EUR-Lex -  62014CC0600 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2017 m. balandžio 24 d. ( 1 )

Byla C‑600/14

Vokietijos Federacinė Respublika

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo – Sąjungos išoriniai veiksmai – Europos Sąjungos kompetencija – SESV 216 straipsnio 1 dalis – SESV 218 straipsnio 9 dalis – Pozicijos, kurios numatoma laikytis Sąjungos vardu, nustatymas tarptautiniu susitarimu sukurtoje institucijoje – Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) Peržiūros komitetas – Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimai – Sprendimo 2014/699/ES galiojimas“

Turinys  

I. Įžanga  

II. Teisinis pagrindas  

A. Tarptautinė teisė  

1. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF)  

2. Prisijungimo susitarimas  

B. Sąjungos teisė  

1. Sprendimas 2013/103/ES  

2. Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92  

3. Reglamentas (EEB) Nr. 2454/93  

4. Reglamentas (ES) Nr. 952/2013  

5. Reglamentas (EB) Nr. 136/2004  

6. Direktyva 2008/110  

7. Direktyva 2004/49  

III. Bylos aplinkybės ir ginčijamas sprendimas  

IV. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai  

V. Analizė  

A. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo ESS 5 straipsnio 2 dalies pažeidimu  

1. Dėl SESV 218 straipsnio  

2. Dėl Sąjungos kompetencijos sistemos  

a) Vidaus ir išorės kompetencija  

b) Išimtinė ir pasidalijamoji kompetencija  

c) Pasidalijamoji kompetencija ir mišrus susitarimas: du skirtingi klausimai  

3. Išorinės kompetencijos buvimas?  

a) Šalių argumentai  

b) Vertinimas  

1) Dėl SESV 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo  

2) Dėl kitų Tarybos pareigų  

c) Išvada  

4. Išimtinės išorės kompetencijos buvimas?  

a) Dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies trečiojo atvejo  

b) 5 punktas: Dalinė B priedo (CIM) peržiūra  

1) Šalių argumentai  

2) Vertinimas  

c) 4 ir 7 punktai: dalinė COTIF peržiūra – pagrindinė konvencija ir D priedas (CUV)  

1) Šalių argumentai  

2) Vertinimas  

d) 12 punktas: dalinė E priedo (CUI) peržiūra  

1) Šalių argumentai  

2) Vertinimas  

B. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo SESV 296 straipsnio pažeidimu  

1. Šalių argumentai  

2. Vertinimas  

C. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, grindžiamo ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu  

1. Šalių argumentai  

2. Vertinimas  

VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų  

VII. Išvada

I. Įžanga

1.

Šis Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinys dėl panaikinimo pareikštas Europos Sąjungos Tarybai kilus ginčui tarp jų dėl Europos Sąjungos išorės kompetencijos transporto srityje.

2.

Teisingumo Teismas iš esmės turi galimybę patikslinti, kad pasidalijamąją kompetenciją, šiuo atveju – transporto srityje, galima įgyvendinti nesant atitinkamų vidaus teisės aktų. Iš tiesų pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį pakanka, kad, įgyvendinant Sąjungos politikos kryptis, pasinaudoti išorės kompetencija būtų būtina vienam iš Sutartyse numatytų tikslų pasiekti.

II. Teisinis pagrindas

A. Tarptautinė teisė

1.   Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF)

3.

Visos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Kipro Respubliką ir Maltos Respubliką, yra 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), kuria įkuriama Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinė organizacija (OTIF), šalys. COTIF buvo iš dalies pakeista 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu. Sąjunga prisijungė prie COTIF 2011 m. liepos 1 d.

4.

Pagal COTIF 2 straipsnio 1 dalį OTIF tikslas – visais aspektais skatinti, gerinti ir paprastinti tarptautinį geležinkelių eismą, be kita ko, nustatant vienodosios teisės sistemas įvairiose teisės srityse, susijusiose su tarptautiniu geležinkelių eismu.

5.

COTIF 6 straipsnyje „Vienodosios taisyklės“ numatyta:

„1.   Jei pagal 42 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį nepadaromi pareiškimai ir išlygos, tarptautinį geležinkelių susisiekimą ir leidimą naudoti geležinkelių priemones tarptautiniam susisiekimui reglamentuoja:

a)

Vienodosios tarptautinio keleivių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIV), [COTIF] A priedas;

b)

Vienodosios tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIM), [COTIF] B priedas [toliau – B priedas (CIM)];

c)

Pavojingų krovinių tarptautinio gabenimo geležinkeliais taisyklės (RID), [COTIF] C priedas;

d)

Vienodosios transporto priemonių naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarčių taisyklės (CUV), [COTIF] D priedas [toliau – D priedas (CUV)];

e)

Vienodosios infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties taisyklės (CUI), [COTIF] E priedas [toliau – E priedas (CUI)];

f)

Vienodosios techninių standartų tvirtinimo ir vienodų techninių normų, taikomų geležinkelio priemonėms, kurias [riedmenims, kuriuos] ketinama naudoti tarptautiniam susisiekimui, priėmimo taisyklės (APTU), [COTIF] F priedas;

g)

Vienodosios tarptautiniam susisiekimui naudojamų geležinkelio priemonių [riedmenų] techninio priėmimo taisyklės (ATMF), [COTIF] G priedas;

h)

kitos vienodų teisės aktų sistemos, kurias pagal 2 straipsnio 2 dalies a punktą parengė [OTIF], taip pat laikomos [COTIF] priedais.

2.   Vienodosios taisyklės, taisyklės ir teisės aktų sistemos, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, įskaitant jų priedus, yra neatsiejama [COTIF] dalis.“

6.

Peržiūros komitetas, kurį iš esmės sudaro visos COTIF šalys, pagal COTIF 33 straipsnio 4 dalį priima sprendimus dėl pasiūlymų iš dalies pakeisti COTIF ir jos priedų nuostatas.

7.

COTIF 35 straipsnyje „Komitetų sprendimai“ nurodyta:

„1.   Generalinis sekretorius praneša valstybėms narėms apie komitetų priimtus [COTIF] pakeitimus.

2.   [COTIF] pakeitimai, kuriuos priima Peržiūros komitetas, įsigalioja visoms valstybėms narėms dvylikto mėnesio pirmąją dieną skaičiuojant nuo to mėnesio, per kurį Generalinis sekretorius pranešė apie tuos pakeitimus valstybėms narėms. Valstybės narės per keturis mėnesius po tokio pranešimo gali pareikšti prieštaravimą. Jei ketvirtadalis valstybių narių pareiškia prieštaravimą, pakeitimas neįsigalioja. Jei valstybė narė per keturis mėnesius pareiškia prieštaraujanti Peržiūros komiteto priimtam sprendimui ir denonsuoja [COTIF], denonsavimas įsigalioja tą dieną, kurią numatytas to sprendimo įsigaliojimas.

3.   Peržiūros komiteto priimti [COTIF] priedų pakeitimai įsigalioja visoms valstybėms dvylikto mėnesio pirmąją dieną skaičiuojant nuo to mėnesio, per kurį Generalinis sekretorius pranešė apie juos valstybėms narėms.

4.   Per keturis mėnesius nuo šio straipsnio 3 dalyje nurodyto pranešimo dienos valstybės narės gali pareikšti prieštaravimą. Jei prieštaravimą pareiškia vienas ketvirtadalis valstybių narių, pakeitimas neįsigalioja. Tose valstybėse narėse, kurios per nustatytą laiką pareiškia prieštaraujančios sprendimui, nuo sprendimo įsigaliojimo viso atitinkamo priedo taikymas sustabdomas tiek, kiek tai susiję su susisiekimu su tomis valstybėmis narėmis ir tarp jų. Tačiau jei prieštaravimas pareikštas tik dėl techninio standarto patvirtinimo arba vienodų techninių normų priėmimo, nuo sprendimo įsigaliojimo sustabdomas tik to standarto ar tų normų taikymas susisiekimui su tomis valstybėmis ir tarp jų; tokia pat taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai pareikštas dalinis prieštaravimas.

“

8.

B priedo (CIM) 2 straipsnyje „Viešosios teisės normos“ nurodyta, kad „krovinių vežimui, kuriam taikomos šios Vienodosios taisyklės, ir toliau taikomos viešosios teisės normos, ypač muitinės teisės normos ir nuostatos dėl gyvūnų apsaugos“.

2.   Prisijungimo susitarimas

9.

Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimas dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (OL L 51, 2013, p. 8), pasirašytas 2011 m. birželio 23 d. Berne (toliau – prisijungimo susitarimas), pagal jo 9 straipsnį įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d.

10.

Prisijungimo susitarimo 2 straipsnyje numatyta:

„Nedarydamos poveikio [COTIF] dalykui ir tikslui – propaguoti tarptautinį susisiekimą geležinkeliais, jį tobulinti ir sudaryti jam palankesnes sąlygas, taip pat nedarydamos poveikio visapusiškam [COTIF] taikymui kitų [COTIF] Šalių tarpusavio santykiuose, [COTIF] Šalys, kurios yra Sąjungos valstybės narės, taiko Sąjungos taisykles ir todėl netaiko [COTIF] nustatytų taisyklių, išskyrus tuos atvejus, kai nėra Sąjungos taisyklės, kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas.“

11.

Prisijungimo susitarimo 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Priimant sprendimus Sąjungos išimtinei kompetencijai priklausančiais klausimais Sąjunga naudojasi savo valstybių narių balsavimo teisėmis pagal [COTIF].

2.   Priimant sprendimus tais klausimais, kurie priskirti pasidalijamajai Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijai, balsuoja Sąjunga arba jos valstybės narės.

3.   Atsižvelgiant į [COTIF] 26 straipsnio 7 dalį, Sąjunga turi tiek balsų, kiek jų turi visos jos valstybės narės, kurios taip pat yra [COTIF] Šalys. Jei balsuoja Sąjunga, jos valstybės narės nebalsuoja.

4.   Sąjunga kiekvienu konkrečiu atveju praneša kitoms [COTIF] Šalims apie atvejus, kai, svarstant įvairius Generalinės Asamblėjos ir kitų parengiamųjų organų darbotvarkės punktus, ji naudosis 1–3 dalyse numatytomis balsavimo teisėmis. Ta informacija turi būti perduota pakankamai anksti, kad OTIF Generalinis sekretorius galėtų perduoti ją kartu su posėdžio dokumentais arba kad sprendimą būtų galima priimti susirašinėjimo būdu.“

12.

Prisijungimo susitarimo 7 straipsnyje nustatyta:

„Sąjungos kompetencijos apimtis bendrai apibūdinama rašytiniame pareiškime, kurį Sąjunga pateikia šio Susitarimo sudarymo metu. Tas pareiškimas gali būti prireikus iš dalies pakeistas, Sąjungai pranešus apie tai OTIF. Jis nepakeičia ir jokiu būdu neapriboja klausimų, kurie gali būti išdėstyti pranešimuose dėl Sąjungos kompetencijos, kuriuos reikia pateikti prieš OTIF priimant sprendimą oficialiu balsavimu arba kitu būdu.“

B. Sąjungos teisė

1.   Sprendimas 2013/103/ES

13.

Prisijungimo susitarimas Sąjungos vardu patvirtintas Sprendimu 2013/103/ES ( 2 ).

14.

Sprendimo 2013/103 I priede išdėstytas Sąjungos pareiškimas, kurį ji padarė pasirašydama prisijungimo susitarimą ir kuris yra susijęs su naudojimusi Sąjungos kompetencija.

15.

Šis pareiškimas suformuluotas taip:

„Geležinkelių sektoriuje pagal [SESV] 90 ir 91 straipsnius kartu su 100 straipsnio 1 dalimi ir 171 bei 172 straipsniais Sąjunga dalijasi kompetencija su Sąjungos valstybėmis narėmis .

Remdamasi SESV 91 ir 171 straipsniais Sąjunga priėmė daug geležinkelių transportui taikomų teisės aktų.

Pagal Sąjungos teisę Sąjunga turi išimtinę kompetenciją spręsti geležinkelių transporto klausimus tais atvejais, kai [COTIF] arba kiti pagal ją priimti teisės aktai gali turėti įtakos šioms galiojančioms Sąjungos taisyklėms arba pakeisti jų apimtį.

Valstybės narės neturi kompetencijos spręsti Sutartyje reglamentuojamų klausimų, kuriuos spręsti Sąjunga turi išimtinę kompetenciją.

Jeigu yra Sąjungos taisyklių, kurioms [COTIF] arba kiti pagal ją priimti teisės aktai neturi įtakos, Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija spręsti su [COTIF] susijusius klausimus.

Susijusių Sąjungos dokumentų, galiojančių Susitarimo sudarymo metu, sąrašas pateikiamas šio priedo priedėlyje. Šiuose tekstuose nustatytos Sąjungos kompetencijos apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvieno teksto konkrečias nuostatas, ypač į tai, kiek tomis nuostatomis sukuriamos bendros taisyklės. Sąjungos kompetencija nuolatos keičiasi. Remiantis Europos Sąjungos sutartimi ir SESV, Sąjungos kompetentingos institucijos gali priimti sprendimus, kuriais apibrėžiamos Sąjungos kompetencijos ribos. Todėl Sąjunga pasilieka teisę atitinkamai keisti šį pareiškimą, nors tai nėra būtina sąlyga, kad ji galėtų naudotis savo kompetencija, sprendžiant su [COTIF] susijusius klausimus.“

16.

Sprendimo 2013/103 I priede išvardyti Sąjungos aktai, susiję su COTIF reglamentuojamais klausimais. Tarp šių teisės aktų yra direktyvos 2001/14/EB ( 3 ), 2004/49/EB ( 4 ) ir 2008/110/EB ( 5 ).

17.

Sprendimo 2013/103 III priede nustatyta Tarybos, valstybių narių ir Komisijos dalyvavimo OTIF procedūrose vidaus tvarka.

2.   Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92

18.

Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ( 6 ) 94 straipsnyje nurodyta:

„1.   Tranzito procedūros vykdytojas pateikia garantiją, užtikrinančią, kad bus sumokėta bet kokia skola ar privalomieji mokėjimai muitinei, galintys atsirasti dėl atitinkamų prekių.

2.   Minėta garantija – tai:

a)

vienai tranzito operacijai taikoma vienkartinė garantija; arba

b)

kelioms tranzito operacijoms taikoma bendroji garantija, jeigu tranzito procedūros vykdytojui leidimą pateikti tokią garantiją išduoda valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, muitinė.

3.   2 dalies b punkte nurodytas leidimas suteikiamas tik:

a)

Bendrijoje įsisteigusiems asmenims;

b)

asmenims, kurie nuolat naudojasi Bendrijos tranzito procedūromis arba kurie muitinei nekelia abejonių dėl sugebėjimo įvykdyti su minėtomis procedūromis susijusius savo įsipareigojimus,

ir

c)

asmenims, kurie nėra rimtai arba pakartotinai pažeidę muitinės arba mokesčių įstatymų.

4.   Asmenims, kurie muitinei įrodo, kad atitinka aukštesnius patikimumo standartus, gali būti leista pateikti mažesnio dydžio bendrąją garantiją arba taikyti atleidimą nuo prievolės pateikti garantiją. Papildomi šio leidimo suteikimo kriterijai yra šie:

a)

atsižvelgiama, ar teisingai per nustatytą laikotarpį taikoma Bendrijos tranzito procedūra;

b)

ar bendradarbiaujama su muitine;

ir

c)

kai taikomas atleidimas nuo prievolės pateikti garantiją, ar yra pakankamai gera finansinė būklė vykdyti minėtų asmenų finansinius įsipareigojimus.

Išsamios pagal šią straipsnio dalį suteikiamų leidimų taisyklės nustatomos taikant Komiteto procedūrą.

5.   Atleidimas nuo prievolės pateikti garantiją, kurį leidžiama taikyti pagal šio straipsnio 4 dalį, netaikomas išorinėms Bendrijos tranzito operacijoms, susijusioms su prekėmis, dėl kurių, kaip nustatyta taikant Komiteto procedūrą, padidėja rizika.

6.   Laikantis šio straipsnio 4 dalies nustatytų principų, kaip išimtinė priemonė susiklosčius ypatingoms aplinkybėms išorinio Bendrijos tranzito atveju gali būti laikinai uždrausta, taikant Komiteto procedūrą, naudotis sumažinto dydžio bendrąja garantija.

7.   Laikantis šio straipsnio 4 dalies nustatytų principų, išorinio Bendrijos tranzito atveju gali būti laikinai uždrausta, taikant Komiteto procedūrą, naudotis bendrąja garantija, prekėms, kurios, joms taikant bendrąją garantiją, yra tapusios plataus masto apgaulės objektu.“

3.   Reglamentas (EEB) Nr. 2454/93

19.

Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 ( 7 ) 412, 416 ir 419 straipsniai yra 8 poskirsnio „Supaprastintos procedūros, taikomos geležinkeliu arba didžiaisiais konteineriais gabenamoms prekėms“ A antraštėje „Bendrosios nuostatos, taikomos prekių gabenimui geležinkelių transportu“.

20.

Įgyvendinimo reglamento 412 straipsnyje nustatyta:

„359 straipsnis [susijęs su formalumais, kuriuos reikia atlikti tranzito įstaigoje būnant kelyje] netaikomas prekių gabenimui geležinkeliu.“

21.

Šio reglamento 416 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Geležinkelio įmonė, priimanti vežti prekes su CIM važtaraščiu, naudojamu kaip Bendrijos tranzito deklaracija, yra tokios operacijos vykdytoja.“

22.

To paties reglamento 419 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   CIM važtaraštis turi būti pateikiamas išvykimo įstaigai atliekant prekių, kurioms taikytina Bendrijos tranzito procedūra, transporto operaciją, kuri pradedama ir numatoma užbaigti Bendrijos muitų teritorijoje.

2.   Išvykimo įstaiga turi aiškiai įrašyti muitinės žymoms skirtuose CIM važtaraščio 1, 2 ir 3 egzempliorių langeliuose:

a)

ženklą „T1“, jeigu prekės gabenamos taikant išorinio Bendrijos tranzito procedūrą;

b)

ženklą „T2“, jeigu prekės, išskyrus tas, kurios nurodytos 340c straipsnio 1 dalyje, gabenamos taikant vidinio Bendrijos tranzito procedūrą remiantis Kodekso 165 straipsniu;

c)

ženklą „T2F“, jeigu prekės gabenamos taikant vidinio Bendrijos tranzito procedūrą remiantis 340c straipsnio 1 dalimi.

Ženklas „T2“ arba „T2F“ patvirtinamas išvykimo įstaigos antspaudu.“

4.   Reglamentas (ES) Nr. 952/2013

23.

Reglamento (ES) Nr. 952/2013 ( 8 ) 233 straipsnio „Sąjungos tranzito procedūros vykdytojo ir įforminus Sąjungos tranzito procedūrą gabenamų prekių vežėjo bei gavėjo pareigos“ 4 dalyje nurodyta:

„Gavusi prašymą, muitinė gali leisti naudotis bet kuriuo iš šių supaprastinimų, taikomų įforminant prekėms Sąjungos tranzito procedūrą arba užbaigiant tą procedūrą:

e)

naudoti elektroninį transporto dokumentą kaip muitinės deklaraciją, kuria prekėms įforminama Sąjungos tranzito procedūra, jei jame pateikiami tokios deklaracijos duomenys ir jei tie duomenys prieinami muitinei išvykimo ir paskirties vietose, kad būtų įmanoma vykdyti prekių muitinės priežiūrą ir pripažinti procedūrą įvykdyta.“

5.   Reglamentas (EB) Nr. 136/2004

24.

Reglamento (EB) Nr. 136/2004 ( 9 ) 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.   [Veterinarinio įvežimo dokumentas (VID)] turi būti originalus ir tiek kopijų, kiek nustatyta kompetentingos institucijos laikantis šio reglamento reikalavimų. Asmuo, atsakingas už siuntą, turi užpildyti VID 1 dalį ir pateikti ją pasienio veterinarijos posto veterinarijos personalui.

4.   Nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 3 dalių, išankstinė informacija, nurodyta VID, sutinkant su siunta susijusioms kompetentingom institucijom [,] gali būti perduodama telekomunikacijos priemonėmis ar kitomis elektroninio duomenų perdavimo sistemomis. Kuomet taip yra atliekama, elektronine forma pateikta informacija turi būti tapati reikalaujamai VID modelio 1 dalyje.“

25.

Šio reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„2.   Siuntoms, kurioms buvo atliktos veterinarinės patikros procedūros, VID originalą sudaro tinkamai užpildytos ir pasirašytos 1 ir 2 dalys.

3.   Valstybinis veterinarijos gydytojas arba asmuo, atsakingas už siuntą, pasienio kontrolės punkto muitinės tarnybą informuoja apie siuntai pagal šio straipsnio 1 dalį atliktą veterinarinį tikrinimą, pateikdamas VID originalą arba elektroniniu būdu.

–

Atlikus muitinės procedūras , VID originalas turi lydėti siuntą iki pirmos paskirties įmonės.

–

Pasienio veterinarijos posto valstybinis veterinarijos gydytojas pasilieka VID kopiją.

–

Valstybinis veterinarijos gydytojas turi perduoti VID kopiją asmeniui, atsakingam už siuntą.“

26.

Minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Asmuo, atsakingas už siuntą, pirmoms muitinės procedūroms atlikti pateikia VID originalą muitinės įstaigai, kuri yra atsakinga už įmonę, kurioje siunta yra laikoma. Jei kompetentinga institucija leidžia, tai taip pat gali būti daroma elektroninėmis priemonėmis.“

27.

Reglamento Nr. 136/2004 10 straipsnyje nustatyta:

„VID gamyba, naudojimas, perdavimas ir saugojimas, kaip nustatyta įvairiose situacijose šiame reglamente, kompetentingos institucijos nuožiūra gali būti atliekamas elektroninėmis priemonėmis.“

6.   Direktyva 2008/110

28.

Direktyvos 2008/110 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(3)

2006 m. liepos 1 d. įsigaliojus 1999 m. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarčiai (COTIF) nustatytos naujos taisyklės, reglamentuojančios sutartis dėl transporto priemonių naudojimo. Pagal prie jos pridėtas CUV (Vienodos sutarčių dėl vagonų naudojimo tarptautiniame geležinkelių susisiekime taisyklės) vagonų valdytojai nebeprivalo registruoti savo vagon[ų] geležinkelio įmonėje. Ankstesnis geležinkelio įmonių sudarytas Regolamento Internazionale Veicoli (RIV) susitarimas nebetaikomas ir buvo iš dalies pakeistas nauju geležinkelio įmonių ir vagonų valdytojų sudarytu privačiojo sektoriaus lygio ir savanorišku susitarimu ((Bendrosios naudojimo sąlygos (GCU)), pagal kurį vagonų valdytojai atsakingi už savo vagonų priežiūrą. Siekiant atspindėti šiuos pakeitimus ir palengvinti sąlygas įgyvendinti Direktyvą 2004/49/EB dėl geležinkelio įmonių saugos sertifikavimo, turėtų būti apibrėžtos „valdytojo“ ir už „priežiūrą atsakingo subjekto“ sąvokos bei patikslintas šių subjektų ir geležinkelio įmonių ryšys.

(4)

„Valdytojo“ sąvokos apibrėžtis turėtų kuo labiau atitikti 1999 m. COTIF konvencijoje naudojamą apibrėžtį. Daugelį subjektų galima laikyti transporto priemonės valdytoju, pavyzdžiui, savininką, įmonę, besinaudojančią vagonų parku verslo tikslais, įmonę, nuomojančią transporto priemones geležinkelio įmonei, geležinkelio įmonę, ar infrastruktūros valdytoją, naudojantį transporto priemones infrastruktūros priežiūrai. Šie subjektai kontroliuoja transporto priemonę, kad geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojai galėtų ją panaudoti kaip transporto priemonę. Siekiant išvengti bet kokių abejonių, valdytojas turėtų būti aiškiai identifikuotas [Direktyvoje dėl geležinkelių sistemos sąveikos Bendrijoje] ( 10 ) 33 straipsnyje nurodytame nacionaliniame transporto priemonių registre.“

7.   Direktyva 2004/49

29.

Direktyvos 2004/49, iš dalies pakeistos Direktyva 2008/110 ( 11 ) (toliau – Direktyva 2004/49), 1 straipsnyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti saugos Bendrijos geležinkeliuose plėtrą ir tobulinimą bei užtikrinti geresnes galimybes patekti į geležinkelių transporto paslaugų rinką, taikant tokias priemones:

b)

nustatant veikiančių subjektų atsakomybę;

“

30.

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi tokie apibrėžimai:

s)

„valdytojas“ – geležinkelių transporto priemonę pagal paskirtį eksploatuojantis fizinis ar juridinis asmuo, kuris yra jos savininkas ar turi teisę ją naudoti ir yra įregistruotas tokiu statusu [Geležinkelių sistemos sąveikos direktyvos] 33 straipsnyje nurodytame nacionaliniame transporto priemonių registre;

t)

„už priežiūrą atsakingas subjektas“ – už transporto priemonę atsakingas subjektas, įregistruotas tokiu statusu nacionaliniame transporto priemonių registre;

“

31.

Šios direktyvos 4 straipsnio 3 ir 4 dalys suformuluotos taip:

„3.   Valstybės narės užtikrina, kad atsakomybė už saugų geležinkelių transporto sistemos eksploatavimą ir su tuo susijusių pavojų kontrolę būtų priskirta geležinkelių infrastruktūros valdytojams ir geležinkelio įmonėms, įpareigojant juos įgyvendinti būtinas pavojaus kontrolės priemones, tam tikrais atvejais bendradarbiaujant tarpusavyje, taikyti nacionalines saugos taisykles ir standartus bei vadovaujantis šia direktyva, įkurti saugos valdymo sistemas.

Nepažeidžiant civilinės atsakomybės pagal valstybių narių teisės aktų reikalavimus, kiekvienam geležinkelių infrastruktūros valdytojui ir geležinkelio įmonei priskiriama atsakomybė už jam priklausančią sistemos dalį ir saugią jos veiklą, įskaitant medžiagų tiekimą ir sutarčių dėl paslaugų su vartotojais, klientais, darbuotojais ir trečiosiomis šalimis sudarymą.

4.   Visa tai nepažeidžia kiekvieno gamintojo, eksploatavimo paslaugų t[ei]kėjo, valdytoj[o], techninės priežiūros teikėjo ir perkančiosios įmonės atsakomybės užtikrinti, kad riedmenys, įranga, priedai, įtaisai ir teikiamos paslaugos atitiktų konkrečius reikalavimus ir konkrečias naudojimo sąlygas taip, kad geležinkelio įmonė ir (arba) geležinkelių infrastruktūros valdytojas galėtų juos paleisti saugiai eksploatuoti.“

32.

Direktyvos 2004/49 14a straipsnyje nurodyta:

„1.   Kiekviena transporto priemonė, prieš pradedant ją eksploatuoti ar naudoti tinkle, turi turėti jai skirtą už priežiūrą atsakingą subjektą; šis subjektas registruojamas nacionaliniame transporto priemonių registre pagal Geležinkelių sąveikos direktyvos 33 straipsnį.

2.   Už priežiūrą atsakingas subjektas gali būti geležinkelio įmonė, infrastruktūros valdytojas arba transporto priemonės valdytojas.

3.   Nepažeidžiant 4 straipsnyje nurodytos geležinkelio įmonių ir infrastruktūros valdytojų atsakomybės už saugų traukinio eksploatavimą, subjektas, taikydamas priežiūros sistemą, užtikrina, kad transporto priemonės, už kurių priežiūrą jis yra atsakingas, veiktų saugiai. Šiam tikslui už priežiūrą atsakingas subjektas užtikrina, kad transporto priemonės būtų prižiūrimos atsižvelgiant į:

a)

kiekvienos transporto priemonės priežiūros dokumentus

b)

galiojančius reikalavimus, įskaitant techninės priežiūros taisykles ir [techninės sąveikos specifikacijų] nuostatas.

Už priežiūrą atsakingas subjektas pats atlieka priežiūrą arba naudojasi techninės priežiūros dirbtuvių, su kuriomis sudaryta sutartis, paslaugomis.

“

III. Bylos aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

33.

2014 m. balandžio mėn. OTIF Generalinis sekretorius COTIF susitariančiosioms šalims pranešė apie pasiūlymus iš dalies pakeisti COTIF, kurie buvo pateikti OTIF Peržiūros komitetui per 2014 m. birželio 25–27 d. Berne (Šveicarija) vykusią šio komiteto 25-ąją sesiją. Šie pakeitimo pasiūlymai susiję, be kita ko, su COTIF B (CIM), D (CUV) kartu su 12 straipsniu ir E (CUI) priedais. 2014 m. balandžio 25 d. ir gegužės 27 d. atitinkamai Prancūzijos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika perdavė pakeitimo pasiūlymus, susijusius su D (CUV) priedu, ir jie per tą pačią sesiją taip pat buvo pateikti OTIF Peržiūros komitetui.

34.

2014 m. gegužės 26 d. Komisija Tarybos Sausumos transporto darbo grupei pateikė darbinį dokumentą, skirtą pasirengti OTIF Peržiūros komiteto 25-ajai sesijai ir susijusį su tam tikrais COTIF pakeitimais. 2014 m. birželio 5 d. ji Tarybai persiuntė Tarybos sprendimo dėl pozicijos, kurios turi laikytis Sąjunga OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje, pasiūlymą (COM(2014) 338 final). Užbaigus darbus parengiamuosiuose Tarybos organuose 2014 m. birželio 24 d. posėdyje Bendrųjų reikalų taryba, remdamasi SESV 91 straipsniu, siejamu su SESV 218 straipsnio 9 dalimi, priėmė Sprendimą 2014/699/ES ( 12 ) (toliau – ginčijamas sprendimas).

35.

Vokietijos Federacinė Respublika balsavo prieš šį pasiūlymą ir priimant ginčijamą sprendimą padarė tokį pareiškimą:

„Vokietijos Federacinė Respublika laikosi nuomonės, kad [Sąjunga] neturi kompetencijos [COTIF] B priedo (CIM vienodosios taisyklės), D priedo (CUV vienodosios taisyklės) ir E priedo (CUI vienodosios taisyklės) pakeitimų srityje, todėl pareiškia, kad nebūtina derinti pozicijos, kurią [Sąjunga] turi priimti per 25-ąją OTIF Peržiūros komiteto sesiją, įvyksiančią 2014 m. birželio 25–27 d. Iki šiol ES dar nėra įgyvendinusi savo teisėkūros kompetencijos transportą reglamentuojančios privatinės teisės srityse, kurios yra reglamentuotos minėtuose prieduose. Todėl valstybės narės gali toliau įgyvendinti savo kompetenciją pagal ESV sutarties 2 straipsnio 2 dalies antrą sakinį. Be to, tais atvejais, kai kompetencija yra pasidalijamoji, [prisijungimo susitarimo] 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad valstybės narės gali ir toliau savarankiškai naudotis balsavimo teise šiose srityse. [Vokietijos Federacinė Respublika] atsargumo sumetimais pareiškia, jog prieštarauja tam, kad Europos Komisija balsuotų Vokietijos vardu.“

36.

Ginčijamo sprendimo 4–6 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(4)

[COTIF] pakeitimais siekiama atnaujinti Techninių ekspertų komiteto užduotis ir sąvokos „turėtojas“ apibrėžtį, kad ji derėtų su Sąjungos teise, ir pakeisti tam tikras su Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) finansavimu, auditu ir ataskaitų teikimu susijusias taisykles bei atlikti nedidelius administracinius pakeitimus;

(5)

B priedo (CIM) pakeitimais siekiama suteikti pirmenybę elektroninei važtaraščio ir prie jo pridedamų dokumentų formai ir paaiškinti tam tikras vežimo sutarties nuostatas;

(6)

OTIF Generalinio sekretoriaus pateiktais D priedo (CUV) pakeitimais siekiama paaiškinti sutartyse dėl riedmenų naudojimo tarptautiniam susisiekimui geležinkeliais numatytus turėtojo ir už techninę priežiūrą atsakingo subjekto vaidmenis. Prancūzija pateikė atskirą pasiūlymą dėl atsakomybės už riedmenų padarytą žalą. Vokietija taip pat pateikė atskirą pasiūlymą dėl vienodųjų CUV taisyklių taikymo srities;

(9)

Tarptautinio geležinkelių transporto komiteto (CIT) pasiūlytais E priedo (CUI) pakeitimais siekiama praplėsti vienodųjų infrastruktūros naudojimo sutarties taisyklių taikymo sritį – jas taikyti ir vietos geležinkelių transportui, suformuoti geležinkelių infrastruktūros naudojimo bendrųjų nuostatų teisinį pagrindą ir praplėsti infrastruktūros valdytojo atsakomybę už žalą ar nuostolius, atsiradusius dėl infrastruktūros.“

37.

Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[p]ozicija, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi Peržiūros komiteto, įsteigto pagal [COTIF], 25-ojoje sesijoje, išdėstyta šio sprendimo priede“.

38.

Šio priedo 4 punktas, susijęs su daline COTIF peržiūra, suformuluotas taip:

„

Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].

Naudojimasis balsavimo teisėmis – valstybės narės.

Rekomenduojama laikytis toliau išdėstytos suderintos pozicijos:

2 straipsnio (Teismo sprendimų vykdymas. Turto areštas) pakeitimams turi būti pritarta, nes siekiant suderinti su Sąjungos teise jais iš dalies keičiama sąvokos „turėtojas“ apibrėžtis.

“

39.

Minėto priedo 5 punktas, susijęs su daline B priedo (CIM) peržiūra, suformuluotas taip:

„

Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].

Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga – dėl 6 ir 6a straipsnių; valstybės narės – dėl kitų straipsnių.

Rekomenduojama laikytis toliau išdėstytos suderintos pozicijos.

6 ir 6a straipsnių pakeitimai yra susiję su Sąjungos teise, nes važtaraštis ir lydimieji dokumentai naudojami muitinės, sanitarijos ir fitosanitarijos (SPS) procedūroms. Sąjunga pritaria OTIF ketinimui pirmenybę teikti elektroninei važtaraščių formai. Tačiau šių pakeitimų priėmimas šiuo metu gali turėti nenumatytų pasekmių. Dabartinė supaprastinta muitinės tranzito geležinkeliais procedūra gali būti vykdoma tik naudojant popierinius dokumentus. Todėl jei geležinkelių sektorius pasirinks elektroninę važtaraščių formą, jis turės taikyti standartinę tranzito procedūrą ir Naująją kompiuterizuotą tranzito sistemą (NCTS).

Komisija pradėjo rengtis darbo grupės posėdžiui, kad aptartų elektroninių transporto dokumentų naudojimą tranzitui pagal [Reglamentą Nr. 952/2013]. Pirmasis tos darbo grupės posėdis įvyko 2014 m. birželio 4–5 d. Sąjunga taip pat pritaria ketinimui lydimuosius dokumentus teikti elektronine forma. Tačiau pagal dabartinę Sąjungos teisę teisinio pagrindo elektronine forma teikti dokumentus (pvz., Bendrąjį veterinarinį įvežimo dokumentą, bendrąjį įvežimo dokumentą), kurie turi būti pateikiami kartu su prekėmis, susijusiomis su SPS, nėra, todėl tie dokumentai turi būti pateikiami popierine forma. Komisija parengė reglamento, kuriame numatomas elektroninis sertifikavimas, projektą; jį šiuo metu nagrinėja Europos Parlamentas ir Taryba. Tą reglamentą (Oficialus kontrolės reglamentas) numatoma priimti iki 2015 m. pabaigos arba 2016 m. pradžios, tačiau jo įgyvendinimui užtikrinti bus nustatytas pereinamasis laikotarpis.

Todėl Sąjunga pataria šioje PK sesijoje sprendimo dėl šių punktų nepriimti ir siūlo OTIF toliau bendradarbiauti su Sąjunga šiuo klausimu, kad atliekant būsimą CIM peržiūrą būtų suformuluotas gerai parengtas sprendimas, ir pageidautina, kad peržiūros vykdymas būtų sinchronizuojamas su [Reglamentu Nr. 952/2013] ir 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliosiančiomis jo įgyvendinimo nuostatomis. Pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 278 straipsnį kai kurios elektroninės procedūros galėtų būti palaipsniui [laipsniškai] diegiamos 2016–2020 m.

“

40.

To paties priedo 7 punktas, susijęs su daline D priedo (CUV) peržiūra, suformuluotas taip:

„

Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].

Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga.

Rekomenduojama Sąjungos pozicija – pritarti 2 ir 9 straipsnių pakeitimams, nes jais, laikantis Sąjungos teisės [Direktyvos 2008/110], paaiškinami turėtojo ir už techninę priežiūrą atsakingo subjekto vaidmenys. Tačiau Prancūzijos [Respublikos] siūlomas dalinis 7 straipsnio pakeitimas, susijęs su asmens, pateikusio naudoti riedmenis kaip transporto priemonę, atsakomybe žalos atveju, kai žala padaryta dėl riedmenų defekto, Sąjungoje turi būti išnagrinėtas išsamiau prieš priimant sprendimą OTIF. Todėl šioje PK sesijoje Sąjunga šiam pakeitimo pasiūlymui pritarti negali ir siūlo atidėti sprendimo priėmimą kitai Generalinei asamblėjai, kad būtų galima toliau nagrinėti šį klausimą. Sąjunga laikosi tokios pačios pozicijos dėl Vokietijos [Federacinės Respublikos] pasiūlymo dėl naujo 1a straipsnio, pateikto OTIF Sąjungos koordinavimo metu, t. y. siūlo atidėti sprendimo priėmimą kitai Generalinei asamblėjai, kad būtų galima toliau nagrinėti šį klausimą.

Papildoma rekomenduojama Sąjungos pozicija – dokumento CR 25/7 ADD 1, p. 6, 8a punkto pabaigoje įterpti: „The amendment to Article 9, paragraph 3, first indent, does not affect the existing allocation of liabilities between ECM and the keeper of the vehicles. [9 straipsnio 3 dalies pirmosios įtraukos pakeitimas neturi įtakos esamam PAS (už priežiūrą atsakingas subjektas) ir transporto priemonių turėtojų atsakomybės pasiskirstymui].“

41.

Ginčijamo sprendimo 12 punktas, susiję su daline E priedo (CUI) peržiūra, suformuluotas taip:

„

Kompetencija – bendra [pasidalijamoji]:

Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga.

Rekomenduojama suderinta pozicija – pakeitimams nepritarti. Tarp šių CIT pasiūlytų pakeitimų – CUI taikymo srities praplėtimas į ją įtraukiant vietos geležinkelių transportą, sutartinių privalomų bendrųjų nuostatų nustatymas ir infrastruktūros valdytojo atsakomybės už žalą praplėtimas. Šie pakeitimai galėtų būti išnagrinėti išsamiau, tačiau prieš PK sesiją jie nebuvo aptarti jokiame OTIF vidaus forume, todėl jų poveikis galėjo būti nepakankamai išsamiai įvertintas. Atrodo, kad šioje PK sesijoje dar per anksti keisti CUI (šiuo metu jis atitinka Sąjungos teisę), nes tam nėra tinkamai pasirengta.“

42.

Per 25-ąją OTIF Peržiūros komiteto sesiją Komisija pristatė ginčijamo sprendimo priede apibrėžtą Sąjungos poziciją, o Vokietijos Federacinė Respublika laikėsi atskiros pozicijos dėl pakeitimų, susijusių su COTIF 12 straipsniu ir B (CIM), D (CUV) ir E (CUI) priedais (toliau kartu – ginčijami pakeitimai) ir reikalavo pati pasinaudoti teise balsuoti šiais klausimais. Vokietijos Federacinė Respublika balsavo prieš Sąjungos pateiktą poziciją dėl siūlomų COTIF 12 straipsnio ir D priedo (CUV) pakeitimų. Kadangi už šį pasiūlymą balsavo reikiama dauguma, COTIF Peržiūros komitetas priėmė nagrinėjamus pakeitimus.

43.

Paskui Komisija pateikė Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą dėl jos balsavimo per COTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją, kuris prieštaravo ginčijamam sprendimui.

IV. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

44.

Vokietijos Federacinė Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis yra susijęs su ginčijamais pakeitimais, ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

45.

Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį ir subsidiariai, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, išlaikyti jo pasekmes, ir priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

46.

Prancūzijos vyriausybė ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybė įstojo į bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimų, o Komisija įstojo į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

47.

Visos minėtos šalys, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, dalyvavo 2016 m. spalio 25 d. posėdyje.

V. Analizė

48.

Ši byla susijusi su Vokietijos Federacinės Respublikos ir Tarybos ginču dėl pastarosios institucijos sprendimo dėl pozicijos, kurios turi būti laikomasi Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komiteto sesijoje dėl tam tikrų COTIF ir jos priedų pakeitimų.

49.

Vokietijos Federacinė Respublika pateikia tris pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su suteikimo principo pažeidimu dėl Sąjungos kompetencijos neturėjimo, antrasis – su motyvavimo pareigos pažeidimu ir trečiasis – su lojalaus bendradarbiavimo principo, siejant jį su veiksmingos teisminės gynybos principu, pažeidimu.

50.

Šiuos tris pagrindus analizuosiu Vokietijos Federacinės Respublikos nurodyta tvarka.

A. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo ESS 5 straipsnio 2 dalies pažeidimu

51.

Pirmajame pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Sąjunga pagal SESV 91 straipsnį ir 218 straipsnio 9 dalį neturėjo kompetencijos nustatyti Sąjungos pozicijos, kurios būtų laikomasi per OTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją dėl siūlomų B priedo (CIM), D priedo (CUV) ir E priedo (CUI) pakeitimų.

52.

Pagal COTIF 13 straipsnio 1 dalies c punktą įsteigiamas Peržiūros komitetas, kuris pagal jos 33 straipsnio 4 dalį priima sprendimus dėl COTIF ar jos priedų pakeitimo pasiūlymų ( 13 ).

53.

Šioje byloje nagrinėjami pakeitimai įtraukti į COTIF 33 straipsnyje pateiktą sąrašą.

1.   Dėl SESV 218 straipsnio

54.

SESV 218 straipsnyje reglamentuojama derybų dėl Sąjungos ir trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų susitarimų ir šių susitarimų sudarymo procedūra. Būtent Taryba, kaip valstybių narių interesams atstovaujanti institucija, yra pagrindinė institucija, priimanti sprendimus per šią procedūrą. Šiuo tikslu pagal SESV 218 straipsnio 2 dalį ji leidžia pradėti derybas (paprastai derybas veda Komisija) ( 14 ), priima derybinius nurodymus ( 15 ), leidžia pasirašyti ( 16 ) ir sudaro susitarimus ( 17 ). Šiame straipsnyje taip pat numatytas Europos Parlamento dalyvavimo lygis, atsižvelgiant į tai, ar išsamiai išvardytais atvejais reikalaujama jo pritarimo ( 18 ), ar kitu atveju – konsultacijos ( 19 ). Kitais atvejais Parlamentas visais procedūros etapais informuojamas ( 20 ). Per visą procedūrą Taryba priima sprendimus kvalifikuotąja balsų dauguma ( 21 ), išskyrus konkrečiai nurodytus atvejus ( 22 ).

55.

Kalbant apie susitarimo pakeitimą, pažymėtina, kad paprastai forma nesiskiria, nes susitarimo pakeitimo procedūra yra tokia pati kaip ir jo sudarymo procedūra ( 23 ).

56.

Vis dėlto SESV 218 straipsnio 9 dalyje numatyta šios taisyklės išimtis – supaprastinta procedūra ( 24 ). Pagal šią nuostatą, įtrauktą į ESV sutartį Amsterdamo sutartimi ( 25 ) ir iš dalies pakeistą Nicos sutartimi ( 26 ), Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, prima sprendimą, kuriuo nustatomos pozicijos, Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, išskyrus aktus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą ( 27 ).

57.

Galiausiai pažymėtina, kad, kalbant apie susitarimo pakeitimą, SESV 218 straipsnio 7 dalyje ( 28 ) nukrypstama nuo 218 straipsnio 9 dalies. Pirmojoje nuostatoje numatyta vadinamoji supaprastinta procedūra, palyginti su supaprastinta procedūra ( 29 ), tačiau ši nuostata šioje byloje netaikoma.

58.

Šiuo atveju Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priėmė sprendimą dėl pozicijos, kurios turi būti laikomasi Europos Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komitete (t. y. COTIF įkurtame organe). Šis organas įgaliotas priimti teisinę galią turinčius aktus, nes jais siekiama iš dalies pakeisti COTIF ir jos priedus. Be to, kaip bus išsamiai nurodyta toliau, numatyti pakeitimai neturi poveikio COTIF institucinei sistemai ( 30 ). Todėl jie patenka į SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymo sritį.

59.

Taigi šis ginčas visiškai patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Netgi sakyčiau, kad ji vienas iš „tipinių atvejų“, iškylančių taikant šioje nuostatoje numatytą supaprastintą procedūrą ( 31 ).

60.

Žinoma, bet koks susitarimo pakeitimas laikantis SESV 218 straipsnio 9 dalyje numatytos procedūros reiškia Sąjungos kompetencijos buvimą.

61.

Taigi reikia aptarti Sutartyse nustatytą kompetencijų sistemą ( 32 ).

2.   Dėl Sąjungos kompetencijos sistemos

62.

Pagal ESS 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu. Pagal ESS 5 straipsnio 1 dalį Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės. Visa pagal Sutartis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms ( 33 ).

63.

Suteikimo principas taikomas ir vidaus, ir išorės kompetencijai.

a)   Vidaus ir išorės kompetencija

64.

Pagal ESV sutartį Sąjungai suteikiama kompetencija. Šiuo klausimu minėtoje sutartyje numatyti įvairūs teisiniai pagrindai, įgaliojantys Sąjungą imtis veiksmų, pavyzdžiui, SESV 91 straipsnis dėl transporto, prie kurio dar grįšiu.

65.

Konkrečiai kalbant apie išorės kompetenciją, t. y. Sąjungos (kuri pagal SESV 335 straipsnį turi teisinį subjektiškumą) gebėjimą sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, pažymėtina, kad Lisabonos sutartyje pirmą kartą Sąjungos istorijoje ( 34 ) glaustai paaiškinti ( 35 ) atvejai, kai Sąjunga turi šią kompetenciją. SESV 216 straipsnio 1 dalyje numatyta Sąjungos išorės kompetencija keturiais atvejais, kuriais iš esmės įtvirtinama Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su išorės kompetencija ( 36 ).

66.

Pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį Sąjunga gali sudaryti susitarimą su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis, kai: pirma, tai yra numatyta Sutartyse ( 37 ) arba susitarimo sudarymas, antra ( 38 ), yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų ( 39 ), arba, trečia, jį numato Sąjungos teisiškai privalomas aktas ( 40 ), arba, ketvirta, jis gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį ( 41 ).

67.

Jau dabar reikėtų pažymėti, kad antruoju ir ketvirtuoju atvejais tai yra kompetencija, kuri po Lisabonos sutarties įsigaliojimo paprastai vadinama „numanoma“ kompetencija.

68.

SESV 216 straipsnio 1 dalyje nieko nenurodyta dėl to, ar išorės kompetencija yra išimtinė, ar pasidalijamoji, ir tai padaryta pagrįstai. Prie šio klausimo sugrįšiu šiek tiek vėliau.

b)   Išimtinė ir pasidalijamoji kompetencija

69.

Sąjungos kompetencijos kategorijos ir sritys nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo išsamiai nurodytos ESV sutarties pirmosios dalies „Principai“ I antraštinėje dalyje („Sąjungos kompetencijos kategorijos ir sritys“).

70.

Pirmiausia pagal SESV 2 straipsnio 1 dalį, kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus. Tačiau pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį, kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai kompetenciją, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus.

71.

Pastarojoje nuostatoje įtvirtintas pirmumo principas, nurodant, kad valstybės narės įgyvendina savo kompetenciją, jei Sąjunga neįgyvendino savo kompetencijos, ir kad jos iš naujo įgyvendina savo kompetenciją, jei Sąjunga nusprendė įgyvendinti savąją.

72.

Šis principas taikomas ir vidaus, ir išorės kompetencijai ( 42 ).

73.

SESV 3–6 straipsniuose apibrėžiamos įvairios Sąjungos turimos kompetencijos rūšys jos veiklos srityse. SESV 3 straipsnis, prie kurio toliau dar grįšiu išsamiau, susijęs su išimtine kompetencija, SESV 4 straipsnyje numatyta, kad pasidalijamoji kompetencija yra „numatytoji“ kompetencija ( 43 ) ir nurodytos pagrindinės sritys, kuriose taikoma pasidalijamoji Sąjungos ir valstybių narių kompetencija ( 44 ) (jame aiškiai numatytas transportas) ( 45 ), SESV 5 straipsnis susijęs su ekonominės politikos koordinavimu Sąjungoje, o SESV 6 straipsnyje nurodyta, kad Sąjunga turi kompetenciją „remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus“ tam tikrose srityse, pavyzdžiui, žmogaus sveikatos apsaugos ir gerinimo, pramonės srityse.

74.

Grįžkime prie SESV 3 straipsnio. Šioje nuostatoje išsamiai išvardytos sritys, kuriose Sąjunga turi išimtinę kompetenciją. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sritys, kuriose Sąjunga turi (aiškią) išimtinę kompetenciją: muitų sąjunga, vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymas, pinigų politika valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, biologinių jūrų išteklių apsauga pagal bendrą žuvininkystės politiką ir bendra prekybos politika.

75.

SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, kai jų sudarymas, pirma, yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte, arba, antra, yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba, trečia, gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. Reikia pažymėti, kad, priešingai nei SESV 3 straipsnio 1 dalyje, šios nuostatos 2 dalyje nurodant „tarptautiniams susitarimams sudaryti“ apsiribojama Sąjungos vidaus kompetencija.

76.

Taip pat, jei Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją, teisę imtis veiksmų turi ji pati ir valstybės narės.

77.

Vis dėlto, jeigu Sąjunga pasinaudojo savo išorės pasidalijamąja kompetencija, valstybės narės nebegali imtis veiksmų ( 46 ). Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savąja ( 47 ). Jei Sąjunga naudojasi išorės pasidalijamąja kompetencija, ji viena imasi veiksmų ( 48 ). Taigi pasidalijamosios kompetencijos įgyvendinimas turi išimtinumo elementą, nes valstybės narės nebegali imtis veiksmų. Tokiu atveju taikomas SESV 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pirmumo principas ( 49 ).

78.

Klausimas, kada ir kaip Sąjunga įgyvendina šią kompetenciją, yra iš esmės politinis klausimas ( 50 ), apibrėžtas SESV 218 straipsnyje numatyta procedūra ( 51 ).

79.

Reikėtų pabrėžti išimtinės kompetencijos, kaip ji suprantama pagal SESV 3 straipsnį, ir pasidalijamosios kompetencijos, kuria Sąjunga nusprendė pasinaudoti, skirtumą. Taigi pagal SESV 2 straipsnio 2 dalies trečią sakinį valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija. Ši nuostata taikoma tik pasidalijamajai kompetencijai.

80.

Vadinasi, kalbant apie SESV 216 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies tarpusavio ryšį, reikia pažymėti, kad pirmoji nuostata susijusi su išorės kompetencijos buvimu, o antroji – su klausimu, ar ši išorės kompetencija (egzistuojanti pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį) yra išimtinė, ar ne ( 52 ).

81.

Manau, tai aiškiai matyti iš abiejų nuostatų teksto ir atitinkamos jų vietos ESV sutartyje. Taip pat atrodo, kad SESV 216 straipsnio 1 dalies formuluotė, taigi ir taikymo sritis, yra platesnė nei SESV 3 straipsnio 2 dalies. Tik dalis 216 straipsnio 1 dalyje nurodytų kompetencijos sričių pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį yra išimtinė kompetencija ( 53 ).

82.

Taigi pirmiausia reikia nustatyti Sąjungos kompetencijos buvimą pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį, prireikus aiškinamą kartu su kitomis ESV sutarties nuostatomis, ir tada nagrinėti šios kompetencijos pobūdžio klausimą, be kita ko, ar ji yra išimtinė pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, ar tiesiog pasidalijamoji. Teisingumo Teismas laikosi to paties požiūrio ( 54 ).

c)   Pasidalijamoji kompetencija ir mišrus susitarimas: du skirtingi klausimai

83.

Būtina pažymėti, kad nereikia painioti kompetencijos (išimtinės ar pasidalijamosios) ir mišraus susitarimo, t. y. susitarimo su viena ar daugiau trečiųjų valstybių ar tarptautine organizacija, kurio šalis kartu yra ir Sąjunga, ir valstybės narės, klausimų.

84.

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas N. Wahl pažymėjo savo išvadoje dėl Nuomonės 3/15 ( 55 ), „sprendimą pasirinkti mišrų susitarimą arba tik ES susitarimą, kai susitarimo dalykas priskirtinas prie pasidalijamosios (arba lygiagrečios) kompetencijos srities , savo nuožiūra paprastai priima ES teisės aktų leidėjas“.

85.

Sąjungos teisėje mišrų susitarimą reikalaujama sudaryti tik tuo atveju, jei viena šio susitarimo dalis priklauso Sąjungos kompetencijai, o kita – išimtinei valstybių narių kompetencijai, ir nė viena iš tų dalių nėra pagalbinė kitos atžvilgiu ( 56 ).

86.

Be to, mišraus susitarimo pakeitimai, kaip šioje byloje, paremti tuo pačiu principu. Jei, pavyzdžiui, pasidalijamosios kompetencijos srityje Sąjunga nuspręstų pasinaudoti kompetencija dėl tokių pakeitimų, sprendimą priimtų jau nebe valstybės narės, o Sąjunga.

87.

Sąjungos ir OTIF susitarimas dėl prisijungimo atspindi šią realią aplinkybę. Pagal šio susitarimo 6 straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su sprendimais dėl klausimų, kurių srityje Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, balsuoja Sąjunga arba valstybės narės. Todėl, jei Sąjunga nusprendžia pasinaudoti jai priklausančia išorės pasidalijamąja kompetencija, OTIF balsuoja tik ji viena.

88.

Šalys nesiginčija, kad pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą, kiek tai susiję su transporto politikos priemonėmis Sąjungos viduje, Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis ir kad pasidalijamosios kompetencijos atveju iš SESV 2 straipsnio 2 dalies matyti, kad ir Sąjunga, ir valstybės narės gali imtis teisėkūros priemonių ir priimti teisiškai privalomus teisės aktus ir kad valstybės narės įgyvendina savo kompetenciją, tik jeigu Sąjunga neįgyvendino savosios.

89.

Be to, šalys nesiginčija ( 57 ) dėl to, kad, viena vertus, Sąjunga pagal SESV 91 straipsnio 1 dalį turi vidaus kompetenciją priimti nuostatas atitinkamose privatinės transporto teisės srityse, taikomas geležinkelių transporto įmonėms, t. y. (privatinės) krovinių vežimo teisės, frachtavimo sutarčių teisės ar sutarčių, susijusių su transporto priemonės suteikimu naudotis, taip pat infrastruktūros naudojimo sutarčių teisės srityse, ir kad, kita vertus, Sąjunga kol kas dar nepasinaudojo šia kompetencija.

90.

Įdomu, jog Taryba ginčijamuose ginčijamo sprendimo punktuose nurodo, kad tai yra pasidalijamoji kompetencija, nors atsiliepime į ieškinį teigia, kad Sąjunga turi išimtinę kompetenciją.

3.   Išorinės kompetencijos buvimas?

a)   Šalių argumentai

91.

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad išorinėje srityje transporto politika priklauso Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, išskyrus SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus, kai Sąjungos išorės kompetencija yra išimtinė.

92.

Siekiant įsitikinti, kad Sąjunga turi kompetenciją pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį priimti sprendimą dėl pozicijos, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi tarptautinėje organizacijoje, jei šios organizacijos priimtu aktu siekiama iš dalies pakeisti mišraus susitarimo nuostatas, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, reikėtų patikrinti, ar pakeitimai susiję su Sąjungos kompetencijai priklausančio susitarimo nuostatomis. Nesant tokios kompetencijos, negalima būtų priimti jokio sprendimo, kuriuo nustatoma Sąjungos pozicija. Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, atliekant šią patikrą svarbu sužinoti, ar atitinkamos tarptautinės organizacijos sprendimas turi tiesioginį poveikį Sąjungos acquis, taigi, ar yra bendros taisyklės, kurios gali būti pažeistos nagrinėjamu sprendimu ar kurių taikymo sritis gali būti pakeista dėl šio sprendimo. Kaip nurodo Vokietijos Federacinė Respublika, tokios rizikos buvimas reiškia, kad tarptautinio susitarimo nuostatų pakeitimai priklauso sričiai, kurioje Sąjunga jau yra priėmusi bendras taisykles. Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika nurodo bylą, kurioje priimtas Sprendimas AETR ( 58 ).

93.

Komisijos palaikoma Taryba pažymi, kad Sąjungos veiksmai išorinėje srityje neapsiriboja klausimais, kurie jau yra reglamentuoti Sąjungos vidaus nuostatų. Ji teigia, kad išorinėje srityje Sąjunga taip pat gali imtis veiksmų, jei atitinkami klausimai dar nėra reglamentuoti Sąjungos lygmeniu arba yra reglamentuoti tik iš dalies, dėl ko jiems negali būti daroma įtaka. Jos nuomone, tarptautinį susitarimą gali sudaryti tik pati Sąjunga, išorinėje srityje pasinaudodama „galima“ kompetencija.

94.

Skirtingai nei Vokietijos Federacinė Respublika, Taryba mano, kad pasidalijamai kompetencijai priklausančioje srityje pozicija, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi tarptautiniu susitarimu įsteigtoje organizacijoje, gali būti nustatyta priimant sprendimą pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, jei ši pozicija atitinka Sąjungos interesą, nors atitinkamoje srityje ir nėra bendrų taisyklių. Tokiu atveju naudojamasi išorės pasidalijamąja kompetencija, kuri pagal Protokolą Nr. 25 dėl kompetencijos pasidalijimo, pridėto prie ES ir ESV sutarčių ( 59 ), apsiriboja konkrečiais aspektais, kuriems yra taikomas Sąjungos teisės aktas.

95.

Nagrinėjamu atveju Sąjunga nusprendė pasinaudoti išorės kompetencija transporto srityje, siekdama tapti COTIF susitariančiąja šalimi, patikslindama savo kompetencijos apimtį ir pobūdį srityse, kuriose prisiėmė kompetenciją, kaip tai patvirtina nuoroda į SESV 91 straipsnį, padaryta Sprendimo 2013/103 pirmoje nurodomojoje dalyje, ir prie šio sprendimo pridėtas pareiškimas dėl Sąjungos kompetencijos. Šis pareiškimas, kuris gali leisti manyti, kad pasidalijamosios kompetencijos perdavimas priklauso nuo Sąjungos nuostatų buvimo, iš tikrųjų nereiškia, kad nėra galimybės iš naujo perduoti pasidalijamąją kompetenciją COTIF srityje.

b)   Vertinimas

96.

Pirmiausia reikia išanalizuoti, ar šiuo atveju Sąjunga turi išorės kompetenciją pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį.

1) Dėl SESV 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo

97.

Kaip jau nurodžiau, SESV 216 straipsnio 1 dalies antruoju atveju Sąjunga įgaliojama sudaryti susitarimą su viena ar daugiau trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų, jei susitarimo sudarymas „yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“.

98.

Šiuo atveju nagrinėjama konvencija priskiriama Sąjungos politikos sričiai ( 60 ), nes transportas reglamentuotas ESV sutarties trečios dalies VI antraštinėje dalyje. Pagal SESV 90 straipsnį Sutarčių tikslų šioje antraštinėje dalyje reglamentuojamoje srityje siekiama įgyvendinant bendrą transporto politiką. Tiksliau iš SESV 91 straipsnio 1 dalies matyti, kad Sąjunga turi (vidaus) kompetenciją nustatyti šią transporto politiką. Be to, pagal SESV 100 straipsnio 1 dalį VI antraštinės dalies nuostatos taikomos, be kita ko, geležinkelių transportui.

99.

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad SESV 91 straipsnio 1 dalyje ir 80 straipsnio 1 dalyje numatyti Sąjungos įgaliojimai imtis veiksmų transporto srityje ( 61 ).

100.

Vertinant plačiau, transporto politika yra neatsiejama nuo vidaus rinkos politikos. Transporto politika ne tik tiesiogiai prisidedama baigiant kurti vidaus rinką, bet ir pačioje ESV sutartyje numatyta, kad kai kurie transporto aspektai patys yra speciali paslaugų kategorija ( 62 ).

101.

Kalbant apie SESV 216 straipsnio 1 dalies antruoju atveju numatytą būtinumo kriterijų ( 63 ), manau, jį reikia aiškinti plačiai ( 64 ). Šiuo klausimu kompetentingos politinės institucijos turi plačią diskreciją. Būtinumo kriterijų būtų galima laikyti tiesiog subsidiarumo ( 65 ) ir proporcingumo principų ( 66 ) deklaratyvaus pobūdžio patvirtinimu.

102.

Bet kuriuo atveju, kaip aš suprantu SESV 216 straipsnio 1 dalies pirmąjį atvejį, būtinumo kriterijus yra toks kriterijus, pagal kurį Sąjungos išorinė kompetencija visų pirma negalima tuo atveju, jei Sąjungos išorės veiksmai neleidžia pasiekti ESV sutarties tikslų.

103.

Nagrinėjamu atveju taip nėra. Iš tiesų ginčijamais pakeitimais siekiama ESV sutarties tikslų transporto politikos srityje.

104.

Dabar kyla klausimas, ar Sąjunga turi išorinę kompetenciją, jeigu yra įvykdyti SESV 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo reikalavimai, ar turi būti įvykdyti kiti reikalavimai. Taigi, ar Sąjunga turėtų išorės kompetenciją, nereikalaujant, kad prieš tai būtų priimti vidaus teisės aktai?

105.

Mano nuomone, taip.

106.

SESV 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo formuluotė, kuri labai primena SESV 352 straipsnio 1 dalies formuluotę ( 67 ) (tai galima paaiškinti tuo, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija iki Lisabonos sutarties „[SESV 352 straipsnio] logika tam tikru požiūriu buvo pritaikyta [Sąjungos] išorės kompetencijos srityje“ ( 68 )), yra aiški ir nepalieka abejonių. Šioje nuostatoje nurodyti Sutartyse numatyti tikslai, kurių siekiama įgyvendinant Sąjungos politikos kryptis ( 69 ). Nereikalaujama jokių išankstinių vidaus teisės aktų. ESV sutarties nuostatose SESV 3 straipsnio 2 dalies antruoju atveju numatytas vidaus teisės aktų klausimas iškyla tik kvalifikuojant išorės kompetenciją (nustatytą pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį) ( 70 ) ir net tada nereikalaujama, kad prieš tai būtų priimti vidaus teisės aktai ( 71 ).

107.

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos negalima spręsti apie jokį reikalavimą, susijusį su iš anksto priimtais vidaus teisės aktais. Kiekvieną kartą, kai buvo keliamas išankstinių vidaus teisės aktų klausimas, reikėjo nustatyti ne išorės kompetencijos buvimą, o kvalifikuoti išorės kompetenciją kaip išimtinę arba neišimtinę ( 72 ).

108.

Be to, iš Sprendimo Kramer ir kt. ( 73 ) matyti, kad vien vidaus kompetencijos buvimas reiškia išorės kompetenciją, net jei (dar) nebuvo imtasi vidaus priemonių ( 74 ).

109.

Nuomonėje 2/00 ( 75 ) Teisingumo Teismas nagrinėjo akto, kuriuo Taryba siūlė sudaryti Kartachenos biosaugos protokolą, tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimą. Šiuo klausimu nesutarė Komisija ir Taryba, taip pat valstybės narės. Nors, Komisijos nuomone, pagal SESV 207 straipsnį šis protokolas iš esmės priskiriamas bendros prekybos politikos, išorės išimtinės Sąjungos kompetencijos sričiai, Taryba ir valstybės narės teigė, kad jis priskiriamas aplinkos politikai pagal SESV 192 straipsnio 1 dalį, (taip pat) išorės, tik pasidalijamajai kompetencijai.

110.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, Kartachenos protokolo sudarymas Sąjungos vardu turi būti grindžiamas vieninteliu teisiniu pagrindu, kuris būtų būdingas aplinkos politikai, t. y. SESV 192 straipsnio 1 dalimi ( 76 ). Be to, Teisingumo Teismas, nurodydamas Sprendimą AETR ( 77 ), pridūrė, kad „dar reikia išnagrinėti, ar [Sąjunga] turi išimtinę ( 78 ) kompetenciją sudaryti Protokolą pagal [SESV 192] straipsnį, remdamasi tuo, kad biosaugos srityje egzistuoja [Sąjungos] priimtų antrinės teisės aktų, kuriuos gali paveikti valstybių narių dalyvavimas šio protokolo sudarymo procedūroje“ ( 79 ). Teisingumo Teismo teigimu, šiuo atveju vidaus srityje atliktas derinimas Kartachenos protokolo taikymo srityje apima tik nedidelę šios srities dalį ir Sąjunga su valstybėmis narėmis turi pasidalijamąją kompetenciją sudaryti protokolą ( 80 ).

111.

Taigi pirmiausia Teisingumo Teismas konstatavo kompetencijos buvimą ir tik tada analizavo jos išimtinumo klausimą. Jis tik antruoju etapu nagrinėjo antrinės teisės aktų buvimą. Taigi iš Nuomonės 2/00 ( 81 ) matyti, kad išorės pasidalijamosios kompetencijos buvimas nepriklauso nuo antrinės teisės aktų buvimo, vadinasi, ir nuo pasinaudojimo vidine kompetencija.

112.

Be to, iš bylų, kuriose priimti sprendimai Komisija / Prancūzija ( 82 ) ir Komisija / Airija ( 83 ), aišku, kad Sąjunga gali sudaryti tarptautinius susitarimus aplinkos apsaugos srityje, net jeigu Sąjungos teisės aktai dar nereglamentuoja specifinių klausimų, kuriems taikomi šie susitarimai, arba reglamentuoja tik iš dalies, dėl ko jiems negali būti daroma įtaka.

113.

Šios trys bylos ( 84 ) buvo susijusios su Sąjungos išorės kompetencija aplinkos srityje, kuri yra pasidalijamoji. Tai, kad buvo kalbama apie aiškią išorės kompetenciją, paremtą SESV 192 straipsniu ir 191 straipsnio 1 dalies ketvirta įtrauka ( 85 ), o ne, kaip SESV 91 straipsnyje, siejamame su SESV 216 straipsnio 1 dalies antruoju atveju, apie numanomą išorės kompetenciją, niekaip nekeičia pirmesniame punkte padarytos išvados, priešingai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika. Numanoma kompetencija galioja lygiai taip pat kaip ir aiški kompetencija.

114.

Be to, suprantu, kad bylų, kuriose priimti minėti sprendimai Komisija / Prancūzija ir Komisija / Airija, aplinkybės skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių, nes pirmiausia Teisingumo Teismas nagrinėjo savo paties jurisdikciją aiškinti mišraus susitarimo nuostatas ir nagrinėti bylą dėl šių nuostatų laikymosi. Vis dėlto tai niekaip nekeičia Teisingumo Teismo tose bylose padarytų išvadų. Aplinkybės gali skirtis, tačiau teisė nesiskiria. Tose dviejose bylose buvo nagrinėjama Sąjungos kompetencija aplinkos srityje, kuri iš esmės yra pasidalijamoji.

115.

Taigi bylose Komisija / Prancūzija ir Komisija / Airija Teisingumo Teismo padarytas išvadas galima pritaikyti šioje byloje ( 86 ).

2) Dėl kitų Tarybos pareigų

116.

Mano siūlomas SESV 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo aiškinimas nereiškia, kad Sąjungos politinės institucijos turi neribotą diskreciją.

117.

Pirma, pagal SESV 296 straipsnio 2 dalį joms taikoma motyvavimo pareiga. Išanalizuosiu šį aspektą išsamiau, nagrinėdamas Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytą antrąjį ieškinio pagrindą.

118.

Antra, jei šios institucijos dalijasi kompetencija, jos privalo laikytis ESS 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto subsidiarumo principo. Šis principas taikomas naudojantis visa pasidalijamąja kompetencija, nesvarbu, ar ji būtų vidaus, ar išorės ( 87 ).

c)   Išvada

119.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Sąjunga pagal SESV 91 straipsnio ir 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo nuostatas turi išorės kompetenciją. Jau konstatavau, kad įgyvendinant Sąjungos politikos kryptis nagrinėjamos politikos priemonės susijusios su Sutartyse numatytų tikslų įgyvendinimu. Taryba pasinaudojo šia kompetencija. Remiantis tuo darytina išvada, kad pagal SESV 2 straipsnio 2 dalies antrą sakinį Vokietijos Federacinė Respublika nebegali naudotis pasidalijamąja kompetencija.

120.

Taigi Taryba nepažeidė ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto suteikimo principo, todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

121.

Dabar reikėtų užbaigti pirmojo ieškinio pagrindo nagrinėjimą, nes siūlau jį atmesti. Vis dėlto pratęsiu savo analizę, jei Teisingumo Teismas taip pat pageidautų analizės dėl to, ar šiuo atveju Sąjunga taip pat turėjo išimtinę išorės kompetenciją.

4.   Išimtinės išorės kompetencijos buvimas?

a)   Dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies trečiojo atvejo

122.

Reikia išnagrinėti, ar pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją.

123.

Kadangi atitinkamos nuostatos nėra taikant teisėkūros procedūrą priimtame Sąjungos teisės akte, SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytą pirmąjį atvejį reikia iš karto atmesti.

124.

Tas pats pasakytina ir apie antrąjį šio straipsnio atvejį, kuris, mano nuomone, netaikomas, nes iš bylos medžiagos tikrai negalima daryti išvados, kad Tarybos sprendimo priėmimas „yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija“. Taigi šioje byloje nekalbama apie „Nuomonėje 1/76 nagrinėtą atvejį ( 88 )“.

125.

Taigi lieka SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytas trečiasis atvejis.

126.

Kyla toks klausimas: kaip reikia aiškinti SESV 3 straipsnio 2 dalies frazę „jei jų [t. y. tarptautinių susitarimų] sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“?

127.

Ši frazė atitinka frazę, kuria Teisingumo Teismas Sprendimo AETR ( 89 ) 22 punkte apibrėžė tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos valstybėms narėms draudžiama prisiimti ne Sąjungos institucijų sistemoje, jeigu ESV sutarties tikslams pasiekti yra priimtos bendros Sąjungos taisyklės ( 90 ). Todėl šią frazę reikia aiškinti atsižvelgiant į minėtame Sprendime AETR Teisingumo Teismo pateiktą aiškinimą ir po šio sprendimo suformuotoje jurisprudencijoje pateiktą išaiškinimą ( 91 ).

128.

Kaip tuomet reikia aiškinti frazę „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“?

129.

Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies formuluotę Sąjungos taisyklės tarptautiniu susitarimu reglamentuojamoje srityje jau turi būti priimtos. Jeigu tokių taisyklių nėra, sunku įsivaizduoti, kaip tokiu sudarytu susitarimu joms galėtų būti daromas poveikis arba pakeista jų taikymo sritis ( 92 ). Mano nuomone, „bendros taisyklės“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, neišvengiamai yra Sąjungos antrinės teisės nuostatos, o ne Sutarčių nuostatos dėl paprastos priežasties – šiomis nuostatomis bendrai siekiama kodifikuoti Sprendimu AETR suformuotą jurisprudenciją ( 93 ).

130.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją yra pavojus, jog tarptautiniais įsipareigojimais bus pažeistos Sąjungos bendros taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, kuris pateisintų Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją, jeigu tokie įsipareigojimai susiję su minėtų taisyklių taikymo sritimi ( 94 ). Tokiam pavojui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi ( 95 ). Tokie įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos bendrų taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti ir tuo atveju, kai jie prisiimami srityje, kurios didžioji dalis yra reglamentuojama šių taisyklių ( 96 ).

131.

Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Sąjungos kompetencijos, kuri, be to, yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis visapusiškai ir konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės. Atliekant tokią analizę reikia atsižvelgti atitinkamai į Sąjungos taisyklių ir numatyto sudaryti susitarimo nuostatų reglamentuojamą sritį, galimus numatyti jų pakeitimus ateityje ir šių taisyklių bei nuostatų pobūdį ir turinį, kad būtų galima patikrinti, ar nagrinėjamas susitarimas nekelia pavojaus vienodam ir darniam Sąjungos taisyklių taikymui ir tinkamam jomis nustatytos sistemos veikimui ( 97 ).

132.

Šią bylą reikėtų išanalizuoti atsižvelgiant į šias aplinkybes.

133.

Ginčijami pakeitimai susiję su krovinių ir asmenų vežimo geležinkelių transportu privatinės sutarčių teisės sritimi. Šalys sutaria, kad ši sritis kol kas nereglamentuota Sąjungos teisės aktų.

134.

Šiuo klausimu Taryba neginčija, kad išsamių ir nuoseklių Sąjungos privatinės teisės aktų transporto srityje nėra. Vis dėlto, jos nuomone, ginčijami pakeitimai gali pakenkti kitoms Sąjungos nuostatoms, kurių dauguma yra Sprendimo 2013/103 „III priede“ ( 98 ), todėl jie priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai.

b)   5 punktas: Dalinė B priedo (CIM) peržiūra

135.

Pasiūlymuose iš dalies pakeisti B priedo (CIM) 6 ir 6a straipsnius numatyta nustatyti elektroninį važtaraštį.

1) Šalių argumentai

136.

Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad šiuo klausimu Sąjungos teisėje prekių vežimo srityje nėra jokios nuostatos. Šiomis aplinkybėmis B priedo (CIM) pakeitimas negalėtų paveikti jokios Sąjungos teisės nuostatos. Šio pakeitimo sukelto netiesioginio poveikio tam tikroms Sąjungos nuostatoms muitų ar veterinarijos srityje, priskiriamoms viešajai teisei, nepakaktų poveikiui Sąjungos teisei įrodyti. Bet kuriuo atveju pagal B priedo (CIM) 2 straipsnį, iš kurio matyti, kad muitų teisės ir su gyvūnų apsauga susiję reikalavimai lieka nepakitę, nėra galimas joks netiesioginis poveikis Sąjungos nuostatoms, susijusioms su šiomis sritimis. Be to, nagrinėjamas pakeitimas neturėtų poveikio šalių teisei susitarti dėl važtaraščio naudojimo popierine forma.

137.

Taryba teigia, kad elektroninio važtaraščio nustatymas turės įtaką supaprastintai geležinkelių muitinio tranzito procedūrai, numatytai Reglamento Nr. 2454/93 414 ir 419 straipsniuose, o konkrečiau – šio reglamento 412 straipsnyje, 416 straipsnio 1 dalyje ir 419 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat Reglamento Nr. 2913/92 94 straipsnyje numatytiems formalumams. Iš tiesų naudojant elektroninį važtaraštį būtų neįmanoma pasirinkti supaprastintos muitinės procedūros ir taip būtų smarkiai apsunkintas muitinis tikrinimas. Be to, šio važtaraščio nustatymas turėtų poveikį gyvūnų ir fitosanitarinės apsaugos teisės aktams, būtent Direktyvai 97/78/EB ( 99 ), Direktyvai 2000/29/EB ( 100 ) ir Reglamentui Nr. 136/2004, kuriuose bendrai numatyta naudoti popierinius lydimuosius dokumentus. B priedo (CIM) 6 straipsnio 7 dalies genezė taip pat įrodo tiesioginę CIM važtaraščio ir Sąjungos muitų teisės aktų sąveiką. Todėl 6 straipsnio dalinis pakeitimas ir 6a straipsnio įtraukimas į B priedą (CIM) gali pakenkti Sąjungos teisės nuostatoms.

138.

Tarybos teigimu, Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas, kad nebus daromas poveikis Sprendimo 2013/103 I priede esančioms transporto teisės nuostatoms, negali būti pripažintas pagrįstu. Be to, kad šiame priede nėra išsamaus Sąjungos aktų, susijusių su COTIF reglamentuojamomis sritimis, sąrašo, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nereikalaujama, kad Sąjungos taisyklės, kurioms gali būti pakenkta, būtų tame pačiame Sąjungos dokumente.

139.

Taigi Taryba tvirtina, kad Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, kiek tai susiję su siūlomais B priedo (CIM) pakeitimais.

2) Vertinimas

140.

Remiantis minėta jurisprudencija, susijusia su išorine išimtine Sąjungos kompetencija, ir aiškinant SESV 3 straipsnio 2 dalį, nesuprantu, kaip šioje byloje siūlomi B priedo (CIM) pakeitimai „galėtų turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį“.

141.

B priedas (CIM) susijęs su tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutartimi, t. y. sutartimi tarp prekių siuntėjo ir vežėjo geležinkeliais. Tokia sutartis turi būti konstatuota „važtaraščiu“, sudarytu pagal vieną modelį, pridedamu prie kiekvienos siuntos. Važtaraštyje, be kita ko, pateikiama išsami informacija apie maršrutą ir siunčiamas prekes. Sąjungos muitinės procedūroje važtaraštis pakeičia tranzito deklaraciją, kurios paprastai reikalaujama visoms tranzitu per Bendriją gabenamoms prekėms ( 101 ). Nors Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamente aiškiai minimas CIM važtaraštis, šis supaprastinimas, kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, ir Taryba to neginčija, praktiškai taikomas ( 102 ) ir kitų tarptautinių konvencijų reglamentuojamiems važtaraščiams.

142.

Siūlomu pakeitimu norima įtraukti naują B priedo (CIM) 6a straipsnį, kuriuo siekiama, be kita ko, nustatyti elektroniniams važtaraščiams taikomus reikalavimus. Jau dabar pagal B priedo (CIM) 6 straipsnio 9 dalį „važtaraštis, įskaitant ir jo dublikatą, gali būti užpildytas elektroniniu duomenų, kurie gali būti pakeisti įskaitomais rašmenimis, registravimo būdu“ ( 103 ). Taigi jau dabar yra galimybė naudoti važtaraštį elektronine forma, nors nenustatytas joks standartas. Reglamente Nr. 2913/92 nieko nenurodyta dėl elektroninio važtaraščio naudojimo. Tik šio reglamento 233 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas „elektroninių dokumentų“ klausimas apskritai. Šioje nuostatoje nurodyta tik tai, kad iš esmės elektroninius dokumentus turėtų būti galima naudoti. Tačiau šioje nuostatoje nieko nekalbama apie kokią nors važtaraščio formą.

143.

Siūlomas pakeitimas įtraukti 6a straipsnį į B priedą (CIM), t. y. nustatyti elektroninę formą kaip standartą elektroniniam važtaraščiui, neturi tiesioginio poveikio muitinės procedūros eigai. Nors šiuo klausimu Taryba teigia, kad dabartinėje Sąjungos teisės stadijoje kompetentingos institucijos nepriima elektroninių važtaraščių, reikia konstatuoti, kad norint laikytis muitinės procedūros pakanka išspausdinti elektroninį dokumentą.

144.

Taigi tai negali būti išimtinės kompetencijos klausimas.

c)   4 ir 7 punktai: dalinė COTIF peržiūra – pagrindinė konvencija ir D priedas (CUV)

145.

D priedas (CUV), t. y. vienodosios transporto priemonių naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarčių taisyklėmis, be kita ko, siekiama nustatyti atsakomybę transporto priemonės praradimo, avarijos ar jos padarytos žalos atveju. Siūlomas pakeitimas susijęs su transporto priemonės „turėtojo“ sąvokos apibrėžimu pagal COTIF.

1) Šalių argumentai

146.

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad šiuo metu šioje srityje nėra jokios Sąjungos nuostatos. Vienintelis Sąjungos aktas, kurį nurodo Taryba, kiek tai susiję su vienu iš penkių nagrinėjamų pakeitimų, t. y. Direktyva 2008/110, susijęs tik su viešosios teisės klausimais, priskiriamais prie geležinkelių saugumo. Taigi, nors sąvoka „turėtojas“ vartojama ir Direktyvoje 2008/110, ir D priede (CUV), abiem atvejais ji susijusi su skirtingomis reglamentavimo aplinkybėmis. Direktyva 2008/110 reglamentuojami geležinkelių įmonės įsipareigojimai pagal viešąją teisę ir valdžios institucijų įgaliojimai, o D priedas (CUV) susijęs su sutartinėmis teisėmis ir įsipareigojimais, jei geležinkelių transporto priemonė prarandama arba ja padaroma žala. Dėl šios priežasties, kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, sąvokos „turėtojas“ apibrėžtis nagrinėjamuose pakeitimuose skiriasi nuo Sąjungos teisėje pateiktos šios sąvokos apibrėžties.

147.

Taryba pabrėžia glaudžius D priedo (CUV) nuostatų ir Sąjungos teisės ryšius. Taigi, kaip iš tiesų matyti iš Direktyvos 2008/110 3 ir 4 konstatuojamųjų dalių, iki šio priedo priimtais pakeitimais, susijusiais su turėtojų teisėmis ir pareigomis, anksčiau jau buvo iš dalies pakeista Direktyva 2004/49. Dabar siūlomais pakeitimais siekiama, viena vertus, suderinti D priede (CUV) esančios „turėtojo“ sąvokos apibrėžtį su Direktyvoje 2008/110 pateikta jos apibrėžtimi. Kita vertus, jais siekiama nustatyti turėtojui įpareigojimą įvardyti už priežiūrą atsakingą subjektą (PAS) sudarant naudojimo sutartį ir reglamentuoti turėtojo ir PAS informacijos mainus, o šie klausimai jau buvo išsamiai reglamentuoti Sąjungos teisėje, t. y. Direktyvoje 2008/110 ir Reglamente (ES) Nr. 445/2011 ( 104 ). Jeigu jų turinys būtų buvęs skirtingas, šie pakeitimai būtų galėję pakenkti Sąjungos teisės nuostatoms ir sukelti taikymo sunkumų, be to, būtų pasiųsta neigiama žinutė į išorę.

148.

Taigi Taryba teigia, kad siūlomi D priedo (CUV) pakeitimai priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai.

2) Vertinimas

149.

Akivaizdu, kad siūlomu 12 straipsnio ir D priedo (CUV) pakeitimu siekiama suderinti COTIF ir Direktyvoje 2004/49 dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose vartojamą apibrėžtį. Šioje direktyvoje yra nuostata, pagal kurią turėtojas gali būti PAS. Pagal Direktyvos 2008/110 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis „turėtojo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apibrėžtis turi kuo labiau atitikti COTIF vartojamą šios sąvokos apibrėžtį. Kadangi tos pačios sąvokos apibrėžtys, pateiktos konkrečiame Sąjungos akte, šiuo atveju – ir Direktyvoje 2008/110, ir COTIF, paremtos viena kita, bet koks atitinkamos apibrėžties, esančios COTIF, pakeitimas sukeltų tiesiogines pasekmes šiam konkrečiam aktui, todėl gali turėti jam poveikį.

150.

Taigi šiuo aspektu Sąjunga turi išimtinę kompetenciją.

d)   12 punktas: dalinė E priedo (CUI) peržiūra

1) Šalių argumentai

151.

Dėl siūlomų E priedo (CUI) pakeitimų Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad jie susiję tik su privatinės teisės klausimais dėl sutartinės atsakomybės arba privatinės teisės geležinkelių infrastruktūros naudojimo srityje. Žinoma, geležinkelių infrastruktūros srityje Sąjunga jau yra priėmusi tam tikrus aktus, pateiktus Sprendimo 2013/103 I priedo priedėlyje, pavyzdžiui, Direktyvą 2001/14 arba Direktyvą 2004/49. Tačiau šiais aktais siekiama viešajai teisei priskiriamų tikslų, taigi jais nereglamentuojami su E priedu (CUI) susiję klausimai. Priešingai, Direktyvoje 2004/49 aiškiai numatyta, kad privatinės teisės reglamentuojami klausimai nepatenka į jos taikymo sritį. Be to, E priedo (CUI) 5a straipsnyje atmetamas bet koks netiesioginis atitinkamų pakeitimų poveikis Sąjungos teisei, priskiriamai prie viešosios teisės.

152.

Kalbant apie Sąjungos poziciją, kurios ji turėtų laikytis dėl siūlomų E priedo (CUI) pakeitimų, pažymėtina, kad, Tarybos nuomone, sutartinių nuostatų, susijusių su infrastruktūros naudojimu, negalima nagrinėti atskirai, nes jos sąveikauja su tarptautinės ir Europos geležinkelių teisės nuostatomis, o konkrečiau – su viešosios teisės nuostatomis, susijusiomis su saugumu. Išplėtus valdytojo atsakomybę už materialinę žalą, atsiradusią dėl vežėjo atlygintinų nuostolių, susijusių su infrastruktūra, galėtų būti pakeistos Sąjungos teisėje reglamentuojamos atsakomybės sąlygos, neatsižvelgiant į sąlygą dėl nepaveiktos teisės, įtvirtintą E priedo (CUI) 5a straipsnyje. Tas pats pasakytina apie siūlomus pakeitimus, kuriais būtų siekiama išplėsti E priedo (CUI) taikymo sritį nacionaliniam transportui ir sukurti teisinį pagrindą bendrosioms sąlygoms, susijusioms su infrastruktūros naudojimu tarptautiniam geležinkelių eismui.

2) Vertinimas

153.

E priede (CUI) reglamentuojamos geležinkelių infrastruktūros naudojimo (CUI) vežant sutartys, taip pat sutarties forma ir pagrindinės sąlygos. Tarp CIT pasiūlytų pakeitimų – CUI taikymo srities išplėtimas, į ją įtraukiant vietos geležinkelių transportą, sutartinių privalomų bendrųjų nuostatų nustatymas ir infrastruktūros valdytojo atsakomybės už žalą išplėtimas.

154.

Geležinkelių įmonių ir infrastruktūros valdytojų tarpusavio susitarimai nurodomi vieninteliame Sąjungos teisės straipsnyje. Tai yra Direktyvos 2012/34/ES ( 105 ) 28 straipsnis, kuriame nurodyta, kad šie susitarimai turi būti nediskriminaciniai ir skaidrūs.

155.

To nepakanka išimtinei kompetencijai pagrįsti.

B. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo SESV 296 straipsnio pažeidimu

156.

Antrajame pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos, teigia, kad ginčijamas sprendimas netinkamai motyvuotas, nes Taryba neįrodė, kad aspektai, dėl kurių pateikta Sąjungos pozicija, susiję su sritimi, kuri jau plačiai reglamentuota Sąjungos teisėje.

1.   Šalių argumentai

157.

Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, aiškiai atriboti kompetenciją labai svarbu, kalbant apie mišrius susitarimus, siekiant nustatyti įvairių subjektų kompetenciją tarptautinių organizacijų organuose. Tačiau šioje byloje Taryba nenurodė jokio Sąjungos teisės akto arba nurodė tik dokumentus, turinčius ryšį su viešąja teise, o siūlomi pakeitimai susiję tik su transporto teise, priskiriama prie civilinės teisės. Kaip nurodo Vokietijos Federacinė Respublika, Taryba nei ginčijamame sprendime, nei savo atsiliepime į ieškinį nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo būtų paremta Sąjungos išorės materialinė kompetencija. Ji priduria, kad nors Taryba savo atsiliepime į ieškinį nurodė kai kuriuos Sąjungos aktus, kuriems, kaip ji mano, galėtų būti padarytas poveikis, jei ginčijami pakeitimai būtų patvirtinti, dauguma šių aktų nepaminėti ginčijamame sprendime ir net Sprendime 2013/103.

158.

Komisijos palaikoma Taryba teigia, kad Sąjungos kompetenciją pagrindžiantys motyvai aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo. Sąjungos nuostatos, kurioms gali pakenkti ginčijami pakeitimai, nurodytos minėtame sprendime. Tai, kad, Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, nurodytos Sąjungos teisės nuostatos neturi reikšmės, negali leisti suabejoti ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumu. Bet kuriuo atveju srityje, priskiriamoje bent jau pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, Taryba įvykdė savo pareigą nurodyti motyvus, tiesiog pateikdama nuorodą į savo veiksmų teisinį pagrindą ir apibūdindama savo poziciją. Kaip teigia Taryba, SESV 218 straipsnio 9 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas ginčijamam sprendimui priimti, ir papildomų motyvų pateikti nebūtina. Be to, tai, kad ginčijamame sprendime remiamasi Sąjungos teisės nuostatomis, kurios nenurodytos Sprendime 2013/103, Tarybos nuomone, neturi reikšmės.

2.   Vertinimas

159.

Šis ieškinio pagrindas grindžiamas Vokietijos Federacinės Respublikos argumentais, pateiktais kartu su pirmuoju ieškinio pagrindu, kurį Teisingumo Teismui siūlau atmesti. Kadangi, kaip jau nurodžiau, nebūtina, kad pakeitimo sritis jau būtų didele dalimi reglamentuota viduje, dėl to su motyvavimu susiję reikalavimai yra mažesni.

160.

Pagal SESV 296 straipsnio 2 dalį teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai ir pasiūlymai, iniciatyvos, rekomendacijos, prašymai ar nuomonės, kurių reikalaujama pagal Sutartis.

161.

Pagal suformuotą jurisprudenciją pareiga motyvuoti reikalauja, kad visuose atitinkamuose aktuose būtų nurodytos priežastys, dėl kurių institucija juos priėmė, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę ir kad tiek valstybės narės, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys žinotų sąlygas, kuriomis Sąjungos institucijos taikė Sutartį ( 106 ). Prie šios motyvavimo pareigos taip pat priskiriama pareiga nurodyti teisinį pagrindą ( 107 ). Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės ( 108 ). Klausimas, ar sprendimo motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas ( 109 ).

162.

Net jei SESV 218 straipsnio 9 dalis yra procedūrinis teisinis pagrindas priimti sprendimą atsižvelgiant į procedūrą, kuria Sąjungos politinės institucijos turi vadovautis, kad pakeistų susitarimo nuostatas, kurios nėra priskiriamos prie šio susitarimo institucinės sistemos, ir kadangi, kaip jau pažymėjau šioje išvadoje, pagal šią nuostatą suponuojamas materialinės Sąjungos kompetencijos buvimas, Taryba tokiame sprendime turi nurodyti materialinį teisinį pagrindą, kuriuo yra grindžiama Sąjungos kompetencija, ir šios kompetencijos pateisinimą. Iš tiesų Taryba turi nurodyti taikytiną materialinį ir procesinį teisinį pagrindą ( 110 ). Ši pareiga kyla iš SESV 296 straipsnio ( 111 ).

163.

Šiuo atveju Taryba laikėsi šios pareigos. Ji aiškiai nurodė taikytiną materialinį teisinį pagrindą, t. y. SESV 91 straipsnio 1 dalį, ir motyvavo savo poziciją. Taryba ginčijamame sprendime taip pat papunkčiui motyvavo priežastis, pagrindžiančias būtinybę imtis Sąjungos veiksmų. Taip pat Taryba nurodė, kad taikytina SESV 218 straipsnio 9 dalyje numatyta procedūra.

164.

Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme Taryba nurodė mananti, kad yra ne tik (pasidalijamoji) kompetencija pagal SESV 91 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, bet kompetencija yra išimtinė pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.

165.

Vis dėlto pastaroji nuostata Tarybos motyvuose niekur nepaminėta. Be to, kadangi Sąjunga, išskyrus konkretų aspektą, neturi išimtinės kompetencijos, Taryba nebūtų galėjusi motyvuoti, kad ji šią kompetenciją turi.

166.

Taigi nuorodos į SESV 3 straipsnio 2 dalį nebuvimas neturi reikšmės šiam ieškinio pagrindui, nes motyvavimo stoka atsižvelgiant į išimtinę (nesamą) kompetenciją SESV 296 straipsnio tikslais neturi reikšmės.

167.

Vadinasi, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

C. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, grindžiamo ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu

1.   Šalių argumentai

168.

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad jeigu valstybės narės ir Sąjunga nesutaria dėl kompetencijos atribojimo įgyvendinant teises, būdamos tarptautinės organizacijos narėmis, Sąjungos institucijos užtikrina, kad Sąjungos aktas, kuriame nustatoma Sąjungos pozicija, būtų priimtas laiku, kad Sąjungos kompetenciją ginčijanti valstybė narė galėtų pakankama anksti kreiptis į Teisingumo Teismą ir gauti paaiškinimą. Be to, pagal veiksmingos teisminės gynybos principą taip pat reikalaujama, kad priėmimo procedūra būtų rengiama taip, kad priimtą aktą ginčijanti valstybė narė galėtų kreiptis į Sąjungos teismus ir prašyti sustabdyti vykdymą, kol nagrinėjamas aktas dar nėra sukėlęs neatšaukiamų pasekmių.

169.

Šioje byloje Vokietijos Federacinė Respublika nurodė savo abejones dėl Sąjungos kompetencijos iš karto po to, kai 2014 m. birželio 5 d. Komisija pateikė sprendimo pasiūlymą, o Taryba delsė priimti ginčijamą sprendimą iki 2014 m. birželio 24 d., t. y. OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos išvakarių, taip palikdama Vokietijos Federacinei Respublikai mažiau nei 24 valandas kreiptis į Teisingumo Teismą. Taip veikdama Taryba pažeidė ir lojalaus bendradarbiavimo principą, ir veiksmingos teisminės gynybos principą. Nors ir nebūtų buvę galima grįžti prie OTIF Peržiūros komiteto priimtų aktų, teisminės gynybos poreikis egzistuotų ir toliau, nes Komisija pradėjo „ES Pilot“ procedūrą prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, per kurią Komisija kaltino šią valstybę pažeidus ginčijamą sprendimą. Be to, dirbant OTIF Peržiūros komitetui galėjo pasikartoti situacija, kuriai esant Taryba priėmė sprendimą pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį.

170.

Komisijos palaikoma Taryba mano, kad laikėsi lojalaus bendradarbiavimo principo. Iš tiesų parengiamuosiuose Tarybos organuose keli susitikimai buvo skirti aptarti, be kita ko, aspektus, dėl kurių Vokietijos Federacinė Respublika išreiškė abejones, kiek tai susiję su Sąjungos kompetencija. Vokietijos Federacinės Respublikos teiginys, pagal kurį Sąjungos pozicija turėjo būti priimta pakankama anksti, kad ji galėtų prašyti Teisingumo Teismo sustabdyti vykdymą, yra perdėtas ir neatitinkantis tikrovės. Taryba priduria, jog tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika inicijavo šį procesą, būtent ir įrodo veiksmingos teisminės gynybos principo laikymąsi.

171.

Be to, Taryba pažymi, jog, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį pagal taikytinas COTIF taisykles įsigalios ginčijami pakeitimai, negalima konstatuoti jokio neatšaukiamo ginčijamo sprendimo poveikio Vokietijos Federacinei Respublikai. Bet kuriuo atveju Sąjunga, kuriai OTIF priklauso balsų dauguma, galėtų daryti tam tikrą įtaką šioje organizacijoje, jei po Teisingumo Teismo sprendimo būtų priimta nauja Sąjungos pozicija arba ji būtų suderinta. Taryba priduria, kad jei Teisingumo Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, pagal SESV 266 straipsnį ji vis tiek turėtų imtis priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Toks vykdymas būtų įmanomas, nes Sąjunga turi minėtą balsų daugumą OTIF.

2.   Vertinimas

172.

Kaip pažymi Komisija, nėra įrodymų, kad ginčijamas sprendimas galėjo paveikti rezultatą, atsižvelgiant į skirtingas OTIF valstybių narių nuomones ir reikšmingas taisykles, susijusias su sprendimų priėmimu. Vokietijos Federacinė Respublika pati pripažįsta, kad net ir be jos balso dauguma balsavo „už“ pasiūlymų priėmimą. Nesant priežastinio ryšio jau nurodyta prasme, vien dėl šios priežasties negali kilti klausimo dėl veiksmingos teisminės gynybos.

173.

Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą, taigi ir visą ieškinį.

VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų

174.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Taryba reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą.

175.

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

VII. Išvada

176.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:

–

atmesti ieškinį,

–

priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas ir

–

nuspręsti, kad Prancūzijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, taip pat Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) 2011 m. birželio 16 d. Tarybos sprendimas 2013/103/ES dėl Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu, pasirašymo ir sudarymo (OL L 51, 2013, p. 1).

( 3 ) 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404).

( 4 ) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose ir iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo bei Direktyvą 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (Saugos geležinkeliuose direktyva) (OL L 164, 2004, p. 44 ir klaidų ištaisymai OL L 293, 2004, p. 59 ir OL L 201, 2013, p. 75; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 227).

( 5 ) 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, iš dalies keičianti Direktyvą 2004/49/EEB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (Saugos geležinkeliuose direktyva) (OL L 345, 2008, p. 62).

( 6 ) 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeistas 1999 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 955/1999 (OL L 119, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 9 t., p. 221, toliau – Reglamentas Nr. 2913/92).

( 7 ) 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), iš dalies pakeistas 2000 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2787/2000 (OL L 330, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 11 t., p. 3, toliau – įgyvendinimo reglamentas).

( 8 ) 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (nauja redakcija) (OL L 269, 2013, p. 1), įsigaliojęs 2013 m. spalio 30 d. Šiuo reglamentu nuo 2016 m. gegužės 1 d. pakeičiamas, be kita ko, Reglamentas Nr. 2913/92.

( 9 ) 2004 m. sausio 22 d. Komisijos reglamentas, nustatantis produktų, importuojamų iš trečiųjų šalių, veterinarinių patikrinimų Bendrijos pasienio veterinarijos postuose tvarką (OL L 21, 2004, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 42 t., p. 230).

( 10 ) 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/57/EB (nauja redakcija) (OL L 191, 2008, p. 1).

( 11 ) Toliau – Direktyva 2004/49 (OL L 345, 2008, p. 62).

( 12 ) 2014 m. birželio 24 d. Tarybos sprendimas dėl pozicijos, kurios turi būti laikomasi Europos Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje dėl tam tikrų Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimų (OL L 293, 2014, p. 26).

( 13 ) Taip pat žr. COTIF 17 straipsnio 1 dalies a punktą.

( 14 ) Žr. SESV 218 straipsnio 3 dalį.

( 15 ) Žr. SESV 218 straipsnio 4 dalį.

( 16 ) Žr. SESV 218 straipsnio 5 dalį.

( 17 ) Žr. SESV 218 straipsnio 6 dalį.

( 18 ) Žr. 218 straipsnio 6 dalies a punktą: asociacijos sutartims; susitarimui dėl Sąjungos prisijungimo prie 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK); susitarimams, nustatantiems konkrečią institucinę struktūrą organizuojant bendradarbiavimo procedūras; susitarimams, turintiems svarbių padarinių Sąjungos biudžetui; susitarimams, apimantiems sritis, kurioms taikoma įprasta teisėkūros procedūra arba speciali teisėkūros procedūra, kai reikia Parlamento pritarimo.

( 19 ) Žr. SESV 218 straipsnio 6 dalies b punktą.

( 20 ) Ir tai turi būti daroma „nedelsiant ir išsamiai“, žr. SESV 218 straipsnio 10 dalį.

( 21 ) Žr. ESS 16 straipsnio 3 dalį.

( 22 ) Žr. SESV 218 straipsnio 8 dalį: vienbalsiškumo reikalaujama, jei susitarimas priklauso sričiai, kurioje Sąjungos aktams priimti reikia balsų vieningumo, taip pat ir sudarant asociacijos susitarimus, ekonominio, finansinio ir bendradarbiavimo susitarimus su valstybėms kandidatėmis ir susitarimą dėl Sąjungos prisijungimo prie EŽTK.

( 23 ) Pavyzdžiui, žr. P. Eeckhout „ES External Relations Law, 2 leid., Oxford University Press, 2012, p. 209; M. Bungenberg, H. von der Groeben, J. Schwarze ir A. Hatj (red.) „Europäisches Unionsrecht (Kommentar)“, 7-asis leid., Nomos, Baden Badenas, 2015, „Artikel 218 AEUV, point 81“ ir J. Ph. Terhechte, J. Schwarze (red.) „ES-Kommentar“, 3-iasis leid., Nomos, Baden Badenas, 2012.

( 24 ) Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑81/13, EU:C:2014:2114, 63 išnaša).

( 25 ) Žr. EB 300 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

( 26 ) Žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Taryba / Komisija (C‑73/14, EU:C:2015:490, 71–73 punktai). Taip pat žr. P. Eeckhout „ES External Relations Law“, 2-asis leid., Oxford University Press, 2012, p. 208.

( 27 ) Dėl išsamios šios nuostatos genezės žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Vokietija / Taryba (C‑399/12, EU:C:2014:289, 39 ir paskesni punktai).

( 28 ) Pagal šią nuostatą Taryba sudarydama susitarimą gali, nukrypdama nuo SESV 218 straipsnio 5, 6 ir 9 dalių, įgalioti derybininką Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus, kai susitarimas numato, kad jie turi būti priimami pagal supaprastintą procedūrą arba kai juos priima pagal tą susitarimą įsteigtas organas. Taryba gali tokiam įgaliojimui nustatyti konkrečias sąlygas.

( 29 ) Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Taryba / Komisija (C‑73/14, EU:C:2015:490, 67 punktas).

( 30 ) Iš tiesų tai yra nereikšmingi ir labiau techniniai pakeitimai.

( 31 ) Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas atmetė galimybę taikyti SESV 218 straipsnio 9 dalį esant situacijai, susijusiai su pozicijos, Sąjungos vardu pareiškiamos tarptautiniame teisminiame organe, nustatymu; žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Taryba / Komisija (C‑73/14, EU:C:2015:663, 66 ir 67 punktai).

( 32 ) Šiuo klausimu nurodau labai išsamią generalinės advokatės E. Sharpston išvadą Nuomonėje 2/15 [(Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2016:992, 54–78 punktai].

( 33 ) Iš tiesų šis principas, kuriuo grindžiama pati Sutarčių logika, kaip principas, kuriuo reglamentuojama vertikali kompetencija (Sąjungos kompetencija valstybių narių atžvilgiu), buvo aiškiai suformuluotas tik Mastrichto sutartyje (žr. 3b straipsnį, dabar – EB sutarties 5 straipsnis).

( 34 ) Žr. R. Geiger, R. Geiger, D.‑E. Khan ir M. Kotzur (red.) „European Union Treaties“, C. H. Beck, Hart, Miunchenas, Oksfordas, 2015, 216 straipsnio 1 dalis.

( 35 ) Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑137/12, EU:C:2013:441, 42 punktas). Taip pat žr. M. Cremona „Defining competence in ES external relations: lessons from the Treaty reform process“; A. Dashwood, M. Maresceau „Law and practice of ES external relations – salient features of a changing landscape“, Cambridge University Press, 2008, p. 34–69, visų pirma p. 56.

( 36 ) Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą dėl Nuomonės 2/15 [(Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2016:992, 64 punktas].

( 37 ) Šiuo atveju tai yra paprastas kompetencijos suteikimo principo įtvirtinimas. Taip pat žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonę 1/13 (trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos) (EU:C:2014:2303, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 38 ) Pažymėtina, kad SESV 216 straipsnio 1 dalies versijoje vokiečių kalba žodžiai „Sąjungos politikos sričių ribose“ neapima ne tik antrojo, bet ir trečiojo ir ketvirtojo atvejų. Dėl to versija vokiečių kalba, pavyzdžiui – bet neapsiribojant, – skiriasi nuo versijų anglų, prancūzų, lenkų, nyderlandų, italų, ispanų, portugalų, danų ir švedų kalbomis. Vis dėlto ši išvada neturi įtakos šiai bylai.

( 39 ) Žr. 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonę 1/76 (Susitarimas, įsteigiantis Europos vidaus vandens kelių laivų eksploatavimo nutraukimo fondą) (EU:C:1977:63, 3 punktas); 1993 m. kovo 19 d. Nuomonę 2/91 (TDO Konvencija Nr. 170) (EU:C:1993:106, 7 punktas) ir 2006 m. vasario 7 d. Nuomonę 1/03 (Naujoji Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 115 punktas).

( 40 ) Žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonę 1/94 (Susitarimai, pridėti prie PPO steigimo sutarties) (EU:C:1994:384, 95 punktas).

( 41 ) Žr. 197 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija / Taryba (22/70, toliau – Sprendimas AETR, EU:C:1971:32, 17 ir 18 punktai).

( 42 ) Žr. 1996 m. kovo 28 d. Nuomonę 2/94 (Bendrijos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:1996:140, 24 punktas) ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑370/07, EU:C:2009:59, 46 punktas).

( 43 ) Pagal SESV 4 straipsnio 1 dalį Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, kai Sutartys jai suteikia kompetenciją, nesusijusią su 3 ir 6 straipsniuose nurodytomis sritimis.

( 44 ) Žr. SESV 4 straipsnio 2 dalį.

( 45 ) Žr. SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą.

( 46 ) Taip pat žr. K. Lenaerts „Les répercussions des compétences de la Communauté européenne sur les compétences externes des États membres et la question de “préemption“, P. Demaret (red.) „Relations extérieures de la Communauté européenne et marché intérieur: aspects juridiques et fonctionnels“, Briugė, 1986, p. 37–62, visų pirma p. 61.

( 47 ) Žr. SESV 2 straipsnio 2 dalies antrą sakinį. Taip pat žr. 1976 m. liepos 14 d. Sprendimą Kramer ir kt. (3/76, 4/76 ir 6/76, EU:C:1976:114, 39 punktas).

( 48 ) Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑13/07, EU:C:2009:190, 76 punktas).

( 49 ) Šią nuostatą galima laikyti iki šiol taikytinos teisės kodifikavimu. Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje (C‑13/07, EU:C:2009:190, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 40 išnaša).

( 50 ) Šiuo klausimu taip pat žr. R. Mögele, R. Streinz (red.) „EUV / AEUV (Kommentar)“, 2-asis leid., C. H. Beck, Miunchenas, 2012, Artikel 216 AEUV, 32 punktą.

( 51 ) Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą dėl Nuomonės 2/15 [(Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2016:992, 74 punktas].

( 52 ) Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą dėl Nuomonės 2/15 [(Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2016:992, 64 punktas]. Reikėtų pridurti, kad doktrinoje daugiausia pritariama šiam požiūriui. Pavyzdžiui, žr. P. Eeckhout „ES External Relations Law“, 2-asis leid., Oxford University Press, 2012, p. 112; T. Hartley „The foundations of European Union law“, 8-asis leid., Oxford University Press, 2014, p. 186; R. Geiger, išleista R. Geiger, D.‑E. Khan ir M. Kotzur „European Union Treaties“, C. H. Beck, Hart, Miunchenas, Oksfordas, 2015, SESV 216 straipsnis, 3 punktas; K Lachmayer, St. von Förster, išleista H. von der Groeben, J. Schwarze ir A. Hatje (red.) „Europäisches Unionsrecht (Kommentar)“, 7-asis leid., Nomos, Baden Badenas, 2015, SESV 216 straipsnis, 4 punktas; R. Mögele, išleista R. Streinz (red.) „EUV / AEUV (Kommentar)“, 2-asis leid., C. H. Beck, Miunchenas, 2012, SESV 216 straipsnis, 29 punktas.

( 53 ) Paradoksalu, tačiau kai kuriose kalbinėse versijose SESV 216 straipsnio 1 dalies ketvirtasis atvejis gali atrodyti siauresnis, nei SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytas trečiasis atvejis. Taip nėra, kalbant apie versiją prancūzų k. Bet kuriuo atveju, kaip ir generalinė advokatė E. Sharpston savo išvadoje byloje 2/15 [(Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2016:992, 26 išnaša], neteikiu lemiamos reikšmės galimam šių dviejų nuostatų formuluočių skirtumui kai kuriose kalbinėse versijose.

( 54 ) Pavyzdžiui, žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonę 1/13 (Trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos) (EU:C:2014:2303, 67 ir paskesni punktai).

( 55 ) Nuomonė (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2016:657, 119 punktas.

( 56 ) Žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą dėl Nuomonės 3/15 [(Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2016:657, 122 punktas].

( 57 ) Vokietijos Federacinė Respublika sutinka, kad „Sąjunga veikiausiai galėtų priimti bendras nuostatas“.

( 58 ) 1971 m. kovo 31 d. sprendimas (22/70, EU:C:1971:32).

( 59 ) OL C 202, 2016, p. 306.

( 60 ) Be to, kaip nurodyta pirma, šalys neginčija, kad Sąjunga turi vidinę kompetenciją pagal SESV 91 straipsnio 1 dalį. Taigi kalbama apie transporto politiką.

( 61 ) Žr. 2005 m. liepos 14 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑433/03, EU:C:2005:462, 41 punktas).

( 62 ) Pagal SESV 58 straipsnio 1 dalį laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos antraštinės dalies nuostatos.

( 63 ) „[Y]ra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“.

( 64 ) Ir tai prieštarauja būtinumo kriterijui, įtvirtintam SESV 3 straipsnio 2 dalyje, nuostatoje, kuri, primenu, susijusi su išimtiniu kompetencijos pobūdžiu.

( 65 ) Žr. ESS 5 straipsnio 3 dalį.

( 66 ) Žr. ESS 5 straipsnio 4 dalį.

( 67 ) Pagal kurį „[j]ei paaiškėtų, kad Sąjungai reikia imtis veiksmų vienam iš Sutartyse nurodytų tikslų pasiekti Sutartyse apibrėžtose srityse, o jos nesuteikia tam būtinų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, vieningai priima reikiamas nuostatas“.

( 68 ) Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑466/98, EU:C:2002:63, 48 punktas).

( 69 ) Taip pat žr. K. Schmalenbach, išleista Chr. Calliess, M. Ruffert (red.) „EUV / AEUV“, 5-asis leid., C. H. Beck, Miunchenas, 2016, SESV 216 straipsnis, 12 punktas; R. Schütze „European Union Law“, Cambridge University Press, 2015, p. 272. Kaip nurodo T. Hartley „The foundations of European Union law, 8-asis leid., Oxford University Press, 2014, p. 186, pati SESV 216 straipsnio 1 dalies antrojo atvejo formuluotė „grindžiama“ SESV 352 straipsnio formuluote.

( 70 ) „Yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija“.

( 71 ) Šiuo klausimu taip pat žr. S. Kadelbach, išleista H. von der Groeben, J. Schwarze ir A. Hatje (red.) „Europäisches Unionsrecht (Kommentar)“, 7-asis leid., Nomos, Baden Badenas, 2015, Artikel 5 EUV, 24 punktas, ir T. Hartley „The foundations of European Union law, 8-asis leid., Oxford University Press, 2014, p. 180.

( 72 ) 1971 m. kovo 31 d. Sprendimas AETR (22/70, EU:C:1971:32, 31 punktas); 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonė 1/76 (Susitarimas, įsteigiantis Europos vidaus vandens kelių laivų eksploatavimo nutraukimo fondą) (EU:C:1977:63); 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonė 1/94 (Prie PPO sutarties pridėti susitarimai) (EU:C:1994:384, 77 punktas) ir 2002 m. lapkričio 5 d. SprendimasKomisija / Vokietija (C‑476/98, EU:C:2002:631, 89 punktas).

( 73 ) 1976 m. liepos 14 d. sprendimas (3/76, 4/76 ir 6/76, EU:C:1976:114).

( 74 ) Taip pat žr. P. Craig, G. De Burca „ES law“, 6-asis leid., Oxford University Press, 2015, p. 80.

( 75 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664, 44–47 punktai).

( 76 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664, 42 ir 44 punktai).

( 77 ) 1971 m. kovo 31 d. sprendimas (22/70, EU:C:1971:32).

( 78 ) Kursyvu išskirta mano.

( 79 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664, 45 punktas).

( 80 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664, 46 ir 47 punktai).

( 81 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664).

( 82 ) 2004 m. spalio 7 d. sprendimas (C‑239/03, EU:C:2004:598, 30 punktas).

( 83 ) 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas (C‑459/03, EU:C:2006:345, 95 punktas).

( 84 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664); 2004 m. spalio 7 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑239/03, EU:C:2004:598) ir 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimas Komisija / Airija (C‑459/03, EU:C:2006:345).

( 85 ) Taip pat žr. SESV 216 straipsnio 1 dalies pirmąjį atvejį.

( 86 ) 2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie (C‑240/09, EU:C:2011:125, 36 punktas), kuriuo remiasi Vokietijos Federacinė Respublika, niekaip nekeičia šių išvadų. Iš tiesų toje byloje buvo kalbama apie vidaus reglamentavimą (žr. to sprendimo 37 punktą).

( 87 ) Šiuo klausimu taip pat žr. R. A. Lorz, V. Meurers, išleista A. von Arnauld (red.) „Europäische Außenbeziehungen (Enzyklopädie Europarecht, Band 10)“, Nomos, Baden Badenas, 2014, § 2, 42 punktas; S. Kadelbach, išleista H. von der Groeben, J. Schwarze ir A. Hatje (red.) „Europäisches Unionsrecht (Kommentar)“, 7-asis leid., Nomos, Baden Badenas, 2015, Artikel 5 EUV, 24 punktas; J. Roldán Barbero „The relationship of the Member States’ International Agreements with the ES“, išleista P. Eeckhout, M. Lopez-Escudero (red.) „The European Union’s external action in times of crisis“, Hart, Oksfordas, Portlandas (Oregonas), 2014, p. 249–269, visų pirma p. 266.

( 88 ) 1977 m. balandžio 26 d. nuomonė (Susitarimas, įsteigiantis Europos vidaus vandens kelių laivų eksploatavimo nutraukimo fondą) (EU:C:1977:63).

( 89 ) 1971 m. kovo 31 d. sprendimas (22/70, EU:C:1971:32).

( 90 ) Žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 66 punktas).

( 91 ) Žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 67 punktas).

( 92 ) Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:224, 89 punktas).

( 93 ) 1971 m. kovo 31 d. sprendimas (22/70, EU:C:1971:32). Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑137/12, EU:C:2013:441, 111–117 punktai) ir generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:224, 96 punktas). Taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 67 punktas).

( 94 ) Žr. 191 m. kovo 31 d. Sprendimą AETR (22/70, EU:C:1971:32, 30 punktas); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Danija (C‑467/98, EU:C:2002:625, 82 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 68 punktas).

( 95 ) Žr. 2006 m. vasario 7 d. Nuomonę 1/03 (Naujoji Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 126 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 69 punktas).

( 96 ) Žr. 1993 m. kovo 19 d. Nuomonę 2/91 (TDO konvencija Nr. 170) (EU:C:1993:106, 25 punktas); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Danija (C‑467/98, EU:C:2002:625, 82 punktas); 2006 m. vasario 7 d. Nuomonę 1/03 (Naujoji Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 120 ir 126 punktai) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 70 punktas).

( 97 ) Žr. 2006 m. vasario 7 d. Nuomonę 1/03 (Naujoji Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 124 punktas); 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 74 punktas) ir 2014 m. spalio 14 d. Nuomonę 1/13 (Trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos) (EU:C:2014:2303, 74 punktas).

( 98 ) Manau, kad Taryba veikiau nurodo I priedo priedėlį.

( 99 ) 1997 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva, nustatanti principus, reglamentuojančius iš trečiųjų šalių į Bendriją įvežamų produktų veterinarinių patikrinimų organizavimą (OL L 24, 1998, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 22 t., p. 247).

( 100 ) 2000 m. gegužės 8 d. Tarybos direktyva 2000/29/EB dėl apsaugos priemonių nuo augalams ir augaliniams produktams kenksmingų organizmų įvežimo į Bendriją ir išplitimo joje (OL L 169, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 29 t., p. 258).

( 101 ) Žr. įgyvendinimo reglamento 413 straipsnį.

( 102 ) Tai irgi matyti iš 2010 m. spalio 27 d. eksporto ir išvežimo gairių atsižvelgiant į Reglamentą (EB) Nr. 648/2005, kurias priėmė Muitinės kodekso komitetas, o Komisija paskelbė kaip „TAXUD /A3/0034/2010“ adresu  /ecip /documents /procedures /export_exit_guidelines_fr.pdf (žr. B dalies 10.4 punktą). Žinoma, šis dokumentas nėra teisiškai privalomas, tačiau jame aprašyta praktika.

( 103 ) Toje pačioje nuostatoje toliau tęsiama: „duomenų registravimui ir apdorojimui taikomos priemonės privalo būti lygiavertės funkciniu požiūriu, ypač dėl pagal šiuos duomenis išduoto važtaraščio įrodomosios galios.“

( 104 ) 2011 m. gegužės 10 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 445/2011 dėl subjektų, atsakingų už prekinių vagonų priežiūrą, sertifikavimo sistemos, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 653/2007 (OL L 122, 2011, p. 22).

( 105 ) 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32).

( 106 ) Žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑370/07, EU:C:2009:590, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 107 ) Žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑370/07, EU:C:2009:590, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 108 ) Žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimą Delacre ir kt. / Komisija (C‑350/88, EU:C:1990:71, 16 punktas).

( 109 ) Žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimą Delacre ir kt. / Komisija (C‑350/88, EU:C:1990:71, 16 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 110 ) Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑370/07, EU:C:2009:249, 78 punktas).

( 111 ) Žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑370/07, EU:C:2009:590, 37 punktas).

Full & Egal Universal Law Academy