31.
Pirma, atrodo, kai kurie teismai laikosi nuomonės, kad pagal Civilinio proceso kodekso 43 straipsnį civiliniame procese egzistuoja pirmumas, todėl jie sustabdo pirmosios bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas antroje byloje, remdamiesi individualių ir grupės ieškinių dalyko sąsaja ( 9 ).
32.
Antra, atrodo, kiti teismai mano, kad individualių ir grupės ieškinių atveju susiklosto lis pendens situacija, atsižvelgiant į tai, kad nesiskiria jų dalykas, pagrindas ir šalys ( 10 ), ir nusprendžia nutraukti individualias bylas remdamiesi Civilinio proceso kodekso 222 straipsnio 3 dalimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios pozicijos laikosi nedaug teismų.
33.
Galiausiai kai kurie teismai laikosi nuomonės, kad nėra nei pirmumo civiliniame procese, nei lis pendens, visų pirma todėl, kad iš tikrųjų nėra nei dalyko, nei šalių tapatumo, kad grupės ieškinio baigtis neturi lemiamos reikšmės individualiems ieškiniams ir kad nors apatinės palūkanų normos ribos sąlygos pripažinimas negaliojančia nagrinėjant grupės ieškinį galėtų turėti teigiamą poveikį individualiems ieškiniams, grupės ieškinio atmetimas nebūtinai reikštų, kad bus atmestas ir individualus ieškinys. Todėl jie daro išvadą, kad vartotojas išlaiko teisę pareikšti ieškinį, kad apgintų savo interesus teisme, nesant reikalo stabdyti individualios bylos nagrinėjimo ( 11 ).
34.
Atrodo, Ispanijos vyriausybė ir Komisija sutaria dėl pastarojo aiškinimo, savo rašytinėse pastabose visų pirma teigdamos, kad Civilinio proceso kodekso 43 straipsnio taikymas nebūtinai lemia individualaus ieškinio sustabdymą.
35.
Per posėdį pateiktose pastabose Ispanijos vyriausybė priduria, kad reikia skirti grupės ieškinį dėl nesąžiningo pobūdžio bendrųjų sutarties sąlygų taikymo nutraukimo ir individualų ieškinį dėl hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, grindžiamą tuo, kad šioje sutartyje yra nesąžininga sąlyga. Skiriasi šių dviejų ieškinių pobūdis, o jų dalykas sutampa tik iš dalies. Iš tiesų pareikšdamos grupės ieškinį dėl uždraudimo šalys gali pateikti savo pastabas, nors nėra galimybės įvertinti visų bylos aplinkybių (abstrakti ir bendra kontrolė), visų pirma kai kalbama apie iš anksto suformuluotą tipinę sutartį sudariusį vartotoją, o nagrinėdamas individualų ieškinį teismas privalo atsižvelgti į visas paskolos sutarties sudarymo dieną buvusias aplinkybes, įskaitant jų raidą, visas aplinkybes, susijusias su šios sutarties sudarymu ir į visas kitas sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas ( 12 ).
36.
Todėl Ispanijos vyriausybė teigia, pirma, kad, logiškai ir sistemiškai aiškinant Ispanijos proceso teisės aktus, pirmumas civiliniame procese negalimas, ir, antra, kad Civilinio proceso kodekso 43 straipsnis yra susijęs ne vien su hipotetiniu ar potencialiu, bet su realiu pirmumu, todėl bylos nagrinėjimas neturi būti stabdomas.
3. Sprendimų, kuriais patenkinami grupės ieškiniai, padarinių bylos šalimi nebuvusiems vartotojams problematika
37.
Ispanijos vyriausybė ir Catalunya Caixa tvirtina, jog Civilinio proceso kodekso 221 straipsnyje nenumatyta, kad sprendimo, kuriuo patenkinamas grupės ieškinys, padariniai taikomi visiems vartotojams, kurių sutartyje yra bendroji sąlyga, savo pobūdžiu prilygstanti ginčijamai sąlygai. Iš tiesų grupės ieškinio atmetimo atveju minėtame straipsnyje suteikiama galimybė toliau tęsti individualaus ieškinio nagrinėjimą, kad vartotojas galėtų pateikti jo konkrečiam atvejui būdingas aplinkybes. Minėtos vyriausybės teigimu, tai atitiktų Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vartotojų asociacijų teisė pareikšti ieškinį suteikiama „nepažeidžiant nukentėjusiųjų asmenų teisės pareikšti individualų ieškinį“ ( 13 ). Vis dėlto Ispanijos vyriausybė priduria, kad Civilinio proceso kodekso 221 straipsnyje nustatoma tik tiek, kad sprendimo, kuriuo patenkinamas grupės ieškinys, padariniai gali būti taikomi ne tik bylos šalims, bet ir kitiems asmenims, tačiau šį sprendimą priima nacionalinis teismas ( 14 ).
38.
Tačiau J. Sales Sinués per posėdį teigė, kad individualaus ieškinio pareiškimas iš principo reiškia atsiskyrimą nuo grupės ieškinio bylos, t. y. vartotojas atsisako platesnio poveikio, kuris pagal Civilinio proceso kodekso 221 straipsnio 1 dalį suteikiamas galimam sprendimui, kuriuo šioje byloje patenkinamas grupės ieškinys. Todėl nekyla pavojus, kad dėl to paties prašymo bus priimti du priešingi sprendimai. Vis dėlto jis teigia, jog, aiškinant Civilinio proceso kodekso 43 straipsnį taip, kad civiliniame procese yra pirmumas, todėl bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl grupės ieškinio, vartotojas negalėtų atsiskirti nuo grupės ieškinio.
4. Įstojimas į bylas, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojų teises ir kolektyvinius bei bendruosius interesus
39.
Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, J. Sales Sinués, Ispanijos vyriausybė ir Komisija nurodo 2013 m. gegužės 9 d.Tribunal Supremo sprendimą ( 15 ), priimtą išnagrinėjus kitą grupės ieškinį dėl uždraudimo nei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ieškinys, tačiau taip pat susijusį su apatinės palūkanų normos ribos sąlyga. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pripažino tokio pobūdžio sąlygas negaliojančiomis ne dėl jų turinio, bet dėl skaidrumo stokos, kitaip tariant, nes apie šias sąlygas vartotojams nebuvo pateikiama aiški ir skaidri informacija ( 16 ).
40.
Dėl tame sprendime nagrinėto ieškinio pobūdžio Komisija savo rašytinėse pastabose nurodo, jog dėl to, kad tas sprendimas buvo susijęs tik su grupės ieškiniu dėl uždarudimo, todėl buvo kalbama tik apie apatinės palūkanų normos ribos sąlygų teisėtumą, šis grupės ieškinys nesukėlė padarinių, susijusių su žalos atlyginimu.
41.
Tačiau J. Sales Sinués per posėdį nurodė, kad ADICAE pareikštas grupės ieškinys apima, pirma, ieškinį dėl pripažinimo, kuriuo siekiama, kad apatinės palūkanų normos ribos sąlyga daugiau nebebūtų įtraukiama į paskolos sutartis, ir, antra, grupės prašymą atlyginti žalą, atsiradusią dėl tokios sąlygos. Šiuo atžvilgiu jis pažymėjo, kad Civilinio proceso kodekso 15 straipsnis taikytinas nagrinėjant ieškinį ne dėl uždraudimo, o tik grupės ieškinį dėl žalos atlyginimo. Todėl vartotojų individualus įstojimas į bylą per du mėnesius nuo žiniasklaidos priemonėse paskelbto bendro šaukimo dalyvauti grupės ieškinio byloje, numatyto Civilinio proceso kodekso 15 straipsnio 3 dalyje, buvo susijęs ne su ADICAE pareikštu grupės ieškiniu dėl uždraudimo, o tik su grupės ieškiniu dėl žalos atlyginimo ( 17 ). J. Sales Sinués teigimu, tokią ilgą šios bylos trukmę lemia grupės ieškinys dėl žalos atlyginimo, nes yra labai daug vartotojų, kurie individualiai tapo bylos šalimis ( 18 ). Taigi jis teigia, kad grupės ieškinys dėl žalos atlyginimo nagrinėjamas ilgiau nei individualus ieškinys.
42.
Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad, mano supratimu, prejudicinius klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į tokį kontekstą, su sąlyga, kad jį patikrins prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
B – Dėl prejudicinių klausimų
43.
Iš pradžių primintina, kad vykstant nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus ( 19 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinas Sąjungos teisės normas ir principus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką ( 20 ).
44.
Šioje byloje laikausi nuomonės, kad Juzgado de lo Mercantil no 9 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 9) savo klausimais iš tikrųjų prašo Teisingumo Teismo išaiškinti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus įgyvendinant Direktyvos 93/13 7 straipsnį, kad galėtų įvertinti, ar nagrinėjami proceso teisės aktai atitinka Sąjungos teisę.
45.
Šiomis aplinkybėmis prejudicinius klausimus reikia suprasti kaip tokius, kuriais iš esmės siekiama sužinoti, ar, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, Direktyvos 93/13 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami tokie nacionalinės proceso teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, remiantis pirmumu civiliniame procese, leidžiama sustabdyti individualaus ieškinio, pareikšto lygiagrečiai grupės ieškiniui dėl uždraudimo, nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama grupės ieškinio byla, kai atitinkamas vartotojas neturi galimybės atsiskirti nuo grupės ieškinio.
1. Dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo kriterijų atsižvelgiant į Direktyvą 93/13 ir teismų praktiką
a) Ieškiniai, kuriuos pareiškia atskiras vartotojas, ir grupės ieškiniai dėl uždraudimo
46.
Pirmiausia man atrodo svarbu priminti, kad Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui ( 21 ).
47.
Siekdamas užtikrinti Direktyvoje 93/13 numatytą apsaugą Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo kriterijus, pagal kuriuos visų pirma reikalaujama išanalizuoti konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes ( 22 ). Šiuo atžvilgu pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnį reikia išsiaiškinti, ar dėl nagrinėjamos sutarties sąlygos buvo atskirai derėtasi, ar ne, taigi – ar ši sąlyga buvo suformuluota iš anksto, vartotojui neturint galimybės paveikti jos turinio, visų pirma sudarant iš anksto suformuluotą tipinę sutartį. Be to, tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį sudarant sutartį reikia vertinti atsižvelgiant į „visas sutarties sudarymo aplinkybes“ ir „ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas“.
48.
Kalbant, pirma, apie ieškinius, kuriuos pareiškia atskiras vartotojas, t. y. tokius, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į minėtą mažiau palankią vartotojo padėtį, nusprendė, jog „direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos numatyti, kad nesąžiningos sąlygos „taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui“. Iš teismo praktikos matyti, kad tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartyje nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę“ ( 23 ).
49.
Man atrodo svarbu priminti, kad Direktyvos 93/13 3 ir 6 straipsniuose vartotojams suteikiamos subjektinės teisės, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti, taip pat ir savo iniciatyva.
50.
Antra, dėl grupės ieškinių dėl uždraudimo, kokį yra pareiškusi ADICAE, primenu, jog iš teismų praktikos matyti, kad Direktyva 93/13 nesiekiama suderinti sankcijų, taikytinų tuo atveju, kai nagrinėjant tokius grupės ieškinius yra pripažįstamas nesąžiningas sąlygos pobūdis. Vis dėlto šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad egzistuotų tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais naudojimui ( 24 ).
51.
Kaip ne kartą yra pripažinęs Teisingumo Teismas, Direktyvoje 93/13 nustatyta apsauga grindžiama mintimi, jog nelygybė tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo gali būti pašalinta tik pozityviais ir ne vien sutarties šalių veiksmais ( 25 ). Dėl šios priežasties Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad minėtos priemonės apima pripažintų vartotojų asociacijų galimybę kreiptis į kompetentingus teismus [arba administracines institucijas] siekiant nustatyti, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir prireikus pasiekti, kad jos būtų uždraustos ( 26 ).
52.
Be to, verta nurodyti ir tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nereglamentavo individualių ir grupės ieškinių tarpusavio santykio. Tačiau, kaip teisingai nurodo Komisija, šių dviejų ieškinių tarpusavio santykio pobūdį ir ribas galima nustatyti remiantis ne tik Direktyva 93/13, bet ir Teisingumo Teismo praktika.
b) Individualių ieškinių ir grupės ieškinių dėl uždraudimo pobūdis ir tarpusavio santykis
i) Dėl skirtingo individualių ieškinių ir grupės ieškinių pobūdžio Direktyvoje 93/13
53.
Komisija savo rašytinėse pastabose teigia, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje bendrai nurodomi individualūs ieškiniai, kuriuos pareiškia dėl nesąžiningų sąlygų nukentėję vartotojai, ir kad šie ieškiniai yra įprasta teisių gynimo priemonė jų interesams apsaugoti, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyti grupės ieškiniai dėl uždraudimo yra papildoma šios apsaugos užtikrinimo priemonė.
54.
Pritariu tokiai analizei.
55.
Mano nuomone, papildomas grupės ieškinių dėl uždraudimo pobūdis yra susijęs su tuo, kad tai yra bendrieji ieškiniai, susiję ne su konkrečia kontrole, kurios reikalaujama Direktyvoje 93/13 kalbant apie ieškinius, kuriuos pareiškia atskiras vartotojas, bet su abstrakčia ir bendra galimai nesąžiningo sutarčių sąlygų pobūdžio kontrole ( 27 ).
56.
Remiantis tuo darytina išvada, kad Direktyva 93/13 valstybes nares įpareigoja savo teisinėse sistemose nustatyti, pirma, kaip pagrindinę priemonę – individualius ieškinius, skirtus sutarčių sąžiningumui nuginčyti, ir, antra, kaip papildomą priemonę ( 28 ) – grupės ieškinius dėl uždraudimo, kurie vis dėlto negali pakeisti individualių ieškinių arba užkirsti jiems kelią.
ii) Dėl individualių ieškinių ir grupės ieškinių tarpusavio papildomumo santykio teismų praktikoje
57.
Kalbant apie individualius ieškinius, pažymėtina, jog iš teismo praktikos matyti, kad Direktyva 93/13 nacionaliniam teismui suteikia vaidmenį užtikrinti direktyvos nuostatomis siekiamos suteikti apsaugos veiksmingumą, „apima ne tik teisę priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos nesąžiningumo, bet ir pareigą išnagrinėti šį klausimą ex officio“ ( 29 ). Teisingumo Teismo teigimu, ši pareiga įsikišti, net ir savo iniciatyva, nagrinėjant individualius ieškinius apskritai yra pozityvus veiksmas arba tinkama priemonė, skirta mažiau palankiai vartotojo padėčiai pardavėjo ar tiekėjo atžvilgiu kompensuoti ( 30 ). Tačiau dėl grupės ieškinių dėl uždraudimo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vartotojų asociacijų padėtis nėra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo ( 31 ). Tiksliau, jis yra pripažinęs, kad grupės ieškiniui dėl uždraudimo, kurį tokia asociacija pareiškia pardavėjui arba tiekėjui, „nebūdingas pusiausvyros nebuvimas, egzistuojantis individualaus ieškinio, kurį vartotojas pareiškia pardavėjui ar tiekėjui, kuris yra kita sutarties šalis, atveju“ ( 32 ). Mano nuomone, šis iš Direktyvos 93/13 išplaukiantis individualių ir grupės ieškinių dėl uždraudimo skirtumas dar labiau patvirtina papildomą pastarųjų ieškinių pobūdį pirmųjų atžvilgiu.
58.
Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad „[grupės] ieškinių dėl nesąžiningų sąlygų uždraudimo prevencinis pobūdis ir atgrasomasis poveikis, kaip ir jų nepriklausomumas nuo konkretaus individualaus ginčo, reiškia, kad šie ieškiniai gali būti pareiškiami net ir tada, jei sąlygos, kurias reikalaujama uždrausti, nebūtų buvusios panaudotos konkrečiose sutartyse“ ( 33 ). Teisingumo Teismo teigimu, kad šis tikslas būtų veiksmingai pasiektas, reikalaujama, kad bylose pagal tokius ieškinius dėl nesąžiningų sąlygų uždraudimo tam tikriems pardavėjams ar tiekėjams, kaip antai nagrinėjamiems prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nesąžiningomis pripažintos su vartotojais sudarytų sutarčių nuostatos „nebūtų privalomos nei byloje dėl nesąžiningų sąlygų uždraudimo dalyvavusiems vartotojams, nei tiems, kurie su šiuo pardavėju ar tiekėju sudarė sutartis, pagal kurias taikomos tos pačios [bendrosios sąlygos]“ ( 34 ). Iš tikrųjų „nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia sankcijos taikymas visiems sutartis, kurioms taikomos tos pačios [bendrosios sąlygos], sudariusiems vartotojams užtikrina, kad ši sąlyga jiems nebus privaloma, be to, neužkerta kelio tam, kad bus taikomos kitokios nacionalinės teisės aktuose numatytos tinkamos ir veiksmingos sankcijos“ ( 35 ).
59.
Taigi iš minėtos teismų praktikos darytina išvada, kad, atsižvelgiant į Direktyvą 93/13, tarp grupės ieškinio dėl uždraudimo ir konkrečių vartotojams privalomų sąlygų turi būti vartotojams palankus ryšys, o ne ryšys, kuris kliudo pareikšti individualius ieškinius arba pakeičia tokius ieškinius grupės ieškiniais dėl uždraudimo.
2. Dėl nagrinėjamų proceso teisės aktų vertinimo atsižvelgiant į direktyvos 7 straipsnį ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principus
60.
Atsižvelgiant į prejudicinių klausimų formuluotę, reikia pažymėti, jog atrodo, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi principu, kad aptariamų individualių ieškinių, kuriuos ieškovai pareiškė lygiagrečiai, laukdami, kol bus priimtas galutinis sprendimas grupės ieškinio byloje, nagrinėjimo sustabdymas yra būtina Civilinio proceso kodekso 43 straipsnio pasekmė ( 36 ). Tačiau iš J. Sales Sinués ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Komisijos pastabų matyti, kad šis sustabdymas yra neprivalomojo pobūdžio, nes nagrinėjama nuostata Ispanijos teismams suteikia diskreciją nuspręsti, ar būtina stabdyti bylos nagrinėjimą, ar ne.
61.
Be to, norėčiau pažymėti, kad, kaip matyti iš šios išvados 30–33 punktų, šioje byloje šie teisės aktai tampa dar sudėtingesni, nes nacionaliniai teismai skirtingai aiškina nagrinėjamus proceso teisės aktus.
62.
Šiuo atveju dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų primenu, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatų išaiškinimo ir ši užduotis tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui arba prireikus – kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatos tenkina Sąjungos teisės reikalavimus. Tačiau priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savąjį vertinimą ( 37 ).
63.
Būtent atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir remdamasis lygiavertiškumo bei veiksmingumo principais dabar išnagrinėsiu, ar aptariami nacionalinės proceso teisės aktai kliudo įgyvendinti pagal Direktyvą 93/13 suteiktas teises.
64.
Šiuo atžvilgiu primenu, jog Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad, nesant procesinių teisės aktų nuostatų suderinimo, šis klausimas pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą priskiriamas valstybių vidaus teisės tvarkai. Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad ieškinių, skirtų užtikrinti teisėms, kurias asmenims suteikia Sąjungos teisė, pareiškimo procedūrinės sąlygos turi atitikti du reikalavimus: jos neturi būti mažiau palankios nei panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė, reglamentuojančios nuostatos (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 38 ).
a) Lygiavertiškumo principo laikymasis
65.
Kalbant apie lygiavertiškumo principo laikymąsi, pažymėtina, jog šis principas reiškia, kad ginčijama nacionalinė taisyklė turi būti vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs. Siekdamas patikrinti, ar laikomasi lygiavertiškumo principo, nacionalinis teismas, vienintelis tiesiogiai žinantis procedūrines ieškinių pareiškimo vidaus teisės taisykles, turi patikrinti, ar procedūrinės taisyklės, skirtos vidaus teisėje užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai, atitinka šį principą, ir išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir esmines aplinkybes. Šiuo tikslu minėtas teismas turi įvertinti atitinkamų ieškinių panašumą, atsižvelgdamas į jų dalyką, pagrindą ir esmines aplinkybes. Siekdamas nustatyti, ar nacionalinė procedūrinė taisyklė yra mažiau palanki, jis turi atsižvelgti į jos vaidmenį per visą procedūrą, šios procedūros eigą ir jos taisyklių ypatumus ( 39 ).
66.
Šioje byloje galimas pirmumas civiliniame procese arba individualių bei grupės ginčų lis pendens yra paremtas nagrinėjamų teisės aktų aiškinimo kriterijais, kurie skirtinguose nacionaliniuose teismuose nevienodi. Tačiau, mano nuomone, nė viena aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad šiuos teisės aktus reikėtų aiškinti kitaip nagrinėjant ginčus, susijusius su nacionaline teise grindžiamomis teisėmis.
b) Veiksmingumo principo laikymasis
67.
Dėl veiksmingumo principo, kaip jau nurodžiau pirmesniuose šios išvados punktuose, pažymėtina, jog nemažai aplinkybių vis dėlto leidžia manyti, kad dėl tokio nagrinėjamų proceso teisės aktų aiškinimo, pagal kurį civiliniame procese pripažįstamas pirmumas, taigi ir individualaus ieškinio nagrinėjimo sustabdymas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl grupės ieškinio, tapo neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti pagal Direktyvą 93/13 suteiktas teises.
68.
Pirma, jeigu, kaip matyti ši šios išvados 46–59 punktų, būtų vadovaujamasi principu, kad, pirma, pagal Direktyvą 93/13 suteikiamos subjektinės individualios teisės, kuriomis turi būti galima remtis individualioje byloje, ir, antra, grupės ieškinys dėl uždraudimo yra papildomas, skiriasi ir nepriklauso nuo galimo individualaus ieškinio, privalomas ar savaiminis individualaus ieškinio nagrinėjimo sustabdymas, kol bus paskelbtas galutinis sprendimas grupės ieškinio byloje, negali būti pateisinamas.
69.
Dėl individualaus vartotojų teisių aspekto reikia pažymėti, kad visų pirma, kiek tai susiję su pareiga savo iniciatyva išnagrinėti galimai nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį, nacionalinis teismas pagal Direktyvą 93/13 vis dėlto neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei vartotojas, minėto teismo informuotas, neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma ( 40 ). Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu nacionalinis teismas, savo iniciatyva išnagrinėjęs sutarties sąlygą, nusprendžia, kad ji nesąžininga, „jis jos netaiko, nebent vartotojas tam prieštarauja“ ( 41 ). Šis individualus aspektas, pagal kurį „teisė į veiksmingą teisių gynimą apima teisę neginti savo teisių“ ( 42 ), praktiškai pasireiškia vartotojo galimybe pareikšti savo nuomonę ir nacionalinio teismo pareiga „atsižvelgti į vartotojo išreikštą valią, kai pastarasis, nors ir žino, kad nesąžininga sąlyga neprivaloma, vis dėlto nurodo, jog prieštarauja tam, kad į ją nebūtų atsižvelgta, ir taip su aptariama sąlyga laisva valia aiškiai sutinka“ ( 43 ).
70.
Todėl nagrinėjamų teisės aktų aiškinimas, visų pirma Civilinio proceso kodekso 43 straipsnio, kuriame numatyta pareiga sustabdyti individualaus ieškinio nagrinėjimą, jeigu lygiagrečiai nagrinėjamas grupės ieškinys ( 44 ), arba pagal kurį grupės ieškiniui automatiškai suteikiama pirmenybė individualių ieškinių atžvilgiu, nesuteikiant vartotojui galimybės nuspręsti, pirma, neįgyvendinti savo teisės arba įgyvendinti ją veiksmingai, pareiškiant individualų ieškinį ir, antra, atsiskirti nuo grupės ieškinio, neatitinka veiksmingumo principo.
71.
Šiuo atžvilgiu, kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, kad būtų paisoma pagal Direktyvą 93/13 suteiktų individualių teisių veiksmingumo, kiekvienas vartotojas turi galėti atsiskirti nuo grupės ieškinio ir pareikšti individualų ieškinį arba tiesiog toliau dalyvauti grupės ieškinio byloje ir sutikti su neprivalomu ginčijamos sąlygos pobūdžiu. Kitaip tariant, vartotojui „turi būti sudaryta galimybė „pasitraukti iš [grupės ieškinio] bet kuriuo metu iki galutinio sprendimo arba bylos išsprendimo kitu teisėtu būdu , taip pat paliekant jam teisę pareikšti ieškinį kitu būdu, jei tai netrukdo tinkamai vykdyti teisingumą“ ( 45 ). Ši išvada taikoma tuo atveju, kai vartotojas nedalyvavo grupės ieškinyje.
72.
Antra, jeigu, kaip matyti iš šios išvados 55 punkto, pripažintume, kad bendra ir abstrakčia sutarties sąlygos nesąžiningo pobūdžio kontrole nagrinėjant grupės ieškinį dėl uždraudimo siekiama kitokio tikslo nei individualiais ieškiniais, t. y. atliekant konkrečią sąlygos kontrolę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, taip pat reiktų pripažinti, kad iš principo sprendimai, priimami nagrinėjant grupės ir individualius ieškinius, gali būti skirtingi, nors retai prieštarauja vieni kitiems ( 46 ). Taigi vartotojas, kuris nusprendžia pareikšti individualų ieškinį, neturėtų būti tiesiogiai paveiktas sprendimo, paskelbto išnagrinėjus grupės ieškinį, nors individualų ieškinį nagrinėjantis teismas, žinoma, į jį atsižvelgs ( 47 ).
73.
Ir galiausiai, trečia, vartotojo galimybės prisijungti prie grupės ieškinio negalima prilyginti individualaus ieškinio pareiškimui. Visų pirma, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, individualus dalyvavimas byloje dėl grupės interesų apsaugos, iškeltoje remiantis Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 4 dalimi, įpareigoja atitinkamą vartotoją atvykti į šią bylą nagrinėjantį teismą, atsisakant savo paties teismo, t. y. savo nuolatinės gyvenamosios vietos komercinių bylų teismo jurisdikcijos. Be to, Civilinio proceso kodekso 15 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas dviejų mėnesių nuo paskelbimo žiniasklaidos priemonėse terminas gali kelti tam tikrų praktinių sunkumų nukentėjusiems vartotojams įstoti į grupės ieškinio bylą ( 48 ). Galiausiai vartotojas mažai tegali paveikti tai, kaip vartotojų asociacija veda bylą, nes negali nei pakeisti jos dalyko, nei pareikšti kitų pretenzijų, be to, prisideda vėlavimas, kuris, kaip šioje byloje, kliudo jo kaip vartotojo apsaugai.
74.
Todėl, atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, laikausi nuomonės, jog, remiantis veiksmingumo principu, Direktyvos 93/13 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiami tokie nacionalinės proceso teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos dėl pirmumo civiliniame procese leidžiama sustabdyti individualaus ieškinio, pareikšto lygiagrečiai grupės ieškiniui dėl uždraudimo, nagrinėjimą, kol bus paskelbtas galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama grupės ieškinio byla, su sąlyga, kad, pirma, šis nagrinėjimo sustabdymas nėra privalomas ir savaiminis ir, antra, atitinkamas vartotojas gali atsiskirti nuo grupės ieškinio.
V – Išvada
Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Juzgado de lo Mercantil no 9 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 9):
Atsižvelgiant į veiksmingumo principą, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami tokie nacionalinės proceso teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos dėl pirmumo civiliniame procese leidžiama sustabdyti individualaus ieškinio, pareikšto lygiagrečiai grupės ieškiniui dėl uždraudimo, nagrinėjimą, kol bus paskelbtas galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama grupės ieškinio byla, su sąlyga, kad:
—
šis nagrinėjimo sustabdymas nėra privalomas ir savaiminis ir
—
atitinkamas vartotojas gali atsiskirti nuo grupės ieškinio.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).
( 3 ) Vartotojų asociacija, kurios specializacija bankai ir draudimo paslaugos.
( 4 ) Bylą nagrinėjančio teismo prašymu apie šį grupės ieškinį buvo paskelbta viešai per žiniasklaidos priemones ir ADICAE.
( 5 ) Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Civilinio proceso kodekso 222 straipsnyje numatyta res judicata galia yra tuomet, kai ankstesnėje byloje yra priimtas galutinis sprendimas, kuriuo prašymas patenkinamas arba atmetamas, todėl vėliau negali būti keliama jokia byla dėl to paties dalyko, pagrindo ir tarp tų pačių šalių.
( 6 ) Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad lis pendens yra tuo atveju, kai paskesnės bylos dalykas sutampa su ankstesnės, dar nagrinėjamos bylos dalyku. Taigi atsižvelgiant į tai, kad gali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai dėl to paties dalyko, antroji byla turi būti nutraukta.
( 7 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 3 d.Tribunal Supremo (civilinių bylų skyrius) sprendimą Nr. 527/2013.
( 8 ) Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad „dabar bylos stadija yra tokia, kai jam reikia priimti sprendimą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, nes kitaip byla bus nagrinėjama įprasta tvarka ir priimtas sprendimas“. Išskirta mano. Dėl Civilinio proceso kodekso 43 straipsnio, be kita ko, žr. A. Oliva Santos „Objeto del proceso y cosa juzgada en el proceso civil“, Thomson-Civitas, 2006, p. 85–88; J. Montero Aroca ir kt. „Derecho Jurisdiccional II. Proceso civil“, 21-asis leid., Tirant lo Blanch, 2013, p. 126 ir 127; V. Gimeno Sendra „Derecho Procesal Civil 1. El proceso de declaración. Parte General“, 5-asis leid., Colex, 2014, p. 215.
( 9 ) Šiuo atžvilgiu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo 2013 m. birželio 11 d.Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) nutartį Nr. 84/2013, kurioje, atsižvelgiant į tai, kad pagal grupės ieškinį iškeltoje byloje paskelbtinu sprendimu apatinės palūkanų normos ribos sąlygos gali būti pripažintos negaliojančiomis, pagal Civilinio proceso kodekso 221 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškiai numatyta, kad ji taikoma ultra partes.
( 10 ) Komisija nurodo, kad nuo šiol tokios mažumos pozicijos 2014 m. spalio 9 d. Nutartyje Nr. 112/2014 laikosi Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas).
( 11 ) Visų pirma žr. 2014 m. vasario 24 d.Audiencia Provincial de Huelva (Huelvos provincijos teismas) sprendimą Nr. 76/2013 ir 2014 m. gegužės 22 d. ir rugsėjo 22 d. Audiencia Provincial de Ourense (Orensės provincijos teismas) sprendimus Nr. 278/2013 ir Nr. 494/2013.
( 12 ) 2013 m. gegužės 9 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo Nr. 241/13 235–238 punktai.
( 13 ) Tame straipsnyje nurodyta, kad, „nepažeidžiant nukentėjusiųjų asmenų teisės pareikšti individualų ieškinį, teisėtai įsteigtos vartotojų ir naudotojų asociacijos turi teisę pareikšti ieškinį siekdamos apginti teisme savo narių ir pačios asociacijos teises ir interesus, taip pat bendruosius vartotojų ir naudotojų interesus“.
( 14 ) Išskirta mano.
( 15 ) 2013 m. gegužės 9 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas Nr. 241/13. Jame Tribunal Supremo apribojo pripažinimo negaliojančia grįžtamąją galią, pareiškęs, kad jis sukelia padarinius ex nunc, t. y. ne nuo paskolos sutarties sudarymo dienos (ex tunc), o tik nuo 2013 m. gegužės 2 d., kai teismas paskelbė nagrinėjamą sprendimą. Šis apribojimas buvo patvirtintas to paties teismo 2015 m. kovo 25 d. Sprendime Nr. 139/2015. Be to, dėl šio padarinių apribojimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą neseniai pateikė vienas Ispanijos teismas byloje Gutierrez Naranjo (C‑154/15), kuri dar nagrinėjama.
( 16 ) Iš J. Sales Sinués raštu pateiktų pastabų matyti, jog dėl to, kad apatinės palūkanų normos ribos sąlyga yra paskolos sutarties kainos dalis, finansų įstaigos turi informuoti vartotoją apie šią sąlygą, kad jis būtų visiškai informuotas apie šios sąlygos buvimą ir jos poveikį tikrajai paskolos kainai sutarties pasirašymo momentu.
( 17 ) Ieškovas citavo Civilinio proceso kodekso 15 straipsnio 4 dalį, pagal kurią „pirmesnių dalių nuostatos netaikomos byloms, iškeltoms pareiškus ieškinį dėl uždraudimo, kuriuo siekiama ginti kolektyvinius ir bendruosius vartotojų ir naudotojų interesus“.
( 18 ) Catalunya Caixa per posėdį teigė, kad grupės ieškinio byla užsitęsė, be kita ko, dėl didelio skaičiaus vartotojų (9000), kurie šioje byloje tapo individualiomis šalimis.
( 19 ) Visų pirma žr. sprendimus Krüger (C‑334/95, EU:C:1997:378, 22 ir 23 punktai); Byankov (C‑249/11, EU:C:2012:608, 57 punktas) ir Biovet (C‑306/14, EU:C:2015:689, 17 punktas).
( 20 ) Šiuo klausimu visų pirma žr. sprendimus Redmond (83/78, EU:C:1978:214, 26 punktas) ir Byankov (C‑249/11, EU:C:2012:608, 58 punktas), taip pat Konstantinides (C‑475/11, EU:C:2013:542, 42 punktas).
( 21 ) Žr. sprendimus Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 25 punktas); Mostaza Claro (C‑168/05, EU:C:2006:675, 25 punktas); Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615, 29 punktas); Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 22 punktas); Invitel (C‑472/10, EU:C:2012:242, 33 punktas); Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164, 44 punktas) ir Barclays Bank (C‑280/13, EU:C:2014:279, 32 punktas).
( 22 ) Pagal Direktyvos 93/13 15 konstatuojamąją dalį „būtina bendrai nustatyti kriterijus sutarčių sąlygų nesąžiningumui įvertinti“.
( 23 ) Žr. Sprendimą Invitel (C‑472/10, EU:C:2012:242, 34 punktas).
( 24 ) Ten pat, 35 punktas.
( 25 ) Žr. sprendimus Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 27 punktas); Mostaza Claro (C‑168/05, EU:C:2006:675, 26 punktas); Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615, 31 punktas) ir Banco Español de Crédito (C‑618/10, EU:C:2012:349, 41 punktas).
( 26 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 27 punktas); Komisija / Italija (C‑372/99, EU:C:2002:42, 15 punktas) ir Invitel (C‑472/10, EU:C:2012:242, 36 punktas). Taip pat žr. Direktyvos 93/13 23 konstatuojamąją dalį.
( 27 ) Komisija patikslina, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 dalyje nurodyti „asmenys“ yra ne patys vartotojai, o už jų apsaugą atsakingi asmenys, pavyzdžiui, „vartotojų ombudsmenas“.
( 28 ) Komisijos nuomone, vartotojų apsauga yra viena iš sričių, „kurioms svarbus papildomas privatusis pagal Sąjungos teisę sute[i]ktų teisių vykdymo užtikrinimas pagal kolektyvinio teisių gynimo modelį“. Žr. 2013 m. birželio 11 d. Komisijos rekomendaciją dėl Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimo atvejais taikytinų valstybių narių įpareigojamųjų ir kompensacinių kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų bendrųjų principų (OL L 201, 2013, 2013 m. liepos 26 d., 7 konstatuojamoji dalis, p. 60). Išskirta mano.
( 29 ) Sprendimas Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas).
( 30 ) Žr. sprendimus Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, EU:C:2000:346, 27 punktas); Cofidis (C‑473/00, EU:C:2002:705, 32 punktas) ir Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas).
( 31 ) Žr. Sprendimą Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León (C‑413/12, EU:C:2013:800, 49 punktas).
( 32 ) Ten pat, 50 punktas.
( 33 ) Žr. sprendimus Komisija / Italija (C‑372/99, EU:C:2002:42, 15 punktas); Invitel (C‑472/10, EU:C:2012:242, 37 punktas) ir Pohotovosť (C‑470/12, EU:C:2014:101, 44 punktas).
( 34 ) Žr. Sprendimą Invitel (C‑472/10, EU:C:2012:242, 38 punktas).
( 35 ) Ten pat, 40 punktas.
( 36 ) Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis teismas neprivalo sustabdyti aptariamų bylų nagrinėjimo. Šiuo atžvilgiu žr. šios išvados 8 išnašą.
( 37 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 81 ir 83 punktai).
( 38 ) Visų pirma žr. sprendimus Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral (33/76, EU:C:1976:188, 5 punktas); Peterbroeck (C‑312/93, EU:C:1995:437, 12 punktas) ir Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 44–46 punktai). Taip pat žr. sprendimus Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 26 punktas); Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164, 50 punktas) ir Barclays Bank (C‑280/13, EU:C:2014:279, 37 punktas).
( 39 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Rosado Santana (C‑177/10, EU:C:2011:557, 90 punktas).
( 40 ) Sprendimas Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 33 punktas).
( 41 ) Ten pat, 35 punktas.
( 42 ) Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje Duarte Hueros (C‑32/12, EU:C:2013:128, 53 punktas).
( 43 ) Sprendimas Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 35 punktas).
( 44 ) Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad teismai turi turėti galimybę sustabdyti konkrečios individualios bylos nagrinėjimą dėl kitų teisėtų priežasčių, jeigu sustabdymas yra tinkama ir proporcinga priemonė užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą.
( 45 ) 2013 m. birželio 11 d. Komisijos rekomendacija, p. 64, 22 punktas.
( 46 ) Pavyzdžiui, sutarties sąlyga gali nebūti apskritai nesąžininga, tačiau gali būti nesąžininga tik tam tikromis aplinkybėmis; arba ji gali būti potencialiai nesąžininga, tačiau konkrečiu atveju dėl jos galėjo būti konkrečiai derėtasi, todėl ji gali būti privaloma atitinkamam vartotojui.
( 47 ) Norėčiau pažymėti, kad tokį aiškinimą pateikia kai kurie nacionaliniai teismai, kurie atsisako sustabdyti bylos nagrinėjimą, remdamiesi visų pirma tuo, kad dėl savo skirtingo pobūdžio individualus ieškinys (konkreti kontrolė) ir grupės ieškinys (abstrakti ir bendra kontrolė) neleidžia išplėsti grupės ieškinio sukeltų padarinių individualiam ieškiniui. Visų pirma žr. 2014 m. gegužės 23 d.Audiencia Provincial de Granada (Granados provincijos teismas) sprendimą Nr. 128/2014, 2014 m. gruodžio 17 d.Audiencia Provincial de Oviedo (Ovjedo provincijos teismas) sprendimą Nr. 308/2014 ir 2015 m. gegužės 20 d. Sprendimą Nr. 141/2015, taip pat 2014 m. gruodžio 3 d.Audiencia Provincial de Girona (Cheronos provincijos teismas) sprendimą Nr. 332/2014.
( 48 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 41 punktą.
Full & Egal Universal Law Academy