GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2015 m. birželio 11 d. ( 1 )
Byla C‑408/14
Aliny Wojciechowski
prieš
Office national des pensions (ONP)
(Tribunal du travail de Bruxelles (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Išėjęs į pensiją Europos Sąjungos tarnautojas — Teisė į pensiją — Stažo vieneto principas — Teisių į pensiją sutaptis — Lojalaus bendradarbiavimo principas — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija“
1.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Europos Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 34 straipsnio 1 dalies išaiškinimu. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp buvusios Sąjungos pareigūnės A. Wojciechowski ir Belgijos Office national des pensions (Nacionalinė pensijų tarnyba, toliau – ONP) dėl šios institucijos atsisakymo skirti suinteresuotajai senatvės pensiją.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
2.
Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų, išdėstytų 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68, nustatančiame Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas bei Komisijos pareigūnams laikinai taikomas specialias priemones ( 2 ), iš dalies pakeistame 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1080/2010 ( 3 ) (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai), VIII priedo „Pensijų sistema“ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Pareigūnas, kuris tarnybą Sąjungoje pradeda:
užsiėmęs veikla pagal darbo sutartį arba savarankiškai,
po paskyrimo, tačiau prieš jam įgyjant teisę gauti ištarnauto laiko pensiją, kaip apibrėžta [Pareigūnų] Tarnybos nuostatų 77 straipsnyje, turi teisę sumokėti Sąjungai pensijos, į kurią tokioje tarnyboje ar užsiimant tokia veikla buvo įgyta teisė, kapitalo vertę, perskaičiuotą faktinio pervedimo dienai.
“
B – Belgijos teisė
3.
1967 m. spalio 24 d. Karaliaus dekreto Nr. 50 dėl samdomųjų darbuotojų senatvės pensijos ir maitintojo netekimo pensijos ( 4 ) (pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu galiojusi redakcija, toliau – Karaliaus dekretas Nr. 50) 10bis straipsnio ( 5 ) pirmoje ir ketvirtoje pastraipose numatyta:
„Jei samdomasis darbuotojas gali pretenduoti į senatvės pensiją pagal šį dekretą ir į senatvės pensiją ar išmoką pagal vieną ar kelias kitas sistemas ir jei bendra dalių, atitinkančių šias pensijas, suma viršija vienetą, darbo stažas, įskaičiuojamas nustatant senatvės pensiją, sumažinamas tiek metų, kiek reikia, kad ši bendra suma būtų sumažinta iki vieneto.
Pagal šį straipsnį „kita sistema“ suprantama kaip bet kuri Belgijos senatvės ir maitintojo netekimo pensijų sistema, išskyrus savarankiškai dirbančių asmenų pensijų sistemas, ir bet kuri analogiška užsienio valstybės pensijų sistema ar pagal tarptautinę viešąją teisę įsteigtų institucijų darbuotojams taikoma sistema.“
4.
Pagal 1983 m. spalio 14 d. Karaliaus dekreto, kuriuo įgyvendinamas 1967 m. spalio 24 d. Karaliaus dekreto dėl samdomųjų darbuotojų senatvės pensijos ir maitintojo netekimo pensijos 10bis straipsnis ( 6 ) (toliau – 1983 m. spalio 14 d. karaliaus dekretas), 3 straipsnį stažo negalima sumažinti daugiau nei 15 metų, taip pat ir suapvalinus iki didesnio skaičiaus, gauto perskaičiuotos sumos ( 7 ) ir fiksuotos sumos skirtumą ( 8 ) padalijus iš šios fiksuotos sumos 10 % sudarančios sumos.
5.
Darbo stažo sumažinimas pirmiausia turi įtakos stažui, kurį įgijus suteikiama teisė į mažiausią pensiją ( 9 ).
II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
6.
Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos pilietė A. Wojciechowski nuo 1965 m. iki 1977 m. dirbo samdomąja darbuotoja Belgijoje, o vėliau, nuo 1977 m. spalio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., buvo Europos Komisijos pareigūnė.
7.
2012 m. gegužės mėn. ONP savo iniciatyva išnagrinėjo A. Wojciechowski teisę į samdomojo darbuotojo senatvės pensiją, kai 2013 m. balandžio 26 d. jai sukako Belgijos teisės aktuose nustatytas pensinis amžius.
8.
2012 m. gegužės 21 d. pirmą kartą užpildytoje formoje suinteresuotoji nurodė savo, kaip samdomosios darbuotojos, darbo stažą Belgijoje nuo 1965 iki 1977 m. ir tai, kad nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iš Komisijos gauna pensiją. Ji taip pat patikslino, kad nuo tos dienos nutraukė visą profesinę veiklą.
9.
2012 m. birželio 12 d. laiške ONP paklausė Komisijos, ar A. Wojciechowski atitinka pagal Sąjungos sistemą mokamos senatvės pensijos gavimo sąlygas. 2012 m. rugpjūčio 17 d. laišku Komisija pranešė ONP, kad, vadovaudamasi savo administracine praktika, ji persiuntė savo atsakyme pateiktą informaciją suinteresuotajai.
10.
2012 m. rugpjūčio 24 d. A. Wojciechowski persiuntė ONP iš Komisijos gautą pažymą, iš kurios matyti, kad ji nuo 2011 m. gruodžio 1 d. gauna iš Komisijos pensiją, apskaičiuotą pagal įmokas, kurias ji mokėjo į Bendrijos pensijų sistemą nuo 1977 m. spalio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Ji nenurodė ONP šios pensijos dydžio. Tuo pačiu laišku A. Wojciechowski taip pat patvirtino ONP, kad nepasinaudojo Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe pervesti Sąjungai kapitalą, gautą pasinaudojus teise, įgyta dėl savo, kaip samdomosios darbuotojos, darbo.
11.
2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ONP, remdamasi Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsniu, nurodė suinteresuotajai, kad:
„Be savo stažo, dar įgijote stažą pagal kitą sistemą (viešoji tarnyba, tarptautinė organizacija). Tačiau dėl pensijų sistemų sutapties negalite viršyti stažo vieneto, t. y. bendras jūsų stažas negali viršyti 45 metų. jūsų stažas turi būti sumažintas 10 metų “
12.
Iš minėto sprendimo aišku, jog ONP laikėsi nuomonės, kad A. Wojciechowski iš viso įgijo 13/45 stažo kaip samdomoji darbuotoja ir 45/45 stažo pagal kitą sistemą. Remdamasi galiojančiomis stažo apskaičiavimo taisyklėmis, ONP padarė išvadą, kad suinteresuotoji, dirbdama samdomąja darbuotoja Belgijoje, įgijo teisę į 83,05 EUR senatvės pensiją, t. y. pagal samdomojo darbuotojo darbo stažą 3/45 ( 10 ).
13.
2012 m. lapkričio 13 d. elektroniniu laišku ONP patikslino A. Wojciechowski, jog nežinodama, kokio dydžio pensiją jai moka Komisija, ONP laikėsi nuomonės, kad, išdirbus 35 metus šioje institucijoje, dalis, išreiškianti pensijos dydį, į kurį atsižvelgiama pagal minėtą 10bis straipsnį, yra lygi 70/70 arba 45/45 – nes už kiekvienus išdirbtus metus Europos pareigūnas, pradėjęs dirbti iki 2004 m. gegužės 1 d., įgyja teisę į 2 % pensiją per metus pagal paskutinį už jo darbą sumokėtą darbo užmokestį, o maksimali procentinė dalis, kurią jis gali gauti, yra 70 % jo paskutinio bazinio darbo užmokesčio, ir kad todėl stažo vienetas viršija 13 metų.
14.
Dėl pensijos sumažinimo, taikytino viršijus minėtą stažo vienetą, apskaičiavimo ONP tame pačiame elektroniniame laiške nurodė, kad jeigu pagal kitą sistemą gautos pensijos dydis nėra žinomas, apskaičiuojant remiamasi suma, perskaičiuota pagal kitą sistemą, ir jeigu neįrodyta kitaip, ji laikoma „2,5 karto viršijančia fiksuotą 6506,98 [EUR] sumą taikant indeksą 138,01“ ( 11 ). ONP teigimu, iš to darytina išvada, kad, priešingai, nei buvo nurodyta 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime, negalima patvirtinti nė vienų jos, kaip samdomosios darbuotojos, darbo metų. ONP nepranešė suinteresuotajai apie naują sprendimą, tačiau nuo 2013 m. liepos mėn. nutraukė jai pensijos mokėjimą.
15.
2012 m. gruodžio 11 d. ieškiniu A. Wojciechowski kreipėsi į Tribunal du travail de Bruxelles (Belgija), prašydama panaikinti 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir įpareigoti ONP skirti jai senatvės pensiją pagal santykį 13/45, t. y. maždaug 367,07 EUR per mėnesį ( 12 ). Kad pagrįstų savo reikalavimą, A. Wojciechowski visų pirma nurodo, kad, jeigu jos atveju taikomas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims [samdomiesiems darbuotojams] ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje ( 13 ), arba 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ( 14 ), tuomet pagal Teisingumo Teismo praktiką ( 15 ) ONP, apskaičiuodama jos belgiškąją pensiją, negalėtų taikyti minėto stažo vieneto principo. Be to, A. Wojciechowski mano, kad ONP padarė klaidą, nes jos stažas institucijose buvo 34 metai ir 11 mėnesių, taigi 35 metai, o ne 45 metai. Šiuo atžvilgiu jai kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu remdamasi ONP teoriškai nustatė jos europinės pensijos dydį.
16.
ONP tvirtina, kad Sąjungos institucijų mokamos pensijos nepatenka į sutapčiai taikomų Sąjungos teisės aktų taikymo sritį ir reglamentai Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 netaikytini. Be to, Belgijos Cour de cassation yra pripažinęs karjeros vieneto principo konstitucingumą, ir ONP mano, kad, taikydama Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnį, ji vadovavosi atsargumo principu, remdamasi teoriniais duomenimis, negavusi prašomų duomenų iš Komisijos.
17.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, taikant stažo vieneto principą, sukonkretinamas samdomųjų darbuotojų pensijų sistemos likutinis pobūdis, palyginti su kitomis sistemomis, ir norima, kad visas pripažintas stažas, išskyrus savarankiškai dirbančio asmens stažą, būtų laikomas papildančiu samdomojo darbuotojo stažą, o jeigu dalių, kuriomis išreiškiamas kiekvienos pensijos dydis, suma viršija stažo vienetą, stažas, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant samdomojo darbuotojo senatvės pensiją, sumažinamas tiek metų, kiek tai būtina, kad ši suma būtų sumažinta iki stažo vieneto. Kaip 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra nutaręs Belgijos Cour constitutionnelle, minėtu 10bis straipsniu siekta užtikrinti, kad visi mišrų darbo stažą įgiję darbuotojai būtų vertinami vienodai, kartu siekiant tikslo tvarkyti išlaidas pensijų sektoriuje.
18.
Konstatavęs, kad Komisijos pareigūnams kaip viešosios tarptautinės teisės reglamentuojamos institucijos personalui taikoma sistema yra numatyta Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnyje ir kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką atrodo, kad A. Wojciechowski negalėjo remtis nei SESV 45 ir 48 straipsniais, nei reglamentais Nr. 1408/71 ar Nr. 883/2004, Tribunal du travail de Bruxelles pateikia dideles ištraukas iš Cour du travail de Bruxelles sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54). Nors jis mano, kad to sprendimo motyvų negalima tiesiogiai pritaikyti šiam ginčui, nes buvo nagrinėjami kitokie Belgijos teisės aktai, o Sprendime My (C‑293/03, EU:C:2004:821) pareikštos pozicijos taip pat negalima tiesiogiai pritaikyti ginčui, kurį jam reikia išnagrinėti, jis teigia, kad dėl Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnio Sąjungai gali tapti sunkiau įdarbinti Belgijos pilietybę turinčius pareigūnus, įgijusius tam tikrą stažą.
19.
Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Bruxelles nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar, pirma, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą ir SESV 4 straipsnio 3 dalį ir, antra, pagal Pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 1 dalį valstybei narei draudžiama sumažinti ar net atsisakyti skirti senatvės pensiją, pagal šios valstybės narės teisės aktus mokėtiną už darbo stažą samdomajam darbuotojui, kai bendra darbo stažo metų šioje valstybėje narėje ir Europos institucijose suma viršija 45 metų darbo stažo vienetą, nustatytą [Karaliaus dekreto Nr. 50] 10bis straipsnyje?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
20.
Pastabas raštu šioje byloje pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio antrą pastraipą pateikė Belgijos vyriausybė ir Komisija. Atsisakiusi pateikti pastabas raštu, A. Wojciechowski pateikė prašymą surengti posėdį. Šis prašymas buvo patenkintas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 3 dalį.
21.
2015 m. kovo 13 d. nutartimi Teisingumo Teismas patenkino A. Wojciechowski prašymą dėl teisminės pagalbos skyrimo.
22.
A. Wojciechowski, taip pat Belgijos vyriausybė ir Komisija buvo išklausytos žodžiu 2015 m. gegužės 7 d. posėdyje.
IV – Dėl prejudicinio klausimo
A – Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir prejudicinio klausimo priimtinumo
1. Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
a) Belgijos vyriausybės argumentai
23.
Belgijos vyriausybė pirmiausia ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją nagrinėti prejudicinį klausimą, nes pagrindinė byla neturi jokio ryšio su Sąjungos teise. Pirma, A. Wojciechowski padėtis yra visiškai vidaus atvejis, jai netaikomos nei pirminės teisės nuostatos laisvo darbuotojų judėjimo srityje, nei reglamentai Nr. 1408/71 ar Nr. 883/2004. Antra, pagrindinės bylos ginčas nebuvo susijęs nei su atsisakymu išmokėti senatvės pensiją, į kurią suinteresuotoji gali pretenduoti dėl Sąjungoje įgyto stažo, ar jos sumažinimu, nei su ONP atsisakymu atsižvelgti į institucijoje įgytą stažą, siekiant nustatyti senatvės pensiją pagal Belgijos sistemą, nes į šį stažą kaip tik yra atsižvelgta. ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas, pagal kurį Sąjungai ir jos valstybėms narėms nustatyta abipusė pareiga, šioje byloje netaikytinas, nes jos negalima palyginti nei su byla, kurioje priimtas Sprendimas Komisija / Belgija (137/80, EU:C:1981:237), nei su byla, kurioje priimtas Sprendimas My (C‑293/03, EU:C:2004:821).
24.
Galiausiai, Belgijos vyriausybės nuomone, šioje byloje netaikomas ir Chartijos 34 straipsnis, nes, pirma, šioje nuostatoje tėra išreikštas paprastas principas, o ne teisė, kaip tai suprantama pagal pačios Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, ir, antra, Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnio negalima laikyti nuostata, kuria įgyvendinama Sąjungos teisė.
b) Analizė
25.
Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Europos Sąjungos pareigūnas yra laikomas darbuotoju, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį, jeigu tik pasinaudojo laisvo judėjimo teise ( 16 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad darbo tokioje tarptautinėje viešojoje tarnyboje, kaip Europos Sąjungos tarnyba, laikotarpis negali būti prilyginamas laikotarpiui, išdirbtam kitos valstybės narės valstybės tarnyboje, todėl vien dėl jo negali atsirasti ryšys su vienu iš minėtoje Sutarties nuostatoje nurodytų atvejų ( 17 ).
26.
Šioje byloje iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir bylos medžiagos matyti, kad Belgijos pilietė A. Wojciechowski visada gyveno ir dirbo Belgijoje ( 18 ), iš pradžių ‐ kaip samdomoji darbuotoja privačiajame sektoriuje, o vėliau – Komisijoje. Per savo karjerą ji niekada nebuvo įgijusi darbuotojo migranto statuso. Taigi jos atvejui, kuris yra visiškai vidaus atvejis, SESV 45 straipsnio 1 dalis netaikoma ( 19 ).
27.
Be to, kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Belgijos vyriausybė, A. Wojciechowski padėčiai, buvusiai laikotarpiu, kai ji dirbo Komisijoje, netaikomas nei Reglamentas Nr. 1408/71, nei Reglamentas Nr. 883/2004. Iš tiesų šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad „[Sąjungos] pareigūnai negali būti laikomi darbuotojais Reglamento Nr. 1408/71 prasme, nes jiems netaikomi nacionalinės teisės aktai socialinės apsaugos srityje, kaip to reikalaujama šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžiama jo taikymo asmenims sritis“ ( 20 ).
28.
Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad pareigūno atvejis nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį vien todėl, kad Sąjungą su juo sieja ar siejo darbo santykiai ( 21 ).
29.
Taigi vien tai, kad A. Wojciechowski buvo į pensiją išėjusi pareigūnė, neleidžia iš karto daryti išvados, kad yra ryšys su Sąjungos teise. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nors dėl to jai taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, t. y. aktas, „kuris yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse“ ( 22 ) ir kuris įpareigoja valstybes nares „visose srityse, kuriose jų pagalba yra būtina įgyvendinant šį aktą“ ( 23 ), neginčijama, kad nė vienoje jų nuostatoje tiesiogiai nereglamentuojamos pagrindinės bylos faktinės aplinkybės.
30.
Visų pirma, nė iš vienos Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos negalima spręsti, kad valstybėms narėms draudžiama atsižvelgti į pensiją, kurią iš Sąjungos gauna buvęs jos pareigūnas, siekiant taikyti nacionalinės teisės normą, kuria remiantis nustatoma teisės į pensiją, į kurią minėtas pareigūnas galėtų pretenduoti pagal šios valstybės narės teisės aktus, aukščiausioji riba. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisė nepažeidžia valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas, ir, nors naudodamosi šia kompetencija valstybės narės tikrai turi laikytis Sąjungos teisės ( 24 ), nesant suderintų Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė pati nustato, pirma, sąlygas, kuriomis reglamentuojama teisė arba pareiga apsidrausti pagal socialinio draudimo sistemą, ir, antra, teisės į išmokas suteikimo sąlygas ( 25 ).
31.
Aišku, galima būtų teigti, kad dėl Belgijos teisės aktų pažeidžiama Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta teisių į pensiją perkėlimo galimybė, o jeigu šia galimybe nepasinaudojama, teisės į pensiją, įgytos pagal Belgijos sistemą prieš pradedant tarnybą Sąjungoje, gali būti prarastos, ir taip ši galimybė faktiškai virsta pareiga, pažeidžiant aiškią šios nuostatos formuluotę. Tačiau pagrindinėje byloje A. Wojciechowski skundžiasi tuo, kad už laikotarpius, kai ji mokėjo įmokas į Belgijos sistemą, pagal šią sistemą jai nebuvo pripažinta jokia pensija, o ne kliūtimi, trukdančia veikti minėtoje Pareigūnų tarnybos nuostatų normoje numatytam perkėlimo mechanizmui, kuriuo tiesiog leidžiama kapitalą, kuriuo yra išreikštos pagal nacionalinę sistemą įgytos teisės į pensiją, paversti periodinėmis išmokomis pagal Sąjungos pensijų sistemą; be to, A. Wojciechowski aiškiai atsisakė šio mechanizmo.
32.
Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad pirmąja pateikto klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti dėl galimybės pagrindinės bylos ieškovės atvejui taikyti Teisingumo Teismo praktiką, suformuluotą sprendimais Komisija / Belgija (137/80, EU:C:1981:237) ir My (C‑293/03, EU:C:2004:821) ir neseniai patvirtintą Sprendimu Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54), pagal kurią, remiantis valstybėms narėms Sąjungos atžvilgiu tenkančia lojalaus bendradarbiavimo ir pagalbos pareiga, kurią išreiškia EB 10 straipsnyje (dabar – ESS 4 straipsnio 3 dalis) nustatyta pareiga padėti Sąjungai atlikti savo užduotį, neleidžiama nustatyti nacionalinės teisės aktų, kuriais gali būti atgrasoma nuo profesinės veiklos vykdymo Sąjungos institucijoje, labiau apsunkinant nacionalinių pareigūnų įdarbinimą joje ( 26 ).
33.
Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais ir tuo, kaip juos A. Wojciechowski atveju taikė ONP, ši lojalaus bendradarbiavimo ir pagalbos pareiga, kaip Teisingumo Teismas yra išaiškinęs ir taikęs ją savo praktikoje, gali būti pažeista.
34.
Šiomis aplinkybėmis nemanau, kad būtų galima ginčyti Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į šią prejudicinio klausimo dalį. Be to, ši jurisdikcija buvo netiesiogiai pripažinta Sprendime Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54), kuriame Teisingumo Teismas atsakė į analogišką Cour du travail de Bruxelles klausimą, susijusį su Belgijos teisės aktų nedarbo draudimo srityje taikymu, nagrinėjant ginčą tarp ONP ir buvusio Sąjungos sutartininko, kurio atvejis, visai kaip A. Wojciechowski atvejis, neturėjo kitų ryšių su Sąjungos teise ( 27 ).
35.
Belgijos vyriausybės argumentas, kad pagrindinės bylos ginčas skiriasi nuo ginčų, dėl kurių priimti sprendimai Komisija / Belgija (137/80, EU:C:1981:237) ir My (C‑293/03, EU:C:2004:821), nes principų, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo šiuose sprendimuose, negalima pritaikyti A. Wojciechowski atvejui, yra susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo esme, todėl jis negali paveikti Teisingumo Teismo jurisdikcijos į jį atsakyti.
36.
Dėl prejudicinio klausimo antros dalies, susijusios su Chartijos 34 straipsnio išaiškinimu, laikausi nuomonės, kad, nesant kitų ryšio su Sąjungos teise veiksnių, Chartijos taikytinumą, taigi ir Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į šią klausimo dalį galima įrodyti tik jeigu šios išvados 32 punkte nurodyta Teisingumo Teismo praktika būtų taikoma A. Wojciechowski atvejui ( 28 ).
2. Dėl prejudicinio klausimo priimtinumo
37.
Jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad turi jurisdikciją, Belgijos vyriausybė ginčija pateikto klausimo priimtinumą, nes, kaip ji teigia, jis yra visiškai hipotetinis, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipimąsi į Teisingumo Teismą grindžia faktinėmis aplinkybėmis nepatvirtinta ir su pagrindinės bylos ginču nesusijusia hipoteze, kad dėl Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnio „Europos bendrijai gali tapti sunkiau įdarbinti Belgijos pilietybę turinčius pareigūnus, turinčius tam tikrą stažą“.
38.
Šiuo atžvilgiu norėčiau pažymėti tik tai, kad šios išvados 32 punkte nurodyta teismo praktika iš esmės grindžiama išvada, jog kyla rizika, kad dėl nacionalinės teisės aktų, kurie gali atgrasyti kai kurių kategorijų darbuotojus nuo įsidarbinimo Europos viešojoje tarnyboje, taikymo Sąjunga neįvykdys savo misijos. Iškeldamas Belgijos vyriausybės ginčijamą hipotezę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tikrai nenurodo su pagrindinės bylos ginčo tikrove nesusijusio aspekto ir tiesiog iškelia sau ir Teisingumo Teismui klausimą, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis tokia rizika yra ir ar yra tenkinamos minėtos teismo praktikos taikymo sąlygos.
B – Dėl esmės
1. Dėl prejudicinio klausimo pirmos dalies: lojalaus bendradarbiavimo principas
39.
Prejudicinio klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pagal lojalaus bendradarbiavimo principą valstybei narei draudžiama sumažinti arba atsisakyti skirti samdomajam darbuotojui senatvės pensiją, mokėtiną dėl pagal šios valstybės narės teisės aktus suteiktas paslaugas, jeigu šioje valstybėje ir Europos institucijose įgytas bendras stažo metų skaičius viršija nacionalinės teisės aktuose nustatytą karjeros vienetą.
a) Teisingumo Teisme pateiktos pastabos
40.
Belgijos vyriausybė nurodo, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dalį, susijusią su ESS 4 straipsnio 3 dalies išaiškinimu, reikia atsakyti neigiamai. Šios vyriausybės teigimu, lojalaus bendradarbiavimo principas, kaip šios išvados 32 punkte nurodytuose sprendimuose jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, netaikytinas pagrindinės bylos ginčui, kuris nėra susijęs su nacionalinės valdžios institucijų atsisakymu atsižvelgti į darbuotojo Sąjungoje įgytą stažą, siekiant nustatyti jo senatvės pensiją pagal Belgijos sistemą. Į šį stažą A. Wojciechowski atveju buvo atsižvelgta. Tačiau ESS 4 straipsnio 3 dalyje Sąjungai ir valstybėms narėms nustatyta abipusė tarpusavio lojalaus bendradarbiavimo pareiga.
41.
Be to, Belgijos vyriausybė teigia, kad jei lojalaus bendradarbiavimo principas ir būtų taikomas pagrindinės bylos ginčui, Belgijos teisės aktuose numatyta stažo vieneto taisyklė negalėtų jo pažeisti. Šiuo atžvilgiu minėtoji vyriausybė pažymi, kad dėl minėto principo asmenys, kurie, prieš įgydami visą stažą Sąjungoje kaip pareigūnai, buvo samdomieji darbuotojai, negali atsidurti palankesnėje padėtyje už kitus darbuotojus, visų pirma tuos, kurie yra įgiję mišrų stažą. Stažo vieneto taisyklė grindžiama teisėtu motyvu – pensijų sektoriaus išlaidų tvarkymu – ir mišrų stažą įgijusių darbuotojų lygybės principu. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teisė nepažeidžia valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas, o nesant suderintų Sąjungos teisės normų kiekviena valstybė narė pati nustato sąlygas, kuriomis reglamentuojama teisė arba pareiga apsidrausti pagal socialinio draudimo sistemą, ir teisės į išmokas suteikimo sąlygas.
42.
Komisija pažymi, kad, jeigu Reglamentas Nr. 883/2004 būtų taikytinas pagrindinės bylos ginčui, Belgijos valdžios institucijos nebūtų galėjusios remtis stažo vieneto taisykle prieš A. Wojciechowski, nes taip būtų pažeistas skirtingų draudimo laikotarpių sudėjimo principas, be to, tai neatitiktų šiame reglamente numatytų kumuliaciją draudžiančių normų esmės ( 29 ). Tačiau, Komisijos teigimu, tas pats sprendimas taikytinas dėl Belgijos Karalystei pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį tenkančios lojalaus bendradarbiavimo pareigos. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, pirma, kad stažo vieneto taisyklė gali sukliudyti vykdyti profesinę veiklą Sąjungos institucijoje, taigi ir atgrasyti nuo jos, jeigu, sutikdamas dirbti tokioje institucijoje, šis darbuotojas netektų apsaugos nuo Belgijos teisės aktuose numatytos kumuliaciją draudžiančios taisyklės, kuria nebūtų galima remtis prieš jį, jeigu jis būtų pasinaudojęs teise į laisvą judėjimą kitoje valstybėje narėje. Antra, ji pabrėžia, jog iš teismo praktikos matyti, kad kvalifikuotų darbuotojų įdarbinimo Sąjungos institucijose tikslas, kurio valstybės narės padeda siekti Sąjungai pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, lemia pagrindinį principą, kuriuo paremta Teisingumo Teismo praktika, t. y. principą, pagal kurį valstybėje narėje dirbusio asmens teisės į socialinę apsaugą neturi pablogėti dėl to, kad šis darbuotojas dirbo Europos institucijose. Komisijos teigimu, skirtumai tarp pagrindinės bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas My (C‑293/03, EU:C:2004:821), neleidžia pateikti kitokios išvados nei ta, kurią Teisingumo Teismas padarė tame sprendime. Be to, kadangi šioje byloje taikytas Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnis, A. Wojciechowski mokėjo socialines įmokas į Belgijos pensijų sistemoje prarastus fondus.
43.
Per posėdį Komisija galiausiai patikslino savo poziciją, nurodžiusi, kad Sąjungos pareigūno padėtį reikia prilyginti darbuotojo migranto padėčiai, net jeigu jis nepasinaudojo savo laisvo judėjimo teise. Teisingumo Teismas yra suformulavęs šios išvados 32 punkte nurodytą praktiką, siekdamas apeiti galimas kliūtis, trukdančias taikyti principus, kylančius iš Sutarties normų dėl laisvo darbuotojų judėjimo, Sąjungos pareigūnams.
44.
Remdamasi būtent Sprendimu Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54), taip pat generalinio advokato P. Cruz Villalón išvada byloje Časta (C‑166/12, EU:C:2013:443) A. Wojciechowski per posėdį teigė, kad ESS 4 straipsnio 3 dalyje, siejamoje su Pareigūnų tarnybos nuostatais, yra įtvirtintas principas, pagal kurį reikia užtikrinti Sąjungos pareigūno pagal nacionalinę socialinės apsaugos sistemą gautų socialinių išmokų tęstinumą.
b) Analizė
45.
Iš pradžių reikia atmesti Belgijos vyriausybės argumentą, susijusį su abipusiu lojalaus bendradarbiavimo principo pobūdžiu. Jeigu teisingai suprantu šį jos argumentą, minėtoji vyriausybė mano, kad dėl tokio abipusiškumo, jeigu valstybė narė kaltinama tuo, kad neatsižvelgė į darbuotojo darbo Sąjungos institucijoje laikotarpį nustatydama jo socialines teises pagal nacionalinę sistemą, kaip bylose, kuriose buvo priimti sprendimai My (C‑293/03, EU:C:2004:821) ir Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54), jos kartu negalima kaltinti ir tuo, kad ji atsižvelgė į minėtą aplinkybę, kaip buvo pagrindinės bylos ginčo atveju.
46.
Aišku, nepaneigiama, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, kuris, be to, yra aiškiai nurodytas šios nuostatos pirmoje pastraipoje ( 30 ), Sąjungai ir valstybėms narėms tenka pareiga teikti savitarpio pagalbą. Iš to darytina išvada, kad šis principas gali būti pažeistas neužtikrinus šio abipusiškumo, visų pirma jeigu bendradarbiavimo pareiga valstybėms narėms tenka vienašališkai arba jeigu šios pareigos turinys apibrėžtas taip, kad yra kėsinamasi į valstybėms narėms priklausančią kompetenciją.
47.
Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis taip nėra.
48.
Šiuo atžvilgiu pažymiu, pirma, kad šios išvados 32 punkte nurodyta teismo praktika susijusi su visais nacionalinės teisės aktais ar praktika, pagal kuriuos, neužtikrinus darbuotojų, kurie dalį stažo įgijo Sąjungos institucijoje, socialinių teisių tęstinumo, jie būtų atgrasomi nuo įsidarbinimo šioje institucijoje, taigi Sąjungai taptų sunkiau įdarbinti savo darbuotojus. Kadangi šie nacionalinės teisės aktai ar praktika vertinami atsižvelgiant tik į jų padarinius, iš to darytina išvada, kad šiai teismo praktikai prieštarautų ir valstybės narės atsisakymas atsižvelgti į laikotarpius, kuriuos darbuotojas įgijo kaip Sąjungos institucijos pareigūnas, kad jam būtų suteikta šios valstybės socialinės apsaugos sistemoje numatyta teisė, ir, kaip A. Wojciechowski atveju, atsižvelgimas į tuos pačius laikotarpius, siekiant sumažinti arba panaikinti teises, kurias darbuotojas įgijo pagal šią sistemą ( 31 ). Ši išvada paremta logika, kuria grindžiama šios išvados 32 punkte nurodyta teismo praktika, ir jos negalima laikyti pažeidžiančia abipusį lojalaus bendradarbiavimo pareigos pobūdį.
49.
Kita vertus, nors, kaip primena Belgijos vyriausybė, Sąjungos teisė tikrai nepažeidžia valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas, ir, nesant suderintų Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė pati savo teisės aktuose nustato socialinės apsaugos srities išmokų skyrimo sąlygas, įgyvendindamos šią kompetenciją, valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės ( 32 ), įskaitant principus, kuriuos Teisingumo Teismas šios išvados 32 punkte nurodytoje savo praktikoje kildino iš lojalaus bendradarbiavimo principo, siejamo su Pareigūnų tarnybos nuostatais.
50.
Be to, manęs neįtikina Komisijos teiginys, kad reikia užtikrinti sprendimų, kylančių, pirma, iš Sutarties nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir Reglamento Nr. 883/2004 nuostatų taikymo ir, antra, iš šios išvados 32 punkte nurodytos Teisingumo Teismo praktikos dėl lojalaus bendradarbiavimo principo taikymo, lygiagretumą ( 33 ).
51.
Iš tiesų, pirma, kaip per posėdį teisingai priminė Belgijos vyriausybė, Sprendime My (C‑293/03, EU:C:2004:821, 42 punktas) Teisingumo Teismas aiškiai atmetė galimybę taikant SESV 45 straipsnį darbo tokioje tarptautinėje viešojoje organizacijoje kaip Sąjunga laikotarpį prilyginti laikotarpiui, įgytam dirbant kitos valstybės narės viešojoje tarnyboje, ir taip aiškiai atskyrė darbuotojo migranto padėtį nuo pareigūno, kuris nepasinaudojo savo teise į laisvą judėjimą, padėties.
52.
Antra, kaip jau nurodžiau šios išvados 27 punkte, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos pareigūnų padėčiai netaikomi reglamentai, priimti remiantis SESV 48 straipsniu, kuriais siekiama koordinuoti valstybių narių socialinės apsaugos srities teisės aktus, nors šie pareigūnai ir pasinaudojo savo teise į laisvą judėjimą.
53.
Trečia, kaip Teisingumo Teismas patikslino sprendimuose Komisija / Liuksemburgas (315/85, EU:C:1987:569, 21 punktas) ir Časta (C‑166/12, EU:C:2013:792, 30 punktas) dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalies, Pareigūnų tarnybos nuostatais nesiekiama nei suderinti, nei koordinuoti įvairių pensijų srityje taikomų nacionalinių nuostatų.
54.
Ketvirta, šios išvados 32 punkte nurodytoje teismo praktikoje įtvirtinus principą, kad jeigu valstybė narė priima teisės aktus, kuriais gali būti atgrasoma nuo profesinės veiklos vykdymo Europos institucijoje, ji pažeidžia lojalaus bendradarbiavimo pareigą, aiškinamą kartu su Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatomis, siekiama panaikinti kliūtis, kurias šie nacionalinės teisės aktai gali sudaryti Sąjungai įdarbinant savo darbuotojus, laikantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyto tikslo ( 34 ). Taigi, atsižvelgiant į šios teismo praktikos loginį pagrindą, ją taikant negalima nenagrinėti, ar dėl teisės aktų, apie kuriuos kalbama, tokia įdarbinimo galimybė tikrai gali būti „apsunkinta“ ( 35 ).
55.
Tai patikslinus, reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai gali atgrasyti nuo profesinės veiklos vykdymo Sąjungos institucijoje, kaip tai suprantama pagal šios išvados 32 punkte nurodytą teismo praktiką.
56.
Šiuo atžvilgiu primenu, jog Teisingumo Teismas jau pripažino, kad nacionalinės teisės aktai, dėl kurių Sąjungos institucijai tampa sunkiau įdarbinti tam tikrą stažą turinčius darbuotojus ( 36 ), taip pat nacionalinės teisės aktai, dėl kurių vienai iš šių institucijų gali būti sukliudyta įdarbinti laikinuosius darbuotojus ( 37 ), prieštarauja lojalaus bendradarbiavimo principui, siejamam su Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatomis.
57.
Pagrindinėse bylose, dėl kurių buvo priimti minėti sprendimai, į darbo Sąjungos institucijose laikotarpius nebuvo atsižvelgta, kad būtų suteikta teisė į atitinkamos valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje numatytas išmokas, į kurias suinteresuotasis asmuo būtų turėjęs teisę, jeigu tais laikotarpiais jis būtų dalyvavęs toje sistemoje. Tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant pagrindinės bylos ieškovės senatvės pensiją, į jos Sąjungoje įgytą stažą buvo atsižvelgta. Vis dėlto vien ši aplinkybė negali būti pagrindas priimti kitokį sprendimą, jeigu atsižvelgus į šį stažą gaunamas tas pats rezultatas – sumažinamos arba panaikinamos teisės į pensiją, į kurias A. Wojciechowski būtų galėjusi pretenduoti pagal Belgijos sistemą, jeigu nebūtų dirbusi Sąjungos institucijoje.
58.
Tačiau šių išmokų praradimo galimybė iš principo gali atgrasyti darbuotoją, įgijusį tam tikrą stažą pagal Belgijos pensijų sistemą, nuo sutikimo dirbti Sąjungos institucijoje arba paskatinti palikti einamas joje pareigas prieš įgyjant visą stažą. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais pažeidžiamas lojalaus bendradarbiavimo principas, siejamas su Pareigūnų tarnybos nuostatais, kaip ir teisės aktais, kurie nagrinėti bylose, kuriose priimtas Sprendimas My (C‑293/03, EU:C:2004:821) ir Nutartis Ricci ir Pisaneschi (C‑286/09 ir C‑287/09, EU:C:2010:420).
59.
Tačiau reikia pažymėti, kad visos teisės į pensiją, į kurias A. Wojciechowski būtų galėjusi pretenduoti, jeigu būtų likusi dalyvauti Belgijos samdomųjų darbuotojų sistemoje visą savo karjeros laikotarpį, buvo prarastos ne vien dėl Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnyje numatytos stažo vieneto taisyklės taikymo, o veikiau dėl to, kaip ONP apskaičiavo dalį, išreiškiančią Sąjungos mokėtinos pensijos dydį, prilygindama 35 metų stažą Sąjungos institucijoje visam stažui (45/45) pagal Belgijos sistemą. Iš tiesų, pagrindinės bylos ieškovės teisės į pensiją pagal Belgijos sistemą apskritai nebūtų buvusios paveiktos, jeigu ONP būtų laikiusis nuomonės, kad 35 metai, kuriuos ji išdirbo Komisijoje, prilygsta 35/45 dalies, ir jeigu tuo remdamasi būtų padariusi išvadą, kad visas jos stažas yra 48/45, viršijant stažo vienetą tik 3 metais. Iš to darytina išvada, kad lojalaus bendradarbiavimo principas, siejamas su Tarnybos nuostatais, pažeidžiamas ne dėl stažo vieneto taisyklės, o dėl metodo, kurį Belgijos valdžios institucijos taikė, apskaičiuodamos Belgijos pensijos ir Sąjungos pensijos atitiktį.
60.
Per posėdį Belgijos vyriausybė ypač pabrėžė pareigūno, įsidarbinančio Sąjungos tarnyboje, turimą galimybę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalį nuo savo paskyrimo momento iki teisės į senatvės pensiją įgijimo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 77 straipsnį, Sąjungai pervesti kapitalą, pakartotinai įvertintą iki faktinio pervedimo datos ir išreiškiantį teises į pensiją, kurias šis pareigūnas įgijo dėl savo ankstesnės veiklos. Belgijos vyriausybės teigimu, būtent dėl to, kad A. Wojciechowski nepasinaudojo šia galimybe, ji prarado savo teises į pensiją pagal Belgijos sistemą.
61.
Šiuo atžvilgiu, kaip pabrėžia ir Belgijos vyriausybė, Sprendime Komisija / Belgija (137/80, EU:C:1981:237) Teisingumo Teismas iš tiesų patikslino, kad, pareigūnų naudai nustatant teisių į pensiją perkėlimo sistemą, minėtąja Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo nuostata „siekiama palengvinti nacionalinių darbuotojų, dirbančių privačiame ar viešajame sektoriuje, judėjimą į Bendrijos administraciją ir taip užtikrinti, kad Bendrija turėtų kuo geresnes galimybes pasirinkti kvalifikuotą bei tinkamą patirtį turintį personalą“ ( 38 ). Tačiau, įgyvendinant šią galimybę, laikotarpius, per kuriuos į nacionalinę sistemą buvo mokamos įmokos, galima tik perskaičiuoti į periodines išmokas pagal Sąjungos pensijų sistemą. Iš to darytina išvada, kad, jeigu toks pareigūnas, kaip pagrindinės bylos ieškovė, daug metų mokėjo įmokas į nacionalinę pensijų sistemą, prieš įgydamas visą stažą Sąjungos institucijoje, toks perkėlimas tikrai suteikia jam galimybę anksčiau įgyti maksimalų Sąjungos mokamos senatvės pensijos dydį, tačiau kartu atima galimybę šalia šios pensijos gauti pensiją pagal nacionalinę sistemą, remiantis įmokomis, kurias jis mokėjo į šią sistemą. Taigi, nors šitaip galima lengviau pereiti iš darbo savo šalyje į darbą Sąjungoje, tokio perkėlimo galimybė nepašalina nepalankių aspektų, su kuriais toks pareigūnas susiduria dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų taikymo. Be to, kaip per posėdį teisingai pažymėjo Komisija, Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalyje tiesiog numatyta pareigūnui palanki galimybė, ir negalima teigti, kad dėl nepasinaudojimo šia galimybe yra prarandamos teisės, kurias pareigūnas įgijo, sumokėjęs įmokas į nacionalinę socialinės apsaugos sistemą.
62.
Remdamasis visais pateiktais svarstymais, laikausi nuomonės, kad į Tribunal du travail de Bruxelles pateiktą prejudicinį klausimą, kiek jis susijęs su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, reikia atsakyti taip, kad pagal šią nuostatą, siejamą su Pareigūnų tarnybos nuostatais, draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad samdomajam darbuotojui dėl įmokų, kurias jis mokėjo pagal šios valstybės narės teisės aktus, mokėtina senatvės pensija yra sumažinama arba panaikinama, jeigu visas šio darbuotojo minėtoje valstybėje narėje ir dirbant Europos pareigūnu toje pat valstybėje narėje įgytas stažas viršija karjeros vienetą, jeigu dėl dalies, kuria yra išreiškiamas Sąjungos mokėtinos pensijos dydis, apskaičiavimo metodo ši pensija yra sumažinama labiau, nei ji būtų buvusi sumažinta, jei šis darbuotojas būtų įgijęs visą savo stažą dirbdamas samdomuoju darbuotoju nagrinėjamoje valstybėje narėje.
63.
Dėl Komisijos prieštaravimo, susijusio su pagrindinės bylos ieškovės galimybe prieš Belgijos institucijas remtis valstybėms narėms iš lojalaus bendradarbiavimo principo, siejamo su Pareigūnų tarnybos nuostatais, kylančia pareiga padėti Sąjungai atlikti savo užduotį, dėl savo socialinės apsaugos srities teisės aktų taikymo neatgrasant nuo profesinės veiklos vykdymo vienoje iš jos institucijų, pažymiu, jog sprendimuose My (C‑293/03, EU:C:2004:821) ir Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54) Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino, kad tokia galimybė gali sukelti tiesioginių teisinių pasekmių santykiuose tarp valstybių narių ir jų subjektų. Dėl kitų aspektų žr. mano išvados byloje Melchior (C‑647/13, EU:C:2014:2301) 26 išnašą.
2. Dėl prejudicinio klausimo antros dalies: Chartijos 34 straipsnis
64.
Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į prejudicinį klausimą, kiek jis susijęs su lojalaus bendradarbiavimo principu, nagrinėti šį klausimą dar ir atsižvelgiant į Chartijos 34 straipsnio 1 dalį atrodo beprasmiška.
65.
Be to, jeigu Teisingumo Teismas, priešingai tam, ką siūlau šioje išvadoje, manytų, kad šis principas netaikytinas pagrindinei bylai, nebūtų taikoma ir Chartija. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, bet neperžengiant šių situacijų ribų ( 39 ). Kaip Teisingumo Teismas patikslino Sprendime Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105), negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau netaikomos minėtos pagrindinės teisės. Taigi Sąjungos teisės taikymas lemia Chartijos garantuojamų pagrindinių teisių taikymą ( 40 ). Tačiau jeigu teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti dėl jos sprendimo, ir nurodytos Chartijos nuostatos per se negali pagrįsti šios kompetencijos ( 41 ). Šioje byloje neginčijama, kad, pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais apibrėžiant samdomųjų darbuotojų senatvės pensijos išmokų apskaičiavimo taisykles, nėra įgyvendinamas Sąjungos išvestinės teisės aktas. Be to, iš pateiktų svarstymų matyti, kad A. Wojciechowski situacija yra visiškai vidaus atvejis ir jai tiesiogiai netaikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata ( 42 ). Iš to darytina išvada, kad A. Wojciechowski atvejis būtų reglamentuojamas Sąjungos teisės ir todėl Chartija būtų taikoma jam tik tuo atveju, jeigu, kaip siūlau, Teisingumo Teismas manytų, kad ESS 4 straipsnio 3 dalis, siejama su Tarnybos nuostatais, taikytina pagrindinės bylos ginčui.
66.
Galiausiai tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas, kaip tvirtina Komisija, laikytųsi nuomonės, kad nors minėtas straipsnis ir taikytinas pagrindinės bylos ginčui, A. Wojciechowski negali juo remtis teisme, iš Sprendimo Association de médiation sociale (C‑176/12, EU:C:2014:2) darytina išvada, kad Chartija vis vien būtų taikoma ( 43 ). Tačiau primenu, kad tame pat sprendime Teisingumo Teismas, priešingai tam, ką jis buvo nutaręs Sprendime Kücükdeveci (C‑555/07, EU:C:2010:21) dėl Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nediskriminavimo dėl amžiaus principo, laikėsi nuomonės, kad jos 27 straipsniu teisme negalima remtis atskirai, nes jis gali turėti visavertį poveikį tik patikslintas Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatose.
67.
Dėl bylos esmės mutatis mutandis noriu nurodyti motyvus, kuriuos pateikiau savo išvados byloje Melchior (C‑647/13, EU:C:2014:2301) 60–62 punktuose. Nekvestionuodamas valstybių narių galimybės įgyvendinant savo kompetenciją organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas numatyti išmokų viršutinių ribų nustatymo mechanizmus ar kumuliacijos draudimo taisykles, jeigu dėl nacionalinės teisės aktų tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, panaikinamos teisės į pensiją, kurias samdomasis darbuotojas įgijo dėl įmokų, kurias mokėjo į nacionalinę sistemą, remiantis vien tuo, kad jis visą stažą, suteikiantį jam teisę į Sąjungos institucijos mokamą pensiją, įgijo šioje Sąjungos institucijoje kitu laiku nei tuomet, kai mokėjo įmokas į nacionalinę sistemą, ir šis stažas suteikė jam teisę į šios institucijos pensiją, nemanau, kad jie atitinka Chartijos 34 straipsnyje nustatytus principus.
V – Išvada
68.
Atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal du travail de Bruxelles pateiktą klausimą atsakyti taip:
Pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį, siejamą su Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatais, išdėstytais 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68, nustatančiame Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas bei Komisijos pareigūnams laikinai taikomas specialias priemones, iš dalies pakeistame 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1080/2010, draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad samdomajam darbuotojui dėl įmokų, kurias jis mokėjo pagal šios valstybės narės teisės aktus, mokėtina senatvės pensija yra sumažinama arba panaikinama, jeigu visas šio darbuotojo minėtoje valstybėje narėje ir dirbant Europos pareigūnu toje pat valstybėje narėje įgytas stažas viršija karjeros vienetą, jeigu dėl dalies, kuria yra išreiškiamas Europos Sąjungos mokėtinos pensijos dydis, apskaičiavimo metodo ši pensija yra sumažinama labiau, nei ji būtų buvusi sumažinta, jei šis darbuotojas būtų įgijęs visą savo stažą dirbdamas samdomuoju darbuotoju nagrinėjamoje valstybėje narėje.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 56, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 5.
( 3 ) OL L 311, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 144, 2012, p. 48.
( 4 ) Moniteur belge, 1967 m. spalio 27 d., p. 11246.
( 5 ) Papildyta 1983 m. rugpjūčio 29 d. Karaliaus dekreto, kuriuo iš dalies keičiami teisės aktai, susiję su socialinio sektoriaus pensijomis (Moniteur belge, 1983 m. rugsėjo 6 d., p. 11096), 2 straipsniu.
( 6 ) Moniteur belge, 1983 m. spalio 27 d., p. 13650.
( 7 ) Pagal 1983 m. spalio 14 d. karaliaus dekreto 1 straipsnio b punktą perskaičiuota suma gaunama pagal kitą sistemą paskirtą pensiją padauginus iš Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnio antroje pastraipoje numatytos dalies, t. y. dalies, kuria išreiškiamas pagal kitą sistemą gautos pensijos dydis, ekvivalento. Kai šios pensijos dydis nežinomas, pagal administracinę praktiką perskaičiuota suma laikoma 2,5 karto didesne už fiksuotą sumą, jeigu neįrodoma kitaip.
( 8 ) Fiksuota suma laikoma sudarančia 75 % fiksuoto atlyginimo, perskaičiuoto atsižvelgiant į darbuotojo darbą metais, ėjusiais prieš 1955 m. sausio 1 d. (1983 m. spalio 14 d. karaliaus dekreto 1 straipsnio c punktas).
( 9 ) 1983 m. spalio 14 d. karaliaus dekreto 10bis straipsnio pirma pastraipa ir 3 straipsnio ketvirta pastraipa.
( 10 ) Iš bylos medžiagos aišku, kad 2006 ir 2007 m. A. Wojciechowski prašymu įvairios Belgijos informacinės tarnybos apskaičiavo, kad, jeigu Karaliaus dekreto Nr. 50 10bis straipsnis nebūtų taikomas, jai turėtų priklausyti maždaug 200 EUR pensija.
( 11 ) Pagal 1983 m. spalio 14 d. karaliaus dekretą.
( 12 ) A. Wojciechowski taip pat pateikė priešinį reikalavimą atlyginti dėl neteisėtų ONP veiksmų patirtą žalą, įvertintą 10/45 pensijos praradimu nuo jos paskyrimo dienos ir 13/45 pensijos praradimu nuo 2013 m. liepos mėn.
( 13 ) OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35.
( 14 ) OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72.
( 15 ) Ji konkrečiai remiasi sprendimais Larsy (C‑118/00, EU:C:2001:368), Tomaszewska (C‑440/09, EU:C:2011:114, 30 ir 31 punktai), Lustig (C‑244/97, EU:C:1998:619, 30 ir 31 punktai) ir Bourgès-Maunoury ir Heintz (C‑558/10, EU:C:2012:418, 33 punktas).
( 16 ) Visų pirma žr. sprendimus Echternach ir Moritz (389/87 ir 390/87, EU:C:1989:130, 11 punktas), Schmid (C‑310/91, EU:C:1993:221, 20 punktas) ir Ferlini (C‑411/98, EU:C:2000:530, 42 punktas).
( 17 ) Žr. Sprendimą My (C‑293/03, EU:C:2004:821, 42 punktas).
( 18 ) Per posėdį A. Wojciechowski atstovas nurodė, kad pirmuosius dvejus savo darbo Komisijoje metus ji buvo paskirta dirbti Liuksemburge. Kadangi pateikdamas faktines aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė šio fakto ir kadangi jo nėra nacionalinės bylos medžiagoje, Teisingumo Teismas, atsakydamas į prejudicinį klausimą, taip pat neturi į jį atsižvelgti.
( 19 ) Žr. Sprendimą Uecker ir Jacquet (C‑64/96 ir C‑65/96, EU:C:1997:285, 16 punktas ir nurodyta teismo praktika).
( 20 ) Žr. sprendimus Ferlini (C‑411/98, EU:C:2000:530, 41 punktas), My (C‑293/03, EU:C:2004:821, 35 punktas) ir Nutartį Ricci ir Pisaneschi (C‑286/09 ir C‑287/09, EU:C:2010:420, 26 punktas).
( 21 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Johannes (C‑430/97, EU:C:1999:293, 26–29 punktai). Toje byloje reikėjo nustatyti, ar EB sutarties 6 straipsnyje įtvirtintam bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimui prieštarauja tai, kad dėl valstybės narės teisės, kuria reglamentuojamas Bendrijos pareigūno ir buvusios jo sutuoktinės santuokos nutraukimas, šis pareigūnas dėl savo pilietybės patiria didesnių išlaidų nei kitą pilietybę turintis pareigūnas, kurio padėtis yra tokia pati. Priminęs, kad toks draudimas taikomas tik Sutarties taikymo srityje, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad į minėtą sritį nepatenka nei nacionalinės tarptautinės privatinės teisės nuostatos, kuriose reglamentuojama nacionalinė materialinė teisė, taikytina sutuoktinių santuokos nutraukimo padariniams, nei nacionalinės civilinės teisės nuostatos, kuriomis iš esmės reglamentuojami šie padariniai. Tačiau Teisingumo Teismas nepripažino neturįs jurisdikcijos atsakyti į prejudicinį klausimą ir atsakė į jį neigiamai.
( 22 ) Žr. Reglamento Nr. 259/68 11 straipsnį.
( 23 ) Visų pirma žr. Sprendimą Komisija / Belgija (137/80, EU:C:1981:237, 8 punktas) ir Sprendimą Kristiansen (C‑92/02, EU:C:2003:652, 32 punktas).
( 24 ) Visų pirma žr. Sprendimą Komisija / Portugalija (C‑255/09, EU:C:2011:695, 47–49 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).
( 25 ) Be kitų, žr. Sprendimą Kristiansen (C‑92/02, EU:C:2003:652, 31 punktas ir nurodyta teismo praktika).
( 26 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54, 26 punktas).
( 27 ) Šiuo klausimu žr. mano išvadą toje byloje (C‑647/13, EU:C:2014:2301, 15 ir paskesni punktai).
( 28 ) Šiuo klausimu norėčiau nurodyti savo išvados byloje Melchior (C‑647/13, EU:C:2014:2301) 57–59 punktus.
( 29 ) Komisija visų pirma remiasi Sprendimu Larsy (C‑118/00, EU:C:2001:368).
( 30 ) Šioje pastraipoje, palyginti su EB 10 straipsniu, yra numatyta naujovė. Tačiau, remdamasis šia nuostata, o anksčiau – EB sutarties 5 straipsniu, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs valstybių narių ir Sąjungos institucijų lojalaus bendradarbiavimo pareigos abipusį pobūdį. Šiuo klausimu žr. Nutartį Zwartveld ir kt. (C‑2/88 IMM, EU:C:1990:440, 17–21 punktai), sprendimus First ir Franex (C‑275/00, EU:C:2002:711, 49 punktas), Airija / Komisija (C‑339/00, EU:C:2003:545, 71 punktas), Vokietija / Komisija (C‑344/01, EU:C:2004:121, 79–81 punktai). Žr. generalinio advokato P. Tizzano išvadą byloje Airija / Komisija (C‑339/00, EU:C:2003:70, 73 punktas).
( 31 ) Belgijos vyriausybė negali savo teiginio grįsti Sprendimu Časta (C‑166/12, EU:C:2013:792), kuris buvo konkrečiai susijęs su lojalaus bendradarbiavimo principo, siejamo su Tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalimi, išaiškinimu, ir visų pirma jo 36 punktu, kuriame Teisingumo Teismas pavirtino, kad tik tada, kai nacionalinėje pensijų sistemoje įgytų teisių į pensiją kapitalo vertės, kurią remiantis šiuo straipsniu reikia pervesti į Sąjungos pensijų sistemą, apskaičiavimo taisyklės „labai neatitinka, pareigūno naudai ar nenaudai, nacionalinės pensijų sistemos principų ir taisyklių pobūdžio, tos valstybės narės teisė gali riboti SESV 45 straipsniu užtikrinamą laisvą darbuotojų judėjimą arba prieštarauti ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatytoms pareigoms“ (pažymėta mano). Iš tiesų, nors sunku suvokti teiginį, kad apskaičiavimo taisyklių, kurios yra naudingos darbuotojui, pereinančiam į Sąjungos tarnybą, taikymas gali kliudyti laisvam judėjimui ar būti laikomas prieštaraujančiu lojalaus bendradarbiavimo principui, nemanau, kad šį punktą būtų galima suprasti taip, kaip teigia minėtoji vyriausybė, t. y. kaip rodantį ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos lojalaus bendradarbiavimo pareigos abipusį pobūdį ir šios išvados 32 punkte nurodytos teismo praktikos taikymo ribą. Iš tikrųjų šios teismo praktikos reikšmė tame sprendime atmetama nesant įrodymų dėl nacionalinės teisės aktuose numatytų apskaičiavimo taisyklių diskriminacinio pobūdžio Sąjungos pareigūnų nenaudai (žr. visų pirma ne tik minėto Sprendimo Časta (C‑166/12, EU:C:2013:792) 36 punktą, bet ir jo 38 punktą).
( 32 ) Šiuo klausimu žr. visų pirma sprendimus Kristiansen (C‑92/02, EU:C:2003:652, 31 punktas), Elchinov (C‑173/09, EU:C:2010:581, 40 punktas) ir Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54, 21 punktas).
( 33 ) Vis dėlto pažymiu, kad, vadovaujantis tokiu teiginiu, Sąjungos pareigūno, ėjusio pareigas kitoje valstybėje narėje nei jo kilmės valstybė, padėtis neabejotinai būtų prilyginta pareigūno, niekada neišvykusio iš šios valstybės, padėčiai.
( 34 ) Pagal šią nuostatą „įdarbinant siekiama užtikrinti, kad institucijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, atrinkti iš kuo didesnės geografinės teritorijos Sąjungos valstybių narių piliečių“.
( 35 ) Galiausiai žr. Sprendimą Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54, 27 punktas).
( 36 ) Jeigu pagal šiuos teisės aktus darbuotojas, kuris anksčiau dalyvavo nacionalinėje pensijų sistemoje, įsidarbinęs Sąjungos institucijoje galėtų prarasti galimybę pagal šią sistemą gauti senatvės išmoką, į kurią jis būtų turėjęs teisę, jeigu nebūtų sutikęs dirbti šioje institucijoje; žr. Sprendimą My (C‑293/03, EU:C:2004:821, 45–48 punktai) ir Nutartį Ricci ir Pisaneschi (C‑286/09 ir C‑287/09, EU:C:2010:420, 28–34 punktas).
( 37 ) Žr. Sprendimą Melchior (C‑647/13, EU:C:2015:54, 27 punktas). Tačiau Sprendime Thitier (C‑333/88, EU:C:1990:131, 16 punktas) Teisingumo Teismas nesutiko su tuo, kad nacionalinės teisės aktuose numatytos finansinės lengvatos, kuria negalėjo pasinaudoti Bendrijos pareigūnai ir darbuotojai, praradimas galėtų atgrasyti nuo įsidarbinimo Bendrijos institucijose ar tolesnio darbo jose ir taip sukliudyti šių institucijų darbui. Be to, savo išvadoje byloje Gysen (C‑449/06, EU:C:2007:663, 54–61 punktai) nesutikau su tokiu atgrasomuoju poveikiu, susijusiu su nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos, jeigu nacionalinė kompetentinga institucija vaikams skirtas šeimos išmokas moka savarankiškai dirbančiam asmeniui, į šio darbuotojo, kuris gavo šeimos išmokas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, vaiką nebuvo atsižvelgta nustatant kitų to paties darbuotojo vaikų eiliškumą, kuris pagal šiuos teisės aktus turėjo poveikį jiems mokėtinų šeimos išmokų sumai.
( 38 ) Žr. 11 punktą.
( 39 ) Žr. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 19 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281, 33 punktas).
( 40 ) Žr. sprendimus Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 21 punktas) ir Pfleger ir kt. (EU:C:2014:281, 34 punktas).
( 41 ) Žr. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 22 punktas).
( 42 ) Žr. šios išvados 26–31 punktus.
( 43 ) Žr. minėto sprendimo 30–41 punktus.
Full & Egal Universal Law Academy